(1118) Iš popieryno, li: Mekas ir Pessoa

ormandijoj vykstančiam Šiaurės šalių kultūrų festivaly „Les Boréales“ 2003-ių lapkričio pabaigoj Lietuva turėjo galimybę pristatyt savąją („iki šiol reprezentatyviausias Lietuvos kultūros pristatymas Prancūzijos publikai“, pasak tuolaikinės kultūros ministrės Romos Žakaitienės, l. keistai pavartojusios tą tarsi būdvardžio aukščiausią laipsnį).
Iš New Yorko buvo atskridęs ir Jonas Mekas, nes išėjo jo Laiškai iš niekur prancūziškai ir angliškai – Lettres de Nulle Part = Letters from Nowhere (vertė Marielle Vitureau ir Laima Sruoginis [dabar Vincė]). Valdas Papievis Paryžiuj pakalbino Meką. Kai pirmąkart skaičiau tą pokalbį, atsimenu, buvau užkliuvęs už Meko nuomonės apie kūrinius, parinktus novelių antologijai Des âmes dans le brouillard[*], o šįkart už kitko:

Ant tavo stalo matau Pessoa knygą...
Taip, dabar skaitau Pessoa knygą. Jis yra praeito šimtmečio portugalų poetas. Geriausias pastarųjų šimto metų portugalų poetas. Bet jo prozos aš nebuvau skaitęs. O čia, Paryžiuj, radau porą knygų. Čia – jo dienoraštis. Ir aš jį skaitau, lyg skaityčiau save. Jis buvo žinomas taip, kaip aš, jis net pasirašydavo trim keturiom pavardėm. O aš nepasirašau skirtingom pavardėm, bet mano visas gyvenimas suskilęs į kelias dalis. Literatūra, poezija, kinas, kuratorius, žurnalai... Aš nupiešiau net savo gyvenimo ir darbų medį. Ir čia tiek daug šakų...
Sakau, kai aš skaitau Pessoa, tai lyg skaityčiau savo paties dienoraščius. Labai keista. Jo dienoraščiai labai panašūs į mano. Net pavadinimas šitos knygos – „Neramumo knyga“. O mano dienoraščiai – „nervuoti dienoraščiai“. Beveik tas pats. Kai pastebėjau šitai, tariau sau, aš turiu būtinai nusipirkt šitą knygą. (Literatūra ir menas, 2004 V 7, nr. 19, p. 3)

Na, vienas skirtumas vis dėlto aiškus net nieko neskaičius: Fernando Pessoa (1888–1935) buvo išgarsintas post mortem. — Meko Žmogaus be vietos (2000) 4-am puslapy įrašytas —vg— asmenvardis, dar atsimenu, kas tam dienorašty rašoma, o Pessoa lietuviškai tik eilėraščių tesu skaitęs (2009-ais išėjo Nijolės Simonos Pukinskaitės versta rinktinė; Arvydas Makštutis jo ezoterinių eilėraščių yra išvertęs, buvo Metuose); humanitas.lt siūlo Meko Paryžiuj pradėtą skaityt Livro do Desassossego angliškai už 15 eurų; ne, 544 puslapiai net rusiškai per daug būtų, ką jau ten angliškai; lauksiu, gal sulauksiu lietuviškai; vilties lyg ir yr: viena iš LLVS ekspertų, 2016-ais rinkusių geriausias praėjusių metų verstines knygas, Rūta Šlapkauskaitė, be kita ko, pasakė: „Viliuos, kad nereikės ilgai laukti ir Fernando Pessoa romano ‘Nerimo knyga’ vertimo.“ (Šlapkauskaitė: romanas, Mekas: dienoraštis; ir prisiminė, ką 2001 IV 24 užsirašė Sigitas Geda: „...Tagebuch Roman – dienoraštinis romanas. M. Roduner priskiria prie jų ir J. Savickio „Žemė dega“. Lietuviai galėtų įsivesti šį terminą“, ŠA, 2003 X 11, nr. 38, p. 5.)
— desassossego/disquiet/neramumas?/nerimas?/nerimastis?/??? Knyga nepakajaus, taip reiktų išverst :) — George’as Steineris, rašydamas apie The Book of Disquiet, yra pavadinęs Pessoa „a Portuguese teacher of Zen“; ar gali būt budistas nervuotas, kaip kad Mekas nurodė savo dienoraščių paantraštėj? Gal lietuviškas gali? — —
--------------------------------------------------------------------------------
[* „Per daug tame rinkiny naivių personažų. Visi tiktai geria, visi jie kvailiai, ne per daug protingi. Išimtis – gal trys, keturios, penkios novelės. Matai, jeigu rodai nenormalius, idiotus, tai turi būti kas nors literatūriškai įdomaus. Bet nėra, jos yra labai paprastai parašytos. Net ir Algirdo Landsbergio, kuris yra vienas įdomiausių savo formos ieškojimais, į knygą įdėta novelė yra apie idiotą, kurio paveikslu kritikuojamas komunizmas, Sovietų Sąjunga. Bet jeigu kritikas yra idiotas, tai kokios tada išvados? Negali juk tada į tą ironiją ir kritiką žiūrėti rimtai. Mano nuomone, Landsbergis yra parašęs ir kur kas geresnių novelių. Šita novelė buvo klaidingai parinkta. Pati jos esmė yra klaidinga. Į pagrindinį personažą negali rimtai žiūrėti. Jis toks... toks... beveik idiotas. Niekas nedraudžia rašyt apie idiotus, bet tada turi būti Dostojevskis“ (p. 2).]
P.S. (2018 XII 15) Lietuvos kultūros instituto svetainėj šniukštinėdamas sužinojau, kad šįmet festivaly visos trys Pabaltijo sesės in corpore – LT, LV ir EE, kaip mininčios savo 100-mečius, – buvom pristatomos. Bent jau šio Normandijoj vykstančio festivalio rengėjams Lietuva be Meko, matyt, nebeįsivaizduojama: vakar užsidarė paroda, kurios pavadinimas – asmenvardis; XI 17 buvo jo kino retrospektyva ir Jackie Raynal dokumentinio filmo Reminiscences of Jonas Mekas (2015) peržiūra. — Mes vis literatūrą kaip reprezentantę įsivaizduojam, o prancūzam, atrodo, įdomesnis le septième art – cinéma (ir Mekas pristatomas pirmiausia kaip „figure du cinéma underground il a révolutionné le cinéma avec ses ‘journaux intimes filmés’“; kaip écrivain irgi paminimas, bet tarsi tik tarp kitko; VLE-joj JonM įvardijamas kaip „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių poetas, kinematografininkas, kino kritikas“; kodėl tik JAV? Semeniškių idiles parašė būdamas DP Vokietijoj, pirmąkart išleistos 1948-ais Kassely; nežinau, toks žmogaus kūrybos tiesioginis siejimas su gyvenamąja vieta – ar dar ne atgyvena? kaip poetas – lietuvių egzodo, kaip filmininkas – gal irgi tiktų, nors šitoj srity kompilkuočiau; bet štai Jurgis Mačiūnas VLE-joj – tiesiog: lietuvių dailininkas avangardistas; jokių JAV, jokių egzodų.).