(1143) Susieji – ir [išnyra truizmas: всё бренно в этом мире], xxxiv

a: nuotrauka
1986-ais Naujose knygose (Lietuvos TSR valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto ir Lietuvos TSR savanoriškos knygų bičiulių draugijos kasmėnesiniam informaciniam biuleteny), nr. 2, p. 40 buvo įdėta Algimanto Žižiūno nuotrauka „NETIKĖTA AKIMIRKA: poetas Petras Keidošius dar kartą sveikina Lenino premijos laureatą Eduardą Mieželaitį“.
(Savaitgalį po popieryną besikapstydamas šitą NK numerį užtikau. Ir prisiminė tekstas.)

b: tekstas
2006 I 5 Sigitas Geda, be kita ko, užsirašė:

Šiandien palaidojo ir eiliakalį, kuris skundė mane ir kitus anuo metu, šmeižė ir niekino kiek įmanydamas. Pokario komsomolcas, patapęs Maskvos agentu, turėjęs valdiškai privačią volgą ir vairuotoją. Tai tuomet buvo didelių privilegijų ir prabangos ženklai (!). (Žalieji pergamentai, 2018, p. 8)

Nors pavardė nepaminėta, nereikia Agathos Christie sukurtų seklių talento, kad suprastum: čia apie Petrą Keidošių, mirusį 2006 I 3; Žižiūno nuotraukoj stovintį prie, jei neklystu, būtent Volgos; 1967–1992-ais – nuolatinį Lit. gazietos korespondentą Lietuvoj. Kaip poetas – iš „ir kt.“, o kaip sovietmetinio literatūros vyksmo žaidėjas – nors viešai nešmėžavusi, bet l. įtakinga figūra. Tarkim, suorganizuota palanki recenzija LG-toj – sąjunginės RS organe, ir jau gali tikėtis, kad į tavo knygą atkreips dėmesį kuri nors vad. sąjunginė leidykla, būsi išverstas į rusų kalbą, išleistas, ir galėsi tik nusišypsot prisiminęs, kiek honoraro sumokėjo „Vaga“; visai tikėtina, kad, vykdydama tautų draugystės programas, kuri nors iš vad. broliškų respublikų ar soc. lagerio šalių išsivers iš rusų savon kalbon; aišku, vieno ar kito autoriaus paminėjimas blogu žodžiu ar kokiam straipsnį, ar apžvalgoj galėjo tapt rimta kliūtim, bet vis dėlto vadint Keidošiaus visagaliu neišeina: nors „šmeižė ir niekino kiek įmanydamas“, ir Maskvoj išėjo Gedos vertimų rinktinė Скворец под луной, tiesa, tai atsitiko jau perestrojkos laikais, 1989-ais (Vilniuj rinktinė Ущербная луна, осенняя богиня su Kęstučio Nastopkos lydimuoju str. išleista 1986). Suprantu, tiem, kam kenkė ar mėgino kenkt, buvo pikta; o dabar iš šalies žvelgiant, prisimenant Gedos išverstą Dantės Dieviškąją komediją, – paprasčiausiai gaila (nebeatsimenu, kuriam pragaro rate kankinas tokių nuodėmių pridarę).

P.S. Žalieji pergamentai – šešta Gedos dienraščių knyga (greičiausiai bus dar dvi – 2007-ų ir 2008-ų, paskutinių gyvenimo metų, užrašai; įvardas dienraščiai man regis tinkamesnis negu viršely užrašyti dienoraščiai, tiksliau nusakantis tų užrašų pobūdį; be to, toks gediškesnis, turint omeny, kad mėgo kurt naujadarus, šiuo atveju – atsiranda papildomas žodžio reikšmės atspalvis; pats sau laikraštis). — Kodėl Geda, užuot tik eilėraščius rašęs, vertęs, dar ir tų dienraščių ėmės? (Gal ne tik mano galvoj toks klausimas sukiojas.) – Atsakęs yr pats Geda 2003 VI 20 gabaliuke „Prisipažinimai“:

– Mane gena paprasčiausias užrašymo džiugesys! („Karalienės sekretai“, ŠA, 2005 VIII 20, nr. 31, p. 5)

Iš Gedos poezijos jau ginamos disertacijos; manau, ateis laikas ir dienraščiams, kai visi išeis knygom; ir gal ne literatūrologijos krypties koks doktorantas užklius, gal kokios psichologijos, kuriam bus įdomu pasiaiškint kūrybingą asmenybę nelaisvės virsmo laisve sąlygom; na, pvz.: Sigitas Geda kaip neurotiška asmenybė (remiantis Karen Horney įžvalgomis), – Rimantas Kočiūnas ŠA 1996 VI 1 nr. 22 rašė, kad Horney Mūsų laikų neurotiška asmenybė (1937) – lig šiol nepasenusi kultūrinės psichoanalizės pradininkės pirmoji knyga, tuolab yra vertimas į lietuvių kalbą, nors ir 100 egz. tiražu išleistas. Kūrėjas irgi įdomu, ne tik kūryba; kūrėjas juk irgi kūrinys, jį irgi galima analizuoti.