(1322) Pakeliui namo, lvi: kas buvo prieš atsiradant laukui

— lauką kartkartėm išvadinu piktžodžiu, humanitarų (ir ne tik) šnekų ir rašinių amerikonka, galinsoga parviflora, – kur tik radęs vietos išdygsta nesėtas; kultūros laukas, literatūros laukas, veiklos laukas, tyrimų laukas etc. Bourdieu pasiūlė laukų teoriją, laukas jam buvo ne šiaip žodis, o sąvoka, kuria įvardijama „pagal savitą logiką ir taisykles veikiančių socialinių ryšių sistema“; bet ar visada būtent tai turim omeny tą žodį labai dažnai vartodami? Abejoju; dažnusyk atrodo, kad daug taiklesnis būtų koks nors kitas: tarkim, daržas ar darželis, dykra ar oazė, pelkė ar šabakštynas.

— — šiandien visai atsitiktinai perskaičiau rašinio pavadinimą – „Vertimų baruose“ (vertėjas Vytautas Visockas rašo apie kolegą Edvardą Viskantą, 75-mečio proga, Pergalė, 1977, nr. 3) ir dingtelėjo: kol neišniro laukas, buvo baras ir barai. Ryškiausias pavyzdys – nuo 1965-ų einantys Kultūros barai – juk omeny turima tas pat, ką dabar vadinam kultūros lauku. Dar pavyzdžių su barais, knygų pavadinimai: Lituanistikos baruose (Jurgio Lebedžio, 1972), Muzikologijos baruose (Juozo Gaudrimo, 1985), Kraštotyros baruose (Stasio Bulzgio, 1987), Lietuvių ir pasaulinės literatūros baruose (Alfonso Šešplaukio-Tyruolio, 1994). — Tas baras (veiklos, kūrybos) ar tie barai buvo ne ką geresni už lauką? Pastaruoju metu beveik nebešmėžuoja kalboj, tai atlaidžiau žvelgiam? Nežinau. — Oi, jau laikas lipt iš 19 troleibuso, tuoj Vilniaus rajono poliklinikos stotelė.

(1268) Pakeliui namo, lv: televizoriaus perkeltinė reikšmė

LKŽ fiksuojamos ir perkeltinės žodžių reikšmės; pvz.: arklys 3. prk. apie didelį stambų žmogų ar kokį nors daiktą; ar šitas žodis šita reikšme dar ilgai bus vartojamas, galima abejot; spėčiau: vis mažiau arklių, vis rečiau pavartojama. O kai kurios perkeltinės reikšmės jau kalbos istorijos dalykas; nebeatsimenu, kokios mašinos būdavo vadinamos kaliošais; būdavo, bet kokios markės? Neužfiksuota LKŽ ir perkeltinė televizoriaus reikšmė, irgi jau istorinė.

akar išeidamas iš darbo įsimečiau kuprinėn Nemuno nr. 5 – bus ką paskaityt troleibusu važiuojant; pokalbiai įdomiausia; pradėjau ne nuo su viršeliniu aktorium Darium Meškausku, o su rašytoju Tadu Žvirinskiu. Jo šįmet išėjusio romano Manuscriptum discipuli dar nevarčiau-neskaitinėjau, tai bent pokalbį su autorium perskaitysiu. Kalbino Lina Simutytė, pastaruoju laiku daug ką kalbinanti. Įžangoj LinS pamini ir jai iki šio romano nežinotas Kauno vietas, kur vyksta romano veiksmas. Viena jų – 

„Televizorium“ vadinama kavinė su dideliu vitrininiu langu Laisvės alėjoje, šalia „Romuvos“ kino teatro. (p. 12)

Pala pala, gal romane taip ir rašoma (kabutėse ir iš didžiosios), bet sovietmečiu visi tokio tipo ir paskirties statiniai televizoriais buvo vadinami. Trys sienos (iš priekio ir šonų) stiklinės; kitaip – bent Biržuos, bareliais vadindavo. Eini pro šalį – ir matai, kas viduj dedas (todėl ir televizorius; kada jie masiškai ėmė dygt Lietuvos miestuos ir miesteliuos, gal architektūros istorikai žino, pagal tipinį projektą visi tie bareliai buvo pastatyti). Biržuos du tokie, o gal ir daugiau buvo (mama siųsdavo vakarais pažiūrėt: gal ten tetė užkliuvo). Vienoj pusėj sėdimi kvadratiniai staliukai, kitoj – stovimi apvalūs; prie sėdimų – jei kas drungnų pieniškų dešrelių užkąst nori, prie stovimų – dažniausiai vyrai alų gerdavo, kartais degtine (atsineštine) poveikį pastiprindami. — Reiktų užfiksuot tokią perkeltinę televizoriaus reikšmę žodyne; tik gero vartojimo pavyzdžio paieškot tektų – kokio sakinio, kad užėjau televizoriun išgert bokalo alaus.

(LKŽ ir prie stiklainio vertėtų nurodyt perkeltinę reikšmę: apie statinius, kurių ... [nesugalvoju, kaip tiksliai baigt].)

(1266) Pakeliui namo, liv: kaštanai

[vakar galvoj susidėstė, ir nuotrauka vakarykštė, bet grįžęs namo aptingau ir nebepribaigiau, šįryt tenka]

Petras Vileišis abipus vartų pasodino po kaštoną – aesculus hippocastanum. Pamatęs juos žydinčius, visad vadinu kaštanais, nes galvoj ima deklamuotis Radauskas iš Strėlės danguje (1950):

Velniop nueina aukštas menas,

Ir nebegalima liūdėt,

Kada pavasarį kaštanas

Už lango pradeda žydėt.

Ne už lango, bet tatai nesvarbu; rimas menas–kaštanas svarbiau; beje, e ir a pagal fonetines balsių ypatybes yra vad. žemutinio pakilimo (tariant liežuvis nepakyla), nelūpiniai; o – vidutinio pakilimo, lūpinis, tad rimas menas–kaštanas tikrai geresnis už menas–kaštonas, pastarąjį net blogu galima būtų vadint (1980-ais „Vagos“ išleistoj Lyrikoj HenrR fioletinis arlekinas buvo virtęs violetiniu, bet kaštanas likęs kaštanu; ir Maironio satyros „Mano moksladraugiams“ eilutės „Važinėjas po vaišes kaštanais“ nieks nedrįsta liest, nes kaštanais rimuojamas su litvomanais). Ir dar: neskaičiavau, tik įspūdis susidarė, kad LKŽ prie kaštanų daugiau ir įvairesnių vartosenos pavyzdžių pateikta (net iš Daukanto) negu prie kaštonų.

Kaip sodinamus medžius vadino Vileišis? Spėčiau, kaštanais.

Ir dar toks klausimas susidėstė: ar kaštano virsmas (norminiu) kaštonu kaip nors susijęs su Simano Daukanto virsmu Simonu D., kun. Tamo Žilinsko (brošiūroj Katalikų Bažnyčia ir demokratizmas ieškojusio atsakymo į klausimą „Kas kaltas, kad tarp lietuvių nėra vienybės?“) – Tomu Ž. ir pan.? — Atsakymo nežinau.

(1197) Pakeliui namo, liii: kas likę atminty iš dienos prieš 30 metų

[iš ryto paskelbiau įrašą su dviem atspindžiais atminty; tebūnie užfiksuotas dar vienas, šįkart maniškėj]
Neskaičiavau, kiek kartų per LRT TV girdėjau Marijaus Žiedo įgarsintą klipą: „1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją visi pabudo anksčiau [...] Į rankas jie čiupo ne šautuvus, akmenis [etc.]“, – daug, ir kaskart vis sutrikdavau: ar čia tikrai apie tą dieną, kurią lyg ir prisimenu?
Neatsimenu, kad būčiau pabudęs, juolab kėlęsis anksčiau (jaunam kuo ilgiau pamiegot noris). Ir kodėl, kam? 1989 VIII 23 buvo darbo diena (pasitikslinau: trečiadienis); manau, ne tik aš tądien ėjau į darbą; kad, taip sakant, darbo našumas tądien buvo menkas – tas teisybė: ne įprastas darbas galvoj, o kas bus po darbo. Važiuoti ar važiuotų draugų turintys planavo keliones, o aš ką – po darbo, dar šiek tiek pasikrapštęs prie stalo (dirbdavom iki šešių, jei atmintis nemeluoja), iš Gedimino pr. 50 nupėdinau (reiktų kokio dar lėtesnio eiti sinonimo) iki Šeškinės kalno pradžios; žmonių, tokių pat pėsčių paukščių, pasak Algimanto Baltakio, buvo jau stipriai per daug toj vietoj; kai reikėjo stot į eilę, keturguba ar net penkiaguba pasidarė.
Kuo šis įvykis išsiskyrė iš tuolaikių? Tik jau ne tuo, kad iš lėktuvo buvo barstomos gėlės. — Šnekų nebuvo.
Į mitingus juk eidavom pasiklausyt, ką kas pasakys, o šįkart – vienas su savo mintim; paviršiuj, aišku, paprastas klausimas: ar visas kelias užsipildys, ar nebus pertrūkių? Negerai, jei kur liktų tarpų. Giliau – migloti mintigaliai, kuriuos dabar nori nenori tenka paverst daugmaž suprantamom frazėm: apie Mahatmos Gandhi taikios kovos principų teisingumą; apie tai, kad tokia vienybė galima tik turint bendrą esminį tikslą; kad jei ištrūksim iš Sovietų Sąjungos, tai tik visi kartu, – kažkas tokio panašaus (bent jau taip regis).
(P.S. Tik šiaip: smalsu, kiek metų žmogui, parašiusiam to klipo tekstą?)
P.P.S. Visiškai pritariu Monikos Gimbutaitės skepsiui dėl Baltijos kelio įkardelinimo; tikėkimės, šita akcija laikui bėgant tiesiog užsimirš.

(1166) Pakeliui namo, lii: gal ir abejotinas mintigalis apie savivaldą

2018 X 9

2019 I 19

[Vengiu fiksuot tinklarašty tokio pobūdžio mintigalius, bet šitas įkyriai zvimbia galvoj, tad noris paleist laukan; nors gal ir nevertas dėmesio.]  Apie savivaldos rinkimus prišnekėta prirašyta tiek, kad visko nei išgirsi, nei perskaitysi. Gali būt, kad kas nors jau yra atkreipęs dėmesį: po šių rinkimų Vilniuj bus mažiau savivaldos. — Įsivaizduoju, kad savivaldybės taryba turėtų kuo tiksliau atspindėt miesto ar rajono bendruomenę, jos margumą.
Palyginkim rinkimų Vilniuj rezultatus:

2015: į Tarybą pateko 7 sambūriai; nepateko 6 – nė vieno savo atstovo neturėjo 13,2% balsavusiųjų;

2019: į Tarybą pateko 6 sambūriai; nepateko 12 – nė vieno savo atstovo neturės 14,8% balsavusiųjų.

Europos valstybės sostinė, kurios reikalus tvarkant nedalyvaus, tarkim, nė vienas socialdemokratas, nė vienas [tikrasis] žaliasis. Ar tai į gera? — Kodėl atstovavimas menksta? (Galima, gal net derėtų sakyt, kad ne menksta, o vos vos sumenko; ne tendencija, o vienkartinis atvejis, bet nuojauta perša mintį: klostos tokia tendencija.) Nežinau, gal ir klystu manydamas: priežastis – dvejų rinkimų, tarybos ir mero, sujungimas; meras daugumai atrodo svarbiau negu taryba (manau atvirkščiai): jei būt buvę prieš rinkimus klausiama vilniečių, už ką ketina balsuot sekmadienį, neabejoju, kur kas dažniau atsakymas būtų asmenvardis, o ne sambūrio (partijos ar komiteto) pavadinimas. — Kad toliau nemenktų atstovavimas, arba reiktų atsisakyt tiesioginių merų rinkimų (kurie imami suvokt kaip miniprezidentų rinkimai), arba (geresnis variantas) merų ir tarybų rinkimus rengt atskirai. (Demokratija už mažiausią kainą – per didelė rizika, manyčiau.)
P.S. Jei kam kilo klausimas: o už ką pats balsavai? Už Bendruomenišką Vilnių ir už Šimašių. Norėjos, kad tas sambūris bent kokį vieną atstovą Taryboj turėtų; o dėl mero – atskiras svarstymas: meras tegali būt vienas, todėl renkies iš tų, kurie turi šansų būt išrinkti. — A, viskas aišku: bendrakursis nepapuolė Tarybon, tai ir vaidenas visokie menksmai. Ne, kad DarK nepapuolė, slapčia net džiaugiuos; kad nieks iš Sąrašo nepapuolė – taip, dėl to apmaudoka.

2019 III 6 (visi trys vaizdai – nuo Žirmūnų tilto žvelgiant prieš srovę)

(1104) Pakeliui namo, li: su → be, be? su?

Stalinio kalendoriaus lapely surašyta, kad rugpjūčio 23-ia yra: Juodojo kaspino, Tarptautinė vergų kelio ir vergovės panaikinimo, Baltijos kelio diena ir Europos diena stalinizmo aukoms atminti. (Net du keliai tą pačią dieną – pirmąkart užfiksavau.)
— O vėliava iškelta be kaspino. Reiktų kaspino. Užrišam, iškeliam. Po kurio laiko stipriai suabejojam pagooglinę vėliavos iškėlimo dienos 2018: lttvirtovės.lt puslapy (būtent jį googlas rodo kaip pirmą) neprirašyta skliaustuos, kad su gedulo ženklu.
Bet kas per nesąmonė: Juodojo kaspino diena, o vėliava – be kaspino? Surandu 2004 XII 24 Vyriausybės priimtą nutarimą nr. 1649 – prirašyta: su gedulo ženklu.
Bet ne tik lttvirtovėj, ir, pavyzdžiui, Vakarų eksprese – be gedulo ženklo.
Parašyta tai parašyta, bet galvokim logiškai: jei Juodojo kaspino diena, na kaip gali būt be juodo kaspino? Prie ko tą kaspiną rišt?
Eisiu, sakau, pasižiūrėt – Sapiegos gatvės pradžioj yra Migracijos departamentas prie VRM, kaip jie iškėlė. —  Be kaspino. — Na, rimta įstaiga. Vadinas, Brazausko Vyriausybės 2004-ų nutarimas turėjo būt pakeistas. Išties, radau: 2009 VII 19 Kubiliaus Vyriausybė priėmė to nutarimo pakeitimą, kur rugpjūčio 23-ia jau nebe Juodojo kaspino diena, o Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena – ir vėliavą reikia kelt be gedulo ženklo.
O kaip su Juodojo kaspino diena? Tokios nebeliko? Gal liko, jei šiandien platinamas BNS pranešimas: Juodojo kaspino dieną Grybauskaitė lankys partizanų bunkerį etc.? Nebėr! Taigi, rugpjūčio 23-ia taip nebevadintina ir kalendoriuos neberašytina; žr. 2009 VII 22 LR atmintinų dienų įstatymo pakeitimo įstatymą: Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti atsirado vietoj Juodojo kaspino dienos.
Visiška makalienė su tom dienom ir gedulo ženklais pasidarė: diena aukoms atminti – lyg reiktų gedulo ženklo?; Baltijos kelio diena – gal ir nereiktų gedulo ženklo?; pagal Vyriausybės paskutinį žodį sprendžiant, išeina, kad Baltijos kelio diena svarbesnė? Nieko nebesuprantu. — 1987-ais prie Mickevičiaus paminklo nebuvau, bet kitąmet per didįjį mitingą Vingio parke argi trispalvės buvo ne su juodais kaspinais? O Baltijos kely – argi ne su juodais? Mano atminty – su.
Bekaitaliojant, bekuriant naujus dienvardžius, Molotovo–Ribbentropo paktas, tragiškai lemtingas dokumentas, nusislinko nebematomon užparaštėn (reikia sakinio gale klaustuko ar jau tašką dėt?) —
P.S. Taline atidengiant paminklą komunizmo aukoms Estijos vėliavos, savaime suprantama, buvo perrištos juodais kaspinais. O mes ką? prisiminėm, padūsavom, pasimeldėm, pasižiūrėjom filmų, padainavom.

(1088) Pakeliui namo, l: mintigalis išgirdus apie Lyčių lygybės žodyną

Šiandien Seime vyko 8-oji Lietuvių terminologijos forumo konferencija (kaip ir viskas šįmet, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui). Pamėginau pasiklaust tiesioginės transliacijos. Įmanoma. — Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė baigdama pranešimą „Lyčių lygybės terminija: ištakos ir iššūkiai“ paminėjo, kad jau išverstas lietuvių kalbon ir redaguojamas Lyčių lygybės žodynas, kurį parengė Europos lyčių lygybės institutas. Kas tai per daiktas, radau Instituto 2017 metų veiklos apžvalgoj, p. 17:

Ar žinote, kuo skiriasi „lyčių pusiausvyra“ ir „lyčių paritetas“? Šią informaciją galite rasti naujame instituto internetiniame žodyne ir žinyne! Naujasis žodynas ir žinynas suteiks galimybę bet kam Europos Sąjungoje ir už jos ribų vienodai suprasti lyčių lygybės sąvokas ir padės išvengti sumaišties dėl svarbiausių terminų. Ši internetinė priemonė suteiks galimybę kalboje geriau atsižvelgti į lyčių aspektą ir kritiškai įvertinti terminus, kuriais dar labiau įtvirtinami lyčių stereotipai ir nepaisoma lyčių skirtumų. Lyčių lygybės žodyną ir žinyną anglų kalba rasite adresu http://eige.europa.eu/rdc/thesaurus; be to, laukite jų vertimo į ES kalbas ir rašymo atsižvelgiant į lyčių aspektą priemonių rinkinio!

Labai įdomu bus paskaityt. Tokio pobūdžio žodynas – išties iššūkis lietuvių kalbai. Kad ir tas genderizmas; įsivedėm terminą socialinė lytis, bet jis pakibęs; angliškai yra sistema: female ir male, jei kalbama apie sex; woman ir man, jei kalbama apie gender; lietuviškai – nesvarbu, ar apie biologinę, ar apie socialinę lytį – tie patys žodžiai: moteris ir vyras; ir kaip bus sukamasi?

female Biologically based references to the sex of a woman.
male Biologically based references to the sex of a man.
women Female human being; a person assigned a female sex at birth, or a person who defines herself as a woman.
man Male human being; a person assigned a male sex at birth, or a person who defines himself as a man. 

Gaila, kad transliuojama internetu buvo, manyčiau, tik patiem dalyviam įdomi popietinė diskusija „Lietuvos terminologijos ateities perspektyvos“, o ne „Lygios galimybės kalboje: įtraukiosios kalbos terminija“. Kaip atsilikėlis turiu prisipažint, kad lietuvišką terminą įtraukioji kalba pirmąkart pamačiau konferencijos programoj; spėčiau, turėta omeny tai, kas angliškai vadinama gender-inclusive language arba gender-neutral language. Taip, galima sakyt, kad tai išsidirbėjimas, per amžius susiklosčiusios gramatinės sistemos „prievartavimas“, o galima pažvelgt ir kaip į iššūkį – pirmiausia protui: jei kas nors yra (atsirado, randasi), turi būt pavadinta, ir kuo tiksliau.
Prieduras (2018 VI 22) Žodis gender tiesiogiai siejas su lot. genus, kurį verčiam giminė; genus femininum, genus masculinum, genus neutrum – mot. g., vyr. g., bevardė, seniau niekatrąja vadinta, giminė. Sex – lytis, gender – giminė; apie kalbą šnekant, dažniausiai tarp giminės ir lyties yra ryšys, o kartais – ne. Sigitas Geda savo kasdienraščiuos 2001 IV 1 yra užfiksavęs tokį pavyzdį skaitydamas Žemaitę:

Giminės kategorija ir lietuvių kalboje nėr labai tvirtas daiktas. Visai įmanoma, kad ji išsikristalizuoja tam tikrais atvejais.
Tai liudytų tėvo kreipinys į dukrą „Rudens vakare“:
– O kur tu pasidėsi, duktau?
Panašių kreipinių būta ir mūsų tarmėje, dabar, žinoma, niekas taip nesako.
K. Donelaičio kreipinys „Gaidau...“
Įmanoma kilmė iš tokių lyčių kaip duktuva, laukuva, deltuva, akmuva, vanduva, sesuva...
Lieka tik „uo“ – dangus, žmogus...
Beveik belytė, apibendrinanti forma, skambanti „oriai“, kreipiamasi ne į lytį, o į asmenį, esybę. (ŠA, 2003 IX 6, nr. 33, p. 5)

Yra toks reiškinys – [gramatinės] giminės labilumas; aišku, keistai atrodytų tokie žodžiai kaip vyra, moteras, tėvė ir pan., bet tikriausiai akis kliūdavo ir už žodžio filmas, kai jis ėmė rodytis vietoj įprasto filma; problemos ne kalboj, problemos galvoj.

(1066) Pakeliui namo, xlix: šiaip toks klausimas be atsakymo

Esmaičio = Stasio Matjošaičio Sakalėlis pradžios mokyklos III skyriui (14-as leidimas, 1938).
Aišku, yra ir tautosakos pavyzdžių. Nuorodos: žm. daina, žm. pasaka.
Koks nuošimtis dabartinių trečiokų, o ir jų tėvų bemat suprastų, kad žm. = žmonių? (Greičiau spėtų, kad žemaičių?)
Liaudies daina, liaudies pasaka – vargu ar bepajudinamai įsitvirtinusios galvose.
Maždaug kada mokyklų vadovėliuos atsirado pastarieji įvardai?
Nuo pat 1940-ų? (Jono Švedo suorganizuotas ansamblis vadinos Dainų ir šokių liaudies ansamblis, ne: Liaudies dainų ir šokių ansamblis.)
Jau po karo?
Digresija (2018 III 31). Baigiau skaityt Studentų bylą (1995) – žmonių, priklausiusių pogrindinei Vieningajai Darbo Sąjungai arba su ja susijusių, atsiminimai; organizacija veikė 1950–1952-ais. Apie VDS remdamasis tais atsiminimais Aras Lukšas yra parašęs straipsnį „(Ne)pamirštas gimnazistų testamentas“.
Vienas iš Sąjungos tikslų buvęs ir toks: rinkti karo metų ir pokario laikotarpio lietuvių tautosaką – dainas, priežodžius, anekdotus ir kt. (Kazimiero Banio liudijimas, p. 87). Nežinia, kiek tos tautosakos spėta surinkt, bet byloj tikrai buvo Prano Čižo užrašyta ar daina, ar šiaip sueiliavimas apie stribą:

Eina stribas kūdas, kūdas,
Jo tarnyba šūdas, šūdas.
Strielbą pančiu pasirišęs,
Subinę šiaudais užkišęs. (p. 197; etc., iš viso apie 10 posmų)

Manyčiau, štai tokį dalyką tikrai tiksliau būtų vadint žmonių, o ne liaudies kūryba; pagrįst būtų sunku, kalbinė nuojauta tiesiog taip pataria.

(1042) Pakeliui namo, xlviii: paprasčiausiai pasiilgau estų

— aplanke ir viršely Paulius, o tituliniam Paulis —

Paulio Eeriko Rummo (dėl populiarumo ir talento spalvingumo Estijoj gretinto su Federico García Lorca; vertusio ir Puškiną, ir T.S. Eliotą) poezijos vertimų rinktinė išėjo 1985-ais, kai baigiau Universitetą; galvoj telikę buvo: kad patiko ir kad įžangos žodis Birutės Baltrušaitytės-Masionienės geras; prigriebiau iš bibliotekos vėl paskaitinėt.
Regis, šitas – „Šlovė asimetrijai“ – ir tada labai patiko, ir dabar; teisingas eilėraštis (vertė Marcelijus Martinaitis greičiausiai iš rinktinės sudarytojos Danutės Sirijos Giraitės pažodinio):

Koktu simetrija, koktūs simetriški
           veidai,
           kūnai,
           dienos,
           mintys,
           darbai,
visa, kur viena pusė su kita taip sutampa,
kad visai beprasmiška turėti du vietoj vieno;
visa, kur antra pusė tėra tik veidrodžio atspindėjimas
ir jis nieko neprideda.

Bet – o asimetrija! O apgamėlis ant kairiojo skruosto,
kai ant dešinio nėra apgamėlio!
O širdie, visada iš kairės, o apendikse, iš dešinės!
O sapnai, neišsipildę tikrovėj, nes kai kurių
neįmanoma įgyvendint, o žygiai, tokie dideli
ir tokie nelaukti, kad jūs net nebuvot sapnais!
— — — — — — — — — — — — — — — — —
Ironijos urzgiantis šuo tekimba tiems į blauzdas,
kurie šiandien sutampa su vakar, o ryt sutaps su šiandien,
kurie daro kalendoriaus dienų fotokopijas
ir, jas pavadinę gyvenimu, dreba
iš baimės, kad viskas pasirodys kam nors atvirkščiai. (p. 16)

Ir buvo kilęs noras rast originalą, pažiūrėt, ar po jaustuko o atitikmens nėr jokio ženklo; grįžęs namo mėginau ieškot, neradau (greičiausiai nemokėjau ieškot; Rummo asümmeetria, matyt, negana). Skaitant noris bent jau kablelio: Bet – o, asimetrija! Etc.
P.S. Rummo pjesė Tuhkatriinumäng – Pelenės žaismas (iš angliško vertimo vertė Angelė Šimaitytė; Masionienės įžangos žody pavadinimas išverstas, manyčiau, geriau: Žaidžiame Pelenę) buvo išspausdinta Metmenyse, nr. 23, 1972, p. 50–64; Vytautas Kavolis apie tą pjesę net studijėlę parašė (ibid., p. 65–76).

(1035) Pakeliui namo, xlvii: mintigalis apie Grinkevičiūtę

uvau gavęs kvietimą į parodos atidarymą. Nenuėjau. Darbų visokiausių daugybė. Kita vertus, ar ten yra kas nors, ko būčiau dar nematęs? Gal, nežinau. Vis tiek svarbiausia – DG tekstai. — Mintigalis, likęs nepasakytas Laukuvoj 2017-05-27 minint Grinkevičiūtės 90-metį (viskas savaime suprantama, bet vis tiek noris užfiksuoti):
– Kas padėjo subręst Lietuvos Antigonei, kaip Dalią Grinkevičiūtę yra pavadinęs Kazys Saja?
– Rusų kultūra; ta jos atšaka, kurią galima siet su Piotro Čiaadajevo nuostata: „Я не научился любить свою родину с закрытыми глазами, с преклоненной головой, с запертыми устами.“
Iš nedatuoto vad. pilkojo sąsiuvinio:

Brandos periodu visi išgyvenam lūžį – kovoti su likimu ar ne. Jau esu sakius, kad visa mano esybė šaukė – kovoti. Bet aš buvau nebylė, man trūko žinių, – tik viduje šėlo nerami, dar ne visai atsiskleidusi jėga.
     Ačiū už žinias, draugai, ačiū už dešimt klasių, už vidurinį išsilavinimą. Aš praregėjau, pajutau savo teisumą, savo žmogiškąją vertę. Dėkui Čechovui, dėkui Gorkiui už jų laisvę mylinčius herojus, už Sakalą, Danko <...>, Tolstojui, Saltykovui-Ščedrinui – dėkui už tai, kad pirmiausia iš jūsų sužinojau, jog žmogus yra savo likimo šeimininkas (žinoma, tik iš dalies). Dėkui už tai, kad aukštinote drąsias, aistringas, savo tikslo siekiančias asmenybes, kovojančias už laisvę.
     Dar kartą dėkoju – jie nulėmė mano likimą. Aš jiems prisiekiau kovoti už gyvenimą. Ačiū Čechovui, įkvėpusiam man panieką pertekliui, skudurams (o tam daugelis neabejingi), niekšybėms, kad įtikino mane, jog žmoniškumas nepakenčia niekšybės. (Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, 1997, p. 255)

Iš laiško kurso draugei Vandai Rudavičiūtei, 1969:

Grįžtu iš darbo ir skubu pasinerti į kitą pasaulį. Iki vėlyvos nakties skaitau Gerneto „Caro kalėjimo istoriją“ (rus.). Perskaičiau iki 1870–1880 metų – žuvau. Mane sukrėtė „Liaudies valios“ istorija. Perovskaja, Želiabovas, Figner. O Dieve! Kokie geležiniai žmonės! Ir kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar man prireikė krūvos knygų, retai gaunamų, seniai spausdintų. Atsiminimų tų, kurie kalėjo, revoliucijos sulaukė. Ruošiuos į Maskvą, į Leningradą, kad ten savaitei kitai gaučiau tas knygas. Laukiu filmo apie Perovskają, pirmąją Rusijos moterį, pakilusią į ešafotą. (ibid., p. 278)

Gal ir klystu, bet vargu ar kas Seime per parodos atidarymą citavo šias Grinkevičiūtės mintis.

(1032) Pakeliui namo, xlvi: — nežinau;

Valentinas Antanavičius, Biblijos motyvas, II, 2007
(repr. buvo Metų 2008, nr. 1 viršelio II p.) 

nešneku, nes nežinau; tik kartkartėm pagalvoju, kaip šįsyk, 19 troleibuse skaitydamas vėlyvąjį Skripką:

ne Dievas yra visur
tik Dievo yra visur
— iš „Pataisytos teologijos“

Jeigu prisikėlimo idėja tikresnė
už patįjį prisikėlimo stebuklą
Jeigu prisikėlimo idėja susaisto gyvenimą
mirtį gentis vitališkumą ir kalbą
Nebegailėki jiems Nieko
suslėpk juos į graikišką nebūtį
paskutiniąją Teismo dieną
Nebežadinki besiilsinčių
— iš „Alchemijų“, II

Biografinė nuoroda: †2013-05-16, palaidotas ne Menininkų kalnely, Karveliškėse, kur ir Justinas Mikutis, ir Bitė Vilimaitė, ir Vytautas Vanagas.
Bibliografinė nuoroda: Nemunas, 2007-12-20, nr. 45/46, p. 12.

(1024) Pakeliui namo, xlv: vis prisimenu a.a. Algį K.

— rugsėjo pabaiga —

tie du žodžiai kūrybos kontekstai
galėjo būt šermukšniniai

Septintam Metų numery buvo Jūratės Sprindytės in memoriam habil. dr. prof. Algiui Kalėdai (*1952, †2017-05-11) „Sudie, bičiuli“ (p. 157–159). — Dviejų dalykų nežinojau. Kad keturiasdešimtmetį jau buvo ištikęs infarktas, tikriausiai mikro-, ir kad norėjęs: ant jo kapo teauga šermukšnis.
Kodėl šermukšnis? Dabar jau nebepaklausi. Nors drįsčiau spėt, ar tai tik nesusiję su Adomu Mickevičium? Regis, kažkuriam Justino Marcinkevičiaus rašiny apie AdM-čių skaičiau, esą jis Paryžiuj prie savo namų buvo pasisodinęs šermukšnį, kad primintų tėvynę Litwą. — Pakeliui namo, išlipus Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir paėjus šiek tiek į priekį, pasitinka šermukšnis, nuo rugpjūčio taip tiesiai primenantis Algį.
Nežinau kodėl praeitais metais paprašė, kad mano akys būtų dar vienos, kurios peržiūrės jo naująją studiją apie bendraamžį poetą Kornelijų Platelį. Sutikau, nes vis tiek juk būčiau skaitęs jau išleistą. Vieną kitą abejonių sukėlusią smulkmeną tepastebėjau – kai žmogus žino, ką nori pasakyt, tai ir pasako, o Algis gebėjo dar ir gerai pasakyt – ir moksliškai, ir logiškai, ir palygint vaizdžiai; gal labiausiai „diskutavom“ dėl studijos pavadinimo sandų – kuris turi eit kaip antraštė, kuris kaip paantraštė, ir įtikinau: Platelio pavardė verta didesnio šrifto nei Apolonas su Dionisu, nesvarbu, kad kitų tos pačios serijos knygų pavadinimai sudaryti priešingai. — Juokai visa tai. Svarbiau, manyčiau, kitkas. Knygai išėjus, Algis, bent jau taip atrodė, jautės laimingas; spėliojau: daugiausia juk nagrinėdavo mirusių autorių kūrybą, o tie nei pagirt, nei papeikt negali; Kornelijus P., kiek supratau iš pokalbių su Algiu, liko patenkintas, kaip jo kūryba panagrinėta; sakysit, kas per tuštybė? nepažįstu žmogaus, kurs nenorėtų išgirst geražodžio apie savo darbą; ir dažniausiai tiek mažai tereikia, kad pasijustum visai gerai; džiaugies anūkais, o dar ir apie tavo darbą ką nors gero pasako, – štai ir laimingas. — Gaila, labai gaila, kad mirė nė 65-o gimtadienio nesulaukęs (spalio 2-ą būt buvęs); bet kita vertus: o kas iš to ilgo gyvenimo, jei apie jį tegali pasakyt – gyventa, ir tiek.

(1021) Pakeliui namo, xliv: pora mintigalių paskaičius šios dienos spaudą

— visaskaitystė laukiant T-19 Tuskulėnų rimties parko stotelėj —

(a) Šiaurės Atėnuos, p. 10, Justino Dižavičiaus rašinys „Priklausomybės nuo laiko pripažinimas amžinybės akivaizdoje“ apie romanu vadinamą Gintaro Bleizgio knygą Karmelio kalno papėdėje. Pradžia:

2017 m. rugpjūčio 25 d.
Užsukau į Rašytojų sąjungos knygynėlį ir susitariau dėl recenzijos. Nauja Gintaro Bleizgio knyga jau mano kuprinėje. Dar kurį laiką pavaikštinėjau po senamiestį. Prisėdęs ant suoliuko pavarčiau šią ir keletą kitų knygų, kurias tuo metu turėjau.

O kodėl dabar čia cituoji, kas tau čia negerai? — Nieko blogo, dabar, matyt, kitaip ir nebūna, bet vis tiek pagalvojau: ar iš anksto pažadėdamas parašyt apie neskaitytą už dyka iš leidėjo gautą knygą neapsiriboji savo laisvės? O jei perskaitęs suprasi, kad nieko tokio, ką būtų verta siūlyt ir kitiem perskaityti, nepajėgsi išstenėt? Ar savigarba leis pasitenkint ta pačia dienoraščio forma surašytais citatingais pasvarstymais, esą dienoraštis leidžiąs rašytojui atsiskleist kaip paprastam žmogui ir pan.? Nes jau esi pasižadėjęs parašyt.
O gal vertintojų piniginės plonis turėtų pateisint tokius dalykus? Nežinau.

(b) Literatūroj ir mene,  p. 8–10, Laimantas Jonušys rašo apie tarptautinio PEN klubo kongresą, vykusį Lvove.
Neskaičius, net straipsnio pavadinimo – „Už tiesą po tiesos“ – nepamačius aišku, kad daug kas ten kalbėdamas vartojo post-truth.
Kaip sukas kūrybingas vertėjas LJ-šys?
Davido Patrikarakos pranešimo pavadinimą „Fact, Fiction and Politics in a Post-Truth Age“ išverčia „Faktai, fikcijos ir politika epochoje po tiesos“. Neblogai, net galima sakyt – gerai, tik ta epocha kelia abejonių; mano galvoj epocha – toks didelis daiktas, tarkim, Baroko epocha, ir amžius didokas; ogi imčiau ir papiktinčiau dalį asmenų.lt pavartodamas laiko vietininką: laike po tiesos.

(981) Pakeliui namo, xliii: apie nelabai gerą serijos „Gyvoji poezija“ pokrypį

Nebuvau sekmadienį Institute minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Tik pirmadienį pamačiau naują serijos „Gyvoji poezija“ knygą – Kazio Bradūno rinktinę Ir nebijok (sudarė, įžangą parašė Donata Mitaitė).
Kartu su knyga ir kompaktinė plokštelė: Bradūną skaito Dainius Svobonas.
(Šiek tiek anksčiau išleista Alfonso Nykos-Niliūno rinktinė Skausmo gramatika; skaito Rolandas Rastauskas.)
Tai, kad parinktus Nykos ir Bradūno eilėraščius skaito kitas asmuo, ir paskatino prisimint „Gyvosios poezijos“ genezę daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Pirmoji knyga 2005-ais – Aisčio Užgesę chimeros akys – atsirado iš esmės dėl to, kad su poeto rankraščiais Institutas iš Aldonos Aistienės gavo ir audiojuostas, kuriose buvo įskaityta visa Poezija (1961).
Serijos pavadinimo epitetas gyvoji buvo prikabintas dėl to, kad suteikiama galimybė išgirsti, kaip pats poetas skaito savo eilėraščius.
Aišku, jau tada suvokėm, kad įrašų, kaip, tarkim, pats Antanas Baranauskas skaito Anykščių šilelį, negali būt, įskaitys kitas asmuo, bet principas – pristatyt ir paties poeto balsą, nebuvo kvestionuojamas.
Išėjus Nykos ir Bradūno rinktinėms, tenka daryt išvadą, kad juo suabejota.
Gal Nykos įskaitymų ir nebūtų pilnos kompaktinės plokštelės, gal trečdalis, bet reikėjo suteikt galimybę išgirsti, kaip jis pats skaito savo eilėraščius.  Bradūno įrašų, žinau, archyvuos yra tikrai daug. Skaitydavo jis visai gražiai, girdėdavos suvalkietiškas pamušalas.
Nenoriu pasakyt, kad RoRa ir Dalius Svobonas Nyką ir Bradūną skaito blogai; ne, tikrai ne.
Tenoriu pasakyt: taip, kaip savo eilėraščius skaito pats poetas, yra pirminė vertybė; o kitų skaitymai – jų gali būt daugybė, – jau antrinė. Serijos „Gyvoji poezija“ tikslas, bent jau taip pradžioj galvota, buvo pristatyt ir tą pirminę vertybę – paties poeto balsą.
Suprantu, kai poetas jau miręs, daug paprasčiau pasitelkt aktorių ar kitą poetą, kad įskaitytų.
Nereikia prašinėt iš archyvų, tvarkyt tų įrašų; ir laikas visad juk spaudžia. Be to, per pristatymus labai patogu – paprašei, atėjo, paskaitė.
– Bet ne toks buvo serijos „Gyvoji poezija“ sumanymas, ne toks, – murma panosėj nuo leidybos reikalų nutolęs —vg—, į savo Pašilaičius 19 troleibusu važiuodamas.

(952) Pakeliui namo, xlii: apie Eugeniją Karoblienę, a.a.

Prae scriptum. Praeitų metų lapkričio vidury Institutan buvo atėjusi grupė Pasvalio kraštiečių bendrijos narių. Collegė Bronė Stundžienė, įsivėlusi tos bendrijos veiklon, paprašė, kad papasakočiau, ko pas mus Rankraštyne yra, kokių pasvaliečių popierių saugom. Bepasakodamas nuslydau šonan – prie Eugenijos Karoblienės, Šiaurės Lietuvos Žemaitės, kad jos atsiminimai – kasyklos įvairiausių žmonių charakterių ir likimų etc.
Maždaug tuolaik – aišku, vėluodamas – perskaičiau ir BrSt straipsnį Tautosakos darbuos, kur nemažai apie Karoblienės Sodybą ant Mūšos kranto (1999). Užkliuvau už sakinio:

Karoblienės [...] dažniau skaudžių nei šviesių prisiminimų išjudintas gyvenimas ir perkeltas į knyginį formatą, regis, taip ir nepajėgė išsivaduoti iš vienatonio, nuskriausto ir „krūvas neteisybių“ atlaikiusio ego kalbėjimo. („Įvietinta folklorinė atmintis grožinėje kūryboje: pasvalietiškoji versija“, Tautosakos darbai, t. XLIX, 2015, p. 16)

Nepajėgė išsivaduoti iš ego kalbėjimo... O kodėl būtinai reikia iš jo vaduotis ir atminties vaizdinius verst novelėm à la Granausko Šventųjų gyvenimai? Kas apie Karoblienę pasakyta, argi netiktų apie Bronių Radzevičių, jo Priešaušrio vieškelių antrąją dalį? Irgi plūste plūstantis ego kalbėjimas, kuriam romano pavidalą mėgino suteikt Juozas Aputis.
Viskas priklauso nuo to, koks tas ego.
Literatūroj ir mene 2004-01-16 Mykolo Karčiausko rūpesčiu buvo paskelbtas ruošiamų spaudai prisiminimų fragmentas „Žemės kryžiaus kryžiavonė“; pabaiga, iš kurios ir pasimato Karoblienės ego tūris:

Pati galvoju: rašau apie visus žmones, ir man viskas kaip ant delno padėta, viskas matosi, viską matau, ne, ne akim, mintim viską matau iš senelių, prosenelių praeities, savo amžininkų gyvenimo. Aš jau seniai iš ten išėjus. Gal Dievo valia ragina mane rašyt? Kam aš turiu dėkoti? Kas mane globoja? Keturis kartus aš buvau beveik užmušta, sąmonę praradus. Pirmą kartą – sukatas ant ledo. Kitą kartą iškritau iš sūpynių ant vežėčių. Trečią kartą apvirto šieno uorė. Ketvirtą kartą Sibire rėžė su dalba man per galvą. Viskas sukasi siūbuoja, o aš vėl keliuosi iš lovos... Tris kartus perkūnas trenkė prie pat mano kojų: nuplikė pusę kiaulės, nuskėlė liepą, įlėkė žaibas į vidų, kur aš sėdėjau, kaip ugnies kamuolys ir išlėkęs susprogo. Tris kartus skendau Mūšos duburiuos. Du kartus išplaukiau pati, vieną kartą ištraukę atsupo. Bėgo žali maurai iš burnos, nosies ir ausų. O aš vis matau:

Baltas jiezminėlis
Sodely paaugo.
Žiedelius iškėlęs
Žiūr į mano langą...

Ego – gali sakyt, visas dingęs pasaulis; aišku, kalbama pirmuoju asmeniu; viskas liete liejas, ir visai nebūtina srovę leist per kokias užtvankas ar purkšt fontanais, kad būt meniškiau. (Kita dalykas – tarminio teksto vertimas bendrinėn kalbon, kaip ir su Žemaitės raštais kad buvo daroma, bet stop, nes jau visai į lankas būtų patraukta.)
Va toks nuokrypis šonan, prae scriptum. O dabar – kas išties svarbu.
Perskaitęs straipsnį paklausiau collegės Bronės, sakau, rašei straipsnį, gal žinai, ar tebegyva Karoblienė? Sako, neradau žinios apie mirtį, tai gal gyva?
Štai ta žinia: Eugenija Karoblienė, gimusi 1922 gegužės 9 Šimoniuose, mirė 2008 vasario 1 Kaune. (Ačiū Pasvalio krašto muziejaus muziejininkei Gitai L-R.)

(943) Pakeliui namo, xli: apie tai, kas, manyčiau, labai svarbu

EK dienoraščio pabaiga (printscreeno fragmentas)

Lžinios.lt (po to ir kt.) iš pajūrionaujienų.com persispausdino [nebetinka šis žodis; repostino; o kaip tiksliai lietuviškai pasakyt?] Romualdo Beniušio rašinį „Darbėniškė Estera Kverelytė – Lietuvos Ana Frank“. Apie Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę, kelis nacių okupacijos mėnesius rašiusią dienoraštį. Šis tas iš jo pacituota, pradžia ir pabaiga net pafilmuota dokumentiniame filme Nebaigtas dienoraščio puslapis (1964; beje, filme tik vardu vadinamos Esteros Kverelytės ir Annos Frank dienoraščius pirmasis sugretino Saulius Macaitis tais pačiais 1964-ais).
Kodėl tik pacituota, parodyta, o ne – paskelbta jau tuolaik? – Nežinau atsakymo; Annos Frank dienoraštis, kad ir su šiokiom tokiom kupiūrom, rusiškai buvo išleistas jau 1960-ais, o lietuviškai pasirodė tik 1997-ais.
Kur dabar Esteros K. dienoraštis – nežinoma.
Ieškota filmo režisieriaus ir operatoriaus Leono Tautrimo archyve, nerasta.
Bet straipsny nieko nėr apie paieškas scenarijaus autoriaus Igno Pikturnos archyve. Jei ir ne pats dienoraštis, tai bent jau jo išrašų tikrai ten gali būti (rašydamas scenarijų tikrai jį turėjo būt skaitęs). Nors kad toks daiktas būt likęs pas jį – mažai tikėtina. (Filmo konsultantas A. Jankevičius – greičiausiai Algirdas Jankevičius; jo archyvas vargu ar kur nors yra, be to, jis konsultavo filmo kūrėjus kitais klausimais.)
Tokio pobūdžio dokumentai, kurie gali praversti propagandai, tuolaik dažniausiai būdavo perduodami saugoti vadinamajam Partijos istorijos institutui prie LKP CK (ten saugota, tarkim, ir Broniaus Krivicko poezijos, partizanų leidinių; šitą žinau, pats Atgimimo laiku esu matęs; visai tikėtina, kad ir Kverelytės dienoraštis ten galėjo būt). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tos institucijos archyvas perduotas Istorijos institutui. Ten paieškot tikrai būtų prasmės.
(Nežinau, gal tik man keista: praneštà ir paplatinta žinia, kad nežinia kur prašapęs egodokumentas, gretintinas su Annos Frank dienoraščiu, – ir nieko; taigi visus, kas tik gali kur nors ką nors patikrinti, reiktų kelt ant kojų, ir valstybė iniciatyvą turėtų rodyt, o dabar...)
— Gal jums atėjo į galvą kokia mintis, kur dar galima būtų ieškoti EK dienoraščio?
P.S. (02-01) Paklausiau Istorijos institute; Algimantas Katilius atsakė: „Iš partijos instituto Istorijos institutui buvo perduota visa biblioteka, archyvas neperduotas. Iš archyvinės medžiagos perduota karo ir pokario pogrindinė spauda, gimnazijų laikraštėliai. Buvęs partijos archyvas yra Ypatingojo archyvo skyrius, kurio pavadinime yra žodžiai LKP. Ten reikėtų ieškoti.“ — Mėginsiu ten ieškot.
P.P.S. (02-09) Šįryt buvau LYA LKP dokumentų skyriaus skaitykloje. Deja. Nors prielaida, kad vis dėlto Kverelytės dienoraštis ten yra, lieka, nes: (a) nėra galimybių „išfiltruoti“ ten saugomus visus dienoraščius ir patikrinti tuos, kurių autoriai galbūt neįvardinti; (b) galima būtų / reiktų patikrinti maždaug 1964 metų inventorines knygas – ten galėtų būti fiksuotas dienoraščio perdavimo faktas (skaityklos darbuotoja sakė, kad tokių knygų pas juos nėr, yr tik pastarųjų poros trejeto dešimtmečių). Pasiūlė patikrint KGB skyriaus skaitykloje. Reiks pamėgint, nors nesitiki, kad ten galėtų būti. Pradedu Igno Pikturnos archyvo paieškas.

(939) Pakeliui namo, xl: apie strategijas

Tuskulėnų rimties parko stotelėj buvo vienas vad. laukimo paviljonas;
nuo praeitų metų vasaros – jau du.

Laukiantiems troleibuso ar autobuso vieno gana nuo lietaus ar vėjo pasislėpti,

antras atsirado, mano supratimu, kad būtų daugiau vietos reklamą rodyti.

Artėdamas prie stotelės pirmiausia pamatau štai šituos vaizdus.

Pirmojo, kairėj, žinia labai aiški ir supratinga:

jei atsitiko tai, ką suvoki kaip problemą, kreipkis pagalbos.

Tai VšĮ Krizinio nėštumo centras socialinė reklama.

Kita, dešinėj, finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Ar priklausomybė nuo alkoholio problema? Problema.

Ar kas planuoja tapt alkoholiku? Regis, ne.

Vadinas, jei tapo priklausomas nuo alkoholio, tai irgi atsitiko neplanuotai.

O jei taip atsitiko? Pats kaltas, argi tau nebuvo sakyta, kad taip gali būt, argi įspėjom?

Ar paveikūs tokie liepiniai kaip šis? Manau, visiškai ne.

Bet, matyt, yra manančių, kad ką nors gali paveikt „rūstūs“
Antano Kavaliausko ar Žydrūno Savicko žvilgsniai:
imsim ir pagąsdinsim (surikdami; ne šiaip juk tas šauktukas frazės pabaigoj);

parodysim tuos, kurių pavyzdžiu privalu sekti; pamokysim.

Žinau, nedera apibendrint, tačiau strategijos (vis dar?) ar ne tokios:

moterims reikia siūlyt pagalbą (nes jos „silpnos“),

o vyrus reikia drausminti, „protinti“ (jie juk „stiprūs“, patys turi susidorot su savo problemom)?

(Ar jums teko matyt Lietuvoj antialkoholinę ar antitabakinę socialinę reklamą su moterim?)
(Buvo #superherojės. Ar įsivaizduojami #superherojai?)

Sakot, sausio 13-ą temstant ne apie tai reikia svarstyt?
Gyvenam, deja, ne atminty, nors kartais gal ir norėtųs.
P.S. (02-02) Dėl alkoholio – visiškai sutinku su Andriaus Jakučiūno požiūriu.

(934) Pakeliui namo, xxxix: 5 pastraipos ir sakinys apie a.a. Bložę

2017-01-03, 13:54

Ir vėl rašyt apie dvilypę prigimtį?

César Vallejo

2010-05-20 Rašytojų klube vykusioj „Poezijos valandoj [trukusioj daugiau kaip pusantros] su poetu Vytautu Blože ir jo nauja knyga Aš ir kiti dykaduoniai“ poetas sakė gyvensiąs 100 metų, kaip architektas Vytautas Landsbergis. Palaidojom vakar per pietus (1930-02-09 – 2016-12-31).

Ramūnas Gerbutavičius rašinį lryte.lt pradeda: „Jei kada nors atsiras žmogus, kuris sugebės išpinklinti šviesaus atminimo poeto Vytauto P. Bložės kūrybą ir gyvenimą, tam žmogui bus galima skirti nacionalinę premiją.“ Ir paaiškina, ką turįs omeny: bendraujant sunku būdavę suvokti, „kada jis juokauja, kada kalba rimtai, kada pasakoja tai, kas iš tiesų buvo, o kada viską patirština pagal savo įgeidžius“. — Bložė Tėvo ir savo gyvenimo (sykiu – kūrybos) istorijas kūrė kaip kvazipoetinį pasakojimą; ir jis kaskart įgaudavo naujų niuansų – kaip kad koreguojamas/tobulinamas eilėraštis. Ar tikrai būtų vertas nac. premijos tas, kas išardytų laikrodį ieškodamas laiko?

Jei kas visai neskaitęs Bložės imtų ir paklaustų, nuo ko pradėt? — Turint omeny, kad „vis nėr to laiko“, tuolab poezijai (kur jis dingo?), užtektų ir Polifonijų (1981) – nors, pasak lryto.lt komentatorių, tai „toks mazas sasiuvinukas“, „uzrasu knygute minkstais virsheliais“, joj tiek poezijos, kad (net dietos nesilaikydamas) gerą pusmetį, o gal net ilgiau beknygėj saloj išgyventi galėtum. O jei kas norėtų dar? 1982-ais išėjo rinktinė Sena laužavietė (1990-ais išleista kamerinių poemų knyga Noktiurnai, nors storoka, ne rinktinė), – ir viskas, daugiau Bložės rinktinių nėr, nors kai kurių nac. premijos laureatų net po kelias, po nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusias, yr. Leidėjai nesiūlė sudaryt? Galbūt. Nes ir pats poetas vis šnekėdavo, kiek dar jo parašytų knygų/rinkinių /eilėraščių poemų neišleista; vis rengiąs spaudai. Reiktų Bložės rinktinės. O tie taip ir neišleistieji daiktai? Jei yra, ką su jais daryt?

2005-ais per PDR kalbinau Bložę radijui (tie „Literatūros akiračiai“ transliuoti 2005-11-13). Aišku, prisipažinau jį kaip poetą atradęs ir susižavėjęs baigdamas mokyklą, kai 1979-ais Biržų knygyne tarp supirktų radau ir nusipirkau Žemės gėles (1971; „Atradau savo veidą: vėjas / pamažu jį atpusto iš smėlio“). Paminėjęs ir 1966-ais išėjusį rinkinį Iš tylinčios žemės, Bložė tarė: „Aš žemininkų kartos naujoji atžala.“ Ar tai tik momentinės savivokos dalykas?

Ofic. pranešimuose apie VPB mirtį tebuvo minimos tik pavardės (toli gražu ne visos) jojo verstų autorių. Dvi vertimų knygas, manyčiau, vertėtų išskirti – Césario Vallejo Atitolink nuo manęs šią taurę (1980) ir Konstantino Kavafio Dionizo eiseną (1998), – jų pasirodymas lietuvių poezijos raidai buvo reikšmingesnis negu (tarkim nekonkrečiai) daugybės savų poetų originalių eilėraščių rinkinių išleidimas.

Grįžtant prie motto, Bložės išverstos Vallejo eilutės: greičiausiai reiktų tikslint – daugialypę prigimtį.

(931) Visiškai tarp kitko: apie pragarą

apkričio 29-ą Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse buvo pristatyta Juozo Prapiesčio rinktinė Amalo uogos.
Tąvakar šį tą pasakiau apie ją – mano manymu, vieną vertingiausių šįmet išleistų memuarinio pobūdžio knygų.
O per šventes iš atminties išlindo vienas ten skaitytas epizodas iš jojo vaikystės – „Kerštas“ (matyt, galvojimai apie tai, kas yra rimta nuodėmė, bus prišaukę). Apie bendraamžės kaimynės Ramunės numylėtinį kačiuką, kuris kartą ėmė ir įlindo į Prapiesčių kiemą.

Mūsų juodis katinas pasišiaušė, išrietė nugarą ir aiškiai liepė jam nešdintis namo. O tas mažiukas, pasirodo, nepėsčias. Visai neišsigando, irgi išrietė nugarą ir atsakė įprastu katinams chrrr!
Ach, mat koks tu! Net mano Juodžio nebijai. Drąsuolis atsirado. Ir kažkokios nenusakomos neapykantos pagautas stryktelėjau ir sučiupau Ramunės katinėlį. O jisai man perrankas, per kaklą – su nagais, su nagais, kol aš jį tvirtai suspaudžiau tarp kojų. Įpykau baisiausiai, pagriebiau ir nubėgau su kačiuku prie Ramunės namų. Namuose nieko nebuvo. Ir tada man plykstelėjo pikta mintis. Niekas nemato, aš čia – vienas! Atidengiau šulinį ir įmečiau tą pikčiurną. Tik pasigirdo gailus miau ir nutilo. Aš pasileidau bėgte tolyn. Parlėkiau, o širdis tik daužosi, tik daužosiu. Kam aš taip padariau? Už ką? Negaliu sau atsakyt. (p. 151)

Viskas gerai baigės, neprigėrė tas katinėlis. Prapiesčių Juozukas prisipažino tai padaręs Ramunės močiutei. Visi sužinojo ir greit užmiršo, tik motina barė:

– Kap tau ne škada buvo? Galėjo ir užsimušc. O kad tavi tep kas inmestų?
Mamai verkiau, kad nežinau, kam taip padariau. Aš dabar turbūt eisiu pragaran?
Kelias naktis prieš užmigdamas labai meldžiausi ir aiškinausi Dievuliui, kad iš tikro nežinau, kodėl įmečiau katinėlį. paskui ilgai negalėjau pažiūrėt Ramunei į akis. O katinėlio, vėliau jau viso katino, iš tolo vengiau. (p. 152)

— Kas dabar bebijo pragaro bausmės? – toks neatsakomas klausimas kilo prisiminus Juozo Prapiesčio papasakotą epizodą ir prisiminus vieną populiariausių lietuviškų knygų – Pranciškaus Šrubauskio SJ giesmyną Bałsas śirdies pas pona Diewa etc. (pirmas leidimas apie 1679, paskutinis 1852, iš viso per 20 leidimų; apie pusės neišlikę nė vieno egzemplioriaus). Neseniai teko vartinėt skaitinėt 1790-ų leidimą; ten yra štai ši giesmė (skyriuj „Pieśni rozmaite“ – įvairios giesmės; pateikiu autentišką tekstą – gal kam bus įdomu tiesiog mėgint skaityti):

G I E S M I E
Ape wiecznaſti pekłos.
O mizerna Duſzo moja.
O Duśie man numilieta, Kur gaway po ſmerćia wieta? Bayſy pragara ugnieſa, Kur ne bus amźinai świesa, Ten pilni kampay bjauribiu, Nier kur kreyptis dieł bayſibiu, Liepſnoy but tenay źut ant amźiu.
O nełaymi duśie mana, Kartibes ingijey gana? Yr aſz ſu tawimi eyſiu, O pragaru ſawi źeyſiu, Jau prapuolau, ing amźinas Neſz mani liepſnu welienas, Liepſnoy but tenay źut, etc.
O duśie bayſey warginga, Kuom tenay eſi ſotinta. Sakus gieru tays penuoſiu, Liepſnoy ugnies marinuoſiu. Tenay giwenty ſu welneys, Ten jau metays but amźinays. Liepſnoy but, anoy źut etc.
Duśie pragaroy pri ſtała Koki atraday panała? Werkiu ſunkiey waytodama, Wargus ugnies kientiedama, Jey ſtowiu, yr jey waykścioju, Liepſnas kientiet neparſtoju Liepſnoy, etc.
O duśie kad ten atejey, Kokie łowa apturiejey. Prapultis gili pekłoſi, Turi patała liepſnoſi, Welnis ſmarkiey kuna dalis Puſzkin iſz wiſokios ſzalies. Liepſnoy but anoy źut etc.
O neweykta duśie mana, Regiu muku turi gana, Kad kayp uźſigint galiećio Tawęs, o to nekientiećio, Weykiau kuny ſu tawimi Piktay, eykiem ſu manimi. Liepſnoy but etc.
O duśie koki weźima Turi ant manęs neśima. Kuna weźima nekłauskies Ney lepumuy źames głauſkies. Jau tay niekad neiſwisi, Amźiaus ugnies neingisi. Liepſnoy but, etc.
O duśie tamy biegime, Kayp dabar toli eſime. Nekłauſk kuna rupeſningay, Datirſi wis ſau priśingay, Kada welney pri pragara, Deginſet ugnims nug gara. Liepſnoy but anoy źut etc.
Duśie mano irudinta, Kayp ten eſi paſodinta? Smyrdenćioſi tamſibieſi; Kur welney draſka ugnieſi, Tenay minkſztay neguliesi, Sieros ugnis nes kientieſi. Liepſnoy but, etc.
O duśie nieku pawirtay Kientiedama liepſnas twirtay, Welni tawa brolu sawa Minsi, yr bludelu tawa, Tas draſkis, degins ugnimi, Aſz rauduoſiu ſu tawimi. Liepſnoy but, etc.
O duśie dieley bjauribes, Tu ing pragara tamſibes, Su manim buſi idieta, Tatay lepaut mums ant ſwieta, Dar ta pradźie kuna tawa, Jauſi ſmarkiaus mukas ſawa. Liepſnoy but, etc.
O kaypo aſz neraudoſiu, Jog ćia kientiet neparſtoſiu, Kokioy liepſnoy regiu ſawi, Nudiemes man wys tay dawi, Ant ſawęs jau teyp kientieſiu, Jog ćia gała neturieſiu. Liepſnoy, etc.
O duśie, kitos iſzkoſiu Wietos, jau kientiet parſtoſiu, Negauſi kuny linkſmibes, Darey ſu manim piktibes, Cia turieſem giwenima, Pagał Diewa iſtatima. Liepſnoy but anoy źut etc.
O duśie nemałoninga, Kam baday mani werkſminga: Tu mani kuny piktinay Nug lepumu neraminay. Kokios tu ałgos noriejey, Tokie nunay apturiejey. Liepſnoy but anoy, etc.
Reyk man tikram nebagieluy, Prapułt ugniey pawargieluy, Nudiemes tatay man dawy, Jog liepſnoſi jaućiu ſawi: Prakieyktas nudiemiu dienas Liepſnon kałtas eyn kiekwienas. Anoy but, yr toy źut ant amźiu.
Kaltes mano regiekite, O jau nenuſidiekite. Ateys ant kałta kiekwiena Tay, kas ira man śiandiena. Bada kienćie nu kiekwienas, Tayſikieſi jaunas yr ſenas, Liepſnoy but etc.
Gink o Diewy iſz aukſztibes Mus nug pragara bayſibes. Duok patayſit giwenima, Potam but be nuludima, Idant nenuſidietumem, O myry tawimp butumem. Duok neźut tawimp but ant amźiu. Amen. (p. 240–243)

Tereikia pasitekt visai nedaug vaizduotės, kad suvoktum, kaip ten bjauru ir skausminga. Esam juk nusideginę, atsimenam tą skausmą, o pragare visąlaik degsim liepsnose, ir tos liepsnos tebus vienintelis šviesos šaltinis tamsybėse – smirdančiose tamsybėse: sieros vandenilio ar sieros dioksido smarvė tvyros, ir jokios vilties, kad kada nors tai baigsis – tęsis per amžius amžinuosius, jei jau mūsų vėlė ten papuls.
Juk jei vadini save krikščionim, tai turėtum tikėt, kad yra pragaras? Ir ten niekas nesikeičia, ten amžinos kančios. — Dantės Pragaras kaip privalomasis skaitinys, ir dar dėl įtaigumo patalpoj, pilnoj sudaužytų užperų smarvės. Toks priminimas apie tikėtiną bausmę, neabejoju, bemat būtų pavadintas psichologiniu teroru.
(Pragaras liko tik literatūrinių vaizdinių šaltinis? Vienas iš siaubo filmų? Su žyma „N-?“?)

(918) Pakeliui namo, xxxvii: apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę

-19; prisiminiau: praeitą ketvirtadienį tas buvo.
Prof. Kęstutis Nastopka grąžino bibliotekon Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) knygą Sugrįžimai: eilėraščiai, 1938–1966 (sūnaus Kęstučio rūpesčiu išleista 1993; su Vytauto Kubiliaus įžangos žodžiu; redagavau) – norėjo paskaityt (buvo neskaitęs) rengdamasis vakarui Maironio muziejuje.
Persimetėm nuomonėm apie eilėraščius. Pradžios neoromantiniai ir vad. atodrėkio laiku rašytieji – nieko tokio, bet va po karo kurtieji sonetai, o ypač verlibrai – tikrai stiprūs, daro įspūdį; tikras žemininkės balsas, intonacija. Jos 34 dalių ciklas Skausmo valandos, radęsis 1946–1948-ais Sungailiuos, Unčiškiuos, Vabalninke, Natiškiuos, baigtas Panevėžy, – drąsiai gretintinas su Mačernio Vizijom.
Telieka liūdnai pajuokaut: deja, žemininkų ložėj visos sėdimosios vietos jau užimtos; nebent kokią stovimąją sienramstės vietą dar būtų galima Pranutei A.-J. rast; gal pristatomą kėdę? – bet tai jau nebent per pažintis. Nors jos poezijos knygelė vadinos Sugrįžimai, bet jis, tas sugrįžimas, įvyko jau per vėlai ir per tyliai.
P.S. Gaila, kad LRT mediatekoj nėr (o gal neradau) Reginos Germanavičiūtės parengtos „Po lyros ženklu“ laidos apie Pranutę A.-J.; yr apie Gediminą Jokimaitį – pabaigoj Algimantas Baltakis pajuokavo visiškai rimtai: „Tokie žmonės tais kiauliškais laikais mum padėjo nevisiškai sukiaulėt“; pamatyt ir išgirst Pr. A.-J. galima Valentinos Paukštelytės laidoj „Tragiškoji Vytauto Mačernio karta“.

Prieduras (2023 XI 11) Tas pajuokavimas apie jau užimtas sėdimas vietas žemininkų kartos ložėj buvo pacituotas Aurelijos Mykolaitytės straipsny „Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės sugrįžtantys tekstai“ (Žiemgala, 2018, nr. 1), percitavo jį Donata Mitaitė šįmet paskelbtam tekste – mano galva, kol kas rimčiausiam PrA-J poetinės kūrybos aptarime. Rasta jai derama vieta žemininkų kartos partery. Jei dabar kas klaustų, ką paskaityt apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę kaip poetę, – nedvejodamas sakyčiau: pirmiausia DonM straipsnį Tautosakos darbų 65-am tome.

Digresija (2024 XII 8) Mamerto Indriliūno iš Gataučių 100-mečiui (*1920 I 28) Biržų viešoji biblioteka išleido jojo raštus (ta „Kriventa“, leidykla, tik tarpininkė buvo – gavo knygos maketą ir jį perdavė spaustuvei); artėjo Pranutės Aukštikalnytė-Jokimaitienė iš Vabalninko 100-metis (*1922 III 1). Ką būtų galima išleist? Sudėt vienon vieton poeziją (Sugrįžimus, kurie išėjo nedideliu tiražu seniai ir vos vienoj kitoj bibliotekoj yra) ir atsiminimus (gyvenimo pabaigoj rašytieji Apie Gediminą ir save tik Metų žurnale paskelbti, dar yra apie Mačernį, Krivicką, Indriliūną). Deja, tokia knyga nepasirodė. Taip, skaityt apie gerai; bet patys tekstai – kas kita, juos skaitant ir pačiam kokia mintis gali ateit į galvą.