(1281) Iš popieryno, lxiv: apie Dantę ir Dostojevskį prieš 100 metų ir kt.

įmet Dantei 700, Dostojevskiui 200. Specialiai nesidomėjau publikacijom, skirtom jubiliejams. Iš to, ką skaičiau, įsiminė Tomo Rikliaus tekstas Naujojo Židinio-Aidų nr. 6 apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į Dantę (perpublikuotas 15min.lt), slunkius būdamas neprisiruošiau rugsėjį pasižiūrėt Giedriaus Kazimierėno tapytų Pragaro ir Skaistyklos giesmių; įdomu buvo skaityt Monikos Bertašiūtės-Čiužienės pokalbį su Dagne Beržaite apie Dostojevskį ir jo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą (VU doc. manymu, „geriausi – L. Žukausko vertimai“; čia tikriausiai korektūros klaida, turėti omeny Leono Žurausko; o aš įsivaizdavau, kad Motiejaus Miškinio, išvertusio Brolius Karamazovus (svarbiausią D. romaną šalia Biesų), be to, ir rašęs (tarkim, Didžiųjų rašytojų siluetuos), ir kalbėjęs apie Dostojevskį: jo paskaitos VU karo metais apie D. daugeliui būsimųjų žemininkų gerai įsiminė. — Bet nėkart nepastebėjau, kad rašant apie Dantę būtų paminėtas Dostojevskis, o rašant apie Dostojevskį – Dante, t.y. kad būtų užfiksuotas koks nors santykis, kokia nors sąsaja tarp šių kūrėjų ar jų kūrinių.

— ir prisiminiau Vydûną (iš jo diplominį rašiau, net Vydūno draugijai jos gyvavimo pradžioj priklausiau; kai dirbau „Vagoj“, buvo pasiūlę sudaryt jo rašinių apie literatūrą knygą serijai „Kritikos biblioteka“; dėtinų sąrašą buvau susidaręs, daugumos kopijas jau turėjau, pavadinimo kelis variantus sugalvojęs, pvz., dabar juokingai skambantį Už dvasingąjį meną; šį pavasarį tvarkydamas popieryną radau tą aplanką, makulatūron išmečiau peržiūrėjęs, tik kelių tekstų kopijas pasilikau, tarp jų – rašinių apie Dantę ir Dostojevskį, paskelbtų vienas po kito paties prirašomam laikrašty tautos dvasiai tvirtinti Darbîmetis – 1921, nr. 4, p. 22–26).

Dostojevskio dar tik šimtmetis tada minėtas; Vydûnas buvo vokiškai skaitęs du jo romanu: Raskolnikoff (t.y. Nusikaltimą ir bausmę) ir Die Brüder Karamasoff; ir užfiksavo sąsają [cituodamas Vydûno vartotas grafemas pakeičiu dabar mum įprastom]:

... šiais metais, kuriuose atsimename Italos poeto Dante, Dostojevskis mano akyse rodosi vis šalia Dantės. Bet tik taip ilgai, kaip skaitai „Pragarą“. Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. Visas Rusijos žmonių kančias jis supasakoja. O taip gyvai, kad ir skaitytoją kuone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tat, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis Rusų tautos pragaras. Sako, Dostojevskis būk paeinąs iš Lietuvių. Nieko tai nereiškia. Jis, gal kaip niekas kitas, parodo Rusų kankyklą, Rusų žmones su visu jų vargu ir visais juos kankinančiais velniais. Ir ką jis numano apie kelią dangun, apsivalymo kelią, yra Rusų kelias. (p. 26)

Taip, jaučiu silpnybę visokiom sąsajom, nors gal ir ne kažin ką iš jų galima išsunkt. — Jei jau pradėjau, dar apie vieną. Bernardinai.lt minėdami Dostojevskio jubiliejų paskelbė publikaciją „Dvasinis artumas: Vytautas Mačernis ir Fiodoras Dostojevskis“ – įvadas + ištrauka iš Aldonos Ruseckaitės romano Dūžtančios formos, kur pasakojama, kaip VytM ėmėsi skaityt rusiškai Brolius Karamazovus; yra Ruseckaitės tekste toks gabaliukas:

Galop 1941 metų sausio septynioliktą dieną užrašomi pamąstymai apie patį Dostojevskį, nors romano dar perskaityta ne taip daug, tačiau asociacijų jau randasi. Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia laukus, …saulė mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. …Į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgnas smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku… taip gyva ir džiaugsminga… Vargu, ar kas kada būtent taip suprato tamsųjį Dostojevskį.

Vargu, ar kas kada ≈ [greičiausiai] niekas niekada (na kaip praleisi progą įžvelgt unikalumą?). — Nežinau, ar galėjo būt Mačernis skaitęs Vydûno rašinį apie Dostojevskį (Telšių gimnazijos bibliotekoj Darbîmetis galėjo būt, čia Vydûnas 1920–1923 nuolat lankydavosi), bet faktas toks: debesys ir dangus jau buvo pasitelkti prieš beveik 20 metų, 1921-ais:

... Dostojevskis duoda savo veikalams ypatingą žmoniškumo pagrindą. Berods jo žmoniškumas kaži-kur toli randasi, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas. (p. 25)

Gal šį palyginimų sąsaja ir atsitiktinė; greičiausiai atsitiktinė. Bet šiaip – įdomus dalykas. Tik įdomus dalykas?/.

P.S. Jei kas užkibtų už šitos temos, VU leistoj Literatūroj (nr. 51(2), 2009, p. 41–58) buvo labai išsamus Margaritos Varlašinos str. „Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas“.

(932) Užparaštė, cxxvii: kas yra poezija? – questa è la poesia

— tai poezija, – atsakoma tekste apie Giuseppės Ungaretti baigiantis Pirmajam pasauliniam karui sukurtą eilėraštį.

Soldati
Bosco di Courton luglio 1918

Si sta come
d’autunno
sugli alberi
le foglie

Sigito Gedos vertimas (Šiaurės Atėnai, 2004-07-10, p. 2):

Kareiviai
Bosco di Courton [= pranc. Bois de Courton; liet. Courton {tart reikia kurtòⁿ?} miškas] 1918 liepą

Esame tiesiog
rudenio
lapai
ant medžių

Nedaug tokių eilėraščių, kuriuos suprast gali visiškai visi; ir dar kad tie eilėraščiai būtų – be jokių abejonių – tikroji poezija.
Ir vargu ar ką beprideda – kaip štai šioj ketureilio analizėj – intertekstinės nuorodos į Vergilijaus Eneidą („Lapų aibė tokia, šalnų pakąsta rudeninių, / Krinta nuo medžių miške etc.“) ar ankstesniam tinklaraščio įraše minėtą Dantės Pragarą („Kaip lapų krytis etc.“).

(931) Visiškai tarp kitko: apie pragarą

apkričio 29-ą Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse buvo pristatyta Juozo Prapiesčio rinktinė Amalo uogos.
Tąvakar šį tą pasakiau apie ją – mano manymu, vieną vertingiausių šįmet išleistų memuarinio pobūdžio knygų.
O per šventes iš atminties išlindo vienas ten skaitytas epizodas iš jojo vaikystės – „Kerštas“ (matyt, galvojimai apie tai, kas yra rimta nuodėmė, bus prišaukę). Apie bendraamžės kaimynės Ramunės numylėtinį kačiuką, kuris kartą ėmė ir įlindo į Prapiesčių kiemą.

Mūsų juodis katinas pasišiaušė, išrietė nugarą ir aiškiai liepė jam nešdintis namo. O tas mažiukas, pasirodo, nepėsčias. Visai neišsigando, irgi išrietė nugarą ir atsakė įprastu katinams chrrr!
Ach, mat koks tu! Net mano Juodžio nebijai. Drąsuolis atsirado. Ir kažkokios nenusakomos neapykantos pagautas stryktelėjau ir sučiupau Ramunės katinėlį. O jisai man perrankas, per kaklą – su nagais, su nagais, kol aš jį tvirtai suspaudžiau tarp kojų. Įpykau baisiausiai, pagriebiau ir nubėgau su kačiuku prie Ramunės namų. Namuose nieko nebuvo. Ir tada man plykstelėjo pikta mintis. Niekas nemato, aš čia – vienas! Atidengiau šulinį ir įmečiau tą pikčiurną. Tik pasigirdo gailus miau ir nutilo. Aš pasileidau bėgte tolyn. Parlėkiau, o širdis tik daužosi, tik daužosiu. Kam aš taip padariau? Už ką? Negaliu sau atsakyt. (p. 151)

Viskas gerai baigės, neprigėrė tas katinėlis. Prapiesčių Juozukas prisipažino tai padaręs Ramunės močiutei. Visi sužinojo ir greit užmiršo, tik motina barė:

– Kap tau ne škada buvo? Galėjo ir užsimušc. O kad tavi tep kas inmestų?
Mamai verkiau, kad nežinau, kam taip padariau. Aš dabar turbūt eisiu pragaran?
Kelias naktis prieš užmigdamas labai meldžiausi ir aiškinausi Dievuliui, kad iš tikro nežinau, kodėl įmečiau katinėlį. paskui ilgai negalėjau pažiūrėt Ramunei į akis. O katinėlio, vėliau jau viso katino, iš tolo vengiau. (p. 152)

— Kas dabar bebijo pragaro bausmės? – toks neatsakomas klausimas kilo prisiminus Juozo Prapiesčio papasakotą epizodą ir prisiminus vieną populiariausių lietuviškų knygų – Pranciškaus Šrubauskio SJ giesmyną Bałsas śirdies pas pona Diewa etc. (pirmas leidimas apie 1679, paskutinis 1852, iš viso per 20 leidimų; apie pusės neišlikę nė vieno egzemplioriaus). Neseniai teko vartinėt skaitinėt 1790-ų leidimą; ten yra štai ši giesmė (skyriuj „Pieśni rozmaite“ – įvairios giesmės; pateikiu autentišką tekstą – gal kam bus įdomu tiesiog mėgint skaityti):

G I E S M I E
Ape wiecznaſti pekłos.
O mizerna Duſzo moja.
O Duśie man numilieta, Kur gaway po ſmerćia wieta? Bayſy pragara ugnieſa, Kur ne bus amźinai świesa, Ten pilni kampay bjauribiu, Nier kur kreyptis dieł bayſibiu, Liepſnoy but tenay źut ant amźiu.
O nełaymi duśie mana, Kartibes ingijey gana? Yr aſz ſu tawimi eyſiu, O pragaru ſawi źeyſiu, Jau prapuolau, ing amźinas Neſz mani liepſnu welienas, Liepſnoy but tenay źut, etc.
O duśie bayſey warginga, Kuom tenay eſi ſotinta. Sakus gieru tays penuoſiu, Liepſnoy ugnies marinuoſiu. Tenay giwenty ſu welneys, Ten jau metays but amźinays. Liepſnoy but, anoy źut etc.
Duśie pragaroy pri ſtała Koki atraday panała? Werkiu ſunkiey waytodama, Wargus ugnies kientiedama, Jey ſtowiu, yr jey waykścioju, Liepſnas kientiet neparſtoju Liepſnoy, etc.
O duśie kad ten atejey, Kokie łowa apturiejey. Prapultis gili pekłoſi, Turi patała liepſnoſi, Welnis ſmarkiey kuna dalis Puſzkin iſz wiſokios ſzalies. Liepſnoy but anoy źut etc.
O neweykta duśie mana, Regiu muku turi gana, Kad kayp uźſigint galiećio Tawęs, o to nekientiećio, Weykiau kuny ſu tawimi Piktay, eykiem ſu manimi. Liepſnoy but etc.
O duśie koki weźima Turi ant manęs neśima. Kuna weźima nekłauskies Ney lepumuy źames głauſkies. Jau tay niekad neiſwisi, Amźiaus ugnies neingisi. Liepſnoy but, etc.
O duśie tamy biegime, Kayp dabar toli eſime. Nekłauſk kuna rupeſningay, Datirſi wis ſau priśingay, Kada welney pri pragara, Deginſet ugnims nug gara. Liepſnoy but anoy źut etc.
Duśie mano irudinta, Kayp ten eſi paſodinta? Smyrdenćioſi tamſibieſi; Kur welney draſka ugnieſi, Tenay minkſztay neguliesi, Sieros ugnis nes kientieſi. Liepſnoy but, etc.
O duśie nieku pawirtay Kientiedama liepſnas twirtay, Welni tawa brolu sawa Minsi, yr bludelu tawa, Tas draſkis, degins ugnimi, Aſz rauduoſiu ſu tawimi. Liepſnoy but, etc.
O duśie dieley bjauribes, Tu ing pragara tamſibes, Su manim buſi idieta, Tatay lepaut mums ant ſwieta, Dar ta pradźie kuna tawa, Jauſi ſmarkiaus mukas ſawa. Liepſnoy but, etc.
O kaypo aſz neraudoſiu, Jog ćia kientiet neparſtoſiu, Kokioy liepſnoy regiu ſawi, Nudiemes man wys tay dawi, Ant ſawęs jau teyp kientieſiu, Jog ćia gała neturieſiu. Liepſnoy, etc.
O duśie, kitos iſzkoſiu Wietos, jau kientiet parſtoſiu, Negauſi kuny linkſmibes, Darey ſu manim piktibes, Cia turieſem giwenima, Pagał Diewa iſtatima. Liepſnoy but anoy źut etc.
O duśie nemałoninga, Kam baday mani werkſminga: Tu mani kuny piktinay Nug lepumu neraminay. Kokios tu ałgos noriejey, Tokie nunay apturiejey. Liepſnoy but anoy, etc.
Reyk man tikram nebagieluy, Prapułt ugniey pawargieluy, Nudiemes tatay man dawy, Jog liepſnoſi jaućiu ſawi: Prakieyktas nudiemiu dienas Liepſnon kałtas eyn kiekwienas. Anoy but, yr toy źut ant amźiu.
Kaltes mano regiekite, O jau nenuſidiekite. Ateys ant kałta kiekwiena Tay, kas ira man śiandiena. Bada kienćie nu kiekwienas, Tayſikieſi jaunas yr ſenas, Liepſnoy but etc.
Gink o Diewy iſz aukſztibes Mus nug pragara bayſibes. Duok patayſit giwenima, Potam but be nuludima, Idant nenuſidietumem, O myry tawimp butumem. Duok neźut tawimp but ant amźiu. Amen. (p. 240–243)

Tereikia pasitekt visai nedaug vaizduotės, kad suvoktum, kaip ten bjauru ir skausminga. Esam juk nusideginę, atsimenam tą skausmą, o pragare visąlaik degsim liepsnose, ir tos liepsnos tebus vienintelis šviesos šaltinis tamsybėse – smirdančiose tamsybėse: sieros vandenilio ar sieros dioksido smarvė tvyros, ir jokios vilties, kad kada nors tai baigsis – tęsis per amžius amžinuosius, jei jau mūsų vėlė ten papuls.
Juk jei vadini save krikščionim, tai turėtum tikėt, kad yra pragaras? Ir ten niekas nesikeičia, ten amžinos kančios. — Dantės Pragaras kaip privalomasis skaitinys, ir dar dėl įtaigumo patalpoj, pilnoj sudaužytų užperų smarvės. Toks priminimas apie tikėtiną bausmę, neabejoju, bemat būtų pavadintas psichologiniu teroru.
(Pragaras liko tik literatūrinių vaizdinių šaltinis? Vienas iš siaubo filmų? Su žyma „N-?“?)

(87.6) Maironiana

(ζ) Tableaux vivants – vaizduotės atvirlaiškiai su Maironiu

Madame de Genlis (1746–1830) in memoriam (popularność żywych obrazów przypadała na XIX wiek i początek XX wieku; fotografie żywych obrazów były rozpowszechniane w formie pocztówek).

Literatūros ir kalbos XXI tome, skirtame Maironiui, kun. Kazio Žitkevičiaus (1893–1986) atsiminimuose užfiksuotas jo atmintin įstrigęs vaizdas iš Palangos apie 1930–1931-us:

Maironis sėdėjo jūros tilto gale apsuptas savo gerbėjų, kurių dauguma, atrodė, buvo akademinis jaunimas. Apsivilkęs jis buvo ilgu baltu apsiaustu, rankose turėjo lazdą, kurią visuomet imdavo, eidamas pasivaikščioti. Visi ramiai šnekučiavo, gėrėjosi besileidžiančios saulės atspindžiais, banguojančios jūros paviršiumi.
Maironis jūros fone tarp gerbėjų man priminė Fojerbacho paveikslą, kuriame jis vaizduoja Dantę Ravenoje, jūros pakrantėje tarp savo gerbėjų. (p. 471)

K.Ž. prieš akis tikriausiai turėjo Anselmo Feuerbacho (1829–1880) paveikslą „Dante und die edlen Frauen von Ravenna“ (1858; Karlsruhe, Staatliche Kunsthalle; iliustracijai teradau tik fragmentą). Ir visai nesvarbu, kad apsiausto spalvos skiriasi – atmosfera, pati situacija, matyt, sužadino būtent tokią asociaciją.

2012-ieji oficialiai paskelbti Maironio metais (150-osios gimimo metinės). Pagalvojau: o jeigu pagal šį aprašymą sukūrus tableau vivant – vad. gyvąjį paveikslą, nufotografavus ir išleidus atvirlaiškį? Aš tikrai nusipirkčiau.
Vaizduotėj esu sukomponavęs dar vieną:

Laikas: apie 1930-us; vieta: Kaunas, Maironio namų šalia Rotušės vonios kambarys.
25-erių šviesiaplaukė tarnaitė Adelė, nuolat galvojanti apie vienuolyną, ką tik ištrinko artėjančio prie 70-mečio prelato Jono Mačiulio galvą rūtų nuoviromis, numazgojo kojas ir ruošiasi karpyti nagus. Priklaupusios tarnaitės veide atsispindi nuostaba: Maironis (atrodydavęs piktas, veidas vis būdavęs rūstus) šypsosi, nes jau sugalvojo, kaip pajuokaus (tekstas atvirlaišky po gyvuoju paveikslu: „Nekarpyk! Gal reiks, kai numirsiu, į Juozapato kalną lipti, – neužlipsiu.“).

Šaltinis: Adelės Masionytės atsiminimai, užrašyti Dusetose 1967-06-20 (LLTI BR, F11-254). Skelbiant – Literatūra ir kalba, t. XXI: Maironis (1990), p. 552 – Juozapato kalnas kažkodėl virto Juozapo kalnu; beje, XX amžiaus pradžioj buvo mėginta Šatrijai prigydyt Juozapato kalno vardą: ar Maironis juokaudamas ne Šatriją įsivaizdavo? – Kai vidurdieny saulė aukštai / Iš pietų prasijuoks į Žemaičius, / Nuo viršaus Šatrijos išmatai / Nesuskaitomus kryžkelių skaičius. – Bet į Šatriją galima įkopt ir be nagų... Kaip ir į Madvėgalį, kurin šiąvasar lipau.

P.S. Dar viena mintis atėjo galvon svarstant apie būsimuosius Maironio metus: gal kokia kelionų agentūra galėtų parengt turistinį maršrutą, kad būtų galima aplankyt su poeto gyvenimu susijusias vietas? Norinčių pakeliaut, manau, tikrai atsirastų.