(664) Pakeliui namo, vii: klausimas ir galbūt galimas atsakymas

T-19, prieš išmesdamas peržvelgiau Metus, 2008, nr. 10.

– Ir iš kur, kaip, kodėl randas tas mokytojo gyvent sindromas? „Pareiga“ kito žmogaus gyvenimą – ne tik artimojo ar gyvojo, bet ir mirusiojo – „įvertint“?
Iš Donelaičio tyrinėtojo dienoraščio:

pakeliui į darbą, iii
— taip, ankstesnė buvo jau surūdijusi,
bet su kableliu reikiamoj vietoj :)

1951 08 12 [įrašo autoriui jau 30 su viršum, nebe mažvaikis]
Mirė senas pensininkas Isenflamm. Daugelį metų jis dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Labai kuklus, darbštus žmogus. Mokiniai, kurių vienas kitas išliko, gerai atsiliepia apie jo darbą. Išėjęs į pensiją, žmogus užsidarė savo bute, savo bibliotekoje, ir ilgai, tyliai seno. Kai jis mirė, pradėjo įvairūs mėgėjai pirkioti jo knygas. Kažkokia tolima giminaitė senutė, globojusi karšinčių, pardavinėjo jas pigiai „laidotuvių išlaidoms padengti“. Kartą kitą ir aš buvau ten apsilankęs. Paskui toji senutė mirė, bute apsigyveno svetimi žmonės. Senojo Isenflamm neliko nė pėdsako. Jis neturėjo šeimos, vaikų, kurie saugotų jo atminimą. Jis mąstė ir rašė, bet rašė knygų paraštėse, ant atsitiktinių lapelių. Pirkęs kelias knygas, radau labai išmintingų įrašų. Bet jo dvasinis pasaulis sudužo į skeveldras drauge su atsitiktiniams žmonėms išparduotomis knygomis. Joks biografas neatstatys to pasaulio visumos, nors ji galėjo būti be galo vertinga. Taip dingo žmogus. Jis padarė tai kaip mokytojas. Tačiau ir čia neturėjo tikrų dvasinių pasekėjų, kurie būtų neleidę jo knygoms, jo minčių palikimui žlugti. Niekas neatsiliepė jam mirus. Jį pamini kai kas kaip „gerą mokytoją“, bet nė vieno širdyje neliepsnoja ryškūs jo dvasios bruožai. Per kuklus buvo žmogus, per tylus. Neišryškino savęs niekam, šiuo ar kitu būdu. Gal nenorėjo savęs kitiems primesti. Bet kas kita būti fanatiku, o vėl kas kita, rodos, sau žmogumi, ryškiu savimi. Mokytojas turėtų savimi uždegti mokinius – tiek čia galimybių! Tiek problemų kiekviename žingsnyje! Stok, parodyk, kaip viskas nėra paprasta, ir tegul kankinasi, tegul bręsta. Sudaužyk dvasinį nepaslankumą, miesčionišką nuotaiką. Jei dvasia gyva, tegul tai pajunta visi aplinkui! Pagaliau užrašyk, pakelk savo mintis ir patyrimą. Tai visai nėra fanatizmas. Tegul užmiršta, bet būsi nors iš savo pusės padaręs ką galėjęs. O jeigu teigiamai paveiksi nors vieną žmogų, tavo bus ne veltui gyventa. Po kuklumo žiedu kartais slapstosi ištižimas. Tegu nors šitai primena senąjį Isenflamm. Aš jo nepažinau. Tik jo užmarštis mane sujaudino. Nuostabu: ir tokia tamsa, kaip užmarštis, štai veikia skatinančiai. (p. 117–118) 

Iš Leono Gineičio dienoraščio. „Teisingiausiai“ gyvenusio ir „išmintingiausiai“ mąsčiusio lietuvių literatūros istoriko.
Klausiau savęs: iš kur tas sindromas? – Iš įsitikinimo, kad tik mano gyvenimo būdas, kelias, principai ir vertybės yra „teisingi“?

(399) Paradonelaitiana: iš Metų, kaip Europos literatūros šedevro, legitimacijos istorijos

Ankstesniame įraše paminėjus Kostą Korsaką, prisiminė dar vienas dalykas; be kita ko, su juo šiek tiek [nežinau kol kas – kiek] susijęs ir K.K.

Jei gerai supratau, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija nori/siekia 2014-ų sausio 1-ą įterpt į šios organizacijos siūlomų visam pasauly (nekibkit prie apibendrinimo) paminėt datų sąrašą: Kristijonui Donelaičiui – 300. (Kaip šįmet dr. Meilei Lukšienei – 100.) Už ką? Aišku, už Metus.
Praėjusios savaitės pradžioj sulaukėm minėtosios komisijos sekretoriato Kultūros programų vadovės M.V. skambučio – prašymo viens du, per dieną, patikslint po enciklopedijas klaidžiojantį teiginį, esą UNESCO 1977-ais Metus paskelbė Europos literatūros šedevru; jei tiksliau – patikslint LLE paskelbtą a.a. Leono Gineičio str. apie Donelaitį paskutinį sakinį (užmečiau akį ir į VLE [t. V, p. 81]; ten, a.a Albino Jovaišo straipsny, nieko apie Metus kaip šedevrą), taigi – paskutinį sakinį iš LLE:

D. poema Metai UNESKO nutarimu 1977 įtraukta į „Europos literatūros šedevrų biblioteką“. (p. 119)

Ką gi, ėmėmės darbo, t.y. ieškot. Ir nieko labiau patikslinančio ir sukonkretinančio negu gabaliukas Pergalėj neradom (patikslinimai pakeliui atsispindi per nuosiuntas):

Tarptautinė literatūros kritikų asociacija, remdamasi SNO UNESCO konferencijos nutarimais, sudarė Europos literatūros šedevrų sąrašą nuo antikos iki 1940 m. Kūrinių sąrašą svarstė speciali komisija, kuriai pirmininkavo žinomas prancūzų rašytojas H. Bazenas ([Hervé] Bazin) ir belgų rašytojas D. Žilis (Gilles [Daniel Gillès de Pélichy]), dalyvaujant UNESCO atstovams ir įvairių šalių kritikams (Tarybų Sąjungai atstovavo N[ikolajus] Fedorenka ir A[leksandras] Michailovas). Paskutiniame Tarptautinės literatūros kritikų asociacijos biuletenyje, išleistame 1977 m. pabaigoje Paryžiuje, paskelbtas žymiausių Europos literatūros kūrinių sąrašas. Čia figūruoja 340 autorių. Pabaltijo kraštų literatūras šiame sąraše reprezentuoja K. Donelaičio „Metai“. (Pergalė, 1978, nr. 4, p. 191)

Tolesnis žingsnis turėtų būti tiesiog atsiverst minimąjį Asociacijos biuletenio numerį – ten turėtų būt konkretybių, kurios tikrai domintų. Deja, tai man neprieinama, nes tik težinau, kad toks biuletenis ėjo. Atsiprašau už informacijos skystumą. (Reiktų eit per visiškai prancūzišką paiešką, o čia aš analfabetas.)
P.S. Susidariau nuomonę, kad L'Association internationale de la critique littéraire bent jau buvo gana politiškai angažuotas (antiburžuazinis/marksistinis) sambūris. Jam, be kita ko, priklausė ir Kostas Korsakas (yra išlikęs Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos atstovo paraginimas atsiųst 5 rb. 42 kap. – kad nekiltų problemų kolektyviai sumokant minėtosios asociacijos nario mokestį). — Ar tai pasėja abejonių dėl Donelaičio Metų kaip vieno iš Europos literatūros šedevrų ligitimacijos? — Nežinau.