2008-03-15 bernardinuos.lt buvo paskelbtas Marcelijaus Martinaičio rašinys „
Skaityti ar stebėti, kaip pešasi žvirbliai?“ (kai kuriuos tekstus iš interneto atsispausdinu: o jei kas nors, ir jie ten dingtų? – popierius yra popierius). MM įžvalga:
Paliekant nuošalyje visokias literatūros teorijas, mes knygose skaitome save arba jose ieškome savęs, vyksta dialogas su savimi. Jokia teorija nežino ir negali žinoti, ką aš pats sau perskaitau. Tokiu būdu skaitymas tampa kūryba, individualiu teksto atkūrimu.
1944/45 mokslo metais Rapolas Šaltenis dirbo
Skiemonių progimnazijoj, gyveno už 7 km
Klevėnuose:
Vieną sekmadienio popietę Skiemonių pusėje girdisi susišaudymas, net kulkosvaidžio kalenimas. Šūviai tai artėja, tai vėl tolsta. [Kiek pavyko išsiaiškinti, omenyje turimos 1945-ų balandžio 8-ą prie Žiogių kaimo vykę Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio kautynės su NKVD kariuomene ir stribais; žuvo devyni partizanai.] O rytojaus dieną eidamas į mokyklą nuo Žiogų ant kelio vis pastebiu prilašėjusio kraujo. Taip kruvinu taku einu ligi miestelio ir juo ligi valsčiaus būstinės, kur aikštelės patvory guli ar tik ne šeši lavonai – basi, pusnuogi, kruvini... Šiurpesnio vaizdo gal ir Dantės „Pragare“ nėra. Nors stauk iš siaubo! Atsargiai prieina artyn kokia moterėlė, užsidengusi skarele veidą, ranka parėmus smakrą, žegnojasi, išniekintuosius apžiūrinėja: ar nėra savojo... o juk buvo ar dar ateis motinos ir atpažins savo vaikus!.. Suspaus jos savo krūtinę, kad širdis nesprogtų, užsikimš gerklę, kad nesuriktų, nes nuo valsčiaus gonkelių sargybiniai stebi, kas ateina, kaip kas pravirksta: labai svarbu sužinoti, kas šitie „banditai“, iš kur jie. Kai kuris jau žinomas: pro atvirą langą girdisi, kaip raštinėje [valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas] Satkūnas kvatodamasis šūkauja: „Skudutiškio zakristijonas su žvake rankoje...“ Taip, vienam lavonų į saują įdėta jo lytis...
Ateina mokinių. Tyliai artinas, kaip per budynes. Kas jiems sakyta? Direktorius šaukia į pamokas. O ką kalbėti pamokoje? Vaidinti, kad nieko nematėm? Rodytis, kad esi kaip Satkūnas, kaip koks skrebas. Va, nešuosi klasėn Biliūno vaizdelį „Kliudžiau“. Skaitome: „Radau ją patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą...“ Mokiniai teisingai suvokė, kodėl pabrėžiau žodį „patvoryje“, ir mergaičių akys ėmė rasoti. O kai privariau iki žodžių „iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrešėjęs kraujas...“, nebeišlaikė ir skaitovas – verkė visa klasė... Biliūnas su savo vaikystės dienų širdies skausmu dalyvavo gal tikrai vienintelėse tokiose keistose partizanų šermenyse, nes kitokių nebuvo – po dviejų dienų, kai lavonai pradėjo dvokti, skrebai nutempė juos prie netoli esančios žvyrduobės ir užkasė. „Šunims šuniška mirtis ir šuniškos pakasynos...“ – pasakė toje ceremonijoje dalyvavęs naujas valsčiaus komsorgas, ne mūsų krašto žmogus. [1989-ų gegužę tie partizanų palaikai buvo perlaidoti naujosiose Skiemonių kapinėse, įrengtas kapas-memorialas.] (Rapolas Šaltenis, Aš – mokytojas: dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, 2007, p. 140–141)
Prisimenant Martinaitį, manyčiau, šis Rapolo Šaltenio aprašytas epizodas – puikiausias
savęs skaitymo pavyzdys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą