Šiandien sūnui Vytautui jau 28-eri.
Kol vaikams iki kokių 18–20, tik džiaugies, kad va, bežiūrint, anie auga/bręsta, o vėliau sykiu prisėlina ir kita mintis: o tu, tėvai, sensti; bet taip ir turi būt – taip ir šurmuliuoja ta gyvenimo „Božegraika“ (Kauną [kur dabar sūnus gyvena] prisiminus; ta užeiga buvo Mickevičiaus gatvės ir Laisvės alėjos kampe) – vieni lankytojai ateina ketindami šį tą nuveikt – ne tik šį vakarą, bet ir ateity, o kiti teapsilanko norėdami pasidalint prisiminimais, ką atseit „nuveikę“ ar ketinę nuveikt.
O koks aš buvau tokio amžiaus? – pagalvojau. Pakedenau vieną popieryno dėžių, ant kurios priklijuota „visokie rašgaliai“. Ir kilnojant popierius akis užkliuvo ne tiek už teksto, kiek už iliustruojamojo piešinio, – taigi čia Vytuko! — Kiek jam tada buvo? – Penkeri su viršum.
Išspausdinta 1990-12-19
Šiaurės Atėnuos, p. 6 (pasirašyta: Jeronimas Tiškus, nes pagrindinis slp., Paulius Tolvaiša, jau panaudotas – taip pasirašytas naujų knygų pristatymas/peržvalga; man tada buvo – paapvalinus – 28-eri su puse; nieko tokio neparašyta, bet skaityt vis dėlto ne gėda):
Kiek truks ginties būvis?
Jei kas paklaustų, kurioj gyvenimo srity pasiekta didžiausia pažanga per pastaruosius penkerius metus[1], – beveik nedvejojant galima atsakyti: šnekėjimo. Tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus prabilom – kas tik netingi, apie ką tik netingim.
Vargo liežuviai ir dėl mūsų kultūros. Suprantama, guodėmės, kad ji buvo žlugdoma, teriojama, pešiojama, ujama, gujama. Juo toliau, juo daugiau ir graudžiau. Ir nutautinama. Taigi dabar ją reikia puoselėt, globot, kviest į svečius ir savas širdis, popint ir tautint. Prasidėjo koncepcijų kūryba – tautinės mokyklos, tautinės literatūros ir t.t., ir pan. Tik apie tautinių beprotnamių koncepciją dar neteko girdėt. O atgijusios „Jaunosios Lietuvos“ vadas Laisvam žody taip samprotauja: „Esame lietuviai, o ne kažkokie Lietuvos žmonės“; „Lietuva turi būti lietuviška, kitaip jos nepriklausomybė netenka prasmės“ (šios „koncepcijos“ nesiryžtu garsiai įvardinti)[2]. Pablūdom, ar koks galas? Negi vėl iš naujo teks pradėt aiškintis, jog kultūros, kartu ir visos egzistencijos, esmė yra žmoniškumas, o tautiškumas – tik anojo „spalva“, kaip sakydavo Vydūnas. Negi vėl teks laukti septyniolika nepriklausomų metų, kol Kossu-Aleksandravičius (naujasis) parašys ir bus suprastas:
Ir mes, matai, jau ne tautiečiai – žmonės –
Džiaugsmų ir ašarų vaikai.
 |
| Vytauto Gasiliūno paišas; 1990, gruodžio vidurys |
Anksčiau tarsi savaime suteikiantį prasmės mūsų šnekoms pridurdavom posakį: „iškilusios visai žmonijai atominės grėsmės akivaizdoje“, o dabar vis dažniau perskaitai ar išgirsti: „iškilusios mūsų tautai vakarietiškos masinės kultūros grėsmės akivaizdoje“. Taip, toks pavojus yra, bet nuo jo neapsaugos nei moralizavimai, nei aimanos, nei griežti draudimai, nei, sakysim, Didžioji lietuvių siena. Vienintelė galinti atsispirti – žmogaus siela. Jeigu jai nereiks šlamšto. Todėl būtų pats laikas prabilti apie mūsų gyvenžvalgą atvirybės pasauliui akivaizdoje. Kartu ir apie kultūrą. Bet štai bėda – mes nemokame apie tai kalbėti. Ir nesugebame? Juk dauguma kalbų šiom temom išsiskleidžia tik skambiomis ir rūsčiomis publicistikos lytimis.
Vytautas Kavolis 1960-aisiais yra rašęs: „Šiandien mūsų esama pakankamai subrendusių, kad į savo istoriją žvelgtume analitiniu sąžiningumu [...]. Kas kritikuotina – be baimės kritikuotina, ir kas pripažintina – džiaugsmingai pripažintina? Analitinės pastangos tikslas: savęs pažinimas tikroje savo didybėje ir menkystėje, tiesus ir dvasią brandinąs.“ O kaip „čia ir dabar“ esama? Ar nepasibaigia mūsų būties ir ateities apmąstymai skriaudų ir pavojų išvardijimu? Nūdienės kultūros sociologijos, analitine akim žvelgiančios, apraiškų, deja, beveik neįmanoma užtikti. Juk tik toks žvilgsnis brandintų, o ne aitrintų dvasią. Taigi, kad ir kaip liūdna būtų, tenka tarti: mūsų patirties ir kultūros apmąstymas bei analizė dar iš esmės nepradėti. Ir dar: gal jau laikas pripažinti, jog Vydūno, Šalkauskio, Maceinos ir kt. darbai pirmiausia suvoktini kaip lietuvių filosofijos istorijos objektas, bet ne kaip dvasinės sklaidos receptų knygos. Savų kelių reiktų ieškot su savo galvom ir savo silpnybių kuprelėm. Kuo baigėsi XIX amžius su Marxo ir Engelso idėjų kūnijimas XX amžiuje, savo kailiu esame patyrę.
Bet ką ten filosofijos, apmąstymai, analizės... Nėra žmoniškų literatūros, dailės, filosofijos ir kt. žodynų. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, turintis gulėt ant kiekvieno inteligento stalo, paskutinįsyk išleistas 1972-aisiais.
Manau, nedaug perdėsiu, mūsų kultūros šiandieninę būklę pavadindamas chaosu. O mes patys – kaip pavargę plaukikai ežero vidury – dugno nepasieksi, jėgas išeikvojai įveikdamas bangas, tad plūduriuoji akis įbedęs (lietuviškan) dangun. Pakeiksnoji, pasiplūsti, atsidūsti ir toliau plūduriuoji. O užsimerkęs matai sningant plaukiojimo vadovėliais – lietuviška mana.
P.S. Kadangi redakcija prašė pagalvot, kokia iliustracija tiktų prie šnekėjimo apie kultūrą, parašiau savo penkiamečio sūnaus nupiešt kultūrą. – Statulą? – Ne, kultūrą. – Ir viskas baigės graudžiom ašarom. Paskui vis dėlto nupiešė. Bet jo kultūra, drįstu spėt, panaši į žmogų.
------------------------------------------------------------------------------------------------------
Digresijos po 22-ejų su viršum metų:
[1] Manau, esminis Gorbačiovo ištartas žodis buvo ne перестройка, o гласность; būtent jis pradėjo draskyti sovietinės santvarkos (ergo: Sovietų Sąjungos) pamatus; per savaitraščius Ogoniok, Argumienty i fakty ir kt. Glasnostis Lietuvoj vėlavo, todėl sukėlė prasiveržusios užtvankos efektą (tarkim, Sauliaus Pečiulio ar Romo Gudaičio str. Kom. tiesoj ar Literatūroj ir mene).
[2] O gaila, kad nesiryžau jau tada įvardint; nes praėjus daug daug metų viešai išreiškęs (pasirašydamas peticiją, atsiradusią 2011-ais po Kovo 11-osios demonstracijos Gedimino prospektu), o iš esmės pakartojęs seniai turimą poziciją, tapau įvardintas kaip kosmopolitinis „žydrai-raudonas“ tolerastas [reikia paeit žemyn].
[3] Ir kodėl tada man norėjos atsiprašinėt? Nebent dėl daiktavardžių supriešinimo: žmogus vs lietuvis; dėl būdvardžių supriešinimo – ir dabar taip manau.
[4] Jackau, tada dar vartojau šitą žodį siela, nors ir parašęs diplominį darbą apie vydūniškąją kultūros sampratą (1985-ų pavasarį, Vytukui jau gimus ir naktimis kartkartėm verkiant), o anas į klausimą, ar žmogus turįs sielą, atsakęs: ne, nes žmogus yra siela, kuri turi kūną (ech, tas jaunystėj svarbusis Frommas: turėti ar būti); dabar šito žodžio nebevartoju, nes manau, kad – geriausiu atveju – žmogus yra protas, turintis sąžinę.
Su gimtadieniu, sūnau. Myliu. Ir atsiprašau, kad Tave seniai seniai, net nepradėjusį eit mokyklon, terorizavau (nors ir – „vardan tõs kultūrõs“). Atleisk.
