(1195) Susieji – ir [prisimeni savo tėvo rankas], xxxvi

a: Ką tik išėjusiam Metų numery yra šeši Romualdo Granauskai laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos (nr. 8/9, p. 118–141; šįmet RomG-kui būtų sukakę 80). Šeštasis laiškas, rašytas apie 1967-us, su dviem priedais: novelę „Šilta sauja“ parašęs prieš pradėdamas galvot, „kaip ir dėl ko reikia rašyti“, apsakymą „Antra medalio pusė“ – po to; laiške klausia Pakalniškio: „Įdomu, ar mano galvojimas nenuėjo šuniui ant uodegos?“ – ar RičP ką nors atsakė, nežinia.
„Šilta sauja“ įdėta pirmojon Granausko knygon Medžių viršūnės (1969; palyginau pirminį tekstą, kuris dabar paskelbtas Metuos, su knygoj esančiu; kai kas, manyčiau, netikusiai paredaguota: pvz., apie tėvą ir jo sūnų, dar vaiką, buvo: „Ir jie – abudu vyrai – valgo bulvinę košę ir tylėdami žiūri vienas į kitą“, pataisyta: „Ir jie – du vyrai – valgo...“; nežinau, atspalvis kitas: pirmu atveju paryškinta, kad abu vyrai, t.y. kad ir vaikas kaip vyras, antru – kad dviese; bet ne dėl to ėmiaus šio įrašo).
Yra toj novelėj epizodas, galima sakyt, centrinis, kaip vaikas stebi miegančio tėvo ranką:

– Pažadinsi pusdieny, – sako motinai ir eina į kito kambario duris.
Ant vinies – žiemą vasarą – kabo jo kailiniai. Batus jis palieka pas slenkstį ir nenusirengęs gulasi į lovą. Miega aukštielninkas, prie paties krašto, ir viena ranka visada nuslysta iki pat grindų.
Poviliukas eina žaisti prie jo lovos. [...] Poviliukas net pašliaužia atgal nuo lango, arčiau nejudamai sugniaužtos tėvo saujos. Saulės lopas jau laižo tėvo ranką, ir Poviliukas susikaupęs ima apžiūrinėti ją, nors jau daug kartų apžiūrėjo. Ant tamsios odos auga maži mažulyčiai plaukeliai, ir galima pamatyti net duobutes, iš kurių jie išdygę. Visai kaip medžiai. Jie irgi auga iš duobučių. O gal tai ir yra medžiai, bet tokie maži, kad šakų nė įžiūrėti negalima, vienus tiktai liemenis?.. Tada tėvo ranka – kaip retas miškas, tik niekas nežino, kas jame gyvena. Niekas nežino, ir kas gyvena pačioj saujoj, kuri visuomet sugniaužta, kai tėvas miega. Kam tėvas sugniaužtų, jeigu joje nieko nebūtų? Vieną kartą Poviliukas net prisilietė prie jos. Prisilietė švelniai, pačiais pirštų galiukais, bet tėvas tuojau pabudo:

Kęstučio Stoškaus nuotr.
iš ten pat, iš kur citata

– Žaisk ir nežadink manęs, vaike...
Ir vėl užmigo. O sauja neatsigniaužė. Ji niekada neatsigniaužia, ir Poviliukas tik jauste tenujaučia, kas joje galėtų būti. Tai pats svarbiausias dalykas. Bet negalima apie tai net paklausti, nes ištarei žodį – ir vien nuo ištarimo paslaptis išnyks. (p. 134)

Kas joj – vaikas pamato tik tada, kai tėvą po kurio laiko „vyrai su ilgais šautuvais“ parneša namo negyvą ir šarvodami, kad sunertų rankas ant krūtinės, atgniaužia saują. Šovinį tėvas nuolat laikydavo saujoj.

b: Tas Granausko novelės vaiko žiūrėjimas į tėvo ranką priminė kitą žiūrėjimą: Nemune, minint skulptoriaus Roberto Antinio vyresniojo 110-metį, buvo bendravardžio sūnaus atsiminimų apie Tėvą; tarp kitko, ir toks gabaliukas:

Vis judantis pirštas
Ir šiandien matau Tėvo kreivą pirštą.
— Vis minko molio gabalėlį ar popiergalį, savo skverno kraštą, žolių kuokštą ar duonos kąsnelį ant pietų stalo.
— Lietinėja autobuso lango stiklą, trūkčioja pirštą, o kai šis nutolsta nuo stiklo, tęsia ore keistą braukeliojimą ir durstymą.
Tada man, vaikui, sėdinčiam šalia Tėvo, tapdavo šiek tiek nejauku; bendrakeleiviai ir aš žiūrime į tą pirštą stengdamiesi suprasti judesio reikšmę.
— Išgirstu stotelės pavadinimą ir tempiu užsimiršusį Tėvą su Jo atkištu pirštu prie autobuso durų.
Nuvažiuojančio autobuso bendrakeleiviai spokso į ore paliktus piršto ženklus ir Tėvą.
Pėdiname, o pirštas vis tobulina nuvažiavusiame autobuse paliktus išlytėjimus.
— Tačiau kai Tėvas priguldavo pasnausti, o jo pirštas nesiliaudavo judėjęs, mes su seserimi Egle įsigudrindavome į snaudžiančio Tėvo delną įkišti plastilino gniužulėlį. Kai apmaigytas gniužulėlis iš delno iškrisdavo (o Tėvo pirštai ir toliau krutėdavo), mes su seserimi stengdavomės įžiūrėti, ką tasai nepavargstantis Tėvo pirštas išlipdė.
— Liejant iš gipso pomirtinę kaukę ir rankos išlieją, šiek tiek praskėčiau Tėvo šaltus pirštus ir tarytum išgirdau: „Ekspresijos! Ekspresijos!“, jausdamas, kaip Skulptorius pats tampa skulptūra. (Nemunas, 2008 XII 11, nr. 44, p. 7)

(Taip, nieko čia tokio; tiesiog du vaizdu galvoj susisiejo; o ir kam vis mėgint išlaužt, kad būtų kas nors tokio.)

(993) Visiškai tarp kitko: šiek tiek šimtmečio knygų

Birželiui įpusėjus gavau Ramūno Gerbutavičiaus el. laišką:

Sveikas, Virgi,
kaip gyveni? tikiuosi, gerai!
norėčiau tave pakviesti sudalyvauti tokiame projekte. Sumaniau su literatūrologais išrinkti reikšmingiausias 100-mečio lietuvių autorių knygas. Esmė tokia: literatūrologai/kritikai/apžvalgininkai pasiūlo po 30–50 lietuvių autorių reikšmingiausių knygų, kurios pasirodė 1918–2018 metais, iš tų pasiūlymų susidarys 120–200 knygų, tą sąrašą skelbtume portale lrytas.lt ir pakviestume skaitytojus balsuoti bei išrinkti šimtuką. 2018 vasarį turėtume reikšmingiausių knygų šimtuką (orientuojamės į grožinę literatūrą).
Virgi, surašyk ir tu 1918–2017 metais pasirodžiusių reikšmingiausių lietuvių autorių knygų sąrašą – asmeninį, subjektyvų. Būtų gerai, kad tilptum į kokius 50 :)
Būčiau labai dėkingas, jei per 2–3 savaites atsiųstum man savo sąrašą.
Jau sutiko ir Kmita, ir Burokas, ir Kazlauskaitė, ir Cibarauskė ir dar dešimt.....
Ačiū iš anksto
Ramūnas G.

Norėjos tiesiog neišgirst šito prašymo, bet galva pati ėmė dirbt, tempdami paviršiun vieną ar kitą knygą.
Šįryt nubudęs pagalvojau: gana, artėja atostogos, reikia bent šitą reikalą baigt – svarstyt, ta ar ana knyga vertesnė, galima iki pensijos, ir vis tiek galutinai nenuspręsi. Surašau, ir dedu tašką.

√ Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920),
√ Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922),
√ Kazio Binkio 100 pavasarių (1923),
√ Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935),
√ Antano Miškinio Varnos prie plento (1935),
√ poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936),
√ Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938),
√ Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940),
√ Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943),
√ Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais),
√ Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais),
√ Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945),
√ Jono Meko Semeniškių idilės (1948),
√ Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis (rašytas 1948–1949),
√ Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950),
√ poezijos antologija Žemė (1951),
√ Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle),
√ Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956),
√ Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958),
√ Antano Škėmos Balta drobulė (1958),
√ Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963),
√ Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963),
√ Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965),
√ Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965),
√ Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966),
√ Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972),
√ Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972),
√ Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972),
√ Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972),
√ Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973),
√ Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974),
√ Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975),
√ Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977),
√ Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978),
√ Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978),
√ Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978),
√ Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga),
√ Vytauto Bložės Polifonijos (1981),
√ Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985),
√ Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985),
√ Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985),
√ Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986),
√ Petro Dirgėlos Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004),
√ Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989),
√ Jurgio Kunčino Tūla (1993),
√ Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994),
√ Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997),
√ Liūnės Sutemos Tebūnie (2006),
√ Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (2006–2007),
√ Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007),
√ Valdo Papievio Eiti (2010),
√ Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013).

Žvelgdamas į sąrašą dar pagalvojau: kiek daug reikšmingų tekstų perskaitėm per vėlai.
P.S. Pakeliui į darbą prisiminiau Romualdą Granauską. 1997-ais atsakė į Nemuno anketą „Dar kartą 10 klausimų rašytojams“. 8 klausimas: „Ką šiandien skaitote? Ką geriau pažįstate – pasaulio ar gimtąją, klasikų ar amžininkų kūrybą? [...]“ — Atsakydamas:

Pasaulio literatūros neperskaitysi, net aukso fondo. Per trumpa virvelė. Kai galėjom ją skaityti – tai negalėjom, kai nebegalim – dabar jau galim. Gimtosios literatūros gėda būtų neskaityti, bent jau prozos. Bet ir tai... Žiūrėk, bus ir besąs koks Pulgio Andriušio ar Stepo Zobarsko kūrinys neskaitytas. Skaitai ir graudeniesi: kodėl taip vėlai, kodėl taip žiauriai vėlai geros knygos į rankas tepapuolė?.. Jau vien dėl šito gali buvusių laikų nekęsti iki dantų griežimo. (Nemunas, 1997, nr. 4, p. 9)

Ką čia ir bepridursi. (To šimtmečio, ypač pusamžio, ir rašymai, ir skaitymas ypač sukibęs su istorija.)

(962) Visiškai tarp kitko: apie „tai, ko nebebus“

atkreipęs Sony dėmesį mėgstamiausias TK kadras:
Laumėnai

Praeitą pirmadienį VDA „Titanike“; vos įėjus, kairėj; žiūriu – koks 10 nematyto leidinio egzempliorių. 370, nr. 52, 2017, kovas (nežinojau, kad toks leidžiamas; tiražas – 10 000 [oho!]). Vieną įsimečiau kuprinėn (nors ir per senas esu: leidėjai jį skiria „socialiai aktyviems 16–36 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojams“).
— Leidinio redaktorės Jurgitos Kviliūtės pokalbis su fotografu ir dizaineriu Tadu Kazakevičium „Tikslas – įamžinti Lietuvą, kokios jau nebebus“ (pretekstas – į vieną TK kuriamos serijos „Tai, ko nebebus / Soon to be Gone“ nuotrauką [žr. dešinėj] atkreipė dėmesį konkurso „Sony World Photography Awards“ rengėjai, visa serija atrinkta į „LensCulture Exposure Awards 2017“ finalą).
Paklaustas, kaip ėmė rastis minima serija (ir kodėl man noris vartot žodį ciklas?), Kazakevičius paaiškina, kad jį traukiąs lietuviškas kaimas, nes: „būtent provincijoje aš randu tai, ko, atrodo, visada ir ieškojau. Ten sulėtėja laikas, viskas kitaip.“
Toks atvadas iki atsakymo į klausimą „Kur ieškai inspiracijų: keliauji, skaitai knygas, žiūri filmus?“:

– Viskas susideda. Kas mane pažįsta, žino, kaip aistringai į viską pasineriu. Būtent toks beprotiškas pasinėrimas į Didžiosios depresijos apimtos Amerikos istoriją ir sukūrė mintį pasileisti per nykstančius kaimus. O kai randi, rodos, siūlo galą, tada ir prasideda viskas iš eilės: pradedi domėtis to laikmečio (ar bendrai srities) fotografija, tapyba, muzika, literatūra, kinu... Perskaitykite Johno Steinbecko „Rūstybės kekes“ ir tada, manau, mano kadruose įžiūrėsite kai kuriuos veikėjus iš šios knygos. Juk iš dalies aš ir teigiu, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta panaši migracija kaip tuometės Vidurio Amerikos regionuose. O be anuomet dirbusių ir archyvą kūrusių fotografų tūlas amerikonas ir nežinotų, kaip jo šalis atrodė, kai žmonės tiesiog dirbo žemę. (p. 4)

Štai taip žmogus įsivaizduoja savo kūrybos kontekstą.
Bet jei interviu skaitytojui 36+ metų, jis ima ir pagalvoja: taip, jei esi vietinis, tau pranašu savam kaime nelemta tapt.
Žmogus atranda Ameriką tiesiogine ir perkeltine reikšme.
Tarsi nebūtų vėlyvuoju, postmelioraciniu sovietmečiu Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Eugenijaus Ignatavičiaus ir kt. sukurtų novelių; tarsi nebūtų Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio ir kt. fotografų sukurtų nuotraukų ciklų. – Juk jų kūriniams irgi kuo puikiausiai tinka įvardas „tai, ko nebebus“.
Maniau, Rimaldo Vikšraičio fotografijos – jau paskutinis žodis apie tą Lietuvą; nebeištariamas, tik vaizdu užfiksuojamas žodis. Дальше некуда.
Pasirodo, klydau, – trūkt ar tik trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių.

(900) Pakeliui namo, xxxiv: apie, manyčiau, vieną didžiųjų iliuzijų

Grįždamas T-19 vėl prisiminiau Naujajam Židiny-Aiduos (2016, nr. 3) buvusius Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės svarstymus „Devyni amatai, dešimtas magis, arba Kam reikalingi humanitarai“. Paskutinės pastraipos svarbiausioji frazė jau kelintas mėnuo makaluojas galvoj, neduodama ramybės:

Šiuo metu kaip tik baigiu rašyti disertaciją. Vienas iš dalykų, kuriuos tyriau, buvo ką „paprasti skaitytojai“ – žmonės, kurie skaito laisvalaikiu ir savo malonumui – sako apie knygas. Tarp dažniausiai knygoms sakomų komplimentų yra „privertė susimąstyti“. Skaitytojai paprastai nepatikslina, apie ką buvo priversti susimąstyti ir kokias išvadas padarė, kai jau pamąstė. Pats „susimąstymas“ yra pageidaujamas dalykas, ir jis, regis, ne taip lengvai įvyksta savaime, kas nors turi „priversti“. Man atrodo, kad čia ir yra pats bendriausias atsakymas į klausimą, kam reikalingi humanitarai, – jie „priverčia susimąstyti“ (p. 9).

Gražu; net savimeilę gali paglostyt toks atsakymo variantas.
Ir ne tik „paprasti skaitytojai“ šitą posakį pasitelkia. Tarkim, Taisija Laukkonėn, prisimindama Europos literatūros dienas Šiauliuose, patikslina, apie ką buvo versta susimąstyt:

Fragmentai iš jaunos autorės I[evos] Gudmonaitės (kaip supratau, teberašomo) romano „Porcelianas“ vertė susimąstyti apie sąmonės srauto technikos privalumus ir trūkumus. Tekste apstu poetiškų minties akligatvių, kartais žavinčių (taiklūs šūviai į judančius taikinius), kartais erzinančių. („Prozos skaitymai po šiaurės dangumi“, Nemunas, 2009-12-24, nr. 46/47, p. 7)

Arba tapytojas ir asambliažininkas Valentinas Antanavičius, kalbinamas Viktoro Liutkaus:

Svarbu priversti susimąstyti, kad žmogui kažkas galvoje sujudėtų. Kodėl taip yra, ką tai reiškia? Gryna abstrakcija manęs netraukia (nesakau, kad nepatinka). Visada bandau kažką vaizduoti. Ne tik jausmus. Kad būtų figūros, peizažo, žvėries užuominų. Žiūrovas tuomet pradeda ieškoti ir spėlioti. Aš vedu prie minties, filosofavimo, politikavimo, tragiškų nuotaikų. („Žaidimas gali būti rimtas dalykas“, Lietuvos aidas, 1993-01-26, p. 9)

Gana tų pavyzdžių su (pri)verst susimąstyti. Yra ir švelnesnis variantas – kad kas nors ką nors (pa)skatino susimąstyti. Bet esmės tai nekeičia.
Taip, kai barstydamas ant pomidorų su grietine maltus pipirus giliau įkvepi, jie paskatina ar priverčia nusičiaudėt; vidurnaktį lipdamas į Šeškinės kalną gali sutikt asmenį, kuris išsitraukęs ką nors panašaus į peilį gali paskatint ar priverst atiduoti mobilųjį telefoną ar piniginę, – šitais atvejais viskas aišku.
Bet ar kokį humanitaro smegenų, burnos ar rankų darbą – knygą, pasisakymą ar paveikslą galima lygint su pipirais ar peiliu? Nebent su, tarkim, cheminiais pokyčiais klevų ar žagrenių lapuose rudenį – juos pastebėjus ar kokį interviu perskaičius arba kyla, arba nekyla noras susimąstyt (kad tau jau per 50, ir būtų neprošal sau pasakyt, ką Romualdas Granauskas 1995-ais pasakė: „nebeturiu laiko skubėti“); ir nieks čia nieko negali padaryt – nei paskatint, nei priversti; humanitarų kokios nors viešos apraiškos, kaip ir gamtos, gali būt tik pretekstas, kerėpliškai tariant, įsijungt mąstymui to ar tos, kuris ar kuri turi polinkį kartkartėm susimąstyti.

(874) Iš fonotekos: pokalbis su Juozu Apučiu

Prisišnekėjau. – Regis, Virginija Aputienė, išgirdusi tą pokalbį, pasiūlė buvusioms bendradarbėms iš žurnalo Tarp knygų pamėgint kibt ir ką nors išpešti. Ir nesispyriojau. Pats kartkartėm vis pagalvodavau: reiktų iššifruot bent jau paskutinį radijui darytą pokalbį su Apučiu ir paskelbti (tuolab kad Mažuos atsakymuos į didelius klausimus nieko apie paskutinė novelių knygą nėr).
Pokalbis išspausdintas jau išėjusiam šeštame žurnalo numery. Čia tas teksto variantas, kurį atidaviau redakcijai.

Šioks toks įvadėlis pokalbin. Kai po mokslinės konferencijos „Žalias laiko vingis“, skirtos Juozo Apučio 80-osioms gimimo metinėms (vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2016-06-08), buvau užkluptas pasiūlymo ką nors prisimint apie rašytoją, ėmiau inventorint atmintį ir supratau – nieko, ką būtų galima paverst pasakojimu, turinčiu pretenzijų į atsiminimus, galvoj nėra.
Kad yra toks rašytojas Juozas Aputis, žinojau dar besimokydamas vidurinėj baigiantis praėjusio amžiaus aštuntam dešimtmečiui, nors jo kūrinių tada ir nebuvo mokyklinėj programoj. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Pilėnienė bent jau bendraudama su mėginančiais ką nors rašinėt vadinamaisiais literatais kartais vis prisimindavo savo mokinį iš Viduklės – ten jos pirmoji darbo vieta, su kai kuriais mokiniais buvusi vos ne vienmetė. Ir tekdavo gerai pašokdint vaizduotę, jei norėdavai įsivaizduot tuos laikus – atrodė, kad mokytoja negali būt kitokia, tik žilagalvė. Ji ir paskolindavo Apučio knygų pasiskaityti.

mokinys ir mokytoja, 2008-11-15 (Alio Balbieriaus nuotrauka)

Kai studijuodamas universitete susipažinau su rašytoju, dažniausiai apie mokytoją susitikę šnekteldavom, gal dar apie kokią literatūros naujieną, ir tiek. Paskutinis ilgesnis pabendravimas – kelionė iš Vilniaus į Biržus 2008-ų vėlų rudenį, į Janinos Pilėnienės 80-metį, kurin buvo susirinkę įvairiausių kartų jos mokinių; vyriausieji – iš Viduklės vidurinės. Kažko tokio iš pašnekesių Juozo Apučio vairuojamoj lengvojoj mašinoj irgi atminty nelikę, matyt, galvos daugiausia buvo užsiėmusios svarstymais, ką reiks pasakyti per iškilmes Biržų pily. Grįždami atgal – nusprendėm, kad viskas labai gerai buvę, ir vis džiaugėmės, koks gražus žmogus ta mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Kas iš bendravimų tikro išliko – tai įrašyti pokalbiai radijui; dukart šnekinau apie literatūrą ir kartą apie rašytojo pomėgį, gal net aistrą – rinkti senus radijo aparatus ir priverst juos vėl prabilti. Pastarojo net pokalbiu neišeina vadint, nes tereikėjo paklausti: tai kaip viskas prasidėjo? – ir klausytis, klausytis, klausytis. Net pasigalvojo: Apučiui maloniau pasakot apie radijus negu apie rašymus. Tie pokalbiai buvo ištransliuoti eterin, ir liko audioarchyve. Vieną iššifravęs siūlau ir akims.
2005-ų pradžioje išėjo ilgai laukta Juozo Apučio novelių knyga Vieškelyje džipai (pavadinimas su aliuzija į Kazio Jankausko 1938 metais išleistą romaną Vieškelyje plytų vežimai). Pirmąkart buvo pristatyta per Vilniaus knygų mugę, balandžio 12-ą Rašytojų klube. Radijo laidai „Literatūros akiračiai“ rašytoją kalbinau kitądien. Beje, būtent už šią knygą Juozas Aputis buvo įvertintas nacionaline premija.

Visa Juozo Apučio teisybė apie romanus, noveles, jaunystės laikus ir kita

– Prieš šį pokalbį apžiūrėjau savo bibliotekos vieną lentyną: 1985-ais išėjo Keleivio novelės, po metų rinktinė Gegužė ant nulūžusio beržo, 1989-ais apysakos Vargonų balsas skalbykloj ir Skruzdėlynas Prūsijoj, po dešimtmečio – pirmas Apučio romanas Smėlynuose negalima sustoti. Buvo galima pagalvot: na va, šernai nusibodo, vienas mamutas prabėgo horizonte, ir prasidės – kaip ir dera rimtam prozininkui, kas kokie dveji metai po romaną rodysis. Kaip išėjo, kad vėl novelių knyga?
     – Taip jau išėjo, išėjo – ir tiek. Pirmiausia tai reikia pasakyt jau dabar teisybę galutinai (esu ją pasirašęs savo popieriuose): tą romaną aš tiek jį gyvatę taisiau, tiek tvarkiau, kad jis man nusibodo, ir visą laiką jutau, kad ne tas, ir viskas, vietomis ne tas – na, neišeina man ištempti. Leidau dėl to, kad tiek dirbta. Gal ir buvo galima neleisti, bet, kita vertus, jeigu jau padarei, tai gali ir parodyti.
     – Šešiolikos metų darbą.
     – Na taip, šešiolikos metų, taip. Tai siaubas yra. Pertraukų būdavo, neduokdie, jei kasdien sėdėtum, bet nepatiko ir dabar man ten daug kas nepatinka. Iš aš dar po visų kritikų, kurios buvo žiaurios, žiauriausios apie mano kūrybą (ir tas, žinoma, prisidėjo), apie romaną nebegalvoju. Nors esu kadaise turėjęs tokių iliuzijų, ir rimtesnių sumanymų, iš savo tėvų gyvenimo parašyt. Bet kaip viskas pasidaro? Keičiasi reikalavimai apskritai beletristikai, romanui ypač, o aš jau kokių mandrysčių ten nebūčiau iškrėtęs, labai realistiškai, labai taip žemiškai norėjau daryt, rinkau, klausinėjaus, kaip buvo, kas kur gyveno, kur tėvai, kur seneliai. Man tai buvo įdomu vienu metu. Gal ir gaila, kad tas sumanymas į bedugnę įkrito.
Na o novelės – o ką? – pats jaučiu, kad man geriau sekasi noveles rašyt. Mat romane vis tiek didesnį ar mažesnį laiko gabalą turi įspraust į tam tikrus rėmus. Tuose rėmuose turi būt intrigų, turi būt susikirtimų, dinamikos, nes kitaip bus neįdomu skaityti, o aš nesu iš tų žmonių, kuris labai sugebėčiau gyvenimą įrėmint, man netelpa, nesiduoda. Užtat aš dramos jokios negaliu parašyt. Nesuprantu, kaip galima ištraukt dvi ar tris gijas kokias ir painioti intrigas visokias. Kad lyg ir nereikia, man regis, to gyvenime daryt. Tai va. Tai tada tos novelės vėl sugrįžo. Po labai ilgo laiko.
     – Keleivio novelės – naujų novelių rinkinys – išėjo 1985-ais, vadinas, prieš 20 metų. Vieškelyje džipai – skambiai tariant, dvidešimties metų Juozo Apučio, novelisto, darbas?
     – Džipai greitai laksto (juokiasi), tai greitai viskas ir išėjo. Man visada taip būdavo: steni, steni, steni, niurzgi pats ant savęs, kas nors iš šalies paniurzga, kad nerašai, o pats save ypač dažnai plaki, o ne, ir viskas. Vieneri metai, kiti, treti – nieko, nors pasiusk. Baisu sėst, nesinori sėst ir rašyti. Geriau eini obliuot, ką nors daryti, nežinau, vėjo gaudyt. Bet man buvo visąlaik taip! Tarpai gi buvo visada dideli. Tiesa, buvo jų priverstinių tokių anais laikais, kai nespausdindavo gyvatės leidyklos ir neleisdavo, bet ir nepriverstinių – pats kažkaip priverstas iš vidaus būdavai nerašyt. Tai šitos novelės noko ilgą laiką. Na kaip? Nesu iš tų žmonių, kuris pripažintų, kad kūryba, menas yra kažikas va tokio – nutiško kaip seilytė iš kažikokios burnos, ir viskas. Nė velnio. Reikia dirbt, reikia galvoti, atsiranda su metais ir tokio įgūdžio – žinai, kur reikia paspausti, kur sulėtinti, kur kokį akcentėlį dėti. Tai va taip galvoj dėliojosi, dėliojosi, o paskui, kai jau daugmaž susidėlioji, tai vienas juokas yra parašyt. Rimtai! Vienas juokas – sėdi ir parašai. Tiktai tiek, kad dabar, senėjant, atsiranda daugiau kritiškesnio požiūrio ir tokio pagalvojimo. Tai ir pataisymų daugiau atsiranda. Šitos knygos kai kurias noveles esu aręs jejejei kaip, ir drapakavęs. Labai žiauriai tiesiog. Perskaitau, užsirašau pastabas, kad neužmirščiau (jau painiojas, nes knygą sudarinėjau), paskui grįžtu po kurio laiko – ir kol sugalvoji, kol surandi, ko reikia! Dažnai pataikai ilgai galvodamas, ir taip faina pasidaro – kaip ten kitam atrodys nesvarbu, bet tu žinai, kad čia jau yra amen, viskas, taip ir turi būt.
Tai šitaip tos novelės atsirado. Čia gi naujų yra labai daug. Visi tik painioja (mane truputėlis ir erzina tas) – rinktinė, rinktinė. Čia ne rinktinė. Yra kelios novelės senos, bet jos turi savo vaikaičių, naujų, iš šių dienų.
     – Vaikų ar vaikaičių?
     – Vaikų, bet ir vaikaičių yra. Daugiausia tai vaikai, bet dar ir patys seniai dalyvauja – herojai, jeigu juos taip galima pavadint. Šitos yra atverstinės: vienas puslapis dabar – kitas iš praeities. Į vieną žiūri, į kitą žiūri – kas čia įvyko per tą nemažą laiko gabaliuką. Tai va yra kelios senos, užima jos nemažai vietos, kadangi ir triptikas yra, o visos kitos naujos. Tų naujų aš per metus parašiau apie dvidešimt. Dvidešimt dvi net.
     – Būtų išėjusios kokios dvi novelių knygos – po dešimt sudėjai, ir leisk.
     – Jeigu dar mažo formato, stori viršeliai, tai taip. Buvo toks priepuoliukas užėjęs. O dabar aš vėl vaikščiosiu tuščias; nežinau, gal ir sudie – vaikščiosiu vaikščiosiu ir nusivaikščiosiu. Nes dabar nėr ūpo rašyt.
     – Bet gal dabar bus ūpo pasakot, kaip viskas atsirado? Vakar per knygos pristatymą Rašytojų klube kalbėta, kad atverstinės novelės yra unikalu lietuvių literatūroj, apskritai gal visoj literatūroj, lietuviškai sakant, nieks tokio dalyko nebuvo daręs. Nesitiki, kad jūs taip atsivertėt Gegužę ant nulūžusio beržo, pradėjot iš eilės skaityt savo noveles ir kurią nors beskaitant toptelėjo: o! šitos būtų galima sukurt antrą seriją.
     – Vieno atsiradimo taško ir negalėčiau nurodyt. Jeigu jau išleidi knygą, tai išsirengi nuogas ir vaikštai gatve – visą teisybę reikia sakyt.
Juokinga truputį, bet užsimaniau knygą išleist. Jau atėjo laikas, galvoju, reikia išsileist, nes nebežinosi, kad esi rašytojas šioks toks. Velnias, visi gauna stipendijas visokias, o gal ir man pavyktų kokią gaut, kad sau ramiai galėčiau gyventi? (Knyga ne dėl to atsirado, čia juokų dėlei, nes ir rimtesnių priežasčių buvo, paskui pasakysiu.) Tai galvoju: jei paprašysiu tos stipendijos novelėms rašyt, tai vis tiek į tas noveles taip įtariai žiūri, be to, tas Aputis kažkada berašęs, ar jis beparašys, ar verta, ar neverta skirt, o jei paprašyčiau atverstinėms novelėms – čia vis tiek naujas toks daiktas, visiem tuoj strigs. Tai aš sufušeravau truputėlį, o paskui pats žiūriu: pala pala, tai kad čia gi visai rimtas reikalas. Ir tada tos novelės vos ne pačios atsivertė. Kai kurios pačiam labiau užstrigusios, antra vertus, daugiau ėmiau tų, kurios yra mokyklinėse programose, tokios žinomesnės kad būtų. Tai va tokie juokai, o ne juokai buvo pirmiau.
Būdamas Klaipėdoj, Novelės rudeny, užpernai tas renginys, rodos, vyko, gavau laiškelį – čia yra teisybė – iš savo jaunystės. Buvo toks mano triptikas „Ak, Teofili!“ apie matininkus. Nesakau, kad ten kokia meilė buvo, vaikas gi buvau – devynias klases baigęs, bet kažkokia kibirkštėlė buvo. Patiko man tos panelės, viena vyresnė, kita jaunesnė, mes vaikščiojom po laukus su teodolitu, dar kitų berniukų ten buvo. Tai va kiek praėjo laiko, kai aš parašiau tą triptiką, kokiais 1967-ais, o Klaipėdoj gaunu laiškelį – atsišaukė viena tų matininkių – ir mano, gimnazistėlio, jai rašytus laiškus. Tai buvo toks pažadinamas: Dievuliau mano, kas yra? Prabėga 50 metų – ir kad ten būtų buvę kas nors tokio, tik žavi jaunystės kibirkštėlė – ir atsiranda žmogus, kurio nematei, negirdėjai. Susiradau telefoną, pasiskambinam dabar, pasišnekam; sakė, visas mano knygas nuo pat pirmos turi, ir aš sakau: ar tik nebus, kad tu vėl mane pastūmei į rašymus?
Ir aš pagalvojau, kad jei jau dėsiu ką nors dabar parašyto, tai tą „Ak, Teofili!“ irgi reikia įdėt, nes bus įdomu, man pačiam įdomu pasidarė. Nuo atvertimo „Ak, Benai!“ – „Ak, Teofili!“ viskas prasidėjo. O jau paskui ėmiau žiūrėti, kad ir kitos novelės, bent kiek įspūdingesnės, gali turėti tęsinį, vienos su rimtesniu pamatėliu, kitos grynai išmislyta, ir taip atsirado tos atverstinės novelės.
     – Jūs atviravot, dabar mano eilė. Novelę „Ak, Benai!“ skaičiau du kartus. Pirmąkart įvardindamas bevardžių personažų prototipus: čia Birutė Jonuškaitė, čia Juozas Šikšnelis, čia Rimantas Černiauskas ir t.t. O kitą kartą kitaip – net pasibraukdamas kai kurias Beno mintis. Vieną noriu pacituot ir perklaust. Benas apgailestauja, kad laiškuose Vilijai taip kvailai vapėjo apie literatūrą, parašytą išsiprievartavusių raštininkų. (Tam laiške buvo minimi Polevojus, Ostrovskis, Fadejevas, Gudaitis-Guzevičius ir kiti.) Užkliuvo ta sangrąžos dalelytė. Gal čia korektūros klaida, net pagalvojau. Ar nebuvo dvejonių: gal išbraukt tą dalelytę? Visi rašytojai juk mieliau norėtų būt kankiniai – išprievartauti sovietinės sistemos, kovoję prieš tą sistemą.
     – Pirmiausia man labai malonu girdėt tokį pastebėjimą. Labai labai gražiai tas mane užgauna, nes tą žodelį ne šiaip sau parašiau. Teisybė, labai ilgai galvojau, ką aš čia noriu tuo pasakyt. Ir visgi nutariau, kad reikia šito žodžio, nes ne visai teisybė, kad išprievartavo, ir netgi labai dažnu atveju neteisybė yra. Na negali išprievartaut žmogaus, kuris nesidavė išprievartaujamas. Ar jisai į stalčių dėjo, ar jis nerašė, po velniais, visai. Jei negalima kaip nori, tai ir nereikia, kentėjo ir nerašė. O kas darė tokius dalykus, kuriuos ten miniu, tai patys išsiprievartavo. Kas dėl pinigo, kas dėl kažkokių draugysčių su valdžia, kas dėl garbės – išsiprievartavo. Žinoma, buvo ir prievartautojų, buvo kas stūmė į tą nuodėmę, sakykim, – visi senesni žmonės tą puikiai žinom, – bet kas nenorėjo būti įstumtas, neįstūmė. Į kalėjimą įstumt galėjo, o rašyt šitaip niekas gi negalėjo priversti. Ir galiausiai niekas negalėjo sukontroliuot tavo minčių – vienintelis privalumas buvo. Jeigu tu pakaušęs kada ir išsiplepėsi, nė vienas saugumietis gyvatė nežinos, ką tu ten turi galvoj, neperšviesi, tada dar nebuvo tokio aparato.
Tai va su tuo išsiprievartavimu taip yra. Ypač jeigu lietuvių paimsi autorius, tokio tipo, kaip ten pavardinti, – tai Dievuliau mano, ką, neišsiprievartavę? Išsiprievartavę. Netgi tokį Gudaitį-Guzevičių paimk. Taip pat išsiprievartavęs. Koks velnias jam liepė tokiu keliu nueit? Buvo tokių, kurie visiškai savanoriškai tą ideologiją skleidė. Tai čia per maža pasakyt išsiprievartavę, kitaip reiktų sakyt. Ir dar kai ką norėjau pasakyt, ką darė anas laikas. Tuose jaunystės laiškeliuose yra visokių ir kvailysčių, ir ne kvailysčių, bet man, kaip rašytojui, sakykim, Benui, kaip rašytojui, kliuvo šitas. Užtat, kad kažkokia sarmata ima, kad tu buvai toks durnas ir skaitei tokią literatūrą. Jos buvo mokyklų programose, žinoma, bet juk čia ne dėl programos.
     – Ne tik skaitei, bet ir kitam siūlei.
     – Siūliau kitam dar paskaityt. Ir dabar mane ima gėda, ir kodėl – aš pasiaiškinu. Šiaip juk neturėtų būti gėda. Na ką? Jeigu žmogus esi tokio nusistatymo, tai kas čia tokio? Laisvas žmogus gali – ar maža prancūzų komunistų ar kokių buvo, kurie Staliną sau garbino. Bet kadangi tu buvai nelaisvas žmogelis tuo metu, tu buvai tam tikra prasme jau išprievartautas ir sudurnintas – va šitas labiausiai žeidžia dabar. Liūdna pasidaro, kad tu tam tikru momentu kaip tas Benas, novelės herojus, buvai pajungtas tos ideologijos, suimtas į nagą – dabar sarmata yra. O neturėtų. Normaliu laiku kokioj Prancūzijoj jeigu kas Apysaką apie tikrąjį žmogų būtų skaitęs, niekas nesigėdintų.
     – Dar didžiuotųs – o, jaunystėj štai ką skaičiau!
     – Taip, taip. Viskas susideda iš niekų ir pasidaro vos ne rimti dalykai, o gal ir rimti.

Juozas Aputis, 2008-11-15
(Alio Balbieriaus nuotrauka)

     – Prisiminiau, jūs vakar per knygos pristatymą skaitėt pastabukus, kuriuos rašėt šalia novelių jas tvarkydamas. Ir vienas, jei atmintis nemeluoja, buvo toks: „Trūksta tikrumo.“ Kas yra tas tikrumas literatūroj? Trūksta tikrumo – ko trūksta, kitais žodžiais?
     – Oho, čia jau spaudi mane į kerčią su šituo klausimu. Labai sunku pasakyt. Tikrumas kūryboje yra turbūt pagrindžiamas pirmų pirmiausia nuojauta. Yra kažikokia nuojauta, ir pasiusk kad nori – nepaaiškinsi. Pirmiausia nujauti, kad trūksta, dar net nežinai ko. Suki galvą, o paskui šauna kokia mintis – ir tai nebūtinai ta, gal galėjo šaut ir kokia kita, – bet jau kai šovė, tai ir prilipo kaip antspaudas, ir jau kas ką nori gali šnekėti, jau nebeišmuš, jau pasiėmei – ir tavo. Ta tikrumo nuojauta yra gal kažkas panašaus kaip žmogaus atpažinimas. Irgi paslaptis juk didžiausia. Išvardink nosį, ausis, akis – ne pagal tai atpažįsti žmogų. Niekas nėra atsakęs, pagal ką atpažįsti žmogų. Nei kvapai, nei plaukai – niekas atskirai; viskas tas galioja, bet nėra esminis dalykas. Yra kažkoks esminis, kuris tiesiog nujaučiamas.
     – Tai tas esminis dalykas ir yra tikrumas?
     – Aš manau, kad taip. Dėl žmogaus gal čia ir nukrypta į šalį, bet menuose tai tikrai yra taip. Man atrodo, bet kuris galėtų patvirtint. Čia jau kūrybos tikrumas – tu gali garantuoti, kad tai yra – suprimityvinant – na, kokybiškai padaryta.
     – Znak kačestva – kokybės ženklas uždėtas.
     – Znak kačestva, taip, gali būti uždėtas. (Juokiasi.) Gal kažkaip panašiai.
Galvojau trupučiuką apie tai, bandžiau šnekėti. Vakar buvo klausiama dėl to autentiškumo, ar čia iš tikrovės, ar ne iš tikrovės. Aš tik neseniausiai sumislinau, kad tikrovė ir kūrybos tikrovė yra labai labai kiti dalykai. Kūrybos tikrumas jokiu būdu negali pretenduoti į kokį išorinį tikrumą. Tai ne visai, bet kas kita, labai labai kas kita. Juk jei peizažas koks yra aprašytas (nekalbėkim apie sudėtingus dalykus) – tai tikrai ne tas pats, ką tu matai akimis. Jokiu būdu. Nes juk yra dar kalba, žodis yra pasiutęs daiktas. Jis tą tikrumą duoda. Ne be reikalo aš Leonardą Gutauską buvau prisiminęs. Na taigi plaukia jo kalba kaip šimtas motorų būtų įtaisyta į valtį. Kalba yra tas tikrumas kūrybos.

     – Gal ir nepavyks padaryt tikro siurprizo, bet vis tiek: po stora knyga Vieškelyje džipai va čia šalia ant stalo guli – tuoj ištrauksiu – jūsų pirmoji: Juozas Aputis, Žydi bičių duona, 1963 metai. Ir noriu klaust: ar čia esanti nuotrauka juokingesnė, ar tai, ką tada rašėt tose septyniose novelėse?
     – Nuotrauka juokingesnė. Toks burbulis, Dieve mano, akys išsprogę... Dabar aš kur kas gražesnis. (Juokiasi.) O novelės – yra skystokų, bet viena kita jau prasikalusi stiprėliau šiek tiek. Kaip sovietiniam laikui, tarkim, tas „Pasikalbėjimas su kareiviu Čiviliu“ – nieko čia tokio, bet va jautrumo yra, ko anuo laiku trūkdavo. O nuotrauka juokinga, žinoma.
     – Ir dar, dabar skaitant, gan juokingai esat pristatytas: ne valstiečio, ne kolūkiečio, o – senoviškai – kumečio šeimoje gimęs, pirmasis apsakymas respublikinėje spaudoje pasirodė 1960-ais. Atsimenat, kuris tai buvo apsakymas? Vienas iš šitų septynių?
     – Tuoj pasižiūrėsiu į turinį. Taip, tai buvo „Du susitikimai“, Pergalėj spausdintas. Labai prastas apsakymas. Velniškai prastas (juokiasi), jeigu galima iš prastumo juokis. Nors negalima, kaip iš ydos negalima juoktis. Nejuokinga, bet prasta. Čia būtent pagal tą išsiprievartavimą maždaug. Šita novelė dar yra atėjusi iš to laiko, kai tas privalomos literatūros sąrašas buvo, kuris novelėj „Ak, Benai!“ įdėtas. Gal ir sakiau, bet gyvenimo juk nepakeisi, kas buvo, šimtą kartų gali kartot: buvau pradėjęs rašyti dar vieną apsakymą, kaip jaunas gimnazistas moko tėvą gyventi pagal kolhozo artelės įstatus. O dėl ko taip buvo? Dėl to, kad – kažikoks noras rašyti. Kol ateini į protą. Ačiū Dievui, palygint labai greitai tas periodas baigėsi. O kitiem, garbiem, netgi talentingiem žmonėm užsitęsė labai ilgai. Išsiprievartavimas, ne kitaip.

Digresija (apie ką juokaut galima, apie ką nederėtų, kas kokius juokus supranta, kas ne; Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas) Sigitas Geda užsirašė:

Skambutis (Romas Gr.).
– Ką daryt, ką daryt?! Juozas nori pasikart! Toks talentas!
– O kur jis dabar yra?
– Zervynose. Paskambinau, klausiu – kaip gyveni, o jis: „Eisiu į mišką ir...“
– Tai kaip tu jį Vilniuj būdamas pagausi?
J. iš ryto sėdi (raudonas) redakcijoj ir juokiasi. (Šiaurės Atėnai, 2000-10-14, p. 5)

P.S. Jei kas tingėjot skaityt, to pokalbio galima pasiklausyt – „Literatūros akiračiai“ pakartojo.

(756) Visiškai tarp kitko: kas yra gyvenimas

Baigiu tvarkyt a.a. Romualdo Granausko archyvą. Liko tik viską surašyt inventorinėn knygon (įpusėjau).
Tvarkydamas rankraščius dar ir paskaitai. Kas įstrigo? Gabaliukas iš laiško mokytojui Albinui Klizui, 2010-03-18 [LLTI BR, F123-127]:

Gyvenimas yra tai, kas nepastebimai praeina pro šalį, kol esi užsiėmęs visokias niekais.

Tam laiške šito posakio autorystę Granauskas priskiria savo rusų kalbos mokytojai D., aprašytai Kenotafe (2005). O apie laišką net vietinėj spaudoj buvo pranešta – „Pedagogas parašė, rašytojas atsakė“ (Banga, 2010-04-07, p. 3); ir kad mokytojas Gargždų dešimtokams tą laišką skaitęs. Tai aš čia su šituo įrašu – atrūga; žemaičiai jau viską žino apie gyvenimą.

(675) Visiškai tarp kitko: replika in memoriam skaitant

Šios dienos Literatūroj ir mene – Valentino Sventicko in memoriam Romualdui Granauskui „Kas baigiasi, kas prasideda“:

Pradėsiu nuo to, kas šiandien, Romualdui Granauskui išeinant, mūsų prozoje turbūt baigėsi. Tai žmonių kalbos gyvybė, sakinio, pokalbio, nutylėjimo tikrumas...

– Pala! Taigi Henrikas Algis Čigriejus dar gyvas!

... tikrumas, įtraukiantis žemaičių tarmę ir jos intonacijas.

Na taip, Čigriejus aukštaitis.

(672) Pakeliui namo, x: apie senstančio svajonę

T-19; Literatūra ir menas, 2004, gruodžio 24, p. 2; Alis Balbierius, esės „Skaitmeninė visata“ pradžia:

Galbūt pradžioj buvo ne žodis, ne vaizdas, o skaičius...
Galbūt skaitmeninių technologijų atradimas ir nepaprastai spartus jų plitimas yra ne kas kita, kaip grįžimas į pradžią, į visatos įsčias.

Vis labiau pasiilgstu geometrijos, pasak apibrėžimo, matematikos dalies, tiriančios erdvinius ryšius. Kol buvau jaunuolis, geometrija (dar biologija) gal net labiau jaudino protą/vaizduotę negu Bložės poezija.
Geometrija labiau negu algebra.
Atsimenu, kai baigiau vidurinę, gavau tokį/tokią pažymėjimą/pažymą, atrodo, taip pavadintą: „už labai gerą algebros ir geometrijos mokymąsi“.
Stojau į lietuvių; pateikdamas dokumentus, ir tą popiergalį parodžiau:
– Bet jūs juk į filologiją stojat! Šitas negalioja.
O vis dėlto, kai pagalvoji, koks popierius apie labai gerą chemijos mokymąsi (ergo, žmogus ir gerą nosį turi) turėtų galiot stojant į filologiją, – gal ims ir atsiras žmogus, parašęs studiją apie kvapus lietuvių literatūroj. – Tikrai įdomu būtų paskaityt. Nėr tokios studijos.
P.S. Apskaičiuokite posmo [prasminį] tūrį. Jono Strielkūno ketureilis, parašytas 2005-11-02:

Vėlinių saulė tokia skaisti.
Gal kitąmet regės ją kiti
Ir prisimins lyg tarp kitko mane
Vėlinių saulės ramiam skaistume.

J.S. mirė 2010-ais. Bene prasmingiausiai jį prisiminė vienmetis a.a. Romualdas Granauskas – Pasijose pagal Joną.
(Mes vis: apie mirusius gerai arba nieko; o gal tikrai sąžiningiau būtų, kaip, regis, Voltaire’as siūlė: apie gyvuosius – pagarbiai, apie mirusius – teisybę?)

(511) Dėl juoko: kaip atrodo filologas šalia Užkalnio ir Maldeikienės

Kai paskambino poetė Ilzė Butkutė ir paprašė dalyvaut jos antrosios knygos pristatyme per Vilniaus knygų festivalį, moderuot anąjį, taip sakant, tolesnių paaiškinimų nelaukdamas tariau:
– Gerai, pirmosios [eilėraščių rinkinio Karavanų lopšinės] pristatyme per knygų mugę dalyvavau, dabar antroji, jei Tau tinka, kodėl ne. Tai čia bus Tavo receptų rinkinys? – manydamas, kad šmaikštauju, paklausiau.
– Ne, matai, aš tokią knygelę Atleisk savo šefą išleidau. Su Užkalniu ir Maldeikiene jau sutarta, bet pagalvojau, kad viskas gali pakrypt vienon pusėn.
– Na ką, Ilze, tebūnie man tai iššūkis.
Atsiuntė autorė tą savo praktinį vadovą, perskaičiau. Įžangą, kaip moderatoriui ir priklauso, parengiau, šio to bei ano pasirengiau paklaust. 54 min pristatymas įvyko, darbas atliktas. Net delfi.lt, t.y. Mindaugas Jackevičius, šitą vyksmą aprašė; T. [regis, Tomo] Vinicko nuotraukom aprašas buvo praturtintas.
Gerai būt nežinomam delfiniu lygmeniu, – pagalvojau; necituoja tavęs, lieki anapus ribos; ir džiaukis. Bet va vienas komentaras вывел меня на чистую воду:

klausytoja 2013-09-13 19:51
Gal galėtumėte pasidalinti, kur galima gauti to, ką buvo parūkęs pristatymo vedantysis?

Na, ne „Rockets“, pardavinėjamas „Lietuvos spaudos“ kioskuose, greičiausiai turėjo galvoj klausytoja (tokias rūkau, iš balto pakelio po 40 vnt.). Jai, matyt, pasirodė nesuvokiamas dalykas, kad  (neprisirūkius kanapių) galima pradėt nuo Donelaičio ir per Simoną Stanevičių, Petrą Vileišį ir Romualdą Granauską prieit iki Ilzės Butkutės: visi paminėtieji asmenys, be kita ko, yra vertę ar rašę brošiūrų savo laiko žmonėms ant naudos.
Taigi: filologas šalia gyvenimą išmanančių žmonių atrodo apsirūkęs. Nebuvau apie tai anksčiau pagalvojęs. Praturtėjau.

(351) Užparaštė, xlv: apie smagią atminties išdaigą

Važiuodamas darban prisiminiau.
Tai buvo daugiau negu prieš savaitę, jei nepamečiau laiko nuovokos.
Coll. S.D. įeina į biblioteką su naujausia Granausko knyga rankose ir pradeda:
– Kaip pavasaris atkiunta, / Ašen atkiutau...
– Man tave čia Dievas siuntė,  / Tik mane ne tau! – Aistis, o ką?
– Žiūrėk. – Ir atverčia knygos puslapį su motto – šiek tiek pakeistom paskutinėm dviem cituoto posmo eilutėm, po kuriom parašyta: Jonas Strielkūnas.
Ir dar pridūrė: paskambinusi leidyklos galvai V.S., tas – autoriui; Granauskas šventai įsitikinęs: Strielkūnas!
Viskas kuo puikiausiai paaiškinama:  Granauskui a.a. Strielkūnas – geriausias lietuvių poetas; kas iš poezijos yra jo galvoj – pirmiausia ir siejas su šiuo poetu; visai tikėtina, kad Strielkūnas yra citavęs tą Aisčio dvieilį Granauskui; ir tebeskamba jis prozininko atminty Strielkūno balsu; būt poetas gyvas – greičiausiai būt paskambinęs, pasitikslinęs; deja.
Atmintis ne prastesnė kūrėja už vaizduotę – įtikinamesnių dalykų sukuria.

(210) Visiškai tarp kitko: apie skaitymus troleibuse

rįžtant iš darbo 19-tu: kokių ketverių ar puspenktų sūnus sėdi tėčiui ant kelių ir, žiūrėdamas į piešinius, o pirštu liesdamas puslapius, klausos skaitomos knygos – Philippe’o Lechermeier (tekstas) ir Rébeccos Dautremer (piešiniai) Pamirštų ir nežinomų Princesių (būtent: tėvas sūnui princeses). Tėčiui sunkokai sekasi, stringa, iš tarties sprendžiant, jam lietuvių kalba – ne gimtoji (prancūzas? italas? ispanas? romaniška tartis). Paskui šnekas. Ir nė krislo abejonės: abu mylintys ir mylimi. Nieko negali būt gražiau.
O aš, stebėtojas? Ką čia aš! – Romualdo Granausko Trys vienatvės, pradėtos vakar po pristatymo Rašytojų klube. Sau. – Ne, būsimiems anūkams (jei tokių bus) teskaito sūnūs; tėvas privalo [cha!] būt svarbiau nei senelis (gal ir ne blogiausias atvejis – kaip mano, – jei senelis, bet ne geriausias).
(P.S. Mindaugo pastaba, kad ankstesniam įraše nepažinęs inicialo T, neišeina iš galvos; šiam parinkau kito dailininko – Vlado Didžioko [biogramoj pridurtina, kad yra buvęs ir žurnalo Vairas meninis redaktorius]; gal šįkart bus aiškiau? – Visai nebūtina, bet va noris papuošt, ir tiek.)