(705) Vilniaus vaizdai, xxvi

[Nebeplanavau nieko šįmet rašyt, bet va – taip jau išėjo.]

Kalėdų antra diena buvo kaip iš pageidavimų sąrašo: ir šalčio tiek, kiek reikia per tokias šventes, ir saulė šviečia.
Ir kaip neišlįsi pasivaikščiot?
Keturiese ėjom (dar draugės sesuo su vyru).
Tokį lyg ir ratą nusprendėm apsukt: per Karaliaus Mindaugo tiltą Katedros aikštėn; tada pakylam lig Rotušės aikštės; Vokiečių gatve link Šv. Kotrynos; tada Vilniaus gatve link Kudirkos aikštės; ir – per Žaliąjį tiltą – vėl Kalvarijų gatvė, kur ir pradėjom pasivaikščiojimą.
Pakeliui apžiūrėjom Literatų skersgatvio sienas (jau dvi); kas naujo – džiugu, bet va kad kažkas nulupo atminimo ženklą, skirtą Jonui Mekui, ir dar kelis, – l. liūdna.
Einant Vokiečių gatve, sakau: va šitam name gyveno Marcelijus Martinaitis, neseniai jojo archyvą perėmėm, čia ir Judita Vaičiūnaitė gyveno (jos rankraščiai, regis, Maironio muziejuj Kaune?), jos atminimui visai netoliese toks ažūrinis skėtis prie sienos Moniuškos skverely yra atsiradęs; parodysiu.
Už Šv. Kotrynos suku dešinėn, sakau, va toj skvero kišenėj bus.
O ten – tuščia. Ir net jokio ženklo, kad prie sienos kas nors būt buvę pritvirtinta.

Ar jau visai man kvankt? – Nagi prisimenu, savo akim mačiau, kaip 2011-ų rugpjūčio 4, pavėluotai minint poetės mirties (†2001-02-11) dešimtąsias metines, LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas ne už virvelės timptelėjo atidengdami, o paprasčiausiai pasistiebę atidengė Henriko Orakausko (daugiausia jo darbų galima pamatyt Kupišky) skulptūrinę kompoziciją. Be minėtų dviejų, prisimenu, dar kalbėjo poetės bičiuliai Gražina Mareckaitė ir Marcelijus Martinaitis.
Posmas paimtas iš Vaičiūnaitės soneto (ciklas Vieninteliam miestui, V dalis, 1957):

Baltagalvei senai Kotrynai
aukštus bokštus apsnigo... Ji miega.
Kas pusnynuose taką pramynė?
Blizga mėlynos pėdos ant sniego...

tai ne autografo kopija; rašysenos stilizacija;
taip sakė tądien paklaustas A.A.J.

Tyli bokštai... Tik viesulas rausia
purų sniegą prie dunksančių sienų.
Vien tik vėjo giesmės aš klausausi:
ir atrodo, kad niekad nemirsiu –

prisiglausiu prie medžio kamieno
ir snieginėj vėtroj sutirpsiu.
      (Raštai[*], t. I, 2005, p. 21)
--------------------------------------
[*] Regis, tai pirmi ir kol kas vieninteliai lietuvių poeto/poetės Raštai, kurių pabaigoj, III tome, yra ne tik abėcėlinė eilėraščių rodyklė, bet ir kitų rodyklių: asmenvardžių, toponimų ir hidronimų; mitologijos ir literatūros personažų; jei kuo konkrečiai domiesi, nereik kaskart visko iš naujo skaityti; pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia minima I, 21, 146, 172, 364, 475, 556, 557; II, 32, 83, 184, 230, 738; III, 258, 262, 276, 283, 290, 403–405.

[Išsamiau apie atidengimą čia; nuotraukos iš savo fototekos.]
Taigi, tikrai buvo – ir nebėr, jokia poezija neapsaugojo, kaip a.a. Marcelijus Martinaitis tada tikėjos. Ir nežinau, nei kada, nei kodėl nebeliko.
-----------------------------------------------
Paskambinau Benui J.; pasirodo: neliko prieš gerą pusmetį, nes vasarą kavinė toj skvero kišenėj statydavo lauko tualetus (kad iš gatvės pusės nesimatytų) ir apskritai ta vieta buvo virtusi šiukšlyno pakaitalu.
Kada ir kur Vaičiūnaitei skirtoji skulptūrinė kompozicija vėl bus pritvirtinta prie sienos, net visažinis Benas nežinojo.
Štai tokia kalėdinė istorija.

(132) Tarp kitko: apie kaltumo prezumpciją

Vakar grįždamas iš darbo perskaičiau atsispausdintą iš 7MD Lino Vildžiūno pokalbį su kultūros ministru Arūnu Gelūnu. Iš pirmo žvilgsnio, ir mokslingai, ir net logiškai pašnekėta (tikrai, kaip užfiksavo vienas komentatorius, „tokia maloni naujiena per pastaruosius metus – kultūringas Kultūros ministras!“). Horizontalieji kultūros prioritetai (kad kultūra būtų prieinama visiems ir visur) išdėstyti, ir apie kultūros sistemos depolitizavimą pasvajota, net užsiminta apie norą prisidėt „prie tam tikros mentaliteto kaitos“.
Va čia ir stabtelkim. Ir pradėkim nuo paties ministro. Kaip A.G. suvokia save politinių galių lauke, jo mėgstamą žodį vartojant? Manau, ne per ilgai svarstęs ministras prisiminė Anderseno pasaką apie peles ir save įvardijo kaip tą nusmerktąją, kuriai teks mėgint pakabinti skambalėlį ant katino – „mūsų politin[ės] sistem[os], kuri nelaiko kultūros prioritetu“, – kaklo. Kam tas skambalėlis? Kad laiku paspruktum. Kyla visokių pagundų painterpretuot tokį suvokimą, bet tiek jau to.
Kalbėdamas apie evoliucinius mentaliteto pokyčius, A.G. nuklydo į svetimą daržą – švietimo ir mokslo ministro, tad ir šitą dalyką palikim ramybėj. Bet štai kas pasirodė įdomu: ministras deklaruoja, kad ir jis, ir ministerija ketina užsiimt politiniu lobizmu:

Ministerijos vaidmuo būtų pirmiausia teisėkūra ir strategavimas. Ir politinis lobizmas palaikant ryšius su kitomis valdžios institucijomis – kitomis ministerijomis, Vyriausybe, Seimu, – bei argumentuojant kultūros politinę vertę tarp kitų visuomenės gyvenimo kontekstų.

Bet juk Lobistinės veiklos įstatymo 3 straipsny aiškiai pasakyta:

1. Lobistu neturi teisės būti fizinis asmuo, kuris yra: […] 2) valstybės politikas, valstybės pareigūnas, valstybės tarnautojas ar teisėjas; […]
2. Lobistu neturi teisės būti juridinis asmuo: […] 2) kuris yra valstybės ar savivaldybių institucija.

Šitą kazusą tenarsto teisininkai, o psichologiškai tas kultūros lobisto vaidmuo labai jau susijęs su nusmerktosios pelės vaidmeniu.
Ką, ministro manymu, reikia daryt dabar kultūrininkams?

[...] tokiais ekonominės krizės ir socialinės desperacijos laikotarpiais kaip dabartinis kultūra turi įrodyti, kad ji nėra prabangos prekė ar įnoringa snobiška poniutė, norinti paimti lėšų iš ir šiaip nuskurdusio piliečio, bet kad tai nuolatinis ir būtinas socialinio gyvenimo veiksnys [etc.]

Gal ir klystu, bet, mano supratimu, šitas teiginys atremtas į kaltumo prezumpciją: turi įrodinėt esąs ne toks, kokį tave mano esant.
Ir prisiminiau du komentarus, išdygusius paskelbus Kritikų klubo kreipimąsi. Pirmasis paliktas kultūrpoly.lt:

fu (2010-10-28 23:37): tame sąraše - tik VILNIUS. tendencinga ir nieko nežada. Bijaui, kad klika "nusikreipusi" prieš regionus etc. Žodžiu, puola naikindami. nusispjaut tai kritikų gildijėlei, kas vyksta "ant lietuvos". Skleis Ūką ir tiek. aišku apie ką čiulbės.

Kaip šitam žmogui reiktų įrodyt, kad nesi „nusikreipęs“ prieš regionus etc.? Iš Vilniaus persikelt gyventi į Rietavą? Užtektų? Vargu.
Kitas – iš delfio.lt:

dar ko? (2010 10 29 15:26): ne kritikams reikia mokėt, o autoriams. Visi kritikai nelegaliai dirba kokiai nors leidyklai. kai bus nepriklausomi kritikai, tada verta jiems ir ką duot.

Ar šitam žmogui turi įrodinėt nesąs korumpuotas prie recenzijos pateikdamas pajamų deklaraciją, kuri paliudytų: vertinamą knygą išleidusi leidykla tau nieko nėra mokėjusi?

Ir paskutinis dalykas. Skelbiant kreipimąsi delfy.lt, buvo prirašytas toks pirmasis sakinys:

Nepatenkinti padėtimi kultūrininkai vis aukščiau kelia galvas.

Lyg ir turėtų glostyt savimeilę toks teiginys, bet kai pagalvoji, jis tepaliudija stereotipą, esą įprastinė kultūrininko galvos padėtis – nuleista (va kaip dabar mano – spausdindamas žiūriu į klaviatūrą). Nes turėtų jaustis kaltas tas biudžeto siurbėlė. Įrodinės toks nesąs? Betgi mes viską žinom.