Chicagoj gyvenantis VlJ 1965 IV 14 rašo Vilniuj gyvenančiam jaunystės laikų draugui Baliui Dvarionui, teisinas, kodėl neketinąs važiuot Lietuvon:
Atsimeni gal „Mes be Vilniaus nenurimsim“ laikus. Privačiai galėjai kalbėti, kad trūkumas santykių su lenkais yra nenormalus, nuostolingas ir beprasmiškas. Bet pamėgink viešai... Taigi yra tam tikro paralelizmo ir dabar. Aš pragyvenu daugiausia iš lietuvių ir turiu būti atsargus. Gyvenant ir dirbant kur nors universiteto ar miesto konservatorijoje tarp amerikonų, daug kas būtų kitaip, o gal net priešingai. Yra tai savotiškas paradoksas: pagalvok, daug ką suprasi. (p. 164)Nežinau, gal ir kas kitas yr vedęs paralelę: [lenkų užgrobtas] Vilnius – [sovietų užgrobta] Lietuva, bet neatsimenu. Santykio paralelė, manyčiau, čia esminė.
Digresija Jakubėnas bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoj, kurią dažnai vadinam Bostono ar bostoniške. Neseniai popieryne radau išsiplėštą tokį Alberto Laurinčiuko rašinį „Trupiniai, kurių nesulesa paukščiai: Pokalbiai su istoriku Vincu Trumpa ant Ramiojo vandenyno kranto“ (Kultūros barai, 1996, nr. 5, p. 61–64). Yr ten toks Trumpos, irgi enciklopedijos bendradarbio, pasvarstymas apie LE (atkreipus dėmesį, kad „[p]anašios enciklopedijos Amerikoje neišleido nė viena kita šioje šalyje gyvenanti tautinė mažuma“):
Pirmuosius tomus išleisti nebuvo labai sunku, nes turėjome nepriklausomoje Lietuvoje išleistos enciklopedijos keletą tomų. Reikėjo juos tik papildyti, atnaujinti. Vėliau dirbti buvo sunkiau. Kai kas šią Lietuvių enciklopediją vadina Kapočiaus vardu. Tai labai darbštus žmogus, neseniai atšventęs 90 metų jubiliejų. Be jo daugiatomis veikalas nebūtų išvydęs šviesos. Vokiečiai, pagerbdami savo tautietį, vieną enciklopediją vadina Brockhauso vardu, prancūzai taip pat – Larousse’o. Manau, kad ateityje, pagerbiant toli nuo Lietuvos parengtos šios 37 tomų enciklopedijos leidėją, oficialiai ją vadinsime Kapočiaus enciklopedija. (p. 64)Šitam tinklarašty ikšiol būdavo vartojamas junginys bostoniškė enciklopedija; nuo šiol vartosiu įvardą Kapočiaus enciklopedija. — Suprantu, kad tai neturės jokios įtakos, bet paprasčiausiai dėl smagumo: manau, kad toks įvardas prasmingiausias (siet darbą su žmogum teisinga). Juozas Kapočius mirė 1996 V 22; Trumpos siūlymo tikriausiai nespėjęs perskaityt.
Paralelė ne visai paraleliška.
AtsakytiPanaikintiPirmu atveju nebendrauta su lenkais (grobikais), antru – su Lietuva ir ten likusiais lietuviais (grobikų aukomis).
Taip, ramiai ir iš tolo žiūrint – gal net beveik neparaleliška. Juk požiūris į Vilniaus krašto lietuvius buvo labai palankus, tik kad bendraut su jais beveik nebuvo progų – ar norėta? ar galėta? Užjaust iš tolo – labai malonus užsiėmimas. Po karo situacija kita: kas liko Lietuvoj, ties vertinti kaip susitaikėliai su okupacija; kažkaip norėta suteikt prasmę savo pasitraukimui? Net nežinau, šiaip įdomi tema pasvarstyt.
PanaikintiVisai paraleliška, tik svarbu ne tiek santykis su okupuotaisiais, kiek padėtis to, kuris negali viešai išsakyti kitokios nuomonės, nei vyraujanti jo visuomenėje. Šiaip geras V. Jakubėno pastebėjimas, kad bendrauti su Lietuva gali tie, kurie nepriklauso nuo lietuviškos bendruomenės materialiai. Adamkus, Kavolis, Gimbutienė nuo jos tikrai nepriklausė, kaip ir kiti santariečiai.
AtsakytiPanaikintiKlausimas, kada iki tokios "vienybės" grįšime dabartinėje Lietuvoje.
Šita prasme – taip, paraleliška. Bet kita – požiūrio į okupuotuosius – tikrai ne. Kas svarbiau? [Nors gal toks klausimas ir ydingas.] Man požiūris į brolius seseris atrodo svarbesnis.
PanaikintiO dėl „vienybės“, – esu įsitikinęs: niekad, nebent vėl būtumėm okupuoti; tad gal geriau be tos vienybės?
Na, Jakubėno citatoje apie santykius su okupuotais lietuviais nekalbama, tik apie santykius "su lenkais", reiškia, su okupantais. Nėra taip lengva atskirti santykius su okupantais nuo santykių su okupuotaisiais - pastarieji santykiai neįmanomi be pirmųjų. Adamkus, būdamas JAV valdininku, atvažiavo į Lietuvą ir taip tarsi pripažino okupaciją - buvo jam taip priekaištaujama. Realiai toks "pripažinimas" nieko nereiškė. Santariečių vizitai, "Metmenys", manau, daug padarė Lietuvos visuomenei, ypač inteligentijai, o netiesiogiai - ir Sąjūdį, jo formavimąsi veikė. Įtaka svarbesnė, nei visokių už Lietuvą kalbomis ir nepripažinimu kovojusių veikėjų. Nors, kaip žinia, už galimybę kontaktuoti kai kurie turėjo sumokėti gana didelę kainą. Tai man irgi atrodo, kad svarbiau bendrauti su tautiečiais, bet tai toli gražu ne labiausiai paplitęs požiūris. Paprasčiau matyti tik juoda - balta, o taip žiūrint okupuotieji sutampa su okupantais. Kaip kitaip galima matyti, jei vyrauja kolaboravimo - pasipriešinimo dichotomija? O ji dabar vis stiprėja - diskusijos dėl Cvirkos/Noreikos (ot įdomiai susipynė asmenybės) tai patvirtina. Todėl ir bijau tos "vienybės". Gal praeis, gal tik laikinas atkrytis, bet ir pas kaimynus lenkus tendencijos nemaloniai panašios.
AtsakytiPanaikintiRimtai ir net kelis sluoksnius užkabinai, Valdemarai. Ryt iš ryto pamėginsiu sureaguot raštu.
PanaikintiManiau, gal kas „protingo“ ateis galvon per naktį, bet stebuklas neatsitiko :)
PanaikintiBėda, regis, su tom dichotomijom galvose; tik viena pusė telpa. Jei nepripažįsti okupacijos, tai ir su okupuotaisiais turi nebendraut; jei bendrauji su okupuotaisiais, tai pripažįsti okupaciją. Kažkokia kreiva logika. Iš kitos srities: SN – arba kolaborantė, arba talentinga poetė; talentinga poetė kolaborantė – na niekaip. Prisimenu vieno rašinio Nepriklausomybės sąsiuviniuos pavadinimą: „Ar talentu galima pateisinti politinę išdavystę?“ (apie Nėrį). Nežinau, kažkaip iš esmės nepagrįstai keliamas klausimas. Talentas gali lemt gerus kūrinius, o su išdavyste visiškai nesusijęs; na, nieks neįrodė, kad talentingi kur kas dažniau išduoda negu netalentingi. (Kodėl lėktuvas nukrito, patyrė avariją? Todėl, kad buvo baltai nudažytas.)
Dėl okupacijos ir okupuotųjų, tai čia toks "teisinis" mąstymas. Kabučių gal ir nereikia, bet teisė vis tik reikalinga teisės srityje, gyvenimo grynai pagal ją sutvarkyti neįmanoma (ir ačiū Dievui). Pas mus kažkaip nuo pat Sąjūdžio susižavėta teisiniu mąstymui ir teisine logika siekiant nepriklausomybės, tarsi perimta iš išeivių. Nors realų valstybingumo pripažinimą tai tikrai ne dėl teisės Lietuva gavo. O vėliau ir į istoriją tai nusitęsė (Laikinosios vyriausybės pripažinimas teisine, "Atkuriamojo Seimo" pavadinimas). Slidus dalykas ta teisė, ją galima sukioti kaip tik nori, kaip ir istoriją, ją taiko nugalėtojai. Susiklostytų aplinkybės Lietuvai nepalankiai, tuoj būtų prisimintas referendumas dėl stojimo į ES papirkinėjant skalbimo milteliais (šiaip toks elgesys mano durna galva turėtų būti ypatingai stambus teisės pažeidimas, kurį norint galima laikyti pakankama priežastimi paskelbiant jį neteisėtu).
PanaikintiO dabar dėl tokio mąstymo iš esmės esame akligatvyje: jei Lietuva okupuota, tai visas sovietmetis svetimas, bet jei sovietmetis svetimas, tai ir tuomet gyvenę žmonės svetimi (nes nu jie sovietiniai gi), mūsiškiai tik tie, kurie priešinosi. Ir gaunasi nesąmonė be išeities, kai neigiamas sovietmečio kultūros ir tikrovės, kokia ji bebuvo, savumas.
Talento ir išdavystės sąsaja ne tik mūsuose gyva. K. Hamsuno istorija rodo, kaip skausmingai ji gali būti jaučiama. Lietuva labai keistoje situacijoje, kai 50 metų praėjus (net po daugiau, nes dabartinė isterijos banga tai ne per seniausiai kilo) jaučiama (ar elgiamasi taip, tarsi jaustų) taip, tarsi išdavystė būtų įvykusi prieš porą metų. Laiku tai buvo neapkalbėta, todėl reikia išsikalbėti, išsiaiškinti, bet reakcijų aršumas rodo, kad tai ne iki galo natūrali būsena (kokia buvo su Hamsunu), o tiesiog politizavimas. Ir jis veikia.
Dabar jau lyg artėjama prie to, kad talentas ir išdavystė gali būti kartu, bet jų lyginimas tęsiasi. Kažkada "Naujasis Židinys" teigė, kad J. Marcinkevičius neturi talento, dabar jau taip neberašo. Nors J. Marcinkevičiaus problema lieka - jo tai jau niekaip negalima vadinti kolaborantu, kaip ir A. Brazausko. Su Nėrimi ir P. Cvirka šia prasme paprasčiau. A, tiesa, Cvirka gi netalentingas, žinoma, bent kol kas.
Kaip ir prieš dešimt metų kalbėjau, taip ir dabar tebemanau, kad reikia priimti sovietmetį kaip savą, su visais trūkumais, ir problemų sumažės. Taip, okupavo, na ir kas? Ne penkis metus okupacija truko, o 50, išaugo dvi kartos žmonių, kuriems tai buvo sava sistema (net jei ji nepatiko, net jei jos nelaikė sava) - vien dėl to, kad joje gyveno. Ir jos nusikaltimai yra mūsų nusikaltimai (kas Lietuvoje daryta arba jos gyventojų), ir jos pasiekimai - mūsų. Nelabai politkorektiška, bet aišku ir, manau, teisinga.
Gerų švenčių Jums!
Iš principo sutinku: jei imi, tai turi imt viską: ir Bronius Krivickas mūsų, ir Kostas Kubilinskas mūsų; ir žydus gelbėjusieji mūsų, ir juos šaudžiusieji mūsų; etc.; istorija ne turgus ar krautuvė, kur gali rinktis, ką pirkt, ko nepirkt.
PanaikintiVakar perskaičiau Paties parengtą publikaciją naujajam Genocido ir rezistencijos numery – SN autobiografiją, rašytą 1940 XI 14. Taip, pritariu: „Nėries santykis su ideologija ir politika buvo emocinis“ (p. 123). Todėl jis, tas santykis, galėjo keistis palygint labai greitai: nusivili, tarkim, žmogum, kurio vienokios ar kitokios pažiūros, ir pasikeičia tavo požiūris į visą jo išpažįstamą vertybių sistemą (aišku, tai tik pasvarstymas: nusivylusi dauguma trečiafrontininkų, visai galimas dalykas, kad ėmė pritart Priekale reikštai apie juos nuomonei); jos pačios ištara: „Nesu visuomenės veikėjo tipas“; ir pačios gyvenimas vaizdas persidėlioja priklausomai nuo dabartinių emocijų (požiūris į tėvą ir motiną: miręs–gyva). Kur suku? Atsirado žmogus, ketinantis patikrint kun. Gusto SDB Juzei Mačiokienei nurodytą vietą, kur galėjo atsidurt iš SN po išpažinties paimtas sąsiuvinis; nors tikimybė nedidelė, labai nedidelė, bet patikrint reikia; jei kartais tas sąs. atsirastų, visai tikėtina, kad ten gali būt „dukters paklydėlės“ istorija (polinkis dramatizuot ir įžvelgt savo gyvenime paraleles su archetipinėm istorijom būdingas Nėriai, dažnusyk užsimirštančiai, kad ji Bačinskaitė, vėliau Bučienė).
Gražių švenčių ir Pačiam, ir visiem kitiem, kurie bent kartkartėm paskaitinėjat šitą tinklaraštį.
O, labai džiaugiuosi, kad atsirado galimybė patikrinti. Būtų labai įdomu, jei pavyktų rasti tą sąsiuvinį.
PanaikintiTimothy Snyderis gražiai suformulavo: „Istorija yra skirta atminčiai tikrinti, o ne paramstyti“.