(947) Visiškai tarp kitko: apie išnašas, šaknis ir kitamanių pagarbą

Prieš ištremdamas iš bibliotekos dar vieną Metų numerį – 2015-ų liepos – perverčiau/paskaičiau. Vasariniai periodiniai leidiniai, vos pasirodę, tarsi praplaukia pro šalį. Visokie šiltojo metų laiko džiaugsmai-darbai būna gal svarbesni negu skaitymai? Lieka migloti prisiminimai – lyg skaitei, lyg nebūtum skaitęs.

1
Pokalbis su Dalia Staponkute „Viena iš dragomanų“; Viktorijos Ivanovos paklausta apie knygos Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja vertimą vokiečių kalbon, be kita ko:

[...] pasirodžius mano naujai knygai, Rašytojų sąjunga iš Hamburgo nedvejojo imtis jos leidybos. Vokiečių kalbos gerai nemoku, tačiau darbas su leidėjais, vadovaujant vertėjui Markui Roduneriui, buvo įdomus ir mane praturtino kaip asmenybę. Vienas iš redaktorių – Uwe Frieselis, Vladimiro Nabokovo vertėjas į vokiečių kalbą, – neleido rašyti jokių išnašų ir nuorodų, aiškinančių lietuvišką tikrovę, skatino ieškoti vokiškų metaforų ir idiomų. (p. 106)

Išnašos. Kai jų pasigendi, nieko gero, bet yra išeitis – pats gali paieškot, išsiaiškint. Bet kai tau prikišamai ima aiškint ar primint tai, kas puikiausiai suprantama ar turėtų būt žinoma tam tikrą išsilavinimą turintiems žmonėms – pykteli, ir stiprokai: kodėl mane durnium laikot? — Tokios mintys pernai sukiojos galvoj skaitant tikrai įdomų Ryčio Zemkausko ir Vytauto Landsbergio pokalbių rinkinį Bus geriau.
Apie kokį šios knygos skaitytoją buvo galvojama, kaip jis įsivaizduotas, jei išnašose aiškinama, kas tokie Jurgis Mačiūnas ar Jonas Mekas, Gandhis ar Che Guevara, Aleksandras Solženicynas ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kas per kompozitoriai Claudio Monteverdi ar Stanislovas Moniuška, kas per režisierius Andrzejus Wajda? Etc. — Visišką neišmanėlį; bet ar toks apskritai ims skaityt VL atsakymus į RZ klausimus? (O būsimojo profesoriaus lietuvių kalbos mokytojas „Aušros“ gimnazijoj Šimėnas paliktas be vardo – tik su inicialu A.; jei neklystu, buv. keturvėjininkas, vertėjas Alfonsas Šimėnas, 1899–1986.)
Kita grupė išnašų būtų pateisinamos, jei šis pokalbis būtų skelbiamas post mortem – nebegalima teksto koreguot. O šiuo atveju? Pvz., jei leidėjams pasirodė, kad frazė „dainuoja gudrusis Leporelas“ (p. 121) nepakankamai aiški, argi prof. VL nebūtų sutikęs patikslint, kad dainuoja Mozarto operoj Don Giovanni? Manau, tikrai būtų. Kaip ir p. 128: kad Caplinas – KGB generolas majoras. Etc.
Viena kita paaiškinamoji išnaša – taip, naudinga, ergo, prasminga, bet tik tiek.
Ir dar kas nuliūdino – nelietuvių asmenvardžių rašyba pagal tarimą pagrindiniam tekste. Vytautas Landsbergis ir Rytis Zemkauskas – labutininkai-piročkininkai?
P.S. Daug įsidėmėtinų irba apmąstytinų dalykų yra minimam pokalbių rinkiny; gera, kaip sakoma, knyga. Ir net vienas netikėtas klausimas susiformulavo: ar tik ne labiausiai prof. Landsbergiui apmaudu, kad visai kitaip negu jis turėjęs omeny ir net pagrindęs buvo interpretuojama garsioji jo frazė Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime: „Gyvename kultūros griuvėsiuose“? Net dukart knygoj ji prisimenama (p. 16 ir 32).

Aš aiškinau, kad, peržvelgus žmonių požiūrį vienų į kitus, į savo tėvynę, į savo pareigą akivaizdu, jog gyvename dvasinės kultūros griuvėsiuose. Bet visada būdavo iškeliamas tik tas pirmas sakinys. Esą Landsbergis neigia kultūrą, pažiūrėkit, kiek sukurta dramų, paveikslų, kiek romanų parašyta, o „jam visa tai tėra griuvėsiai“. Suprask, Landsbergis eina prieš inteligentiją. (p. 32)

2
Paskutinis tekstas Metų liepos numery – regis, tuolaik tik permečiau akim, o dabar perskaičiau – 2015-05-05 surašytas Valentino Sventicko gurinys „Pušis, kuri“ (cituodamas atšakas nukarpiau; visas gurinys čia):

Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne.
Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą, kai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę už Varnų kalno. Augo žaliavo priešais. [...]  
Pušų aplink mūsų namą daug. Kur kas daugiau negu jame likusių rašytojų. [...] Likome dviese su Mykolu Karčiausku.
Abu pamatėme, kad tos pušies, kuri nuvirto, šaknų tebuvo menkas gumbelis. Visos jų atšakos kažin kodėl sutrešusios. O kaip kitų, tebematomų?
„Man jau dabar buvo gaila pušies, kuri kada nors vis tiek nulūš.“ Taip, tai sakinys iš apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Parašytos, priminsiu, 1961 metais.
Specialistas pasakė, kokio amžiaus galėjo būti ta nuvirtusi pušis. Tuoj sumečiau, kad ji bus pradėjusi gyvenimą tada, kai Simonas Daukantas parašė „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“. (p. 158–159)

Ir stryktelėjo iš atminties JustM poemos Carmina minora (2000) fragmentas:

skardžio nuošliauža
atidengė apnuogino
kreivą išsiraičiusią šaknį
kur buvo tavo
principingumas klausiu
aš laikiau medį atsakė
(„Pasivaikščiojimas pavasarį“, 81) 

Ir dar pasivaideno, kad šitą fragmentą kažkieno (Ramūno Gerbutavičiaus?) kalbinamas lyg ir citavo pats poetas pridurdamas, esą jis apie tai, kaip suvokia savo kūrybos paskirtį sovietmečiu: šaknis – kūryba, medis – tauta.

3 (siejamoji digresija)
Praeitų metų Naujojo židinio-Aidų pirmame numery buvo pokalbis su Vytautu Landsbergiu „Apie sąjūdį iki Sąjūdžio“. Paskutinis Valdemaro Klumbio klausimas – apie Justiną Marcinkevičių; atsakydamas:

[...] Labai gerų dalykų padaręs gabus, talentingas žmogus. Gerbiau atgimimo kryptį, didžiulį indėlį nuo dramų iki dainų. Kai kada susitikdavome net ligi pat jo netekties, nelaimingos mirties, ir visada linksmai, draugiškai. Bet vis tiek negalėjau užmiršti to, ką buvau skaitęs iš jo ankstyvosios kūrybos. Liko atminty net laikraštinė publicistika tokia, apie kurią geriau neprisiminti. Tačiau „jiems“ nepavyko sukiršinti Marcinkevičiaus ir manęs, nors bandymų būta. Aš nereaguodavau į apkalbų užkabinimus, o jis nebuvo piktybiškas žmogus kaip kai kurie kiti talentai. Juolab kad per Atgimimą prasiveržė į savo naują lyriką.
Vis dėlto, gavęs tokį klausimą, turiu progą plačiau pasisakyti apie savo požiūrį ir santykį.
Nuo Sąjūdžio laikų buvom visai kartu, vienoje iniciatorių gretoje; vėliau stebėdavau atsikartojančius kairiojo sparno kurstymus – kaip mus supriešinti. Garbė Justinui, jis tam nepasidavė. Gerokai vėliau paaiškėjo (iš buvusių komunistų atsiminimų), kad jį net projektavo – galbūt viliojo – į valstybės vadovus. [Apie tai iniciatyvos autorius Vytenis Povilas Andriukaitis prisimena knygoj Justino Marcinkevičiaus laikas] Ir išvestinė intriga, kad trijų kolegų literatų vieša kritika dėl kadaise politiškai užsakytos Pušies buvo aiškinama kaip slapti Landsbergio kėslai pakenkti konkurentui. Ir tam nuodui Justinas, regis, nepasidavė. Panašiai nepavyko gudruolių mėginimai supriešinti mane su Tomu Venclova. O kaip jie abu varžėsi tarpusavy (ar ne) laipteliuose į Olimpą – ne mano reikalas. Dar ten juolab ambicingai žvalgėsi Sigitas [Geda]. Sakiau ir sakysiu, kad realus Lietuvos kandidatas į literatūros Nobelį būtų nepaprastasis ir pasaulyje žinomas Jonas Mekas. Tačiau likome dunduviai.
Žvelgiant iš distancijos atgal, verčiau regėti ir iškelti, kas žmonių poelgiuose gražu ir vaisinga. Juk Pauliaus tikėjimo polėkis kilo ir iš to, kad jis nepamiršo buvęs Saulium. Nežinau, ar Justinas kada pamąstė apie Martyno ir Marcinkevičiaus vardų etimologines, šiek tiek mistines, sąsajas. Bet kai Martynas iš Ragainės mokė tautą teisingai skaityti šventą žodį „Lie-tu-va“, buvo be galo įtaigu ir reikalinga. Daugelis dalykų tada lieka antraeiliai. (p. 54)

P.S. Kokį tikslą turėdama Pro Patria paskelbė moksleivių rašinių konkursą „Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?“ NB: ne Lietuvą, o pasakojimą apie Lietuvą. Ir iš temų formuluočių, ir iš rekomenduojamų skaitinių aišku: nuo tų, kurie turi kitą nuomonę negu konkursą paskelbusio sambūrio nariai, kurių požiūris į istoriją skirias nuo „teisingai mąstančiųjų“ Alvydo Jokubaičio, Romualdo Ozolo, Vidmanto Valiušaičio ar Dovilo Petkaus. Atvertus kortas: moksleiviams siūloma „demaskuot Lietuvos istorijos falsifikatorius“. Man tai šį tą labai primena, labai. Anuolaik jie „glaudėsi po dėdės Semo sparneliu“, o dabar „tarp mūsų“, tad dar pavojingesni priešai?

(374) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xvii (su priedurais)

Gal prieš porą savaičių, gal net anksčiau buvo galvoj susidėliojusi tokia įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa:

– Ko, be Dalios Staponkutės, dar esi pasiilgęs?
– Paulinos Eglės Pukytės. (Įtariu, net šitam tinklarašty kur nors yra užfiksuota, kad tik [ir] dėl jos tekstų skaitydavau 7 meno dienas? Tingiu tikrint.) Arba metė rašyt, arba jos tekstai ėmė rodytis ten, kur mano akys nepasiekia. Gaila.

Keistas dalykas: vis tebeprisimenu, kaip per Vilniaus knygų mugę seniai seniai buvo pristatinėjama P.E.P. pirmoji knyga Jų papročiai (Tyto alba, 2005), kaip leptelėjau, esą jos tekstai įrašytini (tikrai garbingon, mano supratimu) feljetono tradicijon, net pavyzdžių pateikiau, bet: autorei tas nepatiko. (Ką gi, apkaltinkin kontekstus: PL ir FR vs angliškieji.) Tiek to. Bet visad maniau ir tebemanau, kad P.E.P. tekstus privalu perskaityt kiekvienam save gerbiančiam humanitarui.
Ne tiek to: šio penktadienio 7MD perskaitęs Laimos Kreivytės pokalbį su P.E.P. „Kas už kampo?“ labai apsidžiaugiau: – o! – neigtrukus išeis nauja knyga:

„Bedalyje ir labdaryje“ nebėra „Jų papročių“ pirmojo asmens [gaila to I asmens] ir „Netikro zuikio“ „nuomonės“ aspekto [ir šito aspekto gaila]. Norėjau, kad ši knyga būtų poetiškesnė turiniu ir tarpdiscipliniškesnė forma – kažkur tarp literatūros ir meninio projekto. Ligi šiol šios dvi kūrybinės veiklos sritys man buvo atskiros, o čia jos susijungia. Be to, tai knyga ne apie Londoną ir ne apie Angliją, o apie žmones, ištrauktus iš jiems įprastos aplinkos, apie bendravimą ir nesusikalbėjimą.

Nors pirmas asmuo ir nuomonė buvo tai, dėl ko skaičiau pirmąją ir antrąją, poetiškesnę (kažkaip nelimpa šitas žodis prie Pukytės) ir tarpdiscipliniškesnę (limpa) tuo įdomiau bus skaityt. Jei prieš Kalėdas pasirodys knygynuose, būtiniausiai pasidovanosiu.

Arthur G. Dove,
The Critic (1925)

Digresija. Nesu perskaitęs nė vieno vad. emigrantinės lietuvių prozos kūrinio iki galo; nors kai kurie ir papuldavo į LLTI sudaromus 12-ukus. (Papievio Eiti nepriskiriu šiam porūšiui.) Paprasčiausiai – po kelių puslapių daros neįdomu; o kam save prievartaut? Nors ir pajusdavau šiokią tokią gėdą. Bet nuo šiol jokių gėdų.
L.K. paklausta: „Ar galvoji apie žiūrovą ar skaitytoją? Nors turi nemažą gerbėjų būrį, akivaizdu, kad nesistengi įtikti masėms. Ar skaitai kitų Londone ar apie Londoną rašančių lietuvių knygas? Ar įmanoma rasti joms bendrą vardiklį?“, P.E.P. atsako:

Masėms įtikti man nesiseka, kad ir norėčiau. Kitų apie Londoną rašančių lietuvių stengiuosi perskaityti bent po du sakinius – kur nors iš knygos vidurio, jei aptinku knygyne. Bendras jų vardiklis jau yra nurodytas Tavo klausime, o daugiau bendro surasti nesiimsiu, nes ne visas jas žinau. Iki šiol mano aptiktose žurnalistinio stiliaus knygose apie Angliją daugiau nei du sakinius perskaityti tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma, nes jose tiek mažai literatūros ir toks šiurpus teksto grakštumo ir minties kultūros trūkumas, kad verčiau jau kristi veidu ant ežio, kaip pasakytų Charlie Brookeris, nei iki galo skaityti tas knygas. Jų autoriai, vienus kitus metus pagyvenę Anglijoje, jau atsistoja į „trečią“ (visažinių ekspertų) poziciją ir varo tiesmuką, sunkiasvorę kritiką (visko, išskyrus save) arba moko, kas yra gyvenimas ir kaip reikia gyventi.

Manyčiau, žiaurokai taiklu.

(369) Iš popieryno, viii: varia

Kai kuprinėj nelieka skaitomos knygos, rytais iš šalia durų tupinčios dėžės išgriebiu kokį brandų laikraštį ar žurnalą (mažiausiai 5 metų senumo) – spoksot pro troleibuso langą vėlų rudenį nebelabai noris. Šįryt nučiupau 2004-12-18 Šiaurės Atėnų numerį.

Pirmam puslapy – Dalios Staponkutės esė „Pirmosios klasės keleivė“. Vos pradėjus skaityt, atmintis atgamino tekstą, bet paskutinės pastraipos pradžia atsidūrė visai kitam kontekste negu 2004-ais.

Matau dvi milžiniško politinio darinio periferijas – lietuviškąją ir graikiškąją, kurios vertina viena kitą pagal atvirkštinio žiūrono vaizdą. Taip, tai du tolimi pasauliai, dvi nesugretinamos laiko ir formos pajautos, šimtai kultūros skirtumų, tačiau esminį tebeįžvelgiu tik vieną: kuo šiauriau, tuo arčiau „barbaro“ istorine prasme. Paprastas pavyzdys. Graikas, apimtas kvailiojimo ekstazės, degina uždirbtus pinigus ir daužo indus, paversdamas skaudžią akimirkos vienkartybę šukėmis ir pelenais; lietuvis neviltį išreiškia ne daiktiškai, o kūniškai, pasirinkdamas sąmonės slopinimą ir kūno žalojimą.

Ką naujo išryškino krizė? Graikai, apimti pasipiktinimo ekstazės, rengia demonstracijas, paįvairinamas susidūrimų su policija, o mes – arba griežiam dantim, arba skraidinam savo kūnus iš Lietuvos?

atvaizdas iš čia

Trečiam – interviu su Umberto Eco „Grožį pakeitė provokacija“. Paklaustas, kas jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsako:

Nekviesčiau vakarieniauti nei vienos, nei kitos. Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią.

Paieškojau tos markgrafienės. XIII amžius; būčiau linkęs pritart Eco skoniui. :)
Beje, Eco vartoja terminus provokacijos estetika, grožio politeizmas, grožio ateizmas (bent jau taip Vytauto Bikulčiaus išversta), – visai vartotini.

Penktam – gabalas iš a.a. Sigito Gedos kasdienraščių. Kaip iliustracija – jo suklijuotas kolažas. Esu matęs daugiau tų suklijų; kai skaičiau Freskas, irgi buvau jas prisiminęs; visai įdomi tema galėtų būt psichoanalitiškai paspalvintiems pasvarstymams apie tų kolažų ir kai kurių eilėraščių sąsajas.

Dvyliktam – a.a. Gintaro Beresnevičiaus aistrų dramos apie Tėvynę su prologu danguje Leninas ir Donelaitis vidurys. Jei atsirastų gerą humoro jausmą turintis režisierius, visai gražus Donelaičio metų akcentas galėtų būt.

Ech, gryniausias malonumas skaityt brandžius laikraščius, ypač važiuojant troleibusu.

P.S. (kitądien). Šio ŠA numerio tekstai yra ir virtualioj erdvėj, bet – nesvarbu, kad tai skambės gal retrogradiškai, – vis tiek manau: skaityti popieriuj vartant puslapius ir ekrane atsidarant atskirus tekstus – tam tikra (psichosomatine?) prasme iš esmės kitoks veiksmas (prie anksčiau virtualioj erdvėj paskelbtų tekstų 99% atvejų nueinam per konkrečių dalykų paiešką  ir teskaitom [= perbėgam akimis] tą tekstą, kuriame yra kas nors, ko ieškojom).
Digresija. Klausytis vinilinių plokštelių – [vėl] jėga (net: vinyl’s popularity booms; aišku, su snobizmo priekvapiu, bet jis, bent man, visai malonus); skaityt popieriuj spausdintą tekstą – [dar ne] jėga? Manau, neilgam. – Snobai juk neturėtų likt nepastebimi? :)

(320) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, vii

– Kada paskutinįkart skaitei Dalios Staponkutės naują tekstą?
– Nebeatsimenu; seniai, tikrai jau seniai. Geras eses rašantis žmogus.