(1219) Visiškai tarp kitko: Vilniaus Universitetas po 1943 III 17 – uždarytas, bet dirbantis

Aišku, nieko čia tokio, tiesiog – teiginio ir faktų sugretinimas. Faktų ir teiginio, kurie sustojo greta prieš trejetą mėnesių, kai rašiau Mamerto Indriliūno biogramą jo raštų viršelio atlankui. Užrašiau:

1938–1944 VDU ir VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Bet ar žmonės nepamanys, kad padariau klaidą nurodydamas metus? Juk visi žinom, kad vokiečiai 1943-iais Universitetą uždarė, net į VLE nereikia žiūrėt, kur aiškiai parašyta: „1943 03 17 Vilniaus universitetas uždarytas ir apiplėštas, universiteto rūmai tapo kareivinėmis ir karo ligoninėmis. 1944 SSRS kariuomenei vėl užėmus Vilnių universitetas atkurtas“. Bet kaip suprast „uždarytas“,
— jei Indriliūnas 1944-ų pradžioj laiko egzaminus? Iš laiškų namiškiams:

1944 II 29: Laikau po truputį egzaminus, bet ne taip greit eina, kaip anksčiau maniau. Tai profesorių nėra, tai vėl kokių kitų darbų atsiranda. Vis dėlto lig Velykų visa baigsiu.
1944 III 27: Buvau manęs pasilikti Vilniuj ir per šventes ir daug padirbėti. Bet tikriausiai prieš pat Velykas parvažiuosiu. Bijau, kad čia bus labai nuobodu. Su egzaminais turbūt baigsiu susitvarkyti, po švenčių liks parašyti darbas.

— jei VU HMF dekanas 1944-ų birželio pabaigoj pasirašo ant oficialaus blanko surašytą Pažymėjimą apie išlaikytus egzaminus? (žr. dešinėj; Maironio lietuvių literatūros muziejuj tas pažymėjimas saugomas)
— Iš kito šaltinio faktai. LLTI bibliotekos rankraštyne, Vinco Mykolaičio-Putino fonde yra jo kišeninis kalendorėlis 1944 metams („Raidės“ išleistas*; kadangi turėjo ir savo knygrišyklą, tai drobelės viršely net inicialai V M įspausti). Pradžioj, kur sužymėtos svarbiosios datos, Kovas / 17: Univers. užd., bet prof. Mykolaičio įrašai prieštarauja tam teiginiui:

Sausio 15: baig[ėsi] pask[aitos] / iki 27 egz[aminai]
Sausio 23: Žiemos atostogos nuo I.23 iki II.10. Semestro pabaiga.
Vasario 10: Pavasario sem. pradžia. Semestras ligi birželio 30. Rudens sem. nuo rugsėjo 1 d. iki sausio 24 d.

Kalendorėlio pabaigoj ant kitokio – gelsvo popieriaus, kaip priedas, pateikti Vilniaus įstaigų telefonai; tarp įstaigų – ir VU. — Paminėta faktų; mano supratimu, prieštaraujančių teiginiui, kad 1943-ių pavasarį VU buvo uždarytas. Taip, naujų studentų nepriiminėjo, diplomus išduodavo atgaline data, tačiau universitetas toliau dirbo. Gal ko ir nesuprantu, bet dabar įprastas vartot žodžių junginys „buvo uždarytas“ vis dėlto netikslus, klaidinantis. Kaip reiktų sakyt/rašyt, kad būtų tikslu? Nesugalvoju.
-------------------------------------
* Apie „Raidės“ spaustuvę jau cituotoj VLE: „1940 nacionalizuota. Po II pasaulinio karo spaustuvė buvo išplėsta [etc.]“. Jei klystu, kas nors pataisys, bet iš to, kas parašyta, tenka daryt išvadą: vokietmečiu spaustuvė neveikė. O išties veikė – ir ne tik tą kišeninį kalendorėlį išleido; trys sakiniai iš Jekaterinos Kosakovskajos baigiamojo magistro darbo Knygų leidyba Lietuvoje nacių okupacijos metais (2011, yra pdf internete): „[‘Raidėje’] išspausdinti tokie tuo metu reikšmingi lietuviams leidiniai, kaip lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių žodynai, pasikalbėjimo knygelės, įvairaus pobūdžio vadovėliai, kiti spaudiniai. Spausdinamos tiek mažos brošiūros, kurių apimtis buvo šeši puslapiai, tiek dideli romanai ar mokslinės monografijos, kurių puslapių skaičius viršijo 400. Bendras pagamintų knygų skaičius viršijo 78 pavadinimus“ (p. 44). Dauguma spausdinta Kaune, dalis – 1939-ais įkurtam leidyklos Vilniaus skyriuj. Beje: nežinau kaip Kaune, bet Vilniuj ši spaustuvė dirbo dar vieną gerą darbą: išduodavo (fiktyvius) darbo pažymėjimus, kad tokie „uždaryto“ Universiteto studentai kaip Mamertas Indriliūnas galėtų ramiai vaikščiot po miestą nebijodami būt sučiupti ir išvežti darbams Vokietijon.

(1218) Epizodai, xxxvi: du lagerio sodininku

(Prieš gerą mėnesį ėmiau ir perskaičiau kalbininko, keletą metų praleidusio lageriuos Vytenio Grabausko (1934–2016) visus keturis eilėraščių rinkinius. Neketinau skaityt, taip susiklostė. Meluočiau sakydamas, kad ten kokių didelių poetinių vertybių radau. Kiek žmogus to poetinio talento turi – tiek turi, aukščiau bambos neiššoksi; kitas dalykas pasirodė vertingesnis – rašančiojo laisvai ir atvirai reiškiamas požiūris visai nebloga poetine forma; suprantu, dabarties akimis žvelgiant, anokia čia vertybė, juk žodžio laisvė – pamatinė žmogaus teisė; bet turint omeny laiką, kada nemaža dalis Grabausko eilėraščių rašyta, tai vis dėlto vertybė. „Koksai esu, toksai, matyt, ir būsiu, / Kol vieną sykį plyš širdis per pusę, / Ir eisiu ten, kur eiti man užginta, / Aš – laisvas, išdidus, neprijaukintas!“ – 1964-ais parašyto eilėraščio paskutinis posmas. Grabausko „Rekviem Prahos pavasariui“ buvo įdėtas kaip motto į Algio Mikšos parengtą knygą Lauk, okupantai!: sovietinė karinė invazija į Čekoslovakiją 1968 metais lietuvių dalyvių akimis (1999); eilėraštį, skirtą Vengrijos sukilimui, įdėjau kaip komentarą-papildą prie 1053-io įrašo. Literatūros istorikai yr surankioję iš XIX amžiaus net ir beveik visai meninės vertės neturinčius lietuviškus paeiliavimus tik todėl, kad jie buvo lietuviški; laisvas žodis okupacijos laiku irgi turi papildomą vertę, kūrėjo nuostatos nulemtą. Sovietmečiu rašyti Grabausko eilėraščiai sudėti 1993-iais išleistam rinkiny Žalioji atminties rūta; kituos – jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę sukurtieji.)
Paskutiniam, 2007-ais išleistam, Grabausko eilėraščių rinkiny Gyvenimo kryžkelė yra toks tekstas:

Lagerio sodininkas
53-iaisiais praėjusio šimtmečio metais,
Kai generalisimas snaudė balzamu preparuotas,
14-am Mordovijos lagerių punkte
Žydėjo gėlynai ir puošybiniai krūmai
Vadinamajam sode, atokiau nuo barakų,
Kurį užveisė Lietuvos eksministras Tonkūnas
Šito lagerio dievo Borodulino liepiamas
(Juk turi kažkur ir kaliniai atsipūsti,
Gal grožybės išdirbio normas įvykdyt įkvėptų?).
Mėlynavo jame negrabiai sukalta pavėsinė,
Kur poilsio dieną pagrieždavo zekų orkestras,
Nurašytas dūdas iš kažko įsitaisęs.
Tik neilgai tam „sode“ Tonkūnas vis triūsė –
Baigėsi laikas bausmės – ir išskrido į tremtį.
Betgi varna nuo mieto – tai kita į jos vietą –
Naują prievaizdą greit Borodulinas rado:
Lyg Jurinskį, Revuckį, o galgi ir Ruckį
(Oi, ta galvelė, tiek kumščių ragavusi!).
Seną, pražilusį, bet dar tvirtą mužiką
Su žvarbiomis akimis po užgriuvusiais antakiais.
Ir pradėjo vis rusai patyliukais čiučenti:
„Etot batia caria i semju uničtožil...“
Keista buvo regėti su katorgos numeriais
Savo darbą išmanantį rūstų čekistą,
Kurio sėbrai Ipatjevo namo rūsiuos
Darbavosi uoliai naganais ir mauzeriais...
Juk galėtų sau vaikščioti jis išdidžiai
Maskvos centro bulvarais, ordinais apsikarstęs [etc.] (p. 19)

Kodėl užkliuvau už šito teksto? 1) Nesu gilinęsis į prof. Juozo Tonkūno biografiją, tik skaitęs, ką ir jūs ką tik, kas lt.wikipedijoj, – palygint išsamus tekstas kaip wikipedijai, ir ten nieko nėr apie tarpinę stotelę tarp Vladimiro kalėjimo ir tremties Altajaus krašte; 2) jei ta tarpinė stotelė buvo (na negi būtų Grabausko sukurta?), [išbraukta perskaičius Ingos komentarą] vaizduotė labai nori imtis darbo: kaip jautės agronomas, kurdamas tą vad. sodą, kad ir lagery? 3) ir kas pakeitė Tonkūną? – „lyg Jurinskis, Revuckis, o galgi ir Ruckis“. Galvoj iššoka Jakovo Jurovskio pavardė, bet jis ten negalėjo būt, nes mirė 1938-ais; ir kitų, dalyvavusių sušaudant caro šeimą, pavardes peržiūrėjau – kad lyg ir nieko panašaus; gal žmogus buvo susikūręs tapatybę manydamas, kad tokia padidins jo autoritetą tarp zekų?

(1217) Iš popieryno, lx: dar apie Kudirką ir Mickevičių

[Prieš metus su viršum 1135 įrašo paskutiniam gabaliuky ginčijaus su tuo, kas buvo rašyta pristatant Valdovų rūmuos veikusią parodą „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“:

O gidai parodos lankytojams sakys [t.y. kartos, kas parašyta pristatyme]: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau.

Šis įrašas – toks nelyg tęsinys tada užfiksuotos minties.]
— Kultūros baruos (1996, nr. 6) buvo paskelbtas Alberto Ruzgo tekstas „Keletas klasikų nežinomų rašinių“. Bibliografas nurodo, kas buvo pražiūrėta, nepateko į Biliūno, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės raštus. Nurodo, ir ką esą Jonas Pilypaitis pražiūrėjęs, rengdamas naują Vinco Kudirkos Raštų leidimą (2 t., 1989–1990); na, JonP tebuvo šitų raštų redaktorius, kaip parengėja nurodyta prof. Aldona Vaitiekūnienė, bet neverta leistis šiton pusėn. — AlbR: „Apgailėtina, kad į pastarąjį Kudirkos ‘Raštų’ leidimą vis dėlto nepateko naujai atrasti jo kūriniai. Turiu omenyje 1939 m. kovo 18 d. dienraštyje Lietuvos žinios (nr. 63, p. 5) išspausdintą publikaciją ‘Surastas niekur [dar] nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis’.“ Ir pristato tą publikaciją; užuot citavus AlbR pristatymą, pagalvojau, verčiau pateikt pačią publikaciją:

Šiomis dienomis Lekėčiuose gyvenąs Bernardas Tamulaitis [*1893 V 24 Lekėčių valsčiuj, sušaudytas 1945 III 2 Vilniuj] prisiuntė p-niai F. Bortkevičienei lenkišką brošiūrėlę „Kto był Mickiewicz?“. Tai yra populiari brošiūrėlė, išleista ryšium su Ad. Mickevičiaus 100 metų gimimo dienos paminėjimu 1898 m. Šioji knygutė pati nieko nestebina. Bet pasirodo, kad po tos knygutės tekstu gausiai prirašyta pieštuku Dr. Vinco Kudirkos. Br. [= Bern.] Tamulaitis p. Bortkevičienei  laiške rašo, kad knygutę radęs savo tėvo Vinco Tamulaičio bibliotekoje, kuris buvęs pažįstamas su V. Kudirka per kun. Kolytą Zapyškyje ir per p. Dambravičienę. Knygutės vieno puslapio paraštėje smulkiom raidelėm, pieštuku parašytas šis, dar niekur nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis, neturįs jokio pavadinimo:

Užmiršęs senuolių kalbą ir tautystę savo,
Jis svetimu balsu graudžiai Lietuvai dainavo.
Ir nors karštai, kaip sako, Lietuvą mylėjo,
Tačiaus lenkų akimis į jąją veizėjo.

Lenkai tad ir paminklą statyt jam suniršo,
Bet Lietuvninkai Mickų bevaik jau užmiršo.
Atgiją, mat, vėlionys kitaip daigtus mato
Ir augščiaus už Adomą – Kristijoną stato.

Žemiau pieštuku Kudirkos parašyta tokia pastaba: „Atgija vėlionys: suprask – kėlėsi lietuvei. Mickevičius laikė lietuvius tautiškai pražuvusius. Kristijonas vardas didžiausio lietuviškojo dainiaus kunigo Duonelaičio, kurs rašė lietuviškai“.
Toliau V. Kudirka pieštuku knygutės paraštėse lenkiškai parašė šias pastabas apie Ad. Mickevičių, kurias čia pateikiame išverstas lietuviškai:
„Ir iš tikrųjų kas buvo Mickevičius? Iš pavardės ir kilmės rodos turi būti lietuvis, bet ištautėjęs lietuvis, toks, kokiais pasidarė visa Lietuvos bajorija, kuri pasidavė lenkų įtakai po įvykusios kur nors pasaulyje daugiau nesąmoningesnės tų dviejų tautų sąjungos, visai skirtingos viena kitai dvasia, kalba ir būdu.
Todėl Mickevičius, nors nepaprastas poetas, kaipo ištautėjęs, neturi pastovios raison d’être ir negali būti statytas su didžiausiais poetais kitų tautų. Iš tikrųjų kiek nesuderinamo yra Mickevičiaus kūriniuose: lenkų kalba, eilės žavingos, bet dvasia (Mickevičius apdainuoja Lietuvą) visados pasiliks svetima lenkui. Tikros Lietuvos, t.y. lietuviškos Lietuvos Mickevičius nesupranta nei širdimi, nei protu ir įžangoj į Konradą Valenrodą dainuoja jai „Requici“. Lietuvių liaudies dainos, jos graudžios gaidos, idealų – poetas, kaip ištautėjęs, giliai nesupranta. Todėl teisingai kalba profesorius Kojatovičius [?], kad Mickevičius yra poetas siaurai bajoriškas, bet niekuomet nei lietuvių, nei lenkų liaudies poetas.
Lenkų ar Lietuvos liaudis, pirma dėl kūrinių turinio, kita dėl kalbos, nesupras niekuomet Mickevičiaus ir todėl nemanau, kad, kuomet nors, po šiaudiniais stogais dainuotų Mickevičiaus balades.
Lietuvių liaudies dainos yra šimtą kartų žavingesnės ir graudesnės, negu visi Mickevičiaus kūriniai. Ir todėl lietuviai niekuomet nepakeis savo tėvynainių šimtmečių senumo dainų, kūrinių savo senovės pranašų į pseudotautiškus Mickevičiaus kūrinius.
Sako, kaip Mickevičius aprašytas šitame veikale, jis gyvuoja pas ultrapatriot[u]s lenkus ir lietuvių lenkomanus. Kai dėl mūsų, tikrų lietuvių, suprantančių savo etnografinį skirtumą nuo lenkų, tai mums Mickevičius su savo neteisinga pranašyste apie greitą mūsų tautybės „finis“ (kuris, laimei, neįvyko, kaip poetas manė) yra svetimas genijus ir abejingas ir neužsitarnavo, kad labai juo domėtumės. Mickevičius Lietuvos nepripažino. Lietuva palieka jį lenkams“.

Ir iškart pabyra klausimai:
√ Ar tikrai ta brošiūrėlė vadinos Kto był Mickiewicz? — Tepavyko rast tikrai brošiūrėle vadintiną (nes 16 p.) ir tikrai ta proga išleistą Józefo Tretiako Kto jest Mickiewicz? [žr. titulinį dešinėj]. Na bet, sakykim, apsirikta nurašant pavadinimą, o autorius nepaminėtas todėl, kad LŽ skaitytojams jo pavardė nieko nesakytų. O gal buvo atsiųsta kita brošiūra, kurios autorius prof. Kojatovičius, nes jis minimas pasvarstyme? Bet tokio profesoriaus, rašiusio apie Mickevičių, nepavyko rast. Tačiau neabejotina: kažkokią brošiūrą apie Mickevičių, išleistą 1898-ais, BernT buvo atsiuntęs FelB-nei.
√ Kas nusprendė, kad toj brošiūroj esančios inskripcijos – tikrai dr. Kudirkos? Spėta ar su kokiu neabejotinai Kudirkos rankraščiu lyginta? Spėčiau, kad tik spėta, nes apie jokį lyginimą net neužsiminta. Neužsiminta ir apie jokį akivaizdų ženklą, leidžiantį teigt: šita brošiūra tikrai priklausė Kudirkai; ir eilėraštis, kaip galima suprast, ne tik be pavadinimo, bet ir nepasirašytas. Brošiūra paskutinio savininko Vinco Tamulaičio bibliotekoj galėjo atsirast ir iš kitur, juk ne tik Kudirką pažinojo.
√ Dabar būtų galima palygint, bet kur ta Bortkevičienei siųsta brošiūrėlė yr atsidūrusi, ar išlikusi, žinoma? – AlbR, tikras bibliografas, apie jos saugojimo vietą tame rašiny Kultūros baruos neužsimena.
√ Ir dar visokių abejonių ne vieną galima būtų pareikšt. Ar Raštų rengėjas, neturėdamas galimybės de visu patikrint, tą eilėraštį turėtų dėl į Raštus? Ne; nebent komentaruos pristatyt publikaciją.
— du dalyku galima užfiksuot:
(a) 1939-ais bent jau kai kurie žmonės (brošiūrą siuntęs BernT, adresatė FelB, LŽ redaktorius Jonas Kardelis, gal ir parengęs šitą nepasirašytą publikaciją) manė, kad Kudirka galėjo laikytis tokio požiūrio į Mickevičių;
(b) Kudirka Tautišką giesmę prašė tais pačiais metais, kai buvo minimas Mickevičiaus gimimo 100-metis, – 1898-ais.
P.S. Šitas įrašas be jokių pretenzijų, tik šiaip, nes liko labai daug kas nepatikrinta: ar buvo kokia nors reakcija į šitą publikaciją Lietuvos žiniose? Kas rašyta Varpe 1989-ais ir vėliau apie Mickevičių, jo 100-metį? Etc.

(1216) Visiškai tarp kitko: paralelė ir digresija

apkričio vidury būdamas Biržuos muziejaus kasoj nusipirkau knygą Vladas Jakubėnas: Dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga (parengė Irena Skomskienė, 1999). Aišku, dėl laiškų ir atsiminimų pirkau (nors jo muzikos kritika irgi verta paskaityt nesusijusiam su muzika).
Chicagoj gyvenantis VlJ 1965 IV 14 rašo Vilniuj gyvenančiam jaunystės laikų draugui Baliui Dvarionui, teisinas, kodėl neketinąs važiuot Lietuvon:

Atsimeni gal „Mes be Vilniaus nenurimsim“ laikus. Privačiai galėjai kalbėti, kad trūkumas santykių su lenkais yra nenormalus, nuostolingas ir beprasmiškas. Bet pamėgink viešai... Taigi yra tam tikro paralelizmo ir dabar. Aš pragyvenu daugiausia iš lietuvių ir turiu būti atsargus. Gyvenant ir dirbant kur nors universiteto ar miesto konservatorijoje tarp amerikonų, daug kas būtų kitaip, o gal net priešingai. Yra tai savotiškas paradoksas: pagalvok, daug ką suprasi. (p. 164)

Nežinau, gal ir kas kitas yr vedęs paralelę: [lenkų užgrobtas] Vilnius – [sovietų užgrobta] Lietuva, bet neatsimenu. Santykio paralelė, manyčiau, čia esminė.
Digresija Jakubėnas bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoj, kurią dažnai vadinam Bostono ar bostoniške. Neseniai popieryne radau išsiplėštą tokį Alberto Laurinčiuko rašinį „Trupiniai, kurių nesulesa paukščiai: Pokalbiai su istoriku Vincu Trumpa ant Ramiojo vandenyno kranto“ (Kultūros barai, 1996, nr. 5, p. 61–64). Yr ten toks Trumpos, irgi enciklopedijos bendradarbio, pasvarstymas apie LE (atkreipus dėmesį, kad „[p]anašios enciklopedijos Amerikoje neišleido nė viena kita šioje šalyje gyvenanti tautinė mažuma“):

Pirmuosius tomus išleisti nebuvo labai sunku, nes turėjome nepriklausomoje Lietuvoje išleistos enciklopedijos keletą tomų. Reikėjo juos tik papildyti, atnaujinti. Vėliau dirbti buvo sunkiau. Kai kas šią Lietuvių enciklopediją vadina Kapočiaus vardu. Tai labai darbštus žmogus, neseniai atšventęs 90 metų jubiliejų. Be jo daugiatomis veikalas nebūtų išvydęs šviesos. Vokiečiai, pagerbdami savo tautietį, vieną enciklopediją vadina Brockhauso vardu, prancūzai taip pat – Larousse’o. Manau, kad ateityje, pagerbiant toli nuo Lietuvos parengtos šios 37 tomų enciklopedijos leidėją, oficialiai ją vadinsime Kapočiaus enciklopedija. (p. 64)

Šitam tinklarašty ikšiol būdavo vartojamas junginys bostoniškė enciklopedija; nuo šiol vartosiu įvardą Kapočiaus enciklopedija. — Suprantu, kad tai neturės jokios įtakos, bet paprasčiausiai dėl smagumo: manau, kad toks įvardas prasmingiausias (siet darbą su žmogum teisinga). Juozas Kapočius mirė 1996 V 22; Trumpos siūlymo tikriausiai nespėjęs perskaityt.

(1215) Pakeliui į darbą, xxii: atvaizdas su digresija

užfiksuota 2019 IX 11

Jei atmintis neapgauna dėl laiko, vasaros pabaigoj ant elektros stulpo prieš pat Žirmūnų tiltą šis lapelis buvo užklijuotas (ir kitur buvo panašių lapelių priklijuota, net didesnių, pvz., viešojo transporto stotelių laukimo paviljonuos, tik iš ten greit dingo, nespėjau nufotografuot). Dabar nebėr to lapelio – arba atlipo ir vėjas nunešė, arba kas nors nuplėšė. Pagooglinau, kas per žmogus. Užstojo mitinge dalyvavusius žmones, kad nesučiuptų civiliais rūbais vilkintys milicininkai.
Ir maždaug tuo pat metu popieryne užtikau Algirdo Landsbergio rašinį apie tai, kaip buvo eita iki 1989 V 11, – „Lietuvos PEN centras – pusšimtį metų užtrukusio gimdymo istorija“. Gabaliukas apie tai, kas vyko po 1968-ų, po Prahos pavasario:

Keitėsi ir patsai Tarptautinio PEN pobūdis. Kai kurie jo nariai skundėsi (ne be pagrindo), kad PEN ima virsti ne tiek literatūrine, kiek žmogaus teisių organizacija. PEN Kalinamųjų rašytojų komitetas tapo svarbiausiuoju organizacijos skyriumi. Iš Lietuvos, ypač nuo 1972 m., ėmė sklisti žinios apie savilaidą, demonstracijas, taikingą pasipriešinimą. Čekų vertėjo ir artimo bendradarbio George’o Theinerio Londone redaguojamas žurnalas „Index on Censorship“ noriai spausdino lietuvišką medžiagą. Visa tai lengvino pastangas įtikinti PEN narius, kad Lietuva turi būti priimta į pasaulinę rašytojų organizaciją.
     Tapęs nuolatiniu PEN Kalinamųjų rašytojų komiteto nariu, jį užverčiau į anglų kalbą išverstomis ištraukomis iš Lietuvos savilaidos. Nepaisydamas kai kurių centrų protestų, PEN nutarė, kad savilaidinės spaudos darbuotojai, kaip „žurnalistai“, nusipelno PEN dėmesio ir paspirties. Gajauską, Iešmantą, Terlecką, Petkų ir kitus garbės nariais priėmė švedų, anglų, amerikiečių, škotų etc. centrai. Jų šeimoms buvo siunčiami siuntiniai, o jų kalintojams – nesiliaujantys paklausimai apie įkalinimo „teisėtumą“ ir kalinių sveikatą. (Šiaurės Atėnai, 1998 IX 12, nr. 35, p. 10; persp. iš Brooklyne ėjusio Darbininko, 1998 VII 24, nr. 28, p. 3, 4, pabaiga kitos savaitės nr., p. 3)

— jei kam dingtelėtų, kad gasiliūnas čia neakivaizdžiai priekaištauja dabartiniam Lietuvių PEN centrui, pastaruoju laiku pareiškusiam nuomonę tik dėl savų – Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus, – na ką, norit tikėkit, norit netikėkit, bet: ne, neturiu jokios moralinės teisės ko nors tikėtis iš kitų; tuolab: Baranovičius nei rašytojas, nei žurnalistas – santechnikas; — gal klystu, bet toks bendresnis dalykas liūdnokai nuteikia: apskritai mūsų akys kuo toliau, tuo labiau krypsta į savo bambą: o kas mums iš to? principai ir vertybės vs nauda.

Papildas (2019 XII 23) →
Vakar iš ryto, pakeliui į darbą, Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj pamačiau; regis, tokių, juodai baltų ant A3 lapų, buvo išklijuota ir vasaros pabaigoj ar rudens pradžioj.

2019 XII 27 Jau nuplėšti.

(1214) Visiškai tarp kitko: apie kalbos švarą

daugiau kaip mėnesį nebuvo jokio įrašo; mėnuo, kai beveik visą laiką prieš darbą ir po darbo skyriau Broniui Krivickui ir Mamertui Indriliūnui;
BrKr šimtmečio minėjimų virtinė – nepakenčiu kartotis, tai vis ieškai kito požiūrio kampo, kitaip perdėlioji pasirinkęs iš galvos medžiagą; parengti ir jau spaustuvėj MI raštai; atspausta bus 300 egzempliorių, platins Biržų Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, pardavinėt neturės teisės; MI šimtmetis kitų metų sausio 28-ą; mirk gyvenk reikėjo šitą knygą parengt – tik vienon vieton sukaupti rašto darbai gali suteikt galimybę nujaust šio žmogaus, žuvusio 25-erių, minties potenciją; ir dar dėl vieno dalyko džiaugiuos: aa. Audrius Naujokaitis (1961–2012) 1991-ais, prieš išskrisdamas Amerikon pas Joną Meką, išraižė viršelius BrKr ir MI raštams; ir vienus, ir kitus pradžioj svajojom išleist kaip Sietyno bibliotekėlės knygas; BrKr pirmas tomelis išėjo 1993-iais, ir viskas sustojo; dabar ir MI raštams išraižytas viršelis, gulėjęs pas mane vos ne 30 metų, panaudotas
(kalbėdami apie laiką, dažniausiai vartojam žodžius, susijusius su bėgsmu: pralėkė, prašvilpė diena ir pan.; frazė iš Jono Aisčio laiško studijų Grenobly draugui Apolinarui Rocevičiui 1944 XII 17: „diena taip ir sutirpsta nepastebint“ – laiko nyksmas; toks požiūris į laiką pasirodė esąs arčiau tiesos)

--------------------------------------------------------

(popierynas; vis ką nors peržiūrėjęs išmeti, o jis nė kiek nemažėja – jokių akivaizdžių nyksmo požymių) — Metai, 2002, nr. 5/6; Petro Dirgėlos eseistinių gabaliokų „Kas bus?“ tęsinys; (19) Ant kalno / 1993 gegužė – 2000 rugpjūtis – 2002 kovas, iš jo:

Iki šiol saugau seną poetės Danutės Paulauskaitės iš Skuodo laišką: „Kokia bus Tavo tėvų senatvė? Tik tada suprasi mane. Aš niekur niekada nemačiau rožinės, švelnios senatvės. (...) Esu mirtinai pervargusi nuo darbų ir nuo motinos. Kol rašau Tau laišką, per stalą bėga skruzdė, turbūt aš parsinešiau ją plaukuose, ji išbėgs pro pravirą langą. Motina su kėde važiuoja per visus kambarius, taip: džrr džrr džrr...“ / [...]
     Poetei D. Paulauskaitei jaučiu ir meilę, ir pagarbą. Ir ne todėl, kad ji buvo kurso draugė universitete. Iš jautrios ir drovios moters – kaip iš Jobo – gyvenimas atėmė beveik viską. Paliko tik vienatvę ir skurdą. Ir visa tai ji pakelia. Rašo eilėraščius, švaresnius nei Juditos Vaičiūnaitės (anot kritikų, J.V. poezijos švarumas – neprilygstamas). (p. 160)

Rašyti švariai, kalbėti švariai – o ne, tai (beveik) nesusiję su kalbos taisyklingumu, į ką kai kas lenkė; taisyklingumas susijęs su forma, o sakant švariai turimas omeny kitas lygmuo, bet kaip jį įvardint? Kai sakai/rašai tai, ką manai; kai vartoji savo žodžius ir kuo tikslingiau, t.y. tuos, kurie tau atrodo tiksliausiai išreiškiantys mintį ar jausmą; kai pasitelki tik tuos ir tik tiek – būtinuosius ir kuo mažiau; vargu ar įmanoma tiksliai nusakyt, bet juk pajuntam klausydamiesi ar skaitydami – švari ar šiukšlina kalba; ne kas plaukia paviršiuj lemia (Vaičiūnaitės tartis buvo gan „kaunietiška“, bet ar tai lemia jos eilėraščių „nešvarumą“? aišku, ne). Švarumas siejas su tikrumu, kad ir ką šitas žodis reikštų. (Teko daug viešai kalbėt šį mėnesį, tai va ir kliūva mintis ne už Jobo dramos, o už jos raiškos.)

(1213) Visiškai tarp kitko: apie du broliu

Lukiškių aikštė, 2019 X 16

— tapytojo Jono/Juano R.
(Esu užsisakęs Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos naujienlaiškius; pirmiausia dėl virtualių parodų; X 1 atkeliavo žinia apie ne virtualią – Lukiškių aikštėj surengtą „Pasaulio lietuviai: Urugvajus ir Argentina“ – apie ten gyvenčius dailininkus. Buvau nuėjęs pasižiūrėt, bet ten nebuvo nuotraukos to, apie kurio brolį noris papasakot ne savo žodžiais; nors su Argentina ir susijęs, bet jau aa.)
Būsimojo pintor lituano tėvas Antanas Rimša iš Svėdasų buvo siuvėjas; apie 1920-us, grįžęs iš Rusijos, kur su šeima buvo pasitraukęs prieš užeinant vokiečiams, Kaune atidarė siuvyklą, garsėjo kaip vienas geriausiai siuvančių frakus. Puoselėjo viltį, kad vyresnysis sūnus Jonas bus įpėdinis: 1924-ais išsiuntė Austrijon, Wienon – kad pasimokytų drabužių sukirpimo akademijoj. Bet vyresnėlis, nors grįžo namo su tos akademijos diplomu, pasuko ne tėvo numatytu keliu – persimetė prie dailės, išvyko Paryžiun, po kurio laiko išplaukė Brazilijon, 1929-ais persikraustė Argentinon etc. – žodžiu: ir tapo garsiu dailininku. (Kas čia surašyta, surašyta pagal Jono Rimšos biogramą anykštėnuos.lt.) — O dabar apie brolį:

Talentingojo Jono Rimšos tėvas, tuometinio Lietuvos prezidento kostiumų siuvėjas, nusivylęs savo sūnumi, visas viltis sudėjo į jaunesnį savo sūnų Vladą. Tas buvo paklusnesnis, ir tėvo nenuvylė: atsidūręs Argentinoje tapo šalies prezidento Perono siuvėju.

Tai pastraipa iš Alberto Laurinčiuko straipsnio „Vandenyne neužgesusi žvaigždė: Dailininko Jono Rimšos pėdsakais“ (Literatūra ir menas, 1995 VIII 12, p. 14–15). — Kuriuo sūnum tėvas labiau didžiavos – lyg ir savaime aišku.

— rašytojo Juozo B.
Spaudinius, kuriuos nusipirkt galėdavai knygyne ar kioske, – laikraščius, žurnalus, knygas anais laikais cenzūravo Glavlitas. Ypač rašytojai apie to laiko cenzūrą visko yr prisiminę pripasakoję. O kitàs, kurių žmonės negalėjo taip paprastai imt ir nusipirkt, bet ne savilaidines – oficialiai spausdintas, liturgines? Tiesą sakant, prieš kokį mėnesį paklaustas būčiau spėjęs: gal irgi Glavlitas? Nea. — Popieryne atkapsčiau Ramunės Sakalauskaitės pokalbį su kun. Vaclovu Aliuliu MIC, 2004-ais šventusiu kunigystės 60-metį („Likimo palaimintas kunigystei“, Lietuvos žinios, 2004 VI 26, p. 20). Kun. VacA 1969–1975 metais buvo Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos sekretorius, 1980–1990 pirmininkas; būtent ši komisija ir rūpinos knygų rengyba ir leidyba: „Labai padėjo Vatikano antrasis susirinkimas, leisdamas liturgijoje vartoti tautines kalbas. Vyskupai tuo naudodavosi ir išsiderėdavo, o mūsų Liturginės komisijos darbas būdavo parengti ir žiūrėti, kad tekstai būtų tinkami, stilingi ir be korektūros klaidų.“ Toliau – gabaliukas iš pokalbio:

Cenzūra
– Kam reikėjo nešti cenzūruoti knygas?
– Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigai. Liturginį maldyną valdžios pareigūnai neoficialiai ėmė iš anksto po gabalą. Aš pasakiau Liturginės komisijos pirmininkui, kad to iš manęs reikalaujama, jis leido duoti.
Su įgaliotinio pavaduotoju Eduardu Juozėnu (Juozo Baltušio brolis – aut.), kuris prižiūrėjo spaudą devintajame dešimtmetyje, kartais dėl smulkmenų pavykdavo pasiderėti.
– Ar Juozėnas išmanė bažnytinę literatūrą?
– Nežinau (juokiasi – aut.). Jis cenzūravo politiniu požiūriu tas knygas, kurios skiriamos tikintiesiems: maldynus, katekizmą.
– Ar teisingai supratau, kad Juozo Baltušio brolis daug kraujo Jums nesugadino?
– Kad specialiai būtų gadinęs? Ne. Buvo komiškų situacijų. Pavyzdžiui, apie įsakymą sekmadienį švęsti parašėme, kad nusideda tas, kas be būtinos priežasties sekmadienį dirba arba kitus verčia dirbti. Jis pareikalavo ir antrą kartą įrašyti „be būtinos priežasties verčia dirbti“, kad kolūkiečiai negalėtų prieš pirmininką remtis katekizmu, kuris oficialiai išspausdintas sovietiniais metais.
Jis siūlydavo patiems save cenzūruoti. Aš atsakydavau: „Mes tai žiūrime, betgi jūs esate specialistai“. Jie išbraukdavo apie ketvirtadalį to, prie ko buvo galima manyti prikibs.
Gudraudavom įvairiai. Juozėnas vyskupams sakydavo: „Ak, tas jūsų kunigas Aliulis, jam sakai, sakai, jis nusišypso ir vėl savo daro“.

Nežinau, gal kur yr išsamiau surašyta apie Liturginės komisijos ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos santykius; galima spėt, kad labiausiai kliūdavo tekstai Katalikų kalendoriuos-žinynuos, pvz., aa. kunigų biografijos. O gal Eduardas/Edvardas Juozėnas irgi rašė ką nors panašaus į Vietoj dienoraščio? nors vargu.
Digresija Kai neseniai net pasitelkiant įžeidinėjimus buvo piktinamasi, kodėl vieno romano I dalis nepapuolė į Metų knygos penketuką, prisiminiau senus laikus, 1990-tinių vidurį, kai išėjus Vytauto Kubiliaus XX amžiaus [lietuvių] literatūrai skaitančioji bendruomenė buvo pasidalinus į kubilininkus ir antikubilininkus – kai kurie rašytojai manė, kad jie esą nepakankamai įvertinti, o kiti pervertinti, net kolektyvinius laiškus, pareiškimus rašė; kiti, ir rašytojų, ir skaitytojų tarp tų kitų buvo, tą literatūros istoriją laikė visom prasmėm geru veikalu. Polemikon buvo įsiterpęs ir kun. Aliulis – kaip visad, stengdamasis būt sine ira et studio; ana polemika jau nebeaktuali, bet patarimas, kaip derėtų diskutuot, – oi koks aktualus, manyčiau:

Norėčiau pasiūlyti pasvarstyti, ar netiktų mūsų draugiškiems ir mažiau draugiškiems pokalbiams pritaikyti lojalaus dialogo gaires, kurias prisimenu iš fundamentalaus penkiatomio sielovadinės teologijos vadovo, Austrijoje išleisto apie 1970 m., kuris buvo dar labai šviežias, kai iš jo turėjau sulasyti reikalingiausius dalykus Kauno teologijos fakulteto studentams. II Vatikano Susirinkimo paraginti, mokėmės ir mokėme meno kalbėtis su kitaip manančiais – pasaulėžiūrinio dialogo meno. Tolesnė patirtis rodė, kad minimosios gairės padeda ir asmeniniuose pokalbiuose, ir platesnėse diskusijose. Nebetrumpo amželio patirtis leidžia teikti anas mintis nelyginant savas. Štai jos.
Įmanoma kalbėtis su skirtingai manančiuoju, jeigu:

— pripažįstu, kad nesu vienintelis visažinis, kad galiu ir aš suklysti, kaip ne kartą pastebiu kitus klystant;
— pripažįstu, kad mano pašnekovas yra protingas žmogus, jo požiūris į dalykus gali praturtinti mano supratimą (nors ir puikiausią);
— esu susiderinęs su mintimi, jog nebūtina kiekvieną kartą man laimėti visais punktais; jau bus gerai, kad apsikeisime nuomonėmis, požiūriais;
— laikau pašnekovą padoriu žmogumi, nesiekiu būtinai jo nutildyti ar apjuokinti; mano sąmojus turi pralinksminti ir jį;
— klausausi pašnekovo taip pat atidžiai, kaip norėčiau, kad jis manęs klausytųsi; stengiuosi jo žodžius suprasti pagal jo mintį, o ne iškreipti jų prasmę taip, kad galėčiau jį sumalti;
— tikiuosi, kad mano pašnekovui rūpi tiesa ir bendras gėris, kas žino – gal ne ką mažiau kaip man...

Kai trūksta panašaus į šį nusiteikimo iš abiejų pusių, nebus dialogo, tik polemika (kuri, beje, neišvengiama Seime) ar mažų mažiausia prasilenkiantys monologai. Kai bent vienas iš pašnekovų turi tokį nusiteikimą, jis gali mėginti „užkrėsti“ juo ir savo oponentus – klausytojai ar skaitytojai pajus. („Apie diskusiją ir polemiką“, Šiaurės Atėnai, 1996 III 16, nr. 11, p. 2)

Na, dauguma gal sakytų, kad jau seniai praėję tokių diskusijų laikai, dabar polemistai mokos iš late-night talk show vedėjų; bet juk turim dar teisę būt ir retrogradai?

(1212) Visiškai tarp kitko: dėl paminklų

Darbo Lietuva, 1940 VIII 1, nr. 30, p. 1

1: Cvirkos
„Matei, tau Darius K. facebooke padėką įrašė?“ Na kaip sutramdysi norą pamatyt? Nepajėgiau numalšint – partizaniškai įlindau pasižiūrėt. — Šiaip tokiose „diskusijose“, kur nesusitarta, dėl ko diskutuojama – literatūros ar rašytojo paminklo, nelabai yr prasmės dalyvaut. Jei teisingai supratau, tai buvo dalis diskusijos dėl paminklo. Tas vos pradėtas romanas pasitelktas kaip argumentas, kad paminklą reiktų palikt. Tuolab ir komentarų tokių yra: Cvirkai paminklas esą pastatytas ne už tai, ką parašė, o ką padarė – ne už guodžiamąjį sakinį „Brolybės sėkloj“, o kad važiavo Maskvon Stalino saulės parvežt.
Dėl paminklo – tuoj tuoj, pirmiausia dėl argumento. Nežinau, gal klystu, bet nekritiškas šitos ano laiko propagandinės frazės kartojimas (ne citavimas), manau, pavojingas dalykas, temdantis suvokimą, kas iš tiesų 1940-ais įvyko. 1940 VIII 3, kai vad. Liaudies seimo delegacija prašė Lietuvą „priimt“ į Sovietų Sąjungą, „Stalino saulė“ jau kuris laikas buvo Lietuvoj – ją „atvežė/atnešė“ Raudonosios armijos daliniai, polpriedas Pozniakovas ir kt., kuriems dera okupanto vardas. Vad. Liaudies seimas, vad. delegacija Maskvon – tai okupacijos įforminimas, nieko bendra neturinti su laisvos valios apraiškom. Kartodami frazę, esą Cvirka ir kiti važiavo Stalino saulės parvežt, mes sakom, kad Lietuva savo noru prašėsi priimama Sovietų Sąjungon. Kiekvienas, besivadovaujantis logika, juk tokią išvadą turėtų padaryt? Taip, Cvirka vadintinas kolaborantu, bet buvo kitų asmenų, užimančių valstybines pareigas Lietuvos Respublikoj, kurių atsakomybė dėl okupacijos, manau, nepalyginamai didesnė negu prozininko Cvirkos ar poetės Nėries.
O dėl paminklo – nei palikt, kaip yra, nei išvežt Grūto parkan. Pritariu tiems, kurie siūlo ieškot trečio kelio – apie tai yra rašiusi Paulina Pukytė 7 meno dienose gegužės pabaigoj (bet šito rašinio populiarieji portalai, regis, nepaplatino). Štai apie ką reiktų diskutuot, manyčiau: kaip paminklą-teiginį paverst paminklu-klausimu.
P.S. (dėl juoko) Iš Jono Šimkaus reportažo apie delegacijos išlydėtuves Kauno geležinkelio stoty:

– Atvežkite mums amžiną laimę! – pasigirsta linkėjimas.
– Nepamirškite ir ikros, – kažkas su jumoru pastebi.
(J.Š., „Širdis išvažiavo su jais“, Darbo Lietuva, 1940 VII 31, nr. 28, p. 1)

[Jei kas paklaustų nuomonės apie to Cvirkos romano užuomazgą: manau, pro „idėjinę sąmonę“ (kontroliavusią ranką, rašančią „Brolybės sėklą“, „Deputatą“ ir kitus pan. apsakymus) prasimušė realisto talentas – perskaitęs, ką parašė, pats ėmėsi braukyt; grįžusieji iš Rusijos Lietuvon parsivežė ir baimę; nesvarbu, kokias pareigas jie čia užėmė.]

2: partizanams
[jei jau pradėjau apie paminklus, tai dar dėl vieno, kol kas nepastatyto]
2019 X 7 per „Panoramą“ buvo parodytas reportažas iš Kryžkalnio, kur „pradedamas statyti Lietuvos partizanų memorialas – čia bus įamžintas 20 tūkstančių laisvės kovotojų partizanų atminimas. Per metus iškils obeliskas, o atminimo sienoje bus iškaltos žuvusiųjų laisvės kovos dalyvių pavardės“ (toks anonsas). Šmėkštelėjo ir būsimojo obelisko eskizas (žr. printscreeną kairėj).
Kas užkliuvo? Kad „atsispindi“ tik viena laisvės kovos pusė – ginkluota kova. Partizanai turėjo dviejų rūšių garbės ženklus: pirmos rūšies – su kardais, antros – su ąžuolo lapais. Bronius Krivickas – kapitonas Gintaras-Vilnius buvo apdovanotas antros rūšies II laipsnio Laisvės Kovos Kryžium (žr. Juozo Šibailos-Dieduko rašytą nekrologą, Prie Rymančio Rūpintojėlio, 1953 II, nr. 1(23), p. 15–16). Tas įsmeigtas kalavijas, mano supratimu, tesimbolizuoja „pirmos rūšies“ kovą; ir nė užuominos apie „antros rūšies“ partizanų kovą – kovą laisvu žodžiu, ypač rašytiniu, o pastaroji truko daug ilgiau negu ginkluota; ir tęsės iki nepriklausomybės atkūrimo. Obeliskas, kurį ketinama pastatyt, mano supratimu, siųstų pusinę žinią apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. — Apie tai diskusijų neteko skaityt. Nebent jos vyko ir tebevyksta facebooke.

(1211) Užparaštė, clv: apie Mačernį post mortem

(Coll. Pranas aplankęs tėviškę dažniausiai grįžta su pluošteliu popierinių Kalvotųjų Žemaitijų. Yr ir internete KŽ, bet argi žmogus viską sužiūrėsi.)
Kalvotojoj Žemaitijoj, 2019 X 5, nr. 76, p. 8 – Leono Budrio str. „Sovietų saugumas buvo bejėgis užgožti poeto Vytauto Mačernio talentą“. Parašytas remiantis KGB įgaliotinio Plungės rajone papulkininkio Albino Černeckio raportais Vilniun. Nemažai įdomių dalykų užfiksuota.
√ Kita vertus, yr ir pavyzdžių, primenančių: ir KGB toli gražu ne viską išsiaiškindavo, ypač regioniniai padaliniai. Štai citata iš Černeckio raporto:

Savo eilėraščius Mačernis užkasė į žemę šalia namo. Pokario metais užrašus iškasė ir su savimi pasiėmė tokia Vildžiūnaitė (buvusi poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė – aut. pastaba), gyvenanti Kaune. Ji dalį eilėraščių kažkokiu būdu perdavė į JAV, kur buvo išleista knyga.

Straipsnio autorius nieko nepriduria tikriausiai manydamas, kad kas skaito Kalvotąją Žemaitiją, tas skaito ir Metų žurnalą: Donata Mitaitė, remdamasi Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomais Eugenijaus Matuzevičiaus laiškais Kaziui Bradūnui, įrodė tai, kas šiaip buvo žinoma: Matuzevičius Mačernį persiuntė Amerikon Bradūnui. — Kad to nežinojo rajono įgaliotinis, nieko keista, bet: ar Vilnius buvo perpratęs, ką daro Matuzevičius? Gal EugM reikia vadint konspiracijos meisteriu?
√ Ir dar viena citata – kaip turintis pomėgį ieškot ko nepametęs užkliuvau:

1966 metų vasarą radijo stotis „Amerikos balsas“ plačiai propagavo poeto Vytauto Mačernio veiklą. Reakcingieji lietuvių emigrantų sluoksniai rengė „piknikus“ ir susitikimus, kuriuose buvo skaitomi Mačernio eilėraščiai, jis buvo aukštinamas kaip Lietuvos patriotas, tapęs „raudonųjų auka“. Reakcingų užsienio laikraščių iškarpos su rašiniais apie iškilmes Mačerniui atminti buvo nusiųstos jo motinai, gyvenančiai Plungės rajono Šarnelės kaime. Tas iškarpas persiuntė kažkokia Striaupienė, gyvenanti Telšiuose, Daukanto g. 20.

„Kažkokia Striaupienė“ – gyvenčiau Telšiuos, tikrai pamėginčiau sužinot, ar tokiu adresu 1966-ais gyveno toks žmogus. Susirašinėjo su giminėm Amerikoj? Tie atsiųsdavo iškarpų iš laikraščių? Buvo pažįstama su Mačerniene? etc. O gal siuntė kas nors kitas, tik va tokį atgalinį adresą užrašė norėdamas sumėtyt pėdas? — Aišku, galima tokius klausimus vadint ir tuščiu smalsumu.

(1210) Susieji – ir [pagalvoji apie pagundas viens du nuspręst], xxxvii

(a) Akiračiuos 1990-ais buvo redaktoriaus Liūto Mockūno pokalbis su mėnraščio red. kolegijos nariu Henriku Žemeliu apie DP laikų spaudą; daugiausia apie Memmingene ėjusią Mintį, kurią ir Žemeliui teko redaguot („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, nr. 5, p. 8–10; nr. 6, p. 16, 15). Paklaustas apie jo, kaip redaktorius, nepasisekimus, Žiemelis prisiminė ir tokį atvejį:

Mintis, 1948 II 14, nr. 17(400), p. 16

Kitas nemalonus atvejis buvo su poetu J. Aisčiu. Vieną kartą A. Rūkas straipsnyje apie literatūrą, neminėdamas pavardės, truputį kritiškai atsiliepė apie J. Aistį. Netrukus gavau J. Aisčio ilgą laišką redakcijai, kuriame jis jau nekalbėjo apie literatūrą, bet smarkai užsipuolė A. Rūką, išvadino jį komunistų suokalbininku ir ištisai pacitavo jo parašytą eilėraštį Stalino garbei.
       Atsidūriau prieš neišsprendžiamą dilemą. Iš vienos pusės, šio laiško paskelbimas būtų pirmas atsitikimas tuolaikinėje spaudoje, kada būtų duota proga asmeniškų sąskaitų suvedinėjimams. Iš kitos pusės, to laiško neskelbdamas, turėčiau sulaužyti pagrindinį principą, jog kiekvienas, ypač paliestasis, turi teisę pareikšti savo argumentus. Prasidėjo ilgas susirašinėjimas su J. Aisčiu. Bandžiau jį įtikinti, kad ji sušvelnintų savo laiško turinį, idant nereikėtų pradėti Mintyje asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo, bet J. Aistis buvo neįtikinamas. Jis, pats neišgyvenęs pirmosios bolševikų okupacijos, negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, veržiantis rusų kariuomenei, nesipriešino ir ypač piktinosi kai kuriais kultūrininkais bei rašytojais, kurie nuėjo tarnauti bolševikams. Ir taip, deja, J. Aisčio bendradarbiavimas su Mintimi nutrūko. (nr. 5, p. 9)

Darbo Lietuva, 1940 VIII 16, nr. 56, p. 10

Ką jau tokio parašė Rūkas? Kokį jo eilėraštį citavo Aistis?
— Mintis yra epavelde.lt, bet per daug laiko atimtų Rūko rašinių paieška ir skaitymas (jei kas susigundytų, reiktų ieškot po 1948 II 16; šitai progai skirtame numery dar abu – ir Rūkas, ir Aistis yr).
— 2004-ais išėjusiuos Jono Aisčio Laiškuos, 1929–1973 to laiško nėr (apskritai tarp adresatų Henriko Žemelio nėr). Bet beveik neabejotina: citavo „Mes su Stalinu“ – eilėraštį, kuris laimėjo pirmą premiją 1940-ais paskelbtame žodžių naujoms dainoms konkurse (žr. dešinėj). Antrą premiją – Andriaus Kirtiklio = Kazio Jakubėno „Negrįš ta diena, kur praėjo“ (DL, 1940 VIII 17, nr. 58, p. 5), trečią – Jurgio Vaičiaus = Antano Miškinio „Išsilaisvinimas“, ketvirtą – Jono Pakluonio = Juozo Krūmino „Liaudies kariuomenės daina“ (abu tekstai DL, 1940 VIII 18, nr. 59, p. 5).

(b) Praeitos savaitės pabaigoj gavau el. laišką iš Anykščių – AntV prašo užmest akį į LLTI BR saugomus 1988-ais rašytus vertėjo Antano Dambrausko atsiminimus apie Antaną Miškinį (F131-40): gal kartais juose prisimenama, kaip trys Antanai (Miškinis, Kučingis ir Dambrauskas) iš lagerio rašę laišką Antanui Vienuoliui (baigiama rengt knyga apie Vienuolio pagalbą tremtiniams). Ne, nieko apie tai neradau; bet radau užfiksuotą istoriją, susijusią su tekstu, apie kurį (a) daly šnekėta.
1945-ais suimtas būsimasis Homero ir Vergilijaus vertėjas AntD buvo gavęs 10 metų lagerių; 1949-ų kovą etapu pervarytas iš Karagandos į Spasko lagerį, kur nuskilo palygint lengvas darbas – gręžt rašalių skyles. Tame pačiame rašalinių ceche dirbo ir 1947-ais 25-erius metus lagerio gavęs Juozas Gražulis.

Ir štai monotoniško girgždėjimo metu Gražulis ima ir užtraukia:

Žalios lankos, žalios girios,
Sodai lūžta obuoliais.
Užsimojo šaunūs vyrai
Žengti Stalino keliais.
               Tai dainuok, šalie gimtoji,
               Tai į darbą su daina,
               Tegu žydi, tegyvuoja
               Mūs tarybų Lietuva.

Ši daina buvo populiarinama 1940–1941 metais.
– Klausyk, Dambrauskai, kas parašė šią dainą? Ar tik ne Miškinis? – Deja, aš nežinojau ir Gražuliui atsakyti nemokėjau. Tačiau jau buvome girdėję gandą, kad Miškinis sėdi, gavęs dvidešimt penkerius. [AntM suimtas buvo 1948 II 12, kalintas Kaune, 1948 VII 21 Ypatingasis pasitarimas davė 25-erius lagerio; 1949 III 27 viešai, Tiesoj, liaudies priešu išvadintas.] Nors teigiamo atsakymo negavęs, po pusvalandžio Gražulis užtraukė:

Plūsta ašarom gimtinė,
Velka katorgos ratus,
Tai dainuok dabar, Miškini,
Dvidešimt penkis metus... (l. 3)

1951-ų rudenį AntD susitiko Gražulio apdainuotą poetą, atkeliavusį etapu iš Mordovijos lagerio. Pažįstami buvę nuo Kauno laikų. Kasdien laisvu laiku eidavę pasivaikščiot ar barako pašaly pasėdėdavę. Ir kartą Dambrauskas padainavęs tą dainą su Gražulio pridurtu posmu.

– Sudėta neprastai, – ramiausiai atsakė Miškinis. – Tik, deja, anosios dainos autorius ne aš, o Antanas Rūkas, dabar išrūkęs į Vakarus. (l. 11)

— na ir kas čia tokio? ne, nieko. Pagalvojau apie to žodžių naujom dainom konkurso laureatus: Rūkas ir Krūminas pasitraukė, Jakubėnas ir Miškinis liko; likusiems tas dalyvavimas konkurse nieko nepadėjo. — Nespręsk apie paukštį iš vienos plunksnos, – nesvarbu, iš sparno ar iš uodegos ji būt išpešta; labai dažnai per greit mes norim nuspręst.

(1209) Visiškai tarp kitko: apie gėrimą kaip laikyseną

Prieš keletą dienų archyvuos.lt paskelta Balio Sruogos 1945 V 16 rašyto laiško Antanui Sniečkui dėl likimo draugo Vlado Jurgučio kopija (rastas Lietuvos ypatingajam archyve, 1945 XI NKVD užvestoj VlJ operatyvinio stebėjimo byloj).
Suprasdamas, kokia VlJ veikla sovietinei valdžiai atrodys neatleistiniausia, Sruoga imasi advokataut:

2. Vokiečių okupacijos metu prof. Jurgutis, be jo žinios, buvo paskirtas Ūkio Tarėju, kuriuo išbuvo palyginti trumpą laiką. Būdamas Tarėju jisai:
a) stengėsi gelbėti iš gestapo nagų mūsų krašto piliečius, – kad ne prof. Jurgučio pagalba, ir aš į koncentracijos lagerį būčiau patekęs metais anksčiau ir, žinoma, jau seniai būčiau pro krematorijaus kaminą išlėkęs;
b) sabotavo darbą, trukdydamas vokiečiam mūsų kraštą plėšti: organizavo sandėliuose surinktų ekonominių vertybių slėpimą, kad okupantai negalėtų jomis pasinaudot; rašė vokiečiam memorandumą po memorandumo, – rašė tonu, kuris iš rašytojo anuo metu reikalavo ne tik drąsos, bet ir herojizmo, nes visa tai dvelkė koncentracijos lageriu su natūraliais tokio lagerio vaisiais;
c) Darbo metu ir tarnybinėse patalpose demonstratyviai sistematiškai girtuokliaudavo, – ne tik pats paprastai nuo 11 v. ryto būdavo nesukalbamas, bet ir bendradarbius įtraukdavo į tokią laikyseną;
d) Dėl visų šitokių veiklos savybių prof. Jurgutis okupacinei vokiečių valdžiai buvo virtęs itin odiozine figūra.

Iš pirmo žvilgsnio (c) argumentas gali net šypseną sukelt; bet tik iš pirmo žvilgsnio: jei ko nors nepadarai todėl, kad prisigėrei, būdavo bent iš dalies atleistina; ir vokiečiai, matyt, žiūrėjo į tai pro pirštus, kol nesibaigė kantrybė. Beje, dabar konkretus pavyzdys neateina į galvą, bet: tokiu pat būdu – užgerdami ir kai kurie rašytojai išvengdavo privalomų komandiruočių ar agituot už kolchozus, ar už vienintelį komunistų ir nepartinių bloko kandidatą prieš vad. rinkimus. (Verta istorikų dėmesio tema, manyčiau.) Dabar tai būtų sunkinanti aplinkybė, o tada buvo lengvinanti: ko iš to girtuoklio norėt...

(1208) Der Zeitgeist: 1955-ų pabaiga, Vilnius

erskaičius ar išgirdus: Adolfas Nezabitauskis, pirmiausia: knygos apie Basanavičių, pirmosios dr-o JB biografijos autorius (1938, fotogr. perleid. 1990; 2[3]-ias leid. 2001); kitõs jo knygos, apie Vilniaus bažnyčias, pasirašytos dviguba Zabičio-Nezabitauskio pavarde, nesu skaitęs; balažin kodėl? gal tais pačiais 1940-ais išleistas Mikalojaus Vorobjovo Vilniaus menas čia kuo nors dėtas (šitos knygos švietalas buvo, galima sakyt, vadovas po Vilnių studijų metais)? Bet ne apie tai šis įrašas.
Ir ne apie tai, kad nors popierinėj VLE nėr AdZ-N, jo biograma galėtų atsirast virtualioj vle.lt; ir ne apie tai, kaip mums dabar derėtų rašyt šio žmogaus asmenvardį: ar paisyt, kad per susilietuvinimo bangą prieš Nezabitauskį prisidėjo Zabitį.
Dviguba pavarde buvo pasirašytas ir Lietuvių archyve paskelbtas jo rašinys apie kultūros ir meno turtų naikinimą per pirmąjį sovietmetį (rimtas liudijimas, nes rašytas buv. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos prie Švietimo liaudies komisariato viršininko). Greičiausiai šitas tekstas dažniau buvo primenamas per tardymus 1949-ais (sovietiniame Mosėdin perkeltos Skuodo vidurinės mokyklos direktoriaus pase jau buvo vienguba pavardė su pakeista galūne: Nezabitauskas; tokia užfiksuota ir leidinio Lietuvos gyventojų genocidas IV tome): suimtas VII 25, kalintas Kretingoj ir Vilniuj, Ypatingojo pasitarimo XI 2 nuteistas 10 metų lagerių.
Ir lt.wikipedijoj, ir Lietuvos archeologijos draugijos puslapy, kur yra jo šios srities darbų bibliografija, ir Iškiliuose Telšių rajono žmonėse, ir dar kitur rašoma, kad į Lietuvą grįžo 1956-ais. — Ne, truputį anksčiau: paleistas iš lagerio 1955 X 12, į Lietuvą, tiksliau – Vilnių grįžo po šešių dienų. — Dienovidžio savaitrašty, 1991-ų nr. 30 (VIII 2–9), p. 5 buvo tokia Aušros Mockevičiūtės parengta publikacija: „Nei pakartas, nei paleistas: Adolfo Nezabitausko užrašai-pastabos, grįžus iš Abezio 18.X.55, Vilnius, 1955 m. spalis–gruodis“ (kelios pastabos ir iš 1956-ų pradžios).
Kas išgyventa tremty, lageriuos – palygint daug liudijimų, nors ir užfiksuotų vėliau, kaip atsiminimai, kurie dažniausiai baigiami aprašant grįžimą į Lietuvą. O kaip jautės buv. tremtiniai, kaliniai grįžę? Yra Nijolės Gaškaitės post mortem išleistas autobiografinis romanas Dabar ir visados (2001; čia prof. Onos Vovierienės rašinys tą kūrinį). Tikriausiai ir daugiau liudijimų yr, tik: arba neskaitęs, arba dabar į galvą neateina. Bet žmogaus atmintis įnoringa – iškraipo lyg ir saugodama; todėl ypatingos vertės turi užrašai, radęsi bemat. Tokie, kaip Zabičio-Nezabitauskio. — Keletas gabaliukų, iš kurių ne tik užsirašančiojo savijauta, bet ir to laiko dvasia matyt (kas žmogui svarbiausia būdavo grįžus? – rast darbo):

19.X.55. Nuvykau pas LTSR Švietimo ministerijos mokyklų valdybos viršininką pasiteirauti dėl darbo gavimo. Pasakė, kad mokyklose vakuojančių vietų lituanistams yra. Deja, ant rytojaus nuvykus pas kadrų skyriaus viršininką (Barauską?) man pranešė asmeniškai, kad vidurinėje mokykloje vietos gauti nebus galima. Priežasčių nenurodė.
28.X.55. Ieškodamas darbo Vilniuje, atsilankiau Gedimino pilyje ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. Po daugiau kaip dešimt metų matyti paminklai man padarė begalinį įspūdį. Iš Gedimino pilies griuvėsių dvelkė lietuvių garbingos praeities dvasia (tarp kitko, kažkas sargybų būsto sienose juodu tepalu įrašęs šiuos du įrašus: 1. „Pilie, amžiai slenka, o tu tebestovi dar vis“ ir 2. „Pilie, tavo garbingi vyrai triuškino teutonus ir valdė rusus“.) Pilies stovis pusėtinas: švaru, tvarkinga, tik vietomis griuvėsiai prašosi restauracijos – sustiprinimo. [...]
1.XI.55. ... Šiandien darbo ieškodamas nuėjau į LTSR Mokslo Akademiją ir Lietuvių literatūros ir kalbos institutą. Norėjau tuo reikalu pakalbėti su akademijos viceprezidentu prof. Žiugžda ir instituto direktorium prof. Korsaku. Deja, nei vieno, nei kito neradau. Grįždamas į „mokslininkų namus“ pasitikau Petrą Vaičiūną... Niūriais veidais trumpai pasikeitėme mintimis. Kažkoks slogutis slegia, lyg baisus akmuo. Nėra Lietuvos: visur svetimi ir svetimi... Tad ir Petras padarė pastabą: „Kas iš to, kad grįžai. Žinoma, bent laisvai judėti gali“. Paskui trumpai pasipasakojo savo gyvenimą ir vargus: esąs paralyžuotas ir gyvenąs iš žmonos uždarbio. Prašė užeiti pakalbėti.
2.XI.55. ... Nuėjau į Antakalnį, į Lietuvių literatūros ir kalbos institutą ir čia pasimačiau su kalbos sektoriaus vedėju Ulvydu. Prašiau darbo, bet nieko tikro neatsakė, nes etatų nesą, o žodžių rašymo sąmata einanti prie galo. Darbo klausimu patarė kalbėti su prof. Korsaku, instituto direktoriumi, ir prof. Žiugžda, akademijos viceprezidentu... Patarė blogiausiu atveju kreiptis į Valstybinę grožinę leidyklą, ir ten pabandyti gauti darbo.
O visi tie ponai nežino, kad aš iš darbo lagerio grįžau ligotas (ir dabar vaikščioju svirduliuodamas), apiplyšęs, išstumtas iš gyvenimo, ir visa, kas ant manęs yra (šioks toks kostiumas, vasarinis apsiaustas, ankšti ir spaudžią amerikoniški pusbačiai), – tai švogerio A.J. [Adolfo Jucio, vedusio Sofiją Nezabitauskaitę] dovanos. Jo ir kito švogerio P.G. [Pauliaus Galaunės, vedusio Adelę Nezabitauskaitę] dėka aš ir palaikau savo gyvybę.
Ach, koks beviltiškas ir slegiantis gyvenimas! Kodėl aš taip niekam nereikalingas žmogus? Visi mano bičiuliai važinėja „moskvičiais“, „pobedomis“ ir „zimais“, o aš velkuosi gatvėmis su svetimais apšepusiais drabužiais, kamuojamas sklerozės (švilpesio galvoje), sverdėdamas į šalis ir visiškai nematydamas ir neturėdamas galimumo gyventi ir valgyti. Mat, iš tikrųjų, juk nieko neturiu, viskas (drabužiai, baldai, biblioteka) žuvo.
4.XI.55. [...] Vakar norėjau pamatyti Gedimino pilies kasinėjimus, bet, deja, nebeliko, nes prakasos buvo užverstos prieš Spalių šventę. Vakare buvau pas Vilniaus universiteto prorektorių prof. Jankauską. Ilgai kalbėjome įvairiais klausimais ir priėjom išvadą, kad pasaulyje nėra jokios tvarkos, kad jis artėja į baisią katastrofą, jei nepavyks išvengti karo ir jei Ženevos pasitarimai neduos jokių teigiamų rezultatų.
18.XI.55. Su seseria Zose nuvykome pas prof. Jablonskį... dėl darbo. Jis pasakė, kad čia jokio darbo jis negali duoti, nes jis nėra joks viršininkas. Pažadėjo pakalbėti su prof. Žiugžda dėl senųjų dokumentų vertimo į rusų kalbą (iš „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ ...)
Šiandien vakare pasivaikštinėjau Vilniaus gatvėmis: puošnios jos, šviesios, pilnos „pobedų“, „moskvičių“ ir „zimų“. O tačiau kažin kodėl taip viskas svetima ir šalta. Atrodo, lyg Vilniaus mieste gyvena kokia tai svetima dvasia, atrodo, kad šis miestas yra skirtas kažkokiam neišvengiamam kompromisui: jis turi mirti ir naujai gimti. Gatvėse vaikšto daug žmonių, bėginėja į krautuves ir ieškosi ko nors sau nusipirkti. Puošnių žmonių tarpe maišosi daug ir su maišiukais, apsirengusių su vatinukais ir prastais drabužiais. Apie dvi valandas vaikščiojęs grįžau namo liūdnas ir vienišas. Nors jau mėnuo laiko praėjo, bet dar darbo susirasti nepavyko... Kiekvienas sutiktas šypsosi, o kuo greičiau nori nuo tavęs nueiti. Sustabdo ir sveikina tik smalsumui patenkinti: „Iš kur gi sveikas grįžai?“ Smalsumą patenkinęs dar priduria: „O vis dėlto tu gerai dar atrodai!“ Gerasis bičiulis pamiršta paklausti: „Ar turi kur nakvoti?“ arba: „Ar ne alkanas?“ Tuščia jų...
21.XI.55. Šiandien rengiausi eiti į Kultūros Ministeriją ieškoti darbo paminklų apsaugos srityje, pvz., istorinių paminklų dokumentacijos srityje. Apėmė kažkoks netikėtas optimizmas, mat, galvoju šitaip: jei iš tikrųjų rimtai vykdoma paminklų apsauga, tai yra reikalingas platus ir kruopštus darbas. Aš, kaip supratęs senovines kalbas (lotynų, graikų, gotų, bulgarų, rusų, lenkų, latvių, prūsų, prancūzų, vokiečių, sanskritą) ir apskritai susipažinęs su paleografijos klausimais, pilnai galėčiau rinkti ir tvarkyti tų paminklų dokumentaciją, bet ne be reikalo sakoma: gerais norais ir pragaras grįstas... Analizuodamas save aš prieinu prie liūdnų išvadų: lyg Lermontovas jaučiu savyje kažkokį dualizmą, kuris manyje reiškiasi visose gyvenimo srityse: mintyse jaučiu milžino dvasią, o realybėje bijau susitikti su žmonėmis; idėjom baisiai myliu ir gerbiu žmones, o tikrovėje susidūręs nekenčiu ir niekinu. Tiesiog laikau daugelį žmonių begaliniai kvailais ir paikais. Iš tikrųjų tai yra klaidinga pažiūra: visi žmonės yra verti didelio dėmesio, visuose juose yra daug išminties, proto ir širdies.
22.XI.55. ... Aš tikiuosi 2–3 metų laikotarpiu parašyti 2 mokslo darbus maždaug šio turinio: Lietuvių–lotynų lyginamoji gramatika (Monumenta linguistica Lituanica et Latinica) ir Lietuvių–lotynų–slavų kalbų studijas (Studiae Lituanica–Latinica–Slavica). Kiekvienam veikalui numatau po 20 lankų. Dieve, duok jėgų, valios ir ištvermės šiems darbams atlikti savo mielos tėvynės Lietuvos ir viso pasaulio mokslo gerovei ir Tavo, Viešpatie, garbei! Tos viltys duoda man jėgos ir noro gyventi. Kartu reikėtų sudaryti ir tų trijų kalbų etimologinį žodyną. O Dieve, jei būtų sąlygų, kaip norėtųsi dirbti mokslo darbą! Bet juk tai tik svajonės ir sapnai, kada jau visas mėnuo negaliu susirasti sau darbo duonos kąsniui užsidirbti. Ar negalima pasakyti, kad spes mater stultorum est...
1955.XI.27. Prof. K. Jablonskio rūpesčiu ir pastangomis nuo 24.XI. pradėjau versti į rusų kalbą Lietuvos TSR istorinius šaltinius, kurie versti iš lotyniškų ir vokiškų originalų... [...]
1955.XII.9. Štai jau kiek dienų, kaip verčiu „Lietuvos TSR šaltinių“ pirmuosius keturis skyrius į rusų kalbą. Normaliomis sąlygomis gal tai ir nieko, bet mano turimose sąlygose tas darbas yra nepaprastai sunkus ir varginantis. Pirma, neturiu jokios pagalbinės medžiagos, antra, nė jokių knygų. Taigi, versk, žmogau, iš lotynų, senovės vokiečių kalbų kronikas (Dusburg, Henrikas Latvis, Dlugošas, Rimuotoji kronika ir daug kitų), neturėdamas nieko: nei pieštuko, nei plunksnos, nei rašalo, nei sąsiuvinio, nei nė vieno žodyno, nei nė vienos knygos, nei, pagaliau, sveikatos, nes po ištisos dienos sėdėjimo galva įkaista kaip ugnis. [...] Per tą laiką dar bandžiau daryti žygių dėl darbo suradimo, tačiau be pasekmių. [...]
1955.XII.12. ... nuėjau į Universiteto biblioteką pasiieškoti vertimų lotyniškųjų tekstų... Juos visus katalogo skyriuje suradau, bet negalėjau paimti, nes nustatyta tvarka duodami tik universiteto darbuotojams. Tą pačią dieną teko atsilankyti rankraščių skyriuje. O tempora, o mores! Senos knygos rūsiuose suverstos, nesutvarkytos. Paskui nuėjau į Akademijos biblioteką. Taip pat tvarka ne pavyzdingiausia. Reikėjo Dlugošo kronikos. Radau. O naujesnių leidinių nėra. Kataloge kai kurios kortelės be numerių. Nepriklausomos Lietuvos knygos visos spec. fonde ir jų negalima naudoti be leidimo ir tikslaus nusakymo, kuriam tikslui. Nieko lietuviško nei akademijoje, nei universitete: nė vieno mūsų veikėjų ir kunigaikščių portreto. Tik dar kiek girdėti lietuvių kalba. Bet ir ji jau kampininkė. Sekmadienį buvau pas seną pažįstamą Dumčių. Maloniai pasikalbėjome. Be to, aplankiau sergantį bibliografą Kisiną. Malonu nors trumpai pakalbėti su senais pažįstamais, bet ir jie vengia tokių „raupsuotųjų“ kaip aš. Oi, kokiuose varguose skęsta mūsų tėvynė ir mūsų žmonės! Lietuva ir jos kultūra miršta...
1956.I.15. Nemoku žodžiais pasakyti tos nuotaikos, kurią aš gyvenu grįžęs iš lagerio. Esu nei paleistas, nei pakartas. Daugybė jausmų ir nuotaikų pinasi į vieną bendrą pesimistinę nuotaiką ir tiesiog nebesimato tikslo gyventi ir vargti. Reikia gyventi svetima sąskaita, darbo gauti negalima, nors jau seniai jo ieškojau ir dabar tebeieškau. O iš šeimos gyvenimo likę tik šipuliai. Žmona Aldona išpardavinėjo baldus, drabužius, o visa kitą sunaikino.

1956 II 4 užsirašė, kad sausio paskutinę dieną išvykęs iš Vilniaus į Šiaulius – „tarnauti ‘Aušros’ muziejuje vyr. saugotojo pareigose“.
— nežinau, tik nuojauta tokia: kad posakis nei pakartas, nei paleistas net labai tikęs grįžusio tremtinio ar katorgininko savijautai/savivokai įvardint – ar ne dauguma būtų pritarę? O der Zeitgeist detalėse: graffičiuose, užverstose perkasose, pokalbių nuotrupose etc.

(1207) Eilėraščių istorijos, viii: Vytauto P. Bložės „Po atvirom žvaigždėm“

(Kartais noris užfiksuot Gintaro Grajausko „Nėra istorijos, yra istorijos“ parafrazę „Nėra poezijos, yra eilėraščiai“ – kaip motto, bet vis susilaikau: o gal yr ir poezija? Velniaižin.)
Praeitų metų pabaigoj, neilgtrukus po MO muziejaus atidarymo, delfi.lt perskelbė buv. tremtinio Vytauto Gulioko rašinį apie Viktoro ir Danguolės Butkų gimines, skaudžiai nukentėjusias nuo sovietų (pirmiausia ar ne Vorutoj 2017-ais tas tekstas buvo?). Tragiškiausias likimas – prof. Viktoro Butkaus tėvo Vytauto Butkaus (1930–1954), be kita ko, Vytauto P. Bložės (1930–2019) bendramokslio Šeduvos gimnazijoj. Jam dedikuotą eilėraštį poetas buvo parašęs vad. atlydžio metu, 1964-ais.
1990-ų pradžioj tas eilėraštis buvo paskelbtas ir Nemune (nr. 2, p. 22–24) su autoriaus įžanga (prie įžangos buvo ir Romualdo Rakausko nuotrauka).

Šį kūrinėlį parašiau įkvėptas [Solženicyno] „Ivano Denisovičiaus“. „Apysakos apie tai, kas patirta“ ir kt. Skubiai įteikiau „Poezijos pavasario“ redkolegijai (jos nariu pats buvau). Rengėm pirmą numerį.
Dauguma redkolegijos kraipė galvas, trūkčiojo pečiais. Tokių „prozų“ mūsų poetai dar nerašė. O ir tokių temų nelietė. Teko ilgai polemizuoti, tiesiog maldaute maldauti. Maskvoj jau apie tai seniai rašoma visu balsu! Kodėl mes tokie užmigėliai!
Galų gale Just. M[arcinkevičius] (atsargiai suklususio ir tylėjusio) balsas nusvėrė: publikuoti.
Tačiau buvo siūloma perrašyti. Tai proza. Per daug mėgaujamasi žiaurumu, tamsiom spalvom, net kanibalizmu... Kam tas šokiravimas! (Siurrealizmo dar nepažinom.) Buvau autsaideris. Patarta prašyti tikrai tobulo meistro Vl. Š[imkaus] pagalbos. Reikia perkurti. Ir kai kurie primygtinai įspėjo – reikia šviesesnių motyvų ir apie tą patį Sibirą: gal didžiųjų elektrinių statybų, gal kosmodromų ar pan.
Vl. Š. sako: dirbk pats, paskui aš pažiūrėsiu. Blizginau (taip norėjau nedelsiant skelbti), „kompromisavau“, verlibro neaukodamas. Taigi „uždėjau glancą“. Padariau reveransų Atlydžiui. Teko keisti ir pavadinimą.
Gal Vl. perskaitė, o gal (dabar gerai nebeprisimenu) ir neskaitęs „aprobavo“.
Praėjo. Nuaidėjo net ligi Tabor Farmo ir „Metmenų“.
Daugiau tokių kūrinėlių nebepasirodė. Atlydys baigėsi. Ir autoriaus statusas keitėsi...
O tie reveransai, ta „optimistinė atsvara“ guli lig šiol ant širdies. Į mano rinkinius kūrinėlis nepateko, dabar ir dėti tokį, koks buvo skelbtas, nebe laikas...
Laimė, išliko keletas pribraukytų juodraščių. Ryžausi „restauruoti“. Kas tada atrodė drąsu ir novatoriška – seniai nudėvėta, net banalu. Reikėtų visa tai perkurti dabartiniu raktu. Bet tektų dėti ir dabarties datą... O norisi išlikti anų laikų...
Taigi perrašiau „atgal“, šiek tiek patrumpinau, vos vos paryškinau. Gal ką ir pralaimėjau.
 Nekomentuosiu kūrinėlio prasmės. Ji turėtų būti aiški iš teksto. Tai šiurpus brangiausio vaikystės draugo likimas. Kartu ir jo motinos, sesučių ir tėvo kančių keliai. Motina (buvusi Šeduvos gimnazijos direktorė ir literatūros būrelio vadovė, išugdžiusi keletą žinomų literatų, – Ona Butkienė, nepriklausomybės laikų rašytoja) graudžiu padėkos laišku, adresuotu „rašytojų draugijai“, man labai maloniai atsiliepė. Tai toks įvertinimas! Ir klasės draugų atsiliepimai.
Autorius / 1989.I.30

Kairėj – restauruotas eilėraščio tekstas, dešinėj – koks buvo Poezijos pavasario almanache, išėjusiam 1965-ais.

Po atvirom žvaigždėm
Vytauto Butkaus atminimui

Mes stovėjome prieš didelį kalną,
jis vadinosi mūsų gyvenimu
ir buvo toks nepasiekiamas.
Jo viršūnė slėpėsi debesyse.

Paniauduviais žydėjo purienos.
Per matematikos rašomąjį
į klasę pro langą įskrido bitė.

Pamiškėm poškėjo šūviai.
Laikas sunkėsi į žemę krauju.

Mes leidom sienlaikraštį,
tu jį iliustruodavai
akvarelėmis.
Buvai klasės dailininkas,
išstybęs ir staigiai raustantis
prieš mergaites ir mokytojus.

Vandeniniai dažai!
Aš nemokėjau to meno.
Žiūrėdavau į mažytes plyteles,
į stiklinę spalvoto vandens,
kur tu merkdavai teptukus,
ir slapčia šypsodavausi,
kai tu, apimtas įkvėpimo,
zulindavai liežuvio galu lūpų kampą.
(Tai man atrodydavo per daug vaikiška.)

Pergalės dienai
aš parašiau eilėraštį
apie tėviškėn grįžtantį karį.
Tu nutapei vėliavą,
automatą, kryžmai su dalgiu,
ir apačioj – šalmą.

Paskui tave pakvietė piešti kino afišas.
Už pirmą algą išgėrėm alaus.

Paskui tau šovė į galvą parašyti romaną.
Apie karą.
Vertei bloknotų lapus,
pilnus greitos rašysenos,
akys degė
fantastiškų žygių karštlige.
Romanas turėjo vadintis „Mūšis“.

Pamiškėm vaikščiojo šūviai.
Buvo keršijama. Už tai, kas buvo šventa.
Reikėjo atpažinti
turgavietėje numestus lavonus.

Kopėm į sunkų kalną.
Viršūnė jo slėpėsi debesyse.
Atvertę galvas, žiūrėjom aukštyn.

Bet vieną naktį
ilgas traukinys išvežė tave su šeima į Rytus.
(Motina rašytoja*, tėvas miestelio burmistras.)

Tu staiga tapai
vienu iš nekaltų nusikaltėlių.

Apsikabino tave Sibiro miškas.
Tvirtai prispaudė prie užpustytos krūtinės.
Alkanas kirvis rankoje.
Šimtai kilometrų girių.
Nakvynė žiemą po atvirom žvaigždėm.
Tai buvo visai kas kita,
negu tada, gimnazijoj,
krintant pirmosioms snaigėms –
gimtose giraitėse,
kai ruošdavom klasėms malkas.

Lyg didžiulis pakirstas medis griuvo ir prislėgė neteisybė.
Nubloškė į pačią apačią.

Šaltis siekdavo penkiasdešimt laipsnių.
Miegodavot prisirišę medžiuose,
po jais susikūrę laužus.
Ir tik žarijų šiluma
pažadindavo rytą
nepavirtusius ledo statulom.

Vieną naktį
tu iškritai iš medžio.
Gulėjai be sąmonės.
Ant žarijų kepė tavo veidas.
Miške pasklido žmogienos kvapas.
Išdegė viena akis.
Neliko lūpų.

Nubudę, atsirišę ir nušokę
ištraukė iš ugnies. Išgydė.
Liko tik nuomaro priepuoliai.

Alkanu kirviu toliau kirtai Sibiro mišką.
Galima iškirsti mišką!
Tavęs laukė akvarelės ir nebaigtas tavo „Mūšis“.
Tik žinojai:
įkvėpimo akimirkomis
liežuvis niekad vaikiškai nebežais
lūpų kampučiuose.

Sudegė lūpos.
Liko tik dantys.
Kietai sukąsti dantys.
Ir lūžtantis tikėjimas,
kad viskas baigsis gerai.

Negi neteisybė tokia didelė!
Negi niekas nepakels, to užgriuvusio medžio, nuo tavo krūtinės!

Mirtis buvo netikėta ir paprasta.
Dvelkė pavasaris.
Mišku čiurleno upelis.
Ankstų rytą
tu įkvėpei pilną krūtinę gaivaus girių oro
ir pasilenkei prie upelio praustis.
O, kad tai būtų gyvasis vanduo,
grąžinantis veidą!
Tik šyptelėjai dantimis,
vandeny pamatęs kaukolę.

Atvirais dantimis žvelgei į gyvenimą.
Vienintelėj tavo aky blykčiojo šviesa.

Epileptiškai susmukai į mažytį girios upelį.
Žmonės pavėlavo.
1964

------------------------------------
* Slpv. Audrų Duktė (žiūr. Lietuviškąją Enciklopediją).

[Nurodydamas slapyvardį, VytPB apsiriko, žr. komentarus.] Žiūrim LE, t. 4 (1936): Butkienė  O n a  (Marcinkevičiūtė) (g. 1900 XII 6 Šnekonių k. Šeduvos val. Panevėžio aps.) pedagogė. Mokėsi 1910–1913 Jurbarko mst. mokykloje. 1918–1923 Panevėžio merg. gimn.. 1923–1931 VI 12 L. U. humanit. mokslų fakultete filosofijos skyr. Mokytojos darbą dirba nuo 1916 (Šelaukonių k. mokykloje), 1921–1922 Šeduvos pr. mok., 1925–1926 Šeduvos Saulės dr. vid. mok., 1927–1928 Ukmergės gimn., nuo 1928 VIII 1 Šeduvos Saulės vid. mok. direktorė. 1929 ištekėjo už Petro Butkaus [1890–1947]. Nuo 1924 bendradarbiauja Pavasaryje ir Naujojoje Vaidilutėje. (p. 1216–1217) [Nėr Onos Butkienės biogramos nei bostoniškėj enciklopedijoj, nei VLE, nei lt.wikipedijoj, tad dar pabaksnosiu.] Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje atleidžiama iš direktorės pareigų, dirba lietuvių kalbos mokytoja Radviliškio progimnazijoje; pasikeitus okupantams, grįžta į buv. pareigas. 1946-ų pradžioj vėl atleidžiama, dirba mokytoja. 1948 V 22 suimama ir su trim vaikais – Vytautu (*1930), Aldona (*1934) ir Julija (*1936) ištremiama į Kojaus km. Krasnojarsko krašte. Paleidžiama 1957 XI 12, 1958 su dukra Julija grįžta į Kauną (sūnus Vytautas mirė 1954, dukra Aldona liko gyventi ten) pas tremties išvengusią dukrą Danguolę. Mirė 1983 III 21, palaidota Karmėlavos kapinėse.
P.S. Dėl Bložės „Novelės apie klasės draugą“ nuaidėjimo iki Santaros-Šviesos suvažiavimo ir Metmenų žr. Metmenys, nr. 13, 1967, p. 95–96.

(1206) Iš popieryno, lix: apie kokią lietuvių poezijos istoriją svajojo aa. Jonas Juškaitis

JonJ mirė VI 30; Vilniuj atsisveikinta VII 3 „Lakrimoj“
(Kalvarijų g. prie cerkvės); nors buvo trečiadienį, atminty
vis išlįsdavo posmas iš JonJ eilėraščio „Sekmadienį“ (2004):
Aš išpūstom akim per laisvę gautą
Eit nuo žmogaus ligi žmogaus bandau,
Taip, Viešpatie, taip savo visą tautą
Susitikau – ir aš išsigandau. –
(išsp. buvo Kultūros baruos, 2005, nr. 2, p. 19)

Literatūroj ir mene 1989 X 7, p. 5 buvo Jono Juškaičio rašinys „Henrikas Nagys“: paliudyti susitikimai su Nagio poezija ir vertimais (pirmiausia Rilkės, kurį ir Juškaitis vertęs, Kornetu). Yr ten ir tokia pastraipa:

Jeigu kas parašytų XX a. lietuvių poezijos temperamentingą istoriją! Be atgrisusių nuobodybių: tas turėjo tam poveikį, tas atsekė to pėdomis... Tarsi istorija būtų slūgsojusi ramiai lyg nuosėdinės uolienos. Juk ji visa – metamorfinės uolienos su tektoniniais kataklizmais, kur vartėsi nusistatymai ir estetiniai nusiteikimai.

Nieks, bent kol kas, nėr parašęs nei temperamentingos, nei jokios XX amžiaus lietuvių poezijos istorijos. Bet galima įsivaizduot, kokio pobūdžio poezijos istorija būt tikusi Juškaičiui. Jei būt parašyta maždaug taip, kaip Rimanto Kmitos studija apie poetinį sprūdį Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais (2009). Nežinau kito atvejo, kad poetas taip būtų gyręs knygą, kurioj ir apie jį rašoma, kaip Juškaitis gyrė Kmitos 2010-ais atsakydamas į Audriaus Musteikio klausimus (net per tris Lietuvos žinių numerius ėjo, XI 22–24; šito pokalbio pavadinimą parinko ir knygai – Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones, 2016).
O dėl Nagio (kitamet 100-metis), šyptelėjau skaitydamas, ką rašo Juškaitis apie pirmą Nagio poezijos publikaciją nebe periodikoj, o knygoj – antologijoj:

Jau 1940 m. „Pirmuosiuose žingsniuose“ H. Nagio eilėraščiai ne tokie kaip visų. Nei turiniu, nei išraiška. Juose kalbama apie neramiausią visatos audrą, kuri artėja per žemę, apie paklydusios bandos beieškantį piemenį, kuris paklydo pats, apie prisiglaudimą prie išmintingų knygų, kurios kaip vaikai...

Kodėl šyptelėjau? Pagalvojau: greičiausiai nežinojo Juškaitis, kad Bronius Krivickas, recenzuodamas šitą antologiją (ką tik išėjusią, prieš pusamžį), irgi iš visų autorių išskyrė būtent Nagį (jei būt žinojęs, beveik neabejoju, būt bent užsiminęs):

Iš dabartinių moksleivių visu ryškumu išsiskiria H. Nagys. Visai atsitolinęs nuo mūsų literatūrinių tradicijų, bandąs naują formą jis stovi vienišas ir originalus su savo stipria išraiška ir gilia mintim. (Ateities spinduliai, 1939/40 m.m., nr. 10 [1940 V], p. 296)

P.S. Neparašyton neparašytų/neparengtų knygų istorijon įrašytina dar viena (keletą esu užfiksavęs anksčiau) – JonJ 1989-ų rašinį apie Henriką Nagį baigia:

Išduosiu ir paslaptį. Su Liūne Sutema jie abu yra sumanę poezijos knygą apie visus Lietuvos miestus, kuriuose teko gyventi. Išduosiu, norėdamas paskatinti, nes tai būtų tikrai reta dviejų didelių poetų, brolio ir sesers, knyga mūsų poezijai.

(1205) Tarp kitko: menant mįslę keturgyslę to Salomėjos Nėries sąsiuvinio

uo ko pradėt – aišku: nuo Viktoro Aleknos SN gyvenimo ir kūrybos metraščio, kas ten užfiksuota. — 1945 VI 22 SN sužinojusi, kad ruošiamasi ją skraidinti į Maskvą („Iš Maskvos aš gyva jau negrįšiu“, – pasakiusi ją kasdien lankiusiai draugei Jadvygai Laurinavičiūtei). Laurinavičiūtei išėjus, „SN per ligoninės seseris pasikvietė dar vieną patikimą moterį ir paprašė, kad atvestų gerą kunigą: ji norinti paskutinį kartą prieiti išpažinties, priimti kitus sakramentus. Su moterim sutarė, kad kvies kunigą Juozą Gustą. Šis kviečiamas paprašė, kad SN pareikštų savo norą raštu: ir kai SN tai padarė, tada jis sutiko ateiti.“ (Kodėl Alekna neįvardija, kas ta patikima moteris? Matyt, ji norėjo likti neįvardinta, tokią sąlygą iškėlė, kitaip nieko nepasakosianti.) — VI 23 ir 24 kun. Gustas mėginęs susitikt akis į akį su poete, bet trukdę lankytojai. — VI 25 vakare, išėjus nuolatinei lankytojai Laurinavičiūtei, „atėjo kunigas Gustas, ir poetė atliko išpažintį. Taip pat priėmė komuniją ir buvo patepta aliejais. Paprašė kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai. Kunigas sutiko paimti sakydamas: ‘Ką man kalbėjai ir ką aš išgirdau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms’.“ — Kitoj suskliaustoj pastraipoj Alekna pamini, kad kun. Gustas greitai buvo areštuotas, nuteistas 10 metų ir išvežtas į Tolimųjų Rytų lagerius; miręs 1958-ais. „Tad šio sąsiuvinio likimas nežinomas.“ (kn. 2, p. 695–696)
Prof. Viktorija Daujotytė, prieš 20 metų išleistos knygos Salomėja Nėris: Gyvenimo ir kūrybos skaitymai skyriuj „Paskutinės valios paslaptis“ užrašiusi sakinį-pastraipą „Sąsiuvinis buvo.“ (p. 204), savo svarstymus apie tą sąsiuvinį yra apibendrinusi 2016-ais išėjusioj Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka-Niliūnas: Mintys, pastabos, fragmentai. Žmogus, manau, daugiausia apie tai galvojęs. Gabaliokas iš tos knygos (p. 150–155; gnaibyt, trumpint nekilo ranka – kad minties siūlas liktų neįkirptas; kad nesusipainiotų su šio įrašo tekstu – citatos tekstas rudas; išnašas iš knygos pabaigos perkėliau į laužtinius skliaustus):

Dar – lemties siūlų galai
Kodėl mirtinai sergančios S. Nėries paskutinių eilėraščių likimas buvo ir liko toks gyvybiškai svarbus? Ar tas sąsiuvinis su eilėraščiais tikrai buvo? Koks jo likimas? Yra dar vienas mįslingas sąsiuvinis iš 1945 metų vasario vidurio (tada Salomėja jau kalbėjo apie mirtį), kuriame įrašyti dramatiško kreipinio žodžiai: „Teisingumo deive – užrištom akim, kreipiuosi šiandien į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtų tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos <...>.“ Tekstas skelbtas jau 1957 metų S. Nėries tritomyje, ypatingame, daug ką iš Salomėjos tarsi paslepiančiame (sudarytoja Taida Devėnaitė, saugumo persekiota ir gyvenimą tragiškai baigusi lituanistė, dirbusi „Vagos“ leidykloje, redaktorius – Alfonsas Maldonis). Tai galėjo būti paskutinis sąsiuvinis, jame nieko daugiau neįrašyta. Bet į ligoninę galėjo pasiimti ir kitą – likusiam laikui. Birželio 25 dieną, prieš išvežant poetę į Kremliaus ligoninę, buvo sprendžiamas jo likimas.
     Kad tas sąsiuvinis buvo, neabejojo Viktoras Alekna, daugiausia poetės kelių išvaikščiojęs. Neabejoju ir aš. Dėl to, kad ir ligoninėje Salomėja negalėjo sąsiuvinio neturėti, negalėjo, kol dar pajėgė, nerašyti, kalbi buvo jos siela, kalbi ir iš džiaugsmo, ir iš sielvartų, kurių vis kaupėsi, didėjant, aštrėjant ir kaltės jausmui. Neturėjo kitos išeities – tik tyliai, slapta rašyti, kol pajėgė. Tad turėjo būti tas sąsiuvinis. Ir nežinomas jis veikia lyg koks Salomėjos likimo katalizatorius. Veikia ir kitus tekstus, ypač tuos, kurie sudaro rinkinį „Prie didelio kelio“, ir paskutinius žinomus eilėraščius. Žmonės, kurie buvo įtraukti į paskutinį S. Nėries saugos ratą – ne visi ir žinomi. Tikėtina, kad pirmas lemties veikėjas yra kunigas Juozas Gustas (1906–1958), beveik Salomėjos vienmetis, jis išklausė poetės išpažinties ir tikriausiai sąsiuvinį paėmė.
     Išeivijos poetės Julijos Švabaitės liudijimas, prasidėjęs iš toliau: „Salomėja visad mano širdy. Man ji viena didžiausių poetų. Kai įsikalbame su Liūne Sutema (dažniausiai telefonu, beveik kas savaitę) apie Lietuvos ir išeivijos literatūrą, dažnai viena kitai deklamuojame eilėraščius, ypač Salomėjos Nėries. Nuo jaunystės aš jų daugelį moku atmintinai <...>. Prisimenu, Vokietijoj, Roitlingene, susitikome su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). Tada jis rašė knygą „Partizanai“. Per vakarienę sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės – prelatas M[ykolas] Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?“ Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose.“ [Poezijos kryžkelės. Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje, sud. R. Pakalniškis, Vilnius, 1994, p. 143] Kalbama apie rankraštį – galbūt tai „Prie didelio kelio“ eilėraščiai. Nebūtinai sąsiuvinis.
     Dar yra pasirodę šiokių tokių žinelių. 2001 metų sausio 6 dieną Rašytojų klube A. Naujokaitis perdavė „Draugo“ (2000-12-22) puslapio kopiją – ten Ligija Tautkuvienė sako štai ką: Salomėjos sąsiuvinį paėmė kunigas Juozas Gustas. Perdavė Leipalingio kunigui Konstantinui Ambrasui, šis nuvežė į JAV. 1965 metais jį perskaičiusi Salomėjos motina sakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Sąsiuvinis su eilėraščiais perduotas Oksfordo universiteto bibliotekos archyvui. Ką sako tie 1965 metai? Kad gal tik tada slaptasis sąsiuvinis pasiekė Ameriką. Gal ir buvo siųstas Salomėjos giminėms. Kodėl tik tada, po dvidešimties metų, Salomėjos motina galėjo atsidusti? Apie Ligiją Tautkuvienę (atrodo, kad mergautinė pavardė Gecevičiūtė) reikėtų rasti žinių, galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau.
     Kaip visa tai galėjo atsitikti? Kunigas J. Gustas, 1946 metais suimtas, po poros metų išvežtas į lagerį Krasnojarske. 1958 metais ten mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Salomėjos sąsiuvinį kam nors perduoti turėjo nedaug laiko. Įtikinama naujai pasirodanti dar vieno kunigo – Konstantino Ambraso (1922–1985) – figūra. Filologiškos prigimties kunigas, kaip ir jo keliolika metų jaunesnis brolis Kazimieras – lituanistas, vertimo teorijos specialistas, slapta įšventintas kunigu, tam žingsniui pasiryžęs po staigios vyresnio brolio mirties. Konstantinas Ambrasas įšventintas 1945 metais; gali būti, kad jis ir kunigas J. Gustas galėjo susitikti dar Kaune po Salomėjos mirties ar dar ir prieš ją. K. Ambrasas buvo paskirtas į Vilkaviškį, klebonas, dekanas, įtakingas dvasiškis, Kunigų tarybos narys, Konsultorių kolegijos narys, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, ją rėmė. Bet tai – jau vėlesnis laikas. Vilkaviškyje jis galėjo sutikti ir S. Nėries giminių, galėjo žinoti ir jos artimiausių giminių, pasitraukusių iš Lietuvos, adresą. Arba pasinaudoti tarpininkais, kai jau susirašinėjimo, ypač giminių, neinančių jokių svarbių pareigų, kontrolė nebebuvo tokia griežta. Tikėtina, kad K. Ambrasas galėjo rasti kokių galimybių (įskaitant ir kelius, kuriais pasaulį vėliau pasiekdavo ir „Kronika“) Salomėjos sąsiuviniui iš Lietuvos išvežti ar išsiųsti. Kad ir iš kurio nors Rusijos miesto. Tai galėjo atsitikti ir vėliau, netgi po 1960 metų. Pats nesilankė Amerikoje, bet buvo Paryžiuje, Eucharistiniame kongrese.
     Už pernelyg aktyvią veiklą, gal ir už ryšius su giminaite iš Kanados kunigas K. Ambrasas buvo perkeltas į Leipalingio parapiją maždaug 1953 metais, išbuvo ten 16 metų, iki mirties. Ir čia liudytojo statusu prisijungia dar vienas siūlo galas – kaip tik Leipalingyje, kur buvo gimęs ir kur bent retkarčiais apsilankydavo, su iš Vilkaviškio perkeltu K. Ambrasu (gal pažįstami dar iš Kunigų seminarijos, maždaug vienmečiai) galėjo susitikti Juozapas Bukauskas, nes Žemaitijoje jis dirbo ir slapstėsi, galėjo iš jo apie Salomėjos slaptuosius eilėraščius išgirsti ir apie juos prasitarti dukterėčiai Liucijai, o ši prasitarė ir man. Su J. Gustu J. Bukauskas susitikti vargu ar galėjo. Į gyvenimą jau išeinančiai dukterėčiai kalbėjo apie sunkiuosius to laiko žmonių patyrimus, nesiryžo teisti nei smerkti. Kalbėdamas apie baugią dvasinę prievartą patyrusį kunigą, netiesiogiai kalbėjo ir apie S. Nėrį, lyg klausė – kas žino?
     (Intarpas. Pokalbis telefonu su kunigu Kazimieru Ambrasu: ne, apie sąsiuvinį nieko nežinojęs, brolis jį, daug jaunesnį, vengęs įtraukti į rizikingesnius reikalus. Bet Vilkaviškyje brolio šeimininkė buvo Onutė Bačinskaitė (1914–2002), artima Salomėjos giminaitė. Kartu išsikėlė į Leipalingį, vadinasi, buvo patikimas kunigo Konstantino namų žmogus. Aišku, kad apie Salomėjos gimines galėjo iš jos žinoti, gal net jų adresą. Leipalingyje tikrai pas Konstantiną užeidavo iš Žemaitijos atvažiavęs kunigas J. Bukauskas, Kazimieras jį prisimenąs, gal iš kelių kartų, kai tekę susitikti: aukštas, lėtas, tylus, toks inteligentiškas... [2016-04-23])
     Kazimieras Ambrasas padovanojo savo parengtą knygą „Monsinjoras Konstantinas“ (2012). Keletas detalių iš šios knygos, kurios sustiprina mintį, kad kaip tik šiam iškiliam dvasininkui buvo lemta pasirūpinti paskutiniu S. Nėries sąsiuviniu. Vilkaviškio laikas ir erdvė, kurioje tebebuvo juntamas S. Nėries jaunystės laikas, mokymasis gimnazijoje, vėlesni apsilankymai. Kanauninkas Juozas Barkauskas atsiminimuose liudija, kad klebono šeimininkė Onutė pasakojusi apie savo giminaitės Salomėjos gyvenimą. Geografas Antanas Ramoškis, lankęsis klebonijoje: „Stebino ir labai sudomino klebonijos šeimininkė – Salomėjos Nėries pusseserė. Dabar net nesinori tikėti, kad taip galėjo būti. Labai norėjau su ja pasikalbėti. Ko gali nedominti nuostabi poetė, o klebonijoje – poetės giminaitė?“ [Monsinjoras Konstantinas, p. 17]
     Konstantinas Ambrasas – Vilkaviškio klebonas ir dekanas, monsinjoras, galimas kandidatas į vyskupus. Mokęsis ir pats Vilkaviškio kunigų seminarijoje, tik ją uždarius persikėlęs į Kauną. Paskutiniu S. Nėries gyvenimo laikotarpiu tikrai buvo Kaune, 1945 metų vasaros pradžioje priėmė kunigo šventimus. JAV ir Kanadoje turėjo giminių. Turėjo ryšių: kaip liudijama atsiminimuose, vienai Vilkaviškio parapijietei buvę leista išvykti į JAV, klebonas Konstantinas per ją slapta perdavęs informacijos apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, informacija pasiekusi laisvąjį pasaulį, bet ten patekusi į negeras rankas... Susijęs su „Kronika“, tekstais, platinimu.
Kunigo Igno Plioraičio liudijimas: „Kun. Konstantinas man pasakojo, kaip jis, vienas iš pirmųjų, prisidėjo prie žinių platinimo apie Lietuvos Bažnyčią, apie pastangas šią medžiagą persiųsti į užsienį. Jis man sakęs, kad pirmuosius straipsnius apie Bažnyčią ir mūsų seminarijos padėtį jie, aktyviausieji kunigai, stengėsi perduoti atvykusiai iš užsienio lietuvei, kuri, sumaniai juos paslėpdavusi, išveždavo į Vakarus.“ [Ibid., p. 29]
     Savo pamoksluose monsinjoras Konstantinas citavo S. Nėrį, net netikėtomis prasmėmis (p. 288). Ramiai ištariama: mūsų poetė... Pradėjo pamokslą fraze „Per lūžtantį ledą...“ Ištarė ir bendrą frazę: „Kam daug duota, iš to daug bus pareikalauta.“ [Ibid., 245] Taip pat citavo Antaną Baranauską, Bernardą Brazdžionį, Kazį Borutą, Justino Marcinkevičiaus „Šventąją duoną“.
     Atsiminimų apie Salomėją Nėrį knygoje yra Ona Bačinskaitė, bet, atrodo, kad poetės teta, gimimo metai nenurodyti, gyvenusi Alvite. Yra iškalbingesnių užuominų apie paskutinius Salomėjos metus: „Pas mus ėjo šnekos, kad grįžusi po karo į Lietuvą jau ligonis, kad rašiusi eilėraščius apie savo tėviškę, Alvito ežerą ir kt. Labai pergyveno, neradusi savo motinos, Onutės ir kt.“ [Literatūra ir kalba, t. 4, Vilnius, 1959, p. 21] Galėjo žinoti apie paskutinius rankraštinius eilėraščius. Ėjo šnekos – vadinasi, žmonėms buvo svarbu.
     Dar sykį – kodėl? Kodėl tas S. Nėries sąsiuvinis ir tada, poetės paskutinėmis gyvenimo dienomis, buvo toks svarbus? Ir jai pačiai, ir žmonėms, kurie likimo valia buvo prie jos. Nėra jokio pagrindo nepasitikėti artima bičiule Jadvyga Laurinavičiūte, 1945 metų birželio 25 dieną buvusia prie Salomėjos; V. Aleknos užrašyta neabejotinai tiksliai: „Prašė paimti jos sąsiuvinį, kuriame esą viskas parašyta. J. Laurinavičiūtė sąsiuvinį atsisakė paimti teisindamasi, kad pas ją nebūsią saugu: suimtas jos brolis, išvežta sesuo, kiekvieną dieną ir ją galįs ištikti toks pat likimas, todėl tegu poetė paieškanti patikimesnio žmogaus. Paskutiniai poetės žodžiai buvę: „Liudyk, bangioji... Paliudyk...“ [Alekna V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 2, 1997, p. 696] J. Laurinavičiūtė galėjo kalbėtis ir su kunigu J. Gustu, atėjusiu į ligoninę tą patį vakarą. Galėjo žinoti, kad paėmė sąsiuvinį.
     Kažkas ypatingo glūdi žmonių tarpusavio veiksmuose, kažkoks vidinis susiklausymas. Gedulingose mišiose liepos 9 dieną Įgulos bažnyčioje, kuriomis pasirūpino J. Laurinavičiūtė (aukojo kanauninkas Adolfas Sabaliauskas, literatas, slapyvardžiu Žalia Rūta paskelbęs tautosakos darbų, stilizuotų poemų ir eilėraščių, išvertęs „Kalevalą“), dalyvavo ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Ar jis (jau perskaitęs „Prie didelio kelio“ ir saugantis vieną iš trijų egzempliorių, įrištų žaliais siūlais, surištų ir sunumeruotų, kad niekas negalėtų būti įterpta) galėjo žinoti ir apie tą slaptą sąsiuvinį? Galėjo. Tikėtina, kad ir apie mišias už Salomėjos vėlę jam pranešė J. Laurinavičiūtė, tikėtina, kad jose dalyvavo ir kunigas J. Gustas. Tarp žinančiųjų galėjo būti ir Sofija Čiurlionienė, pernelyg skaudžiai atvira buvo jos pozicija, išsakyta ir „Girioj Žaliojoj“.
     Salomėjos eilėraščiai partizanų spaudoje, J. Lukšos žodžiai, perduoti J. Švabaitės: nėra pagrindo jais netikėti. Ta kunigų grandinė, tas slapta perduodamas žinojimas – ne ta arba ne tik ta yra S. Nėris, kuri pristatoma oficialiai, – tarybinė, tarybinė poetė. Lyg koks gynybinis tautos balsas – atsiimti, ką bandoma atimti, atsiimti ir savojo žmogaus likimą, neatiduoti savo talentingųjų, jei ir prasikaltusių, bet dėl to kenčiančių. Talentingaisiais tauta pasisako, kas esanti. Pasisako ir požiūriais į talentinguosius, santykiais, pozicijomis.
Pokario metais lietuviai tebeturėjo stiprų savisaugos instinktą. Tebebuvo gynybiškai susitelkusių žmonių, vienas kitą suprantančių ir iš žvilgsnio. Neatiduoti svetimiesiems ir tų, kurie kelionėje suklupo, bet savo klaidas suprato, dėl jų kentėjo. Užstoti, ginti, net patiems rizikuojant. Perduoti, perpasakoti. Ji yra mūsų. Ji yra poetė, svarbu, ką ji pasakė saviesiems savo paskutiniais žodžiais.
     Ar dar galima iš to pasimokyti?
     Ar jau pernelyg viskas toli?
     J. Laurinavičiūtė, viena iš Salomėjos bičiulių, vyresnė (gimusi 1899 metais), praktiškesnė, įžvalgesnė. 1944 metais paskirta dirbti į į Respublikinę biblioteką Kaune, po reorganizacijos – Kauno viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininke. Galėjo Salomėją lankyti. Atrodo, kad kaip tik į ją sueina paskutinės dar sąmoningo Salomėjos gyvenimo gijos, rišo jas, surišdama su žmonėmis. Žinojo daug, tik klausinėjamiesiems, net patiems geranoriškiausiems, ilgai nepasakė beveik nieko. O turėjo sulaukti 1990-ųjų (mirė 1992 metais), išlaikyti sveiką protą, kad galėtų paliudyti, kaip Salomėja ir prašė, tik jai žinomą teisybę. Paliudijo.
Neįtikėtina teleologija.

Bet nei Viktoras Alekna, nei prof. Viktorija Daujotytė nemini dar vienos liudininkės – Juzės Motiejaitytės-Mačiokienės (1903–2000), kurios, manau, labai svarbūs atsiminimai, užrašyti Leono Juozonio (1922–2015), buvo paskelbti Tremtiny, 1991 X išėjusiame nr. 19, p. 2. — Besikapstydamas kaip višta skiedryne – savo popieryne praeitą savaitę radau pasiliktą šitą numerį; sakinius apie tą sąsiuvinį net pasibraukęs raudonai buvau (šičia = rudos raidės), bet, prisipažįstu, ta žinia buvo visiškai išgaravusi iš galvos; skaičiau lyg pirmą kartą. Štai tas tekstas (visas, nes įdomus; pasvarstymai po to):

Apie prof. kun. Juozą Gustą ir Salomėją Nėrį
Negaliu pamiršti Krasnojarske praleistų sunkių tremties dienų, tačiau tarp jų ir šviesūs prisiminimai apie nuostabų ir šventą profesorių kunigą Juozą Gustą. Tai jis palaikė ir kėlė mūsų tremtinių dvasią. Negaliu nutylėti nepapasakojusi visiems apie šią kilnią asmenybę. Tikiuosi, kad atsiras daugiau gyvų žmonių, kurie plačiau apie jį papasakos.
     Prisimenu jį visada energingą, raudonskruostį, nepaprastos išminties. Pirmą kartą kun. J. Gustą pamačiau Krasnojarske laidojant ūkininką a.a. Juozą Grėbliauską [†1955 V 14]. Būdama katalikų bendruomenės pirmininke ir kalbėdama prie kapo, padėkojau nepažįstamajam kunigui už paramą. Po to paklausiau kun. J. Gustą, kaip bendruomenė galėtų atsilyginti už pagalbą. Kunigas tik nusišypsojo ir įdėjo man į kišenę voką su, regis, 200 rublių šių laidotuvių išlaidoms...
     Mes, lietuviai, kiek galėjome, remdavome vieni kitus. Dažnai į mano mažytį kambarėlį užeidavo suvalgyti sriubos ir visada linksmas profesorius su draugais. O jo geriausi draugai buvo linksmieji studentai Lionginas Janaudis ir Balys Kavaliauskas, su kuriais jis draugavo kaip su sau lygiais.
Kartą atėję padėjo kelis kilogramus mėsos ir žuvį, sakydami, kad tai mano dukrelei Laurai. Laurutė skundėsi, kad sunku lietuviškai mokytis. Tada profesorius pasisodino dukrelę šalia ir pradėjo pasakoti:
     „Profesoriaujant Milano universitete, vienas draugas iš Oksfordo universiteto Anglijoje pasiūlė man susikeisti vietomis. Sutikau. Profesoriavau jau antrus metus Oksforde, ir vėl man nusišypsojo laimė. Pasiunčia mane į Indiją, Deli universitetą, studijuoti pas Rabindranathą Tagorę senosios sanskrito kalbos.
     – Kodėl mane siunčiate? – klausiu aš.
     – O todėl, kad tu lietuvis, o lietuvių kalba yra artimiausia senajai sanskrito kalbai.
     Jau imatrikuliacijos dieną Tagorė paprašė mane lietuviškai sukalbėti maldą „Pater noster“. Atėjęs prie manęs, Tagorė beveik kas trečią žodį jau kartojo panašiu sanskrito žodžiu. Ir nuo čia prasidėjo mūsų bendravimas. Vos tik sandalais apsiavęs, basas greitasis Tagorė įžengia pro auditorijos duris, jau kalba anglišką frazę. Aš ją verčiu lietuviškai. Nuo to prasidėdavo visos Tagorės senojo sanskrito paskaitos. Tai štai kaip garsusis Tagorė vertino lietuvių kalbą“, – baigė profesorius. Nuo tada dukrelė pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir pasigyrė, kad gavusi iš Lietuvos poetės Salomėjos Nėries knygą „Diemedžiu žydėsiu“. Tada linksmieji studentai pradėjo
juoktis, kad Nėris, nors ir labai talentinga, bet kaip netikinti palaidota ir lyg pamesta kaip šunelis patvory be religinių apeigų.
     Profesorius juos subarė ir papasakojo, kad Salomėja Nėris mirė aprūpinta šventais sakramentais.
     „Tai padariau aš pats, – iš lėto ištarė kun. J. Gustas. – Salomėjos Nėries kvietimu man pavyko nepastebėtam įeiti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Kaune. Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė įvykdyti jos paskutinį prašymą – paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad, perskaitę šį dienoraštį, nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšelį ant krūtinės ir išsinešiau namo.
     Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, pasakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve“.
     Profesorius rūpinosi ne tik mumis, lietuviais. Jis važinėdavo po plačias Krasnojarsko apylinkes, laikydamas pamaldas čia atvežtiems katalikams Pavolgio vokiečiams, baltarusiams ir kitiems. Pradėjo mus kviesti į saugumą ir versti pasirašyti, kad kunigas Gustas ima mokesčius už patarnavimus. Mes aiškinome, kad katalikų bendruomenė gyvena iš aukų, ir nesirašėme. Siūlėme profesoriui išvažiuoti kitur, bet jis sakė: „Nevažiuosiu iš čia tol, kol nepakrikštysiu visų tikinčiųjų ir jų šeimos narių“.
     Žinojau, kad profesorius gyvena pas vieną baltarusę senutę. Tačiau tik 1959 m., jau grįžusi iš tremties į Kauną, sužinojau kraupią istoriją. Kartą Vaižganto gatvėje sutikau buvusį tremtinį advokatą Zigmą Toliušį. Su ašaromis akyse jis man papasakojo apie liūdną profesoriaus likimą. Šią istoriją, sąžinės graužiama, pasakojusi jam kun. J. Gusto šeimininkės duktė. Profesoriaus šeimininkei Krasnojarske už atlyginimą buvo duotas toks nurodymas: paduodant kavą, įberti baltų miltelių. Vieną sekmadienį profesorius, atlaikęs šv. Mišias, atsigulė kaip paprastai pailsėti, nes 18 val. reikėjo vėl eiti laikyti pamaldas. Maldininkai nustebo, kad toks punktualus žmogus neatėjo žadėtu laiku. Išlaužę kambario duris, rado kambario viduryje ant grindų, paplūdusį kraujuose, mirusį profesorių. Šeimininkei toptelėjusi mintis, kad čia yra ir jos kaltė. Nunešusi likusius miltelius ištirti laboratorijai. Ne, tai nebuvę nuodai, o tik lėto veikimo milteliai, tirštinantys kraują. Šeimininkė išprotėjusi.
     Profesorius kun. Juozas Gustas palaidotas Krasnojarsko kapinėse. Iš 1959 m. darytų nuotraukų matyti, kad kapas aptvertas apie pusantro metro aukščio metaline tvorele, ir pastatytas akmeninis (o gal betoninis) apie dviejų metrų kryžius su niša paveikslėliui viršutinėje pamato dalyje. Ar nereikėtų Jo šventus palaikus pargabenti į Lietuvą?
     Reikėtų jo garbei ir muziejėlį įrengti.

√ Keista, kad Viktoras Alekna šitų 1991-ais paskelbtų atsiminimų nemini SN gyvenimo ir kūrybos metraščio antroj knygoj, išėjusioj 1997-ais. Juk net smulkmenas apie SN rankiojo; pats būdamas tremtinys, greičiausiai net prenumeravo Tremtinį. Spėčiau, kad visas metraščio tekstas buvo baigtas ir perrašytas iki tos publikacijos pasirodymo; matė, ketino įtraukt, bet, aplinkybėms palankiai nesusiklosčius, liko šita publikacija nepaminėta.
√ Aleknos nebepaklausi, kaip ten buvo; o prof. Daujotytės ryžaus. Iš el. laiško (2019 IX 18): „konkrečiai su Tavo minima publikacija nesusitikau“; apie jokias paieškas Oxfordo universiteto bibliotekoj netekę girdėt.
√ Bet juk Oxfordą mini Ligija Tautkuvienė Drauge; Profesorė spėja, kad „galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau“. Susiradau tą Draugo skyriaus „Bičiulystė“ redaktorės LigT tekstą (žr. čia p. 4); manau, tai kompiliacinio pobūdžio rašinys; spėčiau, vienas iš šaltinių – Clevelande leistoj Dirvoj 1992 II 6 iš Lietuvos aido persispausdintas Jono Starkaus str. „Nauja apie S. Nėrį“ (žr. čia p. 5): autorius, be kita ko, pristato ir publikaciją XXI amžiaus savaitrašty 1991 XI 7, nr. 44, kur tas pat surašyta, kas buvo spalio Tremtiny. Beje, sakinys LigT tekste toks: Sąsiuvinys su eilėraščiais perduotas Oxford universiteto bibliotekos archyvui („Tremtinys”). Atsidūręs po pasakojimo apie SN motiną, skaičiusią dukros eilėraščius prieš mirtį, jis tampa klaidinantis – kreipiantis į JAV esantį Oxfordą (ir iš kur tie 1965 metai? 1965-ais Chicagoj išėjo Petronėlės Orintaitės atsiminimai apie Nėrį Ką laumės lėmė [mini ir Starkus]; SN motina Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė mirė 1968 II 1 Chicagos priemiesty Cicero; LigT susipainiojo?).
√ Aišku, į visus atsiminimus, ir į Juzės Mačiokienės dera žvelgt kritiškai, bet, manau, minėdama Oxfordo universitetą, tikrai suprato ką mini; o tai juk svarbiausia žinia. — Ką SN atidavė kun. Gustui? Vargu ar eilėraščių rankraščius. Eilėraščiais pasirūpino išdalydamas susiūtus Prie didelio kelio mašinraščius. Tai turėjo būt kas nors kita – gal ne įprastinis dienoraštis, gal kokie išpažintiniai užrašai; nelyg rašytinė išpažintis, priedas prie tikrosios žodinės paskutinės; to, kas pradėta 1945-ų vasario vidury kitam, išlikusiam sąsiuviny, tęsinys? — Kokiu keliu tas sąsiuvinis galėjo keliaut Oxfordan, bent jau kokį buvo sugalvojęs kun. Gustas? Manau, ne į paprastus kunigus, tuolab ką tik įšventintus, reiktų dairytis, o į vienuolius – brolius sileziečius. Antano Balašaičio straipsny VLE užfiksuota, kad 2000-ais kun. Gustas buvo paskelbtas kankiniu. Vadinas, kažkas iš Bažnyčios žmonių rinko medžiagą etc.; gal išsiaiškinta, ir su kuo iš savo ordino brolių kun. Gustas nuo 1945 VI 25 (išklausė SN išpažintį ir paėmė sąsiuvinį) iki 1946 VIII 25 (buvo suimtas) bendravo, gal kas iš brolių tuolaik išvyko iš Lietuvos?
√ „O tu žinai, kiek Oxfordo universitete bibliotekų?“ – paklausė coll. Rūta, kai pacitavau Mačiokienės perpasakotus kun. Gusto žodžius. Taip, labai daug. Pradėt klausinėti gal reiktų ten, kur kun. Gustas dėstė (jei „profesoriavo“, juk ne per daug sunku būtų išsiaiškint); kur studijuojama teologija, egzegezė, o gal kalbotyra?
√ Pokalbio su savim nuotrupa:
– Gerai, pricitavai, net pasvarstei, gasiliūnai, bet kas iš to?
– Nieko. Bent kol kas. Bet gal kam nors kils noras pasidomėt, ką surinko Bažnyčios žmonės, prieš pripažindami Juozą Gustą SDB (1906–1933–1958) kankiniu. O ar kas oficialiai kreipės į Oxfordo universitetą klausdamas, kokių žinių ten likę užfiksuota apie konkretų asmenį – kun. JG?
– O iš to kas?
– Irgi dar nieko. Nežinau, bet Mačiokienės atsiminimai vieninteliai, kuriuose minima konkreti vieta, kur galima būtų paieškot to SN sąsiuvinio, atiduoto kun. Gustui. Jis, tas sąsiuvinis juodais viršeliais vis dėlto turėjo būt – per daug dūmų, kad nebūt buvę ugnies. Iki šiol, regis, jokia vieta nebuvo tikrinta. Suprantu, gal nieko ir neatsirastų, bet gerai būtų patikrint. Tik tiek.

Prieduras Šalia Juzės Mačiokienės atsiminimų tame pačiame Tremtinio puslapy įdėtas ir Povilo Vitkevičiaus (1928–2012) rašinys, datuotas 1991 X 3, apie kun. Gustą SDB; priduriu (kad ir dėl paminėtų vertimų; VLE jie neminimi).

Gulagų apaštalas
Juozas GUSTAS (1906–1958 m.), gimęs Jurbarko valsč., Klišių km., kunigas salezietis. Į šią vienuoliją įstojo 1923 m. Italijos universitetuose studijavo filosofiją ir teologiją, 1932 m. įgijo teologijos licenciato mokslinį laipsnį. Kunigu įšventintas 1933 m. Po papildomų studijų apgynė filosofijos ir filologijos daktaratus. Lietuvoje kurį laiką klebonavo Saldutiškio parapijoje, kurioje buvo įsikūrę saleziečiai. Profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, dėstė pastoracinę teologiją ir pastoracinę mediciną. Vėliau Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė graikų kalbą. Buvo geras senųjų ir dabartinių kalbų žinovas, domėjosi lyginamąja kalbotyra. Į lietuvių kalbą išvertė nemažai knygų, tarp jų ir „Eneidos“ poemą hegzametru (iš lotynų k.) [libyje.lt užfiksuoti vertimai: Kunigas Bosko sakydavo … (Vytėnai: Sileziečių leidinys, 1940) ir Bendrieji Švč. Panelės Marijos mišparai (tekstas lot. ir liet. kalbom, yra paaiškinimai; Kaunas, 1944); dėl Vergilijaus Eneidos žr. printscreeną dešinėj; vertimas nebuvo išleistas?]. Aktyviai dirbo lietuvių katalikų spaudoje. Pokario metais (1946 m.) buvo sovietų suimtas ir ištremtas į Sibiro gulagą. Lageriuose dirbo aktyvų pastoracinį darbą tarp kalinių, skaitė įdomias paskaitas apie lietuvių kalbą, istoriją, kalbotyrą. Grįžęs į Lietuvą, po poros mėnesių (1956 08 27) savo noru vėl išvyko į Sibirą misijoms tarp vietinių gyventojų (lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių).
Gyveno Krasnojarske, garsėjo kaip labai geras krosnių statymo meistras. Vėliau dirbo įvairiose gamyklose svetimų kalbų (anglų, vokiečių, italų, prancūzų) vertėju. Čia įkūrė katalikų maldos namus ir parapiją.
Mirė labai neaiškiomis aplinkybėmis, palaidotas Krasnojarske.

P.S. Užmečiau akį ir į LGGRTC parengto leidinio Lietuvos gyventojų genocidas II tomo (1944–1947) pirmą knygą (A–J); p. 569 kategoriškai: nužudytas.

Digresija (2020 IX 28) Ką tik baigiau skaityt Vandos Juknaitės Kalbasi susitikę. Jei reiktų pasakyt, kokia perskaityta mintis labiausiai užkabino, sakyčiau, šita (ištarta 2019-ų lapkritį): „visą gyvenimą galvojau apie knygas, o pasirodo, reikėjo galvoti apie žmones“ (p. 152). Tame pokalby, paskutiniam knygoj, visai netikėtai išnyra žmogus, kurio atsiminimai ir paskatino šitą visą ilgą įrašą, – Mačiokienė, Juzė Mačiokienė (manau, kad neklystu):

... mano kartai kelis kartus viskas akyse subyrėjo. Tik žmogaus ryšys su žmogum – vienintelė vertybė, kuri nesubyrėjo. Kaip skęstantis laivelis, kuris išplaukia, ir išplaukia, ir išplaukia, ir išplaukia. Mačiokienę vakar prieš užmigdama prisiminiau, nusiraminau ir užmigau. Sibire, Igarkoj, ji tarnavo kunige. Mes buvom jos aplankyt, jai buvo devyniasdešimt keleri metai. Ji pasakojo, kartą išėjo, kaip Vaižgantas sako, savo reikalu, už klojimo, ir prasidėjo pūga. Ir tokia vėtra, toks sniegas, kad per žingsnį nieko nebematai ir kurion pusėn eit nebežinai. [Purga vadinasi.] Ji pradėjo eit, galvojo, kad namo eina, ir jau eidama rankom turi perkelt koją, nes negali jos ištraukti iš sniego, ir sako: „Dieve, jei Tu ėsi, – tą „ė“ labai įsidėmėjau, – daryk ką nors, nes aš toliau nė žingsnio nebegaliu žengti.“ Jinai palenkė galvą ir, sako, mano galva į kažką atsirėmė. Apgraibom, rankom suprato, kad tai – arklys. Ir ji jam sako: „Broli...“ Apgraibydama arklį nuėjo prie vežimo, rado ten žmogų po gūnia, tas apklojo ją gūnia ir taip abu ištvėrė audrą. Tai akimirka, verta viso gyvenimo. Vienas vienintelis sakinys, jokių romanų. Ta tiesa yra nesutrupinama. Ir koks paprastas žodis: „Broli...“ Arkliui. Jis reiškia ne metaforą, ne parodiją, ne poeziją. Jis reiškia tą, ką turi, ką gali reikšti pats žodis. Žmogaus ištartas gyvuliui. (p. 159–160)