(1212) Visiškai tarp kitko: dėl paminklų

Darbo Lietuva, 1940 VIII 1, nr. 30, p. 1

1: Cvirkos
„Matei, tau Darius K. facebooke padėką įrašė?“ Na kaip sutramdysi norą pamatyt? Nepajėgiau numalšint – partizaniškai įlindau pasižiūrėt. — Šiaip tokiose „diskusijose“, kur nesusitarta, dėl ko diskutuojama – literatūros ar rašytojo paminklo, nelabai yr prasmės dalyvaut. Jei teisingai supratau, tai buvo dalis diskusijos dėl paminklo. Tas vos pradėtas romanas pasitelktas kaip argumentas, kad paminklą reiktų palikt. Tuolab ir komentarų tokių yra: Cvirkai paminklas esą pastatytas ne už tai, ką parašė, o ką padarė – ne už guodžiamąjį sakinį „Brolybės sėkloj“, o kad važiavo Maskvon Stalino saulės parvežt.
Dėl paminklo – tuoj tuoj, pirmiausia dėl argumento. Nežinau, gal klystu, bet nekritiškas šitos ano laiko propagandinės frazės kartojimas (ne citavimas), manau, pavojingas dalykas, temdantis suvokimą, kas iš tiesų 1940-ais įvyko. 1940 VIII 3, kai vad. Liaudies seimo delegacija prašė Lietuvą „priimt“ į Sovietų Sąjungą, „Stalino saulė“ jau kuris laikas buvo Lietuvoj – ją „atvežė/atnešė“ Raudonosios armijos daliniai, polpriedas Pozniakovas ir kt., kuriems dera okupanto vardas. Vad. Liaudies seimas, vad. delegacija Maskvon – tai okupacijos įforminimas, nieko bendra neturinti su laisvos valios apraiškom. Kartodami frazę, esą Cvirka ir kiti važiavo Stalino saulės parvežt, mes sakom, kad Lietuva savo noru prašėsi priimama Sovietų Sąjungon. Kiekvienas, besivadovaujantis logika, juk tokią išvadą turėtų padaryt? Taip, Cvirka vadintinas kolaborantu, bet buvo kitų asmenų, užimančių valstybines pareigas Lietuvos Respublikoj, kurių atsakomybė dėl okupacijos, manau, nepalyginamai didesnė negu prozininko Cvirkos ar poetės Nėries.
O dėl paminklo – nei palikt, kaip yra, nei išvežt Grūto parkan. Pritariu tiems, kurie siūlo ieškot trečio kelio – apie tai yra rašiusi Paulina Pukytė 7 meno dienose gegužės pabaigoj (bet šito rašinio populiarieji portalai, regis, nepaplatino). Štai apie ką reiktų diskutuot, manyčiau: kaip paminklą-teiginį paverst paminklu-klausimu.
P.S. (dėl juoko) Iš Jono Šimkaus reportažo apie delegacijos išlydėtuves Kauno geležinkelio stoty:

– Atvežkite mums amžiną laimę! – pasigirsta linkėjimas.
– Nepamirškite ir ikros, – kažkas su jumoru pastebi.
(J.Š., „Širdis išvažiavo su jais“, Darbo Lietuva, 1940 VII 31, nr. 28, p. 1)

[Jei kas paklaustų nuomonės apie to Cvirkos romano užuomazgą: manau, pro „idėjinę sąmonę“ (kontroliavusią ranką, rašančią „Brolybės sėklą“, „Deputatą“ ir kitus pan. apsakymus) prasimušė realisto talentas – perskaitęs, ką parašė, pats ėmėsi braukyt; grįžusieji iš Rusijos Lietuvon parsivežė ir baimę; nesvarbu, kokias pareigas jie čia užėmė.]

2: partizanams
[jei jau pradėjau apie paminklus, tai dar dėl vieno, kol kas nepastatyto]
2019 X 7 per „Panoramą“ buvo parodytas reportažas iš Kryžkalnio, kur „pradedamas statyti Lietuvos partizanų memorialas – čia bus įamžintas 20 tūkstančių laisvės kovotojų partizanų atminimas. Per metus iškils obeliskas, o atminimo sienoje bus iškaltos žuvusiųjų laisvės kovos dalyvių pavardės“ (toks anonsas). Šmėkštelėjo ir būsimojo obelisko eskizas (žr. printscreeną kairėj).
Kas užkliuvo? Kad „atsispindi“ tik viena laisvės kovos pusė – ginkluota kova. Partizanai turėjo dviejų rūšių garbės ženklus: pirmos rūšies – su kardais, antros – su ąžuolo lapais. Bronius Krivickas – kapitonas Gintaras-Vilnius buvo apdovanotas antros rūšies II laipsnio Laisvės Kovos Kryžium (žr. Juozo Šibailos-Dieduko rašytą nekrologą, Prie Rymančio Rūpintojėlio, 1953 II, nr. 1(23), p. 15–16). Tas įsmeigtas kalavijas, mano supratimu, tesimbolizuoja „pirmos rūšies“ kovą; ir nė užuominos apie „antros rūšies“ partizanų kovą – kovą laisvu žodžiu, ypač rašytiniu, o pastaroji truko daug ilgiau negu ginkluota; ir tęsės iki nepriklausomybės atkūrimo. Obeliskas, kurį ketinama pastatyt, mano supratimu, siųstų pusinę žinią apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. — Apie tai diskusijų neteko skaityt. Nebent jos vyko ir tebevyksta facebooke.

(997) Visiškai tarp kitko: sovietmečio literatūra: suvokimo trupiniai

ietuvos ypatingasis archyvas iš buv. Partijos istorijos instituto prie LKP CK fondų parengė virtualią nuotraukų ir dokumentų parodą „Sovietinės politikos bruožai: Oficialiosios praktikos ir užkulisiai“. Bežiūrinėdamas užkliuvau už Tiesos redaktoriaus Genriko Zimano laiško „tik asmeniškai“ Antanui Sniečkui, datuoto 1968-02-20. Apie Jono Mikelinsko ir Romualdo Lankausko kai kuriuos apsakymus. (Apie Lankauską šičia esu šį tą rašęs; šįkart tik apie Mikelinską.)
Pergalės, storojo Lietuvos TSR rašytojų sąjungos organo, 1968-ų trečiame numery, kurio pradžioj paminėtos Gorkio 100-osios gimimo metinės, buvo išspausdinti trys Mikelinsko apsakymai. Gal jie būtų ir praslydę pro Tiesos redaktoriaus akis, bet tame pat žurnalo numery buvo ir paties Zimano rašinys „Mokslininkas, patriotas“, skirtas Juozo Žiugždos 75-osioms gimimo metinėms. (Numerį, kur ir tavo tekstas yra, visada juk atidžiau peržiūri negu tą, kur tavęs nėr?)
Du iš trijų Mikelinsko apsakymų Zimanui pasirodė iš principo ydingi. „Kūdikėlyje“, pasirodo, reabilituojamas „banditizmas“ kaip reiškinys, o „Amžinai gyvas“ – tai pamfletas apie Jono Šimkaus laidotuves: esą nors Šimkus ten vadinamas Šimuliu, bet kiekvienas, kas dalyvavo laidotuvėse, iš detalių suprasiąs, apie ką kalbama.
Pamfletas? Įdomu turėtų būt. Perskaičiau (Pergalė, 1968, nr. 3, p. 74–77).
Į gyvenimo pabaigą Šimulis-Šimkus sirgo, tad mirtis daugeliui jį pažinojusiųjų nebuvusi netikėta. Pašarvojo „žemoje salėje, po sunkiomis reljefingomis ir daug mačiusiomis lubomis“ (aiški nuoroda į salę Rašytojų sąjungos pirmam aukšte). Susirinkę „buvę draugai ir pažįstami“ pirmiausia nusprendė, kad laidojamas bus valstybės lėšomis:

[...] velionį reikia palaidoti kaip pridera, pagal nuopelnus, bet kiekvienas purtėsi konkrečiais žygiais ir stipriu paskutiniu akordu išryškinti tuos nuopelnus. Buvo pasikeista nuomonėmis ir dėl nekrologo. Niekam nekilo abejonės, kad jis reikalingas. Ir ne bet koks. Tačiau, kai atėjo laikas iškloti juodu ant balto atiduotą liaudžiai gyvenimą, artimiesiems velionio draugams atsirado neatidėliotinų darbų. Bet nėra padėties be išeities: nekrologą pavedė parašyti tiems, kurie velionį mažiausiai pažinojo: faktai kausto fantaziją.

(Mikelinskas tuolaik dirbo Rašytojų sąjungoj, tad greičiausiai teisybę rašo.) Atsisveikinant beveik visi tylėję  ir beveik visi savas dūmas dūmoję. „Tik akiniuotas, skeltu smakru ir miklus vyras [neįsivaizduoju, kas toks; vienas ateina galvon pagal išvaizdą, bet 1965-ais jam tebuvo 35-eri, dar per jaunas ordinams] dalinosi su pusamžiu draugu abejonėmis, ar, anksčiau gavus ‘Raudonąją Vėliavą’, verta įsižeisti, kai dabar bruka ‘Garbės Ženklo’ ordiną...“
Atėjo laikas [1965-10-30 15:00] judėt kapinių link. „Iš pradžių šeši vyrai paėmė karstą už rankenų, bet jų pora tuoj pat išėjo iš rikiuotės, ir teko naštą užsikrauti ant pečių.“ Bet tuomi bėdos nesibaigė.

Durys atsilapojo, ir pasirodė rusvas, pilksvu sidabru ir baltais kutais papuoštas grabas. Tačiau jis sulingavo ir įstrigo plačiai atvertose duryse. Žmonės sujudo. Kas ten atsitiko? [...] Arčiau buvę pamatė prie durų stovinčią senutę. Išskėtusi į šalis rankas, ji sąžiningai ir uoliai komandavo:
– Kojas, kojas, vaikeliai! Kojas į priekį, balandėliai!
Šeši vyrai suglumę stabtelėjo ir, pasidavę atgal, pradėjo nerangiai mindžiukuoti, trypčioti ankštame prieškambary, norėdami atsukti velionio kojas į priekį.
– Va taip, va taip, – garsiai nurodinėjo senutė ir buvo iki ašarų patenkinta, kad jos, senos ir tvarkingos, paklausė savarankiška ir išpuikusi inteligentija.
Paskui ji nuėjo. Nuėjo ori, prakilni, kupina savo vertės ir išminties pajautimo.
– Ji gi visai pašalinė, – pasigirdo pasipiktinęs balsas. – Kažkokia davatka. Jai tik svarbu, kad kojos būtų į priekį.
– Jei sako, tai, matyt, žino.
– Prietarai!
– Tau viskas prietarai. O gal tradicijos?
Karstą pro duris išnešė kojomis į priekį.

Rasų kapinėse „sklandė geltoni lapai ir nejauki tyla“. „Gedulingas mitingas prasidėjo su pirmaisiais lietaus lašais.“

Paskutinis oratorius [sprendžiant iš aprašo „Su Jonu Šimkum atsisveikinant“ (Tiesa, 1965-10-31, p. 5), paskutinis kalbėjo Literatūros ir meno redaktorius Vacys Reimeris] savo kalbą buvo pasirašęs rašalu ir nerimastingai žvilgčiojo į žemai slenkančius debesis. Lietus ne tik nesiliovė, bet pradėjo purkšti smarkiau. [...] Jis skaitė skubėdamas, nepakeldamas akių, tarsi lenktyniaudamas su lietumi. Bet dangus irgi nesnaudė. Kiekvienas lašas, nukritęs ant popieriaus lapo, pasidarydavo mėlynas ir žaismingai jungdavosi su kitais tokiais pat lašais.

Susipratęs kaimynas pasiūlęs oratoriui skrybėlę tekstui pridengti; iš pradžių padėję, bet galų gale nuo bryliaus šliūkštelėjęs vanduo užlieko visą tekstą, ir kalba liko nebaigta. Jau einant iš kapinių paskutinį oratorių pasivijęs akiniuotasis skeltu smakru:

– Na ir žalias tu, brolau. / [...]
– Kodėl?
– Dar jam neaišku. Aš kalbas visuomet atsispausdinu mašinėle. Mūsų tėvynės padangė kaprizinga. [...]
– Negi viską numatysi, – susikrimtęs burbtelėjo užkalbintasis.
Skeltasmakris geidė būti teisus iki galo:
– Bet kodėl pats tylėjai? Aš gi priminiau pabaigą.
– Kokią?
– Ogi... „Šviesus velionio paveikslas amžinai bus gyvas mūsų širdyse.“ [„Šviesus Jono Šimkaus atminimas visada bus gyvas mūsų širdyse“, – toks paskutinis skelbtojo nekrologo sakinys; žr. Literatūra ir menas, 1965-10-30, p. 3.] Argi pats neskaitai nekrologų spaudoje?
– Pažįstamų pasižiūriu.
– Ką reiškia „pasižiūriu“? Skaityti, skaityti juos reikia. Juk tai irgi literatūros žanras. Ir ne bet koks, o vienas iš pagrindinių.

Apsakymas baigias skeltasmakrio akiniuočio apsisprendimu vis dėlto paimti „Garbės Ženklo“ ordiną; būsią du. „Žinoma, du ne vienas“, – pritaręs jam paskutinis su Šimuliu-Šimkum atsisveikinęs oratorius.
Beje, laiško Sniečkui pabaigoj Zimanas užsimena: „Mes manome tuo klausimu pasisakyti. Panagrinėti tuos apsakymus ir pakritikuoti autorius“ („Amžinai gyvą“ apeisią, nes antraip padėtų Mikelinskui „teršti Šimkaus atminimą“). Neieškojau Tiesoj konkrečios publikacijos, bet jos greičiausiai būta, nes jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę tą laiką Mikelinskas prisiminė šitaip:

[...] pasirodžius „Pergalės“ žurnale apsakymams „Kūdikėlis“, „Amžinai gyvi [t.b. gyvas]“ bei apysakai „Trys dienos ir trys naktys“ (1968 m.), buvau apšauktas tarybinės tikrovės juodintoju, turėjau atsisveikinti su prozos konsultanto pareigom, ir virš galvos kilo toks triukšmas, jog ilgą laiką apie naujos knygos pasirodymą su mano pavarde negalima buvo nė svajoti. Visi rankraščiai įstrigdavo „Vagos“ leidykloje vikrių ir budrių recenzentų „demaskuoti“. (Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 140)

Kam visa tai subaksnojau? Lyg ir norėdamas atkreipt dėmesį, kad mėginant suvokti sovietmečiu kurtos literatūros prasmes, negana skaityt tik pačius kūrinius; reiktų žinot, kaip tuos kūrinius perskaitydavo ir lemiamą balsą turintieji; ar galima būtų įsivaizduot studiją maždaug tokiu pavadinimu – Zimanas skaito? O jis, kiek suprantu, skaitydavo. — Beje, esu fiksavęs, kaip vieną Albino Bernoto eilėraštį kaip tik tuo pat laiku, 1968-ų pradžioj, lėmėjai yra skaitę; lyg ir turėtų juoką kelt, bet kad nejuokinga.
Papildas (2019 VII 28) Rašytojuj ir cenzūroje apie tuos apsakymus Mikelinskas, galima sakyt, tik užsimena; plačiau prisiminė atsakydamas į Vytauto Rubavičiaus klausimus:

Už polinkį filosofuoti, kritiškai vertinti įvairius gyvenimo reiškinius smūgis man buvo trenktas [...] 1968 m. „Pergalės“ žurnale pasirodžius apsakymams „Kūdikėlis“ ir ypač „Amžinai gyvas“. Tada jau buvo sukeltas respublikinio masto skandalas. Ir pirmutinis to skandalo pradžios liudininkas, beje, [...] buvo Algimantas Baltakis, kuris tuo metu „svečiavosi“ „Baltuosiuose rūmuose“ pas patį Antaną Sniečkų ir matė, kaip visas uždusęs ir perpykęs įbėgo su „Pergalės“ žurnalu rankose Genrikas Zimanas, įbruko jį sekretoriui į rankas ir pasakė:
– Skaitykite! Čia jūs! – pirštu rodydamas, kurioje vietoje skaityti.
Antanas Sniečkus paėmė žurnalą ir pusbalsiu skaitė: „Visi oratoriai skaitė iš didelių lapų ir labai sklandžiai ir oriai apgailestavo, kad tokia didi ir šviesi asmenybė visiems laikams pasitraukė iš mūsų tarpo. Tik vienas draugiškas ir kartu oficialus asmuo, patenkintu Budos pilvuku, išpūtęs juodus ūsus ir rausvus skruostelius, linksmai žiūrėjo į išdaužtą koplyčios langą ir be popieriaus liūdnai skundėsi, kad jam velionio mirtis išplėšė kruviną širdies gabalą!“ Baigęs Sniečkus atidžiai pažiūrėjo savo ištikimam draugui į veidą ir tarė:
– Ne, čia ne aš, o tu.
Genrikas Zimanas, neberadęs įtikinamų argumentų, išbėgo... organizuoti. Bet jam buvo nepatogu kišti savo „Budos pilvuką“ į garbingą tarybinę spaudą, todėl įkišo radaitišką recenziją apie „Trečiąjį herojų“ į savaitraštį „Literatūra ir menas“ [Vytautas Radaitis, „Atsakymas trečiajam herojui“, LM, 1968 IV 13, nr. 15, p. 4]. („Filosofija ir literatūra“, Metai, 1992, nr. 5, p. 87–88)

Perpasakotas epizodas iš Sniečiaus kabineto šiek tiek primena apsakymo fragmentą (Baltakis greičiausiai ir pasakojo emocionaliai, ekspresyviai), bet kažkas panašaus greičiausiai buvo.
Digresija (2017-08-22) Šiandien dingtelėjo: jei kokiam dabartiniam gimnazistui po kokio dešimtmečio papuls į rankas Vidmantės Jasukaitės romanas Kai mes buvome vilkai, ar jis skaitydamas štai tokią pastraipą nesijaus panašiai, kaip mes dabar tą 1968-ais paskelbtą Mikelinsko apsakymą?

Bronius buvo gryniausia sąžinė. Jis buvo maksimalistų maksimalistas. Jis buvo egzistencinis krikščionis. Jam turėjo kas nors padėti išleisti antrą romano tomą.
Netrukus pasitaikė proga...
Mažas autobusiukas, prisigrūdęs rašytojų, kratėsi apdulkėjusiais keliais prie kažkokio ežero, kur buvo įsikūrusi kūrybinė žurnalistų stovykla. Sekretorius, parašęs blogą recenziją apie jo knygą, – grupės vadovas. Mes jį patyliukais vadindavome Raudonuoju pavojum, nors jo vardas buvo Petras. Jis buvo gana demokratiškas ir visada galėjai vadinti ne draugu Petru, o tiesiog Petru. Tačiau Raudonasis pavojus patiko mums patiems – tai buvo mūsų pozicija... Kartu važiavo ir garbingas intelektualas – Jonas Mikelis Elijas – taurus rašytojas, saugumo sekamas ir nespausdinamas. Tačiau jo pasaulinės klasikos žinojimas, išmintis ir kultūra, prancūzų kalbos mokėjimas darė jį neprieinamą proletkulto rašeivoms. Aš papasakojau šiam garbiam žmogui apie Broniaus sunkumus...
Nepasitikėti Jonu Mikeliu Elijum buvo neįmanoma – tarp rašytojų sklandė legendos apie tai, kad jis, dirbdamas Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu, perskaitydavo viską, ką atsiųsdavo net baisiausias grafomanas.
– Niekada negali žinoti... Bet kurioje kaugėje rašliavos visada gali atsirasti keliasdešimt puslapių tikro meno, – lėtai ir rimtai į pašaipas atsakydavo Jonas Mikelis Elijas.
Jis buvo „atradęs“ ir Bronių. (Metai, 2006, nr. 10, p. 14–15; skaičiau spausdinamą žurnale, tai iš ten ir cituoju)

Ar supras, kad Bronius – Radzevičius, kad Raudonasis pavojus – Petras Bražėnas, kad Jonas Mikelis Elijas – Mikelinskas? Gal. Gal.

(147) Susieji – ir [tiek], vi

Juozo Liaudanskio paminklas Laucevičiui-Vargšui
(Nijolės Petrošiūtės nuotr. iš čia, žr. p. 12)

Prieš mirtį, jau sunkiai sirgdamas ir kęsdamas stiprius skausmus, Bronius Laucevičius-Vargšas (†1916 Chicagoj, pagyvenęs 31-erius; dramaturgas, teatralas, svajojęs tapt lietuviškuoju Gorkiu, rašytoju brodiaga) sukūrė, sakykim, eilėraštį proza „Gražybė“, kuris buvo išspausdintas autoriaus mirties metais Naujojoj gadynėj, nr. 6, p. 358:

Savotiškai gražus gaisras, kuomet ilgi liepsnos liežuviai pleškėdami ritasi su kamuoliais tirštų dūmų, dvokiančių degančių kūnų, tarsi laižo padangę ir toli aplink nušviečia apylinkę.
Savotiškai gražus speigas, kuomet sproginėja sienos, baltas žibantis sniegas girgžda po kojomis ir pora senių be pastogės trainiojasi apie apšarmojusį mūrą.
Savotiškai graži pūga, kuomet gyvas sniego debesys vienija padangę su žeme, storai užkloja vieškelį, lipdo keleivio akis ir klaidina jį.
Savotiškai graži audra, kuomet žaibai raižo skliautą, perkūnas tranko akmenis ir genėja šimtamečių ąžuolų šakas.
Savotiškai gražios eilės pėsčių ir raitų kareivių, einančių į mūšį.
Savotiškai graži, panaši į rožę, žaizda pašauto kareivio krūtinėje, iš kurios sunkiasi permatomas raudonas kraujas.
Savotiškai gražus staugimas išbadėjusio vilko.
Savotiškai gražus kūkčiojimas našlaičių, sugrįžusių nuo pakasynų.
Savotiškai gražus žmogus, kurio širdis neplaka dėl tikrojo gyvenimo, dvasia nardosi po purvą, siela nejaučia, nežino teisybės ir akys nemato gražybės.
Savotiškai gražus gyvenimas, skęstantis kraujuose ir ašarose.
Savotiškai graži mirtis, paliuosuojanti kūną nuo nepabaigiamų reikalų.

(Tarp kitko, šiuo „pesimizmo ir nykstančio gyvenimo ir jo kančių himnu“ viešai – Pergalės žurnale (1948, nr. 8) – išreiškė susižavėjimą Bronius Pranskus-Žalionis, už ką buvo Jono Šimkaus stipriai išbartas – „Mums reikia bolševikinės literatūros kritikos“, Literatūra ir menas, 1950-03-05.)

1942-ų rudenį Bronius Krivickas (1919–1952) paskelbė po giesmę žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai; grožiui skirtoji prasideda taip:

Man kažkas sakė: dabar ruduo, ir šitas vieškelis yra bjaurus kaip skysto purvo upė.
Man kažkas sakė, kad negali būti grožio rudenio purve.
Bet iš dangaus švietė blyškioji rudens saulė, ir skystu purvu aplietas kelias man blizgėjo kaip sidabro upė.
Aš nebuvau matęs gražesnės upės pasaulyje.
Man kažkas sakė: naikinimo pirštas paliečia mirusįjį, ir jo veidas pasidaro bjaurus.
Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nėra grožio.
Bet aš mačiau mirusią mergaitę, kurios veide nebuvo nė lašo kraujo. Jis atrodė baltas baltas kaip platus ir nesuterštas žiemos peizažas, o juodieji plaukai ant jos kaktos buvo kaip tamsi ir artima giria, stovinti baltojo žiemos peizažo pakrašty ir metanti į jį švelnų šešėlį.
Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.

Ir rudenio purve, ir lavono veide yra grožis, nes ieškantysis jį visur randa. (B.K. raštai, 1999, p. 60)

Kas šiek tiek stebina, kad tolesniame Krivicko tekste apie „grožio ieškotoją-sapnuotoją“, kaip ir Laucevičiaus, minimi ir vilkai, ir žuvusių karių lavonai, kurių kraujo dėmės žydi „kaip dešimt tūkstančių raudonų orchidėjų žiedų“.
Tragiškoji grožio dimensija. Per Nietzschę? Nieko daugiau nepajėgiu sugalvot.

P.S. Vis neišeina iš galvos Valdo Kukulo nustatyta šiuolaikinės mūsų literatūros diagnozė:

[...] iki šiol dar neturėjau progos pasakyti, kad svarbiausioji, esmingiausioji visos šių dienų mūsų literatūros – ir poezijos, ir prozos, ir eseistikos – intonacijos spalva yra absoliutus, juodas abejingumas; nors, atrodytų, eilėraščio ritmas tiesiog putoja iš džiaugsmo ir inkščia iš skausmo, eseistikos frazę laužo ironija ar sarkazmas, iš tiesų tai tėra suvaidintas džiaugsmas, suvaidintas skausmas ir suvaidintas sarkazmas. Tai dar būtų pusė bėdos, svarbiau, kad viskas suvaidinta iš nuobodulio, iš neturėjimo ką veikti, iš gyvenimo ir būties nykybės pojūčio. (Nemunas, 2010-12-09–15)

Instinktyviai noris nesutikti su šituo kaltinimu viena baisiųjų kūrybai nuodėmių, bet kad nerandu pavyzdžio, nors vieno, kuriuo remdamasis galėčiau kontrargumentuoti.