(1239) Susieji – ir [ima galvotis, kad ne viskas taip paprasta], xxxviii

(a) Prof. Donatas Sauka (1929–2015) atsiminimų įvadinį tekstą „Užbaigti save“ pradeda:

Biografiniai faktai – kažkokie beveik absoliučiai bereikšmiai pėdsakai laiko metraštyje. Jeigu apie ką ir verta kalbėti, tai tik – apie ontologinę genealogiją.

Pradinė ir lemiamoji mano ir mūsų visų gyvenimo sąlyga buvo baimė. Ir viskas, ką rašiau, ką rašau ir ką rašysiu, gimė iš gėdos dėl šitos baimės. Mes – baimės augintiniai. (Apie laiką ir save, sudarė ir parengė Saulė Matulevičienė, 2019, p. 1) 

(b) Perkusininkas Vladimiras Tarasovas (*1947) prisimena vaikystėj tvyrojusią atmosferą savo komunaliniame name (Stalino krantinė 44, Archangelskas):

Ore – stačiai apčiuopiamai – tvyrojo baimė. Baimė, kad kuris nors kaimynas, pasigodėjęs tavo kambario komunalkoje, pašnibždės apie tave organams. Baimė ištarti žodį, už kurį tave gali čia pat suimti ir pasodinti arba ištremti su visa šeima. Nors, atrodytų, kur ir betremti iš Archangelsko! Štai ši nuolatinė klaiki baimė valdžios, kuri gali daryti su tavimi viską, ką panorėjusi, o tu bejėgis prieš šitą mašiną, pavertė žmones pelėmis, krūpčiojančiomis nuo kiekvieno krebždesio ir savo silpnumą skandinančiomis degtinėje. (Būgnininko dienoraščiai [I dalis „Apie šalį“], sudarė Lolita Petrašiūnaitė, iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, 2020, p. 25)

— Metų žurnale (2020, nr. 11) buvo Valdemaro Klumbio rašinys „Po okupacijos ženklu: sąlyginio reflekso nelaisvėje“ (geras, t.y. skatinantis tikrint savo požiūrį į praeitį, tekstas). Skaitydamas kryptelėjau šonan – prisiminiau tuos pacituotus atsiminimų gabaliukus ir ėmiau svarstyt: baimė – sąlyginis ar besąlyginis refleksas?

Žiūrint kokia. Tarkim, baimė, apimanti priešais išvydus urzgiantį vilkšunį iššieptais dantim, kai, galima sakyt, apmiršti, – greičiausiai vadintina besąlyginiu refleksu. O baimė, apimanti sužinojus, kad ištrėmė Sibiran kaimynų šeimą, vadinas, gali ir mus ištremt? o baimė, kad kankinamas neištversi ir išduosi kovos draugus? arba baimė atvirai išsakyt savo nuomonę, jei girdi įtartinas žmogus? – lyg ir sąlyginiu refleksu vadintina, nes kyla iš galvos, išmąstyta baimė. — Sąlyginis refleksas gali virst besąlyginiu? kai nebegalvodamas imi elgtis kaip bailys?

Turintys panašių patirčių, kam sovietmetis – asmeninės praeities dalis, svarstydami apie gyvenimą totalitarizme, vertindami žmonių konkrečius poelgius baimę, kaip padinę ir lemiamąją sąlygą, pasak prof. Saukos, tikėtina, turi omeny. O tie, kam sovietmetis – jau tik istorija? Ar jiems įmanoma išaiškint šitą sąlygą? ar jie, net ir žinodami apie tą sąlygą, gali visą laiką ją turėt omeny vertindami istorijos įvykius? — Tarp laisvos valios ir išlikimo instinkto; ir kas dažniausiai būna stipresnis? Aišku, instinktas: išlikti (bent iš dalies laisvam, o tuo labiau – gyvam).

[Suveltas pasvarstymas išėjo; vadinas, dar reiktų galvot.]

Digresija Iš Tarasovo atsiminimų galima susidaryt palygint išsamų įspūdį apie jo gimtąjį miestą, laikytą svarbiausiu Sovietų Sąjungos tarptautiniu jūrų uostu, ir ten gyvenusius žmones XX amžiaus 6-o dešimtmečio pabaigoj – 7-am dešimtmety („spekuliantai buvo visi, mokantys pabėgti nuo milicijos ir draugovininkų“); pora bendresnių štrichų:

Archangelsko tais laikais dar nebjaurojo beveidės betono dėžės. Šiame nuostabiame šiaurės mieste su mediniais namais ir šaligatviais [...]. / [...] dauguma pomorų, kaip vadinami Archangelsko gyventojai, – iš esmės labai draugingi, nuoširdūs ir vienas kitą mylintys žmonės. (Ibid., p. 22, 25)

Kokia tikimybė, pagalvojau, kad Tarasovas būtų skaitęs Šiaulių „Aušros“ muziejaus 1997-ais išleistus Jono Fledžinsko (1885–1965; altininko Jurgio F. ir dailininkės Aleksandros Kašubienės tėvo) atsiminimus, kur yr gabaliukas apie apsilankymą Archangelske 1918-ų pavasario pabaigoj – vasarą, prieš pat uostamiesty išsilaipinant Antantės pajėgoms (išvyko 1918 VIII 1, kitądien anglai atplaukė)? – beveik nulinė. JonF buvo komandiruotas iš jau badaujančios Maskvos vesti trijų mėnesių kursų kooperatyvų tarnautojams:

Nuvykęs į Archangelską, radau ten kitą pasaulį: duonos ir baltos, ir ruginės, sviesto, mėsos, kiaušinių ir kitų produktų žmonės turėjo užtektinai, trūko tik centrinės Rusijos gaminių – cukraus, degtukų, tabako ir kt. Bet netrukus atsirado visko, net kolonialinių prekių. Mieste nemačiau nė vieno mūrinio namo, visi mediniai, tvarkingai pastatyti iš apvalių netašytų rąstų. Daug namų dviejų aukštų. Namuose pavyzdinga švara ir tvarka. Gatvės (kiek atsimenu) visos negrįstos. Šaligatviai iškloti lentomis. Žmonės paprasti, nuoširdūs, labai vaišingi ir daug kultūringesni už centrinės Rusijos gyventojus. (JonF, Atsiminimai [rašyti 1958–1959-ais gimtojoj Skaudvilėj], p. 55)

Visada malonu perskaityt ką nors gero apie vietą, kur gimei, žmones, kuriuos gali vadint savais, – patiktų Tarasovui tie pora puslapių; ypač Fledžinsko nuomonė apie pomorus. — Taip, smulkmenos, bet galvoj atsirandančios tokios sąsajos teikia malonumo.

(919) Visiškai tarp kitko: apie du žodžiu

LKŽ yra žodis núožmogis, tik reikšmė nei šiokia, nei tokia – keistuolis; pavyzdys iš nežinia kieno raštų: „Buto šeimininkas buvo žmogus tvarkingas, truputį, tiesa, nuožmogis, knygius, bet sąžiningas.“ Nors savaime aišku, kad šitas daiktavardis siejas su veiksmažodžiu nužmogėti. Naujažodyne užfiksuota tokia reikšmė, bet pavyzdys... demagogija →
Girdžiu girdžiu: Venckienė irgi žmogus, irgi lietuvių kalbos vartotoja; nekaltumo prezumpcija, kuo čia dėtas slapstymasis nuo teisėsaugos, čia leksikografija etc.
Gerai, ne mano daržas, ne mano pupos, bet juk galiu pasiūlyt dar vieną (kad ir ne vietoj esančio) vartosenos pavyzdį – senesnį, iš praeito amžiaus?
— Sigitas Geda, recenzuodamas Juozo Laurušo sudarytą antologiją Tremtinio Lietuva (1990):

Kalinių ir tremtinių poezija dar kartą paliudijo seną kaip pasaulis tiesą, kad žmogus (ne nuožmogis!) ir poezija neatskiriami [...]. („Sibiras ir... poezija“, Lietuvos aidas, 1991-03-05, p. 3) 

Dar galvoj sukiojas negyvenimas, kurį reiktų irgi kokiam žodyne užfiksuot: užsimezgęs ar tik ne Alfonso Maldonio Ryte vakare (1978): „Ne gyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu“ (p. 29); išplitęs, išsiplėtojęs – tarkim, Jonas Kalinauskas Sapnų liudininke (2005): „ir nėra vaikų / tik žvirbliai / žagaruos // uždusę nuo dešimties / negyvenimo metų“ (p. 48); Valdas Kukulas jam visą skyrių Eilėraščio namuos (1992) atidavęs: „Negyvenimas, ko gero, ir yra tas mūsų šiandieninis gyvenimas, kai išbarstome daugiau, negu sukaupiame, kai iš to, ką taip sunkiai susinešame, niekaip nesusisukame lizdo, kurį galėtume pavadinti namais, kai savo buvimą pavertėme žodžiais apie buvimą, o būtį – žodžiais apie būtį“ (p. 131). Opozicijų laisvė–nelaisvė, būtis–nebūtis abu dėmenys fiksuojami; taip pat turėtų juk būti ir gyvenimo–negyvenimo atveju.
P.S. dėl nuožmogio (11-25) Paskelbęs šitą įrašą, parašiau el. laišką naujažodžių duomenyno kaupikei Ritai Miliūnaitei: prisipažinau, kad Venckienės citata užkliuvo. Atsakymas:

Sveiki, Virginijau,
man pačiai sunkiai tikėtina, bet kartotekoj radau neįdėtą į duomenyną dar vieną Gedos nuožmogį.
Įdėjau ir Jūsų Gedos pavyzdį – tų pačių metų.
Bet į duomenyną žiūrėkite ne per gūglį, o eikite adresu http://naujazodziai.lki.lt.
Tai, ką rodote tinklarašty iš adreso http://neologisms_lit.enacademic.com/1560/nuo%C5%BEmogis, yra nelegaliai (su LKI nederintai) iš duomenyno nusiurbta informacija.
Duomenyno programuotojas mėgina rasti tiesesnį kelią į gūglį. Tikėkimės, bus.
Rita

Pridūriau R.M. atsakymą dėl nuorodų, dėl to tiesesnio kelio. Ar tikėtina, kad Google aukščiau pakeltų adresą, prasidedantį naujazodziai, negu prasidedantį neologisms? Nebent kreiptis tiesiai į Jį ir pranešt, kad adresu neologisms_lit[etc] pateikiama informacija – vogta?
Taigi – derama nuoroda į atnaujintą naujažodžio aprašą: nuožmogis.
P.P.S. dėl negyvenimo (2019 III 27) Pradėjau skaityt prof. Donato Saukos (1929–2015) Apie laiką ir save, parengtą Saulės Matulevičienės; pora sakinių:

Dabar [parengėja spėja, kad rašyta pačioj pačioj XXI amžiaus pradžioj] peržiūriu tai, ką kadaise esu parašęs, nes tos knygos ir yra vienintelis pakankamai apčiuopiamas ano negyvenimo pėdsakas, ir rašau joms autokomentarus. Ir bukai įsistebeiliju į sieną: niekas negali tvirtai pasakyti, kam tipiškam šių laikų žmogui reikalinga literatūra... (p. 19)

Na, jei kas iš leksikografų nuspręstų, kad negyvenimas vertas būt užfiksuotas žodyne, pavyzdžių jau vien šiame įraše užtektinai.

(443) Iš popieryno, xii: apie prof. Donatą Sauką

1989-ų spalį Profesoriaus 60-mečio proga VU Lietuvių literatūros katedros kolegė Viktorija Daujotytė parašė straipsnį „Nepatogus kultūros žmogus“, kuris buvo išspausdintas Vakarinėse naujienose, jei kas tokias prisimenat (1989-10-13, p. 6).
Dabar vėl tą tekstą skaitant, ne tik atgyja to laiko dvasia („Kai šiandien mums taip daug ko reikia, kas pasakys, ko reikia labiausiai. Savų pinigų, tvirto ekonominio pagrindo, tautinės mokyklos, motyvuotos kultūros koncepcijos?“). Kitaip suvoki (tiksliau: manai kitaip suvokiąs) ir ten užfiksuotas konkretybes.
Tarkim, prof. Donatas Sauka kaip kovotojas už teisę į megztinį („Kai Universitetas buvo pasinešęs į išorinį paradiškumą, D. Sauka turėjo ginti ir demokratiško megztuko autoritetą“).
Arba užfiksuota a.a. Marcelijaus Martinaičio ištara, kad jį tautosaka sudomino būtent Donatas Sauka. Kiek toliau, svarstant apie D.S. knygą Tautosakos savitumas ir vertė (1970), imta ir pacituota (kaip liudijimas, kad tautosaka ne tik jausminga ir griaudi): „Žemaiti kukuti, ko nekūkūji! / O kun ba kūkūsi, kad spruogti čiesas.“
Tuolaik ką tik buvo išėjusi Donato Saukos studija Žemaitės stebuklas (1988), esu įsitikinęs, įžvalgiausia šios rašytojos asmenybės ir kūrybos refleksija; ir vargu ar begali atsirast žmogus, kuris su tokiu puikiu moksliškumo/empatijos santykiu į visa tai bepažvelgtų. O vieną dalyką buvau užmiršęs:

Su didžiausiu malonumu, tiesiog su pasigardžiavimu savo knygoje „Žemaitės stebuklas“ D. Sauka pacituoja nuošalioje žemaičių sodyboje etnografo išgirstą lakštingalų „įvertinimą“: „Ale luo kaip kales. Atetumi vieliau, ne ton ešgirstomi!“

Prisiminiau: šita citata tada taip kirto per galvą, kad vos Salomėja į šipulius nesubyrėjo.  – Lakštingalos loja kaip kalės! :)
Ir profesoriaus D.S. prigimties įvardijimas (nors esu aukštaitis, bet drįstu turėt nuomonę apie žemaitį) absoliučiai tikslus: menininkas, tapęs mokslininku; taip.
Be to, ką [man pasirodžiusio svarbaus 2013-04-17 vakare] čia probėgšmais užfiksavau, tame prof. Viktorijos Daujotytės straipsny yra ir toks pasažas:

[...] koks paradoksas! – D. Sauka daugiausia padaro nieko konkrečiai nedarydamas. Kai visi bėga – nesvarbu į kurią pusę – reikia, kad kažkas vis dėlto liktų vietoje, stovėtų, žiūrėtų ir matytų.

Pagalvojau: tai ne paradoksas, o aksioma: bėgdamas nieko doro/esmingo nepamatai, tik sustojęs, bent jau stabtelėjęs. – Festina lente, kaip mėgdavo kartkarčiais primint a.a. Bronys Savukynas.