(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-01-23

(1245) Epizodai, xxxviii: kuo baigės tremtinės dienoraščio rašymas Jakutijoj

oks klausimas susidėstė: kiek išlikę dienoraščių, kuriuos rašė prieškariniai, t.y. 1941-ų birželio, tremtiniai? — Ir tik vienas iškilo atminty – latvio Ojāro Mednio (*1929; taigi vaikas būdamas ištremtas), kurio Tris sąsiuvinius, iš latvių kalbos išverstus Vlado Braziūno, galėjom perskaityt 1989-ais išėjusioj Amžino įšalo žemėj (iš šįmet apgintos Viktorijos Jankutės disertacijos Kolektyvinė atmintis XX a. pab. tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje [yra pdf internete] galima sužinot, kad latvių Litmākslis 1988-ų gegužę pirmai skaitytojų pažinčiai su tremties raštija buvo parinkęs būtent Mednio dienoraščio fragmentų). O daugiau nieko neprisimenu, bet tai nereiškia, kad tokių dienoraščių neišlikę.
Kodėl toks klausimas susiklostė? — 1941-ų birželį su motina ir dviem broliais ištremtos Jūratės Bičiūnaitės-Masiulienės (1924 V 6 – 1998 X 25) atsiminimuos užtikau epizodą, kur minimas dienoraštis.
Laikas: 1944, vieta: Romansyras (Romano žemė, kaip išverčia Bičiūnaitė; rusiškai googlindamas neradau tokios, tikriausiai per maža, kokio labai smulkaus žemėlapio reiktų) – Janos aukštupy esanti plika sala, kurioj stovėjo kelios jurtos.
Toje pačioje jurtoje [kaip Bičiūnaitės draugė Apolonija Varnaitė] gyveno sena panelė lenkė Okulič, rašanti dienoraštį. Jame ji fiksuodavo viską – net kas kada kokią sriubą virė. Visa gyvenvietė žinojo apie tą dienoraštį. Susidomėjo juo ir komendantas. Išvertęs daiktus, surado dienoraštį. Ten buvo ir toks įrašas: „Šiandien buvo atėję Stratavičius ir Pachlevskis. Stratavičius papasakojo anekdotą. Sėdi vaikas ant kelio ir dėlioja arkliašūdžius – rikiuoja eilėmis, skirsto pagal didumą, didesnius deda priekin. Eina pro šalį karininkas ir klausia:
– Ką tu čia, vaike, veiki?
– Žaidžiu.
– O koks čia žaidimas?
– Armija. Žiūrėk, čia kareiviai išrikiuoti žygiuoja, va, šitas šūdelis – būgnininkas, šitas – karininkas, o tas didžiulis – generolas!
– O kuris gi Stalinas? – paklausė karininkas.
– O, dėdule, tokio didelio šūdo dar neradau!“
Okulič suėmė, daugiau mes jos nebematėm ir nieko apie jos likimą negirdėjom. Stratavičius už tai, kad pasakojo tą anekdotą, gavo 15 metų, o Pachlevskis – už tai, kad klausė, – 10 metų. Pachlevskis po poros metų mirė, o ir Stratavičius nesulaukė įkalinimo pabaigos. (Jaunystė prie Laptevų jūros, 1990, p. 107; beje, šitie atsiminimai 2001-ais išleisti ir rusiškai, vertė Bella Zalesskaja)
Negi galima nepatikrint Lietuvos gyventojų genocido I tome, kur 1939–1944-ais sovietų represuotieji surašyti?
Apie Stratavičių ir Pachlevskį – lygiai tiek, kiek Bičiūnaitės atsiminimuos: nei vardų, nei gimimo metų, nei iš kur ištremti; galima manyt, kad vienintelis duomenų apie juos šaltinis ir tebuvę Bičiūnaitės atsiminimai.
O apie dienoraščio autorę – daug daugiau žinių:
Okulič (Okuličiūtė) Marijana, Stepano, g. 1891, gyv. Subačiuje, Panevėžio apskr., Kupiškio r., ūkin[inkė]. Tremtis 1941 – Pavlovsko r., Altajaus kr. – Kuogastachas, Romansyras, Ust Janos r., Jakutija; suimta tremtyje; 1948 pabėgo į Lietuvą, 1980 mirė.
Tarp šaltinių, iš kurių semtasi žinių, nurodyta ir TBK = LYA tremties bylos; spėtina, kai Okuličiūtė pabėgo, ir buvo užvesta ta byla, o gal iš tremties vietos persiųsta Vilniun.
Ne, nemanau, kad yr bent menka tikimybė rast tą Okuličiūtės/Okuliczównos tremty rašytą dienoraštį. Bet gal jei Jakutijoj rašė, tai iš pabėgusi vėl ėmėsi? Kur slapstėsi, kur gyveno? Jei mirties data žinoma, tai gal ir vieta?
Gal net priešais kompiuterio ekraną sėdint galima užsiimt rimtesne papildomų duomenų paieška? Vos vos pagooglinęs radau limyje.lt įrašą: Marijos Okuličos laiškas Šiaulių kraštotyros draugijos darbuotojui B. Pečkauskui dėl jos tėvo Stepono Okuličiaus 1863 m. sukilimo atsiminimų knygų (rašytas 1936 VIII 28 ant popieriaus su vandenženkliais). Vadinas, Okuličiūtės tėvas – Kapočiaus enciklopedijon įtrauktas Stepas Okuličius (*1839 Zacišėj [greičiausiai toj, kur Anykščių rajone], †1918 Minske; čia yra nekrologas), kovęsis per sukilimą vadovaujamas Sierakausko; bendradarbiavęs Mečislovo Davainio-Silvestraičio redaguotoj Litwoj, išspausdinęs atsiminimus Obrazki z 1863 r., Przed laty ir kt.
— — — gan gan gan, stop; gal kas kitas užsikrės paieškom.
JurgG, Ledinio pragaro ratai, priešlapio fragmentas

Papildas (2021 II 5) Pasakyt: gan gan gan – lengva, bet galva neklauso, ir ką tu jai padarysi? — Kur tas Romansyras? Kur ieškot? Ir dingtelėjo: knygų apie tremtį priešlapiuos dažnai būdavo žemėlapiai, vieno fragmentą – iš Amžino įšalo žemės priešlapio – net esu panaudojęs kaip įrašo iliustraciją. Reikia pasižiūrėt kitų priešlapius. (Pravertė, kad atsiminimai atskirom lentynon sudėti.) Ir radau, nė pusvalandžio neprireikė. Jurgio Gasiūno Ledinio pragaro ratų (1991) priešlapiuos Janos baseino gyvenvietės sužymėtos, ir Romansyras (Bičiūnaitei, plukdomai Jana kateriu, pasirodė, esą tai „plika sala, kurioje stovėjo kelios jurtos“ [p. 104]; na, griežtai žiūrint, ne sala, nors toks įspūdis, kai iš trijų šonų vanduo, ir galėjo susidaryt; nesvarbu).
Na, jei jau ištraukiau iš lentynos, tai ir perbėgau akim. Yr Gasiūno atsiminimuos ir apie Bičiūnaitę, o kas beveik neįtikėtina – ir apie istoriją su dienoraščiu yr; prisimena girdėjęs apie dvi nelaimes Romansyre: pirmoji – 1942/43 žiemą vienon jurton buvo įsiveržę kaukėti plėšikai, kurie paėmę viską, ką dar turėjo tremtiniai – vestuvinius žiedus, geresnius rūbus; o štai kas rašoma apie antrąją nelaimę:
Romansyre buvo dar vienas tragiškas įvykis. Saugumas sužinojo, kad tarp tremtinių yra žmonių, kurie rašo dienoraštį. Vieną kartą į jurtą atėjo iš Kazačės atvažiavę saugumiečiai ir padarė kratą. Pas Lietuvos lenkus, labai inteligentiškus žmones Stratovičių ir Okulič surado dienoraščius ir juos pasiėmė. Išsivežė į Kazačę ir nelaiminguosius dienoraščių rašytojus. Teisė uždarame teisme. Dabar tiksliai neatsimenu nuosprendžio, bet žinau, kad jis buvo nemažas: 8 ar 10 metų lagerio. Žmones nuteisė vien už tai, kad rašė tiesą, aprašė pragaro baisybes. Dar reikėtų pridurti, kad išvežus į lagerį Stratovičių, pasiliko Romansyre jo miela, inteligentiška žmona su penkerių metų berniuku ir trejų metukų akla mergyte. Mano žmonai Marijai teko Romansyre sezono metu kartu dirbti su ponia Stratovičiene. Marija pasakojo, kaip nelaimingajai teko vargti su nereginčia dukrele. Stratovičiene atsivesdavo ją į darbą, įstatydavo į kubilą, kad kur neįkristų, o pati dirbo. Dirbo ir verkė. (p.121)
Istorija keliaudama iš lūpų į lūpas „tobulėja“; manau, ką prisiminė Bičiūnaitė apie tą dienoraštį – daug arčiau teisybės, bet tai, ką atsiminimų autoriui papasakojo žmona apie Stratovičienę, – svarbus tos istorijos papildas. 

8 komentarai:

  1. Prezidentas Stulginskis rašė dienoraštį lageryje, pernai surastas jo originalas, iki tol buvo žinomas tik rusiškas vertimas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kai paminėjot, prisiminiau tą str. 15min skaitęs. Taip, reikšmingas egodokumentas, lagery buvo nelyginamai sunkesnės sąlygos ką nors rašyt (sau) negu tremty.

      Panaikinti
  2. Vaiko, paauglio dienoraštis, išsaugotas ir parsivežtas į Lietuvą: Algimantas Katilius. Tremtinio užrašai. Labai stipru. https://naujienos.vu.lt/algimanto-katiliaus-tremtinio-uzrasai/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nuoširdžiausiai ačiū už nuorodą – nei matęs, nei skaitęs.

      Panaikinti
  3. Algimanto brolis dailininkas Emanuelis taip pat rašė dienoraštį, yra knyga „Laiškai, parašyti naktį“. http://www.kaunozurnalistai.lt/29945/. Visai netyčia atradau, kad jis buvo RUGIUOSE PRIE BEDUGNĖS 1970 metų leidimo dailininkas.
    O Algimanto dienoraščio šėjo net 2 tomai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Jaros baseino... plukdomai Jara... Žemėlapyje tai Jana.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui, pataisiau. Matyt, rašant baksnojant papildą mintys jau buvo iškeliavusios Rokiškio rajonan (ten yr Jara) :)
      Iš to žemėlapio vietovardis Judėja keisčiausiai skamba.

      Panaikinti
  5. Subaksnojus įrašo Papildą, pasisukiojo mintis apie Priedurą, kur bibliografiškai būtų sufiksuoti dienoraštinio pobūdžio tekstai, rašyti represuotųjų 1941-ais; bet – ai, tiek to, verčiau komentare paminėsiu, ką prie Rūtos nurodytų leidinių galima pridurt.
    ¶ Jurgio Gasiūno Ledinio pragaro ratai (1991) rašyti remiantis dienoraščiu: „Rašydamas šiuos atsiminimų puslapius, aš naudojausi anuo metu rašytu dienoraščiu. Nors tūkstančių lietuvių trėmimą ir gyvenimą Sibire užfiksavau per šešiolikmečio prizmę, bet datos ir kai kurios smulkmenos išliko neginčijamos“ (p. 37). Beje, p. 12–13 šis tas perrašyta iš tėvo „užrašų knygelės juodais plastmasiniais viršeliais“ – ką Stasys Gasiūnas pasižymėjo nuo birželio 14 iki 19, kada buvo Naujojoj Vilnioj atskirtas nuo šeimos. — Tėvo ir sūnaus Gasiūnų užrašai; neįsivaizduoju, kur, kas juos dabar saugo.
    ¶ Knygoj Leiskit į Tėvynę (1989, p. 216–237) yra Leono Bojarsko (1905[ar 1906]–1987; prieš ištremiant – Šiaulių Vinco Kudirkos pradžios mokyklos mokytojo) tekstas „Sekmadienio reportažai nuo Laptevų jūros“ – dienoraštiniai užrašai, pradėti, jei gerai išsiaiškinau, 1942 VIII 3, ketvirtą dieną plaukiant Lena Jakutsko kryptimi; paskutinis įrašas – 1945 VII 29; rašyta, kai atsirasdavo tam laiko, dažniausiai sekmadieniais. — Kur, kas dabar saugo tų užrašų rankraštį – nežinau.

    AtsakytiPanaikinti