(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

Rodomi pranešimai su žymėmis Shakespeare. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Shakespeare. Rodyti visus pranešimus

2018-04-20

(1073) Miscellanea rerum, vii: ex Londinio

lietvamzdis, Surrey gatvė, 2018 IV 8
sidro skardinė prie Westminsterio rūmų,
fone – Ričardas Liūtaširdis, 2018 IV 11
(α) Hello Home / Hello World
tokį užrašą pamačiau ant raudonojo dviaukščio autobuso šono pirmą viešnagės Londone dieną (dar vienu lietuviu, nebuvusiu Anglijoj, mažiau). Žinau žmonių, kurie rimtai rengias kelionėms: planuoja, ką norėtų pamatyt, kur pabūt, iš anksto kaupia žinias apie tą ar aną vietą, statinį; nemanau, kad to reiktų, netgi priešingai: atsidūręs nepažįstamoj vietoj ieškotum to, ką nori atpažint, o ne tiesiog eitum ir žiūrėtum, stengdamasis suvokt, ką matai; klajonės prieskonis kelionei suteikia žavesio; manyčiau.
Savaip malonu, kai imi gaudytis net būdamas po žeme, kur šiaurė, kur pietūs, kur rytai, kur vakarai; kai eidamas kokio objekto link, meti tiesų kelią ir įkiši nosį kokion šalutinėn gatvėn; kai iš principo niekur neskubi, neturi griežtos dienotvarkės – žvalgais, ir tiek.
Labai patiko Temzės krantinėj pamatyta prie suoliuko atlošo pritvirtinta lentelė:



Galvot gali nebūtinai sėdėdamas; jei sėdėdamas, stovėdamas ar eidamas gali galvot – tas maloniausia.
— Londone būta IV  7–12; įspūdžiai pradėti fiksuot grįžus; nebaigtiniai; pagalvojau: jei nepaskelbsiu kad ir tokių, tai niekad nieko; jei dar ką nors norėsis pridurt, papildyt – visada bus galimybių (šia prasme tinklaraštis l. patogus dalykas).

(β) St Paul’s Cathedral

Prie katedros – Johno Donne’o, buv. klebono, pamokslininko, garsiausio anglų baroko poeto („Žmogus – tai sausuma, mirtis – tai vandenynas, / Jo dalį savyje be pėdsako skandìnąs“), mirusio tais pačiais, 1631 metais kaip ir Konstantinas Sirvydas, biustas. Keistas dalykas – žinai vos kelis jo eilėraščių vertimus (Tomo Venclovos ir Mindaugo Kvietkausko), ir drąsiau žengt toliau, į pačią katedrą. — Gniuždanti didybė; didybė pirmiausia tiesiogine prasme: „per didelė“ ta po didžiojo Londono gaisro naujai pastatyta Šv. Pauliaus katedra atrodo, imi jos statytojus įtart turėjus didybės maniją – norėjusius, kad jų statinys niekuo nenusileistų Šv. Petro bazilikai Vatikane (nelyginau kvadratūrų, kubatūrų, aukščių – įspūdis toks, kad labai panašu); kai užkopęs įvijais laiptais į kupolą iš 85 metrų aukščio pažvelgi žemyn, katedros grindimis vaikštantys žmonės primena dvikojus vabalus; bet gal šito ir norėta – didybė verčia žmogų pajust savo menkybę ir niekybę.
Žvilgsnis į Londoną užkopus į Šv. Pauliaus katedros kupolo viršų: pas juos net kranai raudoni. Vadint Jungtinės Karalystės sostinę, kurioj gyvena daugiau kaip 10 milijonų žmonių – daugiau negu trys Lietuvos, lietuvišku žodžiu didmiestis atrodo per silpna, – megapolis skamba tiksliau. Vis kas nors statoma, tvarkoma, ir miestovaizdis „puošias“ dangoraižiais, į kuriuos žvelgdami bent jau mes l. dažnai raukiam nosį – esą negražu, naujieji statiniai nesisieja su aplinka, kurion įsmeigiami ar įtupdomi, gožia „prasmingąją praeitį“ etc. Nežinau, man regis, geriausia būtų leist kuo laisviau naujajai architektūrai reikštis, kol ji padarys bent keletą visiem, net patiem naujiesiem statytojam akivaizdžių klaidų, pavyzdinių klaidų, nes tik iš savo paties klaidų kartais gali pasimokyt; pamokymai, ypač reiškiami kaip vox populi, nieko nepadeda. („Mūsų akivaizdoje plėšomi puslapiai iš istorinio ir estetinio Vilniaus teksto“, – rašyta straipsny apie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kaimynystėj norimą statyt viešbutį. O kada nors buvo kitaip? Atsiprašau, nuklydau.)

(γ) The British Museum

Visko iš visur britai savo muziejun pridėję; ir iš Egipto, ir iš Graikijos, Romos etc. Rodo ir šachmatų figūras, iš kaulo išdrožtas XII amžiuj Norvegijoj, rastas 1831-ais Škotijoj. Bene ilgiausiai į jas žiūrėjau; žvilgsnis vis sustodavo ties ranka parėmusiom galvas (mano fotoaparatas prastas, neišėjo gera nuotrauka, šita Karalienė iš interneto). Sėdinčiais kaip mūsų rūpintojėliai. Nerimtas klausimas, bet vis tiek: o gal tai kokia archetipinė poza?
Dešinėj matomą porceliano lėkštę (Rusija, 1920) muziejui padovanojo the British Museum friends M&LA 1990-ais; ir prisiminiau Andriaus Užkalnio pasvarstymus jo knygoj Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį (1-as leid. 2009): esą nieko baisaus, jei anglai mus sieja su Rusija, kuri jiems asocijuojas su kailiais ir baletu; ar taip tebėr? – labai abejočiau; dabar greičiau jau anglai Rusiją susieja su the military-grade nerve agent Novichok, su grėsme civilizuotam pasauliui (skaičiau, kad britai kuria daugiaserijinį filmą pagal Mishos Glenny knygą McMafia; tokie dalykai tikrai turi įtakos vienos ar kitos šalies įvaizdžiui). Jei lietuvis anglui nieko nereiškia, tai jau verčiau primint Lenkų Santechniką – galima sakyt, kad esam cousins, ir tai bus labai arti tiesos.

(δ) pora knygų  ir dar apie šį tą

Nicholo Ostlerio studiją Empires of the Word: A Language History of the World (1-as leidimas 2005, čia gal 2-as popierinis; yra ir el. versija) pamačiau Britų muziejuj, pavarčiau; vos nesusigundžiau nusipirkt: vieną senoviškiausių kalbų vartojančiam, manyčiau, būt pravartu pažvelgt kitaip į kalbą – kad labai svarbu, ir kiek žmonių ta kalba šneka ir gali susišnekėt, taip sakant, į galingąsias kalbas; kur mes, pasak Mačernio, maža tauta su dideliu žodynu, knygos viršely matomam žemėlapyj?
(dėl juoko) Gal prisimenat, delfy.lt buvo BBC žurnalisto Willo Mawhoodo rašinys apie Lietuvą kaip bičiulių šalį (čia pirminis tekstas: „Are Lithuanians obsessed with bees?“). Tą straipsnį prisiminiau Waterstones knygyno (šalia Trafalgaro aikštės) vitrinoj pamatęs reklamuojamą norvegės Majos Lunde (*1975) romano vertimą The History of Bees kaip tarptautinį bestselerį: „An important and wonderful book“ (Dave Goulson, Sussexo universiteto biologijos profesorius); fiction book of the month. Išverstas į daugiau negu 30 kalbų, lietuviškai pernai išleido Tyto alba. Veiksmas vyksta: Anglijoj 1852-ais, JAV 2007-ais ir Kinijoj 2098-ais; o jei tarp Amerikos ir Kinijos dar būt įsiterpusi Lietuva su savo bitėm ir bičiuliais, dar geresnis romanas būtų išėjęs :)
 Važiuodamas metro ir skaitinėdamas Metro, mėginau prisimint, kada paskutinįkart Vilniuj važiuodamas viešuoju transportu skaičiau nemokamą laikraštį. Prieš penkerius metus, seniau? Kabėdavo tokios žalios medžiaginės dėžutės su užrašu 15 min, jei nevėluodavai į darbą, galėdavai dar kokį egzempliorių nugriebt. Londone, galima sakyt, ant kiekvieno kampo gali rast kokį kad ir senstelėjusį nemokamą laikraštį. O jame ne tik skelbimai (kurie ir yra pinigų leidybai šaltinis); tarkim, regis, apie 15 val. visur pasirodantis Evening Standart, 2018 IV 10, p. 17, Roly Keatingo iš Britų bibliotekos rašinys apie anglų literatūrą Kinijoj: pirmas vertimas 1872-ais – Swifto Guliverio kelionės; o dabar: „Charles Dickens is big in China. So is D H Lowrence. As for Charlotte Brontë, the affection expressed by the people in Shanghai for Jane Eyre (known in China as Jian Ai) suggests that she may be more popular among Chinese readers than she is in her native land.“ — Kai Lietuvoj liks vienas vienintelis popierinis laikraštis (to laiko manau sulauksiąs), Londone bus dar ir nemokamų; neįsivaizduoju britų be laikraščių, o lietuvius – taip.

prie vienuolyno durų
(ε) Westminster Abbey: faith at the heard of the nation

Westminsterio vienuolyne geriau jauties negu Šv. Pauliaus katedroj; kad ir senesnė, gotika jaukesnė už anglų baroką; nors irgi „per didelis“ statinys, bet leidžia žvilgsniui kilt, neverčia lenktis. Ir vėl visur numirėliai – po kojom ir iš šonų: Hic sepulta est etc.; Hic iacent sepulti etc.; Here lies the Body of etc. Filologas būdamas, aišku, ilgiausiai norėtum stovėt vienuolyno vietoj, vadinamoj Poets’ Corner (lietuviškai Poetų kampelis skamba netikusiai, kaip koks raudonasis kampelis; gal tiesiog Poetų vieta?), kur palaidoti Dickensas, Kiplingas ir kt., skulptūriniais atvaizdais, memorialinėm lentom ar plokštėm įamžinti Byronas, T.S. Eliotas, Dylanas Thomas etc., etc., etc. Ten stovėdamas buvau prisiminęs tą užrašą ant autobuso šono, ir pompastiškas mintigalis ėmė šmižinėt po galvą: per literatūrą, per kūrybą pasaulis atsiveria žmogui kaip namai; DylTh mirė 1953-ais Amerikoj, Juozas Kėkštas Argentinoj parašė apie jį eilėraštį: „Ir mirtis, ir meilė, ir šaltas buvimo akmuo / tavo plunksnoj virpėjo. [...] Vaizduotės ir mitų pasauly / žmogų matei, jo tiesą dainuodamas. [...] Viskas gyveno tavy. / Ir šauksmas: / And death shall have no dominion!“ 1961-ais žuvus Škėmai, Algimantas Mackus irgi prisiminė DylTh-ą, ir apvertė jo optimizmą: and death shall have dominion – ir mirties nebus nugalėta. – Elioto Bevaisės žemės ir Tuščiavidurių žmonių vaizdiniai tokia pat reikšminga pasaulėvaizdžio dalis kaip, tarkim, Putino Tarp dviejų aušrų ar Martinaičio Akių tamsoj, širdies šviesoj.
sykiu ir kaligrafijos pavyzdys
Priešais pagrindinį Westminsterio vienuolyno altorių yra vieta, kurioj stovint tampama karaliais ar karalienėm; absoliuti dauguma lankytojų, kiek pastebėjau, ten ir kreipia akis; o maniškės užkliuvo už dešinėj pagarbiai ant tribūnos gulinčio Šv. Rašto paauksuotais kraštais, kurį vienuolynui padovanojo Baptistų misionierių draugija, norėdama pagerbt Williamą Carey (*1761, †1834 Indijoj), misionierių ir vertėją: visą Šv. Raštą išvertusį į sanskritą, hindi, bengalų, orijų, maratų, asamų kalbas, NT ir į kai kurias kitas Indijoj vartojamas kalbas, Ramajaną – į anglų. — Ir prisiminiau Klaipėdoj 1685-ais gimusį Dovydą Vilką, vokiškai savo pavardę rašiusį Wilke, lotyniškai Wilkius, o angliškai Wilkins; irgi labai gabų kalboms – dar studijuodamas Karaliaučiuj sueiliavo sveikinimą draugui vestuvių proga 12 kalbų: hebrajiškai, chaldėjiškai, siriškai, žydiškai, graikiškai, itališkai, angliškai, prancūziškai, lenkiškai, lietuviškai, lotyniškai ir vokiškai (trumpai apie jį yr rašęs Vaclovas Biržiška Aleksandryne, t. II, p. 39–40, gan plačiai ir vaizdžiai Vincas Maciūnas, kai 1975-ais dailininkas ir bibliofilas Kazys Varnelis 1975 VII 8 Sothebio aukcione nusipirko Pilypo Ruigio lotynišką rankraštį, kuris laikytas dingusiu daugiau negu du amžius: Meletema e re ipsa, autoribus variis, atque experientia, sistens Linguam Lituanicam etc. – Tyrinėjimas, pristatąs lietuvių kalbą, pasiremiant pačiu dalyku, įvairiais autoriais ir patyrimu; žr. Rinktiniai raštai, 2003, p. 108–127). — Priminęs posakį „Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas“, VincM peržvelgia DovV-o kelią iš Karaliaučiaus per Dancigą, Berlyną, Romą, Paryžių Anglijon, kur tas 1711-ais buvęs įšventintas anglikonų kunigu, dar pastudijavęs Cambridge’o u-te, daktaru tapęs Oxforde; 1720-ais buvęs paskirtas Canterburio kanauninku, o po 4 metų Suffolko arkidiakonu. Anglijoj Wilkinsas buvęs žinomas kaip orientinių kalbų specialistas; į koptų kalbą išvertė Naująjį Testamentą (1716); metais anksčiau išėjo Johno Chamberlayne’o Oratio Dominica in diversas omnium fere gentium linguas versa etc., kurioj buvo paskelbta „Tėve mūsų“ daugiau negu šimtu kalbų; ir lietuviškai (išvertė Vilkas):

Štai šitam garsiam Vilkui Ruigys, parašęs lietuvišką dedikacinį eilėraštį, buvo nusiuntęs savo Meletemą vildamasis, kad rankraštis būsiąs išspausdintas. Deja, Tyrinėjimas nevirto spaudiniu, liko Anglijoj, atgulė tarp kitų popierių lordų Fairfaxų archyve, kol išniro aukcione Londone ir buvo nupirktas Alsėdžių dievdirbio sūnaus.
— Londonas priminė Dovydą Vilką; aišku, kada nors jis būtų ir kitom aplinkybėm išniręs iš atminties, bet, va atsitiko taip; smulkmenos, detalės, panašios į užrašą lyric ant platano palei Temzę (prisiminiau lyrikline.org, kur palygint daug ir lietuvių poezijos yr), bent man, didžiausią malonumą teikiantys dalykai. Arba gali lygint praeitą savaitę Londono parkuos ir šalikelėse dar žydėjusių narcizų atspalvius: nuo baltos iki ryškiai geltonos.





(ζ) The National Gallery ir National Portrait Gallery

Visko ten daug, net per daug: Rafaelis, Ticianas, Vermeeris, Rembrandtas, Boschas, van Goghas (jo „Saulėgrąžos“ gal populiariausias paveikslas galerijoj; net tris žmones mačiau, kurie prie jo selfinosi) etc., etc.; kai pagalvoji, į Caravaggio „Salomėja gauna Jono Krikštytojo galvą“ galėtum žiūrėt valandą, ir jo vieno kuriam laikui užtektų. — Atradimas? Pamačiau paveikslą, prieš kurį Maironis, spėčiau, labai ilgam būtų sustojęs: šveicaro Alexandre’o Calame’o (1810–1864) peizažas „Chalets at Rigi“ (1861). „Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Išmatyt negali Lietuvos; / Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų, / Apsisupusių rūbais žiemos“ etc.

Nacionalinė portretų galerija – vienintelė vieta Londone, kur būtinai nueit noras kilo dar Vilniuj: nueit ir savo akim pamatyt Henriko IV portretą (žr. vidurinėj eilėj antras iš dešinės); to, kuris, dar tik Derbio grafas, dar ne karalius, 1390-ų rugsėjį kartu su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu Valenrodu ir Vytautu buvo apgulęs Vilnių. Mat Naujojo Židinio-Aidų nr. 2 perskaičiau Antano Petrilionio straipsnį „Viduramžių detektyvas: kaip žuvo kunigaikštis Karigaila?“ (p. 38–44). — Keistas jausmas apima žiūrint į Anglijos valdovus ir jų žmonas: kai esi prisižiūrėjęs filmų per Viasat History, jie regis tokie pat pažįstami kaip koks Kęstutis ar Mindaugas; gal net labiau. — Ekspozicijos pabaigoj gali pamatyt ne tik gegužės 19-ą susituoksiantį princesės Dianos sūnų Harrį, bet ir Salmaną Rushdie, ir ką tik mirusį Stepheną Hawkingą. 2005-ais Fredo Cumingo nutapytas Howkingo portretas nežinau tiksliai kodėl stumtelėjo mintis Lietuvos pusėn – prisiminiau Vytauto Kairiūkščio 1920-tinių pradžioj nupieštą dr. Basanavičių. Ir įsisvajojau: o jei prie Lietuvos dailės muziejaus atsirastų nuolatinė Portretų galerija, ne tik senųjų, iki šių laikų kad ateitų, ir Vytautas Didysis, ir Vytautas L.; ir senųjų dailininkų tapyti, ir Jolitos Vaitkutės šiuolaikiški signatarų portretai (ar juos jau kas nors nupirko?); nežinau, tiesiog tokia mintis pasisukiojo galvoj; iš pradžių visai nebloga atrodė.

(η) varia: paminklai ir kt.

1973-ais pastatytas bronzinis 3,7 m Winstonas Churchillis prie Jungtinės Karalystės Parlamento (Ivoro Robertso-Joneso skulptūros stovi ir Prahoj, Osle, Canberroj, Naujajam Orleane; beje, jau minėtam NŽ-A nr. 2 yra lietuviškos churchillianos apžvalga). Iš toliau žiūrint, bulvių maišas su kopūstu ant pečių. Ir pilvas korsetu nesuveržtas, ir matyt, kad žmogui sunkoka vaikščiot. Ir nori nenori prisimeni, kokį dr. Basanavičių norėjom pasodint priešais Filharmoniją (gal dar ir tebenorima?) – aprengtą tunika ar naktiniais marškiniais, įsikibusį į dideliausią skydą; pasityčiojimas, ir tiek; toks paminklas kapinėse gal dar ir būtų pakenčiamas, tik ne viešojoj erdvėj. [Su Romu Kvintu reikėjo tartis, ir visiem būtų paminklas tikęs.]
Nežinojau, kad ir britai dalyvavo Korėjos kare, maniau, tai buvo tik Amerikos reikalas. Pasirodo (cit. iš čia):
Around 82,000 British service personnel were deployed during the Korean War, with over 1000 of them losing their lives. Most of the British dead are buried in the UN Memorial Cemetery outside Busan in the Republic of Korea.
Jiems atminti 2014-ais ir buvo pastatytas šitas paminklas – Pietų Korėjos Vyriausybės dovana. Britams Korėjos karas – forgotten war; lietuviams, bent jau daliai lietuvių – tai buvo gal vienintelis, kuris – norėta – ne kad kuo greičiau baigtųs, o kad toliau pliekstųs, kad virstų trečiu pasauliniu, galbūt lemsiančiu Sovietų Sąjungos pralaimėjimą = Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Karai ir viltys – verta pasvarstyt tema.
(dėl juoko) 1863 metai mums siejas su sukilimu, o britams, bent daliai, besidominčiai savo sostinės istorija, turėtų sietis su metro, seniausiu pasauly. Nežinau, gal yra, bet jei ne, tai toj vietoj, kur pradėta kastis po žeme, galima būtų pastatyt paminklą Kurmiui – kaip padėką už idėją.




Gatvės muzikantų Londone gali išgirst daug kur, o porą nuomojamų poetų tepastebėjau tik Temzės krantinėj prie Tūkstantmečio pėsčiųjų tilto. Žvilgtelkit į tas dvi merginas vaizdo dešinėj: viena rankose laiko ką tik mašinėle atspausdintą eilėraštį, kita žvelgia teksto savininkei į veidą, ir abi atrodo išties laimingos.
Šekspyro portretas patiltėj – ir kas drįstų sakyt, kad tai vandalizmo apraiška? Kultūros! Gaila, kad pas mus viešmenininkai nenupaišo ko nors panašaus – kad ir jau minėto dr. Basanavičiaus, tarkim. Ir būtų vietoj paminklo Valstybės atkūrimo 100-mečio proga. Laikinas. Bet gal net prasmingiau toks ženklas, be pretenzijų į amžinybę.
etc.
P.S. Jaunėlis sūnus su marčia dabar Filipinuos. Ne, nenoriu, nerasčiau, apie ką čia pagalvojus. Nors – ką gali žmogus iš anksto žinot, kaip ten būtų, jei/kai būtų; žemė po kojom, dangus virš galvos – štai tau ir pretekstai.

2018-01-15

(1046) Paradonelaitiana: Shakespeare of Lithuania

Kad Donelaitis gretintas su Homeru – gerai žinomas dalykas; Maironis 1895-ais, kaip ir pirmieji Pavasario balsai, išleistoj poemoj Terp skausmu į garbę tatai padarė Jono Vilaičio žodžiais:
     Prie sauvaro karszto apszilo krutinēs,
Ir valandos besznekant bēgo.
Valandrodis muszti pradējo devynes;
Ir akys ilgējosi miego.

                    *
     „Sesutē! szendieną manę pavadůk!
Atsiliepē Jůzas ant galo;
Paimk Důnelaitį ir mums paskandůk,
Kad kas neužmigtu prie stalo.

     „Man tinka tas prusas-poeta garsingas,
Kurs Lietuvą buriszkai gyrē;
Tai tikras Omieras, nors kartais jůkingas;
Jis burą giliausei isztyrē.

     „Kad jojo klausais, lyg par sapną matai
Praējusio amžiaus lietuvį.
Bēt kur pats poēta? ar buvo tikrai?. . .
Girdì tik jo margą liežuvį“ —

                    *
     — „Bēt rasit gegzametras teip nesiseks?
Ir teip Důnelaiczio gana.
Geriaus Anykszcziu gal Szilelio užteks;
Gražesnē juk czia ir kalbà.

     „Ar sveczias gal lenkiszkai ką paskaitys?
Lietuvei teip turi mažai!
Ar gal apie Schillerį ką apsakys?
Teip Jůzas kelì jį augsztai.“ —

     — „Gana bus sziai dienai! matuszē prabilo;
Dar kàs  gal prie stalo užmigs. [...]“
(Terp skausmu į Garbę, Tilžė, 1895, p. 68–69)
O kad Donelaitis pavadintas Lietuvos Šekspyru[*] – tikrai mažiau žinoma. Nuorodą radau Remigijaus Misiūno straipsny „Šis tas apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą JAV 1919 metais (Literatūra ir menas, 2005-02-18, p. 2 ir 4; apie tai yra ir RM knygoj Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pabaigoje – 1922 m., 2004). Konkretybių paieškojau, kiek galima už dyka, newspapers.com.
1919-ų kovą Paryžiuj Augustinas Voldemaras sutarė su Carlu Byoiru, gerai išmanančiu public relations, kad tas imsis rengt kampaniją, kurios tikslas – populiarint Lietuvą Jungtinėse Valstijose ir siekt valstybės pripažinimo; buvo suburtas komitetas, kuriam vadovavo Edwardas Bernaysas; iš pačių lietuvių (kaip reikalingų tokiam tikslui tekstų rengėjų) naudos beveik nebuvo, teko pasitelkt amerikiečius; vienas jų – Konradas Bercovici, be kita ko, išgyręs amerikiečiams ir Donelaitį. Tas tekstelis, pavadintas „Shakespeare of Lithuania“ – pagrindinė žinia: didis XVIII amžiaus lietuvių dainius, a poet of Shakesperian dimensions, žinomas vokiečiams Goethei, Heinei ir Herderiui, has been suddenly revealed as a figure to be added to the five great poets of the world, – kiek pavyko išsiaiškint, buvo paskelbtas Pittston Gazette (1919-05-17, p. 7), Gastonia Gazette (1919-05-19, p. 8), Pittsburg Post-Gazette (1919-05-25, p. 17), kitu pavadinimu – „Great Poet Little Known“ dar keliuose JAV laikraščiuos.
— Gretint Donelaitį ir Homerą yra pagrindas – rašė hegzametru; Benas Jonsonas Šekspyrą lygino su Aischilu, Euripidu ir Sofokliu turėdamas pagrindą – dramaturgai; o kokiu pagrindu galima siet Donelaitį su Šekspyru? Vargu ar pakanka, kad ir Šekspyras parašė porą poemų (Venus and Adonis ir The Rape of Lucrece) – mažai kas net žino tokias esant. Turint omeny, kad Berkovicio tekstelis rašytas pirmiausia norint atkreipt dėmesį, tiesiog pasirinktas garsiausio anglakalbiam pasauly rašytojo vardas – nesvarbu gretinimo pagrindo tvirtumas, svarbu padaryt įspūdį?
Bet gal vis dėlto kas nors bendro yra? Kas anglam Šekspyras, tas lietuviam Donelaitis? Reikšmingumo pagrindas. 1813-ais rašytą etiudą Goethe pavadino „Shakespeare und keine Ende!“; gal ir Donelaičiui nėr pabaigos?
------------------------------------------------
[* Prisiminęs Henriką Radauską užrašiau Šekspyras, o ne Shakespeare’as; jis taip rašė, nors kitų nelietuvių asmenvardžius – kaip dera pagal vakarietišką tradiciją; gal išties Šekspyras vertas tokios pat išimties kaip Paryžius?]

2015-11-04

(793) Savivoka, xii: beje, tai kas tas žmogaus gyvenimas?

Kartais žmogus imi ir prisimeni, ką apie gyvenimą yra pasakę „didieji“; suprantama: jie ir tu – du skirtingu lygiu. Bet vis tiek: kad ir koks sliekas besijaustum esąs, pagalvoji: kokia tavo, tarkim: slieko, gyvenimo prasmė?; ir suvoki kito lygmens dalyką: svarstyt apie savo gyvenimo prasmę – perviršis; kultūrinis perviršis. – Susireikšmini. – Prisimeni Šekspyrą:
Life’s [...]
                                              [...] a tale
Told by an idiot, full of sound and fury,
Signifying nothing.
          Macbeth, V:5 
Lietuvis tikriausiai turėtų prisimint ką kita [kitą pasakotoją, ne idiot]; neprisiminiau. – Istorija (a tale), – esminis žodis.
Papasakot savo gyvenimą; savo gyvenimą mėginu pasakot per įrašus tinklarašty. Nors vis tiek: tai signifying nothing – nieko nereiškia.
Na ir – prisiminiau Bellos Zalesskajos (sovietmečiu tarpinininkės tarp rašytojų.lt ir SSRS-sąjunginės rašytojų sąjungos/spaudos) dukrą, Umką (Anną Gerasimovą, išvertusią rusų kalbon Patacko, Antano A. Jonyno ir kt. eilėraščių; dabar jos „objektas“ – Radauskas; puikūs vertimai, – girdėjau), kuri yra surimavusi tokį dvieilį (cituoju iš atminties):
Мы будем забыты эпохой;
Ну и похуй.
Teisingas dvieilis.

2015-06-26

(767) Donelaitiana, v: apie dolerį, Durako puloką ir dar šis tas

1964-ais, minint 250-ąsias K.D. metines, direktyviai buvo nuspręsta:
ofic. poeto atvaizdas – Vytauto Jurkūno, nupaišytas 1955-ais
(tas, kuris 2009-ais važinėjo po Vilnių troleibusais);
pernai nieks nebenurodinėjo; dažniausiai matytas – Eriko Varno
Prae scriptum. Ėmiau ir suabejojau: o 2015-ais dar padoru svarstyt apie Donelaitį? Gal tik apie Mykolą Kleopą Oginskį ir etnografinius regionus? :)

(1) apie dolerį
Praeitais metais apie Donelaitį svarstė kas tik turėjo ūpo. Pvz., LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte (ir dviračių kolekcininkas) Romano Senapėdžio svarstė: „Ar skaitė Kristijonas Donelaitis Šekspyrą?“ (svarstymas išsp. Klaipėdoj leidžiamo metraščio Baltija š.m. knygoj, jubiliejinėj, 30-oj; žr. p. 37–39).
Kodėl Senapėdžiui iškilo klausimas, ar skaitė Donelaitis Šekspyrą?
Ogi jis ėmė ir pastebėjo, kad Metuose minimas žodis doleris:
[...] norisi atkreipti dėmesį į vieną žodį lietuviškame tekste, kuris nepakito, nebuvo taisytas ar praleistas – šiais laikais labai populiarus ir nuostabos visiškai nekeliantis, gal todėl ir natūraliai priimtas, žodis, reiškiantis piniginį vienetą – „doleris“. Tai ypatingai intriguojanti aplinkybė, žinant, jog doleris, kaip JAV piniginis vienetas, buvo patvirtintas ir įvestas į apyvartą 1785 m., t. y. penkeri metai po K. Donelaičio mirties. Natūraliai kyla klausimas – iš kur gilios provincijos kunigas, retai kur nors toli išvykdavęs, galėjo žinoti apie šį piniginį vienetą? Gal tuo metu taip šmaikščiai buvo vadinamas Prūsijos taleris? Kaip tai plačiai buvo paplitę? Kodėl L. Rėza ir kiti „Metų“ vertėjai naudoja vertime talerio pavadinimą, nors poemos originale (lietuvių kalboje) yra vertojamas žodis „doleris“? (p. 38)
Priminęs, kokiose Metų eilutėse vartojamas žodis doleris:
  • O štai dar algos tokie daug dolerių tyko (eil. 336);
  • Su bernais kasmet suderėdams, dolerį siūlė (eil. 342);
  • O štai toksai utėlius dolerių tyko (eil. 394);
  • Siūlyk jam dosniai ant meto dolerių dešimt (eil. 405),
LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte ima svarstyt: esą tai ne atsitiktinumas, ne korektūros klaida, o sąmoningas žodžio „doleris“ vartojimas:
iš: kd300.ru; o donelaitis.lt taip ir neatsirado;
virtuali kelionė po K.D. muziejų
Iš kur tai literatūriniame tekste? Pradėjus gilintis į dolerio istoriją ir jo pavadinimo atsiradimą literatūriniuose tekstuose, paaiškėjo, jog pirmasis literatūriniame kūrinyje šį terminą pavartojo Šekspyras (1564–1616). Tragedijoje „Makbetas“ apie 1606 m. minimas piniginis vienetas doleris skamba dar paradoksaliau kaip anachronizmas, nes kūrinio herojus Makbetas mirė maždaug XI a. viduryje, t.y. prieš 500 metų, netgi iki pirmųjų talerių, kurie vėliau praminti doleriais, kaldinimo. Aiškinantis, reikėjo atsakyti į klausimą, o kada Šekspyro „Makbetas“ buvo išverstas į vokiečių kalbą, nes, kiek žinoma, K. Donelaitis žinojo daug kalbų, bet angliškai lyg ir nemokėjo. Tikėtina, jog K. Donelaitis galėjo minėtą kūrinį perskaityti tik vokiškai ir surasti vartojamą dolerio sąvoką Šekspyro kūryboje. Besigilinant į šią aplinkybę, paaiškėjo, jog vokiečių poetas ir vertėjas Christoph Martin Wieland (1733–1813) nuo 1762 m. iki 1766 m. išvertė bei išleido dvidešimt du Šekspyro kūrinius, tarp kurių buvo ir „Makbetas“. Tokia gausa verstinės Šekspyro kūrybos leidžia teigti, jog XVIII a. antrojoje pusėje Vokietijoje buvo atrastas Šekspyras, jo kūryba tapo plačiai skaitoma, populiari, madinga, ir tikriausiai tai buvo pirmoji Šekspyro populiarumo banga Vokietijoje bei Rytų Prūsijoje. Darytina prielaida, jog vertėjas Ch. M. Wieland paliko dolerio pavadinimą vokiškame tekste ir K. Donelaitis, kaip tik tuo laikotarpiu (1765–1775) rašydamas „Metus“, galėjo „Makbete“ užtikti minėtą žodį bei drąsiai jį vartoti savo poemoje. (ibid.)
Būrimas iš kavos tirščių!  – Ne, neperskaičiau visų Wielando vertimų (kaip neperskaitė ir R.S.); gana buvo apžvalginio straipsnio „Wieland’s translation of Shakespeare“ (1914). – Manau, kad atsakymo reikia ieškoti labai arti: žodis doleris yra vartojamas pasakojant epizodą, kur vis minimas turtings gaspadorius Bleberis, ir jis, manau, viskuo čia dėtas.
Neabejoju, kad Donelaitis turėjo klausą, t.y. fiksavo, kaip kas kalba. – Bleberis, spėtina, būdamas ar pirmos, arba antros kartos ateivis Rytprūsiuosna iš Olandijos, piniginį vienetą vadino ne vokiškai, t.y. thaler, o olandiškai, t.y. daalder. – Štai ir mįslės įminimas paprastuoju būdu. Ir nereikia jokių Šekspyrų.

(2) apie Durako puloką
Nežinau, ar jums taip atsitinka, o man atsitinka; atsitiko prieš keletą mėnesių: bendrauji su žmogum, lyg jį pažinotum; jis į tave kreipias vardu pavarde (ergo: žino, kas tu toks). – O tu nežinai jo vardo pavardės. Ir nepajėgi sukaupt drąsos paklausti: „Atleiskit, o jūs kas?“ – :Labai simpatiškas žmogus!
Štai toks – labai simpatiškas! – žmogus, nusipirkęs Miko Vaicekausko parengtus ir LLTI išleistus Metus, po kurio laiko vėl pas mus apsilankęs pareiškė:
– Žinot, žodynėly paaiškinta, kad pulokas – pistoletas. Bet półhakas tikrai ne pistoletas, gal galima būtų sakyt, kad tai trumpavamzdė muškieta? Va toks mano indėlis į Donelaičio metus.

Post scriptum. Donelaičio ąžuoliukas auga puikiai. Tik jau daug kas užmiršo, kad toks buvo pasodintas.

2014-11-28

(686) Pakeliui namo, xii: aplink Shakespeare’ą/Shakespearą/Šekspyrą ir dar šis tas

T-19: Šiaurės Atėnai, 2005-02-05.
– išsiblaškėlis buvo Petras Babickas, bet rankraščiai atsirado,
rinkinys Geltona ir juoda išėjo, Vaižganto buvo išgirtas
(Lietuvos aidas, 1930-08-16, p. 6)

[Čia šiaip, ne vietoj prae scriptumo ar motto]
Giedra Radvilavičiūtė, „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“:
Atstovauju patirtiniam rašymui – kiek nugyvenu, tiek ir užsirašo. Negali rašyti greičiau, kaip negali greičiau gyventi. (p. 1)
۩  ۩  ۩
Tradiciškai penktam puslapy – Sigito Gedos uždelstojo kasdienraščio publikacija („Iš mėlynųjų mansardų“). – 2002-10-18, penktadienio, įrašo fragmentas:
Vakare – žinia apie artimųjų mirtis.
Šįsyk tai Antanas Danielius.
Mirė ketvirtadienį vakare. Tiesiog sėdėjo ir sukniubo sofoje. Sirgo cukralige. [...]
Esu sukrėstas, vienas į kitą kreipdavomės „broli“! Jis dėl to labai susijaudindavo. Po baliaus vasario gale taip ir atsisveikinom. Lyg būčiau nujautęs.
Jis:
– Na ką tu, Sigitai! Mes dar gyvensim.
Džiaugėsi gavęs iš naujo versti „Romeo ir Džiuljetą“ O. Koršunovo spektakliui.
Va šitas faktas nebuvo užsifiksavęs atminty – kad Koršunovas būt prašęs kurią nors jo statomą Shakespeare’o dramą išverst iš naujo. (Dėl Hamleto esu murmėjęs.)
Esu skaitęs Antano Danieliaus verstą Karalių Lyrą ir Timoną Atėnietį (išleistos 1997), – tarp Churgino ir Nykos; gerai; ir ratio siūlas, ir užtektinai poetiška kalba.
Prisiminiau:
(a) Pirmąkart su išimtiniu DD [= didžiojo dramaturgo] asmenvardžio užrašymu susidūriau redaguodamas Giedriaus Viliūno sudarytą knygą Radauskas: Apie kūrybą ir save; Recenzijos ir straipsniai; Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje (išėjo 1994-ais). – Radauskas rašo: Rimbaud, Valéry, bet: Šekspyras; taip ir liko knygoj, – dera paisyt autoriaus valios.
(b) Šįmet LLTI išleido Kosto Ostrausko pomirtinę dramų ir kt. knygą Paskutinis kvartetas; joje ir trys K.O. laiškai į Parnasą, vienas jų – prasidedantis kreipiniu: Sir William. Tame laiške yra ir tokie du suskliausti sakiniai (p. 46):
(Tarp kitko, mums, lietuviams, Tu esi Šekspyras. Atpažįsti save?)
Gal tikrai, gal verta šiam asmenvardžiui padaryt išimtį ir rašyt: Šekspyras? Kaip kad daro ir lenkai: William Szekspir. Arba bent jau rišliam tekste „užmiršt“ paskutinę grafemą ir rašyt: Shakespearo dramos (kaip daro čekai, pvz.: Shakespearův rodný dům ve Stratfordu).
---------------------------------------------------
Prieduras. Vakar LLTI buvo įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus premija – Marijui Šidlauskui. Paprašė, kad šį tą pasakyčiau (kaip tas anas).
(1) įlietuvinau Aristotelį: „Nors Platonas irgi iš Klaipėdos, bet teisybė svarbiau.“ (žr. 2.b)
(2) kažkaip visos kalbos vakar kilo į dangų kaip dūmas, neblaškomas vėjo, tad prisiminiau dvi konkretybes:
(2.a) M.Š. tekstą apie prof. Albertą Zalatorių („Lituanistikos keleivis ir kareivis“, Literatūra ir menas, 2008-08-01, p. 1) – nieks sąžiningiau nėr parašęs apie kritikos autoritetų autoritetą A.Z. (nieks, bent jau vakar vakare, šio teiginio nepuolė neigt). – Kai rašai, tegana būt paprasčiausiai sąžiningam, o jei susiduri su autorium akis į akį, ir jis paklausia, ką esi bemanąs apie jo kūrinį? – Čia jau reikia ir drąsos.
(2.b) prisiminiau ir vieną epizodą, kurio tikrumą galėtų paliudyt sėdėjusieji 2005-ų paskutinį rugpjūčio savaitgalį apie laužą Giruliuos, maždaug 100 m nuo Baltijos jūros: labai talentingas poetas parašė romaną, tas romanas išėjo. „Prastas tas Tavo romanas“, – įvertino autoriui kitąpus laužo sėdint kritikas M.Š. – Vien už tai vertas premijos.
À propos. Premijos vertinimo komisijos posėdžio protokole užfiksuotas vienas siūlymas, kuris, manau, neturėtų prasmegt tarp popierių: Danielius Mušinskas pasiūlė įsteigt Valdo Kukulo premiją jaunajam kritikui (jei tokia jau šįmet būt buvusi, žinau, ką būčiau pasiūlęs: Virginiją Cibarauskę).

2010-07-23

(88.1) Hamletas.lt: prieduras

foto iš lejdd.fr; ten yra ilgas pokalbis su F.B.
Paskutiniam vasariniam popieriniam (oho!) 7MD numery (28/29; 2010-07-23) yra Rasos Vasinauskaitės pagal Avignono festivalio medžiagą parengta publikacija „Shakespeare’as, mokantis mus naujos kalbos“ – pokalbis su Frédéricu Boyer, iš naujo išvertusiu Ričardą II, ir Jeanu Baptiste’u Sastre’u, režisierium, pasirinkusiu būtent tą vertimą.
F.B.: Tiesiog būtina versti iš naujo. Antoine’as Vitezas savo knygoje „Idėjų teatras“ sakė: „Žmonių teismas mus pasmerkė versti. Tai beveik politinė, moralinė pareiga.“ Reikia peržiūrėti žodžius, pakoreguoti veiksmą. Jeigu to nedarytume, labai daug prarastume, juolab kad Shakespeare’as mus įpareigoja atnaujinti mūsų pačių šiandienos kalbą, skatina išrasti naujus žodžius.
J.B.S.: Jeigu būčiau pasirinkęs kitą vertimą, būčiau kvietęs ir kitus aktorius. Dabar pasirinkau tuos, kurie gali sakyti būtent šį tekstą.
Grįžtant prie Hamleto.lt, vis dėlto reiktų patikrint A.N.-N. vertimą – ne lyginant su originalu, o įbalsinant scenoje.

2010-07-19

(88) Tarp kitko: Hamletas.lt

Mėginant apsitvarkyt popieryną šitas bilietas pasipainijo. Atsimenu, eidamas buv. Thomo Philippso krautuvės link pagalvojau: o gal kartais Koršunovas bus pasirinkęs Nykos-Niliūno vertimą? Deja. Ir Nekrošius, ir Koršunovas – Churgino. (Ar bent svarstyta, kurį rinktis?) Žiūrint ir klausantis, buvo atėjusi mintis: geriausiai vertimų lyginamąją ekspertizę galėtų atlikt Polonijų vaidinęs Vaidotas Martinaitis – bene didžiausias natūralios kalbėsenos šalininkas. Suprantu, režisieriams svarbiausia idėjos etc., o aktoriams (ir kai kuriems žiūrovams-klausovams) rūpi ir teksto faktūra. Ar bus pastatytas vertas dėmesio Hamletas, pasitelkus A.N.-N. vertimą? Gal Varnas kada imsis ar kas iš jaunųjų?

prieduras