(579) Visiškai tarp kitko: apie bažnytkaimius apskritai, konkrečiai – apie Šešuolius

Kažkada pagalvojau: o kaip angliškai bažnytkaimis? Kaip ir spėjau, žodynas (tas žalias, Piesarsko ir Svecevičiaus, 1979-ų) perteikia ne prasmę, o reikšmę: village (with a church). – Nieko panašaus! Bažnytkaimis – tai ne kaimas, kuriame stovi bažnyčia; kaimai neturėjo bažnyčių, nebent kapinėse – koplyčią, kur galėjo būt aukojamos ir šv. Mišios.
Nedidelis miestelis – miestas, pamažintas kvadratu (arba kaimas, sureikšmintas/padidintas kvadratu); manau, visai arti prasmės (juk yra: story, short story ir short short story [less than 1,500 words]; gretinant prozos atmainų apibūdinimus). – Small small town (kad ir keistai angliškai kalbantiems tai skambėtų; nepriminus short short story).
Ir prisiminiau a.a. dailininką Audrių Puipą (beje, iliustravusį Rimanto Šavelio Tadą Blindą); jo piešinius; bet gal aiškiau Alfonso Andriuškevičiaus tekstą apie Puipą, pavadintą „Umberto Eco apie Audrių Puipą“, to teksto antrąją tezę:

2. Bažnytkaimis – tikrasis labirintas. Tokia antroji tezė. Mat tiek romanui, tiek paveikslui reikia metafizikos. O metafizika, tai, tiesą sakant, klausimas, kas kaltas. Pagaliau juk tatai – ir detektyvo klausimas. Vadinasi, ir metafizika, ir detektyvas, ir geras dailės kūrinys privalo būt spėlionių labirintas. Nesu (čia kalba Eco) regėjęs painesnio labirinto už Šešuolius! Ir apskritai – bažnytkaimiai... Juk čia susiduria tiek tekstų, šitiek visokių kodų! Degradavusi bajorija ir degradavusi valstietija; žagrė ir svarstyklės; elektra ir kiaulės viduriai. O prie kiekvieno išėjimo (durų, lango, perspektyvos) – tai vagis, tai apgavikas, tai milicija. Ir šūsnys visokiausio šlamšto (kaip gerai, kad jis neišmestas). Tikrų tikriausias eklektiško pasaulio (o pasaulis visuomet eklektiškas: jame yra žmogus ir dviratis, krikščionybė ir islamas, komunistai ir laisvės lygos) modelis. Paišykite bažnytkaimių gyvenimą, kaip daro Puipa. Ir pataikysit ne tik pasauliui, bet ir Lietuvai pirštu į akį. (ŠA, 1991-07-17, p. 3; cituot a.a. iš popierinių ŠA – koks malonumas!; tas suspaustas šriftas, kad kuo daugiau teksto tilptų į savaitraščio puslapius; priešingai negu dabartinis polinkis „pripūsti erdvės“ .)

P.S. Kaip viskas susipynę! (Plg. kad ir šitą įrašą.)

(369) Iš popieryno, viii: varia

Kai kuprinėj nelieka skaitomos knygos, rytais iš šalia durų tupinčios dėžės išgriebiu kokį brandų laikraštį ar žurnalą (mažiausiai 5 metų senumo) – spoksot pro troleibuso langą vėlų rudenį nebelabai noris. Šįryt nučiupau 2004-12-18 Šiaurės Atėnų numerį.

Pirmam puslapy – Dalios Staponkutės esė „Pirmosios klasės keleivė“. Vos pradėjus skaityt, atmintis atgamino tekstą, bet paskutinės pastraipos pradžia atsidūrė visai kitam kontekste negu 2004-ais.

Matau dvi milžiniško politinio darinio periferijas – lietuviškąją ir graikiškąją, kurios vertina viena kitą pagal atvirkštinio žiūrono vaizdą. Taip, tai du tolimi pasauliai, dvi nesugretinamos laiko ir formos pajautos, šimtai kultūros skirtumų, tačiau esminį tebeįžvelgiu tik vieną: kuo šiauriau, tuo arčiau „barbaro“ istorine prasme. Paprastas pavyzdys. Graikas, apimtas kvailiojimo ekstazės, degina uždirbtus pinigus ir daužo indus, paversdamas skaudžią akimirkos vienkartybę šukėmis ir pelenais; lietuvis neviltį išreiškia ne daiktiškai, o kūniškai, pasirinkdamas sąmonės slopinimą ir kūno žalojimą.

Ką naujo išryškino krizė? Graikai, apimti pasipiktinimo ekstazės, rengia demonstracijas, paįvairinamas susidūrimų su policija, o mes – arba griežiam dantim, arba skraidinam savo kūnus iš Lietuvos?

atvaizdas iš čia

Trečiam – interviu su Umberto Eco „Grožį pakeitė provokacija“. Paklaustas, kas jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsako:

Nekviesčiau vakarieniauti nei vienos, nei kitos. Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią.

Paieškojau tos markgrafienės. XIII amžius; būčiau linkęs pritart Eco skoniui. :)
Beje, Eco vartoja terminus provokacijos estetika, grožio politeizmas, grožio ateizmas (bent jau taip Vytauto Bikulčiaus išversta), – visai vartotini.

Penktam – gabalas iš a.a. Sigito Gedos kasdienraščių. Kaip iliustracija – jo suklijuotas kolažas. Esu matęs daugiau tų suklijų; kai skaičiau Freskas, irgi buvau jas prisiminęs; visai įdomi tema galėtų būt psichoanalitiškai paspalvintiems pasvarstymams apie tų kolažų ir kai kurių eilėraščių sąsajas.

Dvyliktam – a.a. Gintaro Beresnevičiaus aistrų dramos apie Tėvynę su prologu danguje Leninas ir Donelaitis vidurys. Jei atsirastų gerą humoro jausmą turintis režisierius, visai gražus Donelaičio metų akcentas galėtų būt.

Ech, gryniausias malonumas skaityt brandžius laikraščius, ypač važiuojant troleibusu.

P.S. (kitądien). Šio ŠA numerio tekstai yra ir virtualioj erdvėj, bet – nesvarbu, kad tai skambės gal retrogradiškai, – vis tiek manau: skaityti popieriuj vartant puslapius ir ekrane atsidarant atskirus tekstus – tam tikra (psichosomatine?) prasme iš esmės kitoks veiksmas (prie anksčiau virtualioj erdvėj paskelbtų tekstų 99% atvejų nueinam per konkrečių dalykų paiešką  ir teskaitom [= perbėgam akimis] tą tekstą, kuriame yra kas nors, ko ieškojom).
Digresija. Klausytis vinilinių plokštelių – [vėl] jėga (net: vinyl’s popularity booms; aišku, su snobizmo priekvapiu, bet jis, bent man, visai malonus); skaityt popieriuj spausdintą tekstą – [dar ne] jėga? Manau, neilgam. – Snobai juk neturėtų likt nepastebimi? :)