(1217) Iš popieryno, lx: dar apie Kudirką ir Mickevičių

[Prieš metus su viršum 1135 įrašo paskutiniam gabaliuky ginčijaus su tuo, kas buvo rašyta pristatant Valdovų rūmuos veikusią parodą „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“:

O gidai parodos lankytojams sakys [t.y. kartos, kas parašyta pristatyme]: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau.

Šis įrašas – toks nelyg tęsinys tada užfiksuotos minties.]
— Kultūros baruos (1996, nr. 6) buvo paskelbtas Alberto Ruzgo tekstas „Keletas klasikų nežinomų rašinių“. Bibliografas nurodo, kas buvo pražiūrėta, nepateko į Biliūno, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės raštus. Nurodo, ir ką esą Jonas Pilypaitis pražiūrėjęs, rengdamas naują Vinco Kudirkos Raštų leidimą (2 t., 1989–1990); na, JonP tebuvo šitų raštų redaktorius, kaip parengėja nurodyta prof. Aldona Vaitiekūnienė, bet neverta leistis šiton pusėn. — AlbR: „Apgailėtina, kad į pastarąjį Kudirkos ‘Raštų’ leidimą vis dėlto nepateko naujai atrasti jo kūriniai. Turiu omenyje 1939 m. kovo 18 d. dienraštyje Lietuvos žinios (nr. 63, p. 5) išspausdintą publikaciją ‘Surastas niekur [dar] nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis’.“ Ir pristato tą publikaciją; užuot citavus AlbR pristatymą, pagalvojau, verčiau pateikt pačią publikaciją:

Šiomis dienomis Lekėčiuose gyvenąs Bernardas Tamulaitis [*1893 V 24 Lekėčių valsčiuj, sušaudytas 1945 III 2 Vilniuj] prisiuntė p-niai F. Bortkevičienei lenkišką brošiūrėlę „Kto był Mickiewicz?“. Tai yra populiari brošiūrėlė, išleista ryšium su Ad. Mickevičiaus 100 metų gimimo dienos paminėjimu 1898 m. Šioji knygutė pati nieko nestebina. Bet pasirodo, kad po tos knygutės tekstu gausiai prirašyta pieštuku Dr. Vinco Kudirkos. Br. [= Bern.] Tamulaitis p. Bortkevičienei  laiške rašo, kad knygutę radęs savo tėvo Vinco Tamulaičio bibliotekoje, kuris buvęs pažįstamas su V. Kudirka per kun. Kolytą Zapyškyje ir per p. Dambravičienę. Knygutės vieno puslapio paraštėje smulkiom raidelėm, pieštuku parašytas šis, dar niekur nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis, neturįs jokio pavadinimo:

Užmiršęs senuolių kalbą ir tautystę savo,
Jis svetimu balsu graudžiai Lietuvai dainavo.
Ir nors karštai, kaip sako, Lietuvą mylėjo,
Tačiaus lenkų akimis į jąją veizėjo.

Lenkai tad ir paminklą statyt jam suniršo,
Bet Lietuvninkai Mickų bevaik jau užmiršo.
Atgiją, mat, vėlionys kitaip daigtus mato
Ir augščiaus už Adomą – Kristijoną stato.

Žemiau pieštuku Kudirkos parašyta tokia pastaba: „Atgija vėlionys: suprask – kėlėsi lietuvei. Mickevičius laikė lietuvius tautiškai pražuvusius. Kristijonas vardas didžiausio lietuviškojo dainiaus kunigo Duonelaičio, kurs rašė lietuviškai“.
Toliau V. Kudirka pieštuku knygutės paraštėse lenkiškai parašė šias pastabas apie Ad. Mickevičių, kurias čia pateikiame išverstas lietuviškai:
„Ir iš tikrųjų kas buvo Mickevičius? Iš pavardės ir kilmės rodos turi būti lietuvis, bet ištautėjęs lietuvis, toks, kokiais pasidarė visa Lietuvos bajorija, kuri pasidavė lenkų įtakai po įvykusios kur nors pasaulyje daugiau nesąmoningesnės tų dviejų tautų sąjungos, visai skirtingos viena kitai dvasia, kalba ir būdu.
Todėl Mickevičius, nors nepaprastas poetas, kaipo ištautėjęs, neturi pastovios raison d’être ir negali būti statytas su didžiausiais poetais kitų tautų. Iš tikrųjų kiek nesuderinamo yra Mickevičiaus kūriniuose: lenkų kalba, eilės žavingos, bet dvasia (Mickevičius apdainuoja Lietuvą) visados pasiliks svetima lenkui. Tikros Lietuvos, t.y. lietuviškos Lietuvos Mickevičius nesupranta nei širdimi, nei protu ir įžangoj į Konradą Valenrodą dainuoja jai „Requici“. Lietuvių liaudies dainos, jos graudžios gaidos, idealų – poetas, kaip ištautėjęs, giliai nesupranta. Todėl teisingai kalba profesorius Kojatovičius [?], kad Mickevičius yra poetas siaurai bajoriškas, bet niekuomet nei lietuvių, nei lenkų liaudies poetas.
Lenkų ar Lietuvos liaudis, pirma dėl kūrinių turinio, kita dėl kalbos, nesupras niekuomet Mickevičiaus ir todėl nemanau, kad, kuomet nors, po šiaudiniais stogais dainuotų Mickevičiaus balades.
Lietuvių liaudies dainos yra šimtą kartų žavingesnės ir graudesnės, negu visi Mickevičiaus kūriniai. Ir todėl lietuviai niekuomet nepakeis savo tėvynainių šimtmečių senumo dainų, kūrinių savo senovės pranašų į pseudotautiškus Mickevičiaus kūrinius.
Sako, kaip Mickevičius aprašytas šitame veikale, jis gyvuoja pas ultrapatriot[u]s lenkus ir lietuvių lenkomanus. Kai dėl mūsų, tikrų lietuvių, suprantančių savo etnografinį skirtumą nuo lenkų, tai mums Mickevičius su savo neteisinga pranašyste apie greitą mūsų tautybės „finis“ (kuris, laimei, neįvyko, kaip poetas manė) yra svetimas genijus ir abejingas ir neužsitarnavo, kad labai juo domėtumės. Mickevičius Lietuvos nepripažino. Lietuva palieka jį lenkams“.

Ir iškart pabyra klausimai:
√ Ar tikrai ta brošiūrėlė vadinos Kto był Mickiewicz? — Tepavyko rast tikrai brošiūrėle vadintiną (nes 16 p.) ir tikrai ta proga išleistą Józefo Tretiako Kto jest Mickiewicz? [žr. titulinį dešinėj]. Na bet, sakykim, apsirikta nurašant pavadinimą, o autorius nepaminėtas todėl, kad LŽ skaitytojams jo pavardė nieko nesakytų. O gal buvo atsiųsta kita brošiūra, kurios autorius prof. Kojatovičius, nes jis minimas pasvarstyme? Bet tokio profesoriaus, rašiusio apie Mickevičių, nepavyko rast. Tačiau neabejotina: kažkokią brošiūrą apie Mickevičių, išleistą 1898-ais, BernT buvo atsiuntęs FelB-nei.
√ Kas nusprendė, kad toj brošiūroj esančios inskripcijos – tikrai dr. Kudirkos? Spėta ar su kokiu neabejotinai Kudirkos rankraščiu lyginta? Spėčiau, kad tik spėta, nes apie jokį lyginimą net neužsiminta. Neužsiminta ir apie jokį akivaizdų ženklą, leidžiantį teigt: šita brošiūra tikrai priklausė Kudirkai; ir eilėraštis, kaip galima suprast, ne tik be pavadinimo, bet ir nepasirašytas. Brošiūra paskutinio savininko Vinco Tamulaičio bibliotekoj galėjo atsirast ir iš kitur, juk ne tik Kudirką pažinojo.
√ Dabar būtų galima palygint, bet kur ta Bortkevičienei siųsta brošiūrėlė yr atsidūrusi, ar išlikusi, žinoma? – AlbR, tikras bibliografas, apie jos saugojimo vietą tame rašiny Kultūros baruos neužsimena.
√ Ir dar visokių abejonių ne vieną galima būtų pareikšt. Ar Raštų rengėjas, neturėdamas galimybės de visu patikrint, tą eilėraštį turėtų dėl į Raštus? Ne; nebent komentaruos pristatyt publikaciją.
— du dalyku galima užfiksuot:
(a) 1939-ais bent jau kai kurie žmonės (brošiūrą siuntęs BernT, adresatė FelB, LŽ redaktorius Jonas Kardelis, gal ir parengęs šitą nepasirašytą publikaciją) manė, kad Kudirka galėjo laikytis tokio požiūrio į Mickevičių;
(b) Kudirka Tautišką giesmę prašė tais pačiais metais, kai buvo minimas Mickevičiaus gimimo 100-metis, – 1898-ais.
P.S. Šitas įrašas be jokių pretenzijų, tik šiaip, nes liko labai daug kas nepatikrinta: ar buvo kokia nors reakcija į šitą publikaciją Lietuvos žiniose? Kas rašyta Varpe 1989-ais ir vėliau apie Mickevičių, jo 100-metį? Etc.