(1266) Pakeliui namo, liv: kaštanai

[vakar galvoj susidėstė, ir nuotrauka vakarykštė, bet grįžęs namo aptingau ir nebepribaigiau, šįryt tenka]

Petras Vileišis abipus vartų pasodino po kaštoną – aesculus hippocastanum. Pamatęs juos žydinčius, visad vadinu kaštanais, nes galvoj ima deklamuotis Radauskas iš Strėlės danguje (1950):

Velniop nueina aukštas menas,

Ir nebegalima liūdėt,

Kada pavasarį kaštanas

Už lango pradeda žydėt.

Ne už lango, bet tatai nesvarbu; rimas menas–kaštanas svarbiau; beje, e ir a pagal fonetines balsių ypatybes yra vad. žemutinio pakilimo (tariant liežuvis nepakyla), nelūpiniai; o – vidutinio pakilimo, lūpinis, tad rimas menas–kaštanas tikrai geresnis už menas–kaštonas, pastarąjį net blogu galima būtų vadint (1980-ais „Vagos“ išleistoj Lyrikoj HenrR fioletinis arlekinas buvo virtęs violetiniu, bet kaštanas likęs kaštanu; ir Maironio satyros „Mano moksladraugiams“ eilutės „Važinėjas po vaišes kaštanais“ nieks nedrįsta liest, nes kaštanais rimuojamas su litvomanais). Ir dar: neskaičiavau, tik įspūdis susidarė, kad LKŽ prie kaštanų daugiau ir įvairesnių vartosenos pavyzdžių pateikta (net iš Daukanto) negu prie kaštonų.

Kaip sodinamus medžius vadino Vileišis? Spėčiau, kaštanais.

Ir dar toks klausimas susidėstė: ar kaštano virsmas (norminiu) kaštonu kaip nors susijęs su Simano Daukanto virsmu Simonu D., kun. Tamo Žilinsko (brošiūroj Katalikų Bažnyčia ir demokratizmas ieškojusio atsakymo į klausimą „Kas kaltas, kad tarp lietuvių nėra vienybės?“) – Tomu Ž. ir pan.? — Atsakymo nežinau.

(1039) Visiškai tarp kitko: zapomniana poetka wileńska

enktadienį Institute rinktinė publika dalyvavo Šimtmečio arbatvakary – gėrė arbatą ir žiūrėjo vaidinimą.
(Repetuojama buvo irgi Vileišių svetainėj, tai per duris ne kartą nori nenori išklausiau, kas ten vyksta.)
Viskas sukas apie Petrą-Uolą V., ir gabalėlis iš Kazio Griniaus atsiminimų yra, kur sakoma, kad rusai Vileišį litovskij kniaz’, o lenkai – król litewski vadindavę. Žodžiu, Vileišis kaip lietuvystės uola-saulė Vilniuj ir ne tik.
Nežinau, ar artėjančios kūčios kuo dėtos, ar apskritai mano galva taip veikia: vis mest kelią dėl takelio nori, ima galvot apie tuos, kurie nepakviesti prie stalo; galėtum sakyt, už durų likusius.
— Kai Petras Vileišis mirė, Kaune einančiose Nowinose, kurias redagavo ir leido Stepas/Stefan Vilkickas/Wilkicki (regis, tas pats, kuris 1930-ais nuteistas mirties bausme kaip lenkų šnipas), buvo išspausdintas dukters Marijos „Wiersz do ojca“ su redakcijos paaiškinimu: „To wezwanie ojca do powrotu napisała autorka wówczas, gdy ś.p. P. Wilejszis pracował na Kaukazie.“

Ojcze mój! coś swą ziemię, jakby kielich kwiatu
ożywił, zwiastującą dień śląc Jej jutrzenkę,
gdy ponad kraj swój, w szponach ruskiego caratu,
jak sztandar – swą siejącą światło wzniosłeś rękę,
jak sztandar – wzniosłeś serce bijące do czynu,
wielkich praojców naszych, wierny Litwy synu!

*   *   *
Jak wielka jest twa miłość ku litewskiej ziemi
i ku jej synom, których krzepiło Twe serce,
świadczy, że wreszcie trudy bez granic ciężkiemi
wolności narodowej zmusiłeś morderce,
dać zezwolenie na to, by w mowie ojczystej
powstał dziennik, błysk świtu, promień w drodze mglistej.
[Etc., žr. Nowiny, 1926 IX 2, nr. 34, p. 273; eilėraštis buvo išsp. pirmam rinkiny Z mojej palety, 1921.]

Marija Vileišytė, Maria Wilejszis-Bożeńska/Raciborska, su abiem išsiskyrė; 1891–1944, mirė ir palaidota Łapuose netoli Balstogės.
Apie ją 2001 I 24 konferencijoj „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“ kalbėjo Mieczysławas Jackiewiczius, pavadinęs zapomniana poetka wileńska; zupełnie nieznana w Polsce, a na Litwie zapomniana. Jackiewicziaus manymu, jos poezija epigoniška, sekė Młodai Polskai priklausiusiais Kasprowiczium, Lenartowiczium, Tetmajeriu, nors esą ir vertų dėmesio eilėraščių.
Mažvydo bibliotekos rankraštyne yra Vileišytės 1927 XI 30 rašytas įgaliojimas Liudui Girai išverst į lietuvių kalbą ir išleisti antrąją jos knygelę Polne dzwonki (1924). Neišėjo; o kiek buvo išvertęs? – nežinau; LLTI bibliotekos rankraštyne vieno bandymo verst juodraštis tėra.
Jei būt rašiusi lietuviškai? Tikrai būtų kur kas dažniau prisimenama; eiliuotojos talentas ne menkesnis negu, tarkim, Onos Miciūtės; be to, pavardė.
(Girdėjau, destiliuotą vandenį reikia pilt į mašiną, kad kažkokia sistema neužsiterštų; o gert neskanu, visai be skonio.)
Prieduras (2018 II 28). II 15 Vileišių namuos minint Vasario 16-osios šimtmetį, prof. Regina Koženiauskienė šį tą papasakojo apie Mariją Vileišytę, eil. „Credo“ vertimą paskaitė. Paminėjo, kad Kary buvę gretintos MarV-ės antroji knygelė (kurios LLTI biblioteka neturi) ir Maironio poema Z nad Biruty.
Radau: mjr. Petro Rusecko redaguojamas savaitraštis Karys, 1925 IV 16–22, nr. 16, p. 128:

Maironis. Z nad Biruty. Poemat. Wydanie drugie. Kowno,  nakład pisma „Nowiny“ 1924. 28 psl.
Wileiszis, Marja (M. Raciborska). Polnie dzwonki. (Opowieść). [Kaunas], 1924. 31 psl.
     Šias gražiai parašytas knygutes mielu noru perskaitys kiekvienas, kas moka lenkiškai! Ypač patariama duoti perskaityti „Z nad Biruty“ ir „Polne dzwonki“ tiems iš mūsų draugų, kurie
     „... chcąc się wyróżnić od chłopa – litwina,
     Polskiego, powiada, języka używa;
     Choć Bogiem a prawdą i polak rodzony
     Nie łatwo zrozumie ich śmieszne  żargony...“ [Z nad Biruty, p. 7]
Čion, šiose knygose, jie galės pasimokyti, kaip savo tėvynę – Lietuvą mylėti ir gerbti.
Antra knygutė, kurioje aprašytas karas žemaičių (lietuvių) su kryžiuočiais, kareiviams lengviau suprantama ir įdomesnė.

Pasirašyta: A. R-s; manau, = atsargos plk. ltn. bibliografas Aleksandras Ružancovas, nuo  1923-ių centrinės kariuomenės bibliotekos viršininkas, rūpinęsis, kad ir atskiri padaliniai turėtų savo bibliotekėles.

(863) Visiškai tarp kitko: apie tautinę ir valstybinę svarbą

Kriščiukaičio-Aišbės šaržas, pieštas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-01-29, p. 1)

Po dr. Basanavičiaus mirties proginiai įvardai (pradžioj per jubiliejus, koncentruotai ant laidotuvių vainikų juostų) – patriarchas, tautos tėvas ir pan. – tapo vos ne savaiminiai; viešai kvestioniuoti jo vietą pačioj panteono viršūnėj būtų atrodę lyg ir nepadoru.

Minint Pirmosios Lietuvos Respublikos dešimtmetį Antanas Kriščiukaitis-Aišbė (1864–1933), baudžiamosios teisės profesorius, Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas ir, kaip pats save vadino, atliekamas literatas, rašė:

Mes, šiandie priplaukę pirmutinę salelę, džiaugiamės nenuskendę, o atsižiūrėdami atgal jaučiame ramų pasitenkinimą, dvasios stiprybę ir drąsų pasiryžimą toliau keliauti ligi kitos salelės.
O ką gi matome toj netolimoj praeity? Ogi ten dabar jau vos įžiūrimi pirmieji tautinės dvasios pionieriai: Petras Vileišis, po jo aušrininkai su Basanavičium pryšaky, kiek arčiau varpininkai su Kudirka, o dar arčiau jaunesniųjų eilės. Visi jie svajoja, dirba, bet dirba daugiau instinktu, lyg kokie paukščiai, rankiodami šiaudelius, plunksneles būsimam lizdui. Bet žiūrėkime dar arčiau ir matome jau realų, apčiuopiamą savo Nepriklausomybės ženklą, užfiksuotą jau valstybinio pobūdžio dokumentuose. Matome 1917 metų rugsėjo Vilniaus konferencijos rezoliuciją ir 1918 metų vasario 16 dienos nutarimą. Tat jau nebe svajonės. (Lietuvos Aidas, 1928-02-21, nr. 17, p. 5) 

Du dalyku šioj teisininko rašyto teksto ištraukoj pasirodė svarbūs ir prisimintini:
(a) veiklų – tautos žadinimo ir valstybės kūrimo – skirtis,
(b) Petro Vileišio paminėjimas paties pirmo galėtų reikšt, kad Kriščiukaitis kaip itin svarbų, bene svarbiausią dalyką pakeliui į nepriklausomybę manė buvus būtent šviečiamojo pobūdžio lektūrą ir periodinę spaudą (konkrečiai – pirmąjį viešai ėmusį eit dienraštį Vilniaus žinios).
P.S. (06-03) Dėl (b), imu manyt, klydau – „įžvelgiau“ Kriščiukaičio citatoj tai, kas neturėta galvoj.

(511) Dėl juoko: kaip atrodo filologas šalia Užkalnio ir Maldeikienės

Kai paskambino poetė Ilzė Butkutė ir paprašė dalyvaut jos antrosios knygos pristatyme per Vilniaus knygų festivalį, moderuot anąjį, taip sakant, tolesnių paaiškinimų nelaukdamas tariau:
– Gerai, pirmosios [eilėraščių rinkinio Karavanų lopšinės] pristatyme per knygų mugę dalyvavau, dabar antroji, jei Tau tinka, kodėl ne. Tai čia bus Tavo receptų rinkinys? – manydamas, kad šmaikštauju, paklausiau.
– Ne, matai, aš tokią knygelę Atleisk savo šefą išleidau. Su Užkalniu ir Maldeikiene jau sutarta, bet pagalvojau, kad viskas gali pakrypt vienon pusėn.
– Na ką, Ilze, tebūnie man tai iššūkis.
Atsiuntė autorė tą savo praktinį vadovą, perskaičiau. Įžangą, kaip moderatoriui ir priklauso, parengiau, šio to bei ano pasirengiau paklaust. 54 min pristatymas įvyko, darbas atliktas. Net delfi.lt, t.y. Mindaugas Jackevičius, šitą vyksmą aprašė; T. [regis, Tomo] Vinicko nuotraukom aprašas buvo praturtintas.
Gerai būt nežinomam delfiniu lygmeniu, – pagalvojau; necituoja tavęs, lieki anapus ribos; ir džiaukis. Bet va vienas komentaras вывел меня на чистую воду:

klausytoja 2013-09-13 19:51
Gal galėtumėte pasidalinti, kur galima gauti to, ką buvo parūkęs pristatymo vedantysis?

Na, ne „Rockets“, pardavinėjamas „Lietuvos spaudos“ kioskuose, greičiausiai turėjo galvoj klausytoja (tokias rūkau, iš balto pakelio po 40 vnt.). Jai, matyt, pasirodė nesuvokiamas dalykas, kad  (neprisirūkius kanapių) galima pradėt nuo Donelaičio ir per Simoną Stanevičių, Petrą Vileišį ir Romualdą Granauską prieit iki Ilzės Butkutės: visi paminėtieji asmenys, be kita ko, yra vertę ar rašę brošiūrų savo laiko žmonėms ant naudos.
Taigi: filologas šalia gyvenimą išmanančių žmonių atrodo apsirūkęs. Nebuvau apie tai anksčiau pagalvojęs. Praturtėjau.

(200) Laikmenis, ii

Vileišių rūmų parapetai.

(168) Rastinukai, xviii: kaip vieniši vyrai kartais teisinasi padauginę progai pasitaikius

Iš Povilėlio (pasak Žemaitės) Višinskio, 29-erių Vilniaus žinių literatūros skyriaus redaktoriaus, laiško mylimajai Juzefai Mikuckaitei, 1905-01-01:

Vakar vakarą pas P[etrą] Vileišį perleidau – buvau iki 2 val., gėriau degtinės, vyno, likerio ir šampano – visa, kas man yra uždrausta. O kad Tu čia būtumei, kad jau su manim gyventumei, juk nereikėtų to daryti – būčiau galėjęs visą vakarą Tavo meilę gerti. Mat kaip negerai, kad skyrium gyvename! Todėl greičiau susieikim į krūvą! (Povilas Višinskis: Idėjos ir darbai, sudarė Dalia Striogaitė, 2011, p. 293)

Prieduras Toj pačioj knygoj esančiam Marijaus Šidlausko straipsny „Dėl Povilo Višinskio recepcijos“ rašoma (p. 106):

Ankstyva mirtis [†1906], žmogiškai jaudinanti bičiulystė su Marija Pečkauskaite, vidinis ir išorinis patrauklumas („buvo malonus, gražus, paprastas“ [pasak Kotrynos Grėbelytės]) – visa tai laidavo įspūdingą asmens mitologiją, o gyvenimą iškėlė į tautinės martirologijos aukštumą su atitinkamomis retorinėmis charakteristikomis: „Dvasios Milžinas“ (Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė), „mūsų netarpiškas vadas“ (Vladas Putvinskis), „vienas iš narsiausių kovotojų dėl laisvės ir kultūros“ (Vincas Mykolaitis-Putinas). […]
Šiandien […] randasi galimybių išvysti gerokai žemiškesnį ir problemiškesnį šio kultūros riterio veidą, naujuose kontekstuose išryškėjantį jau be idealizacijos nimbo.

Pateikiama ir keletas konkrečių deidealizuojančių pavyzdžių. — Bet kiek žmonių perskaitys šitą tikrai įdomią ir vertingą knygą, kuriai tetrūksta asmenvardžių rodyklės? Kiek iš perskaičiusiųjų imsis savo galvoj perkurt įsitvirtinusį vaizdinį? Kaip pastebi M.Š., tam reikia ir „pasiryžimo vaduotis iš psichologinės inercijos. Paprastai renkamės palengvintą, supaprastintą bendravimo su Višinskiu būdą – dažniausiai tiesiog mechaniškai gausiname jo įvaizdžio stereotipus“ (p. 107). Ir ne tik su Višinskiu, deja.
Digresija Idem ibidem konstatuoja: „dar nesame parašę vientisos Lietuvos kultūros istorijos“. — Ir vargu ar kada nors parašysim; neįsivaizduoju kolektyvo.lt, kuris tai pajėgtų padaryt, net – norėtų ir ryžtųsi  imtis tokio darbo.

(119) Broliai ir sesės Vileišiai

Kiekvienąkart pamatęs šitą skelbimą pagalvodavau: kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? O Anuprui? Kodėl plakato rengėjai žiauriai nupjovė vieną brolį (pirmą iš dešinės; visa nuotrauka iš čia)? Kodėl per prastas pasirodė Anupras? Kad apie jį Jonas Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas?
O kaip vyriausiasis Kazimieras, paveldėjęs tėvo ūkį? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys?
Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vad. visuomenės veikėjai?













Dabar jau įvykęs ir paminklo konkursas, ir nugalėtojai paskelbti – Regimantas Midvikis, Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius (jų sukurto paminklo projektas iš čia).
Žiūrėdamas pagalvojau: prie stalo sėdi trys broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o kažkur tolyn – ar ne ateinančius brolius ir seseris pamatė? Vietos prie stalo yra.
Pasispaudus, ir Vileišienės tilpų.
Ir dar: tai bus paminklas ne Lietuvos kėlėjams, o daugumos supratimui, kas yra laikytini kėlėjais.

Prae scriptum

šitas —vg— atvaizdas, Ričardo Šileikos užfiksuotas,
kaip mano atspindys tinklaraščių profily rodės iki 2012-10-29;
kol nusprendžiau: per neteisingą asmens įvaizdį anas rodo:
viskas daug liūdniau :)

– Bent jau fiksuok, kas galvoj makaluojas, nes vis tiek jokio straipsnio ar recenzijos neparašysi, – po vieno pasišnekėjimo (tiksliau, pašnekėjimo) tarė kolegė. Jai, regis, pasakojau apie keistą įspūdį, likusį perskaičius Petro Vileišio „Svetimi kraštai ir mūsų šalis“ (straipsnis išspausdintas Ūkininke 1892-ais, persp. Rinktiniuose raštuose, p. 479–480): kaip jis važiavęs iš Vilniaus į Bruxellę (taip Vileišis rašė), aišku, per Mariaus Ivaškevičiaus įeseistintą Virbalį. (Stop.)
Teisybę žmogus pasakė: neparašysiu, nes kad ir ką mėginčiau rašyt, perfekcionizmas vis tiek pasivys, pastvers už skverno ir pasakys: blogai, neverta tokio rašgalio niekam rodyt. Aišku, nieko tokio, jokia čia tragaidė, kad viskas taip ir baigias: pasisuka kokia mintis galvoj – ir nurimsta, bet ir tuštybė kartais ima lįst, lyg ir balsu iš pašalies suokdama: bent jau fiksuok. Negražu, bet kodėl nepamėginus pasiduot jai (tuštybei), ne jam (perfekcionizmui). Nors ir abejoju, ar pavyks, nes kai kas belaisvių neima: sušaudo arba iškeičia į savus.
P.S. Prie —vg— esanti nuotrauka – Ričardo Šileikos.
Prierašas (jau įdėjus pirmuosius tekstus): nepatinka, kad naujausieji atsiduria viršuje, kaip kokiam publikacijų sąraše, tad bent jau mėginsiu numeruot gabaliukus.