(946) Susieji – ir [pagalvoji: yra vis dėlto pastovių dalykų], xxx

Algimanto Mackaus rinkiny Jo yra žemė (1959) yra eilėraštis „Miestas“ su motto:

Vieno daug keliavusio žmogaus aš paklausiau: „Kurie miestai yra didžiausi?“
Jis man atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje.“

Mackui toks miestas, aišku, Vilnius, kurį jis paskutinįkart matė 1944-ais, būdamas dvylikos:

Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.

Aš grįžtu atgal į vaikystę,
į mirusį miestą,
kurį laikas apklojo anglim
ir žuvusių namų griaučiais.

Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės
dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko.

Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis?
Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis?

Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę,
tu ateini iš ūkanų,
iš tolimo laiko.
Tavo bokštuose skamba varpai,
tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji
ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė.

Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę:
mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto,
mes dar nepažinom savęs.

Į seną miestą tvinsta laikas,
į seną miestą grįžta šmėklos,
į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos,
į seną miestą tiesia rankas vaikystė.

Mes niekada neišsiskyrėm:
tik raudono aksomo uždangoj
verkia baltas laivas.
(Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 91–92)

Kas Mackui (*1932) – Vilnius, tas Aleksandrui Jurewicziui (*1952) – Lyda.
Esmės nekeičia tai, kad Mackų tėvai pasiėmė bėgdami iš tėvynės, o Jurewiczių – repatrijuodami, tiksliau – „repatrijuodami“ do Polszy („ja nie chaczu u Polszczu...“).
— Visai atsitiktinai šie poetai susisiejo; per popieryną. 1994-03-18, šeštadienį, Šiaurės Atėnuose p. 4 Lietuvių PEN klubas pranešė, kad kitądien į Vilnių atvyks lenkų PEN centro narių; pirmadienį Konrado celėje vyks bendras vakaras. Prie skelbimo – trys Jurewicziaus eilėraščiai, versti Sigito Gedos.
Eilėraščio, skirto Tėvo atminimui, pradžia ir pabaiga:

1990; 1991 – Nagroda Czesława Miłosza
— apie knygą iš čia:
Złożona z wierszy, krótkich próz
oraz fragmentów listów od  babci,
jest autobiograficzną opowieścią
o kraju lat dziecinnych,
który  autor opuścił w wieku lat pięciu,
wyjeżdżając z rodzicami „do Polszy“.

Wciąż mam pięć lat i marynarski
mundurek na sobie
Wciąż na dworcu czeka
ostatni repatriancki pociąg
-   -   -   -   -   -   -
Ten pociąg jedzie
nie zatrzymując się nigdy
-------------------------------------------
Man vis penkeri metai ir jūreivio
švarkelis ant kūno
Vis laukia kieme
paskutinis repatriantų traukinys
-   -   -   -   -   -   -
Važiuoja tas traukinys
nesustodamas niekad

Eilėraštis „Debesys viršum Lydos“, skirtas Mamai:

Debesys viršum Lydos, sunkūs
debesys – kaip iš švino arba tylėjimo
Pamesti iš akių kaip tas miestas
Jau nieko čia, nieko čia
Nėra po mūsų – atmintis kuičiasi
akluose skersgatviuose, blyškiose
fotografijose, namų griuvėsiuos...
Ar kada nors jaunystė Tavo
Ar kada nors aš čia bėgiojau – – – )
Viskas byra kaip pelenai
Tarp mūro sienų prapuola verksmas
O, kokios tylios raudos prieš mirštant –
laukinės gervės rugsėjo skrydy
ar piktos rankos laužo šermukšnį?
Ir miesto nėr jau, net nesapnuojas
– vien tiktai debesys, andai
regėti
1987

Tikrai būtų įdomu paskaityt lyginamąją studijėlę Kas Vilnius ir Lietuva Algimantui Mackui? – Kas Lyda ir Gudija Aleksandrui Jurewicziui?
(O mano vaikystės Miestas – Ryga; ir jei dar rašyčiau eilėraščius, Rygai skirtąjį pavadinčiau „Pa cik bumbieri?“)