(864) Tarp kitko: dar viena errata

as jausmas vis dėlto yra vienas bjauriausių: imi skaityt jau išspausdintą tekstą (ypač savo), ir randi korektūros klaidą; o jei dar ji dalykinė ar prasminė – tikras siaubas ir neviltis.
Ant darbo stalo priešais nosį stovi naujausios literatūros istorijos tomai. Išsitraukiau Eugenijos Ulčinaitės ir Albino Jovaišo XIII–XVIII amžiam skirtąjį (apie Joną Eismantą reikėjo pasižiūrėt). O jame jau daugiau kaip dešimtmetį glaudžias du nukopijuotu lapu – 2005-11-30 prof. Jovaišo surašytas klaidų atitaisymas. Savoj knygoj ištaisiau paišeliu. Keliskart jau buvo užklydus mintis: nežinia, kiek ir kam spėjo autorius (†2006-11-22) padovanot to atitaisymo kopijų; aišku, norėjo, kad kuo daugiau knygos egzempliorių būtų su atitaisymais; gal vertėtų juos, tuos atitaisymus, paskelbt viešai, ir jei kas norės – pasitaisys turimoj knygoj? Juk nežinia, kada galbūt išeis antras leidimas.
Šįkart ėmiau ir surinkau kompiuteriu; tebūnie.

Dalykinių ir prasminių klaidų korektūra
Klaidos ir netikslumai atsirado daugiausia dėl turinio sudėtingumo ir detalių gausos.

[puslapis, eilutė iš viršaus arba iš apačios:] atspausdinta → turi būti
46, 3 ap.: Hirchalsą → Hirtshalsą
83, 9 v.: kiekvienas → kiekviename
88, 1 v.: Zigmantui → Žygimantui
       — knygoje vardas Zigmantas III Vaza, Zigmantas Vaza taisytinas į Žygimantas Vaza
88, išnaša: ³ Ibid., 98–100, 104–106. → ³ Koženiauskienė, R., 98–100, 104–106.
105, 1/2 v.: Orichorius → Orichovius
106, 14 ap.: bendraautorius → bendraautoris
       — knygoje žodis „bendraautorius“ visuose linksniuose taisytinas į „bendraautoris“
122, 1/2 v.: tikusių → likusių
134, prie iliustr.: (1588) → (1592)
172, prie iliustr.:  Kulviečio psalmės vertimas → Kulviečio vertimas
199, 11 ap.: mozūrą M. Strijkovskį → M. Strijkovskį
207, 1 v.: Kopelio → Kopylio
213, 15 ap.: puszuszwes → paszuszwes
221, 9 ap.: (Olekos) → (Olelkos)
224, prie iliustr.: šv. Antanas, Jonas ir → šv. Jonas, Antanas ir
224, 12 ap.: Eustatijaus (Eustachijaus) → Eustatijo (Eustachijo)
       — knygoje vardas Eustatijus visuose linksniuose taisytinas į Eustatijas
227, 18 v.: perdirbo → perdirbto
228, 17 v.: Podorės → Podolės
245, 6 v.: filologine → filologine,
247, 5 v.: XVII a. → XVIII a.
259, 2 v.:  Nors tai vertimas, tekstas → Tekstas
278, 16 v.: nekulšiok → nukulšiok
297, 2/1 ap.: Apie šlovingų lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautų → Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos
325, 5 v.: tapo pirmąja → yra pirmoji išlikusi
325, 20 v.: 1620 m. → 1620 m.²
325, 22 ap.: Žodynas (apie 1400 žodžių) → Praplėstas žodynas (apie 14 000 antraštinių žodžių)
325, 17 ap.: įtvirtinimo³. → įtvirtinimo.
325, 13 ap. Jaknavičius². → Jaknavičius³.
326, 21 ap.: Šv. Jono bažnyčios → Šv. Jonų bažnyčios
       — knygoje bažnyčios vardas Šv. Jono visur taisytinas į Šv. Jonų
353, 15 ap.: Gintaltavičiui → Gintautavičiui
364, 23 v.: Piltinės → Piltenės
365, 16 ap.: įvaizdžiai → įvardžiai
365, 16/15 ap.: apleidai – apleidai mane → apleidaim – apleidai mane
367, 6 v.: Dieną → Diena
368, 17 ap.: Bačėnuose → Babėnuose
369, 19 v.: pasirašę → pasirašė
371, 20 ap.: lietuvnykų → lietuvnyku
373, 20 ap.: privesdami → priversdami
375, 4–1 ap.: perrašyti keturias eilutes ir išnašas; turi būti: Asabų⁴ neskiria, / Ing klioštorius⁵ eina, / Miniškoms⁶ duod vainą⁷ / Kas dieną⁸. — ⁴ T.y. asmenų. ⁵ T.y. vienuolynus. ⁶ T.y. vienuolėms. ⁷ T.y. karą. ⁸ Biržiška, M., Rinktiniai mūsų senovės raštai, p. 178.
389, 7 v.: (1604) → (pradėta statyti 1604)
397,, 20 ap. (nuo 1723) → (nuo 1718)
401, 20 v.:  (¹1753) → (¹1750)
403, 22/23 v.: Principium primarium in lingva Lithvanica → Principium primarium Lithvaniae
403, prie iliustr.: Pilypo Ruigio versta giesmė Jono Berento giesmyne (1732) → „Tyrinėjime“ paskelbta lietuvių liaudies daina „Aš atsisakiau savo močiutei“ (1745)
405, 19 v.: „Svarstymo“ → „Tyrinėjimo“
410, prie iliustr.: (devintas leid., 1757) → (1757)
421, 11 v.: taikliai → kukliai
431, 7 ap.: raštais: ir → raštais: D. Kleino ir
432, 12 v.: Principium primarium in lingva Lithvanica → Principium primarium Lithvaniae
435, 8/9 v.: nuo 1723 m. → nuo 1718 m.
440, 8 v.: tarpininkas → varpininkas
483, įterpti pagal abėcėlę: Baryczowa, M., „Augustyn Rotundus Mieleski – pierwszy historyk i apologeta Litwy“, in: Z dziejów polskiej kultury umysłowej w XVI i XVII wieku, Wrocław..., 1976 (Monografie z dziejów nauki i techniki, t. XCIX).
489, įterpti pagal abėcėlę: Jovaišas, A., Kristijonas Donelaitis, Kaunas, 1992.
496, įterpti pagal abėcėlę: Newberry Lituanica, Chicago, 1999.
507, vidurinė skiltis, 18/19 v.: Andrius, Livonijos ordino mgr. 21, 30, 36, 265 → Andrius, Livonijos ordino mgr., žr. Andrius Štirietis (Andreas von Stirland, Andrius)
507, vidurinė skiltis, 21 v.: Stirland) 20, 22, 23, 29, 35 → Stirland, Andrius) 20–23, 29, 30, 35, 36, 265

(760) Ars memorativa: prisimeni lyg ir prisimenąs, kai kas nors ką nors primena, i

Šįmet VU Filologijos fakultete bus apgintas (nežinau, ar jau apgintas, bet bus, nes reikiamos kondicijos, perskaičiau, – turėtų!) Erikos Urbelevič – lietuvių filologijos ir užsienio (italų) kalbos programa – bakalaurinis darbas „Filologijos rudenų fenomenas“.

universiteto poetai —vg—, Valdas Daškevičius, Aurelijus Katkevičius ir Robertas Danys
pas būsimuosius pedagogus Literatūros rudeny, 1984 (Onos Pajedaitės nuotrauka)
Как молоды мы были, как молоды мы были, / Как искренно любили, как верили в себя :)

(1) Keista, kai tampi tyrimo objektu. Tikrai. – Štai pagrindinėj darbo daly – dėstyme – autorė ima ir pacituoja Vytautą V. Landsbergį, prisimenantį:

Išeidavo Gasiliūnas savo žemu balsu skaityti „tavo šlaunų vingiuoti laiptai...“. [Jackau, eilutė lyg ir mano, bet nebeprisimenu tokio eilėraščio; gėda] Ir visos merginos iš karto tapdavo jam labai... draugiškos. Jis buvo gražus, labai romantiškas vaikis. (l. 22)

Po galais, negi čia aš prisimenamas? – Suprantu (gal net prisimenu?), kad ir seksualinės intencijos glūdėjo rašomų tekstų potekstėj; VVL atminty užsifiksavo būtent potekstė. – Dabar juokinga. – Žiūriu į nuotrauką ir prisimenu žmogų, kuris numezgė tą baltą megztinį.

(2) Kitas kurso draugas, Liudvikas Jakimavičius, klausinėjamas ima pasakot:

Aš prisimenu, kad jie [= Filologijos fakulteto galvos, t.y. dekanas Jonas Balkevičius ir prodekanas Albinas Jovaišas] mus labai saugojo. Nes ten būdavo visko, ateidavo kartais išgėrusių studentų, už tai faktiškai galima buvo mesti iš Universiteto, bet mūsų dekanatas mus nuo nemalonumų visados išgelbėdavo, pridengdavo.
       Tiesa, mus vieną kartą norėjo išmesti iš Universiteto. Studentų bendrabutyje kilo konfliktas su kažkokiais komjaunuoliais, susimušė vienas mano kursiokas su berods fakulteto profsąjungos lyderiu, kuris šiais laikais padarė didelę politiko karjerą. Situacija buvo tokia, kad bendrabutyje vaikinai žiūrėjo krepšinį [finalai vyksta pavasarį?], o komjaunimas juos atėjo raminti. Kilo susistumdymas ar nedidelės muštynės. To pakako. Tasai „komsomolcas“ buvo idėjinis, kaip ir dera tokias pareigas einančiam. Be to, kerštingas – užsimojo išmesti mūsų vieną ar du kursiokus iš Universiteto. Mes užprotestavome ir sakėm[:] meskit lauk visą kursą. Sustreikavom. Nėjom į paskaitas. Tuo metu buvome jau ketvirtakursiai, kaip pašalinsi visą kursą? Skandalas. Mus dekanatas išgelbėjo, nors buvo didelis spaudimas. (l. 63)

Taip, prisimenu, bet tikrai prisimenu tik žmogų, kurį norėjo mest, bet neišmetė, – Antaną Jurčį, vyresnį už daugumą mūsų, po kariuomenės, rašiusį visai neblogus apsakymus; su kuriuo teko kartu gyvent vienam kambary bendrabutyje, tik anksčiau, nei nutiko tas incidentas. – Man tik vienas dalykas pasirodė keistas: kodėl Liudvikas neįvardijo žmogaus, kuriam Antanas Jurčys davė į snukį. Abejojo? Nenorėjo? – Gal ir klystu, bet, regis, tai buvo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius Jonas Paslauskas. Tai turėjo vykt 1984-ų pradžioj? Nebeprisimenu. – Antaną prisimenu, o va visa kita – migla. Apsitarti, kaip mes galim kovot už Antaną, buvom susispietę 91 auditorijoj, toj, kur pirmam kurse klausėmės apie TSKP istoriją? – Išranki ta atmintis.

— nuotrauka iš to paties renginio — šypsena! – nors ir paplaukusi —

(3) Ir dar. Visi kalbintieji apie Filologijos rudenis, savaime suprantama, prisimena a.a. Robertą Danį – Robaką, kaip jį vadindavom. Štai Valdas Daškevičius:

Kartą Kultūros klube ant stalo radau mašinėle spausdintą gana įdomią poemėlę. Tekstas buvo nepasirašytas. Klausinėjau, bet nė vienas neprisipažino, kieno šis kūrinys. Jį skaitėme ir aptarinėjome net Literatų būrelio susirinkime kartu su M. Martinaičiu, tačiau stilius mums buvo nepažįstamas. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad poemėlę sukūrė ir paliko R. Danys, norėdamas kitiems jauniesiems universiteto poetams (mus jis vadino modernistais) įrodyti, kad ir jis moka rašyti moderniai, bet to nedaro sąmoningai. (l. 91)

Pamini, be kita ko, slaptingąją poemą ir Aidas Marčėnas In memoriam (gražus ir teisingas surašas).
Štai tas Roberto Stebėjimas (kadangi dedikuota man [kaip supratau, tai reakcija į Laukinio karvelio akis ir kai kuriuos eilėraščius], tai ir priglaudžiau tada tekstą); tikrai ilgas (nes plonas), tad įdėjau į atskirą puslapį; 16 lapų; datuotina: apie 1984.

P.S. Ar tai R.D. alter ego kalba [kirčiuokit, kaip norit]? – Abejoju. Manau, imitacija. – Ar Robakas turėjo alter ego? Jis visada buvo jis.
Kai prisimenu Robertą, pirmiausia išgirstu galvoj jo „Ginkluokimės“. — Įrašyta 2004-11-26, kai VU Kiemo teatro salėj buvo minimas Filologijos rudenų 25-metis (iš to įrašo išėjo dvigubas CD); renginį vedė Domantas Razauskas ir Lukas Miknevičius; jie ir pristato Robertą Danį, kuris [pradžioj] skaito porą senųjų savo eilėraščių:

Mes vis apibūdindami žmogų, jei jis rašė eilėraščius, ir pradedam: poetas etc. Nemanau, kad elgiamės teisingai. Pirmiausia turėtumėm minėt veiklas, kurios turėjo didžiausios (pozityvios) įtakos. Roberto D. atveju, manau, turėtumėm pradėt: mokytojas etc. Kodėl taip manau? – Taip rašyta, Robertui mirus, delfy.lt – keturi komentarai [dabar neberodomi: Komentaras yra nebeaktualus, todėl neberodomas]:

Roberta labiau pazinojau kaip mokytoja, kai jis deste lietuviu kalba ir literatura Zveryno gimnazijoje. As tuomet buvau jo mokinys. Jis elgesi visai kitaip negu kiti mokytojai. Ateina ir kalba tyliu, ramiu, itikinamu balsu. Jokio pykcio, jokiu konfliktu, o klaseje tylu lyg kapinese. Visi klauso. Net kazkaip nepatogu budavo triuksmauti ar issisokti. Negaledavom pykti uz prastesni pazymi ar nuobauda, nes jis budavo teisus. Klases rungdavosi, kad pakliutu pas Roberta. Fantastiskas zmogus, kuris padare negriztama poveiki daugelio mokiniu pasauleziurai, vertybems, supratimui apie supanti pasauli. [Vėliau tas pats žmogus pridūrė:] Skubedamas uzmirsau parasyti svarbiausia dalyka - Robertas ismoke nevaidmainiauti.
------------------------------------------------------------------
Robertas buvo musu klases laisves mokytojas... Ilsekis ramybeje.
------------------------------------------------------------------
Kaip mokytojas jis mums davė labai daug. Atskleidė nežinomus pasaulius, mokė nuoširdumo, mokė turėti savo nuomonę, o ne aklai priimti primestą. Pritariu R. Kuodžiui, iš jo sklido laisvė, kurios mums kaip oro anuomet reikėjo. Laisvės ir dvasingumo. Ilsėkis ramybėje, Robertai.
------------------------------------------------------------------
Buvau Tavo mokytoja, Robertai. Prisimenu tokias dideles, kampuotas, lyg griūvančias raides, netvarkingai tvarkingą rašyseną, lapelius ir sąsiuvinius, o kartais ir išspausdintus pluoštus eilėraščių. Prisimenu Tave, deklamuojantį M. Martinaičio eiles (Severiutės dalios niekas geriau neperteikė – iki šiolei), dainuojantį ir skambinantį gitara, dažnai išsiblaškiusį, atrandantį ir prarandantį, bet visada mielą ir tikrą. Deja, nepajėgėm nei apginti, nei apsaugoti, nei padėti...Nepyk, nors Tu ir nemokėjai pykti. Gynei gerumą ir tikrumą, kad ir kaip sunku tai apginti. Kaip skaudu, kad jau nespėjom Tavęs rasti – o vos prieš savaitę ieškojom Tavęs, kad ateitum pavaduoti išvykstančios kolegės. Skambinom – neatsakei. Ir jau neatsakysi. Ilsėkis Ramybėje... 

Ką čia ir pridursi? Ir nereikia.

(399) Paradonelaitiana: iš Metų, kaip Europos literatūros šedevro, legitimacijos istorijos

Ankstesniame įraše paminėjus Kostą Korsaką, prisiminė dar vienas dalykas; be kita ko, su juo šiek tiek [nežinau kol kas – kiek] susijęs ir K.K.

Jei gerai supratau, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija nori/siekia 2014-ų sausio 1-ą įterpt į šios organizacijos siūlomų visam pasauly (nekibkit prie apibendrinimo) paminėt datų sąrašą: Kristijonui Donelaičiui – 300. (Kaip šįmet dr. Meilei Lukšienei – 100.) Už ką? Aišku, už Metus.
Praėjusios savaitės pradžioj sulaukėm minėtosios komisijos sekretoriato Kultūros programų vadovės M.V. skambučio – prašymo viens du, per dieną, patikslint po enciklopedijas klaidžiojantį teiginį, esą UNESCO 1977-ais Metus paskelbė Europos literatūros šedevru; jei tiksliau – patikslint LLE paskelbtą a.a. Leono Gineičio str. apie Donelaitį paskutinį sakinį (užmečiau akį ir į VLE [t. V, p. 81]; ten, a.a Albino Jovaišo straipsny, nieko apie Metus kaip šedevrą), taigi – paskutinį sakinį iš LLE:

D. poema Metai UNESKO nutarimu 1977 įtraukta į „Europos literatūros šedevrų biblioteką“. (p. 119)

Ką gi, ėmėmės darbo, t.y. ieškot. Ir nieko labiau patikslinančio ir sukonkretinančio negu gabaliukas Pergalėj neradom (patikslinimai pakeliui atsispindi per nuosiuntas):

Tarptautinė literatūros kritikų asociacija, remdamasi SNO UNESCO konferencijos nutarimais, sudarė Europos literatūros šedevrų sąrašą nuo antikos iki 1940 m. Kūrinių sąrašą svarstė speciali komisija, kuriai pirmininkavo žinomas prancūzų rašytojas H. Bazenas ([Hervé] Bazin) ir belgų rašytojas D. Žilis (Gilles [Daniel Gillès de Pélichy]), dalyvaujant UNESCO atstovams ir įvairių šalių kritikams (Tarybų Sąjungai atstovavo N[ikolajus] Fedorenka ir A[leksandras] Michailovas). Paskutiniame Tarptautinės literatūros kritikų asociacijos biuletenyje, išleistame 1977 m. pabaigoje Paryžiuje, paskelbtas žymiausių Europos literatūros kūrinių sąrašas. Čia figūruoja 340 autorių. Pabaltijo kraštų literatūras šiame sąraše reprezentuoja K. Donelaičio „Metai“. (Pergalė, 1978, nr. 4, p. 191)

Tolesnis žingsnis turėtų būti tiesiog atsiverst minimąjį Asociacijos biuletenio numerį – ten turėtų būt konkretybių, kurios tikrai domintų. Deja, tai man neprieinama, nes tik težinau, kad toks biuletenis ėjo. Atsiprašau už informacijos skystumą. (Reiktų eit per visiškai prancūzišką paiešką, o čia aš analfabetas.)
P.S. Susidariau nuomonę, kad L'Association internationale de la critique littéraire bent jau buvo gana politiškai angažuotas (antiburžuazinis/marksistinis) sambūris. Jam, be kita ko, priklausė ir Kostas Korsakas (yra išlikęs Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos atstovo paraginimas atsiųst 5 rb. 42 kap. – kad nekiltų problemų kolektyviai sumokant minėtosios asociacijos nario mokestį). — Ar tai pasėja abejonių dėl Donelaičio Metų kaip vieno iš Europos literatūros šedevrų ligitimacijos? — Nežinau.