(845) Užparaštė, cxx: Petkevičaitės-Bitės vaikystės poezija

Esu fiksavęs, ką lietuvyčiai ir lietuvaitės mokės atmintinai XX amžiuj.
Užtikau pavyzdį iš ankstesnių laikų – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, gimusi 1861-ais, atsiminimuos „Praslinkusių dienų vaizdai“ rašo:

Senutė, bobutės sesuo, buvusi vienuolė, ir, rusams uždarius Lietuvoje vienuolynus, grįžusi prie sesers gyventi, mokydavo mane, vos pradėjusią kalbėti, melstis už tėvynę ir prašyti Dievą, kad ištikimai ir su atsidėjimu išmokčiau jai tarnauti. Ji pati pasakodavo man apie gamtameldį, bet didelį Kęstutį, Jogailą ir Jadvygą, Lietuvą krikštijusius, apie Vytauto narsumą.
Greta tokių eilėraščių, kaip: Wiewióreczka w lesie, co orzeszki niesie, daje przykład pracy, bądźmy i my tacy! (Voverėlė girioje, kur riešutus raško, rodo darbštumo pavyzdį, – būkime ir mes tokie) išmokė ir tokių: Książe Witold nie próżnował na litewskim tronie, pierś do zbroji zahartował, a do miecza dłonie* (Kunigaikštis Vytautas netinginiavo Lietuvos soste: užgrūdė krūtinę šarvams nešioti, delnus ginklams vartoti).
----------
* Poterių ir eilėraščių mokė mane lenkiškai, nors kalbėti lenkiškai tada dar nemokėjau.
(Lietuva, 1927-07-19, nr. 160, p. 2)

Tą eilėraštuką apie voverėlę radau sentimentalisto Franciszeko Dionizo Kniaźnino apie 1790-us sukurtoj sieliankoj Trzy gody, tik be cituotojo moralo; bet poezija dažnai būna „patobulinama“, ypač auklėjamaisiais tikslais.
Įdomesnis atvejis su posmu apie Vytautą. Atsiminimuose apie pirmąjį savo mokytoją Lauryną Ivinskį (mokė nuo 1865-ų rudens gerus metus) Petkevičaitė-Bitė jau rašo, kad šitą eilėraštį ją išmokęs Ivinskis:

Per skaitymo pamokas jis gražiai man pasakodavo apie Jogailos krikštą, apie visos mūsų tautos krikštą, apie vaidilutę, tapusią kunigaikštiene Birute, apie jos sūnų Vytautą, didelį karžygį, apie kurį turėjau ir gražų eilėraštį išmokti, pirma betgi lenkų kalba:

Książe Witold nie próżnował
Na litewskim tronie.
Pierś do zbroji zahartował,
A do miecza dłonie.

(Laurynas Ivinskis, Raštai, 1995, p. 541)

Bet „Ypatiškų atsiminimų saujoj (iš mųsų atgyjimo pradžios)“ kitaip:

Neatsimenu su Ivinskiu jokio pasikalbėjimo arba apie tėvynę, arba apie savo tautą. Tik etikos klausimus mėgdavo jis iškelti ir mėgdavo apsakinėti apie visokių gyvulių gyvenimą. (Vilniaus žinios, 1907-12-02/15, p. 3)

Kuo giliau miškan, tuo tamsiau; pagaliau beveik nesvarbu, kas tą eilėraštį apie Vytautą būsimąją rašytoją išmokė – močiutės sesuo vienuolė ar Ivinskis. Svarbiau būtų išsiaiškint, koks visas tas eilėraštis ir kas jį sukūrė. Ivinskio Raštus parengusi Regina Mikšytė komentaruos tepateikia tik posmo vertimą lietuvių kalbon.
Gal jau kas ir yra atkapstęs, tik nepastebėjau/neužtikau?
P.S. (04-16) Paklausiau Ramunės B. ir Brigitos S., gal kartais jų akys jau buvo ką nors panašaus sutikę, – deja, ne. Bet žadėjo turėt galvoj. 

(595) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų vasarį —

(α) apie lūkesčius
Jei tau pasiūlo sumest kortom durnių, juk nesitiki žaist pokerio su Andrium Tapinu ar patirt malonumą pralošdamas šachmatų partiją Česlovui Juršėnui?
Pažiūrėjau Vėlyvio Redirected / Už Lietuvą! Padurniuot smagu. Smagu pasižiūrėt į padurniavimus. Tik nereikia pradėt šnekų apie menines strategijas, Tarantino, Kusturicą, socialines kritikas ir pan. Juokimės iš to, kas gali būt juokinga, o ne apgailėtina.

(β) blefas, vardu mėnas
Pora pavyzdžių:
Tokia Millie Brown „kuria mėną“ vemdama: dvi dienas pabadavusi prisigeria dažyto pieno ir – du pirštus kuo giliau į burną. Atseit tokiu būdu dar nieks nekūrė.
Toks Fiodoras Čelnomazovas „tapo“ savo pimpilu arba užpakaliu: „Картины мастера по-весеннему живые и жизнеутверждающие. По мнению Федора, в них заключён куда более глубокий смысл, чем может показаться на первый взгляд.“ [Prispaudi dažais ištepliotą savo subinę prie drobės ar popieriaus, va tau ir mėnas; o jei pimpilu išbraižai kvadratą, jau ir Malevičius Kažkelintasis.]
Štai kas liūdniausia: žinios apie tokius atsiprašant „menininkus“ mūsų akiratin patenka be jokių pastangų, neieškant informacijos apie talentingus menininkus [ar jūs esate googlinęs (-usi): „talentingas menininkas“?]. Jos, tokios žinios, informacijos sraute iškyla paviršiun ir užkliūva už mūsų žvilgsnio kaip... (atsiprašau) kokie šūdai (jie iškyla ir plaukia [į marias plačiausias]).
----------------------------------------------------------
* pavadinimas yra kontaminacija: (a) Kultūros baruos (2010, nr. 7/8, p. 28–32) buvo išspausdinta Jurgitos Pociūtės iš prancūzų kalbos išverstas Jeano Clairo str. „Blefas, vardu kultūra“ („profaniškuose mūsų muziejuose nebeliko nei numen, nei numina [t.y. dievybių]. Vien tik griuvėsių krūva po žemės dalybų“); (b) o žodį mėnas (vietoj: menas) ironizuodamas vartojo Ričardas Gavelis.

(γ) apie metines, kurias vargu ar kas prisimins
Taip, 2014-ieji – Donelaičio metai, kam tik priklauso, kas tik netingi „reikš pagarbą“ evangelikų liuteronų kunigui (taip, vertai; nė pusės žodžio prieš net dėl visiškai nevykusių renginių, jei tai ne paprasčiausias „jubiliejinių“ pinigų „įsisavinimas“), nors būtų galima prisimint ir katalikų kunigą Antaną Strazdą, tiksliau – jo knygelę Giesmės svietiškos ir šventos, kuri buvo išleista lygiai prieš 200 metus, 1814-ais. — Po Elenos K. eilėraščių rinkinio Užpustomi pristatymo tuštybė timptelėjo už liežuvio: ėmiau ir pasakiau apie šitas metines Rašytojų klubo galvai Janinai R. „Tai gerai, imkim ir padarykim renginį per Poezijos pavasarį, aš susitarsiu su Latėnu, o pats gal galėtum kokį įžangos žodį tart?“ – Va taip žmogus ir įkliūni į paties paspęstus kapkanus.
---------------------------------------------------------
Spalio 7-ą bus lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis. Ar kas nors prisimins? – Abejonė tuo stipresnė, kad bent mes dažniau prisimenam gimties, o ne mirties/žūties/savižudybės metines. [Žinau niekur neskelbtų atsiminimų, kurie labai tiktų pirmąkart būt paskelbti kurio nors žurnalo būtent spalio numery, bet: pasiūlysi, ir iškart išgirsi: kas parengs, kas parašys įvadą?]

(δ) apie priešdėlius
Vasario 16-osios deklaracijoj kalbama apie valstybės atkūrimą; to laiko geopolitinę situaciją turint galvoj, viskas suprantama, nors kai dabar pagalvoji – tai buvo deklaracija sukurti valstybę, naują valstybę; Vasario 16-oji, o šunys šika kaip ir kitom dienom; vos neįmyniau.

(ε) neišsiųsto el. laiško pradžia
Re: Re: Tarp kitko; 02-17, vėlus vakaras

Atminties bendrystė, deja, regis, liko vienintelis tikras mus (apibendrintai kalbu) jungiantis ryšys. Nepaisantis skirtumų, kurie nori nenori išryškėja, jei/kai gyvenimą ir požiūrį į jį imame pjaustyt kuo plonesniais sluoksniais. Deja, mes linkę ieškot skirtumų, o ne bendrumų; tampam skirtuomene. Nebent galėtumėm sutart dėl kai kurių kultūrinių vertybių; šeštadienį bus viešai paskelbtas naujasis LLTI premijos laureatas; neabejotinai vienas talentingiausių mūsų prozininkų. [...]

(ζ) trys mintigaliai nesulaukus Agnės Žagrakalytės romano Eigulio dukra pristatymo pabaigos
(a) Tarkim, kalba yra kumelė. Ne kokia kolkozinė, o sava nuosava. Žagrakalytė moka pakinkyt. Pakinko ją pasakojimo vežiman. Ir vadelioja: iš taško A į tašką B [pasakojimo pradžia–pabaiga] keliauja ne greitkelio pakraščiu [tiesiausiu keliu], o pasuka vieškeliais šunkeliais [kuo tolesniu, ilgesniu, malonesniu tikrakeliu]. Tai yra tikrasis malonumas: prisiminti.
(b) Empatija (psichologijos terminas, bet jis vis sukiojosi galvoj skaitant). Rašytoja įsijautusi į savo herojus taip labai, kad skaitytojas įsijaučia į romano herojus taip labai, kad net užmiršta laiku išlipt iš autobuso. (Požymis? – Požymis!)
(c) Jei manęs būt paprašę būti Eigulio dukros pristatymo moderatorium per knygų mugę, būčiau ėmės ir paprašęs: gal galėtum bent pusvalandį pasakot žmonėms apie tą vyrą, kurio asmenvardis, Tavo manymu, turėjo būt įrašytas knygos viršely [virš?] Agnės Žagrakalytės?

(η) apie slapyvardes
[Tai galėtų būt šito įrašo papildinys.]
Yra tikimybė perimt Jadvygos Juškytės archyvą. – Ir pagalvojau: Gabrielė Petkevičaitė pasirinko slapyvardę Bitė, o Juškytė – Širšė [bendravo, korespondavo; kuri slapyvardė labiau intriguoja? pasirinkimas bent jau šį tą reiškia?].

(175) Užparaštė, i—x

Prae scriptum. Taip, stabtelėjo „šis bei tas“. Ne tik todėl, kad praeitą mėnesį bataut sekėsi. Tapau įviliotas į Veidiškes [= Facebook]. Visko per daug pasidarė. Čia tai, ką ir ten lankydamasis kartais užrašydavau.

i: apie patriotizmą, 2011-03-08
Šiandien grąžinau skolintą knygą – Vytauto Skuodžio atsiminimus Žaidimas KGB tinkluose (1996). Nieko tokio, bet vienas retorinis klausimas liko atminty:

Dažnai pagalvodavau, ar Lietuva kada nors atgaus laisvę, turėdama tiek daug gerų, tačiau pasyvių ir bailių patriotų? (p. 223)

Tie sovietmečio patrioto epitetai – geras-pasyvus-bailus, – manyčiau, tikrai gan tikslūs; ne atskirai, o kaip kokteilis.

ii: Paleckis ir Basanavičius, Vilnius ir vyrėjimas, 2011-03-08
Justas Paleckis savo Naujam žody (1926, nr. 21/22) paskutinį kartą sveikindamas Joną Basanavičių su gimtadieniu, 75-uoju, be kita ko, ir taip nu(si)reikšmina:

Norisi tarti: gerai, kad Tu ne su mumis, Tautos Tėve, o ten, Lietuvos tikrojoj sostinėj, kurią tu esi vertas matyti ir joj būti. Tikrai, gal mes neverti savo sostinės, gal neturime gana širdies grynumo jai atvaduoti ir Tau, Tautos Tėve, į akis pažvelgti. O, mes, mes, mes...

Šita citata gal tiktų kokiom sociopsichologinėm studijom? O viena frazė iš pirmojo teksto sakinio: „Dar neišaugę, nesuvyrėję tautiškai, mes turėjome pradėti valstybinį darbą [etc.]“ tikrai verta dėmesio, ypač šiandien: suvyrėti tautiškai – taip ir įsivaizduoju pagal savo supuvimo laipsnį. O ką galėtų reikšt: sumoterėti tautiškai?

iii: iš istorinės statistikos, 2011-03-10
Vartinėdamas Litmenį radau:

Vidutiniškai vienkartiniai tiražai tokie: „Literatūros ir meno“ – 42 tūkstančiai, „Nemuno“ – 50 100, „Pergalės“ – 26 120, „Kultūros barų“ – 11 170 egzempliorių. (LM, 1985-07-20)

Prisiminiau šeštadieninį ryto ritualą: iki kiosko – Litmenio.

iv: apie niekus, 2011-03-18
Perskaičiau kelis kilogramus moksleivių prozos. Kas įsiminė? Juokingiausia, kad sakinys iš teksto su žanrine nuoroda fantasy:

Kažkada seniai, kai dar nebuvo Žmonių ir Žvėrių, buvo Niekai.

Deja, niekų tema neišplėtota; užsiminta, kad jie esą gyvenę gentimis ir neturėję masinio naikinimo ginklų – kalbos ir rašto.
Ir dar: radau veiksmažodį tfiufsėti.

v: iš Bitės ir Mikutos, 2011-03-18
Šiandien LLTI vyksta konferencija, skirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms. Vakar kolegė S.D. visus džiugino 1935-ais rašytam straipsny „F. Bortkevičienė kaip Lietuvos moteries visuomenininkės tipas“ rasta citata:

Teko neseniai išgirsti vieno kitataučio, ilgiau mūsų tarpe gyvenusio, šitokią nuomonę:
– Graži jūsų tėvynė, bet rimtiems veikėjams sunkus gyvenimas. Tačiau mirti pas jus norėčiau, nes gražiai laidojate. (G. P.-B., Raštai, t. IV, 1967, p. 707)

Ir kaip čia neprisiminsi Mikutos (kad ir Kernagio balsu):

Ir kai gražiai akis užmerkiame,
tai mus palaidoja gražiai.

vi: ar tokio dalyko reiktų?, 2011-03-25
Šiandien skaitydamas naujausią ŠA numerį radau Sigito Gedos dienorašty pavartotą žodį savidieva:

Savidieva: nors ir prisikvietęs popiežių Pijų VII, Napoleonas pareiškė, kad karūnuos pats save...

Savidieva – savęs sudievinimas (taip, regis).
Gytis Norvilas savo piešinius vadina paišais. — Mano supratimu, ir gražu, ir tikslu (skirtis nuo klasikinio piešinio). Ir dar visokių gražių ir prasmingų naujažodžių žmogus skaitinėdamas užtinki.
Nežinau, ar juos fiksuoja Kalbos instituto Žodyno skyriaus, dabar vadinamo Leksikografijos centru, žmonės. Gal ir ne, nes jie, tie naujažodžiai, pavartojami tik vieną ar du kartu. O gaila. Va ir pagalvojau: ar įmanu kur nors viešai juos skelbt, kaupt, aptart; jei kam patinka, galėtų irgi vartot, žodžiu, tie naujažodžiai imtų prigyt arba – taip ir liktų x asmens vienąkart pavartota leksema.
Facebookė tikriausiai tam netinkama; o gal tinklaraštis, kad ir: naujazodis.blogspot.com, tam tiktų?
P.S. 2011-05-06: Atsirado Veidiškėse tokia community: Naujažodis.

vii: apie Kudirką suomiškai, 2011-03-25
Skaitinėju Stasio Skrodenio apybraižą Lietuvos ir Suomijos draugija, 1927–2000 (2007).
Maila Talvio (Marija Winter-Mikkola, 1871–1951) savo 1896-ais išleistą apysaką apie Vincą Kudirką pavadino Aateensa uhni – Idėjos auka. Kudirka kaip auka nelabai apmąstytas; o juk toks požiūris visai galimas.

viii: apie kilkes ir vietininką, 2011-03-28

Taip jau kartkartėm atsitinka: užsinori žmogus to, kas atminty skanu. Pvz., kilkių pomidorų padaže. Užsinorėjau, nusipirkau ir – visiškai ne tai, ko tikėjaus. Konkrečiai neskanu. Niekad nebepirksiu ir jums siūlau nepirkt štai šito gamintojo produktų: SIA „Roja F.C.T.“ / Raiņa 10, Valdemārpils, Latvija LV 3260. (Po lietuvišku produkto aprašu pakartota taip pat, tik be ņ ir ā, nors turėtų būt išversta: UAB [?] „Roja F.C.T.“ / Rainio 10, Valdemarpilis; bet čia smulkmė, tik per didinamąjį stiklą įskaitoma).
Latviškai šitie konservai vadinas brētliņas tomātu mērcē – vietininkas; o lietuviškai – kilkės su pomidorų padažu. Ar lietuviško vietininko baimė apėmusi ir latvius? Ar jau visai užmirštas antrasis vietininko klausimas: kame? (Nieko nebesuprantu; buvo juk kilkės pomidorų padaže, ar ne?)

ix: apie Andziulaitį ir Kalnėną, 2011-03-28
lt.wikipedijoj prie str. apie aušrininką Juozą Andziulaitį-Kalnėną (1864–1916) yra pridėta ne jo, o Jono Kalnėno (1901–1941) nuotrauka. Liūdniausia, kad tas pats liapsusas atsitikęs ir l. solidžiam leidiny: Lietuvių literatūros istorija, XIX amžius, 2001, p. 471. 1971-ais „Lituanistinės bibliotekos“ serijoj išleistuose Andziulaičio-Kalnėno Raštuose nėr nė vienos fotografijos. Atvaizdas neišliko?
P.S. Užfiksuoju, nors jokių garantijų, kad neapsižiūrėjimas neplis.

x: apie korektūros klaidas, 2011-04-06
Naujajam, trečiam, Metų numery yra ištrauka iš Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio (1810–1891) Atsiminimų (vertė Aldona Prašmantaitė). Be kita ko, užfiksuotas ir toks nutikimas: istorikas kun. Motiejus Dogelis (1715–1760), leisdamas savo veikalą Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae Vilniaus pijorų spaustuvėj, nusprendė pats būt ir korektorium.

Spaustuvės prefektas jam pasakė, kad autorius paprastai nepastebi riktų. O kai Dogelis laikėsi savo, prefektas buvo įsitikinęs, kad apsirikimas bus jau pirmame lanke. „Lažinamės.“ – „Gerai.“ – „Iš ko?“ – „Iš poros butelių vyno.“ – „Tinka.“ Išspausdino tuomet pirmą lanką. Dogelis padarė pirmą ir antrą korektūrą ir atidavė spausdinti. Ateina prefektas ir teiraujasi: „Ar spausdinti?“ – „Spausdinti.“ – „Ar klaidų nėra?“ – „Nėra.“ – „Tuomet Reverendissime siųsk vyno.“ – Nustebęs Dogelis žiūri, kad jis nepastebėjo pirmosios antraštės raidės, tad vietoje: „Codex Diplomaticus“ didžiosiomis raidėmis išspausdinta: „Podex Diplomaticus“. (p. 123)

Tiesiog klasika! Regis, visas blusas išgaudei, o dramblio ir nepastebėjai. Korektūra dalykas rimtas, reikia antrų akių.

(168) Rastinukai, xviii: kaip vieniši vyrai kartais teisinasi padauginę progai pasitaikius

Iš Povilėlio (pasak Žemaitės) Višinskio, 29-erių Vilniaus žinių literatūros skyriaus redaktoriaus, laiško mylimajai Juzefai Mikuckaitei, 1905-01-01:

Vakar vakarą pas P[etrą] Vileišį perleidau – buvau iki 2 val., gėriau degtinės, vyno, likerio ir šampano – visa, kas man yra uždrausta. O kad Tu čia būtumei, kad jau su manim gyventumei, juk nereikėtų to daryti – būčiau galėjęs visą vakarą Tavo meilę gerti. Mat kaip negerai, kad skyrium gyvename! Todėl greičiau susieikim į krūvą! (Povilas Višinskis: Idėjos ir darbai, sudarė Dalia Striogaitė, 2011, p. 293)

Prieduras Toj pačioj knygoj esančiam Marijaus Šidlausko straipsny „Dėl Povilo Višinskio recepcijos“ rašoma (p. 106):

Ankstyva mirtis [†1906], žmogiškai jaudinanti bičiulystė su Marija Pečkauskaite, vidinis ir išorinis patrauklumas („buvo malonus, gražus, paprastas“ [pasak Kotrynos Grėbelytės]) – visa tai laidavo įspūdingą asmens mitologiją, o gyvenimą iškėlė į tautinės martirologijos aukštumą su atitinkamomis retorinėmis charakteristikomis: „Dvasios Milžinas“ (Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė), „mūsų netarpiškas vadas“ (Vladas Putvinskis), „vienas iš narsiausių kovotojų dėl laisvės ir kultūros“ (Vincas Mykolaitis-Putinas). […]
Šiandien […] randasi galimybių išvysti gerokai žemiškesnį ir problemiškesnį šio kultūros riterio veidą, naujuose kontekstuose išryškėjantį jau be idealizacijos nimbo.

Pateikiama ir keletas konkrečių deidealizuojančių pavyzdžių. — Bet kiek žmonių perskaitys šitą tikrai įdomią ir vertingą knygą, kuriai tetrūksta asmenvardžių rodyklės? Kiek iš perskaičiusiųjų imsis savo galvoj perkurt įsitvirtinusį vaizdinį? Kaip pastebi M.Š., tam reikia ir „pasiryžimo vaduotis iš psichologinės inercijos. Paprastai renkamės palengvintą, supaprastintą bendravimo su Višinskiu būdą – dažniausiai tiesiog mechaniškai gausiname jo įvaizdžio stereotipus“ (p. 107). Ir ne tik su Višinskiu, deja.
Digresija Idem ibidem konstatuoja: „dar nesame parašę vientisos Lietuvos kultūros istorijos“. — Ir vargu ar kada nors parašysim; neįsivaizduoju kolektyvo.lt, kuris tai pajėgtų padaryt, net – norėtų ir ryžtųsi  imtis tokio darbo.

(166) Visiškai tarp kitko: apie nepanašumą

2011-02-28 Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoj bibliotekoj Panevėžy bus pristatyta Lietuvos banko 50 litų kolekcinė (proginė: Bitei – 150) sidabrinė moneta (dail. Rimantas Eidėjus). Su dėžute kainuos 170 Lt.
Jei avèrse nebūtų parašyta, kad čia Bitė – niekaip neatspėčiau, kas ta moteris (plg. su nuotrauka, į kurią [beveik neabejoju] žiūrėjo dailininkas, medalį kurdamas).

(90.5) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: political correctness prieš 105 metus

LL nr. 36 (1905-08-11/24), p. 525 paskelbta korespondencija apie Ramygaloj liepos 31 / rugpjūčio 13 dieną pirmąsyk surengtą Lietuvių vakarą (pasirašyta P-lis, nesiaiškinau, kas toks):

Vaidino Dviejų Moterų [Dvi Moteri = Žemaitė ir Bitė] komėdiją «Velnias Spąstuose». […] Vaidino pusėtinai. Ypač gerai atliko savo roles: Tupienė, Tupis ir Jurgis; blogai Burbulas. Kas man ypatiškai komėdijoj nepatiko, tai dėlei separatiškumo išvengimo vietoj žydo įvedimas «pirklio lietuvio». Taisytojas matyt nieko neišmano apie dailą ir apie lietuvių dvasią, nes žydo žodžius turėjo kalbėt lietuvis, užtat ant scenos pasirodė toks žmogus, kurio mųsų publika ir pažint negalėjo: vieni sakė—kad žydas, kiti—vokietukas, treti karaimas. Žodžiu, išėjo nė velnias, nė gegutė! Labai keistu išrodė tas negyvas typas!...
Norint neužgaut kitų tautų, reikia išrinkt kitą komėdiją, bet ne teip pertaisyt!

(84) Liepos 15-oji, 1910

Užuot domėjęsis, ką veikia ir kalba Prezidentė ir jos palyda dabar Lenkijoj, prisiminiau: lygiai prieš šimtą metų Krokuvoj vyko grandiozinės iškilmės – minint Žalgirio 500-ąsias metines, buvo atidengtas Antano Vivulskio sukurtas paminklas. Organizatoriai per vėlai (versija.lt) atsiuntė oficialų kvietimą lietuviams, tie nespėję suburt delegacijos, tad tepasiuntė vieną Tumą-Vaižgantą – kaip korespondentą.

Visokių įdomybių prifiksuota net keliuose Vaižganto straipsniuose šia tema. Atmintin įstrigo (skaitinėjau Raštų 8 tomą prieš keletą mėnesių) jo kaip „tautiškojo dailėtyrininko įspūdininko“ smagūs pasažai:

Nelietuvis, drąsiai galima pasakyti, tos rūšies paminklo nebūtų padirbęs. M. Pečkauskaitė, aptardama savo paskaitoje lietuviško tautiškumo žymes, trumpai jas išreiškia: nieko labai, nieko per daug; lietuvis jaučia giliai, bet patylomis (žiūr. „Viltį“ [1910, nr. 64–67, „Mintys apie dailę“]). Pritaikindami šitą teisingą gerbiamosios prelegentės aptarimą, galime pasakyti, Jogailos paminklas Krokuvoj – lietuviškos dvasios kūrinys. Kiekvienas žiūrįs pasergėjo šitą paminklą visai kitokį esant neg kiti tokie paminklai Europoje. Kokio gi bereikia didesnio triumfo, kaip kryžiuočių pergalėjimas ties Žalgiriu! O tačiau, žiūrėk, ar tasai paminklas savo stovylomis šaukia apie savo garbę? Ar parodytieji veikėjai didžiuojasi aukštyn galvas keldami? Nieko panašu. Auštybėse sėdinčio Jogailos nei nematome, daugiau imponuoja nepasakoma savo galybe jo žirgas. Mūsų akis pritraukia šalutinės grupės, jų geriausios – lietuvių grupės. Priešakyje po Vytauto kojų aukštynelkas pavirtęs kryžiuotis merdėja. O Vytautas, kalaviju pasirėmęs, nesityčioja, nemina jo koja, nesididžiuoja savo genijum, bet giliai giliai susimąstęs žiūri į paristą priešą. Ne triumfuoja, bet filosofuoja, lyg sakyte sako: „Prieše, kame tavo galybė? vargše, kiek tu lietuvių išnaikinai, o dabar štai paniekintas. Nesididžiuoju, nes ir mano galybė ryt poryt gali taip pat kristi“...
Iš dešinės pusės į nelaisvę paimtas kryžiuotis, nors rankos įį užpakalį surištos, bet dar mėgina atsistoti ir išsiliuosuoti. Išpūstos šnervės, sučiauptos lūpos. Įnirtimas. Bet už jo stovi lietuvis, kairėje laiko iš kryžiuočio atimtą vėliavą, dešinėje ragą ir pučia, šaukdamos pagalbos. Nuovargis kovoje, įnirtimas, supratimas nugalėtą priešą dar galint atsitaisyti – duoda tokią reikšmę lietuvio veidui, kad sunku nuo jo atsitraukti. Šitos dvi grupės – tai tikra dailių dailė; jom dviem nieko neprikišama.
Gražios ir lenkų grupės, miestelėnų ir vado, bet joms prikišama teatrališka poza.
Mes prikištume Vivulskiui viena. Visuose savo bruožuose jis originalus. Tik lietuvių parodyme jis aklai seka lenkais. ir Vivulskio lietuvis – žmogus „dziki, pierwotny“, kailį per pečius persimetęs, basas, bekelnis. Susimildami, ponai lenkai! nors gi kelines lietuviams sugrąžinkite, aplupę jį nuo viso ko! Juk tai absurdas: lietuviai eina karan už tūkstančio varstų, žiemos speiguose ir... be kelinių! Jei ne lietuvių galvos ir širdies, tai bent antro galo pasigailėkite: juk su tokiu apdaru jie gaus... mažiausia slanktą (slogą) ir pavirs dar netikesniais jūsų akyse. Tada ir visai nebebus verta su jais tartis apie ką nors bendra... (p. 28–29).

Rašydamas apie šias iškilmes, diskutuodamas su lenkais, Vaižgantas, regis, gan preciziškai suformuluoja tada vyravusį požiūrį į mus:

Lietuvą lenkai tebesupranta istoriškai [...]. „Żaden Polak nie może zrozumieć Polski bez Litwy.“ Šiame sakinyje visa prasmė krokuvoj regėtosios vienybės. ji reiškė teritorijų vienybę, ne tautų, kurios šitaip aptariamos: „Ja jestem Litwin, ty Białorusin, ale wszyscyśmy – Polacy.“ (p. 36)

Ir Vaižganto deimančiukas apie save:

Mėgstu minios bendrą jausmų išreiškimą, stiprų ir galingą. Tai puikiausias narkotikas. (p. 29)

P.S. Šitas jo raštų tomas, skirtas kelionėms, tiesiog palaima norinčiam atsidurt paraleliniam pasauly; kaip ir Kazio Pakšto Aplink Afriką, kurią skaičiau kaip priedą prie pasaulio futbolo čempionato.

(20) Pirmojo pasaulinio karo pradžios 100-mečiui artėjant

17-o įrašo apie Lietuvos miestelių balsus trečioj pastraipoj po bet padėjau daugtaškį. Susilaikiau nuo įprastos mazochistinės savikeikos (prigalvot prigalvoji, bet kas iš to, jei tai taip ir lieka sugalvojimas, nors gal ir neblogas etc., etc.). Не сыпь ты соль себе на рану, bent jau viešai; užfiksuok, kaip prae scriptume žadėjai, ir tiek.
Prieš porą mėnesių perskaičiau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienorašio III tomą (2008). Tokį, kokį buvo surašius autorė (1966-ais išėjusių raštų II tome – toli gražu ne viskas: praleisti didžiuliai gabalai, kur Bitė kalba apie pliennikus – vokiečių okupuotoj Lietuvoj užsilikusius rusų kareivius – ir bolševikus). Skaičiau ir džiaugiaus pajėgdamas išjungt priekabingąjį tekstologo požiūrį (1966-ais išmestuosius gabalus dabar pateikt boldu – gryniausias nesusipratimas!), nes tekstas įsiurbiantis. Fiksuojamas atitinkamo laiko gyvenimas, dar nevirtęs istorija, kuri, atsirinkusi iš gyvenimo tai, kas jai atrodo verta dėmesio, sudėlioja į lentynėles ir užtraukia saugykloj užuolaidas (gal ir nevykus aliuzija į Radausko seną prostitutę Klio, kuri bijo tiktai saulės šviesos).
Ir įsijungė taikomasis svajojamojo pobūdžio mąstymas: būtų galima sukurt puikų laidų ciklą! Radijo, nors galima ir TV (9/10 medžiagos galima nefilmuot tebestovinčiam Puziniškio dvare ir apylinkėse). Būtų galima atskleist moters (feministinį) humanistės požiūrį į tai, ką karas darė su žmonėm: ir vietiniais lietuviais (varguomene ir dvarininkais), ir rusais, ir vokiečiais. Užfiksuota baisiai daug tikrų žmonių. Ir pasvarstymų yra, kurie labai dėkingi imtis digresijų (kad ir Traklio link)... Stop; kam čia be reikalo vargint tą klaviatūrą? Tik paskutinis sakinys: radijui labai tiktų – visos svarbiausios žinios juk būdavo siunčiamos telegrafu – žinią skleidžiantis garsas.

P.S. Prakeikta asociacijų galia! Išveda į lankas ir dar toliau. Bitės dienorašty užfiksuotas faktas, kad vokiečiai už atimtus arklius atsilygindavo patarimu „Tai arkit karvėm!“, nuvedė prie plakatėlio (prieš gerą mėnesį kabėjo ant laukujų durų), kviečiančio į centrinės ūkininkų prekyvietės atidarymą. Total košmar, pasak vienos „Dviračio žinių“ personažės (esmė – ta nenatūrali intonacija). — Įdėjau plakato gabaliuką, ir negražiai atrodo – trūksta teksto. Reikia pratęst karves. Ne problema.
Po antrojo karo. Edvardas Uldukis prisimena savo vaikystę Tolminkaimy, lietuviškam Gudijos kaime (Tokios tokelės, 2007); pradžioj – kad susisietų – apie arimą karve:

Vokiečių žemėje tebevyko karas, o dvi vasaras dykinėjusios kolūkio dirvos šaukėsi artojų. Tik arti nebuvo jų kam. Ir kuo irgi nebuvo. Teta Kastė Gavėnienė, pasikinkiusi į plūgą vienintelę kolūkio karvę, mėgino plėšti pūdymus. Tai buvo moters ir gyvulio ašaros, ne darbas. Kitos kolūkietės septyniese traukdavo plūgą, aštuntoji laikydavo rankenas (p. 71–72).

O dabar vyksmas, kuris skaitant pasirodė galintis būt labai jėginga idėja filmo scenarijui. Kad taptų aiškiau, reikia įvadėlio. Frontui judant į vakarus, Tolminkaimy sklidusios tokios kalbos: esą „tarybiniai kartu su amerikonais nugalės vokiečius, o tada Amerika nutėkš atominę bombą. Pirmiausia, žinoma, ant Baltarusijos ir Maskvos. Todėl mes, lietuviai, turime kuo greičiausiai važiuoti į Lietuvą, kurios amerikonai tikrai pasigailėsią“ (p. 72). Ir kai kas išvažiavo; Uldukienė su vaikais liko. Iš keturių šeimų buvo sutvertas kolkozas. Valdžia tepasirūpino paskirt pirmininką, ir viskas. Toliau – iš Uldukio atsiminimų:

Tik [1944-ų] žiemą atėjo žinia, jog iš Vokietijos atvarysią daug karvių ir veršelių, kuriuos išdalinsią kolūkiams. Bet gyvulius reikia patiems atsivaryti.
V. Kuibyševo kolūkis komandiravo į Rytprūsius mamą ir tetą Mariją, represuoto Aleksandro Tatorio žmoną. Likome namuose trys mažamečiai broliai Uldukiai ir trys seserys Tatorytės. O maisto atsargų – tik už darbadienius gauti rugiai.
Mūsų motinas išsiuntė tik mėnesiui. [...] kaip nevažiuoti, jei kiekvienai už tą komandiruotę po karvę prižadėjo. Išvažiavo. Mėnesiui.
Grįžo po gero pusmečio su didžiule juodmargių banda, kurią varyte varė per Rytprūsius ir Lietuvą. Žadėtų karvių negavo. Nei tada, nei vėliau (p. 73).

Ir prisiminiau Gedos dienorašty skaitęs, kad pro jo tėviškę pokary varę karves (neberadau tikslios citatos) – ir taip noris sufalsifikuot: tai buvę Uldukienės ir Tatorienės varomos karvės Tolminkaimin (iš principo tas pat pavadinimas kaip Tolminkiemis)...

(12) Bitės premija, vertybės ir šlykštokos nuosėdos

Vijau šitas mintis iš galvos (visko neužfiksuosi, neapžiosi, tepasiblaško, ir apsiramins), darbais ir juokais mėginau užsiimt, poeziją garsiai sau skaičiau, net griebiaus paskutinio šiaudo – o siaube! – įsijungiau į nelemiamą kovą už genus masculinum savigarbą ir lygias teises, bet: vis tebezvimbia kaip vapsvos apie prakąstą kriaušę.
O buvo taip. Praeitą penktadienį iš ryto per Žinių radijo spaudos apžvalgą išgirdau, kad šįmet nepaskirta Bitės premija, „rašo Lietuvos žinios“. Jei rašo, tai galima paskaityt ir visą straipsnį: LŽ, 2009-06-19, Daiva Baronienė, „Premijos vertų rašytojų nerado“ (regis, kitur buvę žinutės būtent šia publikacija ir tesirėmė). Pasirodo, premijos steigėja Panevėžio r. savivaldybė „nuo apdovanojimų susilaikė ne dėl pinigų stygiaus. Apsižiūrėta, kad nebeliko rašytojų, puoselėjančių G. Petkevičaitės-Bitės propaguotas humanistines vertybes“ (premijos nuostatuose parašyta, kad turi būt premijuojama už tai). Še tau, skaitytojau, naujiena. Užuot pasitelkus tariamąją nuosaką (premijos steigėjai sako neradę) ir logiškai paklausus: o ar ieškojo?, kokiose knygose ieškojo ir nerado? ir pan., pasukama blogiausiu keliu: išvardijami ankstesni laureatai, o tada: esą humanistines idėjas puoselėjančių prozininkų ieškojusi ir LRS, ir „literatūrai neabejingi Panevėžio žmonės“; pastarieji nieko nepasiūlę, o LRS rekomendavusi vienintelę kandidatę – Audronę Girdzijauskaitę už atsiminimų knygą Atminties salos („Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja rašytoja Birutė Jonuškaitė [bent jau internetinėj versijoj šis tekstas pailiustruotas besišypsančios B.J. nuotrauka], LŽ paklausta, kodėl G. Petkevičaitės-Bitės premijai rekomendavo vos vieną autorę, liūdnai atsakė, jog nebuvo iš ko rinktis“). Dar sakinys kitas apie „vadinamuosius rašytojus“, Kubiliaus pažadą kitąmet skirt net du milijonus „išskirtinai lietuvių autorių knygoms leisti“. Ir viskas.
Internetinė LŽ skaitytoja: „stai jums ir lietuviskas nudienos vaizdas, be komentaru, kazko labai kraupu pasidare nuo sios informacijos...“ O man pikta (be: kraupiai; ne pirmas kartas) visai dėl ko kito.
1) Žurnalistės darbas „be komentarų“.
2) Įdomu, kas kiti (be straipsny paminėtos bibliotekos direktorės Rūtos Bagdonienės) G.P.-B. fondo nariai, sprendę, yr ar nėr Girdzijauskaitės knygoj humanistinių vertybių? Sprendimas priimtas kokiu balsų santykiu? Bendru sutarimu? VSD blakės posėdžio kambary greičiausiai nebuvo įtaisęs, tad belieka spėt: spėju, kad vertybės čia niekuo dėtos; a) Girdzijauskaitė – ne rašytoja, teatro kritikė ir istorikė (gal net ir jos požiūris į Miltinį bei jojo darbus buvo prisimintas); b) Atminties salos – ne proza, o atsiminimai, kuriuos rašo ir leidžia kas netingi; c) labai jau nesolidi ta knyga – mažytė ir plonytė („mažai darbo įdėta“, konstatuotų, pvz., koks vice-...).
3) O bjauriausia, summa sumarum, kad be žodžių pasakyta: [išskyrus ankstenius G.P.-B. premijos laureatus, apskritai visi kiti ir konkrečiai] Girdzijauskaitė nepuoselėja humanistinių vertybių. Suprantu, absurdiška išeina išvada, bet kaip jaustis Girdzijauskaitei??? Negaliu įsivaizduot. Todėl bent čia teigiu: Girdzijauskaitė puoselėja tokias idėjas. Ir konkrečiai – Atminties salose. [Šiek tiek sarkazmo pasitelkiant:] ji ne tik gerbia žmones, sakydama apie juos tai, ką prisimena, o ne ką prisimenamieji ar jų giminaičiai norėtų perskaityt, ji nuo mažumės net kūnu pajunta antihumanizmą. Štai įrodymas, kuris visam gyvenimui įstrigo atmintin nuo 2005-09-03, kada pirmąkart jį perskaičiau ŠA. Apie maudynes pokariu Kupišky:

Kartą Močiutė nutarė mane išmaudyti. Vakare, kai jau sutemo, prikaitino vandens, uždegė žvakę, viduryje virtuvės sustūmė taburetes, pastatė ant jų nemažą metalinę vonelę ir liepė lipt. Kai jau apsipyliau vandeniu, Močiutė įmetė į vonelę baltą muilo gabaliuką. Muilas neskendo, plaukiojo vandens paviršiuje. Paėmiau jį į rankas, patryniau, jis kvepėjo ir smarkiai putojo, bandžiau panardinti, bet jis vėl iššoko. Klausiu: „Močiute, kodėl tas muilas neskęsta?!“ O ji man sako: „Čia vokiškas, nuo karo metų jį turiu, iš žmonių kaulų padarytas.“ Aš vos neiššokau iš vonelės! Atsistojau ir sakau: „Jeigu, Močiute, tu jo neišimsi, aš šoksiu žemėn ir nesimaudysiu!“ „Na va, taupiau be reikalo...“ – su priekaištu balse ištarė Močiutė, paėmė baltąjį gabaliuką, padėjo ant lentynos virš krosnies ir padavė man paprasto, kaip ji sakė, „žibalinio“ muilo gabalą.

4) Kaip būtų sureagavusi G.P.-B. į tokį straipsnį, tokią Lietuvai pasiųstą žinią?
P.S. Per daug Lietuvoj literatūrinių premijų, ir daugumai jų kandidatus (-ą) tesiūlo, nes turi siūlyt, LRS-os Valdyba.
Surašiau, išdėjau; laikui bėgant ir nemalonūs dalykai užsimiršta (nors toli gražu ne visi).