(1207) Eilėraščių istorijos, viii: Vytauto P. Bložės „Po atvirom žvaigždėm“

(Kartais noris užfiksuot Gintaro Grajausko „Nėra istorijos, yra istorijos“ parafrazę „Nėra poezijos, yra eilėraščiai“ – kaip motto, bet vis susilaikau: o gal yr ir poezija? Velniaižin.)
Praeitų metų pabaigoj, neilgtrukus po MO muziejaus atidarymo, delfi.lt perskelbė buv. tremtinio Vytauto Gulioko rašinį apie Viktoro ir Danguolės Butkų gimines, skaudžiai nukentėjusias nuo sovietų (pirmiausia ar ne Vorutoj 2017-ais tas tekstas buvo?). Tragiškiausias likimas – prof. Viktoro Butkaus tėvo Vytauto Butkaus (1930–1954), be kita ko, Vytauto P. Bložės (1930–2019) bendramokslio Šeduvos gimnazijoj. Jam dedikuotą eilėraštį poetas buvo parašęs vad. atlydžio metu, 1964-ais.
1990-ų pradžioj tas eilėraštis buvo paskelbtas ir Nemune (nr. 2, p. 22–24) su autoriaus įžanga (prie įžangos buvo ir Romualdo Rakausko nuotrauka).

Šį kūrinėlį parašiau įkvėptas [Solženicyno] „Ivano Denisovičiaus“. „Apysakos apie tai, kas patirta“ ir kt. Skubiai įteikiau „Poezijos pavasario“ redkolegijai (jos nariu pats buvau). Rengėm pirmą numerį.
Dauguma redkolegijos kraipė galvas, trūkčiojo pečiais. Tokių „prozų“ mūsų poetai dar nerašė. O ir tokių temų nelietė. Teko ilgai polemizuoti, tiesiog maldaute maldauti. Maskvoj jau apie tai seniai rašoma visu balsu! Kodėl mes tokie užmigėliai!
Galų gale Just. M[arcinkevičius] (atsargiai suklususio ir tylėjusio) balsas nusvėrė: publikuoti.
Tačiau buvo siūloma perrašyti. Tai proza. Per daug mėgaujamasi žiaurumu, tamsiom spalvom, net kanibalizmu... Kam tas šokiravimas! (Siurrealizmo dar nepažinom.) Buvau autsaideris. Patarta prašyti tikrai tobulo meistro Vl. Š[imkaus] pagalbos. Reikia perkurti. Ir kai kurie primygtinai įspėjo – reikia šviesesnių motyvų ir apie tą patį Sibirą: gal didžiųjų elektrinių statybų, gal kosmodromų ar pan.
Vl. Š. sako: dirbk pats, paskui aš pažiūrėsiu. Blizginau (taip norėjau nedelsiant skelbti), „kompromisavau“, verlibro neaukodamas. Taigi „uždėjau glancą“. Padariau reveransų Atlydžiui. Teko keisti ir pavadinimą.
Gal Vl. perskaitė, o gal (dabar gerai nebeprisimenu) ir neskaitęs „aprobavo“.
Praėjo. Nuaidėjo net ligi Tabor Farmo ir „Metmenų“.
Daugiau tokių kūrinėlių nebepasirodė. Atlydys baigėsi. Ir autoriaus statusas keitėsi...
O tie reveransai, ta „optimistinė atsvara“ guli lig šiol ant širdies. Į mano rinkinius kūrinėlis nepateko, dabar ir dėti tokį, koks buvo skelbtas, nebe laikas...
Laimė, išliko keletas pribraukytų juodraščių. Ryžausi „restauruoti“. Kas tada atrodė drąsu ir novatoriška – seniai nudėvėta, net banalu. Reikėtų visa tai perkurti dabartiniu raktu. Bet tektų dėti ir dabarties datą... O norisi išlikti anų laikų...
Taigi perrašiau „atgal“, šiek tiek patrumpinau, vos vos paryškinau. Gal ką ir pralaimėjau.
 Nekomentuosiu kūrinėlio prasmės. Ji turėtų būti aiški iš teksto. Tai šiurpus brangiausio vaikystės draugo likimas. Kartu ir jo motinos, sesučių ir tėvo kančių keliai. Motina (buvusi Šeduvos gimnazijos direktorė ir literatūros būrelio vadovė, išugdžiusi keletą žinomų literatų, – Ona Butkienė, nepriklausomybės laikų rašytoja) graudžiu padėkos laišku, adresuotu „rašytojų draugijai“, man labai maloniai atsiliepė. Tai toks įvertinimas! Ir klasės draugų atsiliepimai.
Autorius / 1989.I.30

Kairėj – restauruotas eilėraščio tekstas, dešinėj – koks buvo Poezijos pavasario almanache, išėjusiam 1965-ais.

Po atvirom žvaigždėm
Vytauto Butkaus atminimui

Mes stovėjome prieš didelį kalną,
jis vadinosi mūsų gyvenimu
ir buvo toks nepasiekiamas.
Jo viršūnė slėpėsi debesyse.

Paniauduviais žydėjo purienos.
Per matematikos rašomąjį
į klasę pro langą įskrido bitė.

Pamiškėm poškėjo šūviai.
Laikas sunkėsi į žemę krauju.

Mes leidom sienlaikraštį,
tu jį iliustruodavai
akvarelėmis.
Buvai klasės dailininkas,
išstybęs ir staigiai raustantis
prieš mergaites ir mokytojus.

Vandeniniai dažai!
Aš nemokėjau to meno.
Žiūrėdavau į mažytes plyteles,
į stiklinę spalvoto vandens,
kur tu merkdavai teptukus,
ir slapčia šypsodavausi,
kai tu, apimtas įkvėpimo,
zulindavai liežuvio galu lūpų kampą.
(Tai man atrodydavo per daug vaikiška.)

Pergalės dienai
aš parašiau eilėraštį
apie tėviškėn grįžtantį karį.
Tu nutapei vėliavą,
automatą, kryžmai su dalgiu,
ir apačioj – šalmą.

Paskui tave pakvietė piešti kino afišas.
Už pirmą algą išgėrėm alaus.

Paskui tau šovė į galvą parašyti romaną.
Apie karą.
Vertei bloknotų lapus,
pilnus greitos rašysenos,
akys degė
fantastiškų žygių karštlige.
Romanas turėjo vadintis „Mūšis“.

Pamiškėm vaikščiojo šūviai.
Buvo keršijama. Už tai, kas buvo šventa.
Reikėjo atpažinti
turgavietėje numestus lavonus.

Kopėm į sunkų kalną.
Viršūnė jo slėpėsi debesyse.
Atvertę galvas, žiūrėjom aukštyn.

Bet vieną naktį
ilgas traukinys išvežė tave su šeima į Rytus.
(Motina rašytoja*, tėvas miestelio burmistras.)

Tu staiga tapai
vienu iš nekaltų nusikaltėlių.

Apsikabino tave Sibiro miškas.
Tvirtai prispaudė prie užpustytos krūtinės.
Alkanas kirvis rankoje.
Šimtai kilometrų girių.
Nakvynė žiemą po atvirom žvaigždėm.
Tai buvo visai kas kita,
negu tada, gimnazijoj,
krintant pirmosioms snaigėms –
gimtose giraitėse,
kai ruošdavom klasėms malkas.

Lyg didžiulis pakirstas medis griuvo ir prislėgė neteisybė.
Nubloškė į pačią apačią.

Šaltis siekdavo penkiasdešimt laipsnių.
Miegodavot prisirišę medžiuose,
po jais susikūrę laužus.
Ir tik žarijų šiluma
pažadindavo rytą
nepavirtusius ledo statulom.

Vieną naktį
tu iškritai iš medžio.
Gulėjai be sąmonės.
Ant žarijų kepė tavo veidas.
Miške pasklido žmogienos kvapas.
Išdegė viena akis.
Neliko lūpų.

Nubudę, atsirišę ir nušokę
ištraukė iš ugnies. Išgydė.
Liko tik nuomaro priepuoliai.

Alkanu kirviu toliau kirtai Sibiro mišką.
Galima iškirsti mišką!
Tavęs laukė akvarelės ir nebaigtas tavo „Mūšis“.
Tik žinojai:
įkvėpimo akimirkomis
liežuvis niekad vaikiškai nebežais
lūpų kampučiuose.

Sudegė lūpos.
Liko tik dantys.
Kietai sukąsti dantys.
Ir lūžtantis tikėjimas,
kad viskas baigsis gerai.

Negi neteisybė tokia didelė!
Negi niekas nepakels, to užgriuvusio medžio, nuo tavo krūtinės!

Mirtis buvo netikėta ir paprasta.
Dvelkė pavasaris.
Mišku čiurleno upelis.
Ankstų rytą
tu įkvėpei pilną krūtinę gaivaus girių oro
ir pasilenkei prie upelio praustis.
O, kad tai būtų gyvasis vanduo,
grąžinantis veidą!
Tik šyptelėjai dantimis,
vandeny pamatęs kaukolę.

Atvirais dantimis žvelgei į gyvenimą.
Vienintelėj tavo aky blykčiojo šviesa.

Epileptiškai susmukai į mažytį girios upelį.
Žmonės pavėlavo.
1964

------------------------------------
* Slpv. Audrų Duktė (žiūr. Lietuviškąją Enciklopediją).

[Nurodydamas slapyvardį, VytPB apsiriko, žr. komentarus.] Žiūrim LE, t. 4 (1936): Butkienė  O n a  (Marcinkevičiūtė) (g. 1900 XII 6 Šnekonių k. Šeduvos val. Panevėžio aps.) pedagogė. Mokėsi 1910–1913 Jurbarko mst. mokykloje. 1918–1923 Panevėžio merg. gimn.. 1923–1931 VI 12 L. U. humanit. mokslų fakultete filosofijos skyr. Mokytojos darbą dirba nuo 1916 (Šelaukonių k. mokykloje), 1921–1922 Šeduvos pr. mok., 1925–1926 Šeduvos Saulės dr. vid. mok., 1927–1928 Ukmergės gimn., nuo 1928 VIII 1 Šeduvos Saulės vid. mok. direktorė. 1929 ištekėjo už Petro Butkaus [1890–1947]. Nuo 1924 bendradarbiauja Pavasaryje ir Naujojoje Vaidilutėje. (p. 1216–1217) [Nėr Onos Butkienės biogramos nei bostoniškėj enciklopedijoj, nei VLE, nei lt.wikipedijoj, tad dar pabaksnosiu.] Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje atleidžiama iš direktorės pareigų, dirba lietuvių kalbos mokytoja Radviliškio progimnazijoje; pasikeitus okupantams, grįžta į buv. pareigas. 1946-ų pradžioj vėl atleidžiama, dirba mokytoja. 1948 V 22 suimama ir su trim vaikais – Vytautu (*1930), Aldona (*1934) ir Julija (*1936) ištremiama į Kojaus km. Krasnojarsko krašte. Paleidžiama 1957 XI 12, 1958 su dukra Julija grįžta į Kauną (sūnus Vytautas mirė 1954, dukra Aldona liko gyventi ten) pas tremties išvengusią dukrą Danguolę. Mirė 1983 III 21, palaidota Karmėlavos kapinėse.
P.S. Dėl Bložės „Novelės apie klasės draugą“ nuaidėjimo iki Santaros-Šviesos suvažiavimo ir Metmenų žr. Metmenys, nr. 13, 1967, p. 95–96.