(1083) Užparaštė, cxl: nuo vienos Sigito Gedos išvados atsispyrus

2001 III 12, pirmadienį, Geda kasdienraštį pradeda:

Kai J. Mekas savo nervuotuose dienoraščiuose „Žmogus be vietos“ rašo: „Kas man, Saulė ar Žemė apie viena kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau“, – viskas labai arti ruso palūkininko iš F. Dostojevskio apysakos „Romioji“ filosofijos:
– Tegul griūva visas pasaulis. Svarbiausia, kad aš ramiai galėčiau gerti savo arbatą...
Naivybė ir paviršutiniškumas to žmogaus! (ŠA, 2003 VII 12, nr. 26, p. 5)

Susisiejo žmogui dvi ištaros, nors man jos visiškai nesisieja, ir padarė išvadą. SG buvo greitas spręsti – bent toks įspūdis susidaro. Šiandien nusprendė vienaip, o rytoj gal manys jau kitaip. — Prisiminiau liudijimą žmogaus iš šono – redaktorės ir vertėjos Danutės Krištopaitės, pomirtinėj jos knygoj yra toks dvidalis gabaliukas „Telefonu – su Sigitu Gedu (iš užrašų)“:

1977 ar 1978 / II.28 / Sekmad. // S. Gedos, su kuriuo bendradarbiauju redaguodama Peterio Hakso „Amfitriono“ vertimą [Hackso komedija išsp. rinktinėj VDR dramos, 1982], tokio turinio telefoninis skambutis: „Jūs turbūt nemokat vokiškai, kad mane taip sudirbot, ir aš vertimo atsisakau. Sudirbta nuo pat pradžių.“ Man ramiai pažymėjus, kad atsisakymą gali priimti tik tas asmuo, kuris davė vertimą, ir kad dėl prasmės klaidų konsultavausi su A. Gailium, buvo atsakyta: „Radot autoritetą! Aš jį pažįstu, jis nieko neišmano!“ Kai pasakiau, jog vertimas su trūkumais, jog nesuprastos vietos verstos iš rusų kalbos, buvo atsakyta: „Ką jūs čia kalbat! Gadinat man gyvenimą, ir daugiau nieko. Bobrovskį man sugadinot. Negaliu pakęst. Likit sveika jau.“
III.2 / Antrad. // S. Gedos skambutis: „Atsiprašau, kad visaip prikalbėjau. Man labai nesmagu, vakar graužiaus. Mat kai man pakyla kraujo spaudimas, būnu labai piktas. Dabar žiūrėkim ne ambicijų, o darbo. Sėdžiu apsikrovęs žodynais, taisau vertimą. Jūsų pastabos visai teisingos.“ Atsakiau, kad nepykstu, kad visiems pasitaiko suklupti, kad dabar galima dirbti ir be žodynų, nes visų klaidingai išverstų vietų pažodinius vertimus aš surašiau paraštėse – dabar belieka, remiantis jais, tvarkyt prasmę, nurodžiau, kad daug ką išnarpliot padėjo A. Gailius. Atsakymas: „Kiek jūs daug vargot! O Gailių pažįstu, pasikalbam, protingas vyras!“ (Apie kitus ir save, 2016, p.36–37)

Grįžtant prie Meko sakinio iš dienoraščių. Gal jis aiškesnis taptų pacitavus iš SG recenzijos, rašytos apie JonM Poeziją (1971): „Sunku ginčytis su poetu, kadangi jis savo ars poetica labai apsibrėžęs – kelti tik klausimus, o neieškoti atsakymų, nepasitikėti protu ar išmintimi, o deklaruoti jausmą“ (Ežys ir Grigo ratai, 1989, p. 102).

(203) Užparaštė, xviii: apie Maironio poeziją Naujojoj Gvinėjoj

dail. Aleksandras Vitulskis (1927–1969)
iš: Literatūra ir menas, 1962-11-03

Šįryt galvoj spragtelėjo: taigi neužteks skaitalo nuvažiuot iki darbo – vienas perbėgtinas straipsnis Kultūros baruos likęs. Ir prigriebiau dar Jurgio Janavičiaus laiškus iš Australijos Tada ir mes. Lengviausia buvo ištraukt – nugarėlė išsikišus styrojo. Patiko jo laiškus skaityt Šiaurės Atėnuos, ir dar kartą – kai „Tyto alba“ knygą išleido, ir šiandien. Dauguma rašyti, „kai užeina reflektyvi praeitin nukreipta nuotaika“.

Dailininku, poetu ar prozininku pas mus vadinamas J.J. iš profesijos hidrografas. Kartą juos, baltuosius hidrografus iš Australijos, nusiuntė Naujojon Gvinėjon džiunglėse palei Purari upę įrengt keletą stočių.

Vietinius darbininkus išmokiau lietuviškų dainelių. Iš visų išbandytųjų jiems labiausiai patiko „Atskrend sakalėlis“ ir „Trakų pilis“. Populiariausios eilutės buvo „vilnis gena vilnį ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn“. Girdėdavau, kaip jie tarpusavyje jas kartodavo. (p. 29)

Patiko, aišku, ne dėl prasmės, o dėl skambesio. O kokia buvo vietinių gimtoji kalba, kaip skambanti? Ką nors išsiaiškint beviltiška:

Papua New Guinea is one of the most culturally diverse countries on Earth, with over 850 indigenous languages and at least as many traditional societies.

Tada ir mes išėjo prie 10 metų. Ar susidarytų kita J.J. laiškų iš Australijos knyga? Vargiai; ŠA vis rečiau randu jo pavardę.

P.S. (2012-04-27) Šios dienos Šiaurės Atėnuos – gražus Jūratės Visockaitės atsisveikinimo žodis „Jurgis Janavičius, hidrografas ir poetas“. 1926–2012.

Digresija (2025 I 7) Neseniai LLTI biblioteka gavo dovanų – joniškietis Leonas Karaliūnas padovanojo savo sudarytą knygą Lietuvos dailės patriarchas Adomas Varnas: gyvenimo faktai ir kūryba (2024; Varnas Jonišky gimęs; šis tas toj knygoj yra ir iš mūsų fondų). Vartant akys bemat užkliuvo už p. 31 esančio Maironio portreto – šitą žvilgsnį jau mačiau; pasitikrinau – taip, lygiai taip žvelgia Aleksandro Vitulskio nupaišytas Maironis, kurį radau 1962-ų Literatūroj ir mene. Tik ranka nuimta (todėl pečiai išlyginti); šešėlis ant dešinės veido dalies paliktas; akiniai virto pensnė, ne kojelių. 1923-iais šis Varno darbas buvo litografuotas; visai gali būt, kad Vitulskis paišydamas savo Maironį būtent tą litografiją turėjo prieš akis. — Ginkdie nieko blogo nenoriu pasakyt apie Vitulskį! Kaip kitaip nupieši mirusio žmogaus portretą? Tik pagal kokį nors ankstesnį jo atvaizdą. Vitulskis pasirinko Varno ranka sukurtąjį (kaip, jo manymu, geriausią?). Tik šį faktą užfiksuot norėdamas baksnojau klaviatūrą ir pridėjau kopiją iš knygos.

P.P.S. (2026 X 8) Šią vasarą buvo 100-osios JurgJ gimimo metinės (*1926 VI 28). Ta proga NŽ-A paskelbė jo eilėraščių pluoštą (su piešiniais; parengė ir autorių pristatė/pri(si)minė Antanas Galius; nr. 6, p. 12–14). Marcelijus Martinaitis buvo susikūręs Kukutį ir K. B., ir JurgJ turėjo poetinį antrininką – rašė ciklą J. Genčio dienoraštis; iš to dienoraščio:

Toks esu:

Man patinka stebėti,

Kaip prateka dabartis.

Jūsų,

         Jurgis Gentys

— aišku, visi apibendrinimai šlubi, bet: proziniai JurgJ tekstai rasdavos, „kai užeina reflektyvi praeitin nukreipta nuotaika“, o poezija – hic et nunc, stebint praeinančią dabartį.

(Kas iš to? – Nieko; šiaip užrašiau.)