(1325) Tarp kitko: publikacija, skirta Mamerto Indriliūno žūties 80-mečiui

Metų mėnraščio redakcijos paprašytas, parengiau tokią publikaciją; sausio 28-ą buvo Mamerto Indriliūno 105-osios gimimo metinės, vasario 21-ą sukako 80 metų nuo žūties. Redakcija norėjo teksto pirmam numeriui, pasiūliau: tebūnie antrame (kai kuriuos žmones, ypač neilgai pagyvenusius, manau, prasmingiau prisimint per mirtadienį). Buvo popierinė publikacija (nr. 2, p. 100–115; antroji publikacijos dalis prikirpta dėl vietos stokos), viskas paskelbta žurnalo internetinėj svetainėj; prieš porą dienų publikacija pristatyta Metų facebooko paskyroj. Regis, leidėjai visus žingsnius jau žengė, dabar baksnodamas klaviatūrą jiems nebeužbėgu už akių. — Kodėl pagalvojęs nusprendžiau, kad galima būtų paskelbt ir savo tinklarašty? Ai, aišku, smulkmenos: knygų pavadinimus, mano supratimu, logiškiau pateikt italicu, o ne kabutėse, jas paliekant citatoms; nematau prasmės prieš pavardę visąlaik dėt inicialą, jei ką tik buvo užrašytas visas vardas; be to, tinklarašty galima (a) po žodžiais irba skaičiais pakišt nuosiuntas, (b) teksto dalį išskirt dar ir spalva – šita galimybe pasinaudojau atskiram puslapy skelbdamas parengtą tekstą – Indriliūno konspektuotą Søreno Kierkegaardo Craine et tremblement.

„Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi“

1945-ų vasario 21-ą Leliškių miškely (esančiam ant dabartinių Pasvalio ir Biržų rajonų ribos) žuvo per dvidešimt vyrų. Tam krašte nėr rimtų miškų, tik dažniausiai nesusisiekiantys miškeliai, kartais girelėm vadinami, vietom – tiesiog medžių guotai, pasak vietinių – krūmai. Nelygios buvo jėgos; valdžia pasikvietė kariuomenę, miškelis buvo apsuptas, ir tik keliems pavyko, galima sakyt, per stebuklą iššliaužt iš apsupties. Tarp žuvusiųjų buvo ir du broliai Indriliūnai iš Gataučių – dvidešimt trejų Jonas ir pora metų vyresnis Mamertas, mažiau nei prieš mėnesį atšventęs gimtadienį. Iš žūties vietos partizanų kūnai buvo pervežti Krinčinan, suguldyti prie šventoriaus tvoros, tada – Pabiržėn, vėl tas pat; užkasė kūnus Gerkiškių žvyryne palei Tatulą. Dabar ten stovi iš lauko akmenų padarytas paminklas.
Štai taip prieš aštuoniasdešimt metų žuvo žemininkų kartos literatūros kritikas, vertėjas, publicistas Mamertas Indriliūnas. Nuo ryškiausio tos kartos poeto Vytauto Mačernio žūties buvo praėję nepilni penki mėnesiai. Beje, Mačernio sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė laiške Juozui Jurkui yra rašiusi, kad, jos manymu, būtent Mamertas buvęs artimiausias Vytautui.
Vėl viešai Indriliūnas (sykiu su Bronium Krivicku) pirmąkart buvo prisimintas 1989-ų gegužį Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto 118 auditorijoj, dabar vadinamoj Vinco Krėvės. Iš tąkart kalbėjusių noris prisimint Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę, be kita ko pasakiusią:

Mūsų karta visada vadinama tragiška karta (tai iš tiesų teisybė), o kai kas ją pavadina ir prarastąja karta. Su šituo pavadinimu tikrai nenorėčiau sutikt. [...] Sunku dabar pasakyt, kas būtų, jei būtų buvę kitaip. Mes spėjam, kad visi šitie žuvę ir kentėję žmonės būtų atsiskleidę, būtų daug plačiau kūryboj pasireiškę, bet vis dėlto man atrodo, kad, žiūrint ontologiniu žvilgsniu, kiekvienas likimas yra prasmingas ir, matyt, prasminga ta kančia, matyt, prasminga ir mirtis. [...] Man atrodo, kad iš visų mano draugų pats tragiškiausias likimas kaip tik ir buvo Mamerto Indriliūno. Jeigu mes visada nepaprastai apgailim Mačernį ir mum atrodo, kad Mačernio žuvimas buvo beprasmis, tai man atrodo, kad Mačernis (aišku, tai yra baisiai tragiška) visu savo gyvenimu ir savo visa kūryba buvo priėjęs tam tikrą ribą, po kurios tikrai kažkas turėjo įvykti. Turėjo įvykti lūžis, jis turėjo pasukti visai nauju keliu ir savo kūryboj, ir savo visam gyvenime. Ir ta mirtis, atrodo, buvo viena iš išeičių. Mačernis jau buvo atskleidęs save talentingais kūriniais, o Mamerto kūrybos kreivė dar visą laiką ėjo aukštyn, dar jis nebuvo susiformavęs, nors jo straipsnis apie Mykolaitį-Putiną ir kiti buvo tikrai labai brandūs, bet jis, man atrodo, dar ėjo pirmyn ir tikrai būtų pasakęs savo žodį. (Sietynas, nr. 7, 1989, p. 81–82)

Minint Indriliūno 100-ąsias gimimo metines, 2020-ais, išleisti jo raštai – skelbti straipsniai, recenzijos, publicistiniai-eseistiniai rašiniai, vertimai, pridėtas ir pluoštas laiškų namiškiams. Bet tai nėra viskas. 1989-ais Sietyne (nr. 8, p. 144–155) dar buvo skelbta jo minčių, užrašytų ant palaidų kortelių priduriant inicialus M. I. ar santrumpą m. m. (t.y. mano mintis). Tos kortelės iš sumišusių pluoštų su įvairiausiais išrašais iš skaitomų knygų ar straipsnių; paprasčiausiai perspausdinti tas mintis, neatspindint „aplinkos“, kurioj radosi, neatrodė prasminga. Ir neįsivaizduoju, kas galėtų turėt tiek kantrybės ir laiko tam rekonstrukciniam pasjansui, kuris būtų tik pirmasis žingsnis publikacijos link. Kita vertus, kas skaityta, kas iš to išsirašyta – tikrai labai svarbu (šitai raštų parengėjas supranta).
Suprantu. Ir, prisipažinsiu, jaučiu lyg ir kaltę. Ši publikacija – menkas pavyzdys, kaip galėtų atrodyt kaltės išpirkimas.

Kokios mintys užgeso Mamerto Indriliūno galvoj prieš aštuonis dešimtmečius? Koks idėjų pasaulis ten buvo? – gal ir retoriškai skambantys klausimai, į kuriuos atsakymų galima ieškot ne tik jo paties tekstuose, bet ir tame, ką skaitė, – kokios mintys pasirodydavo esą svarbios, vertos išsirašyt; kai ką (kaip ypač svarbaus) tuose išrašuose dar ir pasibraukdavo.
Šaltinių įvairovė – štai kas, man regis, pabrėžtina. Indriliūnas, mokėjęs tris pagrindines užsienio kalbas, siekė pažinti ne kurios vienos kultūros intelektinius ir dvasinius turtus, papulti ar prancūzų, ar vokiečių, ar anglosaksų orbiton, o stengės užgriebti kuo plačiau. Keli lektūros pavyzdžiai: Blaise’o Pascalio Mintis skaitė, aišku, prancūziškai, Karlo Jasperso Mūsų epochos dvasinę situaciją ar Oskaro Walzelio Žodžio meno kūrinį – vokiškai, Eugene’o O’Neillo pjeses – angliškai; ruso Nikolajaus Berdiajevo Kūrybos prasmę – išverstą į vokiečių, o jo Žmogaus likimą dabarties pasaulyje – išverstą į prancūzų; ispano Miguelio de Unamuno Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą bei Krikščionybės agoniją – prancūziškai. (Mokėjo ir rusiškai – išlikę išrašų iš Dostojevskio Biesų, buvo pradėjęs mokytis italų kalbos skaitydamas Dantės Dieviškąją komediją.)
Paminėjau kelis minčių/idėjų šaltinius, nes išrašai iš jų išlikę (beveik neabejotina – išliko tikrai ne viskas, gal tik mažoji dalis). Kas dabar bepasakys, ar Indriliūnas manė, kad kūrybos etika yra aukščiausia etinės raidos pakopa (taip teigė Berdiajevas), ar, kaip ir Walzelis, literatūros tyrėjo uždaviniu laikė grožinio kūrinio dvasinės prasmės atskleidimą ir meninės raiškos būdų suvokimą, ar skaitydamas O’Neillo pjeses pritarė autoriaus minčiai, kad tragizmo išgyvenimas taurina žmogų? Tikriausiai per drąsu apibendrinti, bet galvojant apie Indriliūno pasaulėvoką išnyra žodžių junginys krikščioniškasis egzistencializmas.
Terminas, prie kurio bemat prisišlieja asmenvardis Sørenas Kierkegaardas, o prie jo – bene svarbiausio opuso pavadinimas – Baimė ir drebėjimas. Indriliūnas skaitė Paulio Henri Tisseau vertimą į prancūzų kalbą (išleido Fernand’as Aubieras 1935-ais serijoj „Philosophie de l’esprit“), spėtina, apie 1940-us. Yra išlikęs aštuoniolikos lapų sąsiuvinis su veikalo konspektu (ne viso, iki „Problema II: Ar esama absoliučios pareigos Dievui“; sąsiuviny dar buvo likę vietos – paskutiniam lape sesuo Akvilė įrašė trijų kalėdinių giesmių žodžius), saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (GEK R1 59087).
Kad šis skaitinys buvo ne šiaip papuolusi į rankas verta dėmesio knyga, o šis tas daugiau, patvirtintų faktas: Indriliūnas perskaitė (šį tą išsirašydamas) ir Kopenhagos universiteto profesoriaus Haraldo Høffdingo studijos Sørenas Kierkegaardas kaip filosofas 1896-ais išleistą vertimą į vokiečių kalbą (vertimą, kuris buvo pirmoji rimta vokiečiakalbio pasaulio pažintis su danų filosofu ir teologu).
Pasidariau konspekto kopiją. O kas toliau? Kaip parengt tokį konspektą, kad galima būtų jį publikuoti? Pirmiausia reikia to Baimės ir drebėjimo vertimo į prancūzų kalbą, kad galėtum sutikrint Indriliūno išsirašytas citatas (nusipirkau per ebay). Įprasta, kad kitakalbiai tekstai išverčiami į lietuvių. Šiuo atveju reikia rast atitikmenis Jolitos Adomėnienės vertime iš danų į lietuvių (pradžioj pasiėmiau iš savo knygų lentynos pirmąjį vertimo leidimą, 1995-ų, kurį skaitęs ir turiu, surankiojau; žioplys! taigi reikia iš naujausio; pataisiau atitikmenis pagal trečiąjį, 2024-ais išleido „Hubris“); citatas iš tik prancūziškai esančio Jeano Wahlio įvado išvertė Diana Bučiūtė (ačiū!).
Bet: o kokia šio konspekto publikacijos prasmė? Kam jį skelbt, kodėl kas nors turėtų tai norėt skaityti? O! kad turėčiau kokį svarų atsakymą… Negi gana pasakyt: štai žiūrėkit, buvo lietuvių, kurie rimtai domėjosi Kierkegaardu pusamžiu anksčiau, negu pasirodė jo pagrindinio veikalo vertimas į lietuvių kalbą; tai svarbus mūsų kultūros istorijos faktas? Negi gana pasakyt, kad žemininkų kartos bent jau vienam atstovui, Indriliūnui, egzistencializmas reiškė ką kita negu mums, prisiskaičiusiems Albert’o Camus ir Jeano Paulio Sartre’o? Kad absurdas siejos ne su Sizifo mitu, o su tikėjimo stebuklu? Tikriausiai ne. O gal, griebiuos paskutinio šiaudo, gana smulkmenos? Štai Indriliūnas skaitydamas Baimę ir drebėjimą greičiausiai jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bet dar jam nepasiekus Lietuvos, išsirašė ir pasibraukė: „Toute la question porte sur la temporalité, le fini.“ Patikrinkit savąjį knygos egzempliorių – ar nepasibrauktas sakinys „Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi“? Tai būtų sąsaja su žmogum, žuvusiu prieš aštuoniasdešimt metų. (Aš ties tuo sakiniu paraštėj pieštuku praeito amžiaus pabaigoj padėjau varnelę.)

— o čia tas konspektas (aiškiau, negu kitur, nes vertimo į lietuvių kalbą įtarpai – kita spalva).

(1283) Tarp kitko: Vytauto Mačernio kapavietė, 1971

— karo pabėgėliai, civilių aukos per apšaudymus; nesant galimybių žuvusį ar mirusį palaidot kapinėse, kasamos duobės gyvenamųjų namų kiemuos, tikintis: po karo bus galima perlaidot — — protas linkęs dalykus gretint – panašiai ir Lietuvoj buvo 1944-ais, frontui slenkant į vakarus — spalio 7-ą, šeštadienį, Vytautą Mačernį užmušė per Žemaičių Kalvarijos parengiamąją apšaudymą  atskridusio patrankos sviedinio skeveldra — jei ne visai priartėjęs frontas, Mačernio kūnas būtų buvęs palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse, būtų palydėjęs ir kunigas, būtų pašventinta kapo duobė (beje, sesuo Valerija yra minėjusi, kad laidojant – spalio 8, sekmadienio vakare, vad. Žyrynėly – dalyvavęs ir pusmetį pas Mačernius slapstęsis pabėgęs karo belaisvis lakūnas Dimitrijus Moisejevas, su kuriuo VytM žaisdavęs šachmatais) —

Kairėj – kaip atrodė VytM kapavietė praeitų metų vasarą.

Dešinėj – mėgėjiška nuotrauka, kurią neseniai už porą eurų nusipirkau vienam internetiniam aukcione. Aišku, norėjos išsiaiškint, kada fotografuota (akis iškart užkliūva: paminklinian akmenin dar neįmontuotas VytM portretas; įsižiūrėjus galima pamatyt: dar tik pažymėtas ovalas). Kad šeima stato paminklą, sesuo Valerija Vytautui Kubiliui pranešė 1971 II 15 rašytam laiške: „O dabar kas dėl paminklo. Dirbėjo aš jo asmeniškai nepažįstu, tik žinau, kad jis yra baigęs kažkokią menininkų mokyklą ir tam darbui labai gabus žmogus. Jis nori, kad ne tik paminklą pastatyti menišką, bet ir jėgų pridėti prie viso šito kalnelio sutvarkymo. Didžiąją dalį sumos, žinoma, mes, šeima, sudėsim, bet dalį ir Jis. Jo pavardė Raštikis. Bus paminklinis akmuo (žinoma, be Šventųjų).“ (LLTI BR, F84-29) Raštikis – Sedoj gyvenęs meistras Vladas Raštikis, ne tik paminkliniu akmeniu pasirūpinęs; 1995–1996-ais įgyvendinęs ir Konstantino Bružo sumanymą – akmens plokštėse iškalęs Vizijų citatas. — Kada galėjo būt fotografuota? Spėčiau, 1971-ų pavasariui baigiantis, gal jau vasarai prasidėjus (Vitas Valatka Vytautui Kubiliui 1971 VI 7: „Ant kapo pastatė artimieji paminklą“, LLTI BR, F84-39). — Ir dar vienas klausimas kyla žvelgiant į tą mėgėjišką nuotrauką: tas ten kairėj, šalia paminklinio akmens ir tiesiai prieš jį gėlėm apsodinto ploto? Gal klystu, bet: ar tai ne senasis kapas, kuris sutvarkius kapavietę buvo sulygintas su žeme?

P.S. Vienintelėj vietoj radau mintį, kad gal vertėtų Vytautą Mačernį perlaidot Žemaičių Kalvarijoj (Konstantino Bružo laiške Vytautui Kubiliui, 1971 VI 14; LLTI BR, F84-25).

(1281) Iš popieryno, lxiv: apie Dantę ir Dostojevskį prieš 100 metų ir kt.

įmet Dantei 700, Dostojevskiui 200. Specialiai nesidomėjau publikacijom, skirtom jubiliejams. Iš to, ką skaičiau, įsiminė Tomo Rikliaus tekstas Naujojo Židinio-Aidų nr. 6 apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į Dantę (perpublikuotas 15min.lt), slunkius būdamas neprisiruošiau rugsėjį pasižiūrėt Giedriaus Kazimierėno tapytų Pragaro ir Skaistyklos giesmių; įdomu buvo skaityt Monikos Bertašiūtės-Čiužienės pokalbį su Dagne Beržaite apie Dostojevskį ir jo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą (VU doc. manymu, „geriausi – L. Žukausko vertimai“; čia tikriausiai korektūros klaida, turėti omeny Leono Žurausko; o aš įsivaizdavau, kad Motiejaus Miškinio, išvertusio Brolius Karamazovus (svarbiausią D. romaną šalia Biesų), be to, ir rašęs (tarkim, Didžiųjų rašytojų siluetuos), ir kalbėjęs apie Dostojevskį: jo paskaitos VU karo metais apie D. daugeliui būsimųjų žemininkų gerai įsiminė. — Bet nėkart nepastebėjau, kad rašant apie Dantę būtų paminėtas Dostojevskis, o rašant apie Dostojevskį – Dante, t.y. kad būtų užfiksuotas koks nors santykis, kokia nors sąsaja tarp šių kūrėjų ar jų kūrinių.

— ir prisiminiau Vydûną (iš jo diplominį rašiau, net Vydūno draugijai jos gyvavimo pradžioj priklausiau; kai dirbau „Vagoj“, buvo pasiūlę sudaryt jo rašinių apie literatūrą knygą serijai „Kritikos biblioteka“; dėtinų sąrašą buvau susidaręs, daugumos kopijas jau turėjau, pavadinimo kelis variantus sugalvojęs, pvz., dabar juokingai skambantį Už dvasingąjį meną; šį pavasarį tvarkydamas popieryną radau tą aplanką, makulatūron išmečiau peržiūrėjęs, tik kelių tekstų kopijas pasilikau, tarp jų – rašinių apie Dantę ir Dostojevskį, paskelbtų vienas po kito paties prirašomam laikrašty tautos dvasiai tvirtinti Darbîmetis – 1921, nr. 4, p. 22–26).

Dostojevskio dar tik šimtmetis tada minėtas; Vydûnas buvo vokiškai skaitęs du jo romanu: Raskolnikoff (t.y. Nusikaltimą ir bausmę) ir Die Brüder Karamasoff; ir užfiksavo sąsają [cituodamas Vydûno vartotas grafemas pakeičiu dabar mum įprastom]:

... šiais metais, kuriuose atsimename Italos poeto Dante, Dostojevskis mano akyse rodosi vis šalia Dantės. Bet tik taip ilgai, kaip skaitai „Pragarą“. Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. Visas Rusijos žmonių kančias jis supasakoja. O taip gyvai, kad ir skaitytoją kuone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tat, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis Rusų tautos pragaras. Sako, Dostojevskis būk paeinąs iš Lietuvių. Nieko tai nereiškia. Jis, gal kaip niekas kitas, parodo Rusų kankyklą, Rusų žmones su visu jų vargu ir visais juos kankinančiais velniais. Ir ką jis numano apie kelią dangun, apsivalymo kelią, yra Rusų kelias. (p. 26)

Taip, jaučiu silpnybę visokiom sąsajom, nors gal ir ne kažin ką iš jų galima išsunkt. — Jei jau pradėjau, dar apie vieną. Bernardinai.lt minėdami Dostojevskio jubiliejų paskelbė publikaciją „Dvasinis artumas: Vytautas Mačernis ir Fiodoras Dostojevskis“ – įvadas + ištrauka iš Aldonos Ruseckaitės romano Dūžtančios formos, kur pasakojama, kaip VytM ėmėsi skaityt rusiškai Brolius Karamazovus; yra Ruseckaitės tekste toks gabaliukas:

Galop 1941 metų sausio septynioliktą dieną užrašomi pamąstymai apie patį Dostojevskį, nors romano dar perskaityta ne taip daug, tačiau asociacijų jau randasi. Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia laukus, …saulė mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. …Į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgnas smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku… taip gyva ir džiaugsminga… Vargu, ar kas kada būtent taip suprato tamsųjį Dostojevskį.

Vargu, ar kas kada ≈ [greičiausiai] niekas niekada (na kaip praleisi progą įžvelgt unikalumą?). — Nežinau, ar galėjo būt Mačernis skaitęs Vydûno rašinį apie Dostojevskį (Telšių gimnazijos bibliotekoj Darbîmetis galėjo būt, čia Vydûnas 1920–1923 nuolat lankydavosi), bet faktas toks: debesys ir dangus jau buvo pasitelkti prieš beveik 20 metų, 1921-ais:

... Dostojevskis duoda savo veikalams ypatingą žmoniškumo pagrindą. Berods jo žmoniškumas kaži-kur toli randasi, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas. (p. 25)

Gal šį palyginimų sąsaja ir atsitiktinė; greičiausiai atsitiktinė. Bet šiaip – įdomus dalykas. Tik įdomus dalykas?/.

P.S. Jei kas užkibtų už šitos temos, VU leistoj Literatūroj (nr. 51(2), 2009, p. 41–58) buvo labai išsamus Margaritos Varlašinos str. „Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas“.

(1278) Tarp kitko: šis tas apie brolius Mačernius, Vytautą ir Vladą, ir memorialą Kryžkalny

2021 VII 29

Prae scriptum Šįmet, minint VytM 100-metį, daug visokių publikacijų jubiliejaus proga; vienos įdomesnės, kitos, panašu, tik iš reikalo, visokių yr. O kai kurios įjungt galvą paskatina. Prieš atostogas kaunorašytojuos.lt radau iš XXI amžiaus perskelbtą pokalbį su muziejininke ir rašytoja Aldona Ruseckaite.

Atsakymo į pirmą klausimą „Kaip manote, kas lėmė, kad toks jaunas žmogus, gyvenęs vos 23 metus, taip aiškiai įsitvirtino lietuvių literatūros klasikų olimpe?“ pradžia:

Vytautas Mačernis klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. Mano mokslo ir studijų metais niekas oficialiai nekalbėjo apie Mačernio kūrybą, būdami studentai, jo eilėraščius nusirašinėdavome vieni nuo kitų paslapčiomis. Mačernis netiko tarybų valdžiai, kaip galima rašyti: „Aš esu girtuoklis, palaidūnas, / Be garbės ir sąžinės žmogus…“ (Žiemos 20-asis sonetas) arba „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės…“ (Rudens 25-asis sonetas). Juk tarybinis žmogus turėjo tik su „prasme“ gyventi… Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas.

(Atsakydama AldR okupuotą Lietuvą turi omeny, egzily 1960-tinių pradžioj VytM įgavo klasiko statusą, kai Chicagoj išėjo Kazio Bradūno parengta jo Poezija.) — Ar tik tos dvi paminėtos priežastys lėmė, kad Mačernis „klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties“? – štai koks klausimas susidėstė.

Manyčiau, paminėtinos dar dvi priežastys. Netiko vad. socialinė kilmė – iš „stambių buožių“: Mačerniai turėjo per 100 ha žemės ir nemažą gabalą miško. Kita, „baisiausia“ VytM nuodėmė, aišku, sovietinės valdžios supratimu, – kad brolis buvo net ne šiaip „banditas“, o „ginkluotos nacionalistų bandos vadas“ – tėvo vardą gavęs vyriausiasis – Vladislovas Mačernis-Miškinis (*1919 X 30, žuvo 1948 VII 15 [kitur radau 14]).

¶ Iki šios vasaros nebuvau buvęs prie Vytauto Mačernio kapo. Per praeitas atostogas pablūdinėjom po Aukštaitiją, šįmet, pasiūliau draugei, pavažiuokim Žemaitijon, po Plungės rajoną pasibastykim. O kelionės galutinis taškas tebūnie Šarnelė.

Lipdamas laiptais į kalnioką, pagalvojau: ir kaip užsiropšdavo Mačernienė? Tokia statybė! Vargas baisiausias būdavo; nelyg į Juozapatos kalną.

O viršuj, slampinėdamas pakraščiais ir apžiūrinėdamas atsiveriančius apylinkės vaizdus, prisiminiau pluoštą popierių – jau senokai susidėstė, praeitą žiemą popieryną tvarkant, – apie vieną legendą, susijusią su šia vieta: kad čia ne tik VytM kaulai ilsis. Reiktų užfiksuot tinklarašty. — Tą ir darau.

— pirma citata iš Bernardo Aleknavičiaus straipsnio, rašyto 1990-ais. Prisimena, kaip 1971 VI 12 pirmąkart viešai buvo paminėtas VytM jubiliejus (perpiet aplankyta Šarnelė, o popiet – renginys Telšiuos, teatro salėj); iš lankymosi Šarnelėj įspūdžių: 

O prie senosios Mačernynės trobos durų staktos tarsi Pieta rymojo poeto motina Elžbieta Mačernienė ir žvelgė į netikėtai sugužėjusius svečius, kurie susikaupę jau žingsniavo į kalnelį, prie, jos žodžiais tariant, Vytuko kapo. Ne vien prie Vytuko kapo žingsniavo šie žmonės. Šiame kalnelyje motinos širdį varstė du kraujuojantys kalavijai, du sūnūs gulėjo čia greta vienas kito.

Nelengvais rezistencijos metais vyriausias Mačernienės sūnus Vladas kovojo su okupantais, vadovaudamas partizanų būriui. Sunku buvo skirti pelus nuo grūdų. Ir kapitono Vlado Mačernio psichinė įtampa neatlaikė. Išprotėjo. Gydyti vadą nebuvo galimybių. Ir jis turėjo mirti. Kovotoją dėl Lietuvos laisvės Vladą Mačernį laidojo nakčia greta poeto Vytauto Mačernio.

Anais laikais apie tai nedaug kas žinojo. Žinojo tai tik Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka ir dar vienas kitas patikimas žmogus. Todėl poeto Vytauto Mačernio 50-metis sutapo su jo brolio Vlado, kovojusio dėl Lietuvos laisvės, paminėjimu. (BernA, „Žemaičių žemės Rūpintojėliai (2)“, Klaipėda, 1990 XII 22, p. 3)

— viena iš tų žinojusių, „patikimų žmonių“ buvo ir mokytoja, vėliau bibliotekininkė Zita Paulauskaitė; iš jos rašinio „Mačerniai“, paskelbto 1992-ų vasarą:

Jau anais laikais buvo kalbama apie poeto brolį Vladą – pokario metais žuvusį partizaną. Tada sklandė legenda, kad, esą, žuvusį Vladą motina palaidojo ant to paties kalnelio viename kape su Vytautu. Gal todėl saugumiečius apimdavo siutas, sužinojus apie valstybinio masto nusikaltimą: basos moterys su gėlėmis rankose vėl išėjo tenai!.. Legenda buvo graži, ir niekas tada per daug nesvarstė, ar tai tiesa. Manau, ne vienas, nešdamas gėlelę Poetui, nuoširdžiai tikėjo nešąs gėlę ir žaliajam miško broliui Vladui. Mūsų minčių tada rausvažandis putlus draugas iš partkomo agitacijos ir propagandos skyriaus negalėjo išgirsti ir suprasti. Jei būtų sužinojęs, apie ką mes mąstome lyjant lietui nešdami gėles prie kapo, tikriausiai būtų pastatęs milicijos kordonus arba liepęs buldozeriais nušluoti nuo žemės paviršiaus kapą. Taip, kaip anais metais buldozeriais vertė Orvydų sodybos akmenis ir kryžius. Jie tada buvo tokie galingi. Galingi be Dievo ir sąžinės, galingi be Lietuvos. Stiprūs savo uolia tarnyste okupantams.

O brolio Vlado tenai, Šarnelėje, nebuvo. Jį nužudė enkavedistai kartu su kitu partizanu Kostu Jonaičiu-Galiūnu, kilusiu nuo Barstyčių, 1948 m. liepos 15 d. ir užkasė miške netoli Godelių kaimo. Sesuo Valerija prisiminė, kad jiems būnant Sibiro tremtyje, kartu su jais buvęs toks Ignas Norvaišas. Ten, tremtyje, jam prisisapnavo, kad Vladas prašo jį perlaidoti. Iš Sibiro jis grįžo anksčiau už Valeriją. O kai ji sugrįžo į Tėvynę, sužinojo, kad ten, toje vietoje, kur buvo manoma esant pakastus Vlado palaikus, žemė buvo iškasinėta. Kažkas, matyt, bandė surasti Vlado kūną ir palaidoti kapinėse. Su Ignu Norvaiša Valerija daugiau nebuvo susitikusi. Vladą giminės surado tik 1991 metų paskutinėmis gegužės dienomis. Geri žmonės miške medyje, po kuriuo buvo pakasti abu vyrai, buvo išskaptavę ženklą ir įsidėmėję tą vietą. Negiliai žemėje surado abiejų kaulus, surinko, nuvalė. Atvažiavo K. Jonaičio dvi seserys ir brolis, Mačernių giminaičiai. Keista buvo stebėti po medžiais susitikusius dviejų iki šiol viena kitos nepažinusių šeimų atstovus ir susipažinusius čia, miške prie Godelių kaimo, kur buvo atkasti jų brangiausių žmonių kauleliai po ilgų nežinomybės dešimtmečių jau laisvoje Lietuvoje.

Partizano Kosto Jonaičio kaulelius seserys ir brolis išvežė į Šates, kad palaidotų šalia tėvo, o Vladą parvežė į seną namą Šarnelėje. Sudėjo kaulus į karstą, uždengė trispalve vėliava ir giedojo giesmes. Buvo liūdna ir graudu girdėti tas giesmes, matyti trispalvę, išlydėti kartu su giminėmis ir kaimynais Vladą Mačernį pro senuosius sodybos medžius, pro sulinkusią trobą į Žemaičių Kalvarijos kapines. Tiek keiktas prakeiktas partizanų būrio vadas Vladas Mačernis dar kartą apraudotas atgulė savo gentainių kape. Kai per miestelį vyrai ant rankų nešė trispalve apdengtą karstą, kai bažnyčioje orūs, daug kentėję vyrai sustojo garbės sargyboje, Žemaičių Kalvarijos komunistai dar kartą iš pykčio ir neapykantos sugriežė dantimis. Tautos išdavikų nelaidoja taip gražiai, juos be varpų ir giesmių pakasa į žemę. Partizanus ir po ilgų neapykantos dešimtmečių suranda, aprauda ir apdengę kaulus vėliava palaidoja šventoje Lietuvos žemėje. (Saulutė, 1992 VI 25, nr. 26, p. 5; už kopiją ačiū Pranui V.)

— prisisapnuojantys ir prašantys žmoniškai palaidot partizanai! juk ir Broniaus Krivicko palaikai buvo palaidoti kapinėse tik todėl, kad vienam raguviškiui prisisapnavo su BrKr kartu žuvęs ir miške eglišakiais užmestas Mykolas Blinkevičius ir to paprašė. — O apie Vlado Mačernio žūtį buvo galima pasiskaityt ir tų pačių 1992-ų pavasarį Literatūroj ir mene. — Rozalija Preibytė-Valiūnienė paskelbė tokį tų metų sausį išklausytą Plungėj gyvenusios partizanų ryšininkės (1946–1950), 1950–1956-ais kalėjusios Mordovijoj, Serepinos Pakalniškytės (*1921) pasakojimą (šis tas kartojasi, bet negi imsi kupiūruot):

Buvo turbūt (gerai nepamenu) 1948 metų vasara. Tuo metu V. Mačernis-„Miškinis“ slapstėsi pas mūsų tėvus – Oną ir Antaną Pakalniškius, gyvenančius Plungės rajono Videikių [= Vydeikių] kaime. Namo rūsyje buvo įrengtas bunkeris: viename iš rūsio aruodų padaryta landa į slėptuvę, uždengiama dangčiu.

Pas V. Mačernį-„Miškinį“ iš Vilniaus atvažiuodavo „Algimantas“ [saugumo agentas, Juozo Markulio-Erelio-Dr. Narutavičiaus įgaliotinis; žemaičiai kur kas ilgiau negu kitų sričių partizanai manė palaikantys ryšius su tikru Lietuvos pasipriešinimo centru]. Jie susitikdavo ne pas mus, todėl V. Mačernio slaptavietės „Algimantas“ nežinojo. Vieno tokio apsilankymo metu jis buvo atvežęs daug tautinių juostelių su Vyčio kryžiais ir įsakė, kad kiekvienas partizanas po tokią juostelę prisisiūtų prie uniformas ar švarko atlapo. Pasak jo, taip sutiktus partizanus atskirtų amerikonai, išsilaipinę Baltijos krante, kad esą savi... Daugeliui partizanų aš tas juosteles buvau ir prisiuvusi.

1948-ųjų liepos mėnesį kapitonas V. Mačernis-„Miškinis“ (toks jo karinis laipsnis) labai laukė su gerom naujienom atvažiuojančio „Algimanto“. Pastarasis ir keletas jo palydovų turėjo susitikti su partizanais Gudelių [= Godelių] kaime esančiame Jonauskio kuityje (miškelyje). Į šį susitikimą turėjo ateiti 12 partizanų, o atėjo tik du: V. Mačernis-„Miškinis“ ir Kostas Jonaitis-„Galiūnas“ [jei gerai išsiaiškinau, tuolaik Mačernis ėjo Žemaičių apygardos štabo Žvalgybos skyriaus vado pareigas, o Jonaitis buvo jo pavaduotojas]. Šiedu partizanai su „Algimantu“ ir kitais vilniečiais susitiko pas Gudelių kaimo gyventoją Igną Norvaišą. V. Mačernis-„Miškinis“ ir „Algimantas“ kaip seni pažįstami pasisveikino, pasibučiavo ir ilgai nelaukę patraukė į susirinkimo vietą – Jonauskio kuitį. Užėjus už Norvaišo sodybos tvarto, „Algimantas“ pasakęs: „Na, dabar tu eik pirmas, vesk“. Kai V. Mačernis paėjo į priekį, pasigirdo šūviai... V. Mačernis krito vietoje, o K. Jonaitį-„Galiūną“ sužeidė. Į Jonauskio kuitį čekistai nuvilko abi aukas: negyvąjį partizaną V. Mačernį užkasė, o K. Jonaitį-„Galiūną“ taip kankino, kad net visas miškelis skambėjo nuo kankinamojo šauksmo ir aimanų. Kai nukankino, užkasė tame pačiame miškelyje ir toje pačioje vietoje, kur V. Mačernį. („Laisvės kaina“, LM, 1992 III 7, nr. 10, p. 12; nuotraukos dešinėj – buvo prie tos publikacijos)

Beje, šį pasakojimą užfiksavusi Preibytė-Valiūnienė, kaip partizanų ryšininkė pati kurį laiką buvus papuolusi į Markulio voratinklį, yra parašiusi „Vyturio“ išleistus atsiminimus Ir aš ten buvau... (1992); knygoj apie Vlado Mačernio žūtį perpasakojama.

¶ Iš Šarnelės Vilniun grįžom pro Kryžkalnį; pagalvojau: noriu savo akim pamatyt tą partizanams skirtą memorialą, dėl kurio prasmės esu pareiškęs abejonių dar kol jis nebuvo atidengtas; be to, ogi imsiu ir patikrinsiu, ar ten įamžintas Vladas Mačernis-Miškinis. 

— takas visos Lietuvos partizanams skirto memorialo link veda pro kalvos viršūnėj stovinčią koplyčią, aplink kurią plokštės su lengvai perskaitomais vardais, pavardėm, slapyvardžiais, gimimo ir žūties ar mirties datom, – pro kun. Alfonso Svarinsko iniciatyva atsiradusį Kęstučio apygardos partizanų memorialą (baigtas 2018-ų vėlų rudenį). Viskas tvarkoj, viskas savo vietoj. Nuo kalvos viršūnės žvelgiant į Tado Gutausko įgyvendintą sumanymą atrodo, kad tai gal koks papildas, tęsinys ar kas panašaus. Nors turėtų būt lyg ir priešingai – anas memorialas iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyt pagrindinis, nes skirtas visos Lietuvos partizanams. (Drįsiu pajuokaut: kęstutėnų atminimui nuskilo – praktiškai toj pačioj vietoj pagerbti dukart: ir vienur, ir kitur paminėti.)

Iš toliau žvelgiant, kaip kad nufotografavau, vaizdas lyg ir nieko. O va kai prieini artyn turėdamas tikslą rast konkretaus partizano paminėjimą, ir prasideda kebeknės. Žmonės turėtų būt surašyti abėcėlės tvarka iš kairės į dešinę, lemiantis asmenvardžio dėmuo – pavardė. Būtų viena tų Vyčio kryžių eilė, būt paprasta, o dabar – kalavijo link jų vis daugiau, ir akys turi ne tik eit iš kairės į dešinę, bet ir aukštyn žemyn slankiot. Buvom liepos pabaigoj, apie šeštą, dar šviesu, bet vis tiek  jau sunkoka įžiūrėt raides-išpjovas, ypač aukščiau; pavardė (atskaitos taškas) asmenvardžio vidury – tarp vardo (ar dviejų vardų) ir slapyvardžio (ar net dviejų slapyvardžių), vienas asmuo – tai dvi, tai trys, tai keturios eilutės. Ieškoti tikrai sunku (bent man buvo).

Pavardžių, prasidedančių Mač-, yra ir kairėj, ir dešinėj kalavijo pusėj, netoli nuo kalavijo. Dešinėj pastebėjęs kelis Mačėnus, ėmiau ieškot aplinkui, akys dar labiau į dešinę norėjo eit ieškodamos Mačernio. — Pasirodo, iš pirmo karto nepastebėjau, akys neužkliuvo: Vyčio kryžius, kuriame išpjauta: Vladislovas Mačernis-Miškinis, buvo kairėj kalavijo pusėj, tiksliau, šeštoj eilėj nuo apačios 12 kryžius į kairė nuo kalavijo, – grįždamas iš abėcėlės galo pradžion pamačiau. (Dar brolių Krivickų ir Indriliūnų ieškojau, – kaip sekės, čia nebepasakosiu.)

— pasakęs sau: gana ieškot, priėjau prie informacinio stendo, įkasto šone (užrašymą virš 11 000, manau, pakomentuos Inga; neturėtų būt tokių kliurkų viešam tekste). Nufotografavau, kad neužmirščiau interneto svetainės adreso. Pažiūrinėjau grįžęs namo (baltos raidės juodam fone – sunku skaityt). Pasirodo, ten yra paieška: įrašai vardą irba pavardę irba slapyvardį – ir tau parodo, kurioj memorialo vietoj, kur esančiam kryžiuj tas žmogus įrašytas. Stende priklijuotas QR kodas – spėju, nuvedantis ton svetainėn. Tad dar nebuvusiems apžiūrėt memorialo patarimas: jei norėsit ką nors rast, pasinaudokit ta paieška – ir laiko, ir nervų sutaupysit. (Dabar naudojantis paieška, t.y. įrašius asmenvardį ir paspaudus Rasti, perspėjama: „Informacija, kurią ketinate pateikti, nesaugi / Kadangi ši forma teikiama naudojant nesaugų ryšį, jūsų informacija bus matoma kitiems.“ – Tatai svetainės administratorių problema? Kažko nepratęsė, už kažką nesumokėjo?)

— draugė, irgi žiūrinėjusi tuos kryžius su įrašais, padėjusi ieškot, jau kai ėjom atgal į mašinų stovėjimo aikštelę, ėmė ir paklausė: „O ką, tiek daug buvo partizanų, kurių vardai nežinomi? Šitiek kryžių, skirtų nežinomiem.“ Ne, atsakiau daug negalvojęs, nebent vienas kitas nežinomas turėtų būt likęs, na, kokie 5, gal 10 nuošimčių, kurie iš tolimesnių vietų buvo atklydę, kurių žmonės nepažinojo. Ir tik vėliau, interneto svetainėj apsilankius, viskas paaiškėjo. Stende rašoma, kad memoriale įamžinti daugiau kaip 11 000 partizanų vardai, o svetainėj – kad memorialo idėja – įamžinti visus 20 000 partizanų; vadinas, kryžiai su įrašais Nežinomas partizanas turėtų būt pakeisti kryžiais su asmenvardžiais? (Bet jei kryžiai su naujais asmenvardžiais bus tvirtinami tose vietose, kur dabar yra su įrašais Nežinomas partizanas, – iš kraštų, sugrius visa abėcėlės tvarka, jau dabar nelabai nuosekli; gal bus perdėliojami? neįsivaizduoju.)

Pagooglinau. Akurat: Po skambaus Kryžkalnio memorialo atidarymo – skurdi realybė: lėšų trūksta net likusių laisvės kovotojų pavardžių įamžinimui. Informacinio paviljono-muziejaus statyba nepradėta. — Po perkūnais! Jei nesam pajėgus pabaigt, ką pradėję, tai verčiau nepradėt. Nebent jei tikslas tik vienas – kad įvyktų iškilmingas atidarymas, kuriame dalyvautų pirmieji valstybės asmenys.

(1260) Visiškai tarp kitko: Mamerto Indriliūno raštų errata

aigiu skaityt Viktorijos Daujotytės naujausią knygą Žemės keleiviai. Mačernis (skirta Mačernio 100-mečiui; pirma dalis – nauji tekstai, antra – iš esmės pakartota studija Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrąžinantys Vytauto Mačernio skaitymai 85-aisiais jo būties metais, tos pačios VDA leidyklos išleista 2006-ais). 145 puslapy pastebėta klaida įsakmiai priminė: žadėjai sau užfiksuot Mamerto Indriliūno raštų pagrindiniam (300 egz.) tiraže esančias klaidas; nesvarbu, kad jos pataisytos papildomam (50 egz., 2020-ų vasarą pridurta, nes tie 300 beveik baigės). Kam to reiktų? Manau, kad yra žmonių, kurie savo turimam egzemplioriuj norėtų pasitaisyt. Tik tiek.

Mamerto Indriliūno raštų, Biržų viešosios Jurgio Bielinio bibliotekos išleistų 2019-iems baigiantis, errata (visiškos smulkmės nefiksuoju):

• p. xix, parašas po viršutine nuotrauka: Biržų gimnazistai [...], gyvenę pas Žekius Vytauto gatvėj 38, t.b: Respublikos gatvėj [nežinia kodėl adresą nurašiau iš kitos dienyno eilutės, galima įsitikint čia]
• p. xxviii, 9-ta eilutė iš viršaus: Nieko jiem noreikėjo, t.b.: nereikėjo
• p. 117, 1-ma eilutė iš viršaus: Kiekvieną dieną nupiešiame po kalendoriaus lapelį, t.b.: nuplėšiame
• p. 125 ir 129: Danielio-Ropso knygos pavadinimas Rimbaud: La drame spirituelle [taip ir publikacijoj Ateity], t.b. Le drame spirituel [ačiū Genovaitei Dručkutei, atkreipusiai dėmesį]
• p. 152, 9-ta eilutė iš viršaus: kambariu penktam aukštu, t.b. aukšte

Gal ir daugiau likę, gal nepastebėjau jau išėjusią knygą vėl skaitydamas.

— O kas per klaida Daujotytės knygos 145 puslapy? Poskyris „Vytauto Mačernio įspaudai kartoje“ pradedamas citata iš Indriliūno rašinio „Literatūros vakaras Vilniuje“ (1944), kaip jis aptarė Mačernio kūrybos bruožus:

Pastebimos pastangos ne aklai pasiduoti laiko nuotaikoms, o ieškoti amžinų tiesų ir amžinų žmogaus rūpesčių. Jaučiama herojinė nuotaika ir tragiškos žmogaus didybės teigimas. Jo pasaulis ir jo grožio idealas artimas antikai. Jo poezijai gresiantį intelektualizmo alkį [t.b. šaltį] išperka minties aistra, retkarčiais prasiveržianti drastiškais, groteskiškais vaizdais.

Kad Mačernio poezijai grėstų intelektualizmo alkis – nei šis, nei tas. (Jei kokia vad. paprastoji korektūros klaida būt įsivėlusi, nevertų kreipt dėmesio.) Kaip galėjo atsirast tas alkis? Baksnojant klaviatūrą nepaspausta ar nepakankamai stipriai paspausta š, surinkta altį, kurį kompiuteris pataisė į alkį. Toks paaiškinimas rodos įtikinamiausias. — Kvailas klausimas pasisukiojo galvoj: kiek bus Daujotytės knygos skaitytojų, kurie surauks kaktą perskaitę apie VytM poezijai gresiantį intelektualizmo alkį? Pagalvos: čia kažkas ne taip, reikia pasižiūrėt, kaip Indriliūno raštuos? — Klaidos, apsirikimai neišvengiami, ar yr prasmės jas ir juos mėgint atitaisyti? Tuolab – ne atitaisai, o tik apkreipi dėmesį, kad suklysta, apsirikta. Abejoju viso šito įrašo prasme, bet va – vis tiek subaksnojau.

(1243) Užparaštė, clviii: savivokos korekcija

 [Prasidėjo Vytauto Mačernio metai. Ar birželio pradžioj jau bus galima burtis? Nieks dabar nepasakys. Bet ką nors pagalvot apie poetą juk nieks nedraudžia, bet kada ir bet kur gali.]

28-o žiemos soneto trečias posmas visur skelbiamas toks:

Bet kas gi aš esu?.. Jūs norite žinoti...
– Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys, –
Ne vienas į mane pažvelgęs pasakys.

Pradžioj vidurinė eilutė buvo:

– Turbūt kažkoks keistų troškimų kratinys, –

vėliau pataisyta: kratinys triskart įstrižai pieštuku nubrauktas ir viršuj užrašyta lydinys. (Pažiūrėjau Po ūkanotu nežinios dangum komentaruos – ne, neužfiksuota.) — Reikšmingas taisymas: savivokos korekcija. 

[Nebūčiau taisęs.]

(1220) Visiškai tarp kitko: šis tas iš pablūdinėjimų

lūdinėjimai – taip vadinu tai, kuo kartais užsiimu. Dingt galvon pirmas žingsnis, ir leidies tolyn be jokio tikslo, be jokio plano.
Štai pavyzdys, iš pernai. Reikia pagooglint: bronius krivickas. — Ir radau powerpointu padarytą dalyką „Mačernis – mokinys ir studentas“. Radau todėl, kad prie vienos nuotraukos, to dalyko 13-tan puslapin įdėtos (žr. dešinėj), parašyta:

Literatūros vakaras Panevėžyje. B. Krivickas – paskutinėje eilėje trečias iš dešinės. V. Mačernis sėdi antroje eilėje iš kairės antras. Apie 1938 m.

Ne Krivickas tas jaunuolis, tik šiek tiek panašus, tikrai ne Bronius Krivickas. Bet tikrai šalia Mačernio, pirmas iš kairės, Paulius Drevinis; trečioj eilėj trečia iš kairės – Pranutė Aukštikalnytė, o pirmos eilės vidury – Kazimieras Vasiliauskas.
Dzingt: pala, ar nėr šitos nuotraukos Mačernio Po ūkanotu nežinios dangum? Yr, p. 451: būsimasis monsinjoras neįvardintas, bet nurodyta, kad paskutinėj eilėj antras iš kairės J. Stasiūnas. Jonas Stasiūnas, tas operos dainininkas? Pasirodo, taip. Tik ne antras, o trečias iš kairės. Radau jo šimtmečiui (gimęs 1919-ais) parengtą virtualią parodą, kurios vienam skyriuj pridėta nuotraukų iš mokslų Panevėžio gimnazijoj laiko. Antras iš kairės viršuj – Aleksandras Petkevičius, pirmas iš dešinės toj paskutinėj eilėj – Algirdas Kuzma. Aukštikalnytė, Stasiūnas, Petkevičius, Kuzma – Panevėžio gimnazijoj veikusios Julijono Lindės-Dobilo meno kuopos nariai; vienas iš kuopos globėjų buvo muzikos mokytojas Mykolas Karka, ir pakreipęs Stasiūną į dainininko kelią. O centre sėdintis kunigas – Alfonsas Sušinskas Adolfas Stašys [ačiū, Brone, už patikslinimą].
Strykt: pernai buvo ir Pauliaus Drevinio šimtmetis; ta proga Biržų Jurgio Bielinio biblioteka išleido knygą Ieškok tik širdies..., kurioj jo poema Baltasis miestas ant Baltosios upės kranto, parašyta 1953–1954-ais Irkutsko srity, ir 1949–1956-ais iš tremties rašyti laiškai Teodorai Grudzinskaitei, su kuria kartu mokės Biržų gimnazijoj (paskui mokės Tauragėj, buvo tos gimnazijos Maironio meno kuopos pirmininkas, baigė gimnaziją Panevėžy); knygoj pabaigoj – bibliografija, o joj užfiksuota ir tokia pozicija:

Žemaičių moksleiviai pas aukštaičius: [Panevėžyje įvyko moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaras, kuriame dalyvavo P. Drevinis] // Žemaičių prietelius. – 1938, bal. 27, p. 8.

Gerai, kad yr epaveldas. Štai tas straipsniukas →
Nežinau, gal dar ir per silpnas pagrindas, bet būčiau linkęs tą nuotrauką datuot 1939 IV 22 (Mačernis joj – bebaigiantis VIII klasę; plg. su jo nuotrauka pirmakursio, 1939-ų pabaigoj daryta). Jei su Alfa Sušinsku, tai gal čia tam vakare dalyvavę ateitininkai?
Op šonan: Umbračiūnas = Umbražiūnas ar Umbražūnas? (Kad Zigmas, tai aišku.) Kapočiaus enciklopedijoj Umbražiūnas; JAV lietuviuose (t. II, p. 402) – Umbražūnas (Umbrazunas), bet po nuotrauka Umbražiūnas. *1919 V 24 Sedoj, 1941–1944-ais studijavo VU Humanitarinių mokslų fakultete. Kada miręs? 2007 III 15.
Googlindamas zigmas umbražūnas radau jo tekstą, kuriame minimi Mačernis, Krivickas, Indriliūnas, Mykolaitis-Putinas, Motiejus Miškinis, – Draugas, d. II, 1974 X 26, p. 3, 4. Nebuvau iki tol skaitęs šitos apybraižos; porą gabalų perkeliu šitan įrašan su digresijom:

Rudens numirę lapai
Apybraiža apie neužbaigiamą kelionę

Ir vėl krinta rudens numirę lapai. Žvelgi į medžių viršūnes ir matai, kaip pajuodę debesys plaukia pavargusios saulės šviesoje, auksiniai, raudoni, bemirštantys lapai, plasnodami šiaurės vėjuje, driekiasi į mirties kilimą. Tiek daug numirusių lapų. Beveik visur juos vadina rudens lapais, bet prancūzai juos vadina – les feuilles mortes – numirę lapai. Ir man tas pavadinimas arčiau prie širdies. [Su taip besivadinančio Jacques’o Prévert’o eilėraščio žodžiais yra daina; lietuviškas dainos pavadinimas „Auksiniai lapai“; Prévert’ą į lietuvių kalbą vertė Neringa Abrutytė, reiktų pasižiūrėt, ar rinktinėj Puokštė = Le bouquet (1999) yr tas eilėraštis; ar Bronius Krivickas, rašydamas pirmąjį vieno gražiausių sonetų posmą: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę“ turėjo minty prancūzišką kontekstą? Vytautas Kubilius yr rašęs, kad ir nebūtis, la néant, lietuvių poezijon atkeliavusi iš ten, iš Baudelaire’o. Tomas Taškauskas neseniai gvildeno šitą sonetą ir eilėraštį „Rudenio lygumose“ (Metai, 2019, nr. 11), – bet apie galimą prancūzišką kontekstą nieko, nors verčia iš prancūzų; gal tai būtų pritempimas?]
Židinyje spragsi ugnis, ir beveik tamsiame kambaryje vos įžiūrime kits kito veidus. Gal ir geriau. Kiekvienas esame paskendę tolimose mintyse ir kone šnabždėdami pasakojame praeitin nuėjusių dienų prisiminimus, o, regis, tik vakar tai įvyko. [Pamėginau įsivaizduot, kas kartu su Umbražūnu galėtų sėdėt prie to židinio. Paulius Jurkus, Julija Švabaitė... – aišku, tik spėju; visai galimas variantas, kad vieno žmogaus atsiminimai išdalinti įsivaizduojamiems pašnekovams.] / [...]

– Man šis vakaras primena paskutinį vakarą tėvynėje,– pradėjo kitas.
Frontai jau braškėjo ir tik Žemaitija buvo dar lyg niekieno žemė. Visi laukėme stebuklo. Bet jo vis nebuvo.
Vieną vakarą Mažeikiai jau degė. Sunku buvo apsispręsti – trauktis ar nesitraukti? Iš visų pusių griaudė artilerija, miestas žioravo, dangus buvo pilnas „lempų“ ir lėktuvų ūžesio.
Bet kažkaip, net nė negalvodami, pajudėjome su apkrautu vežimu Sedos link. Mūsų namai ir nuogi medžiai soduose, vėjų blaškomi, lyg siaubu stūksojo ugnies ir liepsnų pašvaistėje. Mačiau, kaip motina su baime ir gailesčiu žvelgė į paliekamus trobesius, laukus, paliekamus vienišus gyvulius toje griausmingoje naktyje.
Ūmai viskas palengvėjo. Nieko nebebuvo gaila. Sudiev namai, sodai ir laukai, kur prabėgo jaunystė. Nors kalbėjome, kad netrukus sugrįšime, bet lyg jaučiau, kad tų namų daugiau aš jau nebematysiu, greičiausiai niekados.
Visą naktį švietė lėktuvų mėtomos „lempos“. Iš visų pusių nuolatos tarška kulkosvaidžiai, girdisi granatų sprogimai ir artilerija. Kelias pilnas besitraukiančių žmonių ir kariuomenės.
Auštant pasiekiame Sedą, kur jau radome daug vyrų, kasančių apkasus, jų tarpe kelis mokyklos draugus. Kalbamės valandėlę. Ką daryti? Likti ir lįsti į apkasus? Vyrai net švilpauja, savimi pasitikėdami.
Mūsų vežimas nurieda Grūstės link, o aš vis galvoju, ką daryti?
Nuovargis kamuoja, vos laikausi. Manau, nueisiu iki Grūstės pas gimines ir, kiek pailsėjęs, sugrįšiu.
– Iki pasimatymo, bičiuliai!.... – tariu, tvirtai tikėdamas, kad sugrįšiu. Bet iš tiesų širdyje jaučiu kartų nerimą, liūdesį ir jausmą, lyg būčiau pilnas panikos ir baimės. Skubiai pradedu žingsniuoti Grūstės link, kuri yra maždaug už kokių keturių kilometrų.
Jau pusiaukelėje prapliumpa artilerija, prasideda tikras pragaras, lyg pametę galvas, besitraukiantieji palieka vežimus, mantas ir lekia kas sau per laukus, per šlamančius, numirusius lapus.
Apkasuose pasilikę mokyklos draugai žuvo. Žuvo daug gerų vyrų. Žuvo prie savo namų jaunų dienų kaimynystės ir studijų draugas poetas Vytautas Mačernis. Su juo tik kelias dienas prieš mirtį kalbėjome apie jo „Vizijas“ ir astronomiją. Sakė, kad jį tiesiog jaudina erdvių, žvaigždynų ir šviesmečių begalybės. Po kelių dienų jis ir iškeliavo į tas erdves ir žvaigždynus.

– O, Dieve, kiek daug mūsiškių žuvo, – prabilo kitas. Pamenate Moniką Daunytę, poetę ir Vilniaus radijo pranešėją. Ji žuvo tą vakarą, kai bombardavo Mažeikius. O už metų kitų žuvo ir Mamertas Indriliūnas su Bronium Krivicku. Atsimenate, kaip Bronius svajojo pamatyti kada nors Kaliforniją? Kartą literatų susirinkime, Vilniaus universitete, jis skaitė novelinę apybraižą apie Kaliforniją, kurioje buvo tiek daug saulės, svyravo palmės Pacifico krantuose ir buvo žodžiuose taip daug žmogiškos šilimos ir meilės. Pabaigoje skaitymo net pats profesorius Putinas-Mykolaitis, kurį mes taip gerbėme ir visu nuoširdumu mylėjome, pasveikino Bronių. Bet Krivicko stiprybė buvo dramaturgija. Ir, jei ne ankstyva partizano mirtis, šiandien lietuvių literatūra turėtų pirmaeilį dramaturgą. [Jo dramos Pušis ant kalno teksto taip ir nepavyko rast. Kai nėr teksto, tai gali prisigalvot visokių dalykų. Prof. Vanda Zaborskaitė 1989-ais prisiminė, esą Balys Sruoga per Teatro seminarą kritikuodamas stebėjęsis, „kad toks jaunas žmogus parašęs tokią tradicinę dramą, kurioje esą tiek štampų, tiek konvencionalumo. Atsimenu, jis išjuokė sceną, rodos, finalinę, kurioje herojus žvelgia į tolumas, delnu prisidengęs akis (taip buvo pažymėta remarkoje)“ (Sietynas, nr. VII, p. 69). — Jei gerai prisimenu, tai vienintelė konkretybė, tas į tolumas žvelgiantis herojus, iš Pušies ant kalno (kitų atminty tebuvo likę, kad Sruoga Krivicko dramą sukritikavęs todėl, kad Krivickas Sruogos Kazimierą Sapiegą sukritikavęs). O galbūt Krivickas buvo prisiskaitęs Maeterlincko ar apie jo dramas, gal jam atrodė, kad vad. laukimo dramos modelis, statiškojo teatro samprata labiausiai tinka išreikšt tam, kaip jaučias žmogus? Juk ir apie Maeterlincko dramų personažus galim sakyt, kad jie shematiški, greičiau kokios pasaulėjautos atstovai, o ne konfliktiški, ieškantys individai; kažkokia fatališka jėga, stipresnė už žmogų, yra jo dramų pagrindinis veikėjas; personažai greičiau jau vadintini veikiamaisiais, o ne veikiančiaisiais. — Aišku, tai tik šiaip paspėliojimas.]
Mamerto Indriliūno stiprybė buvo literatūros nagrinėjimas ir mokslas. Šiandie be jokios abejonės turėtume didelį literatūros istoriką ir mokslininką. Prie nagrinėjamo dalyko jis prieidavo ne tik su giliu veikalo pažinimu ir mokslišku bei teoretišku pasiruošimu, bet ir su didele meile veikalui ir autoriui. Aš niekada nemačiau Mamerto supykusio, surizgusio [= suirzusio?] ir nekantraus. Tikriausiai jis ir žuvo pokario metų kovose su šypsena savo veide.
Anų metų tie literatūriniai susirinkimai būdavo lyg kokios šventės, toli gražu ne kokios formalios paskaitos. Į jas ateidavo ne tik Vilniaus universiteto humanitarai, bet ir iš kitų fakultetų, kuriems buvo įdomus ir mielas grožinis žodis. Profesoriaus Putino-Mykolaičio dalyvavimas tose literatūrinėse popietėse teikdavo joms orumo ir kone šventinės nuotaikos. Įsisiūbavus nuomonių pasikeitimams, profesorius viską kažkaip gražiai išlygindavo.
Mes taip pat labai gerbėme ir mylėjome Motiejų Miškinį. Ar tai buvo Gogolis, ar Dostojevskis, jis mums parodydavo šiuos milžinus ne vien tik kaip rašytojus, bet ir kaip gyvus žmones.
Kartą užklupome Motiejų Miškinį literatų mėgiamame „Žaliajame Štralyje“ prie Šv. Jono bažnyčios. Ir reikėjo tik trumpai klustelėti, o jisai mums ten dėstė beveik keturias valandas, kaip iš tikrųjų pažinti gerą literatūros mylėtoją. Aišku, daug yra ženklų, kurie daugiau ar mažiau tikrus mylėtojus parodo. Bet yra vienas ypatingas. O kas tas ypatingas? Tikras mylėtojas, girdi, daugelį eilėraščių, net ištisus romano puslapius išmoksta mintinai. Tad nenustebome, kad Motiejus Miškinis paskaitose ilgiausias citatas iš nagrinėjamo veikalo pildavo be knygos. Tik jis buvo per kuklus, kad pats girtųsi, o kalbos ėjo, jog Gogolio „Mirusias sielas“ jisai mokėjo visas perdėm mintinai.
– Dabar karo metas, ir daug kur nėra šviesos, pavyzdžiui, traukiniuose. Sėdžiu kur kampe ir mintyse „skaitau“ mano mėgiamus pasažus.
Nenuostabu, kad Motiejus Miškinis buvo meistriškas šedevrų vertėjas lietuvių kalbon.
Ir ne vien literatūriniai susirinkimai sutraukdavo tiek studentų ir šviesuolių net iš miesto. Plūsdavome būriais ir į Sruogos dramos seminarus, ir į daugelio pamiltas Karsavino, Sezemano ir daugelio kitų profesorių paskaitas. Jų gili išmintis ir tikras humaniškumas dar ir dabar mus tebešildo. / [...]

Dar apie nuotrauką (2020 IX 4) Ta nuotrauka yra knygoj Širdies neatskiriamasis: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose (sudarė Onė Baliukonė, 2002), p. 48; parašas: Ateitininkų suvažiavimas Panevėžyje 1938 m. (ir nurodyta, kur KazV ir VytM).

(1211) Užparaštė, clv: apie Mačernį post mortem

(Coll. Pranas aplankęs tėviškę dažniausiai grįžta su pluošteliu popierinių Kalvotųjų Žemaitijų. Yr ir internete KŽ, bet argi žmogus viską sužiūrėsi.)
Kalvotojoj Žemaitijoj, 2019 X 5, nr. 76, p. 8 – Leono Budrio str. „Sovietų saugumas buvo bejėgis užgožti poeto Vytauto Mačernio talentą“. Parašytas remiantis KGB įgaliotinio Plungės rajone papulkininkio Albino Černeckio raportais Vilniun. Nemažai įdomių dalykų užfiksuota.
√ Kita vertus, yr ir pavyzdžių, primenančių: ir KGB toli gražu ne viską išsiaiškindavo, ypač regioniniai padaliniai. Štai citata iš Černeckio raporto:

Savo eilėraščius Mačernis užkasė į žemę šalia namo. Pokario metais užrašus iškasė ir su savimi pasiėmė tokia Vildžiūnaitė (buvusi poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė – aut. pastaba), gyvenanti Kaune. Ji dalį eilėraščių kažkokiu būdu perdavė į JAV, kur buvo išleista knyga.

Straipsnio autorius nieko nepriduria tikriausiai manydamas, kad kas skaito Kalvotąją Žemaitiją, tas skaito ir Metų žurnalą: Donata Mitaitė, remdamasi Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomais Eugenijaus Matuzevičiaus laiškais Kaziui Bradūnui, įrodė tai, kas šiaip buvo žinoma: Matuzevičius Mačernį persiuntė Amerikon Bradūnui. — Kad to nežinojo rajono įgaliotinis, nieko keista, bet: ar Vilnius buvo perpratęs, ką daro Matuzevičius? Gal EugM reikia vadint konspiracijos meisteriu?
√ Ir dar viena citata – kaip turintis pomėgį ieškot ko nepametęs užkliuvau:

1966 metų vasarą radijo stotis „Amerikos balsas“ plačiai propagavo poeto Vytauto Mačernio veiklą. Reakcingieji lietuvių emigrantų sluoksniai rengė „piknikus“ ir susitikimus, kuriuose buvo skaitomi Mačernio eilėraščiai, jis buvo aukštinamas kaip Lietuvos patriotas, tapęs „raudonųjų auka“. Reakcingų užsienio laikraščių iškarpos su rašiniais apie iškilmes Mačerniui atminti buvo nusiųstos jo motinai, gyvenančiai Plungės rajono Šarnelės kaime. Tas iškarpas persiuntė kažkokia Striaupienė, gyvenanti Telšiuose, Daukanto g. 20.

„Kažkokia Striaupienė“ – gyvenčiau Telšiuos, tikrai pamėginčiau sužinot, ar tokiu adresu 1966-ais gyveno toks žmogus. Susirašinėjo su giminėm Amerikoj? Tie atsiųsdavo iškarpų iš laikraščių? Buvo pažįstama su Mačerniene? etc. O gal siuntė kas nors kitas, tik va tokį atgalinį adresą užrašė norėdamas sumėtyt pėdas? — Aišku, galima tokius klausimus vadint ir tuščiu smalsumu.

(1148) Visiškai tarp kitko: šis tas apie tikrabalsį poetą Stulpiną

Gedimino Karaliaus sukurta VytM skulptūra ir Vytautas Stulpinas
(Mildos Kiaušaitės nuotrauka iš kaunorašytojų.lt)

[Metams artėjant į pabaigą, lyg savaime iš atminties ima nirt tai, kas džiugino, apie ką noris sakyt: gražu ir prasminga.]
Mačernis – ne Basanavičius, Telšiai – ne Vilnius: apie dr. JB-čiaus grįžimą Vilniun lapkričio 23-ią Gedimino Piekuro sukurto paminklo pavidalu tik akis užsirišęs ir ausis užsikišęs turėjai šansų nesužinot; kad Vytautas Mačernis spalio 12-ą grįžo į Telšius Gedimino Karaliaus sukurto paminklo pavidalu, sužinojau tik kai coll. Pranas Vasiliauskas iš savo Varnių parsivežė pluoštą Kalvotosios Žemaitijos numerių bibliotekos periodikos fondui papildyti. — Duok pavartyt.
2018 X 16, nr. 80, p. 1 ir 7: Lina Dijokienė, „Vytautas Mačernis – poetas, kūręs naują pasaulį“. Nebuvo jokių viešųjų konkursų, jokių rinkimų: Gediminas Karalius sukūrė modelį ir laukė, kol atsiras, kam reiktų tokios skulptūros; atsirado; kaip supratau skaitydamas, Vytautas Stulpinas buvo tas, kuris beveik 20 metų nepametė vilties pamatyt paminklą išlietą iš bronzos ir pastatytą Telšiuos, nors, neabejoju, tikrai buvo momentų, kai apimdavo neviltis ir norėdavos numot ranka, ir jį palaikančių atsirado, ir sulaukė: „Šiandien nuostabi, laiminga diena.“ Gražūs žmonės, siekiantys tikslo ir pasiekiantys. Gerai, kad skulptūra pastatyta šiemet, nelaukta VytM 100-mečio, 2021-ų; gal artėjant jubiliejui kam ateis į galvą kokių išradingesnių minčių, kaip primint poetą ne tik Žemaitijoj; ne per daug kainuojančių, jo kūrybą skleidžiančių.
— Gintarei Adomaitytei VytSt yr pripasakojęs ir apie gimtąjį Paežerės kaimą visai prie Telšių, ir Jonušiškę, kur augo, ir kita. Dėl jo poezijos – manyčiau, labai tiksliai įspūdį užfiksavo Liudas Gustainis, kurį pacitavo Violeta Šoblinskaitė rinkinio Pavėsiai (2007) recenzijoj:

Liudas, rašęs ŽODĮ šiai knygai, „tyliajai lyrikai“, pasak anotacijos, teigia: „... jis tiesiog vardija – žvyras, kryžkelė, medis, bet keista tai, kad ir daugelis kitų taip vardija, tačiau kitais aš netikiu, o Vytautu Stulpinu – tikiu“. Stulpinu, lygia dalia, tiki ir nuolankioji Jūsų tarnaitė, nors, atvirai prisipažinsiu: kodėl yr taip, kaip yr, nežinau. (Nemunas, 2008 II 7, nr. 5, p. 9)

Juokinga būtų, jei imčiau ir pareikščiau: o aš žinau; ne, nežinau, tik spėčiau: noris tikėt, nes VytSt poetinio kalbėjimo intonacijos tikros, savitos (ne išmoktinės, imitacinės). 2008 IV 4 Rašytojų sąjungos bibliotekoj esu įrašęs, kaip poetas skaito kai ką iš minėto rinkinio. Įrašo niekur nesu panaudojęs, tad, jei jau proga pasitaikė, siūlau jums pasiklausyt penkių VytSt-no eilėraščių.

(1072) Pakeliui į darbą, xiv: apie apvalias sukaktis

2017 VIII 25

2018 III 28

[šonuos – Laisvės prospekto šalikelė
laukiant T-19 Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir žvelgiant į priekį]

Kultūros ministerija, gavusi pasiūlymų iš 37 įstaigų ir organizacijų, apsvarsčiusi juos su ekspertais, pateikė 2019–2023 metais rekomenduojamų paminėt Lietuvai reikšmingų įvykių ir nusipelniusių asmenybių sukakčių sąrašą.
Dėl žemininkų šimtmečių rimta abejonė kilo. (Pirmiausia.)
2021-ais nesiūloma minėt Vytauto Mačernio 100-ųjų gimimo metinių. Nežinau, bet tikėtina, kad tuo laaabai nepatenki būtų tie, kurie minėti ar siūlomi minėt: Kazys Bradūnas (pernai), Alfonsas Nyka-Niliūnas (2019) ir Henrikas Nagys (2020); jei galėtų, gal net kokį protesto laišką parašytų.
Pagalvojau ir apie Bronių Krivicką (*1919), pamatęs sąraše Juozą Lukšą-Daumantą (*1921). Žvelgiant į partizanus, neprošal būtų pastebėt ne tik veiksmo žmones, vadus, bet ir žodžiais mėginusį įprasmint laisvės kovą; kita vertus, susisietų kova ir kūryba – retas duetas lietuvių kultūroj, gal ne tik lietuvių; dažniausiai tie dalykai vaikšto atskirai.
Bet ar verta kreipt daug dėmesio į tokias valdžios rekomendacijas?
Minėt, prisimint galima ir be skatinimų. Gal net prasmingiau.
(P.S. Norėtųs, kad bent jau Kultūros ministerijos parengtam dokumente Tautų Sąjunga būtų rašoma su abiem didžiosiom.)

(1058) Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų

[Pirmosios Lietuvos Respublikos paskutiniam dešimtmečiui baigiantis, gimnazistai iš esmės telkės apie du leidiniu – Ateitį arba Mokslo dienas. Ateitį esu išžiūrėjęs, joj bendradarbiavo, ją prenumeravo, supaprastintai tariant, tie, kuriems svarbiau buvo Dievas, ateitininkai, o MDienas – tie, kurie pirmenybę teikė tautai; Ateity tikrai nebūt buvęs skelbiamas toks posmas, skirtas Tautos Vadui: „Širdį gerą, širdį skaisčią, / Mylinčią neši, / O Tavasis meilės žodis – / Lyg malda šviesi“ – MDienoms, protautininkiškam moksleivių leidiniui, tiko. Nebuvo noro to žurnalo študijuot. Bet, pasirodo, ten irgi įdomių dalykų esama – coll. Pranas Vasiliauskas į MDienas buvo kuriam laikui paniręs.]

Beieškant nepamesto
Beieškodamas, ko nepametęs, perskleidžiau visus periodinio spaudinio Mokslo dienos numerius. Tai buvo Lietuvos Mokytojų Sąjungos leistas „mėnesinis iliustruotas Lietuvos moksleivių žurnalas“, ėjęs 1937–1940 metais. Nuo pirmo iki paskutinio numerio (iš viso pasirodė 42) jį redagavo mokytojas, rašytojas, kalbininkas Leonas Kuodys (1902–1975). Beversdamas puslapį po puslapio (beje, nustebau – daugelio numerių puslapiai buvo nepjaustyti, vadinasi, per 80 metų niekas to komplekto nebuvo vartęs!), pastebėjau, kokį didelį dėmesį redaktorius skiria lietuvių literatūrai ir ypač moksleivių grožinei kūrybai, literatų būrelių (jų nariai dažniausiai vadinami literatūrininkais) renginiams ir leidiniams. (Po įsivesta rubrika „Būrelių laikraštėliai“ nuolat buvo pristatinėjami moksleiviški laikraštėliai bei žurnaliukai, daugelį jų plačiai atverčiant ir visapusiškai įvertinant. Kai kurie šių leidinukų jau yra pražuvę, tad apie juos šį tą galime sužinoti tik dėka toliaregiškos Leono Kuodžio, kaip redaktoriaus, politikos.)
Bet aksinas šiam rašinėliui atsirasti kilo dėl žurnale publikuotų lietuvių rašytojų įdomių nuotraukų bei foto paliudijimų apie intensyvų literatūrinį (ir kitokį) gyvenimą to meto mokymo įstaigose. Norėtųsi kai kurias fotografijas pristatyti „Šis tas apie šį tą“ skaitytojams. Taigi:

√ 1937 metų nr. 4 (p. 217) publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) nuotrauka Lietuvos Motutė G. Petkevičaitė mažose dienose, daryta – sunku ir suvokti – 1867 metais! Tai yra, aišku, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų atvaizdų, užfiksuotų foto technikos priemone. (O kas buvo pats pirmasis? Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas?..) — [Būsimosios rašytojos ir visuomeninkės nuotrauka įterpta į jos atsiminimus „L. Ivinskis – mano pirmasis mokytojas“, kuriuose prisimena ir tai, kaip turėjusi išmokt atmintinai eilėraštį apie Vytautą: „Książe Witold nie próżnował / Na litewskim tronie“ etc.; apie šį eilėraštį esu šį tą užfiksavęs. Bene įspūdingiausias šitų atsiminimų epizodas – apie tai, ką Petkevičaitė išvydo kabant pas Ivinskį ant sienų. Jai atrodė, kad tai paveikslai; viename buvusi pavaizduota „smailianosė boba su kepurėle, išskėtusi abi rankas, – nors dešinioji buvo lyg nuo peties atitrūkusi. Boba buvo pavirtusi su kėde; kėdė man priminė šuns atvaizdą. Šiaip dar buvo matyti tos [bo]bos plačių plačiausias sijonas.“ (p. 217). O išties tai buvęs Europos žemėlapis: bobos galva – Ispanija, kepurėlė – Portugalija ir t.t., „o platusis sijonas – Rusija, kuriai priklausanti tėvynė – Lietuva“. Pagalvojau: kaip reaguotų dabartiniai vaikai, išgirdę apie tokį įsivaizdavimą? Bet vargu ar jis pasirodytų esąs tinkamas mokyklinei programai – dėl žodžio boba.]
√ Tų pačių metų nr. 10 kriptonimu J.Ž. pasirašytas tekstas „Maironio tėviškėje (Raseinių gimnazijos ekskursijos įspūdžiai)“ iliustruojamas nuotrauka Raseiniškiai ekskursantai prie Pasandravio rūmų, kuriuose augo Maironis (p. 533). Šiais laikais, jei neklystu, iš tų „rūmų“ belikę tik pamatai...


√ 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio konkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi? — Šito literatūros vakaro atspindys yra ir 1938-ų kovą išleistame Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Literatas, nr. 1(4): p. 2 – Aukštikalnytės eilėraštis „Sugriuvus tėviškė“, p. 3 – Mačernio „Mirties Paveikslas“ (beje, tai, regis, vienintelė eilėraščio publikacija, rankraštis greičiausiai neišlikęs, nes knygoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraščio tekstas – būtent iš šio šapirografuoto leidinėlio.]

Tam pačiam Mokslo dienų numeryje yra dar dvi grupinės jaunųjų literatų nuotraukos:
√ p. 105 nuotrauka Telšių gimnazijos II.12 literatūros vakaro dalyviai. Pirmoje eilėje neabejotinai klūpo Vytautas Mačernis. — [Prieky centre, beveik neabejotinai, Pranutė Aukštikalnytė; kam spaudžia ranką VytM? Spėčiau: Stasiui Šneideriui-Diemedžiui iš Panevėžio, kaip ir PrA-tė.]
√ p. 118 publikuojama nuotrauka su tokiu aprašu: Kauno III gimnazijos aktyviausi literatininkai su globėja mokyt. P. Orintaite. Iš kairės į dešinę: O. Kostiukovas, A. Savickis (vicepirm.), G. Anužytė (sekret.), V. Maknytė ir E. Mieželaitis (pirm.). A. Savickis – tai, aišku, rašytojo Jurgio Savickio sūnus, Danijos sostinėj gimęs būsimasis dailininkas Augustinas Savickas.

√ 1938 metų nr. 12, p. 675 yra nuotrauka Tauragės gim-jos literatūros būrelio surengto Žemaitijos moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaro programos dalyviai su globėjais ir svečiais. Tos nuotraukos dešiniajame krašte, antrasis, žiūrint iš apačios į viršų, regis, Vytautas Mačernis. (Kadangi nuotraukų su Mačerniu nėra daug, tai Mokslo dienų puslapiuose paskelbtos dvi ar trys fotografijos su poetu gali kokiu nors požiūriu sudominti jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojus bei jo asmenybės ir poezijos gerbėjus). — [Šalia Mačernio, spėčiau, Henrikas Nagys; centre su balta apykaklaite – viešnia Bronė Buivydaitė. Šį žemaičių moksleivių kūrybos vakarą aprašė pats Mačernis – tekstas yra šitam tinklarašty, net mėginau rengt komentarus.] 
√ 1939 metų nr. 2, p. 122 atkreiptas dėmesys į Vytauto Mačernio balsą: „Mačernis paskaitė eilėraščių. Jo balsas ir vykę eilėraščiai padarė gerą įspūdį.“ — [Gal tai pirmas kartas, kai paminėtas VytM balsas; prisiminiau Alfonso Nykos-Niliūno mintį: „Iš visų galimų Mačernio portretų jo pažinimui, mano nuomone, šiandien būtų naudingiausias balso portretas.“ Toliau: „nei prieš Mačernį, nei po jo niekur neteko girdėti tokio sugestyvaus balso. Jo balsas keitė žodžio prasmę, grąžino jėgą žodžiams – paliegėliams [...]. Tokį balsą turėjo turėti mistikai ir šventieji“ etc.; žr. Temos ir variacijos, 1996, p. 108–109. / Beje, to paties Mažeikiuos vykusio literatūros ir muzikos vakaro apraše užfiksuota būsimojo Sodybų tuštėjimo meto autoriaus gal viena pirmųjų viešų nesėkmių: „joniškietis Avyžius nuobodžiai skaitė ilgą ir įdomią novelę ‘Sielvartas ir grioviakasys’. Dėl blogo skaitymo publika negalėjo novelės sekti. Dėl publikos nuovargio buvo sutrumpinta programa.“]

mokytojo Petro Bliumo nuotr.

√ 1939 metų nr. 3, p. 155 rasime Lazdijų gimnazijos mokinio B. Labensko portretą. Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas yra vienas garsiausių Lietuvos partizanų vadų. Jį 1949 III 7 miegantį bunkeryje nušovė Kostas Kubilinskas, liaudyje geriau žinomas kaip talentingas vaikų poetas. Žūties metu, pavaduodamas išvykusį Dainavos apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, laikinai ėjo jo pareigas. Nepriklausomoje Lietuvoje Labėnas-Kariūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Benediktas Labenskas buvo taip pat žinomas literatas, spausdinęs periodikoje savo poeziją, prozą, publicistiką, kritiką. Jo kūrybos yra ir Mokslo dienų puslapiuose. 2000 metais išleista šio kario ir rašytojo poezijos ir prozos rinktinė Žygiuojanti tauta.
√ 1939 metų nr. 4, p. 203 vėl publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nuotrauka – šįkart su Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleive M. Slavinskaite, rašinio (p. 202–204) „Pas Tautos Motinėlę – Bitę Petkevičaitę (Jos 78 m. sukaktuvių proga)“ autore.
Ratas užsidarė. — [Ratui užsidarius, pagalvojau apie Bitės įvardus: Lietuvos Motutė, Tautos Motinėlė. Nebuvo stabtelėjus mintis prie Bitės kaip Lietuvos motinėlės; labai prasmingas įvardas; galima būtų dažniau pasitelkt. Be to, jos, kaip jaunuomenės rėmėjos, veikla susisieja su tuo, ką darė Matica srpska ir kitos XIX amžiais antroj pusėj atsiradusios Maticos – čekų, kroatų, moravų, slovėnų etc.]

— Ačiū, Pranai, už triūsą, ir mane paskatinusį galvą pakrapštyt.

(1036) Visiškai tarp kitko: kiek Broniaus Krivicko buvo galima pamatyt sovietmečiu?

iš kairės pirmoj eilėj: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis;
antroj stovi Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas (Vilnius, 1942)
— nuotrauka saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuj —

1970-ais „Vagos“ išleistoj Vytauto Mačernio Žmogaus apnuogintoj širdy po eilėraščio „Les méditations sur la vie triste“ – liūdno gyvenimo apmąstymų, p. 192, yra įklijuotas nuotraukų lapas: vienoj pusėj portretinė nuotrauka, kuri įvardinta kaip paskutinioji (žr. kairėj; dabar jau ji nebevadintina paskutine, yra iš 1944-ų, kurioj VytM su dviem merginom sėdi valtyje), kitoj – kapo nuotrauka. — Žvelgiant į tą paretušuotą portretinę nuotrauką aišku, kad tai fragmentas: matyti petys, ir aišku, kad tas žmogus fotografuojant buvo ranką uždėjęs ant Mačernio peties. Apie 1989-us pas Eugenijų Matuzevičių pamačiau visą nuotrauką (žr. dešinėj). Tas petys ir ranka – Broniaus Krivicko, kurio pavardę viešai minėt pradėta maždaug tuo laiku. Dabar šią grupinę nuotrauką powerpointinėn prezentacijon įdeda beveik visi, besiruošiantys kalbėt apie žemininkų kartą: yra proga pasakyt, kad likimas ją perplėšė pusiau: trys dešinėj žuvo jauni, trys kairėj mirė nugyvenę, galima sakyt, ilgus gyvenimus.

(1000) Iš popieryno, xxxix: apie kai kuriuos pražuvusius rankraščius

Vytautas Kubilius 1965-02-17 užsirašė:

Būtinai reikės parašyti straipsnį „Apie pražuvusius rankraščius“. Kiek mes praradome puikių dokumentų. Kitos tautos surinko mažiausius gabalėlius, liečiančius jų menininkus, o mes dėl savo apkiautimo išblaškėme.
     Kudirkos rankraščiai žuvo Antavilių senelių parodoje [sic! = prieglaudoje?]. J. Baltrušaičio laiškai dingo be pėdsakų kaip ir Kapsuko archyvas. Ne viskas priklausė nuo žmonių. Istorija negailėjo ne tik žmonių, bet ir popierių, turinčių didž. vertę.
     Ir štai blogiausia, kai žūsta dabar, ramiu ir tykiu metu. Mes pamilom Mačernį. Žmonės per karą išsaugojo jo rankraščius. Jie buvo čia. Bet dėl keisto fanatizmo neatiduoti bibliotekai. Ir dingo. Pakliuvo nelabai garbingu būdu pas [Kęstutį] Genį. Tas rodė [Henrikui] Vancevičiui, aktoriams. O kai dabar klausi, išsigina nieko nežinąs. Reikėtų, kad pasiaiškintų visuomenei. (Dienoraščiai, 1945–1977, 2006, p. 293)

VytK dienoraščius parengusi Janina Žėkaitė prie šio įrašo nepridūrė jokio komentaro. Nežinau, kokius konkrečiai Mačernio rankraščius mini Kubilius, ar jie suvisam pražuvo, ar vėliau atsirado. Tik vienas epizodas iškyla atminty: kai šnekinau radijui Leonardą Zelčių, jis minėjo Mačernio eilėraščių skaitęs ir atmintinai išmokęs dar prieš pasirodant VytK sudarytai Žmogaus apnuogintai širdžiai (1970); greičiausiai iš tų rankraščių, kuriuos turėjo kolega Kęstutis Genys? Bet gal iš kokių nuorašų?
O dėl ketinimo parašyt straipsnį apie pražuvusius rankraščius – tik 1984-ais toks buvo parašytas ar bent jau išspausdintas („Kam priklauso kultūra?“, Literatūra ir menas, 1984-02-11, p. 4). Pradžioj pareiškęs, kad kultūra ir jos vertybės esančios visos tautos nuosavybė, pateikęs pluoštą kilnių ir gražių pavyzdžių (net kaimo senutės atiduodą studentų ekspedicijoms XVIII amžiaus giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo), VytK pereina prie nemaloniųjų dalykų:

Tačiau esame ne kartą skaudžiai patyrę, kaip svarbiausia šito kodekso tezė – kultūros vertybės yra visos tautos savastis – būdavo apeinama ir paminama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą.
     Jei šlovingas rašytojas ar dailininkas priklauso mano giminei, tai man priklauso ir jo šlovė, ir jo palikti popieriai, ir vienintelė teisinga jo gyvenimo interpretacija. Tai gimininės bendruomenės mąstymo reliktas. Todėl viena mergina prisako įdėti į savo karstą mylimo poeto eilėraščių rankraščius, be kurių jai bus nyku aname pasaulyje. Kita mergina taip ištikimai saugo nuo pašaliečių akių sužadėtinio eilėraščių sąsiuvinius (jų paskirtis – sudūlėti jos karste), kol jie dingsta be pėdsakų. Poeto sūnus – pagal vieną šiurpų pasakojimą – paveldi tėvo laiškus motinai, rūpestingai surištus pamečiui atskirais žiupsneliais, ir sumeta į židinio liepsną vieną ryšulėlį po kito, kelių dešimtmečių korespondenciją, rašytą iš Romos, Oslo, Londono, Kauno. Kaip pasigenda dabar šitos medžiagos J. Janonio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio raštų leidėjai! Kaip praverstų pedagoginės minties tyrinėtojams elementorių ir vadovėlių autoriaus A[ugustino] Jakučionio archyvas, ne taip seniai suverstas į ugnį jo artimųjų!
     Susirūpinusi savo prestižu, giminė imasi cenzūruoti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepraslystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikrosios prigimties. Vienas giminaitis išlaiko paslėpęs „Liūdnos pasakos“ autoriaus laiškus 70 metų, suerzintas nepalankių atsiliepimų apie savo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje – tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia, kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 metais. Iki šiol neatsirado K. Borutos atsiminimų apie Vytautą Montvilą eskizas, kurį jis 1958 m. prašė grąžinti vieno asmens, dabar jau mirusio.
     Kai šitaip triumfuoja egoistiniai interesai, o ne moralinė pareiga nacionalinei kultūrai, suima apmaudas ir graudesys. Tegul tai išimties atvejai. Bet kiek baltų dėmių tebėra mūsų įžymių menininkų biografijose – ištisi mėnesiai ir metai neturi nė menkiausio raštiško liudijimo (latviai gali dokumentuoti visą J. Rainio biografiją beveik padieniui). Bemoksliai sodiečiai dar saugodavo savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Negudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių sodiečių vaikai, suvarę į makulatūrą daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Taip atsirado individualūs kolekcionieriai, glemžiantys kultūros dokumentus į savo saugyklas (kad paskui palikuonys išsvaistytų juos vėjams), o ne atiduodantys už visai padorų atlyginimą valstybiniams archyvams, iš kurių tarybiniais metais – kiek žinau – neišgaravo nė vienas mūsų rašytojo rankraštis. Dabar net kai kurie laipsniuoti veikėjai įgudo iš naivių savininkų išvilioti „mokslo labui“ rečiausias nuotraukas, afišas, autografus (vieno rankose mačiau net K. Binkio gimimo metrikas), kaupti teisėtais ir nevisai teisėtais būdais kokios nors įžymybės rankraščius, kad užsitikrintų sau teisingiausio žinojimo monopolį (pamėginkite be manęs išleisti pilną „Raštų“ leidinį!).
     Toli gražu ne visi, į kurių rankas patenka mūsų kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Jau kiek kartų naršyta po visą Lietuvą, renkant S. Nėries autografus ir amžininkų atsiminimus. O dar kiek tų autografų ir nežinomų nuotraukų surado V. Alekna, naujo „Raštų“ leidinio sudarytojas, belsdamasis nuo vieno poetės pažįstamo pas kitą! Visa tai lengvai galėjo nuplaukti į nebūtį, kaip nuplaukė Antavilių senelių namuose V. Kudirkos laiškai ir eilėraščiai (pagal nepatikrinamą legendą[*]). Koks paradoksas: rašytojas per ištisus dešimtmečius saugo artimųjų laiškus, o giminės teišlaiko mažytį pluoštelį jo laiškų (gražiai sutvarkytame I. Simonaitytės archyve šūsnys giminės laiškų ir vos keli jos pačios laiškai artimiesiems).
     Tačiau nėra „liūdnesnės istorijos“ kaip toji, kai „broliai lietuviai“ sumano pasipelnyti iš nacionalinės kultūros. Jums reikalingas publikacijai šis garsaus poeto laiškas, imkite už penkias dešimtines, pigiau, žinote, negaliu... Jus domina ši knyga su rečiausia dedikacija, prašom – tik 60 rubliukų... Štai rašalinė „Pelikan“ – jos rašalu buvo parašyti įstabiausi lietuvių lyrikos šedevrai – atiduodu už penkrublį... Štai auksinis parkeris, dovanotas „Altorių šešėly“ autoriui jo gerbėjų, – klokite nesvyruodami 2000 sumą. Štai vienintelis Lietuvoje D. Kleino „Gramatikos“ egzempliorius – norėčiau keturių kambarių buto...
— — — —  —  —  —  —  —  —  —  —  —  — 
[* Beveik po mėnesio, 03-08, savaitrašty buvo paskelbtas Juozo Lebionkos laiškas redakcijai, pavadintas „Antavilių legenda“ (p. 12). Papasakota, kaip mėginta ieškot tų Amelijos ar Anelijos Artichovič-Višinskos, 1939-ų rudenį karo audros iš Varšuvos atblokštos Lietuvon, turėtų Kudirkos rankraščių, bet neberasta. „Po senutės mirties jos asmeninis ‘turtas’ buvo sukrautas į maišą ir išneštas į katilinę sudeginti.“]

Ir dar krūva visokių VytK žinomų ar tik girdėtų faktų faktelių apie tai, kaip negražiai elgtasi pasielgta.

— — įrašo tęsinys išsišakoja:
(a) Kubilius straipsny, savaime suprantama, toli gražu ne viską suminėjo, tik savo galva rėmės. (Nesileidžiant į paieškas, tiesiog kas atminties paviršiuj, galima būtų pridurt.) Pražuvę yra Simono Daukanto ir dalis vysk. Valančiaus laiškų, pluoštas laiškų Daukantui; apie tai yra rašęs Augustinas Janulaitis, jei smalsu, žr.: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), 1913, p. 4–6. Prašapo – greičiausiai jau po karo – Maironio laiškų Jakštui originalai, iš kurių buvo parengta publikacija Naujojoj Romuvoj 1936-ais; dabar iš ten tekstai imami.
Arba (popieryne išsaugotą išplėšą radau) štai ką rašė Saulius Kubilius apie Stasio Šilingo epistolinį palikimą:

Trumpai apie Stasio Šilingo, kalinio ir tremtinio, susirašinėjimą. Saugojo jis ne tik visus artimųjų ir bičiulių laiškus, bet ir visų savo rašytų laiškų nuorašus. Juos visus kruopščiai įregistruodavo sąsiuvinyje, atskirai įrašydamas gavimo, siuntimo datas, eilės numerį, bendrą jų skaičių. Atidžiai tikrino, kas jau rašyta, reikalui esant cituodavo laiškus, o dingusius galėjo atkurti. Deja, visas Stasio Šilingo sudarytas laiškų, taip pat ir kitų užrašų, archyvas žuvęs. Turimomis žiniomis, jo paties prašymu visas korespondencijos rinkinys buvo sudegintas. Šeima išsaugojo, tarsi brangiausias relikvijas, tik savo tėvo ir senelio laiškus. O koks Stasio Šilingo laiškų bičiuliams likimas? Ar kas išliko? Apie tai žinių nėra. Tegalime su gilia širdgėla apgailestauti, kiek daug negrįžtamai nugrimzdo, išnyko, žuvo užmaršties liūne. („Tylos skraistė“, Atgimimas, 1992-11-09, p. 15)

Arba (rašydamas prisiminiau): Giedrius Viliūnas, 1998-ais rengdamas „Baltoms lankoms“ Binkio poezijos rinktinę, ieškojo bene svarbiausio rankraščio – paties autoriaus prieš mirtį sudarytos Lyrikos, kur buvus ir originolioji kūryba, ir vertimai; tas rankraštis karo pačioj pabaigoj buvęs įteiktas „Sakalui“, aišku, knyga neišėjo; tuo rankraščiu esą rėmėsi Antanas Vengris, rengdamas Binkio Poezijos tomą, kuris buvo atspausdintas 1949-ais, bet cenzūros sulaikytas (tiražas sunaikintas 1951-ais), – nežinau, ar kuriam nors archyve GV tą 1944-ų rankraštį rado.
Ir dar galima būtų rast pavyzdžių, ir dar. — Taip, kai kurie rankraščiai žūsta, pranyksta, sunaikinami. Ar tai vadintina tragedijom? – nemanyčiau; didesnės ar mažesnės netektys. Viskas negali išlikt iš principo, ir su tuo reikia susitaikyti.
(b) Neabejotina, kad dalis kultūros palikimo vertybių yra privačių asmenų nuosavybė. VytK manė, kad jos turį tapt visos tautos savastim, t.y. būt perduotos ar už siūlomą kainą parduotos valstybinėm institucijom – archyvams, muziejams ar bibliotekoms. Nemanyčiau. Tik gerai būtų, jei apie tas vertybes būtų kas nors žinoma ne tik pačiam saugotojui. Kodėl žmonės nepasigarsina turį tą ar aną rankraštį, nuotrauką (nedaro taip, kaip padarė, tarkim, Gitanas Nausėda, nusipirkęs Chronik der Schule zu Nidden ar kun. Adolfo Lapinsko užrašytos tautosakos rinkinį)? Gal ir klystu, bet greičiausiai iš baimės, kad gali būt paklausta: o kaip jūs šitą vertybę įsigijote? Ir sunkoka būtų pasakyt tiesą. Jau atsiradusiems ir vykstantiems aukcionams Lietuvoj vertingų rankraščių ar dokumentų, galima sakyt, visai nesiūloma. Kad kolekcininkai nieko nepirktų ir neparduotų – sunkiai tikėtina, vadinas, viskas vyksta blusturgiuos arba dar slapčiau. Gaila. Stebėt, kaip varžomasi, tarkim, dėl išplėštųjų Salomėjos Nėries dienoraščio lapų būtų išties įdomu.
[P.S. Ne į numeraciją žiūrint, o iš viso skaičiuojant, šis įrašas yra ne 1000-asis, o 1063-ias.]