(971) Užparaštė, cxxxi: apie Gedą kaip sienų pažeidėją

(Sąvaržėle susegtas popiergalių pluoštelis.) Vasario pabaigoj vykusioj knygų mugėj buvo tokia „Knygų šalis“ (karalienė – Sigutė Chlebinskaitė): galėjai pasižiūrėt knygų ant medžio, su medžiu, iš medžio, apie medį parodą, taip pat veikė medinių knygų dirbtuvės.
Turėta vilčių, kad knygdirbyste domėsis ne tik vaikai (jie visad ir smalsūs, ir drąsūs), bet ir augesnieji, tad, be kita ko, turėta parengiamosios medžiagos ir jiems, pavyzdžiui, – jei būt norėję, būt galėję fotolaboratorijoje atsispausdint Sigito Gedos rankraščių (Jotvingių mišių mašinraščio, daug taisyto ranka) kopijų.
Vieną pavakarę ir aš buvau kviestas į tas dirbtuves. Maniau, gal reiks tart kokį padrąsinamąjį, paskatinamąjį žodį ar pan. tiems, kurie norės sukurt savo knygą mediniais viršeliais iš Gedos rankraščių; šį tą apgalvojau; neprireikė.
Tas popiergalių pluoštelis taip ir liko. Ką ketinau sakyt?
Būčiau pradėjęs citata iš SG teksto „Nepripažįstantys sienų“, rašyto Lietuvai dar tik stojantis ant kojų, kai daugelyje pasienio postų schlagbaumai būdavo pakeliami ir nuleidžiami rankomis (jojo rankraščius tvarkydamas užtikau, kur skelbta – nepavyko išsiaiškint):

Vokiškai tai būtų Grenzgänger – sienų perėjėjai arba sienų pažeidėjai. Rusiškai dar baisiau – narušiteli granic. Politikai stato sienas, menininkai jas peržengia.

Geda buvo grenzgängeris, granicų narušitelis, sienų pažeidėjas iš kūrybinės prigimties. Kviesčiau ir jus, jei imsitės kurt savo knygą, ieškot to savęs, kurį galbūt vadinate avantiūristu, ir duot jam laisvę – teperžengia jūsų įsivaizdavimo, kas tai yra knyga, sienas, težengia anapus, gal ir nesaugion iššūkių (ir galimų nesėkmių) pusėn.
Ir dar turėjau porą citatų iš kito SG teksto – Balio Sruogos 100-ųjų gimimo metinių proga buvo skelbiamas pluoštas jojo jaunystės minčių „Apie amžiną gyvatą ir slėpinius“, Geda surašė įvadą:

... panašu į tiesą, kad savuosius rašytojus pradedame suprasti tik šimtmečiui nuo jų mirties (ne nuo gimimo!) praslinkus...

Esą Sruogos lyrika dabar laikoma „kažin kokiam simbolizmo sandėliuke... O jeigu kas nors surizikuotų paskelbti jį modernesniu nei visi ‘Keturi vėjai’? Drįsčiau jį vadinti – pagal analogiją, kas dėjosi europinėje tapyboje, – puantilistu ar ekspresyviuoju abstrakcionistu. Absoliučiai nepaisė sintaksės, logikos etc., buvo genamas kažin kokios nepaaiškinamos vidinės galios.“ (ŠA, 1996-01-27, p. 1)
Nesinorėtų, kad ir Gedos kūryba būtų sukrauta į kokį nors rakinamą sandėliuką, o raktas pakabintas dėžutėj, prieinamoj tik vad. tyrinėtojams, – ketinau pasakyt; o pabaigoj pacituot Broniaus Krivicko mėgtą Kazio Borutos posmą (užrašytą ir [būsimajam monsinjorui] Kazimierui Vasiliauskui dovanotos nuotraukos antroj pusėj): „Laisvo vėjo valia drumstis, / žalio šilo – gausti. / Tai ir man negali niekas / gausti drumst uždrausti.“ — Gauskit drumskit! – „aš jums drumsti draugas“.
Balažin, gal ir kitaip būčiau baigęs tą kalbelę; gal ir gerai, kad jos neprireikė.
Užtat padėt vaikams įsukinėti medvaržtėlius, tvirtint vyrius (knyga juk turi atsiversti) buvo tikras malonumas.