(1255) Visiškai tarp kitko: šis tas apie 1900-ų Paryžiaus pasaulinės parodos Lietuvių skyriaus eksponatus + digresija

ubaksnojęs 1244 įrašo apie Širvio dainuotą Aistį Pasitaisą, prie citatos bibliografinės nuorodos dar pridūriau: „Kultūros baruos buvo ir [Irenos] Oškinaitės-Būtėnienės rašinys ‘Keli bruožai O. Bagdonaitės-Greimienės portretui’, 1991, nr. 12, p. 51–53“. Tas IrO-B rašinys, iš kurio pacitavau, atremtas į Greimo laiškus, o šitas – į Greimienės, su kuria Būtėnienė kartu mokės Kauno „Aušros“ gimnazijoj, leido šapirogruotą laikraštį Živilė.
Galvoj vis pasisukioja mintis: kur nors reiktų užfiksuot, kad Ona Bagdonaitė – bene pirmoji Emilio Ciorano vertėja į lietuvių kalbą (E.M. Cioran, „Tremties pliusai ir minusai“, Santarvė, 1953, nr. 4, p. 29–30), kad išvertė Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo veikalo Réveiles et prodiges (1960) pradžią („Atbudimai ir prajovai“, Metmenys, nr. 11, 1966; bestiariumas – gyvulynas), kad prancūzų kultūra jai gal buvo net savesnė, bent pradžioj, negu Greimui, kad per ir tėvą – dr. Juozą Bagdoną. — Ai, visokių mintigalių galvoj pilna, tas nieko nereiškia. Šito įrašo ėmiaus užkliuvęs už Irenos Oškinaitės-Būtėnienės rašinio dalies, kur ji pasakoja būtent apie Greimienės tėvą:

(969) Visiškai tarp kitko: pora mintigalių (paaiškėjus dokumentų saugojimo vietai) ir prieduras

[960 įrašo dalies laužtiniuos skliaustuos tęsinys] Na štai, tereikėjo tik parašyt el. laišką, nuvažiuot Vokietijon ir patikrint – pora dienų, ir aišku, kur yra vienas Vasario 16-osios Nutarimo originalus egzempliorius ir ne mažiau reikšmingas jo vertimas į vokiečių kalbą. (Įdomiausias dar neatsakytas klausimas – kieno ranka rašyti Vokietijos vyriausybei skirti raštai.)
(a) Būčiau linkęs atsargiau vartoti žodį rado:
– prof. Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą!
Tiksliai šnekant, išsiaiškino dokumento saugojimo vietą; dokumentas, apie kurį kalbame, niekur juk nebuvo dingęs, tad ir atsirasti negalėjo; archyve jis saugomas nuo 1918-ų kovo.
(b) Jau svarstomas antras žingsnis – kaip čia Lietuvon tą „radinį“ parsigabenus? Gal padovanos? Gal išpirkim? (Pastaroji mintis ypač kvaila.)
Manyčiau, telieka, kur yr. Per baisiausius XX amžiaus kataklizmus nieko blogo jam ten nenutiko, teguli ir toliau.
Negi taip svarbu turėt?
Sakot, svarbu. Ypač Tokį.
O kur tam dokumentui saugiau, ypač Tokiam? – atsakymas į šį klausimą turėtų būt lemiamas.
(Kad kitąmet kurį laiką dokumentas pasisvečiuotų Lietuvoj – gražu būtų; ir rodyt reiktų neišrištą iš bylos, kaip vieną iš dokumentų – prasmingiau būtų.)
P.S. O arogantiški („ateina tipas, apie kurį nesu girdėjęs“) Alfredo Bumblausko pasvarstymai apie „archyvų liūtus“ tikslintini: aptingę archyvų liūtai.
P.P.S. (10:00) Ta daili rašysena (spėčiau su šiuo tuo palyginęs) – greičiausiai Antano Smetonos. [03-31 20:30: Ne; Eligijus Raila, beveik neabejotina, teisus – Jurgio Šaulio; žr. komentaruos.]
Prieduras (03-31 06:30). Kol dar mintys aplink Aktą sukiojas, pamėginsiu užfiksuot, ką vaizduotė, nespjaudama logikos pusėn, galvoj sukurpė: kiek ko buvo ir kas kur galėjo pasidėt. Įsivaizduoju buvus maždaug taip:

(1) Suderinamas Nutarimo ruošinio tekstas (jo vaizdas turėjo būt kaip juodraščio, su pataisymais). Nutarimu vadint teksto, iš kurio neaišku, į ką Taryba kreipiasi (palikta vietos įrašyti, pažymint ją daugtaškiu), neišeina; tai tik Nutarimo ruošinys. Galbūt tas tekstas švariai ranka perrašomas, pasirašomas ir padovanojamas dr. Basanavičiui, pirmininkui, kaip pagarbos ir padėkos išraiška.
(2) Į ką pirmiausia Taryba turėtų kreiptis? Be abejo, į Vokietiją. Gebantis gražiai rašyt signataras sėda ir perrašo: (a) lietuvišką Nutarimo ruošinį [jei ir neskaitys, tai bent tegu žino, kad mes sprendimą priėmėm savo kalba], (b) iš anksto parengtą, t.y. išverstą, Nutarimo tekstą vokiškai, kuriame jau turėtų būt nelikę daugtaškio, turėtų būt įrašyta, kad kreipiamasi į Vokietijos vyriausybę. Bet, kaip matyt iš nuotraukų, daugtaškis likęs, tad tai nėra tikras nutarimas; na, ar bet kuri vyriausybė rimtai reaguos į raštą, kuriame nenurodyta, kad būtent į ją kreipiamasi? – Nutarimas vokiečius kalba be daugtaškių turėjo būt pirmas tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas. (Kadangi šiedu dokumentai, galima sakyt, jau žinomi, patikslinsiu savo spėjimą, kad jie greičiausiai rašyti Antano Smetonos ranka [rimtą išvadą, aišku, padarys ištyrę profesionalūs grafologai]; taip spėjau  ne tik dėl to, kad labai panašu į AS rašyseną, bet dar ir dėl to, kad į atsakingus raštininkus tiko dėl turimų filologinių polinkių.) — Kas tai per dokumentai, kurių saugojimo vietą išsiaiškimo prof. Mažylis? Nutarimo (Nepriklausomybės Akto) ruošiniai, nusiųsti Vokietijos vyriausybei susipažinti? Tekstas be daugtaškio (tikras Nutarimas, greičiausiai perrašytas mašinėle, bet be visų tikrų parašų, tik su poros žmonių, tarkim, Smetonos ir Šaulio [?]) išsiųstas vėliau, jo ieškoti reiktų to paties archyvo tolesnėse bylose?
(3) Antra vyriausybė, į kurią reikia kreiptis, Rusijos. Analogiškai: Nutarimo ruošinio nuorašas + Nutarimas rusiškai be jokių daugtaškių. Bent jau, logiškai galvojant, taip turėjo būt. – Nutarimas rusų kalba be daugtaškių turėjo būt antras tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas.
(4) Į Vokietiją kreiptasi, į Rusiją kreiptasi, kaip pranešt žinią lietuviams? Reiktų paskelbt spaudoje. Kaip? Išeitis – taikomasis Nutarimo ruošinio variantas. Nutarimo ruošinys perrašomas mašinėle – mašinėle rašytas tekstas lengviau skaitomas nei rankraštis, – pasirašomas; iš tokio teksto spaustuvėj parengiama klišė (kaip kokios nuotraukos), tinkama spausdinti – atvaizdas kaip abejonių nekelianti įrodymas (dėl spaustuvėj surinkto teksto galėtų kilt abejonių – gal cenzorius nagus prikišo? be to, gali įsivelti korektūros klaidų; gal ir nelabai ryšku atspaudus ant laikraštinio popieriaus, bet patikima. – Lapas su mašinėle perrašytu ir signatarų pasirašytu Nutarimo ruošiniu, spėčiau, bent jau pradžioj buvo atiduotas kuriam nors iš signatarų, susijusių spauda, jei prireiktų daryt klišę. – Gal šitas Akto variantas ir buvo saugomas vėliau Prezidentūroj, o okupavus Lietuvą – išvežtas Maskvon?

— Tai, kas čia surašyta, aišku, improvizacija, spėlionės. Gal kam kokių protingesnių minčių kils?

(949) Tarp kitko: už pirminį tekstą aktualesnė parafrazė ir dar šis tas

(a) 1988-ais (Vincui Kudirkai – 130) Sietyno trečiam numery, pradžioj, p. 5, – nelyg kokį motto buvom įdėję Sigito Gedos tekstą (ar tik ne pirmoji šio eilėraščio publikacija?). Neseniai jį vėl buvau prisiminęs (sausio pačioj pabaigoj šnekėdamas su VVL apie tai, ką vėliau jis surašė).
Kudirkos noras, išsakytas paskutiniam posme, labai svarbus siekiant kokio nors visiems itin svarbaus tikslo, tikslo, dėl kurio nėr jokių abejonių; ir – kai reikėjo – vienybė žydėjo; o tą tikslą pasiekus (tarkim, sukūrus demokratija pagrįstą nepriklausomą valstybę), vienybės nelieka; taip ir turi būt, bent jau keli požiūriai turi egzistuoti, varžytis tarpu savęs. Bet ką aš čia savaime suprantamus dalykus gromuliuoju. Gedos parafrazė daug konkretesnė (ir aktualesnė, t.y. dabar svarbesnius dalykus akcentuojanti) nei Kudirkos giesmė:

Tautiškos giesmės parafrazė
Skiriama Vinco Kudirkos atminimui

O Tėvyne Lietuva,
Kad vaikai tavieji
Liepiami neliepiami
Liautųsi plepėję!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavoji liaudis
Liepiama neliepiama
Liautųs girtuokliauti!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji sūnūs
Liepiami neliepiami
Dirbtų, po perkūnais!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji žmonės
Liepiami neliepiami
Elgtųs kaip krikščionys!
----------------
Vilnius 1987 vasarą

Gaila, kad tekstas be melodijos; kartkartėm būtent parafrazę sugiedot būtų prasmingiau.

(b) Jei jau žodį aktualù pavartojau, pora mintigalių perskaičius pokalbį su Nerija Putinaite „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“. Jei gerai supratau, kaip apibendrinamąsias mintis turėtume suvokti šias:

Tai, kad neturime jo [naujos] biografijos, dar kartą rodo, jog J. Basanavičius nėra aktualus. Manau, mums reikia pripažinti, kad J. Basanavičius nėra aktualus.
[...] Basanavičius yra tapęs simboliu. Kaip simbolis jis ir funkcionuoja. Kaip žmogus, kaip veikėjas – ne. Jis neveikia mūsų kaip asmenybė, kuri mums šiandien galėtų ką nors pasakyti ir kuria remdamiesi galėtume pagalvoti apie tautos perspektyvas, Lietuvos ateitį.

Norėt, kad žmogus, kurio kaulai jau seniai sudūlėję, ką nors pasakytų tokio, kuo remdamiesi galėtume galvot apie savo ateitį? – Taigis taigis, o kuriem galam mūsų pačių galvos?
Jau ne kartą buvau pagalvojęs, gal verta ir užrašyt: mūsų samprotavimuose palygint dažnai stinga istoriškumo dimensijos. Praeities žmogus, jo veikla, mintys yra jau įvykęs faktas – fait accompli, done deal; jis toks, koks buvo, o ne galbūt galėjo būti; savo norus ir pageidavimus pasilikim sau. Jį, žmogų, galime stengtis pažinti, perprasti jo poelgių motyvus, jo idėjas, ir jei pamanom, kad kai kurios gali praverst mums patiems dabar, jas aktualizuoti (idėjas, o ne asmenis).
Lietuvių literatūros istorijoj Maironis pristatomas tome, skirtame XIX amžiui. Kaip Europoj kilusio Tautų pavasario estetiškiausias lietuviškas žiedas. Basanavičius irgi to laiko žmogus, jo galvoj brendo idėjos, kokios tuo laiku galėjo bręsti. Idėjos, kurios padėjo ateiti iki Vasario 16-osios. Per mažai padarė, dar turėjo sumąstyt, kaip tvarkyti valstybę? O tai ką kiti būtų veikę, jei Basanavičius viską būtų padaręs? (Beje, Maironis, kaip ir B-čius, labai labai nepatikliai žvelgė į partijas – ne kaip į skirtingų idėjų, būtinų normaliam demokratiniam valstybės gyvavimui, skleidėjas, o tik kaip į rietenų kėlėjas.)
Ar ateitų į galvą mintis piktintis bitėm, kad obuoliai rauplėti ar kirmėlėti?

(c) Ir dar, apie paminklus. – Reikia skelbt moratoriumą. O susikaupusį monumentofilijos garą išleist tokiu būdu, kokį pasiūlė Eligijus Raila FB 2017-01-24 (prie minties genezės tądien iš ryto irgi esu prisidėjęs):

Lietuviška žiema turi ypatingą dieną – Vasario 16-ąją. Ji ženklina du svarbius įvykius – valstybės gimimą ir Basanavičiaus mirtį. Siūlyčiau tą datą Vilniuje kiekvienais metais pažymėti Ledo festivaliu. Atgabentų valdžia į miesto aikštes galybę sniego ir ledo, o mes galėtumėm iš jo gaminti patriarcho stovylas – kalti, skaptuoti ir tašyti pagal savo sielos polėkį ir sveikatos būklę. Jei gera žiema, stovylos išstovėtų maždaug iki Velykų, ir, skambinant prisikėlimo varpams, ištirptų. Tuomet vėl džiugiai lauktumėm kitos žiemos ir šviežių basanavičių.

Jei to būtų negana, galima Šventojoj vasarą rengt smėlio skulptūrų festivalį.
Ir – beveik neabejoju – kas nors laikui bėgant iš ledo ar smėlio imtų ir sukurtų tai, kuo bent jau nemaža dalis piliečių būtų patenkinti; o tada galima imt kurt planus, kaip tatai padarius iš tvaresnės medžiagos ir kur pastačius.
P.S. (juokais) O dėl pažadėto milijono už Akto originalą, reiktų šitą žinią išverst į rusų kalbą ir paplatint. Gal kas ir išvogtų (Maskvoj bent vienas egzempliorius tikrai turėtų būt)? Atvogti – tai atkurti teisingumą?

(924) Visiškai tarp kitko: apie rašytinius lt.american-dreams prieš 120 metų

Eligijui R., apie sapnus lietuvių literatūroj klausiusiam. Be Napalio sapno, kas dar yr?

reimininkų Lietuvoj kur kas daugiau negu freudojungininkų, tai net nežinau, ar kas nors rimčiau rašytiniais sapnais yr domėjęsis. Jei kas pradžiai imtųs daryt tokio pobūdžio kūrinių bibliografiją, viena pirmųjų pozicijų turėtų tekt knygnešystės logistikos vizionieriui Jonui Žiliui. 1896-ais jis, dar kun. Žilinskas, Plymouthe pradėtame leisti Susivienijimo lietuvių Amerikoj organe Tėvynė paskelbė, galima sakyt, apsakymėlį; deja, pavadinimu atskleisdamas kortas – „Fourth of July“ (nr. 7, p. 98–103; parašas: M. Jonas). Pasakojama pirmuoju asmeniu; pasakotojas – nuo caro karumenės Amerikon pabėgęs lietuvis.
Taigi liepos 3-ios vakare nuvargęs atsigula ir labai sunkų turi miegą – baisūs sapnai jį kankina.
Pirmiausia prisisapnuoja valanda, kada bėgęs Amerikon. Jau viskas surengta, jau sės vežiman ir važiuos Eitkūnų link, bet nei iš šen, nei iš ten pasirodo žandarai – paima jį, apvelka rudine, apauna ilgais batais, nuveža didelian miestan ir įstato į eiles kareivių, o į rankas bruka karabiną, ir šoblę, ir revolverį. Jis drebąs ir ginklų neįmąs, nes jų bijęsis. Tada karininkas nuveža jį už miesto, kur stovi kalėjimas. Išveda iš ten vieną kalinį – išblyškusį kareivį, – karininkas bruka sapnuojančiajam į rankas šaudyklę sakydamas: nušauk, nes kitaip pats atsidursi kalėjime. Dar labiau pasibaisėjęs pasakotojas-sapnuotojas meta šaudyklę ir ima bėgt. Keli platburniai maskoliai leidžias jį vyt, pagauna, iškart karo teismas, ir nuteisia sušaudyt.

Ir rodės man vėl, kad aprėdė manę myrio marszkiniais, placziais kaip maiszė, ilgais kaip dvylika mastų, su ilgoms placzioms rankovėms, kaip rankovėmis popo rubų. Iszvedė manę į laukus, su anoms placzioms rankovėms pririszo prie stulpo. Akis apdengė skara ir liepė kareiviams į manę szauti.
Uź ką.... Uź tai, kad asz nenorėjau į kitus szauti! Tokia tai sviete teisybė ir toks źmoniszkumas.
Laimė tik, kad tai nebuvo teisybė, o tik sapnas. [...] Tas sapnas prasiblaivė, isznyko, – uźėjo kitas da baisesnis.

Dabar prisisapnavo kaip ir kokis maisztas, lyg skerdynė. Galima suprast, prieš trejus su trupučiu metų vykusios Kražių skerdynės: lietuviai rėkia verkia dejuoja, o maskoliai vien juokias ir šaipos. Bet po viso šito, skerdynei aptykus, susirenka skriaustieji lyg Vilniuj, lyg Kaune ir ima rodavoties terp savęs: nebenorį jie maskoliško gubernatoriaus, kuris jiems užmetamas ant sprando, norį iš savų išsirinkt gubernatorių – tokį, kokio jie geidžia.

Bet kaip tik, rodos tůs źodźius źmonės isztarė, tůj pakilo, pasirodė kareiviai, kaip ir audra kokia ir ėmė neapsiginklavusius źmones skersti.
Uź ką?
– Uź tai, kad norėjo turėti gerą gubernatorių.
Matydamas tą skerdynę asz lyg pradėjau bėgt ir pamislyjau tik per sapną: O Vieszpatie, Vieszpatie, kadagi persipildys miera Tavo kantrybės ir kada Tu mus nog mųs neprietelių atliůsůsi?

Ir dar padumojo pasakotojas apie svietiškos valdžią, kiek mažai joj mielaširdystės ir teisybės, o bedumojant regėjimas prasiblaivė. Prabuvo. Ir vėl įmigo, ir susapnavo trečią sapną – baisiausią.

Kasźin kaip ir isz kur atsiradau, rodos Europoje, kokiame ten klonije, lyg pas upę Reną, lyg pas Dunojų, lyg pas Vyslą....
Iszvydau ten daugybę kareivių, sustojusių priesz vienas kitą. Buvo ten kareiviai visų tautų, isz visų źemių. Buvo vokiecziai, prancuzai, anglai, maskoliai. Su maskoliais buvo fynai, lietuviai ir lenkai. Buvo austrijokai, valakai, iszpanai, szvedai, norvegai, danai, holenderiai ir belgai. Buvo serbai ir bulgarai ir grekai. Buvo turkai. Buvo tautos Afrikos, Australijos ir Azijos – kynai su japonais – tik amerikieczių isz Suvienytų Valstijų sziaurinės Amerikos, rodos, taip kaip nebuvo.
Visi tie kareiviai stovėjo priesz vienas kitą, apsiginklavę yvairiausiais yrankiais, yvairiausiais ginklais. Yvairiausiai buvo apsirėdę: vieni baltai, kiti jůdai, kiti mėlynai, kiti raudonai, kiti źaliai, kiti maiszytai, margai. Turėjo kanůlias visokias, visokio sztamo szaudykles ir revolverius; visokias bombas su paraku ir dinamitu; visokius ginklus dėl kirtimo ir durtuvus dėl durimo.
Asz į tą visą źmonių gaują veizėjau ir stebėjausi.
Tik sztai su sykiu kasźin kas stojosi: – visos anos minios kareivių pradėjo muszties ir szaudyties. Klonije kilo baisiausias trukszmas. Asz pabugau. Plaukai ant galvos pradėjo sziauszties.
„Uź ką jus czion kaujatės?“ – paklausiau vieno arti stovinczio apiciero.
„Uź vaidus ant nesutikimų,“ kvailai anas sumurmėjo ir nusiskubino į kovą.
Vaidai, nesutikimai – pamislinau – kiek jie źmonėms blėdies atgabena.
Bet kiek tai blėdies źmonės apturi tada, kad tautos pradeda vaidyties, kada vainos-karės kyla?.... Kiek tai tada aszarų bereikalo iszlieja. Kiek źmonių turtų su dumais su vėju supleszka, suruksta. Kiek jaunų źiedų, – źmogaus gyvasczių, pirm laiko buna nuskintų, sukapotų?
[...] Żmonės jug ne gyvuliai, kad vienas kitą badytų. [...]
Ciesoriai, karaliai, jenerolai [...] tukstancziais źmones musza, źudo, kitiems źudyti liepe ir uź tad dar savę auksiniais kryźiais apkarsto....
Taip sau per sapną misliau,
Bet sztai umai viskas persikeitė, susimaiszė. Kilo riksmas, szuviai ir rodės man, kad visos tos gaujos kareivių bėga prie manęs, kad manę nubaigti uź aną nelabą mislį. Asz sudrebėjau ir.... pabudau....

(Nežinau, bet man šis sapnas pasaulinį karą primena.)
Taigi, pabudo, ir išties – girdi šaudymus, riksmus ir pypinimą. Pribėga prie lango, žiū – ir supranta, kad liuosoj Amerikos žemėj besąs, kad tas triukšmas ir lermas iš parodos, t.y. parado „forth dźiulajaus“:

Kokių ten drapanų, kokių neszenijų nebuvo visų tautų, visų szalių, visų laikų, vienas uź kitą navatnesnis, vienas už kitą jůkingesnis. Żaidė, pypė, cypė, dudavo, talalavo ant visokių dudų, visokių birbynių, vienas kitą perrėkdamas. [...]
Sztai, tarpu visų tų parodos eilių, pagalios pasirodo augsztas veźimas, iszpůszta pastova, o ant tos pastovos skaisti graźi merga, graźiausia isz mergų viso miesto, stovi pasirėmusi ant auksinio stulpo ir szviesia, linksma akia veizdi į pryszakį. Rankoj jieszmas – lengvos valdźios źenklas. Ant galvos karuna, – garbė laisvos źemės, o link karunos išriestas paraszas źodźio liůsybė „LIBERTY.“
[...] O důk Dieve, kad visų mylėtojų liůsybės sapnai pasibaigtų szitokiais liůsybės regėjimais, kaip szendie mano sapnai pasibaigė.

Happy end. — Ką nors komentuot, kai nesi Jungo permanytojas, juk būtų nerimta.

(887) Dėl juoko, bet ne tik: kandidatė į Vasario 16-osios signatares

ali žmogus visokių juokų prisigalvot, jei tik ūpo yr. Aišku, nesi Palemonas Dračiula, taip grakščiai ir šmaikščiai neišeina, bet ką jau padarysi – ne visiem duota ir drėbtelėta.
-------------------------------
Prieina prie Basanavičiaus, grįžtančio iš koncerto Bernardinų sode, kad ir šito, Toks Lietuvys ir sako:
– Žinot, daktare, regėjimas mane buvo ištikęs – nepraeis nė šimtas metų, ir Lietuvą valdys moteris.
Niekaip neatsiliepė dr. Basanavičius – na ir ką gali sakyt tokiam iš tarpuvartės prie Niškovskio hotelio? Pilnas Vilnius ateities spėjikų.
Užsimiršo tas atsiprašant Lizdeika laikui bėgant, bet po ketverių su viršum metų ėmė ir prisapnavo – naktį iš rugsėjo 17-os į 18-ą: sėdi jo, dr. Basanavičiaus, kėdėj prie rašomojo stalo, skaito kažkokį protokolą, kur 20 pavardžių surašyta, ir sako:
– Dvidešimt pirmos trūksta.
– Kodėl trūksta? Manai, dėl ko nors nesutarsim ir balsai lygiai perpus pasidalins? Bet juk tokiu atveju lems pirmininko balsas. Dvidešimties užtenka.
– Ne, Daktare, moters trūksta. Jūsų Tarybai teks priimt labai svarbų sprendimą, ir Jūs tik įsivaizduokit, kaip atrodys, jei nebus nė vienos moters parašo? Kaip atrodys po šimto metų? Gėda bus kam nors tokį ir parodyt, teks slėpt.
– Sakai? Bet kad aš tik vieną vertą težinau, bet ji Pinske, ir šiaip beveik niekur neišvažiuoja, kaip aš ją iki rytdienos prisikviesiu? Ne, bus gerai ir be moters. Ir sugalvok tu man – moters, matot, prireikė. – – –
Ir nubudo dr. Basanavičius paskutinę frazę tardamas, ir pagalvojo: ogi tikrai, kaip ta Konstancija laikos? Ir ką galėtų reikš, kad sapne apie ją pagalvojau? Bet reikia keltis, ruoštis, šiandien gi konferencija prasideda.
— Kodėl čia dabar tų pasvaičiojimų atsirado? Užtikau vieną istorikės ir publicistės, VDU doctor honoris causa Konstancijos Skirmantaitės (kam atrodo logiškiau – tebūnie Skirmuntaitės, 1851–1934) tekstą, kuris pasirodė vertas dėmesio. (Apie J.B. ir K.S. santykius, manau, bus bent pastraipa būsimoj Eligijaus Railos studijoj, ir ji, viliuos, neprieštaraus prielaidai, kad Basanavičius galėjo sapnuot sugalvotąjį sapną.)
1909-ų vasarą per kelis Vilties numerius ėjo Poškiečių Antano – kun. Antano Juozapavičiaus iš Poškiečių apybraiža „Latviai“. Suprantama, ir apie karalių Mindaugą buvo rašoma. O Skirmantaitei nepatiko, kas apie jį rašoma. Pradžioj atsiuntė redakcijai laišką, o po to visą straipsnį, kuris paskelbtas Vilties nr. 106, išėjusiam rugsėjo 13/26-ą (kas prastokai išvertė lietuvių kalbon – neaišku):

Keletas pastebėjimų apie mūsų istoriją.
     Begalo sunku yra išrauti iš gyvenimo ir mokslo įsišaknijusios klaidos. [...] Kadangi klaidingos pažiūros apie tą mūsų garsingąjį karalių [Mindaugį] labai yra išsiplatinusios daugelyje istorijos ir poezijos veikalų, pertai neprošalį bus atkreipus skaitytojų domą į naująsias to dalyko pasekmes. Taigi pastarieji rimti to mūsų istorijos laikotarpio tardytojai priėjo Mindaugio istorijoje tokių išvadų ir paaiškinimų [būtent 1909-ais išėjo pačios K.S. Mindog Król Litwy, kitąmet išverstas lietuvių kalbon]:
     1) Kad klaidingas yra tvirtinimas, jog Mindaugis priėmė katalikų krikštą tuo tikslu, kad apgavus Apaštalų sostą (Rymą) ir Kryžeivius, nes visi jo tolimesnio viešpatavimo faktai ir gyvi santykiai su Rymu rodo, o popiežių laiškai paremia tai, jogei jis buvo tikras ir veiklus krikščionis, sūnus auklėjo krikščioniškai, įkūrė Žemaičiuose vyskupiją, gabeno katalikų vienuolius Lietuvon, o tame veiklia padėjėja iki mirsiant buvo jo žmona, dievuota karalienė Morta.
     2) Kad netiesa esanti, būk karalius Mindaugis, padaręs su Kryžeiviais santaiką ir sutartį, slapčia juos apgauliojęs ir lietuvių tautas prieš juos kėlęs, nes priešingai, visi faktai rodo, kad Mindaugis, vieną sykį sandarą padaręs, žiūrėjęs jos dorai ir ištikimai per dešimtį metų, iki atvirai jos nemetė.
     3) Kad netiesa esanti, jog Mindaugis užrašinėjęs Kryžeiviams žemes, dagi visą šalį, silpnas būdamas bei prigautas, nes išskyrus vieną kartą padovanotąją žemę užu padėjimą kare ir apvainikavimą – daugiau nedavė jiems nieko; visi kiti jo užrašymai yra vėliau pramanyti ir netikri.
     4) Kad pagaliaus netiesa esanti, būk Mindaugis, išsiskyręs su Kryžeiviais, Žemaičiams prašant, išsižadėjęs net ir tikėjimo, nes tam nėra jokių prirodymų; gi daug daugiau yra nurodymų į tai, jog jis krikščioniu buvo iki mirties: kaip tai liudija tų laikų popiežiaus raštas (bullė), kur augštai keliama Mindaugio atmintis, ir uolus stabmeldžio Treinato kerštas ant Mindaugio ir jo dinastijos.

— nuotrauka iš čia —
(popularyzatorka historii? manyčiau, vis dėlto, istorikė; sprendžiant iš to,
kokius uždavinius kelia būsimiesiems Lietuvos istorikams) 

     Negalime iš tautinio šovinizmo per virš mūsų praeities girti, bet negalime lygiai mažinti mūsų didvyrių didybės, sekant lengvatikius kaimynų bei priešininkų balsus.
     Tokie vyrai, kaip vienintėlis mūsų karalius Mindaugis, kaip Gediminas, Vytautas, – nors nepriaugo idealo, kurį istorijos teismas statyti jiems gali, nors begaliniai sunkios istorijos sąlygos kiekvienam iš jų palaužė arelių sparnus ir nesykį pasuko juos į šalį iš prakilnaus kelio – vis dėlto yra tai žmonės tikrai dideli, didvyriai, nėra juose nieko mažaus, žemo, paprasto, ir, nežiūrint į jų klaidas, jie palieka mūsų istorijos didvyriais. Kodėl jų ikišiol užtektinai nesuprantame, kodėl dažnai dagi klaidingą apie juos turime išmanymą? Todėl, kad mes patįs vos tepradedame mūsų praeitį tardyti. O prie šitos darbo spragos istorijos dirvoje šiandien, mokslo laikais, prisideda iš mūsų senovės tai, jog iš priežasties dirbtinai prailgintos pas mus barbarybės ir kultūros suvėlavimo, neturėjome tais senais laikais savų rašytojų ir pranešėjų. Per tai mūsų istorijos gelmės atrodo tartum didžiausios girios, plačiai apsuptos iš kraštų dyglėtų tankumynų, vėliau išaugusių, svetimų žinių, pasakojimų ir pasakų. Ne iš tų tankumynų spręskime apie girios vertę, bet pasiekti turime jos gelmėn, kur stovi, kaip [po] audros išlikusieji liekno ąžuolai, kai-kurie senovės liudijimai – brangintini tų laikų raštijos paminklai, duodą mums teisybės artimą, o kai-kada visiškai teisingą prasmę ir saiką tiems seniems laikams numanyti. Kiekvienas Lietuvos praeities tyrinėtojas, neatsilikdamas aplinkiniuose girios tankumynuose, net tenai turi daeiti, kur prieš metašimčio pusę su viršum grimzdo dar Daukanto ir Norbuto plunksnos... Nūnai, kiekvienas sąžiningas savarankis darbininkas gali pasiekti pačios girios gilumos, pro išskintuosius kelius, kuriais yra istorijos šaltinių leidiniai. Tatai, arba populerizuokime istoriją pamatingai, arba nerašykime apie ją nieko! O kadangi atgemančioji tauta negali tokiame klausime tylėti, negali taip svarbioje dirvoje nieko neveikti, nes vėl taps jai svetimų tendencijų auka, – tat lietuviai kuoveikiausiai imties privalo savarankiai lietuvių istoriją tardyti iš viduramžių laikotarpio lotinų, senavokiečių, rusinų (taip vietine kalba, taip senarusiniškąja) šaltinių, darbuoties Karaliaučiaus arkyve, išnaudoti turtingus Krokuvos akademijos leidinius, surinkti iš liaudies lūpų senovės padavimų ir pasakojimų liekanas (kas jau nuo ilgesnio laiko pagirtinai ir atliekama). Gi šviesioji mūsų dvasiškija didelį tautai patarnavimą atliktų, jeigu pasiųstų Ryman gabų ir tinkamai prisiruošusį kunigą, kuris ištirtų ir padarytų nuorašus iš visų popiežių bullių, mūsų istoriją paliečiančių, ir išleistų mūsų Monumenta, kurie aiškiai nušviestų savarankų Lietuvos su Vakarais susirišimą. Suradimas ir išleidimas, kad ir likučių, mūsų valdovų laiškų, rašytų Petro sostui, būtų tokiame rinkinyje visų-brangiausias tautai palikimas.
     Taip iš pamatų dirbdami, galime ilgainiui patįs pastatyti mūsų istorijos rūmus, o pamatingai pažinę praeitį, geriau suprasime šiandieninius atgemančios mūsų tautos uždavinius. Be pažinimo gi mūsų praeities, galime būti tiktai svetimų pažiūrų ir tikslų žaisleliu, ir nesupratę einančio iš istorijos mokslo, nesuprasime nei dabartinio mūsų padėjimo. (p. 1–2)

Praeitį dera tyrinėt pamatingai, remtis pirminiais šaltiniais, – ar tokia nuostata paseno? Regis, dar ne. — Visai gerą kandidatę į Vasario 16-osios signatares dr. Basanavičius būtų pasirinkęs. Manyčiau.
P.S. Reiktų šitą knygą paskaityt (čia recenzija).

(823) Visiškai tarp kitko: literatūros istorijos smulkmena

Eligijui R., apie Vytauto Rimkevičiaus vietą lietuvių literatūros istorijoj klausiusiam

(atsakydamas tik Studentus tepaminėjau)

uvau griežtai liepęs sau: daugiau šiukštu nepirk nė vienos knygos.
Bet pakeliui namo užsukęs prekybos centran ir pamatęs, kad dvi „Versus aureus“ tikrai įdomios tekainuoja 2 eurus 23 centus [maždaug = cigarečių pakelis], neišlaikiau, nusipirkau – Broniaus Genzelio Užverstą puslapį (2009) ir Larso Peterio Fredéno atsiminimus Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais: Pervartos, verstus Sigutės Radzevičienės, su Vytauto Landsbergio įžangos žodžiu (2010).
— Kuo čia dėta lietuvių literatūra ir rašytojas Rimkevičius? Tuoj, tik kelių eilučių kantrybės prašyčiau.

Pirmasis užsienio reikalų ministras, atvykęs Vilniun po Sausio 13-osios, buvo islandas Jónas Baldvinas Hannibalssonas (01-19 iš Rygos, kur rezidavo L.P.F.; V.R. mirė kitądien);
nieko doro apie Lietuvą jis būt nežinojęs (kaip ir absoliuti dauguma islandų), jei ne vyresnysis brolis Arnóras, studijavęs filosofiją Maskvos universitete tuo pat laiku kaip ir Bronius Genzelis [žr. Užverstas puslapis, p. 79];
B.G. ir A.H. bendravo, diskutavo, be kita ko, ir apie numalšintąją 1956-ų Vengrijos revoliuciją;
kai 1957-ais išėjo Vytauto Rimkevičiaus romanas Studentai, kuriame buvo galima įžvelgt minėtosios revoliucijos atšvaitų Lietuvoje, jie išvertė romaną į islandų kalbą:

[...] (ekspromtu aš verčiau į rusų, o jis čia pat į islandų). Mes apysaką vertėme laisvai, surevoliucindami jos turinį. Deja, Arnórui jos išleisti nepavyko (dabar vienas kompiuterinis egzempliorius saugomas Lietuvos valstybės Naujajame archyve [f. 14, ap. 1, b. 56]). Arnóras žinojo mūsų siekius ir stengėsi pagelbėti. Čia ir atsakymas, kodėl Islandija pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. (ibid., p. 11)

Kelios pastabos: (a) vargu ar Studentai, dabar skaitomi, atrodytų esą vertingi kaip grožinis kūrinys; reiktų žvelgt kitom, labiau istoriko, akim; (b) ar skiriasi 1957 ir 1987 leidimų tekstai?; (c) ką ir kaip „surevoliucino“ romano vertėjai? [retorinis klausimas, vargu ar atsiras žmogus, kuris imtųsi lygint]; (d) gal ir lietuviškai wikipedijoj kas nors įrašą apie Arnórą Hannibalsonną sukurtų?

(818) Tarp kitko: o gal atradimas?

avaitgalį dar kartą perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, ilgesniuosius, iškastus 1991-ais. Kvaila mintis buvo šmėkštelėjusi galvoj: o gal rasiu kokią užuominą apie aklą žydę iš Marijampolės, vardu Ema (žr. 812 įrašą). Ne, neradau, už kitko užkliuvau – Maironio-Naujalio „Lietuva brangi“ (bus įrašas) ir už vieno tokio epizodo.

atsiminimų rinktinės Amžino įšalo žemėje (1989) priešlapis

1943-ių poliarinės dienos pradžia, Dalia Grinkevičiūtė su kompanija plukdomi Lena iš Trofimovsko į Bobrovską. Baržą tempęs kateris „Komsomolec“ sugenda. „Žvejai lietuviai atsikabina nuo mūsų ir rizikuodami paklysti savom jėgom [valtimi] iriasi į Bobrovską, vedami vieno jakuto, kuris uostydamas orą orientuojasi, kur jūra šioj beribėj“, pranešti apie tai, kas atsitiko, kad atplauktų kitas kateris.
Štormas, šalta, baigės duona.
[Dabar tas epizodas, kurio visą savaitę negalėjau iškrapštyt iš galvos:]

Gračiovas išsiyrė ieškoti žemės [konkrečiai – malkų]. Išplaukiau ir aš su juo. Už trijų ar penkių kilometrų išlipom saloje. Netoliese nuo kranto pamatėm medinį paminklą, du kryžius. Galima perskaityti: 1905 ar 1895 m., Barantolis. Tai čia, pasirodo, rado kapą švedų keliautojas, Šiaurės tyrinėtojas Barantolis. Vienas karstas buvo sukapotas – matyt, kokio likimo čia atidanginto žmogaus. Matėsi laužo liekanos. Griaučiai voliojosi kiek atokiau. (Metai, 1997, nr. 1, p. 124).

Kas per švedas Barantolis???? Ir visagalis Google nieko nepadėjo, nors raides ir mėginau kaitaliot.
Neiškentęs šiandien ėmiau ir sutrukdžiau rankraščius skaitantį istoriką Eligijų Railą (rašo monografiją apie dr. Basanavičių). Gal jis ką apie tokį žmogų girdėjęs? – „Gal čia koks baronas de Tolis?“ – mestelėjo ir iškeliavo.
Įžvalga, verta liaupsių!
Ar tik ne be žinios 1902-ais dingusio barono Eduardo von Tollio kapą Grinkevičiūtė matė???
Daug klaustukų, bet tikimybė labai didelė.
Tuolab kad ne tik asmenvardis sutampa. „Известно, что группа Толля, не дождавшись «Зари», приняла решение самостоятельно двигаться на юг в сторону континента, однако дальнейшие следы этих четырёх человек поныне не обнаружены“ – saloj rado paminklą ir du kryžius.
--------------------------------------------------

Ir buvo užėjęs toooks noras bent akį užmest į atsiminimų rankraštį, saugomą Lietuvos nacionaliniam muziejuj! – Nieko, baigia praeit.

P.S. (2022 XII 3) Jau beveik pusantrų metų praėjo nuo dienos, kai pamačiau norėtąjį pamatyt rankraščio lapelį (ačiū VirgR už atvaizdą), – ir tik va kada prisiruošiau subaksnot P.S. (taip, gėda). Taip, Barantolis, ir net dukart. Bet tai iš esmės nieko nekeičia. Na nebuvo tokio švedų keliautojo, palaidoto vienoj iš daugybės Lenos salų, Barantolio. Panašiai skambančiu asmenvardžiu buvo tik vokiečių kilmės rusų keliautojas baronas Tollis, apie kurį DalG greičiausiai nieko nebuvo girdėjusi. [Kodėl Apie du šimtai metrų virto Netoliese ir apie kt. „redagavimus“ – nebus komentarų.]

— beje, kiek žinau, bene vienintelis žmogus šitą hipotezę viešai paskelbė – Grinkevičiūtės vertėjas į lenkų kalbą Kamilis Pecela: vertime prie asmenvardžio Barantol prikabino išnašą (Litwini nad Morzem Łaptiewów, 2019, p. 124):

(287) Tarp kitko: dar apie vieną galimą/laukiamą knygą

jau po kelių valandų nebeliko, bet buvo;
pasižiūriu – prisimenu buvus

Buvo laikai, kai ir laikraščius, ir žurnalus, ir knygas dažniausiai pradėdavom skaityt nuo pabaigos. Dėl įvairių priežasčių: dėl to, kad paskutiniam laikraščio puslapy būdavo galima rast ką nors įdomaus sau, kaip asmeniui, o ne sovietiniam piliečiui; ir juokai juk visad būdavo tik ten spausdinami, kaip ir užuojautos (tėvas rajoninį laikraštį taip pradeda būtent dėl užuojautų); žurnalus ir knygas – nes turiniai būdavo dedami pabaigoj.
Buvo du žurnalai, kuriuos iki šiol pradėdavau skaityt nuo pabaigos: Naujasis Židinys-Aidai – dėl Užsklandos, dažniausiai surašytos vieno talentingiausių eseistų.lt – Palemono Dračiulos (t.y. istoriko Eligijaus Railos), kol nebuvo paskelbtas ano nekrologas (?!–2011-07-03).
Kas liko? Liko Kinas, kurio paskutiniam puslapy – redaktorės Živilės Pipinytės feljetonai. Puikūs tekstai. Kad ir paskutinis, š.m. pirmam numery perskaitytas, – „Du susitikimai“ apie „teisingai“ ir „neteisingai“ gyvenančius ir kuriančius režisierius. Ech, galėtų Lolita Varanavičienė prikibt taip, kaip tikriausiai tik ji moka, ir būtų viena įdomiausių „Tyto albos“ išleistų originalių knygų. Svarbiausia, kad paantraštę autorė apgintų – juk tikrai būtų siūloma rašyt ne feljetonai, o [greičiausiai] esė.

(140) Lietuviškų istorinių anekdotų pradžia

Linas Poška vakar iš savo raštų skrynelės ištraukė ir tinklaraštin įdėjo pluoštą dar priešsąjūdiniais laikais sukurtų istorinių anekdotų. Prisimenant tą metą, kai jie buvo spausdinami Lietuvos pionieriuj, dzingtelėjo: ar ne šituos tekstus reiktų laikyt žanro pradžia?
Taip, kai kurie Gintaro Beresnevičiaus (sukaupti Pabėgusio dvaro I daly) ar Palemono Dračiulos (= Eligijaus Railos; rink. Atminties kriaukšlės, Naujojo Židinio-Aidų „Užsklandoj/Atsklandoj“ tebespausdinami) dalykai gal ir labiau vykę, šmaikštesni, elegantiškesni, bet jie jau radęsi kitais laikais.
Ir vis tiek, manau, kalčiausias Charmsas, literatūrinius anekdotus apie Puškiną, Tolstojų, Dostojevskį etc. kūręs. Vytas V. Landsbergis galėtų paliudyt. O kas galėtų paneigt?

(136) Visiškai tarp kitko: trys fontanai (ir dušas)

foto iš wikimedijos.org

 Sekmadienį per Svobodą (Ivano Tolstojaus laidoj „Mitai ir reputacijos“) išgirdau apie rusų poetą Borisą Božnevą (1898 Taline – 1969 Marselyje). Pasak Andrejaus Ustinovo,

Его нужно знать хотя бы потому, что никто так не писал в истории русской поэзии, как это делал Борис Божнев, и никто так не зарекомендовал себя в среде русской эмиграции 20–30-хх годов, как Борис Божнев. Поэт он совершенно замечательный, очень интересный, не случайно, Георгий Адамович называл его единственным мастером из всех молодых поэтов. Вернее, процитирую его вот так: «Это единственный мастер среди молодых парижан, самый опытный и взыскательный из них. Его сальерические стихи всегда умны. При отсутствии Моцарта в поэзии молодого поколения русской эмиграции и наличии Сальери, явно что Божнев играет первую скрипку.»

Daug labai įdomių poetų yra, bet šitas tikrai įdomus pasirodė dėl to, kad yra išleidęs eilėraščių knygą, kuri vadinas lygiai taip pat, kaip Henriko Radausko pirmoji – «Фонтан» (1927), единый лирический цикл со сквозным образом фонтана, восходящим к знаменитому одноименному стихотворению Тютчева.

Trys vis silpstantys fontanai.

Tiutčevo (1836):

Смотри, как облаком живым
Фонтан сияющий клубится,
Как пламенеет, как дробится
Его на солнце влажный дым.
Лучом, поднявшись к небу, он
Коснулся высоты заветной
И снова пылью огнецветной
Ниспасть на землю осужден.

О, смертной мысли водомет,
О, водомет неистощимый!
Какой закон непостижимый
Тебя страшит, тебя мятет?
Как жадно к небу рвешься ты!
Но длань незримо-роковая,
Твой луч упорный преломляя,
Свергает в брызгах с высоты.

Božnevo [1927; XVII ciklo eilėraštis]:

Какая мертвенная тишь...
Дом опустел и сад запущен,
И еле слышно ты грустишь,
Струею траурной опущен...
Счастлив тот невозвратный век,
Я повторяю неустанно, –
Счастлив, счастлив тот человек,
Кого оплакали фонтаны.

Radausko [1935; vargu ar jis ką nors žinojo apie Božnevo Paryžiuj išėjusią knygą]:

Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.

Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.

Juditos Vaičiūnaitės „Fontanai“ (1965, iš rinkinio Vėtrungės, 1966):

Mane kankina karštis ir sausra, ir nemiga... Bet kartais
už tų plokščių aprūkusių, nublukusių namų ištrykšta garsas.

Nuščiūva tuščios gatvės, surūdiję vėtrungės, užgęsta lempos,
ant vartų auga du šešėliai – išsipildžiusios mažytės lemtys.

Man suplaka širdis iš nuostabos (už sienos ūžia dušas,
kažkas paskambina, užbėgęs laiptais, išsiblaškęs ir uždusęs).

Ir miestų tolimi, reti vardai gyvais lašais tamsoj man skamba,
ir drėgnas viesulas vėsina prirūkytą, dulkiną mansardą...

Prieduras (2019 VIII 15) Iš Reginos Kaplerienės pokalbio su Vaičiūnaite 1994-ų birželio pabaigoj, ką tik išėjus eilėraščių rinkiniui Pilkas šiaurės namas:

– [...] Fontanas, Rotušės aikštė įrašomi iš vieno rinkinio į kitą...
– Fontaną labai myliu. Kaune prie fontano augau. Tie mano fontanai buvo be vandens visą gyvenimą. Ir dabar – be vandens. Net tas Vokiečių gatvėj – toks paprastas, be didelių pagražinimų, jau pavogtas jo viršus, pienė, iš kur vanduo turi bėgti. Skvere Didžiojoje gatvėje – irgi toks sausas, kaip bunkeris. Šiurpokas fontanas be vandens. Ir prie Šv. Kotrynos bažnyčios – tik siena. Liekanos seno fontano. Mes gyvename tik svajodami apie vandenį gyvą. („Iš praėjusių vasarų herbariumo“, Šiaurės Atėnai, 2001 VII 14, nr. 26, p. 3)

--------------------------------------------------------
Ironiška digresija (2015-03-07) Fontano ir Radausko sąsaja vis dėlto popliteratūrologinė; taip pagalvojau vėl vartinėdamas iš dėžės ištrauktą Naujojo Židinio-Aidų 2006 metų jungtinį nr. 9/10, kurio pabaigoj (p. 432) įdėta tikrai smagių Palemono Dračiulos [= Eligijus Raila] epigramų [?]. Pvz.:

Apie piktąjį Radauską
Sušilau – panirau į fontaną,
Iškilau – stovi piktas Radauskas.
Kuo meiliausiai tariau: aš – Antanas!
O jisai man – per galvą su pliauska.

Bet yra sąsajos fontanas–poetas veidrodinis atspindys: poetas–fontanas; ir šiuo atveju minėtinas Eduardas Mieželaitis – eilėraščių ir poetinių svarstymų fontanas, sovietmečiu veikęs be sutrikimų, strigt ėmęs prasidėjus perestroikai (sugretinimo autorius – Rimvydas Šilbajoris, 1976-ais išėjusios EdM-čio knygos Monodrama recenziją pavadinęs: „Eduardas Mieželaitis – fontanas lietuvių poezijos aikštėje“, žr. jo Žodžiai ir prasmė: Literatūra šiandien Lietuvoje, Chicago, 1982, p. 47–54; pavadinimo mintis išskleista paskutinėj recenzijos pastraipoj: „Mieželaitis – tai tarytum didžiulis, visokiomis statulomis apstatytas, įvairiausiais ornamentais išraižytas fontanas lietuvių poezijos aikštėje. Ne visiems jis bus pakankamai įdomus, ne visiems jis atlygins už laiką, praleistą jį studijuojant. Tačiau neįmanoma praeiti pro šalį nepastebėjus, kad jis ten stovi.“).