(1307) Krivickiana: BrKr ir Aistis

— dviejuose Jono Aisčio tekstuos esu užtikęs BrKr asmenvardį:

¶ 1951-ais Chicagoj išėjo naujosios lietuvių poezijos antologija Žemė (redagavo Kazys Bradūnas, įžanginio str. autorius Juozas Girnius); tai buvo svarbus lietuvių literatūros istorijos įvykis; daug kas apie šią knygą rašė; parašė ir Jonas Aistis (Aidai, 1952, nr. 2, p. 89–90, persp. JonA, Raštai, t. III: Šiapus ir anapus; Literatūros temomis, Chicago 2004, p. 351–355). Rašiny (kuriame, beje, nė karto nepaminėtas Vytautas Mačernis) sukui apsukui vis stabtelima prie įžanginiam str. išsakytų minčių ar jo autoriaus – filosofo, ne literatūros specialisto. Pastraipa, kurioj paminimas BrKr [NB! Aisčiui ją rašant, BrKr dar buvo gyvas; nors Aistis greičiausiai buvo įsitikinęs, kad jau žuvęs]:

Poezijai reikia kritiko, literatūros specialisto. Ši karta [*] būtų buvusi pati laimingiausia, jei... ir ne dėl to, kad ji užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, kad ją suformavo lietuviška mokykla, kad ji turėjo aukštojoje mokykloje rimtus savus literatūros profesorius (Biržiškus, Ambrazevičių, Mykolaitį ir Sruogą) ir savo filosofus (Šalkauskį, Maceiną ir Girnių), bet kad turėjo labai rimtų vilčių į tai, ko kitos kartos stigo ir mes visi tebestingame, – į savus daug žadėjusius kritikus (Indriliūnas ir Krivickas). Poetai, neturėdami kritikų, visada bus vieniši ir užguiti. Filosofas gali labai mėgti poeziją, gali ja domėtis ir sielotis, bet jis bus tik mėgėjas ir niekad jis specialisto neatstos. (Aidų p. 89, Raštų p. 352; Mamerto Indriliūno raštų Prae scriptume esu pacitavęs Juozą Girnių: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [parašęs Žemės įžanginį tekstą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“; cit. iš čia, žr. p. 20).

-------------------------------

[* aišku, turima omeny karta, kurią dabar vadinam žemininkų, o kartą, kuriai priklauso Aistis, – neoromantikų; įvardų pagrindai skiriasi; cituojamo teksto pradžioj Aistis visas tris pomaironines lietuvių poetų kartas siūlo vadint atsirėmus į leidinius: pirmųjų Vainikų karta (Binkis, Putinas etc.), antrųjų Vainikų karta (jis, Miškinis etc.); „jaunųjų poetų antologija galėjo pasirodyti trečiųjų “Vainikų” vardu“ (logiškas Aisčio pasiūlymas, bet kad šaukštai jau popiet)]

Kaskart prisiminęs šią Aisčio pastraipą vis pagalvoju: gaila, kad nieks nesureagavo tada primindamas ar primindama Aisčiui jo poetinio kelio pradžią, Pjūvio laikus, Petrą Juodelį, gal ir Motiejų Miškinį – mano supratimu, drąsiai vadintinus antrųjų Vainikų kartos tikrai įžvalgiais literatūros vertintojais ir interpretatoriais; įdomu, kaip būtų sukęsis poetas?

Būsimų žemininkų su Indriliūnu ir Krivicku sietas viltis yra įvardinęs Kazys Bradūnas: „mums atrodė, kad Mamertas ir Bronius turės būti mūsų kartos akademinis užnugaris ir skydas prieš galimus antpuolius. O jų netekus, mes taip ir palikome našlaičiai, tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų literatūrologų studijiniu-akademiniu požiūriu beveik neliesti“ (cit iš KazB atsiminimų Sietyno nr. X, p. 49).

¶ Po dvidešimties metų (Dumas čia niekuo dėtas), 1971-ais išėjo antologija Lietuvių poezija išeivijoje, 1945–1971 (redaktorius tas pats kaip ir Žemės – Bradūnas, įžanginio straipsnio autorė Viktorija Skrupskelytė; beje, tai papildymas 1967 ir 1969-ais Lietuvoj išleisto Lietuvių poezijos dvitomio; taip ir pažymėta tituliniam: t. III). 1972 II 16 Naujienose pasirodė nepasirašytas str. apie leidinį „Svajojame ir dainuojame“ (nr. 39, p. 4). Ir čia daugiausia abejonių pareikšta dėl įžanginio str.:

Lietuviai turi poetų, bet neturi poezijos vertintojų. Jeigu mes būtume turėję tiek poezijos vertintojų, kiek poetų, tai šiandien mūsų poetų parašytus darbus noriai išstvarstytų. Poetams būtų daugiau noro rašyti, o žmonės galėtų jų darbais smagiau pasidžiaugti. Labai nevykęs vertinimas yra pridėtas ir prie išeivijoje rašančių 80 poetų rinkinio.

Ir pateikiamos dvi citatos iš „aukštus mokslus Amerikoje baigusios ir mokslo laipsniais apsišarvavusios lektorės“ teksto, apie Aisčio poeziją. Išvada: „Uždaroje Amerikos kolegijos klasėje šitokias priešingybes lektorė galėtų pasakoti ir net rašyti, bet lietuviškos poezijos mėgėjams patį jautriausią poetą vienam puslapyje pristatyti beveik bejausmiu, o už kelių skyrelių pasakoti apie juntamą jo jausmų tekėjimą – nedera.“ — Jautrusis poetas sureagavo: „Nepagrįsti ‘Naujienų’ kaltinimai“ (Draugas, d. II, 1972 II 26, nr. 48(8), p. 4):

Prisipažinsiu, kad antologija manęs dar nepasiekė, ir aš negaliu kol kas ginti viso įvado, dėl to ribosiuos tiktai ta ištrauka, kuri liečia mano poeziją ir buvo paskelbta š.m. vasario 12 d. “Draugo” kultūros priede [žr. p. 3]. Ypač, kad didesnę kaltinimų dalį vedamasis skiria kaip tiktai mano poezijos aiškinimams.

Viktorija Skrupskelytė ne pirmu kartu užsirekomenduoja, kaip nauja ir didžiai pajėgi bei geros mokyklos literatūros tyrinėtoja. Mano poeziją ji atskleidžia visai iš naujos pusės, ir man iš tikrųjų buvo miela skaityti jos aiškinimus, nes dar niekas iki šiol nėra taip toli nuėjęs į mano poezijos esmę. Ir ji yra to pasiekusi, remdamasi vien tiktai poezijos tekstais.

Savo eilėse, gal būt, daugiau negu kiti mano bendralaikiai esu daugiur susikaupęs ties poezijos esme, jos raiškumo galimybėmis ir ribotumu. Mano poezijos aiškintojai – Antanas Vaičiulaitis, Bronius Krivickas, Rimvydas Šilbajoris – daug gražių ir teisingų žodžių yra pasakę, o Viktorija Skrupskelytė atskleidė naują mano poezijos aspektą, kuris, mano manymu, yra arčiau tiesos.

Iki 1971-ų apie Aisčio poeziją yra rašę tikrai daugiau negu keturi žmonės; kodėl būtent tuos, o ne kitus paminėjo, jei negali paklaust, vargu ar verta spėlioti; minėdamas Krivicką kaip jo poezijos aiškintoją Aistis turėjo omeny Antrojo pasaulinio karo pabaigoj Kūrybos žurnale paskelbtą BrKr rašinį „Kančia ir džiaugsmas J. Aisčio-Aleksandriškio kūryboje“ (1944, nr. 3, p. 162–164, 169–170; nors nenurodyta, bet: tai didesnio BrKr darbo apie Aisčio poezijos idėjas dalis – skyrius.). — Aisčio replika, kurioj paminėtas BrKr, paskelbta 1972 II 26 Draugo kultūriniam priede; Aistis mirė 1973 VI 13; minint pirmąsias jo mirties metines, tas pats Draugo priedas perspausdino būtent BrKr rašinį (1974 VI 15, d. II, nr. 139(24), p. 3–4); kad buvo pasirinktas BrKr, o ne kurio kito Aisčio poezijos interpretatoriaus tekstas, spėčiau, lėmė priedo redaktorius Kazys Bradūnas.

— BrKr baigdamas universitetą parašė diplominį darbą Jono Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis (pasak vadovo, prof. VM-P, tinkantį spaudai). Studijos (manau, ir taip galima vadint šį darbą) pabaigoj yra skyrelis „Patriotinė Aleksandriškio poezija“, sudarytas iš dviejų poskyrių: „Nepriklausomosios Lietuvos laikotarpis“ ir „Bolševikų okupacijos laikotarpis“; pastarajame aptariamas mašinraštiniu pavidalu Lietuvoj plitęs Aisčio eilėraščių rinkinys Be tėvynės brangios (1941-ų rudenį atsiuntė Antanui Miškiniui; išspausdintas kitąmet Thompsone CT kaip tėvų marijonų Marianapolio kolegijos leidinys; BrKr rašydamas darbą to nežinojo: „rinkinys ligšiol dar nėra pasirodęs spaudoje“, BrKr raštai, p. 191). Beje, būtent šiame rinkiny yra BrKr labiausiai mėgtas – bent jau deklamuot – Aisčio eilėraštis „Vėlinės“ (taip liudijo Biržuos netoli geležinkelio stoties gyvenusi Alė Beriozovienė, kurios užrašų knygelėn BrKr buvo įrašęs niekur nespausdintą, vieną dažniausiai dabar cituojamų savo tekstų – „Mes esame kalnai“).

Nepriklausomybės laikotarpiu sukurtus Aisčio patriotinius eilėraščius, perspausdintus 1940-ais išėjusioj sutelktinėj Poezijoj (jų lyginant su lyriniais nedaug), BrKr vertina gan palankiai, atkreipdamas dėmesį į tų tekstų kritiškumą („gyventoji dabartis Aleksandriškiui atrodo ‘tamsi ir bėdina’“; „Aleksandriškis mėgsta kalbėti apie Lietuvos praeities didybės žlugimą“), satyrinį pobūdį („juokas iš širdperšos ir iš meilės“); „kritiško ir neigiamo Aleksandriškio nusistatymo priežasties turbūt reikia pirmiausia ieškoti jo romantiniame nusiteikime, kuris nesiderino su anuometinio mūsų gyvenimo pilkuma“; „deja, jo poetinis talentas, turėdamas polinkį į intymaus ir subjektyvaus pobūdžio temas, negalėjo tinkamai apimti anų objektyviųjų temų, liečiančių mūsų tautos ir visuomenės gyvenimą. Jis, matyt, instinktyviai bijojo, kad tos temos į jo poeziją neatneštų prozos.“

1940-ais Lietuvai prasidėjo „naujos vergijos ir priespaudos laikmetis“, kurį Aistis jau stebėjo iš toli, iš Prancūzijos; šiuo laiku buvo sukurta kur kas daugiau patriotinių eilėraščių negu gyvenant tėvynėj. Kuo vieno ir kito laikotarpio tokio pobūdžio kūryba skiriasi?

[N]epriklausomos Lietuvos gyvenimo kritiškas vertinimas ir net ateities katastrofos pranašystė rėmėsi noru užbėgti įvykiams už akių. Anuometinė patriotinė jo poezija turėjo įspėti tautą, nematančią savo ateities nelaimės. Ir todėl atviras ateities liūdnumo konstatavimas, atviras sielvartas anuometinės menkystės akivaizdoje buvo herojiškas. Poetas, nors verkdamas ir skųsdamasis, visą laiką kovojo už savo tautos likimą.

[...] pastaruoju metu, kai tautą iš tiesų ištiko nelaimė, jis prabilo visai kitais žodžiais [...] jau nebegalima beviltiškai skųstis. Atvirkščiai, reikia žadinti tikėjimą ir viltį. Ne be reikalo poetas žada tautai ateitį, didesnę negu buvo jos išdidžioji praeitis. Juk reikia, kad tauta, priblokšta nelaimės, savo ateitim tikėtų. Kitaip ji negalės kovoti.

Taigi, naujosios Aisčio nuostatos teisingos, bet: „žodis čia yra sausesnis, grubesnis ir mažiau puošnus negu buvo ankstesnėje jo lyrikoj. [...] reikia pripažinti, kad paprastėdamas, virsdamas sausesniu ir aiškesniu, Aleksandriškio žodis čia darosi kartu ir mažiau poetiškas, ir mažiau sugestyvus. Ir dauguma jo patriotinių eilėraščių paskutiniame rinkinyje nebeturi pirmiau buvusios poetinės galybės ir įtikinamumo. Dažnai juose kažko lyg stinga. Lyg neišbaigta.“

Kodėl? Ne, ne poeto talentas nusilpo, kitą priežastį BrKr nurodo:

... patriotinė tematika paskutiniu metu pareikalavo iš jo kitokios nuotaikos negu prieš tai. Aleksandriškiui juk, kaip anksčiau minėta, yra savita minorinė nuotaika, žadinanti melancholiją ir liūdesį. Tokia nuotaika čia netiko. Čia reikėjo pakeltos nuotaikos, žadinančios tvirtą kovos ūpą. Aleksandriškis, tiesą sakant, šitą nuotaiką pagavo, bet vis dėlto toji nuotaika negalėjo suspėti performuoti visos jo poetinės individualybės. Jinai tik palietė jį, o ne pribrendo jame taip, kaip galėjo pribręsti Maironio kartoje, kuri visą laiką augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia.

Gana, gal jau ir per daug pricitavau iš paskutinio BrKr diplominio darbo skyriaus. — Manau (spėju, įsivaizduoju), kad įsitaisęs kur nuošaliau nuo kovos draugų Biržų girioj ar įsikūręs užmūrytas malkom Tylinavos kaime pas Paulių Bazarą, prisimindavo, ką rašęs apie Aisčio patriotinius eilėraščius. Ir gal net pagalvodavo: ar gali būt, kad man pavyko sukurti tai, ko nepajėgė Aistis (turėdamas omeny savo eilėraščius, sudėtus į skyrių „Už didžią tiesą“)? — Nežinau. — Vieną tokį gal ir šalutinį argumentą „už“ galėčiau pateikt: Pandėlio gimnazistas Kazys Daugelavičius 1952-ais paskaitęs BrKr eilėraščių įvertino: „eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį“ (plačiau – čia); būtent Maironį, ne ką kitą; Maironį, kurį BrKr, rašydamas apie Aistį, paminėjo kaip ryškiausią atstovą kartos, kuri „augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia“, kuri buvo pribrendusi žadinti „tvirtą kovos ūpą“.

(1211) Užparaštė, clv: apie Mačernį post mortem

(Coll. Pranas aplankęs tėviškę dažniausiai grįžta su pluošteliu popierinių Kalvotųjų Žemaitijų. Yr ir internete KŽ, bet argi žmogus viską sužiūrėsi.)
Kalvotojoj Žemaitijoj, 2019 X 5, nr. 76, p. 8 – Leono Budrio str. „Sovietų saugumas buvo bejėgis užgožti poeto Vytauto Mačernio talentą“. Parašytas remiantis KGB įgaliotinio Plungės rajone papulkininkio Albino Černeckio raportais Vilniun. Nemažai įdomių dalykų užfiksuota.
√ Kita vertus, yr ir pavyzdžių, primenančių: ir KGB toli gražu ne viską išsiaiškindavo, ypač regioniniai padaliniai. Štai citata iš Černeckio raporto:

Savo eilėraščius Mačernis užkasė į žemę šalia namo. Pokario metais užrašus iškasė ir su savimi pasiėmė tokia Vildžiūnaitė (buvusi poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė – aut. pastaba), gyvenanti Kaune. Ji dalį eilėraščių kažkokiu būdu perdavė į JAV, kur buvo išleista knyga.

Straipsnio autorius nieko nepriduria tikriausiai manydamas, kad kas skaito Kalvotąją Žemaitiją, tas skaito ir Metų žurnalą: Donata Mitaitė, remdamasi Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomais Eugenijaus Matuzevičiaus laiškais Kaziui Bradūnui, įrodė tai, kas šiaip buvo žinoma: Matuzevičius Mačernį persiuntė Amerikon Bradūnui. — Kad to nežinojo rajono įgaliotinis, nieko keista, bet: ar Vilnius buvo perpratęs, ką daro Matuzevičius? Gal EugM reikia vadint konspiracijos meisteriu?
√ Ir dar viena citata – kaip turintis pomėgį ieškot ko nepametęs užkliuvau:

1966 metų vasarą radijo stotis „Amerikos balsas“ plačiai propagavo poeto Vytauto Mačernio veiklą. Reakcingieji lietuvių emigrantų sluoksniai rengė „piknikus“ ir susitikimus, kuriuose buvo skaitomi Mačernio eilėraščiai, jis buvo aukštinamas kaip Lietuvos patriotas, tapęs „raudonųjų auka“. Reakcingų užsienio laikraščių iškarpos su rašiniais apie iškilmes Mačerniui atminti buvo nusiųstos jo motinai, gyvenančiai Plungės rajono Šarnelės kaime. Tas iškarpas persiuntė kažkokia Striaupienė, gyvenanti Telšiuose, Daukanto g. 20.

„Kažkokia Striaupienė“ – gyvenčiau Telšiuos, tikrai pamėginčiau sužinot, ar tokiu adresu 1966-ais gyveno toks žmogus. Susirašinėjo su giminėm Amerikoj? Tie atsiųsdavo iškarpų iš laikraščių? Buvo pažįstama su Mačerniene? etc. O gal siuntė kas nors kitas, tik va tokį atgalinį adresą užrašė norėdamas sumėtyt pėdas? — Aišku, galima tokius klausimus vadint ir tuščiu smalsumu.

(1072) Pakeliui į darbą, xiv: apie apvalias sukaktis

2017 VIII 25

2018 III 28

[šonuos – Laisvės prospekto šalikelė
laukiant T-19 Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir žvelgiant į priekį]

Kultūros ministerija, gavusi pasiūlymų iš 37 įstaigų ir organizacijų, apsvarsčiusi juos su ekspertais, pateikė 2019–2023 metais rekomenduojamų paminėt Lietuvai reikšmingų įvykių ir nusipelniusių asmenybių sukakčių sąrašą.
Dėl žemininkų šimtmečių rimta abejonė kilo. (Pirmiausia.)
2021-ais nesiūloma minėt Vytauto Mačernio 100-ųjų gimimo metinių. Nežinau, bet tikėtina, kad tuo laaabai nepatenki būtų tie, kurie minėti ar siūlomi minėt: Kazys Bradūnas (pernai), Alfonsas Nyka-Niliūnas (2019) ir Henrikas Nagys (2020); jei galėtų, gal net kokį protesto laišką parašytų.
Pagalvojau ir apie Bronių Krivicką (*1919), pamatęs sąraše Juozą Lukšą-Daumantą (*1921). Žvelgiant į partizanus, neprošal būtų pastebėt ne tik veiksmo žmones, vadus, bet ir žodžiais mėginusį įprasmint laisvės kovą; kita vertus, susisietų kova ir kūryba – retas duetas lietuvių kultūroj, gal ne tik lietuvių; dažniausiai tie dalykai vaikšto atskirai.
Bet ar verta kreipt daug dėmesio į tokias valdžios rekomendacijas?
Minėt, prisimint galima ir be skatinimų. Gal net prasmingiau.
(P.S. Norėtųs, kad bent jau Kultūros ministerijos parengtam dokumente Tautų Sąjunga būtų rašoma su abiem didžiosiom.)

(981) Pakeliui namo, xliii: apie nelabai gerą serijos „Gyvoji poezija“ pokrypį

Nebuvau sekmadienį Institute minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Tik pirmadienį pamačiau naują serijos „Gyvoji poezija“ knygą – Kazio Bradūno rinktinę Ir nebijok (sudarė, įžangą parašė Donata Mitaitė).
Kartu su knyga ir kompaktinė plokštelė: Bradūną skaito Dainius Svobonas.
(Šiek tiek anksčiau išleista Alfonso Nykos-Niliūno rinktinė Skausmo gramatika; skaito Rolandas Rastauskas.)
Tai, kad parinktus Nykos ir Bradūno eilėraščius skaito kitas asmuo, ir paskatino prisimint „Gyvosios poezijos“ genezę daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Pirmoji knyga 2005-ais – Aisčio Užgesę chimeros akys – atsirado iš esmės dėl to, kad su poeto rankraščiais Institutas iš Aldonos Aistienės gavo ir audiojuostas, kuriose buvo įskaityta visa Poezija (1961).
Serijos pavadinimo epitetas gyvoji buvo prikabintas dėl to, kad suteikiama galimybė išgirsti, kaip pats poetas skaito savo eilėraščius.
Aišku, jau tada suvokėm, kad įrašų, kaip, tarkim, pats Antanas Baranauskas skaito Anykščių šilelį, negali būt, įskaitys kitas asmuo, bet principas – pristatyt ir paties poeto balsą, nebuvo kvestionuojamas.
Išėjus Nykos ir Bradūno rinktinėms, tenka daryt išvadą, kad juo suabejota.
Gal Nykos įskaitymų ir nebūtų pilnos kompaktinės plokštelės, gal trečdalis, bet reikėjo suteikt galimybę išgirsti, kaip jis pats skaito savo eilėraščius.  Bradūno įrašų, žinau, archyvuos yra tikrai daug. Skaitydavo jis visai gražiai, girdėdavos suvalkietiškas pamušalas.
Nenoriu pasakyt, kad RoRa ir Dalius Svobonas Nyką ir Bradūną skaito blogai; ne, tikrai ne.
Tenoriu pasakyt: taip, kaip savo eilėraščius skaito pats poetas, yra pirminė vertybė; o kitų skaitymai – jų gali būt daugybė, – jau antrinė. Serijos „Gyvoji poezija“ tikslas, bent jau taip pradžioj galvota, buvo pristatyt ir tą pirminę vertybę – paties poeto balsą.
Suprantu, kai poetas jau miręs, daug paprasčiau pasitelkt aktorių ar kitą poetą, kad įskaitytų.
Nereikia prašinėt iš archyvų, tvarkyt tų įrašų; ir laikas visad juk spaudžia. Be to, per pristatymus labai patogu – paprašei, atėjo, paskaitė.
– Bet ne toks buvo serijos „Gyvoji poezija“ sumanymas, ne toks, – murma panosėj nuo leidybos reikalų nutolęs —vg—, į savo Pašilaičius 19 troleibusu važiuodamas.

(959) Maironiana: tas Nežinomas asmuo žinomas

Prae scriptum. 2014-ais „Naujasis lankas“ išleido knygą, pristatančią „patį didžiausią ir unikaliausią Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje radinį“: Maironis, Pavasario balsai: 1920 metų leidimo maketo fotografinė kopija (rengėja ir įvadinio teksto autorė – Virginija Babonaitė).
Padėka pradedama: „Pirmieji padėkos žodžiai tariami Nežinomam asmeniui, išgelbėjusiam nuo pražūties ir išvežusiam Jono Mačiulio-Maironio rankraščius iš Lietuvos“ etc. (p. 5) Iš Pratarmės: „Nežinomas asmuo, suvokęs ‘Pavasario balsų’ V leidimo maketo reikšmę mūsų šalies kultūros istorijai bei Dainiaus asmeniui, išsivežė jį iš Lietuvos. Kartu buvo išvežta ir Maironio rankraštinė knyga – poema ‘Mūsų vargai’ (dabar tėvų pranciškonų nuosavybė).“ (p. 9) Iš parengėjos Įvado:

Tyrinėdama šių rankraščių atsiradimo Amerikoje versijas galiu teigti, kad Nežinomas asmuo, suvokdamas jų neįkainojamą vertę ir svarbą Lietuvos kultūros istorijai, traukdamasis nuo antrosios sovietų okupacijos pasiėmęs išsivežė į Vakarus (leidinio rengėjos prielaida – iš Maironio namų). Stengdamasis išsaugoti rankraščius, tasai žmogus atnešė juos į „Darbininko“ spaustuvę Niujorke (pranciškonų teigimu, apie 1950 m.) ir atidavė t. Pranciškui Gedgaudui OFM. Šis perdavė juos istorikui t. Viktorui Gidžiūnui OFM, kuris tiek vienoje, tiek kitoje knygelėje įdėjo savo asmeninius antspaudėlius. Jis siekė, kad Maironio magiška žodžio galia pasitarnautų lietuvių savasties svetimoje žemėje išsaugojimui, todėl nusprendė „Pavasario balsų“ maketą perduoti Pauliui Jurkui ne tik saugoti, bet ir paskelbti. Šio leidinio rengėjai teko laimė susipažinti ir bendrauti su P. Jurkumi, žadėjusiu unikalųjį maketą perduoti MLLM. Deja, mirtis neleido jam to padaryti (užgeso 2004 m. balandžio 9 d.). Tik po kelerių metų pavyko prikalbinti jo dukrą Dainą leisti tėvo archyvinį rinkinį peržiūrėti ir dalį atsirinkti iš pradžių Bostone, o vėliau Niujorke (kur ir buvo surastas maketas). (p. 11–12)

Aidai, 1945-11-15, nr. 8, p. 8

To paties Maironio autografo atvaizdas
2014-ais išleistoje knygoje

Savaitgalį bekilnodamas popieryną stabtelėjau prie vienos išplėšos – Literatūros ir meno 1991-01-05 numerio p. 3/4; perlenkta taip, kad aišku: pasilikau dėl p. 4 skelbto Kazio Bradūno teksto „Maironiškasis įvadas: Iš autorinio rečitalio Maironio literatūros muziejuje, Kaune, 1990.IX.10“. Ši pastraipa paskatino įjungt galvą:

1945 metais, man redaguojant Miunchene kultūros žurnalą „Aidai“, spalio mėnesio pabaigoje vieną dieną užėjęs redakcijon Vilniaus universiteto studijų bičiulis Vytautas Saulius parodo man neįsivaizduojamą dalyką: jis turi visą glėbį autografinių Maironio rankraščių – nemažai eilėraščių ir poemos „Mūsų vargai“ rankraštinį originalą. Tada minėjom 60 metų sukaktį nuo pirmo Maironio eilėraščio pasirodymo „Aušroje“. Ta proga „Aiduos“ išspausdinom vieną Maironio eilėraščio rankraštinę faksimilę su tokia pastaba: „Neseniai redakcijai teko žvilgterti į pluoštą mūsų didžiojo dainiaus rankraščių. Paskirų eilėraščių ir visos ‘Mūsų Vargų’ poemos rankraščiai labai nuotykingu būdu yra atsiradę išeivijoje. Juos paskutinėm vokiečių okupacijos dienom vienas poezijos mylėtojas už pasakišką sumą nupirko Vilniuje iš lenkų. Lenkų rankose rankraščiai atsirado iš išplėštos privačios tilžiškių Jagomastų bibliotekos“ [1945-11-15, nr. 8(10), p. 8; be autografo nuotraukos, dar paskelbti eilėraščiai „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero“ ir „Užmigo žemė“; puslapinė publikacija pavadinta „Gyvasis Maironis“]. Visą Jagomastų šeimą vokiečiai sušaudė Vilniuje [1941-08-23 Paneriuose]. Vytautas Saulius prieš kelerius metus [1987-08-04] mirė Čikagoje. Kur dabar yra minėti Maironio rankraščiai? O gal jie jau čia – Maironio literatūros muziejuje?

Jokios pastabos prie publikacijos nėr. Nieko daugiau nesigirdėjo apie Vytautą Saulių kaip Maironio rankraščių gelbėtoją. Tai, pamaniau, imsiu ir parašysiu el. laišką MLLM direktorei Aldonai Ruseckaitei. Perpasakojęs, ką Bradūnas muziejuj tuolaik kalbėjo, paklausiau, gal jau žinoma, kur tie Sauliaus turėti rankraščiai? — Susirašinėjusi su našle Sauliene, bet daugiausia dėl Mačernio Vizijų leidimo; o dėl Maironio, mananti, kad ten galėjęs būt tas rankraščiais apklijuotas, t.y. papildytas, 1913 metų Pavasario balsų leidimas, iš kurio buvo surinktas ir Enzio Jagomasto Tilžėj 1920-ais išleisdamas naujas PB leidimas.
Atsakiau, kad visai tikėtina (nes logiška), ir įsitikint nesunku – tereikia palygint „Nedaugel mūsų“ autografo nuotrauką, buvusią 1945-ų Aiduose, su to paties eilėraščio atvaizdu Virginijos Babonaitės parengtoj knygoj.  Taip, tas pats rankraštis.
Taigi: Nežinomas asmuo = Vytautas Saulius. Kaip tie rankraščiai (ir PB, ir Mūsų vargų) atsidūrė pas pranciškonus? Spėčiau, Saulius juos pardavė; o pinigus panaudojo leisdamas liuksusines Radausko ir Nykos eilėraščių knygas.

(950) Trečiąkart Mačernio ir apibendrinimas

Coll. Pranas Vasiliauskas atsiuntė savo darbo trečią dalį (čia pirma, čia antra). 

Ar tikrai Vytautas Mačernis – lietuvių literatūros klasikas?

Beversdamas laikraštį Žemaičių Prietelius bei žurnalą Ateitis ir ten kai ką plačiau nespausdinto iš Vytauto Mačernio kūrybos suradęs, įsibyzinau ir suįžūlėjau: nusprendžiau sulyginti Kazio Bradūno sudarytą ir 1961 metais Amerikoje išleistą Mačernio Poeziją su 1990 metais jau Nepriklausomoje Lietuvoje išėjusia Vytauto Kubiliaus parengta knyga Po ūkanotu nežinios dangum. Lyginau ne tekstologiniu požiūriu (kuo panašūs ar skiriasi atitinkami autoriaus kūriniai viename ir kitame leidime), o labai paprastai: ar visi Bradūno sudarytoje Poezijoje publikuoti Mačernio eilėraščiai pateko į Kubiliaus parengtą knygą.
Paaiškėjo štai kas:

(a) Poezijoje eilėraštis „Į viršūnes!“ publikuojamas visas, o Kubiliaus parengtoje knygoje jis „pergnybtas“ per vidurį – tepakliuvo tik pirmoji pusė (apie tai jau rašyta).
(b) Po ūkanotu nežinios dangum nėra dviejų Mačernio eilėraščių tuo pačiu pavadinimu – „Prisikėlimas“ (apie tai irgi rašyta), Bradūno parengtoje knygoje vienas iš jų yra („Šį vakarą man taip ramu ir gera...“).
(c) Kubiliaus parengtoje knygoje nėra eilėraščio „Malonė“, esančio Poezijoje (p. 142):

Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,
Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.
Staiga sulaikančia ranka palietus,
Tesaugo Viešpaties malonė mus,
Kai nuodėmių taurė pilna
Jau tapo žemėn išlieta…
Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais
Jis Pats malšinti troškulio ateis.
Šarnelė, 1942.VIII.5

(d) Po ūkanotu nežinios dangum trūksta ir eilėraščio „Mergaitė ir žiedai“ (Poezija, p. 152–153):

Kai Tu buvai visai jaunutė
Ir prie Pirmos Komunijos ėjai,
Baltų žiedų nešeis rankutėj
Ir ant galvos vainiką, žydintį žaliai.

Dabar, pasilgus mylimo bernelio baisiai,
„Ar myli jis“, buri su baltu žiedeliu,
Ir kai tekėsi, prie altoriaus eisi,
Tu slėpsi veidą tarp gėlių.

Išjojančiam į karą rožės žiedą
Prisegsi švarko atlape.
Ir tarp gėlių daržely atsisėdus,
Gedėsi kritusio kare.

Ir žydinčių neužmirštuolių prisiskynus,
Pabersi prie jo foto verkdama.
O rožių didelis gėlynas
Žydės jo atminimui kapuose.

Bet skausmo nepakėlus – o dažnai taip būna –
Išeisi į anapus Tu mirties keliais,
O artimi negyvą, šaltą Tavo kūną
Baltais žiedais apskleis.
Šarnelė, 1943.IX.10

Išvados ir klausimai
Mėgėjiškai pasižvalgius po kai kuriuos spaudinius paaiškėjo, kad Lietuvoje išėjusiose Vytauto Mačernio knygose vis dar nėra publikuoti šie jo tekstai:

• Eilėraščiai „Prisikėlimas“ („Ak, taip norėtųs prisikelt, kaip Kristus per Velykas...“; 20 eilučių); „Naktis Tėviškėj“ (20 eilučių); „Lietuva“ (20 eilučių); „Prisikėlimas“ („Šįvakar man čia taip ramu ir gera...“; 20 eilučių); „Malonė“ (8 eilutės); „Mergaitė ir žiedai“ (20 eilučių) bei pusė „Į viršūnes!“ teksto (16 eilučių). Iš viso šeši su puse eilėraščio (124 eilutės).
• Straipsniai „Vysk. Motiejus Valančius“, „Simanas Daukantas“, „Prel. Mačiulis-Maironis“, „Dionyzas Poška“, „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, referuojamoji informacija „Žemaitijos moksleivių meno vakaras“ bei dvi anotacijos – Alfonso Sušinsko knygos katalikiškajam jaunimui Maršas Jaunystei ir antologijos Žemaičiai.

Tokios išvados. Dabar klausimai:

• Kuriai save gerbiančiai, civilizuotai tautai nerūpi, ką jos geriausi poetai iš tikro yra parašę? O ne tik apytikriai? Ir kuri nesididžiuoja kruopščių kruopščiausiai, su visu atsakingumu ir didele meile parengtais ir išleistais savo genijų Akademiniais Raštais? – Būkime drąsūs, atviri ir laisvi: Vytautas Mačernis yra pasaulinio talento poetas. Šito vidinio jausmo ir estetinio įsitikinimo vedami, per daug nesižvalgydami į visažinius šonus ar „autoritetingus“ viškus, ir elkimės: kalbėkime ir dirbkime.
• Kodėl vieniems rašytojams su jų Raštais mūsuose sekasi, kitiems nelabai, o tretieji išvis nesulaukia jokio dėmesio? Manyčiau, kad viena iš pagrindinių priežasčių yra ta: atsiranda ar ne žmogus (žmonės), kuris nesavanaudiškai, grynai iš vidinių paskatų ir pasišventimo lietuvių raštijos tarnystei kraunasi sau ant pečių šitą naštą. Sekėsi Baliui Sruogai (tarnystės paeiliui ėmėsi Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, Neringa Lašaitė-Markevičienė), Vaižgantui (Vytautas Vanagas), Simonui Daukantui (Giedrius Subačius ir Roma Bončkutė), Motiejui Valančiui (Birutė ir Vytautas Vanagai), Antanui Baranauskui (Regina Mikšytė), Samueliui Boguslavui Chylinskiui (Gina Kavaliūnaitė), Maironiui (Romas Adomavičius), Vincui Mykolaičiui-Putinui (Irena Kostkevičiūtė), Salomėjai Nėriai (Viktoras Alekna), Silvestrui Gimžauskui (Paulius Subačius) ir kt. – O Vytautui Mačerniui? Po Vytauto Kubiliaus parengtos ir 1990-ais išleistos knygos Po ūkanotu nežinios dangum – per beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų – Mačernis buvo vien tik eksploatuojamas: jo eilės, jo tragiškai nutrūkęs gyvenimas, jo profilis, žvilgsnis… Ir niekaip, nė per nago juodymą, neatsilyginta. Minios gerbėjų ir nė vieno pasekėjo…

Reiktų kaip nors reaguot į collegos pasvarstymus, pritart, bet kad tik tokios šonan krypstančios mintys ateina į galvą: (a) su x autorium ir jo „sekėju“ – kaip su kirviu ir kotu, – jie turi atitikt viens kitą, tad arba atsiranda, arba ne; mūsų norai ar pageidavimai vargu ar gali ką nors padėti; (b) keli Mačernio tekstai, nepapuolę į knygas, manyčiau, nėr didelė problema; jo svarbiausieji tekstai yra tų, kurie domisi poezija, mintiploty; jei reiktų nurodyt problemą, atkreipčiau dėmesį į tai, kad žemininkų kūrybos panoraminiam vaizde trūksta Leono Švedo sonetų, rašytų tuo pat laiku kaip ir Mačernio, ir Pranutės Aukštikalnytės ciklo Skausmo valandos, kuris „kalbasi“ su Vizijom. (Tokia nelabai realistiška svajonė buvo šmėkštelėjusi: o jei kuri nors iš mėgstančių poeziją aktorių pasirengtų ir viešai bent kelioms skirtingoms auditorijoms perskaitytų šį ciklą?)
P.S. (2019 IX 10; popieryne užtikau; dera užfiksuot) 1991-ais Naujojo Židinio nr. 6 buvo VytM jaunėlės sesers Valerijos atsiminimų apie brolį ir Po ūkanotu nežinios dangum recenzija, rašyta Aldonos Kruševičiūtės. Rašinio pabaigoj autorė nurodė, kad knygoj trūksta VytM str. „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, eilėraščio „Į viršūnes“ pabaigos, taip pat eilėraščių „Mergaitė ir žeidai“ bei „Malonė“ (pastarąjį visą pacitavo nurodydama, kad rankraštis – Telšių kraštotyros muziejuj).

(879) Visiškai tarp kitko: 2017-ų jubiliejai, apvalios datos

kaitinėdamas š.m. Poezijos pavasarį buvau pagalvojęs: o kam nuliai kitąmet? Jei bent jau kai kurie būtų pri(si)minti almanache, gražu būtų.
Pirmiausia 100 – Kaziui Bradūnui, Jurgiui Blekaičiui, Eugenijui Matuzevičiui (prasideda kitos poetų kartos, postneoromantikų, šimtmečiai); 90 – Liūnei Sutemai, 80 – Juditai Vaičiūnaitei (ir Tomui Venclovai, bet almanache, manau, jubiliejų proga turėtų būt pri(si)menami tik a.a.; dar gyviem gal žurnalo ar laikraščio puslapių gana), 70 – Jurgiui Kunčinui. (Gal ką vertą paminėt ir praleidau; Brazdžioniui 110, bet vargu ar ką naujo prasmingo įmanu išspaust.)

— Atsimenu, Kazį Bradūną kalbinau rengdamas radijo laidų ciklą, skirtą Aisčio 100-mečiui. Pasitikslinau: 2004-06-09. Kai jau buvo pripasakojęs apie Aistį, klustelėjau, ar teberašąs, gal naujų eilėraščių paskaitytų – įrašyčiau. Du parašęs. Paskaitė, bet pradžioj pasipasako:

– Turiu tokį sumanymą. Išėjo du tomai mano Sutelktinės, tai sudėjau visa, ką parašiau. Net ir nenorėdamas taisyt. Mačiau, kur silpna, bet man brangu, palikau; visai mažai kai kur pataisiau. Dabar žiūrau, žinai, – didelis griozdas, du toki tomai. Ir brangu nusipirk žmonėm, bet ir sunku surast eilėraščius, kuriuos norės, tokioj makalynėj. Tas turinys dar ne pagal puslapius, bet pagal eilėraščių vardus padarytas jų pačių – aš labai nustebau, man nieko nebuvo pasakę, kad jie turinį kažkaip moderniai darys. Tai dabar tie du tomai labiau bibliografijai kokiai nors negu paprastam skaitytojui.
Dabar aš galvoju, ar nepadaryt teip: atrink šimtą geriausių eilėraščių [Kazimiera Bradūnienė patikslina: pačiam būdingiausių gal] ir sudėt į vieną rinkinuką, ir pavadint šimtas atrinkųjų. Ar kaip kitaip, palauk? Viršely užrašyt: Šimtas atrinkųjų, žemiau – eilėraščiai. Tai būtų dar keli papildomi, kuriuos naujai parašiau. [Kazimiera B.: Rodos, Atrinktoji šimtinė pavadinsi.] O je, matai, geriau atsiminė negu aš: Atrinktoji šimtinė: eilėraščiai. Ir dabar tokis du, nežinau, dėt ar nedėt:

– Gal jau koks leidėjas užsikabino už Jūsų šitos minties, kam nors jau esat sakęs?
– Reikia pirmiausia neaplenkt tų, kurie išleido tuos du tomus [turima omeny „Aidų“ leidykla, Sutelktinę išleidusi 2001-ais]. Užsiminiau jiem, bet jie entuziazmo nerodo didelio. Aš tesu tik atrinkęs eilėraščius iš to dvitomio. Pažymėjau puslapį – pažymėtam puslapy esančius eilėraščius dėti, kad šimtinė susidarytų.
– O ar sunku buvo atrinkt?
– Sunku. Labai sunku. Dėl kiekvieno reikia abejot. Geriau būtų, kad koks svetimas literatūrologas būtų atrinkęs.
– Bet jis būtų pagal save atrinkęs, o Jūs savo – pagal save.
– Pagal save. Ir turiu, kas būtų parašyta – lyg ir įvadukas:

Įvadinė užuomina
Šios knygos šimtas eilėraščių yra atsijoti iš autoriaus poezijos visumos. Parankiai vienon vieton čia sutelkti eilėraščiai, kuriuos galima laikyti autoriui ypač būdingais temų ir išraiškos formų atžvilgiu.

Va tik tiek.
– O jei kas užklaustų, tai kas labiausiai būdinga Bradūno poezijai? Pagal ką Jūs rinkot, kurie Jums atrodė būdingiausi, kai skaitėt vėl iš naujo visą save – juk iš kokio tūkstančio eilėraščių rinkot tą šimtinę.
– Vienu sakiniu sunku pasakyt, kas tas Bradūnas yra. Aš nesu toks vientisas. Nežinau, kaip čia pasakyt: nesu vieno užmojo, vieno veido. Vieno veido, bet tame veide yra daug... [Kazimiera B.: grimasų (juokiasi)] gerų grimasų ir nereikalingų... Na va, klausimą uždavėt, į kurį neina atsakyt (juokiasi).

Rinktinė Paberti grūdai: eilėraščių šimtinė išėjo 2007-ais, išleido LRS leidykla. Įvadinė užuomina, šiek tiek pakitusi, atsidūrė viršelio 4-am puslapy. Eilėraštis apie ratus ir batus, datuotas 2004-03-15, priešpaskutinis; patingėjau kruopščiai tikrint, ar kitas rinktinėn pateko; pabaigoj jo nėr.
Ir dar pagalvojau vėl klausydamasis įrašo: Bradūnai buvo ne tik bendravardžiai; kitoks būt buvęs Kazimieras be linkusios į kriticizmą (?) Kazimieros, kitoks.

(841) Laiškų dėžę tuštinu, ii: Vytauto A. Jonyno atsiminimai apie Bronių Krivicką

isokių sumanymų būta; tiksliau tariant, visokiausių neįgyvendintų sumanymų.
Vienas jų, praeitam amžiui baigiantis sukiojęsis galvoj, buvo toks: parengt atsiminimų apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną rinkinį.
Nemažai buvo išspausdinta Sietyne, dalis – tik iššifruota, bet nesutvarkyta, be to, dar ėmiau prašinėt, kad parašytų.
Kreipiaus ir į istoriko prof. Igno Jonyno sūnų Vytautą A. Jonyną (†2004-03-24 Ottawoj) bei Moniką Bernotavičiūtę-Jonynienę (†2007-03-16 ten pat) prašydamas prisimint minėtus asmenis, su kuriais tuo pat metu studijavo, ir, jei tik išeitų, leistis į lankas – prisimint ir aplinkos žmones, jaunystės laikų nuotaikas, ir kt., taip pat klausiau, gal turi nuotraukų, tinkamų atsiminimų knygai.
Štai Jonyno laiškas ir jo atsiminimai (renkant tekstą pasigalvojo: ar yra dar kas užfiksavęs žvilgsnį į ateitininkus iš šono?; dažniausiai juk savi savus prisimena).

Montréalis 1999 birž. 9 d.

Gerb. pone Gasiliūnai,
Nekas išėjo, kaip matysit, iš mano bandymo papasakot skaitytojams apie tarpukario jaunimo nuotaikas bei mentalitetą. Pikčiausia tačiau, kad man nepavyko prikalbint Monikos parašyti savuosius atminimus. Girdi, jos plunksna pernelyg aprūdijusi, o berti trivialybių ji nenorinti. Net kai siūliau jai padėti, prasimanęs klausimų lapelį, vis vien jai pasimatė tai baisia laiko (kuris kuičia senatvėj) gaišatim.
     Žinoma, ji prisimena Bronių kaip labai mielą kolegą korporantą [t.y. ateitininką šatrijietį], pašnekovą, palydovą, ne, dink Dieve, kavalierių-dūsautoją. Aš vaizdavausi Bronių kaip jukinusį Moniką savo sąmojum, bet jai jis prisimena kaip Aisčio ir Radausko posmų deklamuotojas.
     Toji mano rašinio dalis, kurioj aš kalbu apie pažintį su Krivicku, Monikai pasimatė dalykiška, ne kokie fantazijos pramanai. Kai dėl bendros mano straipsnio trajektorijos, jos nuomone, tenka jį patikėti jūsų visiškai nuožiūrai. Su tuo aš pilnai sutinku.
     Tikiuosi, kad per daug nevėluoju ir neapviliu.
     Tiktai dabar man toptelėjo mintis, kad Bradūnai neabejotinai remia jūsų projektą. Perteikit Jiems mudviejų su Monika linkėjimus.
                                                                                                                                                                                                                        VytJonynas
P.S. Nuotraukų Monikai nepavyko išsaugoti.

Trumpa mano pažintis su Bronium Krivicku 
Neprisimenu kuris išminčius (o gal šiaip etiketo sergėtojas?) yra pareiškęs, kad apie save pliaukšti esą nekultūringa, nemandagu ir paprasčiausiai nepadoru; bet man kitaip neišeina. Kaip kiekvieno ilgiau užsibuvusio šioj žemėj piliečio, mano atminties koridoriuos apstu visokių dūlėsių bei trūnėsių. Deja, nekas iš jų susilipdo, norint prisiminti, kas dėjosi prieš penkiasdešimt su viršum metų. Tenka gudraut išprotavimais. Atstatinėt laiko ir vietos koordinates. Prisimint, kas tave, naivų jaunuolį, tuomet guodė, džiugino ar žeidė, kokiais prietarais tikėta, idant išryškėtų patikimesnis požvilgis, kaip sueita sąlytin su žmonėm, su kuriais, pagal visas logikos taisykles, nepriderėjo suartėt.
     Iš esmės manoji pažintis su Bronium Krivicku yra geriausias tokio atsitiktinumo pavyzdys. Užtat tikiuosi, kad visi mano lankstai, digresijos nepykins skaitytojo, nes tik jais vienais galiu atkurti laikmečio dvasią.
     Tai va, nebuvo jokio logiško pagrindo mums sueiti ir suartėti. Pernelyg daug kas mus skyrė, nors gyvenom tuose pačiuose miestuose. Ir socialinė padėtis, ir pasirinktas studijų objektas, ir pasaulėžiūriniai dalykai ar, sakysim, užsiangažavimas visuomeninei veiklai. Aš buvau vienišius miesčioniukas, taurus Žaliojo Kalno sūnus. Bronius augo ir mokėsi provincijoj, Biržų, jei neklystu, gimnazijoj. Mano pasirinktoji studijų šaka buvo romanistika, atseit prancūzų kalba ir literatūra. Bronius studijavo (net ne tam pačiam fakultete) būriškąją lituanistiką. Manęs nesugundė nei skautai, nei jokios madingos korporacijos. Tuo tarpu Bronius nuo pat gimnazijos dienų priklausė pusiau pogrindinei ateitininkų organizacijai. Vėliau pasirinkdamas bene pažangiausią jos padalinį – „Šatrijos“ korporaciją.
     Kitaip sakant, maišėmės skirtinguos mikrokosmuos, nors aš priklausymo ideologiniam vienetui reikšmingumą ėmiau suvokti gana vėlai. Būtent, kai įstojęs į Karo Mokyklą kandidatu į aspirantus, buvau nugrūstas atlikti pirmojo apmokymo pėstininkų pulke Kėdainiuos. Jei ne toji karinė prievolė, būčiau galėjęs ir toliau ignoruoti Teologijos-filosofijos fakulteto auklėtinius bei auklėtines. Mano draugų ir pažįstamų tarpe to katalikiškojo fakulteto reputacija buvo nekokia ir į jo studentus žvelgėm pašaipiai. Netgi silpnoji lytis netraukė savęspi. Nespėjusios įsisavinti flirto ir koketavimo menų kresnutės pirmakursės trenkė mums, kaip sakydavom, „kaimiška sveikata“. Bet jų mutacija būdavo nuostabiai greita. Retai kuri po devynių dešimties mėnesių kuo skirdavos tiek rėdysena, tiek stotu nuo mūsų Laikinosios Sostinės aušrokių ar kazimieriečių.
     Kitaip buvo vyrų atveju. Jų rėdysena ir laikysena išlikdavo nepasikeitusios. Dažnai jie pasilaikydavo net tarmišką tarseną, ypač broliai žemaitėliai. Bet užvis labiau pasižymėdavo konformizmu, prieraišumu prie tradicinio mintijimo, keliaklupsčiavimo prieš autoritetus, ypač dvasininkijos šulų atveju. Žodžiu, jie puikiai atatiko stereotipą, sakantį, jog „jie išėję iš kaimo, bet kaimas iš jų neišdvankęs“.
     Visa tai atsivėrė man atsidūrus pirmą kartą apskrities mieste, stažuojant pulke ir susidūrus su mažaraščių puskarininkių mailium. Gera prisiminti, kad Lietuvos kariuomenėj „diedovščinos“, bent tokios kaip raudonojoj armijoj, nebuvo, bet šūksniai à la „Čia tau ne universitetas!!!“ skardėdavo dažnokai. Mes, naujokai („šlapumas“, kaip sakydavo baigiantys prievolę), sudarėme gana mišrią publiką ir daug kas buvo nauja. Kadangi tuo metu dar tebesiautė Ispanijoj pilietinis karas, atokvėpio tarp pratimų metu užvirdavo debatai ir neišvengiamai atsiskleisdavo visame plotyje ideologinė sklaida; ar, teisingiau, jos nebuvimas. Ir, žinoma, nepakanta skirtingai nuomonei.
     Savaime aišku, bematant išsiskyrė rėksmingumu pats atžagareiviškiausias elementas, nustelbdamas nuosaikiau, kritiškiau galvojančius.  Jų elgsena vien patvirtindavo mano išankstinius įsitikinimus. Paradoksalu, kai aš užsiminiau vėliau Monikai apie tuos šatrijiečius, jinai sutiko, kad tai buvę „trenkti“ vyrukai, bet paaiškino man, kad jie neturėję jokio svorio korporacijoj. Visi, girdi, iš jų šaipęsi, ypač iš pasinešusių į  prievaizdas ir drausminimą, varinėjimą išpažinčių.
     Buvo, kaip netrukus pastebėjau, dar kita grupė ateitininkų, su kuria man nesisekė užmegzti patvaresnio ryšio. Ją sudarė nebe karštakošiai ekstremistai ar sielų žvejai, bet ramūs, paslaugūs ir kupini panabažnystės šventos jaunuoliai. Tą polinkį į dievotumą, jei ne mistiškumą, jie, matyt, buvo įsigiję nuo mažens, natūraliai. Nuo mažens nebuvo jiems atgrasi ir kunigija, kaip kad man, kauniečiui šaligatvio padarui. Nelaimei, ilgainiui visa tai išsivystydavo į užsisklendimą viename siaurame rate. Jie bodėjosi kitų pakraipų spauda ar tezėmis; daugiau mažiau baidėsi veikalų, įrašytų Indeksan, ir apskritai jų apsiskaitymas būdavo vienakryptis.
     Kita vertus, tas konformizmas turėjo neginčytinų pliusų. Ir tada, ir vėliau, kai buvome nublokšti stažuot į toliausias pagaires, aš įsitikinau, kaip paveikiai, be jokios trinties tie zakristijose brendę žmonės įsijungdavo į vietinę bendruomenę. Kai mes, vienišiai, nuobodžiaudavom nežinodami kur dėtis ir ką veikti, jie būdavo kviečiami į vaišes, šokius ar jaukias pavakares klebonijoj. Kaip savi žmonės, įkinkyti į tuos pačius pavalkus. Ar, teisingiau, nelinkę iš jų ištrūkti.
     Paradoksalu, bet manoji nuomonė apie katalikiškojo fakulteto auklėtinius, pačioj pradžioj nekitusi, tolydžio pradėjo aižėti. Priežastis buvo to landaus jaunimo polinkiai į savišvietą ir saviveiklą. Pradžioj kažkas (Bradūnas?) paskolino man Antruosius Vainikus. Ėmė regztis pašnekesiai nebe apie respublikonus ir Alcázaro didvyrius, bet apie savo raštiją. Kažkas susimokė su pulko auklėtiniu, grojančius orkestre, Juozu Padleckiu (vėliau pasivadinusiu Indra ir tapusiu solistu ir kompozitorium), ir susitvėrė mūsų sekstetai/oktetai. Tų entuziastų dėka – jų tarpe buvo studijuojantys konservatorijoj dainininkai bei instrumentalistai, netgi vienas vilnietis Juodosios Magijos Maestro – rudeniop buvo surengtas Kėdainių visuomenei visai šaunus literatūros ir meno vakaras, kuriame dalyvavo ir mūsų literatai.
     Apmaudu, kad mano atmintis tiek sušlubavusi, kad nebežinau, kas jie tokie buvo. Esu tikras, kad kartu su manim Kėdainiuose kareiviavo Pranas Kozulis – gerokas originalas, bet užvis pagarsėjęs savo „mutiniu“, tokiu plutų ir pasaldinto vandens srėbalu. Bet ar susipažinau su Kaziu Bradūnu tenai, ar vėliau, nebeprisimenu. Panašiai su Eugenijum Matuzevičium. Prisimenu jį bampsint kažkokį dvieilį per šūdoplaką (taip mes vadindavom tankinę rikiuotę). Skambėjo tarytum kažkas rašyto bažnytine slavų kalba, kol supratau, kad tai tarmiška erotinė talaluška. Žinau tik tiek, kad nebūtinai buvojimas būryje suartina žmones. Manojoj laidoj aspirantais buvo Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevičius, Pranas Kozulis, Julius Kaupas ir kiti, bet faktiškai per tuos metus susibičiuliavau vien su Julium Kaupu. Kitos pažintys liko kepurinės.
     Kai grįžom į Aukštosios Panemunės kareivines, visi tie debiutuojantys rašytojai ir toliau rodė tą patį veržlumą uzurpuodami Kariūno puslapių erdvę, kartais prasikalsdami kokčia propaganda. Neįtikėtinas jų nuopelnas tačiau buvo tai, kad jie išsiprašė iš Mokyklos vadovybės, kad leistų mums vykti visu būriu į valstybinės literatūros premijos įteikimo vakarą, nors laureatė – Saliomėja Nėris  – jame ir nepasirodė.
     Jei tenka pasiklysti visose šiose digresijose, tai pirmiausia todėl, kad volens nolens turiu prisipažinti, kad, nežiūrint susidarytų pažinčių su pavieniais asmenimis, ateitininkijos pasaulis liko man svetimas. Kai vokietmetyje jie vėl atkuto imdami rengti savo literatūrines popietes, aš jų nelankiau. Faktiškai galutinai nuo prietarų apie šatrijiečių „dogmatiškumą“ mane išgydė Monika ir Alfas Nyka-Niliūnas, supažindindamas su savo draugais. Taip pat Teatro seminaro sueigos, kuriosna buvę šatrijiečiai lankėsi dar bolševikmetyje.
     Pirm sutikęs Bronių Krivicką žinojau, kad jo esama aštrios plunksnos eseisto, laimėjusio pripažinimą savo straipsniu apie Joną Kossu-Aleksandriškį. Studentės mėgdavo pabrėžti, jog tą straipsnį labai išgyręs prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, pramatydamas Krivicką savo asistentu. Reikia pripažinti, kad visa tai anaiptol nepaskatino Broniaus puikybėn ar kokion retorikon ex cathedra. Bent man Krivickas niekad nesudarydavo įspūdžio, jog jo esama siaurų pažiūrų asmens. Brukančio kitiem savo kategoriškus teiginius.
     Žvelgiant iš nūdienės perspektyvos, beveik daros graudu, kaip anuomet mažai buvo galimybių įsisiausti neklaidingumo apsiautalan. Juk nebuvo tada jokių prašmatnių egzistencializmo, struktūralizmo, postmodernizmo ar semiotikos altorėlių, kad, pasisavinus liturginę jų kalbą, būtų galima mistifikuoti auditoriją. Daugių daugiausia buvo galima blykstelt savo erudicija  pacitavus Walzelio, Ermatingerio, na, dar Benedetto Crocės pavardes, kurių šiandien niekas nebemini.   
     Taigi dažniausiai sutikdavau Krivicką Teatro seminaro sueigose, nors tikriausiai jis maišydavos ir kitur; auditorijose, kuriose skaitydavo  nuostabius savo kursus apie Gogolį ir Dostojevskį Motiejus Miškinis. Gal buvo jis Paryžiaus Komunos minėjime, kur meninę dalį atliko būsimojo Švedo ansamblio branduolys. Gal užsukdavo į prof. Karsavino filosofijos įvadą, nežinau.
    Maloniai nustebinusioj mane savo atsiminimų knygutėj Dana Rutkutė rašo, kad šalimais jos vienu metu gyvenę du, jos akimis, labai rimti vyrai biržiečiai – Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas. „Jie buvo išsilavinę, bendraudavo su žymiaisiais to meto literatūros žmonėmis, žinodavo, kas įdomaus ir vertingo vyksta universiteto auditorijose“ [Mano jaunystės teatras, 1994, p. 8]. Nesunku sutikti su šia atestacija, nors mano atmintyje Broniaus Krivicko figūra toli gražu nesigiminiuoja su Eugenijum Matuzevičium, bet veikiau su Mamertu Indriliūnu. Ištikimu jo „ginklanešiu“ ir geraširdžiu vaikinu, pelniusiu visų prielankumą savo W.B. Yeatso vertimais, kuriuos kažkaip visi mokėjom atmintinai, ypatingai „Innisfree“. Juos dažniausiai visur matydavai drauge.
     Niekas turbūt negalėtų prisiminti, ką kiekvienas yra porinęs Teatro seminaro posėdžiuos ar ką dėstęs savo referate. Niekas neišliko atmintyje nei iš tos popietės, kurioj Krivickas skaitė savo pjesę Pušį ant kalno – išskyrus tai, kad ją sukirto prof. Balys Sruoga. Man ji buvo irgi svetima savo buitiškumu ir dvasia. Pernelyg primenanti panašaus sukirpimo natūralistines pjeses kaip Blaumanio Indranai (Sruogai toks natūralizmas buvo peilis). Aš pats tikriausiai nebuvau jos gynėjas. Nerodė jokio solidarumo su autorium nei auditorijoj sėdėję šatrijiečiai. Paties Krivicko reagavimo į nepalankius atsiliepimus nebeprisimenu. Žinau tik tiek, kad jeigu mano pasisakymas ir nebuvo jam mielas, jis neparodė man jokios pagiežos.
     Kartkartėmis tekdavo susitikti studentų šokių vakarėliuose. Manęs niekas taip ir nebuvo išmokęs „irstytis“, kaip sakydavo Kaupas, o Monika buvo anuomet aistri šokėja. Tai, būdavo, aš laikau jos paltą („meškos kailį“) ir šnekučiuojuos su tokiu pat prastu šokėju kaip aš Krivicku. Aptardavom koncertus, spektaklius, literatūrą, pasirodžiusius debiutus laikraščiuos... Dažniausiai mudviejų nuomonės sutikdavo.
     Vienas tačiau pokalbis įsirėžė ilgam. Vieną dieną Bronius pareiškė, kad jį sužavėjęs Leono Švedo rinkinys ir kad būtinai turėtumėm mudu su Monika su juo susipažinti.
     Kadangi studentai pažinojo mane kaip ilgametį Teatro seminaro narį, pasitaikydavo man kada ne kada susilaukt prašančių susipažint su rankraščiu. Dažniausiai tai būdavo kokios pjesės mašinraštis, nors buvo man atnešęs savo Vizijas ir Mačernis. Jos, tarp kitko, man patiko ir mano pastabos mudviejų santykių nesutrikdė. Ar Krivickas buvo davęs kitiems pasiskaityti savo Pušį ant kalno nežinau, bet man to rankraščio jis nebuvo patikėjęs.
     Tačiau jam regimai knietėjo pažinti mūsų nuomonę apie Leono Švedo lyriką, kuri, jo manymu, esanti pranašesnė už kitų debiutuojančių poetų kūrybą. Jo entuziazmas buvo toks didelis, jog mes pravarėm pro moglius visus jaunuosius lyrikus – Kazį Bradūną, Vytautą Mačernį, Horacijų Nyką-Niliūną, Pranę Aukštikalnytę, Henriką Nagį ir t.t. Nė vienas jų, Krivicko nuomone, neprilygstąs Švedui.
     Kadangi man pačiam patikdavo Švedo eilėraščiai, skelbti spaudoje, mudu radome bendrą kalbą, nors aš negaliu atspėti, kodėl to pašnekesio prisiminimas iki šiol mane persekioja. Kaip žinom, tas Leono Švedo rankraštis pasimetė karo vėtrose. Vienas kitas posmelis pasirodė Sietyne ir leidžia spėti, kad autoriaus neviltis ir apokaliptinės vizijos buvo tikrai nauji tonai mūsų tuometinėje poezijoj. [*] Gal net autentiškesni negu Henriko Nagio „metafizinis sielvartas“.
     Bet gal būta ko kito. Rodyti draugam, kas sukurpta, yra banalus reiškinys. Kas kita, kai pasišaunama žūtbūt įtikint kito kūrėjo kūrybine galia. Tuo žestu įrodomas pasitikėjimas kito kritiko įžvalga ir literatūrine nuovoka. Tai neabejotinai pakuteno mano savimylą, bet taip pat leido mums su Monika pajust, kad Krivicko asmenyje turime tiesų žmogų ir ištikimą draugą. O tokių jausenų blyksniai niekad gyvenime ne per dažni.
     Bet gal tas pošnekis ženklino tašką, kada pasimirė sava mirtim mūsų jaunystė, kada pasimatė nebeverta sielotis naujų talentų pripažinimais ir kitais nerimtais užsikepimais.
     Monika yra įsitikinusi, kad paskutinį kartą buvom susitikę su Bronium, Antanu Strabuliu, galbūt Nyka ir kitais kažkokiam Kauno kieme. Krivickas tada jai pareiškęs savo apsisprendimą niekur nesitraukti, stoti į miško brolių eiles.
     Kaip išranki ir nepatikima mūsų atmintis! To susitikimo aš visai neprisimenu, nors pati situacija visiškai reali. Visi buvom tuomet pasimetę, gyveną iliuzijom, laukią patarimo, pilni kraupių nuojautų, kad būsimoji priespauda bus dar aršesnė nei pirmoji. Visiem aidėjo ausyse paprastų žmonių pašnibždos, kad „Ponai bėėgaa!“
     Nežinau, ar Bronius buvo perėjęs kokį karinį apmokymą, parengtį, bet pats faktas, kad jam pavyko ilgai būt neišduotam, liudija, kad žmonės juo tikėjo, jį gerbė, slapstydami ir globodami.

*] — Leono Švedo mašinraštinis eilėraščių ir sonetų rinkinys Likimo šalys, datuotas 1944-ais, niekur nedingo, turėtų būt saugomas Literatūros ir meno archyve, Eugenijaus Matuzevičiaus fonde. Sietyne (nr. 8, p. 124–129) buvo paskelbta ne vienas kitas posmelis, o devyni sonetai iš to rinkinio. Antrojo pasaulinio karo antroj pusėj rašyti Švedo eilėraščiai nepateko rinktinėn Poezija (1995), ten tik kurti jau Lenkijoj 1946–1982-ais. Vargu ar kada išeis kas nors panašaus, kaip „Versmių“ serijoj buvo antologija Lietuvių sonetas (parengė Henrikas Bakanas, įvadas Viktorijos Daujotytės, 1985). Leono Švedo egzistencinio apmąstymo sonetai (taip vadindavos jųjų publikacijos karo metų periodikoj, pvz.: Naujoji Lietuva, 1944-03-26, nr. 73, p. 5), kaip ir Broniaus Krivicko po karo kurti sonetai, būtini šio žanro panoramoj.

(758) Laiškų dėžę tuštinu, i: iš bendravimo su Kaziu Bradūnu

Prae scriptum. Gautieji laiškai sudėti dėžėn, ant kurios priklijuota laiškai įvairiausi.
Pagalvojau, gana jiems tūnot viename iš butų Laisvės prospekte Vilniuj, tekeliauja Rankraštynan (LLTI BR). Bet prieš ten atiduodamas, nenusižengdamas taisyklėms (kol neatiduotì – mano, asmens, o ne rankraštyno vedėjo – valioj), korespondenciją ir kt., pamaniau, imsiu ir paskelbsiu (tuolab: galiu šį tą ir pakomentuot).

(1) Pirmasis —vg— laiškas Kaziui Bradūnui (1917–2009) turėjo būt rašytas 1990-ų pačioj pradžioj; juodraščio neišsaugojau. — Bradūnas – Gasiliūnui:

Čikaga, 90.III.2

Gerbiamas sietynieti Gasiliūnai,
Ačiū už mane pasiekusį Jūsų laiškutį. Surado mane ir Jūsų užrašytieji man „Sietyno“ numeriai. Dabar žurnalo aš turiu antrąjį, penktąjį ir šeštąjį numerius. Ketvirtąjį tik esu matęs. Kitų visai nemačiau. Jeigu iš tų dar turėtumėte kokį atliekamą ir kaip nors man permestumėte, tai būčiau labai dėkingas. Bet nesirūpink, jeigu neišeina.
       Aplamai Jūsų „Sietynas“ yra pats geriausias kultūros, ypač lituanistikos, žurnalas Lietuvoje. Ir būtų didelis nuostolis, jeigu leidinys sustotų ėjęs. Kažkaip neteko girdėti, kad būtų išėjęs septintasis numeris. [Išėjo.] Todėl širdy ir neramu: negi pasiliks tik anie puošnieji, bet gerokai tuštesni? [Galiu tik spėt, ką K.B. turėjo galvoj: gal Sietyno numerius, kuriuose nėra ko nors apie jo bičiulius bendramokslius Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną? – Žr. Ingos variantą komentaruose; ji greičiausiai teisi.]
Džiaugiuosi, kad ir aš su savo trigrašiu įsispraudžiau į „Sietyno“ puslapius [nr. 6, p. 28–33, buvo išsp. K.B. eilėraščių ciklas Venecijos vasara]. Ir ačiū Jums visiems už dėmesį.
       Labai sukrėtė mane Jūsų užuominos apie Mamerto Indriliūno ir Broniaus Krivicko likimą. Jaudina ir tai, kad rūpinatės jų atminimu. Mano paties atsiminimai turbūt būtų pavėluoti, jeigu ir siųsčiau. Deja, nesuspėjau jų parašyti. O gal ir jūs vėluojat? Tada duokite man paskutiniąją datą, iki kurios turėčiau savo atsiminimus jums atsiųsti. Žinoma, jie nebūtų kažin kas, nebūtų akademiškai intelektualūs, o tik asmeniški ir labai žmogiški anų laikų kontekste.
       Jeigu nebus kokių netikėtų kliūčių, tai su turistine grupe šį pavasarį – gegužės 16 d. – nutūpsiu Vilniuje. Pabūsiu Lietuvoje pora savaičių – iki gegužės 31 dienos. Gal kaip nors pavyks aplankyti ir savo artimiausių draugų kapus: Vytauto Mačernio ir Mamerto Indriliūno. O Bronius Krivickas, kiek mane informavo Čikagoje sutiktas Vytautas Kubilius, užkastas kažkur Latvijoje, į kurią jis su savo daliniu buvo pasitraukęs [tikroji B.K. žūties vieta tuolaik dar nebuvo žinoma; Latvijoj žuvo Broniaus brolis Jonas Krivickas].
       Tai tiek šiuo tarpu. Gyvuokit!

(2) Gasiliūnas – Bradūnui:

Vilnius, 1990.05.25

Gerbiamas Poete,
labai ačiū Jums, kad atsiliepėte į mano laiškelį, kad taip palankiai įvertinote mūsąjį „Sietyną“, kuris gyvas ir nepriklausomoj Lietuvoj (netrukus turėtų pasirodyti IX nr., jei kas nors neatsitiks).
       Atleiskite už ilgą tylą. Laukiau Jūsų atvažiuojant į Poezijos pavasarį, tada ir būčiau ieškojęs progos prie Jūsų prisibrauti ir pakalbinti. Bet įvykiai susiklostė, deja, kitaip.

viršelio dailininkas – bičiulis a.a. Audrius Naujokaitis

       Gerbiamas Poete, Jūsų laiške žadėtieji atsiminimai apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną yra laukiami bet kada, ir juos „Sietyne“ bemat skelbtume. Kadangi šį laišką siunčiu per Vytą Landsbergį, kuris maždaug mėnesį bus Amerikoj, tai gal Jums pavyktų per tą laiką parašyti, ir jis grįždamas parvežtų? Jeigu Jums toks pasiūlymas netiktų, viliuos vis tiek kada nors atsiminimus pasieksiant mane ir tuo pačiu „Sietyną“ [K.B. atsiminimai ir trys eilėraščiai buvo paskelbti Sietyno nr. 10, p. 48–56; ar per Vytą L. jie iš JAV atkeliavo – nebeprisimenu].
       Kadangi laiškų nuorašų nepasilieku [pirmojo laiško nuorašo nepasilikau; šito – jau pasilikau; skaitot], šiek tiek primiršau, ką esu rašęs apie B.K. ir M.I. anajame.
       Kovo mėn. įvyko du B.K. ir M.I. prisiminimo (tiksliau – priminimo) vakarai: vienas restauruotoje Biržų pilyje (ypač įspūdingai pasakojo dabar Panevėžy gyvenanti Elena Gabulaitė [išsp. Sietyno nr. 9, p. 55–60]), antrasis – Vilniuje, Menininkų rūmuose [jaunimui: dabar ten Prezidentūra]. Pastarąjį filmavo Lietuvos TV, ir jau du kartu buvo rodyti per televiziją jo fragmentai (trunka valandą).
       Po šios laidos parašė viena moteris iš palatvijės ir pranešė turinti B.K. poezijos sąsiuvinį. Dabar šis unikalus mūsų literatūros ir pasipriešinimo sovietams „liudininkas“ yra mano rankose. Pats sąsiuvinis pavadintas „Žiaurusis Dievas“. Jame: 34 eilėraščių skyrius tuo pat pavadinimu, 38 sonetų rinkinys „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ (skirtas, kaip galima suprasti, žmonai), satyra „Po Stalino saule“, kurią sudaro per 60 eil., ir 71 Goethės eil. vertimai, pora Ronsard’o, po vieną Baudelaire’o, Nikolaus Lenau ir Agnes Miegel. Toks turinys. Tai rašyta ir versta 1945–1949 m. Šiek tiek jų bus paskelbta IX „Sietyno“ nr. [publikacija „Poezija tarsi iš nebūties“, p. 70–93; dabar sąsiuvinis saugomas LLTI BR, F1-7584], o viskas – B.K. Raštuose, kuriuos baigiu rengti, bet paskutinio taško dar nedrįstu dėti. Yra vilties, kad dar gali šis tas „išplaukti“. [Ir išplaukė – buv. Partijos istorijos instituto archyve radau mašinėle perspausdintą poetinės kūrybos ir vertimų visetą (1945–1951), dovanotą Juozui Šibailai-Diedukui; Raštų pirmas tomelis – kaip Sietyno bibliotekėlės pirmoji knyga, išėjo 1993-ais.] Be to, Vilniaus Universiteto archyve pavyko rasti B.K. diplominį darbą „J. Aisčio-Aleksandriškio idėjų pasaulis“, kurį Putinas ir Maciūnas įvertino lab. gerai. Beje, knaisiodamasis po bibliografijas užtikau tokį faktą, kad 1974 m. „Draugo“ kultūriname priede buvo perspausdintas B.K. str. iš „Kūrybos“ „Kančia ir džiaugsmas J.A.-A. poezijoje“. Lietuvoje 1974 m. „Draugo“ nepavyko rasti. Nebent jis galėtų būti dabar sovietų kareivių okupuotame vad. Partijos istorijos institute, bet ten prasibrauti neįmanoma. Gal Jūs galėtumėte kaip nors parūpinti šią publikaciją? Būčiau be galo dėkingas. Tiesa, VU rankraštyne yra ir Jūsų diplominis darbas.
       M.I. diplominio darbo nebuvo baigęs. Tad ir diplomo negavęs. Jo kokių nors nežinomų rankraščių nepavyko kol kas rasti.
       Susikaupė nemažas pluoštas nuotraukų, bet vargu ar pavyks jas paskelbti M.I. ir B.K. knygose, nes jas žadame pirmiausia išleisti tokiu pat būdu kaip ir „Sietynus“, t.y. be iliustracijų.
       Prašau atleisti, kad tiek daug prirašiau ir sutrukdžiau.
       Perduodu savo ir kitų sietyniečių pagarbą bei linkėjimus, ir lieku su viltimi –
                                                                                                                                                              Virginijus Gasiliūnas 

Raštiško atsako, regis, nebuvo. Tik bendrauta, kai Kazys Bradūnas pirmąkart atvyko į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą 1990-ų rudeniop. Per Maskvą–Rygą. Iš Rygos važiuodamas Vilniun, buvo sustojęs ir Gerkiškiuos šalia Pabiržės, kur pakasti Mamerto Indriliūno palaikai. (Broniaus Krivicko vardas tan paminklan įrašytas iš tuolaikės nevilties: esą nežinia, kur žuvo, tai bent čia įamžinkim.)

        1990-09-13 įjungęs diktofoną bendravau su Kaziu Bradūnu. Iš to išėjo publikacija Šiaurės Atėnuose, 1990-09-26, nr. 34, p. 3 (pasirašyta: Paulius Tolvaiša; su Audriaus Zdanavičiaus nuotrauka):

Poetas Kazys Bradūnas: Buvau ir duobkasys

Perfrazuojant „Vagos“ išleistosios Kazio Bradūno poezijos rinktinės pavadinimą, tauta renkasi prie vieno stalo. Ir ne paskutinei vakarienei. Kas grįžta iš už Atlanto su savo dvasios dovanom, kas iš Sibiro karstuos jau, vilkimės, amžinam poilsiui gimtojon žemėn. Bet dar, matyt, negreit unikalioji tautos patirtis per pastaruosius dešimtmečius bus suimta vienan daiktan – skausmai ir džiaugsmai, sudužusios viltys ir išsipildymai, netektys ir neuždusintas noras būti laisviem. Ir gal tada suprasim, kad esam be galo turtingi – ir bent savigarbos bei pagarbos verti.
       Atsiradus progai, užklausiau poetą Kazį Bradūną galbūt ne apie pačius esminguosius, bet, pamaniau, bene įdomiausius jo gyvenimo momentus – pirmąsias knygas, išėjusias dar vokiečių okupuotoj Lietuvoj, pirmuosius tremties metus Vokietijoj ir „įsikurtuves“ Amerikoj. 

----------------------------------------------------------------------------------------------------- 

Pirmoji rankraštinė mano knyga – tai „Pėdos arimuos“. Ji buvo parašyta anksčiau negu „Vilniaus varpai“. Ir galbūt būtų išėjusi 1944 metais. Jau buvo atspausdinta, sulankstyta, tik viršelis neužlipintas – ir bolševikai grįžo. Bernardas Brazdžionis, kada Kauną jau apšaudė ir bombardavo, užėjo spaustuvėn, žiūri – Bradūno knyga. Tai jis lašinių davė darbininkams ir paprašė: susekit man bent dešimt, greitosiomis užlipinkit viršelį (Antano Kučo buvo pieštas). Tie ir padarė. Ir Brazdžionis, siekdamas mano tėviškės, kuprinėlėj atnešė tuos dešimt egzempliorių. Išdalinau draugams, o pats likau su viena. Ir tik tiek teturėjau. O pernai mano tėviškės kaimyno anūkė, gyvenanti Kaune, per važiuojančius Amerikon perdavė antrą egzempliorių. 
        Bet, pasirodo, bolševikai ne viską sunaikino. Eugenijus Matuzevičius pirmam laiške, kuris mane pasiekė Amerikoj, rašė, kad „Pėdas arimuos“ nuvežė neįrištas į Kauno senamiesčio krautuves ir naudojo kaip vyniojamąjį popierių. Bet mes, sako, šitai sužinoję, eidavom į tas krautuves ir atsirinkdavom lakštus. Ir taip ne vienas egzempliorius išliko. O va Jonas Juškaitis dabar pasakojo, kad jis, pradžios mokyklos mokinukas, 1944 metų rudenį Jurbarko knygyne nusipirko mano „Pėdas arimuos“... 
        Vilniuj buvau ir tokį eilėraščių cikliuką parašęs. Sykį atvažiuoja Bernardas Brazdžionis (mudu buvom pažįstami, dar gimnazistas bendradarbiavau jo redaguojamuose „Ateities spinduliuos“, ten mano pirmus eilėraščius išspausdino) ir klausia: ką rašai, Kazimierai? Sakau: parašiau tokį cikliuką. – O ar negali man duoti? Mes, sako, Kauno literatai, susirenkam kartais, tai bus naujiena – paskaitysiu tavo sonetų. Ir išsivežė. Po kokių dviejų mėnesių vėl atvažiavo į spektaklį ar operą ir atvežė tuos „Vilniaus varpus“. Toks žalias viršelis. Taip 1943 metais išėjo tie sonetai be jokio okupacinės valdžios leidimo, nors parašyti vėliau už „Pėdas arimuos“. Paskui dar papildžiau ir antrą laidą išleidau jau Tiubingene – su amžinatilsį Liudo Vilimo iliustracijom, dviem spalvom...
       Šiaip Vilniuj okupacijų metais ne tik tos kultūrinės sueigos pas profesorių Vincą Mykolaitį-Putiną, toks akių prašvietimas būdavo, kai kas mėnesį po sykį, penktadienio vakarais, mes savo eilėraščių paskaitydavom, jis savo, kurių neskelbė. Buvo ir tokių šeimų, kurios mėgo poeziją ir mus, rašančius studentus, privačiuos namuos į literatūrines vakarones pasikviesdavo. Tų šeimų dukros dažniausiai universiteto studentės, mūsų pažįstamos. Atsimenu, kai mano pirmoji knygutė išėjo, tai tokia Ladygaitė, nepriklausomybės laikų generolo duktė, savo namuos suruošė lyg ir savotiškas sutiktuves. Skaičiau savo sonetus, vakarojom...
---------------------------------------------------------------
Vokietijoj rūpėjo vien tik, kad mūs neatiduotų rusams. Sakysim, ukrainiečius, totorius buvo leista rusams patiems suimt, susikraut į sunkvežimius ir išsivežt. Tai mes, tokių pavyzdžių matydami, labai bijojom, kad ir su mumis tas neatsitiktų.
       Jokių prošvaisčių ateity nebuvo matyti. Dar išsyk vieni tikėjosi: o, bus tuoj karas su rusais, jau Amerika atominę bombą turi, pasakys: ponai, eikit atgal, ir visi einam į savo kraštus. Bet amerikiečiai to nepadarė, o rusai kaip atsisėdo, taip ir sėdėjo Europos vidury, galėjo laisvai važinėt po Vakarų Vokietiją su savo smailais durtuvais. Važiuoja koks nors rusų sunkvežimis, ir baimė ima, ar nesustos prie mūsų stovyklos. Ta baimė dingo, kai prasidėjo įtampa tarp Vakarų sąjungininkų ir rusų, kai tie 1948 metų pabaigoj ar 1949-ųjų pradžioje ėmė blokuot Berlyną – pusei metų ar keturiems mėnesiams uždarė visus žemės kelius. O Vakarų Berlyne apie du milijonai gyventojų – jiems reikia gyvent, reikia duonos, pramonė turi judėt. Vakarų sąjungininkai suorganizavo tokį oro tiltą, kad vos ne kas minutę leidos ir kilo transporto lėktuvai, jie viską pristatė: ir kurą, ir dujas, ir aliejų, ir maistą, ir žaliavas, – viską, kad miestas funkcionuotų visiškai normaliai. Rusai, matyt, nesitikėjo, kad Vakarai šitaip galėtų aprūpinti dviejų milijonų miestą visa kuo. Taigi rusai pirmiausia blokadą išbandė ne prieš Lietuvą, bet prieš Berlyną. Tada mes jau manėm, kad bus karas. Ir gal būtų prasidėjęs, jeigu rusai būtų išprovokavę – pašovę kokį lėktuvą ar pan. Visi tada kalbėjo: jei jie ką nors, tai Vakarai jau smogs. Bet jokio incidento nebuvo. Paskui pakilom Amerikon.
       Kultūrinis gyvenimas Vokietijoj labai klestėjo. Žmonės neturėjo ką veikt, patys apie save apsikuopdavo, prisikirsdavo miškuos malkų. Visa stovyklų administracija – pačių gyventojų rankose, tiktai tokia organizacija UNRRA (ką reiškia tos raidės, aš ir nežinau) atveždavo visa, kas reikia. Drabužius duodavo, visą maistą atgabendavo ir į sandėlį sukraudavo. Pati stovyklos vadovybė (lenkų stovykloj – lenkiška, lietuvių – lietuviška) tą turtą dalindavo. Niekas nevertė, kad eitum dirbt į vokiečių fabrikus ar kur kitur. Turėjo žmonės pastogę – nei užpučia, nei užlyja, tai visokio galo ir išsigalvodavo.  Ypač pajėgi buvo Bernardo Brazdžionio karta, mes tai dar geltonsnapiai,  jaunieji rašytojai. O, kas ten darydavos! Literatūros vakarai, tokia skrajojanti ketveriukė – Antanas Gustaitis, Pulgis Andriušis, Brazdžionis ir Stasys Santvaras – beveik tik kelionėse ir praleisdavo laiką, su literatūros rečitaliais važinėdami. Ir lietuviškas baletas buvo – statė „Kopeliją“, klasikinius veikalus ir gastroliavo. Tų stovyklų keliasdešimt. Iš vienos į kitą, iš vienos į kitą – žmonės vaišingi, kaip ir dabar Lietuvoj, tai tik gyvenk. 
       Laikraščiai ėjo, žurnalai, knygų kelios leidyklos. Turiu visų komplektus. Iš žurnalų paminėt reikia „Žvilgsnius“, „Gintarą“, nuo 1945 metų redagavau „Aidus“. Tada visi rašė. Ir gerai rašė, mokėjo lietuviškai, nereikėjo redaktoriui dirbt – gauni rankraštį ir gali nešt tiesiai į spaustuvę. „Aidus“ iš pradžių Miunchene ir redagavom, ir spausdinom. O paskui spausdint pradėjom Augsburge, ten geresnis lietuviškas šriftas buvo. Toj pačioj spaustuvėj ėjo ir toks savaitraštis „Žiburiai“, kurį laiką net dienraštis buvo. Iš Miuncheno į Augsburgą valanda kelio, tai ir važinėdavau kas antrą dieną „Aidų“ laužinio ar korektūrų skaityt.
       Žodžiu, labai gerų knygų išėjo. Sakysim, Vinco Ramono „Kryžiai“. Tai, mano galva, pats geriausias išeivijoj parašytas romanas. Ir keista, kad Lietuvoje, kai perspausdina ne vieną išeivijos rašytoją, Ramonas yra užmirštas. Tiesa, „Kryžiai“ didelį erzelį sukėlė, bet tai literatūrinį gyvenimą tik paįvairino. Juk jo knygoje „Dulkės raudonam saulėleidy“ – visas pirmas bolševikmetis kaip ant delno. Lietuvos miestas, konkrečiai – Marijampolė, o „Kryžiuose“ – Suvalkijos kaimas.
       Vincas Ramonas ideologine prasme buvo „frontininkas“. Tai aš Lietuvių Fronto Bičiuliams sutikęs vis sakau, kad pasirūpintų jų ideologiją reiškusio rašytojo perleidimu Lietuvoj. Tai tikrai didelis rašytojas. Ir toks keistas žmogus. Marijampolės marijonų gimnazijoj mokytojavo, viengungis visą gyvenimą.
       Beveik dvidešimt dvejus metus, nuo 1961-ųjų, redagavau „Draugo“ kultūrinį priedą ir vis stengdavaus, kad Ramonas parašytų kokią novelę atkarpai. Jis ateidavo į redakciją per metus gal porą kartų užsimokėt prenumeratą ar kokias mišias užprašyt pas marijonus koplytėlėj. Tai aš vis, kai gurkšnodavom kavą, prašydavau: „Vincai, parašyk man novelę.“ O jo argumentas būdavo toks: „Žinau, kad geriau už ‘Kryžius’ neparašysiu. Tai aš ne toks durnius, kad rašyčiau ir visi sakytų: matai, Ramonas jau išsikvėpė.“ Ir neparašė. O gal būt ir geriau parašęs?
---------------------------------------------------------------
Mūsų šeima iš Vokietijos išplaukė 1949 metų gegužės mėnesį. Iš pradžių Amerikoj buvau duobkasys. Ir labai tuo didžiuojuos. Sakau: mano buvo šekspyriška profesija. Atsimenat „Hamleto“ tuos du duobkasius, kurie paėmę kaukolę filosofuoja? Mes kastuvais kasdavom, o dabar Amerikoj tokie maži buldozeriai, kaip siuvamoji mašina padaryti, – ir iškasa.
       Paskui statybinių akmenų apdirbimo įmonėj dirbau. Iš granito, marmuro, dolomito darydavom karnizus, palanges. Ta įmonė buvo Baltimorėj, pašonėj esantį Vašingtono Kapitolijų ir Prezidentūros rūmus remontuodavome. Milžiniški pastatai – tai remontuoja ir remontuoja. Kaip Vilniaus senamiestį – restauruoja ir restauruoja. Aš ir sakau: buvo toks meisteris kaip Michelangelas – su plaktuku ir kaltu. Jis statė Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolą, o aš – Vašingtono Kapitolijaus...
       Išsyk prie tų akmenų šeši ar septyni lietuviai dirbom. Paskui vieni išvažiavo į Čikagą, kiti į Klyvlendą, o mes trys iki 1961 metų triūsėm. Buvo tokia pašiūrė – tik stogas ir viena siena, žiemą ir šalta, ir vėjai, tai mes prie tų mašinų statinėse ugnį kūrendavom. Turiu nuotrauką, kurią jei parodyčiau ir pasakyčiau, kad mes Vorkutoj ar prie Laptevų jūros, tai niekas, matyt, nesuabejotų. Ir dar vieną turiu. Aš jau buvau meisteris prie tos mašinos, o mano padėjėjas – tikras grynakraujis indėnas, kuris nei rašyt, nei skaityt nemokėjo, tik nueit šnapso nusipirk, ir cigarą visada rūkydavo. Jis vis pasakodavo, kad jo gimtinė buvusi Nort Karolainoj...
       Griebės žmonės į Ameriką atvažiavę darbo, kokio tik gauna, kad nors atsistotų ant kojų, savo rankom užsidirbtų pinigų, kad nereiktų ubagauti, pašalpų ieškot. Siekėsi žmonės ir prasigyveno. Lietuviai – tik savo darbštumu ir sąžiningumu. O paskui stūmėm vaikus į mokslus. Juk iš tos lietuvių masės – apie 80 procentų buvo inteligentai. Jeigu žmogus moka tvarkytis gyvenime, tai Amerikoj nežūsta. Bet tas geras gyvenimas kitus tvirkina. Kartais nufotografuoja sovietų žurnalistai girtą kur nors gatvėj gulintį, va, sako, Amerikos benamiai! Yra jiems prieglaudos. Tuos benamius sugaudo, užregistruoja, o jis rytoj vėl gatvėj. Protestuoja, kad laisvę kažkas varžo: jis nori gyvent kaip benamis. 

-----------------------------------------------------------------------------------------------------
Paskui kalba pakrypo kiton pusėn, ir Poetas prasitarė:
       – Vilniaus beveik nemačiau. Tik vieną dieną Katedros požemius Napalys Kitkauskas aprodė ir į Gedimino kalną visa šeima buvom užlipę. O šiaip – keliavom, keliavom, keliavom...
       – Ir to laiko nebedaug liko, – išsprūdo apie viešnagės pabaigą pagalvojus.
       – Kad ir gyvent nebedaug liko, – palingavo galvą Poetas. – Bet vis sakau: kai bus man aštuoniasdešimt, tai nusiskusiu barzdą ir penkiolika metų atjaunėsiu, – šyptelėjo.
       Sveikatos ir kūrybinės sėkmės Jums, Poete. Ačiū už prisimintas gyvenimo nuotrupas, už poezijos knygas. 

(3) Šitas laiškas rados iš noro pasiaiškint. Nesmagu aiškintis, ypač jei nesijauti kaltas dėl ko nors esąs. Pradžioj maniau, kad neverta jo šičia skelbt, bet paskui persigalvojau – vis dėlto šioks toks nesusipratimų liudijimas, tebūnie. – Mėginu atkurt tuolaikę situaciją: išeivijoj „srovės“ jau išsigraužusios savas vagas; kas rimtai plaukia, kas pakrantėj įsitaisęs; grubiai skirstant – ateitininkai/frontininkai vs liberalai/santarininkai; Draugas/Aidai vs Akiračiai/Metmenys. Mums, galima sakyt, jaunuoliams (dar nebuvo nė 30), čia, Lietuvoj, buvo įdomu viskas, ką ten tik rasdavom gyvo, nesvarbu, ar Aiduos, ar Metmenyse straipsnis paskelbtas, jei geras – tai geras. O Kazys Bradūnas – Aidų, Draugo kultūrinio priedo redaktorius, ateitininkas, ir jam norėjos, kad ir čia, Lietuvoj, tokios orientacijos žmonių rastųs, kad jo ir bičiulių pėdom eitų. Gasiliūnas lyg ir ton, „teisingon“, pusėn suko, bet staiga ėmė ir – nuklydo pas santarininkus, jiems ėmė tarnaut. — Gasiliūnas – Bradūnui (juodraštis be datos, turėtų būt 1990-ų spalis):

Garbus Poete,
šį laišką imuos rašyt jausdamas savotišką nesmagumą, apėmusį po pašnekesio su Vytu L. jau Jums išvykus, kai jis papasakojo apie Jūsų susirūpinimą dėl mano jau sudarytų „Laisvųjų Metmenų svarstymų“ [knyga išėjo 1993-ais].
       Kadangi po susitikimo pas Vytą L. pajutau labai didelį pasitikėjimą Jumis (tokio nejutau net Marcelijum Martinaičiu, kurs studentavimo laikais (1980–1985) mums buvo tikras autoritetas), tad ir norėčiau viską išklot kaip Tėvui. Atleiskit, jei tai skambės familiariai ir Jus žeis. Bet toks jau mano netikęs būdas – labai dažnai kalbu tai, ką jaučiu, o ne tai, ką reiktų, ir neretai susilaukiu nemalonumų.
        Taigi, sudaryti Metmenų stipriausių straipsnių rinkinį (ne visos išeivijos!) prieš pusmetį pasiūlė Rašytojų sąjungos Leidybinės grupės sekretorius Eugenijus Ignatavičius. Iš pradžių atsisakiau, siūliau pasiieškoti kito, solidesnio sudarytojo. Bet po kurio laiko vėl paskambino p. Ignatavičius ir ėmė įkalbinėt: atseit, sietynietis, ir jauni turi imtis darbo etc. Buvau beveik viską skaitęs, kai kuriuos numerius dar prieš visas pertvarkas, ir sutikau. Vis dėlto Kavolio, Mickūno, Donielos, Šilbajorio ir kt. Metmenų autorių straipsniai, sudėti knygon, reikalingi. Taip ir atsirado tas rinkinys.
        Tiesą sakant, nesu Metmenų adeptas, juoba liberalas [tuolaik – taip, XX amžiuj balsuodavau už konservatorius, t.y. už Landsbergį, tik kai datą rašyt pradėjom nuo 2 – už liberalus ėmiau]. Greičiau, kaip sakydavo mano senelis, priklausau abejojančių savagalvių padermei. Nors mums, gimusiems Chruščiovo laikais ir augusiems klestint Brežnevo „brandžiam socializmui“, žodžiai laisvė, liberalizmas turėjo kažkokios magiškos galios. Antra vertus, iš išeivijos periodinių leidinių bene vieninteliai Metmenys mus vargais negalais pasiekdavo. Mūsų alkani protai daugiausia mito žmonių bibliotekose bei palėpėse užsilikusiom prieškario knygom, Židiniu, „gardžiąja“ Naująja Romuva. (Nekalbu apie tai, ką turėjom skaityti, kad galėtumėm baigti mokyklas ir universitetus.) O apie Aidus, Draugo kultūrinį priedą, Į Laisvę ir kt. težinojom (tikrai dauguma), kad tokie yra. Ir viskas. Tik kai buvo panaikinti spec. fondai atsirado galimybė bent jau perversti ir labiausiai dominančius straipsnius perskaityti. Bet suspėk tu viską žmogau aprėpti, kai ne tik atsiveria galimybė su išeivių leidiniais susipažinti, bet ir imami spausdinti tremtinių atsiminimai etc. Be to, sakysim, [Nacionalinės bibliotekos fonduose] Aidų vos ne dvidešimties metų numerių trūksta, beveik viso dr. Juozo Girniaus redagavimo laikotarpio, kitų metų – iš 10-ties 5–6 nr.
        Tai, kas ateidavo iš anapus Atlanto, mes gaudėm ir rijom nelabai rinkdamiesi, ar frontininkų, ar ateitininkų, ar liberalų. Ir aiškaus supratimo apie ideologines bei pasaulėžvalgines sroves nelabai turėjom. Tik dabar, kai paaiškėjo, ką Liūtas Mockūnas padarė su Egzodo literatūros atšvaitais [sudarė lietuvių egzodo literatūros kritikos antologiją, 1946–1987] (beje, pirmas atvejis, kai ir Lietuvoj (Vidmantas Valiušaitis Pergalėj [„Ką atmuša ‘Egzodo literatūros atšvaitai’“, 1990, nr. 8, p. 86–93]) išdrįsta, o gal pajėgta kritikuot išeivijos sudarytoją ne iš bolševikinės konjunktūros sumetimų [pagrindinis priekaištas, kad pristatomi tik „savi“ kritikai, vad. naujoji karta; visiškai diskvalifikuojama vad. vyresnioji karta – Brazaitis, Maciūnas, Vaičiulaitis, Grinius], ir mums, jauniems, ima šviesėt akys žvelgiant į išeivijos literatūros ir apskritai kultūros peripetijas.
        Taigi net nebežinau, ką man daryt – atgailaut, smerkt save, kad nieko pikto širdy neturėdamas ėmiaus ir sudariau tą Metmenų straipsnių rinkinį? Atsisakyt jau padaryto darbo? Nors, garbės žodis, nesijaučiu padaręs nuodėmės. Tuo pačiu metu suprantu, kad santariečiai liberalai pakeliui į Lietuvą gana stipriai išsiveržė į priekį, net užbėgo kai kam išties vertingesniam už akių. Esu įsitikinęs, jog tiesiog būtina sudaryti ir Aidų straipsnių bent porą tomų, nes Maceinos, Griniaus, Girniaus, kunigijos didžiųjų protų darbai gal net reikalingesni Lietuvai. Bet kas iš Lietuvoj esančių aprėps tokias platybes, kalnus – tiesiogine žodžio prasme – medžiagos?.. Beje, apie tai užsiminiau dar prieš minėtąjį pokalbį su Vytu L., atsakydamas į Pergalės anketą „Laisvės gundymai“ apie lietuvių literatūros ateitį [išsp. 1990, nr. 11, p. 97–99].
        „Vagoje“ paklibinau reikalus dėl Vinco Ramono Kryžių „Aukštupių“ serijoje. Tik labai gaila, kad kažkoks kooperatyvas jau ėmęsis Dulkes raudonam saulėleidy leist fotografuotiniu būdu. Kaip baigiamąjį pasiūliau dr. Jono Griniaus straipsnį, rašytą šio romano proga ir išspausdintą 1948 m. Aiduose. O gal kas nors išsamiau ir dar įtaigiau yra rašęs? Gal vertėtų, kad kas iš Lietuvių Fronto Bičiulių dabar naują parašytų? Lietuvoj tokio, beveik įsitikinęs, nėra. [„Vaga“ neišleido, 1992-ais išleido Į Laisvę fondo Lietuvos filialas Kaune.]
      Atleiskit, Poete, kad tiek daug pripliurpiau apie save. Tikriausiai tai Jums nelabai ar net visai neįdomu. Bet norėjau (tik nežinau, ar pavyko) paaiškinti situaciją dėl to savo darbo.
        Ir dėl publikacijos Šiaurės Atėnuose nesu patenkintas. Atleiskit, visai nevykusiai įrėminau Jūsų pasakojimus, tikrai.
                                           Su pagarba – Virginijus Gasiliūnas 

P.S. Paulius Tolvaiša – mano pseudonimas ŠA. Beje, jei norėtumėt gaut (jei negaunat) šį laikraštį – praneškite. Tai bus mums didelė garbė. Dar kartą ačiū už sušalpą – stengsiuos kaip galima racionaliau panaudot leidžiant Broniaus Krivicko Raštus. Pirmasis 300 p. tomelis jau beveik perspausdintas.
                                            Sudiev – vg

Ar sulaukiau atsakymo – nebeatsimenu; dėžėj – nėra.

— turima omeny knyga Chapel B, išėjusi po poeto žūties —

(4) Esu parengęs Algimanto Mackaus rinktinę Ir mirtis nebus nugalėta (išėjo su 1994 data). Knygos pabaigoj yra skyrius, kur sudėti Mackui dedikuoti tekstai. Vienas jų – Kazio Bradūno eilėraštis. Nusiunčiau korektūrą klausdamas, ar nieko prieš, kad šitas tekstas būtų rinktinėj ir – kad patikrintų; matyt, dar šį tą buvau pridūręs. — Bradūnas – Gasiliūnui: 

Vilnius, 94.XI.23 

Mielas Virginijau,
Ačiū už laiškutį. Malonu buvo išgirsti, kad Pats nenuleidi rankų ir su literatūra pirštus esi sudūręs. Žinoma, nieko neturiu prieš, jei tą mano epitafinį eilėraštį ten kur nors priglausite prie Algimanto Mackaus.
       Malonu girdėti, jog juda ir antrasis Broniaus Krivicko Raštų tomas. Jo leidimo reikalu norėčiau su Pačiu pasikalbėti. Gal galėtum man paskambinti telefonu: [...]. [Antrasis B.K. Raštų tomelis tokiu pat pavidalu kaip pirmasis neišėjo. Viskas per ilgai užsitęsė. Sietynas užsiraukė 1991-ais, po kelerių metų pavymui leist bibliotekėlės antrą knygą – ne šis, nei tas. Ir kaip ją išleidęs beplatinsi?]
       Tai tiek šį kartą. Gyvuok!
                                                        Kazys Bradūnas

Paskutinį kartą su Poetu pabendraut teko 2004-06-09. Jau labai sunkiai vaikščiojo, bet galva šviesi. Aisčio 100-mečio proga paprašiau prisimint ir net padainuot. Puikiai! – Nežinau, ar tie 06-13 transliuoti „Literatūros akiračiai“ išlikę radijo archyve (savajam turiu).