(1315) Susieji – ir [šį tą prisimeni], xli

[dar vienas įrašas, susijęs su Vilnium (atspirties vieta ta pati – NŽ-A, 2023, nr. 5); nesu nei čia gimęs, nei čia miręs, pagal Aido Marčėno skirstymą, nesu vilnietis; o Vilniaus Gaonas nekėlė tokių griežtų reikalavimų: Vil nor un du verst a vilner – Tik panorėk, ir tapsi vilniečiu (žr. 300 įrašo trečią gabaliuką)]

 

(a) Naujausiam Naujojo Židinio-Aidų numery yra istoriko Liudo Jovaišos rašinys „Septyni krikščioniškojo Vilniaus amžiai: Dešimt atminties vartų“. Aišku, tik spėjimas: redakcijai gavus šį tekstą, ikonografei Ievai N. ir atėjo mintis, kad šitam numery galima pristatyt Kęstučio Stoškaus Vilniaus nuotraukas. Tam puslapy, kur Jovaišos gabaliukas apie Aušros vartus, 44-am, yra Stoškaus nuotrauka, kurią matot dešinėj. Fotografuota vėlai vakare, nustatytas labai ilgas išlaikymas: kas stabilu – tas ryšku, o trumpam kadre šmėkštelėję žmonės – nelyg būtų šmėklos.

(b) Ir bemat ši KęstSt 2002-ų nuotrauka susisiejo su kabančia ant sienos namų bibliotekoj – XIX amžiaus Europos esteto (pasak Agnès de Gouvion Saint-Cyr) Juozapo Čechavičiaus / Józefa Czechowicza fotografija – ta, kuri buvo parinkta kaip reprezentacinė 1995-ais išleistam jo nuotraukų albumui (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Bibliotheca Baltica“; žr. kairėj; dalis 2000 egz. tiražo buvo įrišta į kietus viršelius [gal 100 egz., kurie turėjo būt numeruoti?] – nuotrauka ant aplanko, kiti minkštais viršeliais, tai nuotrauka ant viršelio). Beveik neabejoju: atspaudęs savo Aušros vartus vėlai vakare, fotografas irgi prisiminė tą nuotrauką („šmėklos“ priminė), nes praeitam amžiui artėjant į pabaigą buvo tas, kuris perfotografavo XIX amžiaus kolegos originalus; rengiant albumą spaudai, buvo naudojamasi būtent KęstSt padarytom fotokopijom. Kai jau albumas išėjo, jos, tos fotokopijos, liko redakcijoj; vieną, albumo dailininkui Eugenijui Karpavičiui neprieštaraujant, ir pasiėmiau, įrėmintą pasikabinau ant sienos. Gražu.

— kas aukščiau subaksnota – aišku, irgi galima vadint prisiminimais; bet šitie tik tarp kitko. Žiūrėdamas į šmėklas Čechavičiaus ir Stoškaus nuotraukose, vėl prisiminiau Antaną Ramoną, pagalvojau: greičiausiai ir jam būtų tos šmėklos patikę. Vėl, nes buvau prisiminęs grįždamas iš parodos MO muziejuj, skirtos Gavelio Vilniaus pokeriui, pagalvojęs, kad galėtų būt ir jis šįmet kaip nors paminėtas, prisimintas, juk irgi apie Vilnių daug galvojo ir šį tą užrašė. Namie išsitraukiau iš lentynos AntR kūrybos rinktinę Vasario upės (sudarė Aušra Karsokienė, išleido „Tyto alba“ 2007-ais), manau, paskaitinėsiu. Žiūriu, lapelių pluoštas; ai, taigi dalyvavau šitos knygos pristatyme, su Jūrate Sprindyte, per tų metų knygų mugę. Viršutiniam užsirašyta citata: Ramūnas Kasparavičius: ... Vilnius. Jis man ne sakralinis kaip Antanui Ramonui, ne analinis kaip Ričardui Gaveliui. Didelis mano vaikystės miestas (iš kur citata – nepasižymėta). Kituose pakeverzota apie lėtumą (Ką mums siūlo A.R.? – Sustok, ir akimirka taps žavinga), smulkmės reikšmę; užsifiksuotos jo 1987-ais paskelbtos mintys, kad smulkmena kartais pasako daugiau negu storiausias sausų faktų tomas, kad tikrovė dažnai fantastiškesnė už pačią drąsiausią fantaziją, kad atsiminimai kartais įdomesni už kokį istorinį romaną, todėl reikia juos verst ir leist; kad jam labai svarbu metų, paros laikas; manė, kad Vilnius – aušros miestas. — Pala, o yr rinktinėj jo novelė, gal net ese vadintina, iš rinkinio Lapkričio saulė (1989), kurį redagavau? Pažiūrėjau turiny – nėr „Vilniaus aušrų“. — Nesutinku su Kasparavičiaus įvardais, esą Ramono Vilnius sakralinis, o Gavelio analinis, kad ryškiau būtų taip supriešino; Ramono Vilnius – romantinis, o Gavelio – siurrealistinis; tiesiog skirtingi požiūriai. Kad šįmet siurVilnius akcentuojamas, nieko čia blogo; bet neprošal būtų pri(si)minus, kad ir kitaip galima į jį pažvelgt; taip, kaip žvelgė Ramonas. Štai ta novelė-esė:

Vilniaus aušros

Kažkodėl man atrodo, kad universiteto rankraščių fonduose dūli dar niekieno nejudintas senas, įmantria kaligrafiška rašysena išmargintas rankraštis. Nuo laiko sušiurkštėję popieriaus lapai perverti storais lininiais siūlais. Neįrištas į prašmatnią veršio odą, paprastas, kuklus kažkokio nežinomo Vilniaus vaganto rankraštis. Tituliniame puslapyje išraityta „DE AURORA VILNENSI“.
Klajodamas po miestą ne iš karto suvokiu, kad jis matė tūkstančius aušrų. Ir siautėjant karams, gaisrams, marams, ir skambant linksmai puotų muzikai karališkuose rūmuose, ir aidint piemens dūdelei Neries lankose.
Stovėdamas ant Bekešo kalno, baigiantis dorai net neprasidėjusiai birželio nakčiai, matau už Vilnios vingio, už žaliuojančio Jaunimo sodo miegantį miestą. Tamsėja dangus vakaruose, svyruodamas plaukia baltas rūkas virš upelės, toliau jau melsvas – virš skverų, parkų, virš Neries dešinėje. Kramtau išsausėjusią šlaito smilgą ir laukiu pirmo saulės spindulio, kuris tuoj išnirs iš už margų kalvų, bėgančių į rytus. Nerimsta paukščiai, apsvaigdamos nuo savo giesmės dainuoja lakštingalos, net Vilnios čiauškėjimas, ir tas pasikeičia. Nubėga saulės spindulys baltais miesto bokštais. Sužiba Jono varpinės paauksuotas rutulys, paskui Katedros aikštės varpinės – bet aš pražiopsojau: jau seniai švyti prieš saulę ažūriniai Misionierių bažnyčios bokštai. Miestas, pasakų miestas mano akyse kyla iš slėnio tarsi iš užburtos jūros dugno. Ir kaip visada auštant, ypač auštant linksmai ankstyvos vasaros aušrai, rodosi, kad diena, ši diena niekada nesibaigs. Amžinai švytės balti miesto bokštai, melsvuos tolumos, virpės rasos lašai senamiesčio darželių žieduose. Jo gatvėse dar prieblanda, bet katedros stogas jau švyti. Pro pusapvalį langą virš absidos šviesa krinta į vidų ir gal tik keletą kartų per metus nušviečia navų skliautų rozetes. Gedimino aikštės laikrodis oriai, kaip tik jis moka, muša valandas.
Vienokia aušra, kai žiūri nuo Bekešo kalno, ir visai kitokia, kai nuo Misionierių bažnyčios žvelgi į tamsiai raudonus, žaislinius Užupio stogus, apačioje matai Vilnią, atskubančią nuo Belmonto miško, kuris juoduoja priešaušrio migloje. Kairėje, apačioje, virpa lengvučiai, graudžiai švelnūs Onos bažnyčios bokšteliai. Nuo Šnipiškių tilto matau rūstų pilies siluetą ir Neries vingį. Upė plaukia, iš tolo kažką sau pati šnekėdama, tyli, rimta, nepalyginsi su pačiauška Vilnia. Ta lekia galvotrūkčiais, garsiai plepėdama apie tai, ką matė trumpame savo kely. Nuo Mindaugo gatvės viską regi aušros fone, dar kitaip nuo Šeškinės kalvų, nuo Tauro kalno, Lazdynuose, kur skrieja nerimstantis jaunatviškas raitelis į tekančią saulę. Nuo Liepkalnio matau apačioje niekada neužmiegančią, bruzdančią ir vis dėlto prieš aušrą susikaupiančią geležinkelio stotį. Arba aušra stulbinančiai tyliuose universiteto kiemuose. Kad ir mažame, jaukiame Počobuto kiemelyje. Observatorijos frizas su Zodiako ženklais, vėtrungė ant kraigo ir seni klevai palei taką. Rodos, amžina amžių prieblanda, ir tik iš to, kad staiga suvirpa klevų lapai, supranti – virš Vilniaus patekėjo saulė.
Saulė vis rimtėja, tamsėja medžių žaluma, rugpjūčio aušros vis mėlynesnės ir mėlynesnės, vis lėčiau ir lėčiau iš nakties rūko išnyra miesto bokštai. Jau ir auksinis ruduo. Rytais, visiškoje tylumoje, vien nuo savo svorio krenta be garso žemėn nesiskųsdami šalnos pakirsti medžių lapai. Prityla Vilnia, dar labiau susimąsto Neris.
Rudens dargana, lietūs, vėjai, bet jei pasiseks, šalnotą lapkričio pabaigos rytą gali pamatyti nuostabiai skaidrią aušrą. Horizontas be mažiausios miglelės, viskas staiga priartėja, ir miestas atrodo nerealiai ryškus, tarsi filigraninis senųjų meistrų darbas. Juodi medžiai meta kietus bespalvius šešėlius.
Ateina gruodis su pirmu nebetirpstančiu sniegu, lengvom pūgom, ir tik iš pasidabravusio dangaus suprasi, kad jau aušta diena. O miesto bokštai taip ir liks kažkur aukštai, paskendę prietemoje, atsiskyrę nuo visko, panirę į save. Ir naktis nepasitrauks visiškai, tik susigūš tamsiausiose senamiesčio kiemų kertelėse, kantriai tūnos, lauks greit ateinančio vakaro. Tik ką nusnigti keliai pilkėdami subėga iš žydros šaltos tolumos, iš visų pusių į miestą, apšerkšnijusį, pasislėpusį už savo sienų. Balti bokštai baltų kalvų fone, o ant kalvų viršūnių – juodos, svyrančios nuo vėjo pušys.
Kiekviena aušra kitokia, kaip kitokia kiekviena diena, kaip kitoks kiekvienas žmogus. Ir, eidamas gatvės grindiniu, jaučiu nuo neatmenamų laikų čia gyvenusių mūsų protėvių pėdų šilumą, jų skausmą, liūdesį, meilės nerimą, susimąstymo valandas. Visa tai per šimtus metų susigėrė į akmenis, numintus tūkstančių kojų: basų, vyžotų, čebatuotų, jaunų ir senų, vaikų ir moterų, gražuolių ir kekšių, niekšų ir romiųjų. Matau, kaip nerūpestingas valkata vagantas, barškėdamas palaike špagele, žingsniuoja pro universiteto kiemų arkas dulkiant smulkiam lapkričio nakties lietui: nerūpestingai švilpaudamas, plaikstydamasis sulopyto apsiausto skvernais, pasispaudęs po pažastimi nežinia kam parašytą „DE AURORA VILNENSI“. (p. 8–11)

— — ir tokia mintis įsimetė galvon, jau kelios savaitės ten tupi, ir neblanksta, vis dar atrodo graži: tikiu, kad ir XXI amžiaus Vilniuj yra romantikų, kurie sostinės 700-ąjį gimtadienį norėtų pažymėt pradžiugindami savo sielą; — ilgai žiūrėt į tekantį Neries vandenį, jei ant muziejaus salės sienos, viskas gerai, o jei nuo Žaliojo, Baltojo ar kurio kito tilto – šiek tiek baugu, dar imsi ir prisiminsi Bronių Radzevičių („Su dievišku šyptelėjimu išeinu, beveik nebėra nei baimės, nei...“); o jei ėmus ir pasiūlius Vilniaus romantikams: kurį rytą imkim ir pasitikim (kartu su Vilnium) aušrą; kas ant Gáspáro Békéso kalno, kas prie Trijų Kryžių, kas ant Tauro kalno ar Šeškinės kalvų, kas šiaip kokioj aukštesnėj vietoj (gal net ant stogo, jei jis plokščias)? sakot: o jei bus apsiniaukę? nereikia planuot iš anksto to ryto, tai būtų toks flashmobas, kai pranešama likus valandai kitai iki aušros; taip, romantikai susiburia šiek tiek anksčiau; — ne, vargu ar kas nors panašaus atsitiks; bet vis tiek – graži man ta mintis atrodo.

(1162) Užparaštė, cli: kaip turėtų būt, kad jau gerai būtų?

1
Perskaitęs pirmąjį Marijaus Gailiaus klausimą Nijolei Gavelienei pagalvojau: štai puikus pavyzdys, kaip turi atrodyt klausimas, kad sulauktum daugmaž norimo atsakymo, – kaip pravartu lygioj vietoj sukurt priešpriešą, kaip citatą dera parinkt, kaip pasmailint klausimo galą.

Šiemet Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės minimos valstybės mastu. Žinau, kad rengiamos mokslinės konferencijos Alfonso Nykos-Niliūno bei Broniaus Krivicko 100-osioms metinėms. Kaip manote, ar akademiniuose sluoksniuose bus pastebėtas „Vilniaus pokerio“ trisdešimtmetis? Vytautas Rubavičius yra rašęs, kad tuomet žmonės romaną „skaitė, žmonės kalbėjo, tačiau akademinė literatūrologija bei kritika tylėjo“. Ar po 30 metų pavyks pralaužti tylą?

Turbūt jiems neįdomu. Antra, ir po 30 metų romanas nėra iki galo suprastas. Iš pradžių, oho, kaip prirašė! Bet su davatkų įniršiu viskas ir baigėsi.

Sakote, jiems neįdomu? Manote, literatūrologai neišvengė subjektyvumo?

Man atrodo, kad nenorintys suprasti, niekada ir nesupras: veikia kažkoks stabdis. Romane yra dalykų, kurie galbūt žeidžia.

Žeidžia?

Žeidžia kaip asmenybę. Požiūrį ir įsitikinimus. Todėl toliau neskaitysiu. Nes man bjauuuru. Mes kiekvienas prisistatome barjerų ir sienų, kurių nebegalime peržengti. [...] Jeigu pats nesugebi sugriauti savo sienelių, tai iš mirties taško ir nepajudi. Nemanau, kad literatūros kritikai yra kokie nors antžmogiai. Jie tokie patys žmonės, turintys savo pomėgių. („Nijolė Gavelienė: ‘Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia’“, Literatūra ir menas, 2019 I 25, nr. 2, p. 4–5)

Kodėl reikėjo, kad Gavelienė, „guvi ir šmaikštaujanti pensininkė, kurios akių raukšlelės šypsosi“, daugmaž pasakytų/pritartų: ir po 30 metų tyla nepralaužta, Vilniaus pokeris iki galo nesuprastas ir deramai neįvertintas? Todėl, kad pokalbis – nelyg įvadas į klasinėtojo s-keltį tame pačiam žurnalo numery, o ji vadinas „Latviai prisijaukino lietuvišką šedevrą, o mes?“ (p. 16–17) Kai taip klausiama, atsakymas iš anksto aiškus: s-keltininko manymu, neprisijaukinom. — Kad 2016-ais išėjo jau penktas Vilniaus pokerio leidimas (manyčiau, iš to plaukia išvada: Pokeris skaitomas, ir net labai), kad yr apginta disertacija, kad Prahoj rašoma dar viena, kad vienos Jūratės Čerškutės rašymų/kalbėjimų – gal net kelios dešimtys, tas nieko nereiškia, reikštų tik konferencija, o jos nebus, – vadinas, nieko gero nėr ir nebus. Iš tikrųjų rašytojas būtų prisijaukintas (kaip koks sakalas) tik tada, kai...
Vienam Rygos knygyne-bare „garsiausio jaunosios kartos latvių poeto“ Arvio Vigulo žmona Ieva Viese-Vigula Marijui Gailiui pasako, kad jos mėgstamiausia knyga esanti lietuvių autoriaus ir kad ją perskaičiusi mokykloj, pagal programą, bet teprisimenanti, kad žiauriai gera ir kad jos veikėjas meldžiasi šūdų dievui. Nenustygsta lietuvis, tikrumo nori, klausia knygyno-baro savininko Didzio Kalninio: „Sakyk, kokia ten tokia jau puiki lietuvių autoriaus knyga jūsų mokyklinėje programoje?“ Ir „išsilavinęs Latvijos pilietis su akiniais, knygų mėgėjams atkemšantis alų, įpilantis viskio“ patvirtina Lietuvos piliečio nuojautą: Gavelio Vilniaus pokeris – „romanas, kokio neturi nei latviai, nei estai! Kadaise [1995-ais] išleistas tiražas jau tapęs kultine retenybe.“ (12 klasės vadovėlin išties tai tik ištrauka įdėta, vėliau patikslinama.)
Ir Rygos svečias didžiai nustemba, ir jam ima kilt klausimai apie Lietuvos mokyklines programas: kodėl tesiūlomi „nors ir geri, bet ne tokie galingi“ Jauno žmogaus memuarai, ir tik pasirinktinai? Kodėl ne Vilniaus pokeris?

Ar jie – lietuvių edukologai, literatūrologai ir švietimo biurokratai – mano, kad lietuvių autoriaus teksto turinys tvirkins lietuvių jaunimą, triuškins jų katalikiškas vertybes? / [...]
„Vilniaus pokerio“ trisdešimtmečio proga ištaisykime pagaliau šią neteisybę. Juk net vidurinio ugdymo bendroji programa įpareigoja pateikti „literatūros visumos vaizdą“ (!) ir pristatyti „literatūros kūrinių vertę“ (!!), lavinant moksleivių „meninį skonį“ (!!!)
Lietuvos jaunimo lavinimas be „Vilniaus pokerio“ – tai kaip „Bolderāja“ [tas knygynas-baras] be savo simbolio Tinkio Vinkio su nutraukta antena. Gyventi galima, bet gaila. Nebūkim teletabiai, save patys kultūriškai apvagiantys – atiduokim gi pagaliau R. Gavelio pokerį žmonėms. (p. 17)

— Uch, kiek patoso! Atiduokim – tarsi kas tą romaną būtų pasisavinęs ir slėptų. — Apie ką svajoja MarG? Kad gimnazistai privalomai skaitytų Pokerį, kad tai būtų jų ugdymo bendrosios programos dalis. Privalomas Gavelis. Ką apie tai pasakytų pats Gavelis? — Nenorit būt laisvi? – mes jus išlaisvinsim; visi privalėsit iššifruot Šūdų Šūdo vardą, kaip tą daro latvių abiturientai.

2
– Ozolas lieka neperskaitytas ir užmirštas. Jo filosofinis, kultūrinis, politinis palikimas netapo mūsų mąstymų apie Lietuvą ir pasaulį savastimi, – VU doc. Algimanto Jankausko manymu. — Ne visi prieš miegą perskaito bent pastraipą iš 32 puslapių Romualdo Ozolo lietuviškosios ideologijos metmenų Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2014)? Vadinas, blogai. Visi žengte marš į 80-mečiui skirtą konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“.

0
– Ko tu čia, gasiliūnai, prie žmonių kabinėjies? Negražu; jie juk tik gero nori ir linki.
– Neabejoju jų intencijų tyrumu, tik va vienas dalykas labai nepatinka: savo nuomonės pateikimas kaip gydomojo recepto; įsijautimas į daktaro vaidmenį; sendamas daraus niurzglus individualistas, besišiaušiantis prieš visokius nurodymus, ką daryt, ko nedaryt, ką privalu „atrasti“, prieš visa apimančius tobulinimo planus. Kodėl būtinai Gavelio Pokeris, o ne, tarkim, Antano Ramono Balti praėjusios vasaros debesys ar kas kita? Kodėl mano savasties dalim turi būt Ozolas? Gal man artimesnis Vaižgantas ar Algimantas Mackus? Individualus sąmoningas pasirinkimas – tas yr tikra vertybė.

(1057) Visiškai tarp kitko: apie vieną, sakyčiau, nesusipratimą

elias dienas svarsčiau: reaguot ar numot ranka? Vis dėlto nusprendžiau, kad tebūnie užfiksuota.
Lrytas.lt skaitytojai išrinko šimtmečio knygų šimtuką – viskas tvarkoj; iš šitų rinkimų, manyčiau, buvo ir naudos – šviečiamosios: kai kas tarp 150 knygų viršelių pamatė nematytų, gal ką nors paskatins paieškot ar tos knygos, ar to autoriaus kitos knygos; žodžiu, gerai.
Nesusipratimu vadinčiau štai šį dalyką: Lietuvių literatūros ekspertai išrinko šimtmečio knygų šimtuką.
— Ramūno Gerbutavičiaus paprašyti, žmonės tik galvas pakrapštė ir pasiūlė knygų kandidačių, kurios, jų manymu, vertos dalyvaut rinkimuose. (Ir aš pasiūliau, surašydamas chronologine tvarka. Įsipainiojau.)
Visi 17 į savo siūlymų sąrašus įrašė Škėmos Baltą drobulę; vienas neįrašė Gavelio Vilniaus pokerio, kitas (o gal ir tas pats) – Kunčino Tūlos. Etc. Kodėl neįrašė? Arba iškrito iš galvos, arba greičiausiai pamanė: kam dar ir man siūlyt, kiti tikrai šitą knygą pasiūlys, verčiau įrašysiu tokią, kuri kitų gal gali likt nepaminėta. — Nežinau kaip kiti siūlytojai, bet aš net nepamaniau, kad kandidatų kėlimas gali būt suvoktas kaip balsavimas. Balsavau kaip visi, lryto.lt svetainėj (jei kam įdomu – už Grinkevičiūtės atsiminimus).
Siūlymų suvestinį sąrašą pateikt kaip balsavimo rezultatus tikrai nebuvo jokio pagrindo. Jei koks pamatėlis ir būt buvęs (tarkim, tuos sąrašus būt buvę prašyta sudaryt pagal knygų reikšmingumą), tik 17-os žmonių (parinkų vieno žmogaus – RamG-čiaus) nuomonę pateikt apibendrintai – kaip lietuvių literatūros ekspertų nuomonę, – manyčiau, švelniai tariant, nekorektiška. — Toks dvigubas nesusipratimas.

(886) Visiškai tarp kitko: patikslinimas ir digresija

ernardinai.lt iš doxa.lt persispausdino Elžbietos Banytės parengtą rekomendaciją „10 lietuvių prozos tekstų, kuriuos tikrai verta perskaityti“. (Bernardinuos perskaičiau ir pakeiksnojau save, kad per retai užsuku į doxą – tikrai vertą dėmesio nuolat ir sistemingai pildomą tekstų sankaupą.)
Kai kas puolė siūlyt visokių papildų, net savo 10-ukus surašinėt; aišku, ir man norėtųs kokias Parulskio Tris sekundes dangaus siūlyt, bet: ne pats kūrinių sąrašas šiuo atveju svarbu, o pagrindimai, kodėl siūlomas tas ar anas daiktas; tokius surašyt – ne juokų darbas. Tvirtai ta rekomendacija sukalta, turint galvoj adresatą (9 dalykus iš 10 skaitęs, Undinės Radzevičiūtės Frankburgą prašokęs; teks lopyt skylę, nors nemanau, kad būtina; vienas dalykas užkliuvo: Icchoko Mero ir Grigorijaus Kanovičiaus nelyg supriešinimas dėl kalbos).
O dabar tas patikslinimas, dėl prancūzų. Pradėdama kalbą apie Ričardą Gavelį, Banytė kaip papildomą argumentą užrašo: „Kodėl išvis Gavelis? Ne tik todėl, kad jo knygos verčiamos į užsienio kalbas, o Prancūzijoje „Vilniaus pokeris“ susilaukė pakartotinio leidimo [...].“ – Jei Gavelio pakartotinis leidimas paminimas (nors: ar tai ne vad. papildomas tiražas?), tai tada kalbant apie Mero romaną Lygiosios trunka akimirką būtų galima tėkštelt kur kas svaresnį „prancūzišką“ argumentą: La partie n’est jamais nulle yra, jei gerai suskaičiavau, net septyni leidimai (pirmas 1979-ais, paskutinis 2003-ais). Išvertė šį romaną prancūzų kalbon (tiesa, ne iš lietuvių, o iš rusų, nors šiuo atveju kokios nors stilistinės ar kalbinės subtilybės nėra svarbu) filosofo Vosyliaus Sezemano sūnus iš pirmosios santuokos su Antanina Nasonova (1894–1941) Dmitri Sesemann (augęs su patėviu).
Digresija. Aurimas Švedas klausia Broniaus Genzelio, ar galima palygint, kuri – istorikų ar filosofų – bendrija patyrė didesnių nuostolių baigiantis Antrajam pasauliniam karui; atsakymas:

Manyčiau, kad didesnės netektys buvo filosofų. Iš senosios kartos Lietuvoje liko tik vienintelis Vosylius Sezemanas [Levas Karsavinas nepaminėtas todėl, kad labiau kultūros istorikas negu filosofas ar todėl, kad siejosi su Dailės institutu o ne Universitetu?] Visi kiti atsidūrė Vakaruose,. Kai Sezemanas grįžo iš įkalinimo, jo dėka atgijo prieškario filosofinės tradicijos: jis 1959 m. parašė studiją apie Aristotelį, vertė šio filosofo darbus. Paskui su jo vardu prasidėjo darbai estetikos srityje. Taigi Sezemanas atliko rišamosios grandies vaidmenį. Tuo tarpu apie [Eugenijų] Meškauską aš negalėčiau pasakyti, jog jis atliko tokį vienijimo su ankstesniąja filosofija funkciją. Jis greičiau tapo jungtimi su nedogmatiniu marksizmu.
Tiesa, negalėčiau kalbėti, jog egzistavo Sezemano mokykla. Tačiau jis suteikdavo kitą orientaciją savo aspirantams, kreipdamas juos į istorijos filosofiją. Tuo tarpu Meškauskas į pastarąją sferą žiūrėjo labai rezervuotai. Tačiau netrukdė Sezemanui dirbti. („Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas“, Naujasis židinys-Aidai, 2009, nr. 3/4, p. 112)

Sezemano mokykla neegzistavo, bet:

[...] gyvavo terminas „Meškausko mokykla“. Bet ji egzistavo tol, kol buvo aktyvus pats Meškauskas ir kol kitą įtampos polių kūrė Zimanas. Kol reikėjo gintis. O kai filosofijai nereikia gintis, apie mokyklas kalbėti yra sunku. (ibid.)

Kai skaičiau šitą pokalbį kaip šviežieną, neužkliuvau, o dabar stabtelėjau. Kuo čia dėta mokykla, siūlanti svarstyt apie mokytoją ir mokinius? Ar ne tiksliau būtų koks (ne tiesiogine, aišku, prasme) iš gėlų kalbos pasiskolintas clannas ar šeima (à la Mario Puzo romanuos). Eugenijus Meškauskas kaip koks krikštatėvis turi būt nepažeidžiamas („sąmoningai beveik nieko nerašė, nes puikiai suprato, kad prie teksto visados galima prikibti“, p. 109), kurio pagrindinis uždavinys apgint savo šeimą: „filosofų bendrijoje vykdavo scholastiniai mūšiai, kuriuose pajėgos išsidėstydavo taip: iš vienos pusės būdavo svaidomasi partijos nutarimais, o iš kitos pusės Meškauskas pasitelkdavo Marxo tekstus“ (ibid.). Globėjas ir globotiniai, Meškauskas – stogas.
Kaip čia įžvelgt filosofų mokyklos bruožų? Nepajėgiu.

(652) Pakeliui namo, ii: prisiminiau Ričardą Gavelį

Laukdamas A-2G „Sietyno“ stotelėj.

Vizualinis prisiminimas:
1989-ų pabaiga, lapkritis, o gal jau ir gruodis.
Bar bar į viršininko kabineto duris ir iškart praveriu: viens priešais kitą sėdi „Vagos“ Šiuolaikinės prozos redakcijos vedėjas Alijušas G. (už stalo) ir Ričardas Gavelis (priešais); ir abu vienu karu pažvelgia durų pusėn [stop kadras].
– Atsiprašau, užeisiu vėliau.
Vilniaus pokeris buvo bene (greičiausiai nereikia to bene) pirmoji knyga, kurią „Vagos“ vyriausiasis redaktorius Aleksandras K. įgaliojo redaguot vedėją, o ne paprastąjį redaktorių (pvz., Sigitą P., redagavusią ankstesnes R.G. knygas). Viskas vyko tais laikais baisiai greitai (Vilniaus pokeris duotas rinkti 90 01 03, o pasirašytas spaudai jau 90 01 12; rekordas tų laikų?).

Tekstiniai prisiminimai:
(a) R.G. apsakymas „Taikos balandis“, parašytas 1986-ais. – Tekstas, kurio periodinė spauda labiausiai nenorėjo? — Kai rengėm Sietyną, buvau įgaliotas ko nors paprašyt Gavelio prasčiausiai besilaikančiai Prozos rubrikai. – Paprašiau. Pasiūlė „Taikos balandį“ (tas tekstas, perrašas per kalkę, III ar IV egz., yra Sietyno archyve kažkur tamsiajam kambary); kolektyvinis sprendimas: nespausdinsim; sukandau dantis ir ištvėriau; ne – tai ne; pasistengęs išvengiau būtinybės pasiaiškint. — Jei neklystu, tas apsakymas pirmąkart buvo paskelbtas tik to paties pavadinimo R.G. apsakymų rinkiny su paantrašte Septyni Vilniaus apsakymai, išleistam 1995-ais.
(b) [tas autobuso šešėlis suveikė, nežinau kaip] R.G. apsakymas „Raportas apie šmėklas“ iš Nubaustųjų (1987); mano supratimu, stipriausio lietuvių literatūroj apsakymų ciklo. — Literatūros enciklopedijose straipsny ciklas Nubaustieji turėtų būt paminėti kaip apsakymų ciklo pvz.

(595) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų vasarį —

(α) apie lūkesčius
Jei tau pasiūlo sumest kortom durnių, juk nesitiki žaist pokerio su Andrium Tapinu ar patirt malonumą pralošdamas šachmatų partiją Česlovui Juršėnui?
Pažiūrėjau Vėlyvio Redirected / Už Lietuvą! Padurniuot smagu. Smagu pasižiūrėt į padurniavimus. Tik nereikia pradėt šnekų apie menines strategijas, Tarantino, Kusturicą, socialines kritikas ir pan. Juokimės iš to, kas gali būt juokinga, o ne apgailėtina.

(β) blefas, vardu mėnas
Pora pavyzdžių:
Tokia Millie Brown „kuria mėną“ vemdama: dvi dienas pabadavusi prisigeria dažyto pieno ir – du pirštus kuo giliau į burną. Atseit tokiu būdu dar nieks nekūrė.
Toks Fiodoras Čelnomazovas „tapo“ savo pimpilu arba užpakaliu: „Картины мастера по-весеннему живые и жизнеутверждающие. По мнению Федора, в них заключён куда более глубокий смысл, чем может показаться на первый взгляд.“ [Prispaudi dažais ištepliotą savo subinę prie drobės ar popieriaus, va tau ir mėnas; o jei pimpilu išbraižai kvadratą, jau ir Malevičius Kažkelintasis.]
Štai kas liūdniausia: žinios apie tokius atsiprašant „menininkus“ mūsų akiratin patenka be jokių pastangų, neieškant informacijos apie talentingus menininkus [ar jūs esate googlinęs (-usi): „talentingas menininkas“?]. Jos, tokios žinios, informacijos sraute iškyla paviršiun ir užkliūva už mūsų žvilgsnio kaip... (atsiprašau) kokie šūdai (jie iškyla ir plaukia [į marias plačiausias]).
----------------------------------------------------------
* pavadinimas yra kontaminacija: (a) Kultūros baruos (2010, nr. 7/8, p. 28–32) buvo išspausdinta Jurgitos Pociūtės iš prancūzų kalbos išverstas Jeano Clairo str. „Blefas, vardu kultūra“ („profaniškuose mūsų muziejuose nebeliko nei numen, nei numina [t.y. dievybių]. Vien tik griuvėsių krūva po žemės dalybų“); (b) o žodį mėnas (vietoj: menas) ironizuodamas vartojo Ričardas Gavelis.

(γ) apie metines, kurias vargu ar kas prisimins
Taip, 2014-ieji – Donelaičio metai, kam tik priklauso, kas tik netingi „reikš pagarbą“ evangelikų liuteronų kunigui (taip, vertai; nė pusės žodžio prieš net dėl visiškai nevykusių renginių, jei tai ne paprasčiausias „jubiliejinių“ pinigų „įsisavinimas“), nors būtų galima prisimint ir katalikų kunigą Antaną Strazdą, tiksliau – jo knygelę Giesmės svietiškos ir šventos, kuri buvo išleista lygiai prieš 200 metus, 1814-ais. — Po Elenos K. eilėraščių rinkinio Užpustomi pristatymo tuštybė timptelėjo už liežuvio: ėmiau ir pasakiau apie šitas metines Rašytojų klubo galvai Janinai R. „Tai gerai, imkim ir padarykim renginį per Poezijos pavasarį, aš susitarsiu su Latėnu, o pats gal galėtum kokį įžangos žodį tart?“ – Va taip žmogus ir įkliūni į paties paspęstus kapkanus.
---------------------------------------------------------
Spalio 7-ą bus lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis. Ar kas nors prisimins? – Abejonė tuo stipresnė, kad bent mes dažniau prisimenam gimties, o ne mirties/žūties/savižudybės metines. [Žinau niekur neskelbtų atsiminimų, kurie labai tiktų pirmąkart būt paskelbti kurio nors žurnalo būtent spalio numery, bet: pasiūlysi, ir iškart išgirsi: kas parengs, kas parašys įvadą?]

(δ) apie priešdėlius
Vasario 16-osios deklaracijoj kalbama apie valstybės atkūrimą; to laiko geopolitinę situaciją turint galvoj, viskas suprantama, nors kai dabar pagalvoji – tai buvo deklaracija sukurti valstybę, naują valstybę; Vasario 16-oji, o šunys šika kaip ir kitom dienom; vos neįmyniau.

(ε) neišsiųsto el. laiško pradžia
Re: Re: Tarp kitko; 02-17, vėlus vakaras

Atminties bendrystė, deja, regis, liko vienintelis tikras mus (apibendrintai kalbu) jungiantis ryšys. Nepaisantis skirtumų, kurie nori nenori išryškėja, jei/kai gyvenimą ir požiūrį į jį imame pjaustyt kuo plonesniais sluoksniais. Deja, mes linkę ieškot skirtumų, o ne bendrumų; tampam skirtuomene. Nebent galėtumėm sutart dėl kai kurių kultūrinių vertybių; šeštadienį bus viešai paskelbtas naujasis LLTI premijos laureatas; neabejotinai vienas talentingiausių mūsų prozininkų. [...]

(ζ) trys mintigaliai nesulaukus Agnės Žagrakalytės romano Eigulio dukra pristatymo pabaigos
(a) Tarkim, kalba yra kumelė. Ne kokia kolkozinė, o sava nuosava. Žagrakalytė moka pakinkyt. Pakinko ją pasakojimo vežiman. Ir vadelioja: iš taško A į tašką B [pasakojimo pradžia–pabaiga] keliauja ne greitkelio pakraščiu [tiesiausiu keliu], o pasuka vieškeliais šunkeliais [kuo tolesniu, ilgesniu, malonesniu tikrakeliu]. Tai yra tikrasis malonumas: prisiminti.
(b) Empatija (psichologijos terminas, bet jis vis sukiojosi galvoj skaitant). Rašytoja įsijautusi į savo herojus taip labai, kad skaitytojas įsijaučia į romano herojus taip labai, kad net užmiršta laiku išlipt iš autobuso. (Požymis? – Požymis!)
(c) Jei manęs būt paprašę būti Eigulio dukros pristatymo moderatorium per knygų mugę, būčiau ėmės ir paprašęs: gal galėtum bent pusvalandį pasakot žmonėms apie tą vyrą, kurio asmenvardis, Tavo manymu, turėjo būt įrašytas knygos viršely [virš?] Agnės Žagrakalytės?

(η) apie slapyvardes
[Tai galėtų būt šito įrašo papildinys.]
Yra tikimybė perimt Jadvygos Juškytės archyvą. – Ir pagalvojau: Gabrielė Petkevičaitė pasirinko slapyvardę Bitė, o Juškytė – Širšė [bendravo, korespondavo; kuri slapyvardė labiau intriguoja? pasirinkimas bent jau šį tą reiškia?].

(470) Tarp kitko: apie vertes – aktualioji vs išliekamoji

Regis, praeitą šeštadienį palygint ilgai dieną lijo? Kiek prisimenu, taip. Tai va: nieko negalėdamas vad. sode daryt po atviru dangum (pvz., smulkit išpjautų sausuolių), ėmiaus buv. šeimininkų sankaupų – vežė žmonės ir krovė laikraščius, kurie tiktų įkuram [LKŽ patikslintina: ne tik „skiedros, skalos ar šiaip smulkios ir sausos malkos“, bet ir popieriai, ypač laikraščiai].
Laikotarpio tiksliai nenurodysiu, bet bent jau 1998–1999-ais Ričardas Gavelis pragyvenimui užsidirbdavo kas savaitę Respublikai rašydamas „Nuomonę“.
Paskaičiau keletą. Bet kokią išliekamąją vertę praradę tekstai (įsimintinas sakinys: „Lietuvoje gyventi keista, todėl įdomu.“ – Irgi nieko tokio.). Nors už juos buvo sumokama tiek, kiek tikrai negalėjai tikėtis kultūrinėj periodikoj paskelbęs apsakymą (tarkim).
Kvaila būtų pult moralizuoti, esą už vieną Gavelio novelę Respublika galėjo sumokėt kaip už keturis aktualius tekstus. Utopinė mintis. Respublikai reikėjo aktualių tekstų, už juos ji ir mokėjo, ir viskas tvarkoj.
Suvokiu ir tai, kad aktualūs tekstai – par excellence laikini, kelias dienas, na, gal savaitę svarbūs/dominantys tekstai. Nori nenori, susidėsto tokia priešprieša (gal jau kur nors ir užfiksuota): aktualioji vs išliekamoji [teksto] vertė. Kai tokius vad. aktualiuosius (pvz., apie Prezidentės metinį pranešimą šiandien) tekstus rašo žurnalistai ar politikos apžvalgininkai, – viskas tvarkoj, čia jų daržas, bet kai apie tai tenka rašyt žmonėms, kurie gali sukurt šį tą išliekamo, deja, liūdna. Nors ir suprantama: valgyt visiems reikia.

(99) Iš knygų gyvenimo

1
„Aidų“ leidykla praeitais metais išleido Dalios Vasiliūnienės monografiją Žemaičių Kalvarija: Piligriminio centro istorija ir dailė, XVII–XIX a. Šįmet – vėl. ISBN (= International Standard Book Number; knygos a/k) tas pats, o visa kita – skiriasi.
2009 (dešinėj): vienspalvė spauda, be iliustracijų, 244 p., minkštas įrišimas; parėmė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija ir LR kultūros ministerija; tiražas nenurodytas.
2010 (kairėj): tekstas dvispalvis, pradžioj pridėta Padėka, naujas maketas, daug spalvotų iliustracijų, 478 p., kietas įrišimas; + trečias rėmėjas – Žemaičių Kalvarijos Šventovė; tiražas 1000 egz.
Regis, kas čia tokio? Na, tiesiog 2-as papildytas pataisytas leidimas. Bet kad ne: leidykla naująjį knygos leidimą dovanoja bibliotekoms, prašydama grąžinti ankstesnįjį. Taigi ir ISBN sąmoningai tas pats įrašytas. Susidaro įspūdis: leidėjai nori, kad praeitų metų darbo pėdsakų neliktų, bent jau bibliotekose. Potencialus raritetas?
Nežinau, kaip bibliotekininkai reaguos į tokį leidėjų norą-prašymą. Vis dėlto – tai du skirtingi leidiniai.
Kur čia šuo pakastas? Spėtina: piniguose, t.y. nepavyko atsiskaityt už paramą pateikus 2009-ų produktą. Norom nenorom prisimena Veide buvęs Andriaus Bačiulio straipsnis. Bet gal ir klystu.

 

2
Štai ką galima paskaityti laukiant ligoninės Priėmimo skyriuje (VU ligoninės Santariškių klinikos Centro filialas; buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninė).
Gaveliškiau nesugalvosi.