(1046) Paradonelaitiana: Shakespeare of Lithuania

Kad Donelaitis gretintas su Homeru – gerai žinomas dalykas; Maironis 1895-ais, kaip ir pirmieji Pavasario balsai, išleistoj poemoj Terp skausmu į garbę tatai padarė Jono Vilaičio žodžiais:

     Prie sauvaro karszto apszilo krutinēs,
Ir valandos besznekant bēgo.
Valandrodis muszti pradējo devynes;
Ir akys ilgējosi miego.

                    *
     „Sesutē! szendieną manę pavadůk!
Atsiliepē Jůzas ant galo;
Paimk Důnelaitį ir mums paskandůk,
Kad kas neužmigtu prie stalo.

     „Man tinka tas prusas-poeta garsingas,
Kurs Lietuvą buriszkai gyrē;
Tai tikras Omieras, nors kartais jůkingas;
Jis burą giliausei isztyrē.

     „Kad jojo klausais, lyg par sapną matai
Praējusio amžiaus lietuvį.
Bēt kur pats poēta? ar buvo tikrai?. . .
Girdì tik jo margą liežuvį“ —

                    *
     — „Bēt rasit gegzametras teip nesiseks?
Ir teip Důnelaiczio gana.
Geriaus Anykszcziu gal Szilelio užteks;
Gražesnē juk czia ir kalbà.

     „Ar sveczias gal lenkiszkai ką paskaitys?
Lietuvei teip turi mažai!
Ar gal apie Schillerį ką apsakys?
Teip Jůzas kelì jį augsztai.“ —

     — „Gana bus sziai dienai! matuszē prabilo;
Dar kàs  gal prie stalo užmigs. [...]“
(Terp skausmu į Garbę, Tilžė, 1895, p. 68–69)

O kad Donelaitis pavadintas Lietuvos Šekspyru[*] – tikrai mažiau žinoma. Nuorodą radau Remigijaus Misiūno straipsny „Šis tas apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą JAV 1919 metais (Literatūra ir menas, 2005-02-18, p. 2 ir 4; apie tai yra ir RM knygoj Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pabaigoje – 1922 m., 2004). Konkretybių paieškojau, kiek galima už dyka, newspapers.com.
1919-ų kovą Paryžiuj Augustinas Voldemaras sutarė su Carlu Byoiru, gerai išmanančiu public relations, kad tas imsis rengt kampaniją, kurios tikslas – populiarint Lietuvą Jungtinėse Valstijose ir siekt valstybės pripažinimo; buvo suburtas komitetas, kuriam vadovavo Edwardas Bernaysas; iš pačių lietuvių (kaip reikalingų tokiam tikslui tekstų rengėjų) naudos beveik nebuvo, teko pasitelkt amerikiečius; vienas jų – Konradas Bercovici, be kita ko, išgyręs amerikiečiams ir Donelaitį. Tas tekstelis, pavadintas „Shakespeare of Lithuania“ – pagrindinė žinia: didis XVIII amžiaus lietuvių dainius, a poet of Shakesperian dimensions, žinomas vokiečiams Goethei, Heinei ir Herderiui, has been suddenly revealed as a figure to be added to the five great poets of the world, – kiek pavyko išsiaiškint, buvo paskelbtas Pittston Gazette (1919-05-17, p. 7), Gastonia Gazette (1919-05-19, p. 8), Pittsburg Post-Gazette (1919-05-25, p. 17), kitu pavadinimu – „Great Poet Little Known“ dar keliuose JAV laikraščiuos.
— Gretint Donelaitį ir Homerą yra pagrindas – rašė hegzametru; Benas Jonsonas Šekspyrą lygino su Aischilu, Euripidu ir Sofokliu turėdamas pagrindą – dramaturgai; o kokiu pagrindu galima siet Donelaitį su Šekspyru? Vargu ar pakanka, kad ir Šekspyras parašė porą poemų (Venus and Adonis ir The Rape of Lucrece) – mažai kas net žino tokias esant. Turint omeny, kad Berkovicio tekstelis rašytas pirmiausia norint atkreipt dėmesį, tiesiog pasirinktas garsiausio anglakalbiam pasauly rašytojo vardas – nesvarbu gretinimo pagrindo tvirtumas, svarbu padaryt įspūdį?
Bet gal vis dėlto kas nors bendro yra? Kas anglam Šekspyras, tas lietuviam Donelaitis? Reikšmingumo pagrindas. 1813-ais rašytą etiudą Goethe pavadino „Shakespeare und keine Ende!“; gal ir Donelaičiui nėr pabaigos?
------------------------------------------------
[* Prisiminęs Henriką Radauską užrašiau Šekspyras, o ne Shakespeare’as; jis taip rašė, nors kitų nelietuvių asmenvardžius – kaip dera pagal vakarietišką tradiciją; gal išties Šekspyras vertas tokios pat išimties kaip Paryžius?]