(893) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, li

– Tokį Maciūno straipsnį – „Senasis Vilniaus universitetas“, 1946-ais rašytą, skaitydamas pagalvojau... Gerai, na, garsiausi profesoriai iš senojo Alma Mater laikotarpio?
– Ką aš žinau? Sarbievijus, Sirvydas. Kojalavičius. Pirmasis rektorius Skarga, nors jo nieko nesu skaitęs. Tinka?
– Atsiprašau, kad klausiau, šiaip, norėjos pasitikrint. – Poetas, žodynininkas, istorikas. Tam straipsny užkliuvau už sakinio: „Iš Vilniaus akademijos profesoriaus M. Smigleckio logikos vadovėlio mokytasi visose Europos mokyklose.“ Pasižiūrėjau. Logica selectis disputationibus et quaestionibus illustrata įvadas skirtas matafizinėms logikos problemoms pagrįsti etc. (dėl juoko: lietuviškai užrašyta, kad iš šito vadovėlio egzaminui rengės Robinzono Kruzo autorius, o lenkiškai – kad Guliverio kelionių; matyt, ir tas, ir tas, tik kodėl vienur vienas pasirinktas, kitur kitas?). – Ką prisimenu iš logikos kurso, klausyto universitete? Vieną semestrą dėstė Justinas Karosas. Galima sakyt, nieko. Jei būt Romanas Plečkaitis dėstęs, gal būt buvę kitaip, bent jau Smigleckio pavardė tikrai būtų galvoj įsitaisiusi. – Ar įmanoma daugmaž adekvačiai suvokt praeities žmonių mintis nesuvokiant, kokia logika jie vadovavosi? Juk vadovavos ta, kurios mokės universitetuose? Kaip gali pasakyt, gerai ar blogai žmogus žaidė šachmatais, jei pats net pagrindinių ėjimų nežinai?
– Nežinau. Bet kažką juk suvokiam.
– Tas ir yr, kad kažką – nežinia ką.

(601) Kvietimas į pirmąjį M.G.

Darius K. atsiuntė, palydėdamas:

Lietuvių literatūros katedra mėgina pradėti gražią tradiciją – kasmet Vilniaus universitete su studentais, dėstytojais, meno žmonėmis švęsti Marcelijaus Gimtadienį.
Švęsti ir atminti, kad Marcelijus Martinaitis, tęsdamas Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Vinco Mykolaičio-Putino tradiciją, augino Vilniaus universitete Lietuvos literatų kartas.

Ne delfis šitas tinklaraštis, bet gal kas dar nežinot, gal susigundysit ateit. Bilietų nereiks pirkti :)

Kad nežiojėtų skylė – eilėraštis iš šįmet išėjusios M.M. knygos Nenoriu nieko neveikti:

Ten, kur aš buvau ir nebūsiu

aš ėjau ir ėjau ir ėjau
vis ėjau ir grįžau ir grįžau
sugrįžau sugrįžau iš tenai
neradau neradau neradau
neradau ko ieškot išėjau
vėl ėjau ir ėjau vėl ėjau
kad surasčiau dėl ko išėjau
bet vis tiek nerandu nerandu
ko sugrįžęs iš čia išeinu
čia nėra čia nėra čia nėra
dėl ko vis dėl ko vis išeinu
kaip išėjęs ir ten nerandu
o kodėl o kodėl išeinu
palieku palieku palieku
kad ir vėlei sugrįžčiau atgal
kur seniai jau manęs nebėra
nebėra nebėra ir nebus

(214) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, ii

Trečiadienį per TV6 žiūrėjau UEFA Čempionų lygos rungtynes: Londono „Arsenal“ vs Pirėjo „Olympiakos“. Pralošė Graikijos komanda (2:1), bet visai juk ne apie patį futbolą filologas stebėdamas žaidimą galvoja, o apie – graikų emblemą, kuri šonan nuvedė: ir piešinys, ir jo spalva.

Kas iš lietuvių poetų buvo lauru vainiku vainikuoti?
Popiežius Urbonas VII Sarbievijų vainikavo, bet jis ne lietuvių, o Lietuvos.
Maironiui Mintaujos gimnazijoj 1932-05-07 laurų vainiką ant galvos uždėjo (MLLM tebesaugomas).
O va dėl Juozo Tysliavos vainikavimo – bent kol kas man visiškai neaišku. Tokiam satyros žurnale Aitvaras (1928, nr. 5, p. 36) esu užtikęs karikatūrą (raudoną, kaip ir „Olympiakos“ emblema) su prierašu:

Vilniaus lietuvių jaunuomenė vainikavo „mūsų pirmąjį poetą“ Tysliavą „laurų vainiku“...       „Aitvaro“ radio.

„Radio“ greičiausiai = kalbos, gandai.
1928-ais Tysliava jau buvo Paryžiuj, tais metais išėjo jo eilėraščių rinkinys prancūziškai su Oskaro Milašiaus pratarme, pradėta leist MŪBA [t.y. Mūsų baro apžvalga].
Turint galvoj, kad nebūna dūmų be ugnies, vis dėlto kažkokia dingstis paišyt tokią karikatūrą gal ir buvo? Nieko nepavyko rast. Ir: kodėl Vilniaus, o Kauno jaunuomenė?

Štai apie ką filologas galvojo žiūrėdamas futbolą. Ir dar apie tai, kad ginkdie nereikia įsivelt į detektyvines paieškas, nes: darbas reikia dirbti, o ne niekais užsiimti.
Papildas (2020 IX 28) Beje, labai panaši galva, kokia yra „Olympiakos“ emblemoj, puošė ir Lietuvos žinių sporto skiltį (bent jau 1940-ais):

Prieduras (2013-12-05) Šis tas atsiranda ir neieškant. Salio Šemerio atsiminimuose apie Tysliavą yra pastraipa, paaiškinanti prierašo frazę Vilniaus lietuvių jaunuomenė:

Per Latviją [Tysliava buvo labai aktyvus Lietuvių–latvių vienybės draugijos narys, dažnai ten lankydavosi] (tiesioginio susisiekimo su Lenkija anais laikais nebuvo) savo apsukrumo dėka jis vis dėlto pateko į lenkų okupuotą Vilnių, kur vietinėje lietuvių gimnazijoje su dideliu pasisekimu gastroliavo, reklamuodamas savo kiek neįprastus eilėraščius. (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 124)

Lieka išsiaiškint, kada jis lankėsi Vilniuje.

Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i