(1324) Epizodai, xliii: ruso ir ukrainiečio ginčas sovietiniam lagery 1970-tinių ir 1980-tinių sąvartoj

Prieš savaitę iš Mažvydo pasiskolinau dvitomį Lietuvos Helsinkio grupė; šį tą reikėjo pasitikslint. Pasitikslinęs nepuoliau grąžint, juk skolinama mėnesiui. Ėmiau skaityt taip ir nepajėgdamas prisiminti, ar jau esu šį leidinį skaitęs; tiksliau – pirmą tomą, išleistą 1999-ais (antro, išėjusio 2007-ais, tikrai neskaitęs).

— vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės signatarų Eitanas Finkelšteinas 1986-ų vasarą pašnekino prieš keletą mėnesių iš Sovietų Sąjungos pagaliau išleistą Maskvos Helsinkio grupės narį Anatolijų/Nataną Ščaranskį (pokalbis pirmąkart buvo paskelbtas Göteborge leistam žurnale Baltų forumas tais pačiais 1986-ais, t. 3, nr. 2). Daugiausia apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinius kalinius, sutiktus kalėjime ar lagery (su kitu LHG signataru Viktoru Petkum Ščaranskis vienoj kalėjimo kameroj praleido net 16 mėnesių). Bet ne „baltiškos“ pokalby užkabintos temos užkliuvo.

Vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą, agresijos priežasčių dažniausiai ieškoma XXI amžiuj, siejamos jos su Vladimiro Putino, KGBisto, asmeniu, su jo valdymu. O išties šaknys daug gilesnės.

E. F. Kaip tautinių respublikų disidentai žiūri į rusų disidentus, disidentus iš Maskvos? Ar jie tik prašo pagalbos, ar ir patys yra pasiruošę padėti?
A. Š. Apskritai kalbant, kaip kažkas (tikriausiai Solženicynas) yra teisingai pastebėjęs, baisiausias dalykas, kuris tau gali atsitikti lageryje, tai būti rusu... Ir iš tikrųjų tiek tautinių respublikų disidentų, tiek sionistų antirusiškos nuotaikos paprastai yra labai stiprios. Priežasčių toli ieškoti nereikia. Aš sutikau tik keletą rusų – vienas jų pravoslavų atstovas Vladimiras Porešas (beje, mes su juo visai neblogai susidraugavome), – kurie yra pasirengę teisingai suprasti ištisą problemų kompleksą ir nepaisydami visokių sunkumų siekia draugystės bei tarpusavio supratimo su kitų tautybių žmonėmis, pripažįsta istorinę rusų atsakomybę ir kaltę. Tačiau jie tai daro nežemindami savo tautinio orumo tokiais pasisakymais kaip: „Taip, aš esu rusas. Ką padarysi, visi rusai – niekšai...“ Tai lengviausias dalykas.
Santykiai su rusais, kaip ir požiūris į juos, yra labai sudėtingas reikalas. Kartą klausiausi pravoslavo ruso ir ukrainiečių nacionalisto ginčo. Abu jie buvo aiškiai demokratinių įsitikinimų, tačiau niekaip negalėjo susikalbėti, kadangi rusas nebuvo pasirengęs pripažinti, kad Ukraina šiandien turi teisę atsiskirti nuo Rusijos. Jis įrodinėjo, kad nueitas istorinis kelias yra toks ilgas ir kad tarpusavio ryšiai tokie stiprūs, jog dabar būtų tiesiog neįmanoma tų šalių atskirti vienos nuo kitos.
Man pabandžius įterpti žodelį, jie reagavo maždaug taip (bent jau ukrainietis): „Tu, Tolia, nelįsk. Pirmiausia pabandyk susitarti su Arafatu, tuomet galėsi mums ką nors sakyti! Man nė kiek ne lengviau susišnekėti su rusais negu jums su Arafatu!“ Aš, žinoma, su tokiu požiūriu sutikti negalėjau, kadangi nė vienas iš jų vis dėlto nesirengė imtis teroristinės veiklos. Bet šis pavyzdys rodo, kaip visi yra įsikarščiavę ir kaip sunku vieniems kitus suprasti. Pabandykite įsivaizduoti, kad du tokie žmonės yra metų metais laikomi vienoje kameroje ir kad, be viso kita, jie turi nuolat kovoti su bendru priešu – saugumu. Tai nėra lengva! (Lietuvos Helsinkio grupė: dokumentai, atsiminimai, laiškai, [t. 1], sudarė Viktoras Petkus, Živilė Raškauskaitė ir Mindaugas Uoka, 1999, p. 521)

P.S. Czesławo Miłoszo knygos apie Rusiją II tome yra jo laiško Jerziui Giedroycui, rašyto 1996 VIII 8 (praėjus pusmečiui su trupučiu nuo Josifo Brodskio mirties), ištrauka; gabaliukas pavadintas „Imperijos nostalgija“:

Brangus Jerzi,

Brodskis turėjo visus ruso refleksus, tačiau jokia jėga neprivers ruso pripažinti ukrainiečius atskira tauta. Net patys didžiausi liberalai, kad ir Isaiah Berlinas, ukrainiečių kalbą laiko rusų kalbos dialektu. Taip pat žiūri ir į baltarusių kalbą. Labai gaila, nes Lenkija yra suinteresuota nepriklausomos Ukrainos egzistavimu <...>. (p. 164)

Šioj ištraukoj svarbiausias žodis, man regis, refleksas.

P.P.S. Beje, Donbase gimęs Natanas Ščaranskis 2022 VIII 23 buvo apdovanotas Ukrainos III laipsnio ordinu „Už nuopelnus“ – „за значні особисті заслуги у зміцненні міждержавного співробітництва, підтримку державного суверенітету та територіальної цілісності України, вагомий внесок у популяризацію Української держави у світі“.

(622) Dėl juoko: du Brodskiai ir vienas Donelaitis

Kolegė Rūta P. persiuntė nuorodą į ketverių su viršum metų senumo Gražinos Juodytės straipsnį Vakarų eksprese „Su Kristijono Donelaičio vertimais – į pasaulį“, pridėdama šypsenėlę. Supratau kodėl: prieš keletą dienų apie du Brodskius, Donelaičio vertėją ir „vertėją“, jau svarstėm.
Šiuo atveju, Vakarų ekspreso publikacijos atveju, – greičiausiai žurnalistė pamanė, kad kito Brodskio negali būt, tik Nobelio premijos laureatas Josifas, ir „pataisė“ Clandestiną (kad jis supainiotų Josifą B. (1940–1996) su Davidu B. (1899–1966; jo išversti Metai pirmąkart išleisti 1946), – na, netikiu, tikrai netikiu; Isajevo vertimas [neseniai išspausdintas; gabalų skaičiau] visai geras; išties: gal ir geresnis už Davido Brodskio).

O kada pirmąkart Brodskiai buvo supainioti? – beveik prieš pusę amžiaus.

Kostas Korsakas kaupė visokiausią medžiagą, susijusią su K.D. 250-ųjų gimimo metinių paminėjimais visur kur, su Metų vertimais į kitas kalbas ir pan. Daugiausia iškarpos iš įvairiakalbių leidinių. Tik JAV lietuvių nepažangiojoj spaudoj skelbti tekstai perspausdinti mašinėle (matyt, labai trumpam gaudavo – susipažinti; bet dar ir mašininkė spėdavo perspausdint).
Tai va tame pluošte yra ir toks perspausdintas tekstas:

Donelaičio vertėjas rusų kalbon paleistas iš katorgos. 24 metų amžiaus sovietų poetas ir vertėjas (į rusų kalbą išvertę Donelaičio „Metus“) Josif Brodski neseniai grįžo iš priverčiamųjų darbų stovyklos. Kovo mėn. jis buvo nuteistas kaip „veltėdis“ penkeriems metams priverčiamųjų darbų. Jo eilėraščiuose buvę rasta antisovietiškumo. Brodskis atliko bausmę kaip mėšlo išvežiotojas viename Archangelsko sovchoze. Brodskio ištrėmimas liudija, kad komunistinėje santvarkoje kiekvieno kuriuo nors atžvilgiu partijai nepatinkančio kultūrininko likimas yra ir toliau despotų rankoje, nežiūrint, kuriais vardais tironai besišauktų. Brodskis iš katorgos buvo paleistas, tur būt, dėl to, kad rašytojo ištrėmimas labai plačiai nuaidėjo laisvojo pasaulio spaudoje, o taipgi kėlė nepasitenkinimą kituose sovietų rašytojuose.

Po perspausdintu tekstu K.K. ranka teužrašyta: Draugas (pr[ie]d[as]) 1964, birželio. Matyt, pajuto, kad kažkas negerai, ir dienos nebepridūrė. Ir išties: na negalėjo toks tekstas būt išspausdintas 1964-ų birželį: Josifas B. nuteistas 1964-ų kovą, paleistas po pusantrų metų 1965-ų rugsėjį.
Peržiūrėjau epavelde.lt esančius 1965-ų Draugo kultūrinius priedus nuo rugsėjo iki metų pabaigos ir neradau tokio teksto išspausdinto. Balažin, gal pražiūrėjau, gal dar vėliau skelbtas, gal ne savaitgaliniam priede, gal net ne Drauge. Bet tikrai kur nors turėjo būt paskelbtas.
Su Josifu B. bendravę lietuviai tikriausiai apie šią publikaciją nežinojo; jei būt žinoję, tikrai – kaip juoką – būtų Juozapui papasakoję, greičiausiai ir „Donelaičio vertėjui“ būt pasirodęs šis supainiojimas juokingas, – tai kieno nors atsiminimuose kokiu nors būdu būtų atsispindėję; deja.

(153) Dėl juoko: kodėl Bolivijoj nebuvo tarybų valdžios

12-28 per Svobodą klausiaus Viktoro Čereckio pasakojimo „Сталин, НКВД и Гражданская война в Испании“. Kalba sukos apie tris aktyviausius NKVD-istus, vienas jų – Juzikas, t.y. Juozas Grigulevičius (*1913 Vilniuje, †1988 Maskvoj) – mūsasis karaimas; poliglotas, šnipas, smogikas, rašytojas etc.
Truputį apie jį žinojau – Vytas Toleikis bernardinuos.lt rašė, Laimis Jonušys šį tą Šiaurės Atėnuos pridūrė.
Pasiklausęs laidos, šiek tiek pasiknaisiojau. Išsamiausia enciklopedinė informacija ru.wikipedijoj. Bene įdomiausias radinys –Aleksandro Kolpakidžio ir Dmitrijaus Prochorovo knygos КГБ: Спецоперации советской разведки (2000) ištrauka. Tų, kurie susigundys skaityt, atsiprašęs, vieną epizodą vis dėlto noriu perpasakot. Vanduo nuo kisieliaus, bet tiek to.

Grigulevičius vieno kolegos iš Draugystės su Lotynų Amerika komiteto paklausęs, ar tas žinąs, kodėl Bolivijoj nėr tarybų valdžios. Nežinojo. Tada ėmė pasakot.
Esą prieš II pasaulinį karą, kai jis kaip Kominterno atstovas buvo Urugvajuj, atklydusi žinia: Bolivijoj indėnų vadas, vardu Leninas, ruošiasi skelbt tarybų valdžią. Grigulevičius gavęs užduotį: važiuot ir viską išsiaiškint, kas ir kaip. Nuvyko, kalnuos susitiko su Leninu – žemaūgiu indėnu, kuris kalbėjęs kečujų ar guaranių kalba. Per vertėją Grigulevičius paklausęs: ko tau reikia, kad pasiektum tikslą? O Leninas atsakęs: 65 666 dolerių. – Kodėl būtent tiek? – Leninas išsitraukęs iš kišenės susiglamžiusį popieriaus lapą ir ėmęs skaityt: ginklų sandėlio viršininko papirkimas – tiek ir tiek, pašto viršininko papirkimas – tiek ir tiek etc. Ir Grigulevičius supratęs, kad tai ginkluoto perversmo Petrograde 1917-ų lapkritį planas, tik jį norima įvykdyt ne ginkluotu būdu, o visus, ką reikia, paperkant. Prasidėję derybos. Grigulevičius galimą skirt pinigų sumą vis derinęs su savo valdžia. Deja, po savaitės derybų tegalėjo pasiūlyt tik 60 000 dolerių. Taip ir išsiskyrę – beveik verkdami.
Kiek tame pasakojime tiesos, nieks nežino, bet istorija, mano supratimu, nuostabi.

P.S. Grigulevičius rusiškuose tekstuose vadinamas Josifu. Josifą Brodskį lietuviai bičiuliai vadindavo Juozapu. Brodskis 1991-ais parašė nuostabią esę „Collector’s Item“ (Dovydo Judelevičiaus vertimas, „Kolekcininko laimikis“, yra knygoj Poetas ir proza, 1999, p. 143–183) įkvėptas pašto ženklo, skirto Grigulevičiaus kolegai šnipui Kimui Philby (sutapimas: abu mirė tais pačiais metais, beveik vienodai nugyvenę). Grigulevičiaus gyvenimas irgi galėtų tapt įkvėpimo šaltiniu, tuolab kad jis yra leidęs elgtis laisvai: „Kai mirsiu, apie mane rašykit viską, ką žinote ir ką norite.“ Nors vargu ar kas iš mūsiškių rašytojų susigundytų galynėtis su tokiu gyvenimu, kokį nugyveno Juozas Grigulevičius.

P.P.S. Mokslo Lietuvos vyr. redaktorius Gediminas Zemlickas savo savaitrašty yra paskelbęs net 11 dalių tekstą „Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą“ (galima pasiskaityt einant per vilniausmuziejus.lt). Visko ten pripasakota, bet vienas užfiksuotas epizodas, susijęs su Sudervės bažnyčios akustika, įspūdingas:

Prieš J. Brodskiui išvykstant iš Vilniaus, draugai norėjo parodyti jam vienintelę Lietuvoje rotondinės formos bažnyčią. […]
Rotonda tai rotonda, bet bažnyčia įstabi dar viena savybe: kupolo architektūrinė erdvė kuria stebėtiną akustiką, kuri lankytojams palieka neišdildomą įspūdį. Reikia pakilti į baliustradą, kuri juosia kupolą ties bažnyčios karnizu, atsistoti priešingose baliustrados pusėse: menkiausias šnabždesys puikiausiai girdimas priešingoje pusėje esančiam klausytojui.
Tai štai J. Brodskis užsilipęs ant baliustrados pradėjo negarsiai skaityti savo ne itin tobula lenkų kalba poeto romantiko Cipriano Kamilio Norvido (Norwid) eilėraštį apie pelenus ir deimantą [„Popiół i diament“]. Andžejaus Vaidos filme Pelenai ir deimantas [1958] cituojamas tas eilėraštis. Ko gero, tai vienas gražiausių C. K. Norvido eilėraščių. […]
Taigi J. Brodskis Sudervės bažnyčios kupole lenkiškai skaitė eiles apie tai, kad nieko iš mūsų neliks, tik pelenai, ir ar liks juose deimantas – amžinosios pergalės pranašas... Kiekvieną tyliai skaitomo eilėraščio žodį girdėjo ir įsiminė T. Venclova, stovėdamas priešingoje baliustrados dalyje po tuo pačiu kupolu. (cit. iš čia)

Vis galvoju: kieno balsą norėčiau išgirst Sudervės bažnyčios kupole? Ir drįsčiau atsakyt į kokią frazę?

(56) Vilnews kaip kultūros postsostinė, i

Šitą Rodiono Petrovo (LT) plakatą pamačiau VDA pirmo aukšto koridoriuj (apie 11-27–12-27 veikusią tarptautinę parodą „VilNews of the World“ galima paskaityt Aistės Bimbirytės tekstą). Gan tiesmukas, bet plakatas juk tam ir yra: užmetei akį, ir aišku.
Nežinau, ar jau visur nukabinti/nusukti/pašalinti rašytiniai ženklai, liudiję, kad pernai Vilnius buvo EKS. Balius baigtas, svečiai išsiskirstė, likom šeimininkai. Dabar sprendžiam, kurias „dovanas“ pasilikt, kurias grąžint, kurias išmest. Vartoju daugiskaitą, nors gal tiksliau būtų vartot tokią „kuopinę vienaskaitą“: Vilniaus savivaldybė.
Įdomiausias klausimas: kokia lemtis ištiks Urbanavičiaus „Krantinės arką“ (dėl kitų lyg ir aišku: liks)? Apie ją šį tą jau esu fiksavęs čia ir čia. Kultūros ministerija mėgino vaidint demokratiją savo interneto svetainėj skelbdama apklausą, ką daryt su trim panerio skulptūrom. „Rezultatas“ išėjo: palikt. Savivaldybė pasimokė, tokio žingsnio nežengė, pasirinko kitokią apklausą (kuri suktų norima linkme). Šiandien nuo ryto įvairiose svetainėse galima perskaityt:

Dauguma Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių nepritaria idėjai sostinės centre prie Neries palikti skulptūrą "Krantinės arka", kuri dažnai vadinama tiesiog vamzdžiu.
Anot dienraščio "Vilniaus diena", per anoniminę apklausą iš dalyvavusių 43 politikų tik 5 pasisakė už tai, kad "Krantinės arka" būtų ir toliau eksponuojama senamiesčio pašonėje. Vienas apklaustųjų nuomonės neturėjo. Likę 38 tarybos nariai pageidautų, kad meno kūrinys būtų nedelsiant išmontuotas arba perkeltas į kitą vietą.
Savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas kitą savaitę svarstys, ar verta iš naikinamos viešosios įstaigos "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) savivaldybės žinion perimti diskusijų visuomenėje sukėlusią "Krantinės arką".

Homo simplex vilnensis nuomonę atspindi vienas iš delfio.lt skaitytojų: „Laikas apsikuopti nuo pseudomeninių šiukšlių.“ Dauguma deputatų, aišku, tam dėl įvairiausių priežasčių pritaria. Spėju, Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas irgi pritars (balsų dauguma). Kas toliau pagaliau? „Meno kūrinys nedelsiant išmontuojamas arba perkeliamas į kitą vietą.“ Ką gi, gal atsiras protestuojančių prieš išmontavimą? Prisijungčiau. O antrasis variantas – perkelt į kitą vietą – visiškas nesusipratimas: „Krantinės arka“ kurta būtent šitai vietai; kita vertus, tikiuos, kad skulptoriaus autorinės teisės irgi šį tą turėtų reikšt.

Prieduras: antras žingsnis
Pradžioj maniau, kad gana tuos žingsnius fiksuot, viskas juk aišku, bet paskui pagalvojau: jei pradėjau, reikia tęst. Viską taip nepastebimai greit užkloja nauja informacija. Taigi: antras žingsnis „Krantinės arkos“ byloje (fiksuojama pagal Aistės Almanaitės tekstą, 15 min, 2010-01-22).
2010-01-20 Vilniaus tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas, kaip ir spėjau, balsų dauguma nutarė, kad „Krantinės arkos“ šįmet Neries pakrantėj turėtų nelikt. Už tokį sprendimą pasisakė 5 komiteto nariai, vienas balsavo už skulptūros sunaikinimą, o du – už tai, kad „Krantinės arka“ liktų prie Neries.
Ką tie penki iš tiesų turėjo galvoj, neaišku, – greičiausiai, ką ir tas vienas. Penketuko nuomonę komiteto pirmininkas Algirdas Gricius pagrindė taip:

Iš esmės mūsų nutarimas nieko nereiškia, tai tiesiog patarimas. [...] Aš manau, kad kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą. Ši skulptūra yra ne vietoje. Jeigu ji stovėtų prie Gariūnų tilto, nieko nesakyčiau: tegul žiūri pravažiuojantys į ją. Tačiau kai vamzdis ar arka, kaip ten ją vadina, stovi prie Gedimino pilies, to nesuprantu.

Jo pavaduotojas dailininkas Arvydas Šaltenis, vienas iš dviejų, balsavusių už tai, kad skulptūra liktų:

Koks skirtumas, ar skulptūra patinka, ar nepatinka. Tai yra ekspertų pripažintas meno kūrinys ir jis turi likti ten, kur yra. [...] Tai [būtų] barbariška. Tai tas pats, kaip A. Hitlerio laikais buvo deginamos knygos. Nugriovus „Krantinės arką“ būtų parodytas visuomenės neišprusimas.

(Jei kam kiltų noras paspėliot, kas mano taip pat ar iš esmės panašiai kaip Šaltenis, štai Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto sąrašas (pagal: http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/88/?mid={lt;3;146}) pirmininkas Algirdas Gricius; pirmininko pavaduotojai: Juzef Kvetkovskij ir Arvydas Šaltenis; nariai: Larisa Dmitrijeva, Zita Kelmickaitė [išeitų, kad ji dar nepasirinko: politika ar žurnalistika? bet kad iki praeitų metų lapkričio lyg ir turėjo], Algirdas Paleckis, Algirdas Ramanauskas, Povilas Tamošauskas ir Nina Šesternikova. O kas iš jų balsavo už skulptūros sunaikinimą?)
Labai įdomus niuansas: Gricius aiškina, kad jie balsuodami priėmė patarimą, o nutarimą turįs priimt kitas žmogus – savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas. Tas aiškina dar nežinąs, kaip bus pasielgta, vienas nepriimsiąs sprendimo, teiksiąs siūlymą miesto tarybai svarstyti, ką daryt. Ir ratas užsidaro. Pirmiausia anoniminė tarybos narių apklausa, galiausiai – ta pati taryba pakeldama rankas dar kartą išreiškia savo nuomonę. Tegyvuoja demokratija!
Beje, o kokia vyriausiojo miesto architekto (toks žmogus turėtų būt) nuomonė? Skulptūros praeitų metų pradžioj, manau, buvo pastatytos ten, kur jis neprieštaravo?
Bet ar verta šitam sprendimo radimosi kely ieškot logikos ar ko nors panašaus? Daugumai nepatinka, vadinas, turi nelikt. Ir prisiminiau Vigmanto Butkaus vienos esės pabaigą:

Esmė dabar jau ta, Josifai, kad demokratijos principas, labai sveikintinas kone visose žmonių veiklos srityse, bent dviejose iš jų netinka: mene ir moksle, tačiau yra jose labai demokratiškai ir labai plačiai taikomas. Kaip gi kitaip?! („Monologas Josifui Brodskiui vienu demokratijos klausimu“)

Ramiai mąstant, p. Milėnui nėra kur skubėt – iki pavasario, kol Neries krantinė taps pravažiuojama, laiko tikrai dar yra. O gal gamta padės – įvykdys daugumos norą už dyka: ledonešis nugriaus skulptūrą, kaip kad atsitiko su Zbigniewo Pronaszkos sukurtu Adomo Mickevičiaus modernistiniu paminklu prieš karą? (Žiema šįmet tikrai solidi.) Jei nenugriaus, tai bent stipriai išklibins, ir teks ją pašalint kaip keliančią grėsmę žmonių saugumui. Ir nebereiks sudarinėt skulptūros demontavimo darbų sąmatos, kuri gali pasidaryt visai nemaža esanti.

(32.1) Ką renkasi skaityt rusai?: digresija

Užrašęs, kad tarp rusų mėgstamų skaitinių nėra poezijos ir kad jos nebūtų tarp LT skaitytojų prioritetų, pagalvojau: o kiek jau tų besirenkančiųjų poeziją? Ir galva atsakė angliškai: ‘Less Than One’ – Josifo Brodskio esės[1] pavadinimu.
Dar kartą (regis, ketvirtą) perskaičiau Laimanto Jonušio vertimą – „Mažesnis už vienetą“. Jei atskaitėt šitą tinkaraščio įrašą iki čia, tikiu, esat Brodskio eses skaitęs žmogus, tad tiesiog vienas pasiūlymas. Plg. recepcijos subtilybės (ypač dėl alegorijos įžvalgos, o ir siūlyčiau pagalvot apie skirtumus):

A person is, in Brodsky’s title essay, less than one: He is never the sum of his experiences, since he is always in dialogue with, and beholden to, his past and future selves. He is never entirely a child, who wants to be an adult, nor an adult, who yearns for childhood. It is an allegory for the state of the writer, too, since language fails to communicate everything. It is also an image for the status of the individual living under tyranny, and even for the decrepit state that claims such “less than” individuals as citizens. (cit. iš čia)

Kokio esminio žodžio, bent man, trūksta?: nostalgija, kad ir kaip ten būtų. Išvada kokia? Умом [homo sovieticusa] не понять, / Аршином общим не измерить: / У не[го] особенная стать – / В [homo sovieticusa] можно только верить? — Juokai.

[1] Kodėl visi žanrai linksniuojami, o esė – ne? Pradžioj juk tai buvo vyr. g. žodis (Camus Rinktiniai esė, 1993), o paskui liepta laikyt mot. g. žodžiu (beje, audioarchyve turiu užfiksavęs a.a. Gintaro Beresnevičiaus nuomonę: essayer – iš prigimties vyr. g. žanras). Gerai, tebūnie mot. g., bet linksniuokim, kaip kad linksniuojam novelę.

P.S. Esių.lt pradininku mėginamas įvardint Aistis (remiantis Dievais ir smūkeliais, taip pat vėlesniais rinkiniais, nors, man atrodo, tai dar publicistika; veiksmas, panašus į tą, kai ieškota soc. realizmo pradininkų); pirmasis tikras (t.y. sąmoningai suvokęs rašąs eses, o ne ką kita) – Kanadoj gyvenęs Pranas Domas Girdžius (1902–1997): Tos pačios motinos sūnūs: Kristijonas [Donelaitis], Antanėlis [Strazdas], Adomas [Mickevičius]: Trys graudulingi esiai (Chicago, Lietuviškos knygos klubas, 1974; 2-as pataisytas ir papildytas leid. Kristijono Donelaičio mirties sukakčiai – Chicago: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1981); po mirties išleista: Nuo arklo prie lyros: Žmonėms – Aukso altorius, Tautai – Jonas Mačiulis Maironis: Būrelis varganų esių (Québec: Independant Lithuania Publ. Co., 1998). Deja, vienintelis su Girdžium susirašinėjęs Jonas Juškaitis mėgino atkreipt mūsų akis į šį rašytoją (žr. Lyra ant gluosnio, 1998).
P.P.S. Kaip J.B. knygos Poetas ir proza redaktorius yra įrašytas —vg—. Nėr kuo girtis: likę korektūros klaidų, ir šiaip: ne šimtu nuošimčių atsidaviau tam darbui: ką padariau į gera, tarkim, Violetos Tauragienės vertimuos, nematyt, o kas likę blogo – matyt; bet tokia jau redaktoriaus dalia.
P.P.P.S. Pasiilgau Piterio. Konsule Eitvydai Bajarūnai, kolega mėgėjau aktoriau iš VU Kiemo teatro, auuuu!, aš tas orkestrantas su neatsidarančiu dėklu iš Slavkino Orkestro, sugalvok ką nors! Programą (ką vertingo [aišku, Lietuvai] galėčiau nuveikt ten atsidūręs) jau galvoj surašęs esu.