(1258) Visiškai tarp kitko: šis tas apie Arvydą Stasiulevičių

Nežinau, kaip pradėt. Tebūnie taip – du sakiniai iš wikipedijos.org straipsnio:

Cage stated that 4′33″ was, in his opinion, his most important work [Richard Kostelanetz, Conversing with John Cage, New York, 2003, p. 70]. The New Grove Dictionary of Music and Musicians describes 4′33″ as Cage's "most famous and controversial creation".

Nes kvailas klausimas susidėstė galvoj: ar žinojo, ar galėjo žinot ką nors apie Cage’o 1952-ais sugalvotą 4′33″ Arvydas Stasiulevičius (1947–1971), paskutiniais, 24-ais savo gyvenimo metais parašęs tokį tekstą:

Pjesė (10875 BK)

Nei linksma, nei liūdna

Švino šratai nesilaiko ant smegenų neuronų. Reikia juos šiek tiek suploti. Tada jie užsilaikytų dvivamzdyje.

(O tuo metu 10 pačių stipriausių vyrų sunkiai tempė cirko palapinę.)

Kodėl iš po žibinto nematyti žvaigždžių?

VEIKĖJAI

........................................

........................................

........................................

........................................

........................................

Naktis. Visai tamsu. Jokio garso. Kapų tyla ir t.t.

Prieš spektaklį 4 aktoriai scenoje grimuojasi 15 minučių. Po to tamsa 53 minutes. Po spektaklio 4 aktoriai scenoje valosi grimą 15 minučių.

Vilnius, 1971

— tas galvoj susidėstęs klausimas išties kvailas, nes atremtas į prielaidą, kad vos ne būtinai kažkas nuo kažko nusižiūri, nusiklauso; tas klausimas tokio pat kvailumo, kaip ir toks: ar žinojo, ar galėjo žinot Johnas Cage’as (1912–1992) patarlę „Tyla – gera byla“? Tiesiog protas taip netikusiai veikia: ieško paralelių, vėlesnį dalyką nori kildint iš ankstesnio. — Ir žmogaus apibūdinimas „nepelnytai užmirštas“ kvailas. Tiesiog taip atsitinka.

— — pirmąkart apie tą žmogų sužinojau, t.y. perskaičiau 1989-ais, Sietyno 5-am numery: tuoj po Broniaus Krivicko eilėraščių publikacijos – keli Stasiulevičiaus eilėraščiai buvo paskelbti; autorių pristatė Danutė Gailienė:

ARVYDAS STASIULEVIČIUS / atėjo į mūsų trečiąjį Vilniaus universiteto kursą studijuoti psichologijos metęs kitas, nehumanitarines studijas. Taigi tik neilgą laiko tarpsnį buvome šalia. Arvydą apsakyti sunku. Jis buvo „ryškus“ žmogus. Ėjo savu keliu. Nei savo personai, nei šiai ašarų pakalnei neteikė ypatingos svarbos, reikėtų sakyti – buvo ironiškas ir autoironiškas. Jo ironija buvo tikra, nemeluota, ne sarkastiška „parodomoji“, kuria puikavosi to meto „auksinis jaunimas“.

     Arvydas nekėlė aplink save šurmulio, neieškojo kitų dėmesio. Rašė eilėraščius, studentų renginiuose juos dainuodavo, akomponuodamas gitara. Tapė savitus paveikslus. Arvydas netruko įsijungti į mūsų nedidelį, šiandien jau gražia sakme tapusį studentų Požemio teatrą. Parašė jam pjesę „Suolas“ ir pats ketino rengiamame spektaklyje vaidinti pagrindinį vaidmenį. O vieną vakarą, kai premjera buvo visai nebetoli, savo valia pasitraukė iš gyvenimo.

Visa tai buvo kone prieš dvi dešimtis metų. (p. 200)

— — — popieryne prie gerą pusmetį užtikau iš Literatūros ir meno išsiplėštą lapą su trim Stasiulevičiaus pjesėm: be tos, kuri aukščiau, dar „1 veiksmo pjesė“ ir nebaigta „Jūra: Tarp liūdesio ir juoko, arba pjesė dėl pjesės“. Įžangą parašė Marcelijus Martinaitis:

Tekstai, pralenkę gyvenimą

Visada yra liūdna skaityti mirusių jaunų žmonių tekstus, lyg juos atkastum iš po žemių. Vėlai, net labai vėlai perskaičiau tai, ką kadaise parašė Arvydas Stasiulevičius. Iš artimai pažįstamų žmonių žinojau tik du su juo susijusius neatšaukiamus dalykus: jo gimimo metus –1947 ir ankstyvos mirties datą – 1971. Ir dar, kad jis rašė, grojo, tapė.

     Sklaidant tai, kas parašyta, prieš akis iškyla kitas bendravardis ir bendraamžis Arvydas. Tai Arvydas Ambrasas, kurio eilėraščius kadaise taip pat palydėjau į spaudą. Jų likimai, kūrybos keliai keistai, net fantastiškai panašūs, lyg tai būtų vienas asmuo. Net yra kažkokio panašumo jų veiduose. Gal tai mirties ženklas?

     Nežinau, ar jie buvo pažįstami. Tačiau, būdami tokio jauno amžiaus, gyveno nepaprastai judrų, įtemptą, savaip nesaugų gyvenimą. Be galo daug išmėginta tik per 24 gyvenimo metus. Štai tik keli Arvydo Stasiulevičiaus pomėgiai arba išbandymai: mokėsi muzikos, grojo ansambliuose, buvo pradėjęs studijas Politechnikos institute, vėliau persikėlė studijuoti psichologijos į Vilniaus universitetą, skraidė sklandytuvais, domėjosi Rytų filosofija [ir Cage’as tuo domėjosi] ir rimtai galvojo tapti rašytoju. Nemenkų meninių impulsų, matyt, Arvydas gavo iš muzikalių tėvų.

     Įsidėmėtina 8 dešimtmečio pradžia, kai ryškėjo labai savitas jaunųjų menininkų modernizmas, sietinas su Dailės instituto absurdo teatru „Koridorius“ ir su Vilniaus universiteto „Požemio teatru“, su kuriuo susijusi Arvydo Stasiulevičiaus kūryba, – ten vaidinta jo pjesė „Suolas“. Tuo metu nei oficialiame teatre, nei dramaturgijoje nebuvo nieko panašaus. Ankstyva tų dviejų kūrėjų mirtis nutraukė, o gal tik pristabdė tai, kas šiandien įgijo modernaus ir postmodernaus meno išraiškas.

     Arvydo Stasiulevičiaus pjesės turėtų būti įdomios ir šiandien: jos užpildo tam tikrą mūsų dramaturgijoje paliktą spragą. Jos labai lakoniškos, su ilgomis pauzėmis, tylos intarpais, tikriausiai perimtais iš Rytų meno filosofijos. Antra vertus, jose užtinkame ir prancūzų absurdo teatro bruožų, kuo tada buvo domimasi, tačiau tik slapstantis. Tad Arvydo žingsnis buvo drąsus ir su niekuo nepalyginamas, gal tik su kito Arvydo, t.y. su A. Ambraso, pjesėmis ir jo spektakliais.

     Gaila, kad taip vėluoja Arvydo Stasiulevičiaus poezija. Ji, matyt, būtų dariusi tokį poveikį kaip ir A. Ambraso rinkinys „Žeme, nepalik mūsų“, pasirodęs 1973 metais. Tai kalbėjimas, kuris nepakluso to meto stereotipams, jokiems oficialiems reikalavimams, kaip ir tas jaunų žmonių teatras. (LM, 1998 II 14, p. 7)

— — — — 2009-ais išleista beveik 300 puslapių Arvydo Ambraso knyga, kurioj jo eilėraščiai, pjesės, prisiminimai apie jį, o Arvydo Stasiulevičiaus – nieko, net straipsnelio, pvz., lt.wikipedijoj. Matyt, toks žmogaus ir jo kūrybos likimas. Ar buvo daugiau, be šitų dviejų paminėtų, Stasiulevičiaus kūrybos publikacijų, – nežinau.

— — — — — velniažin kodėl koks eilėraštis įstringa atminty; štai kas pamini Rimą Buroką – ir iškart: „Išprotėjusi senelė man nupirks fortepijoną / Aš, atvožęs dangtį juodą, vien tik kaulus rasiu ten / Visą rudenį raudoną raudant vėjams gersiu romą / Išprotėjusiai senelei kranksit naktį ant šakos“ etc.; o Arvydą Stasiulevičių prisiminus – „Netoli tako / Sėdėjo ant bako / Nuo lako / Ir klausėsi Bacho. / Užsirūkė tabako. / Ugnis nuo tabako / Perėjo prie bako / Nuo lako. / Ir sprogo bakas / Nuo lako / Visai netoli tako. / Jam besiklausant Bacho.“ Nei tie eilėraščiai „geriausi“, nei ką, bet atminčiai neįsakysi, ką jai reiktų saugot; pati pasirenka.