1938–1944 VDU ir VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.Bet ar žmonės nepamanys, kad padariau klaidą nurodydamas metus? Juk visi žinom, kad vokiečiai 1943-iais Universitetą uždarė, net į VLE nereikia žiūrėt, kur aiškiai parašyta: „1943 03 17 Vilniaus universitetas uždarytas ir apiplėštas, universiteto rūmai tapo kareivinėmis ir karo ligoninėmis. 1944 SSRS kariuomenei vėl užėmus Vilnių universitetas atkurtas“. Bet kaip suprast „uždarytas“,
— jei Indriliūnas 1944-ų pradžioj laiko egzaminus? Iš laiškų namiškiams:
1944 II 29: Laikau po truputį egzaminus, bet ne taip greit eina, kaip anksčiau maniau. Tai profesorių nėra, tai vėl kokių kitų darbų atsiranda. Vis dėlto lig Velykų visa baigsiu.— jei VU HMF dekanas 1944-ų birželio pabaigoj pasirašo ant oficialaus blanko surašytą Pažymėjimą apie išlaikytus egzaminus? (žr. dešinėj; Maironio lietuvių literatūros muziejuj tas pažymėjimas saugomas)
1944 III 27: Buvau manęs pasilikti Vilniuj ir per šventes ir daug padirbėti. Bet tikriausiai prieš pat Velykas parvažiuosiu. Bijau, kad čia bus labai nuobodu. Su egzaminais turbūt baigsiu susitvarkyti, po švenčių liks parašyti darbas.
— Iš kito šaltinio faktai. LLTI bibliotekos rankraštyne, Vinco Mykolaičio-Putino fonde yra jo kišeninis kalendorėlis 1944 metams („Raidės“ išleistas*; kadangi turėjo ir savo knygrišyklą, tai drobelės viršely net inicialai V M įspausti). Pradžioj, kur sužymėtos svarbiosios datos, Kovas / 17: Univers. užd., bet prof. Mykolaičio įrašai prieštarauja tam teiginiui:
Sausio 15: baig[ėsi] pask[aitos] / iki 27 egz[aminai]
Sausio 23: Žiemos atostogos nuo I.23 iki II.10. Semestro pabaiga.
Vasario 10: Pavasario sem. pradžia. Semestras ligi birželio 30. Rudens sem. nuo rugsėjo 1 d. iki sausio 24 d.
Kalendorėlio pabaigoj ant kitokio – gelsvo popieriaus, kaip priedas, pateikti Vilniaus įstaigų telefonai; tarp įstaigų – ir VU. — Paminėta faktų; mano supratimu, prieštaraujančių teiginiui, kad 1943-ių pavasarį VU buvo uždarytas. Taip, naujų studentų nepriiminėjo, diplomus išduodavo atgaline data, tačiau universitetas toliau dirbo. Gal ko ir nesuprantu, bet dabar įprastas vartot žodžių junginys „buvo uždarytas“ vis dėlto netikslus, klaidinantis. Kaip reiktų sakyt/rašyt, kad būtų tikslu? Nesugalvoju.-------------------------------------
* Apie „Raidės“ spaustuvę jau cituotoj VLE: „1940 nacionalizuota. Po II pasaulinio karo spaustuvė buvo išplėsta [etc.]“. Jei klystu, kas nors pataisys, bet iš to, kas parašyta, tenka daryt išvadą: vokietmečiu spaustuvė neveikė. O išties veikė – ir ne tik tą kišeninį kalendorėlį išleido; trys sakiniai iš Jekaterinos Kosakovskajos baigiamojo magistro darbo Knygų leidyba Lietuvoje nacių okupacijos metais (2011, yra pdf internete): „[‘Raidėje’] išspausdinti tokie tuo metu reikšmingi lietuviams leidiniai, kaip lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių žodynai, pasikalbėjimo knygelės, įvairaus pobūdžio vadovėliai, kiti spaudiniai. Spausdinamos tiek mažos brošiūros, kurių apimtis buvo šeši puslapiai, tiek dideli romanai ar mokslinės monografijos, kurių puslapių skaičius viršijo 400. Bendras pagamintų knygų skaičius viršijo 78 pavadinimus“ (p. 44). Dauguma spausdinta Kaune, dalis – 1939-ais įkurtam leidyklos Vilniaus skyriuj. Beje: nežinau kaip Kaune, bet Vilniuj ši spaustuvė dirbo dar vieną gerą darbą: išduodavo (fiktyvius) darbo pažymėjimus, kad tokie „uždaryto“ Universiteto studentai kaip Mamertas Indriliūnas galėtų ramiai vaikščiot po miestą nebijodami būt sučiupti ir išvežti darbams Vokietijon.
Kaip ir pogrindinis universitetas gaunasi. O 1944 m. birželį jau buvo aišku, kad vokiečiai Lietuvoje neišsilaikys, gal todėl ir dokumentuose nebesislapstė.
AtsakytiPanaikintiPogrindinis – gal per stipriai, gal tiksliau sakyt: pusiau pogrindiškai dirbama buvo: gal ir vokiečiai pro pirštus žiūrėjo – na, kas pradėjęs, tebaigia, baigs pradėjusieji – ir nebeliks universiteto.
PanaikintiBet juk daug kur rašoma, kad Putinas, uždarius universitetą, 1943–1944 m. su žmona gyveno jos tėviškėje Gaižiūnuose, netoli Vabalninko.
AtsakytiPanaikintiTiek ilgai ant uošvių sprando sėdėt – ar ne per ilgai? :)
PanaikintiKad nuvažiuodavo, pabūdavo, ir ilgokai – tikiu, bet kad ištisai, palikę savo namus – na, nežinau, ar tikėt išeina. Kai Sruogą ir kitus išvežė Stutthofan, beveik neabejoju, buvo dingęs iš Vilniaus, bet kad visąlaik ten ir buvo – labai abejočiau.
Tai (kad Universitetą uždarius gyveno Gaižiūnuos) tik teiginys, apibendrinimas; tikiu, ateis laikas, bus paskelbtas Mykolaičio-Putino to laiko dienoroštis, ir viskas paaiškės, kur kiek buvo, gyveno.
Kur kas mažiau tikėt išeina, kad jis karo metu taip lyg niekur nieko važinėjo ten pirmyn atgal.
PanaikintiPats rašo (Autobiografijoje): „Antrojo pasaulinio karo audrą išgyvenau iš dalies Vilniuje, iš dalies kaime, Vabalninko rajone, žmonos tėviškėje, [...] Praėjus frontui ir palengvėjus susisiekimui, 1944 m. spalio mėn. pirmomis dienomis grįžau į Vilnių.“ Panašiau, kad be pertrūkių ten buvo, tik neaišku, kada tiksliai nuvykęs.
Na, išeitų, kad frontui artėjant, t.y. 1944-ų gal birželį, išvažiavo uošvijon. Vėl išvažiavo uošvijon.
PanaikintiTen atgal nevažinėjo kas savaitę, leidimą gaudavo net studentai, jei turėdavo kad ir fiktyvų darbo pažymėjimą ir kantrybės eit per valdiškas įstaigas, nemanau, kad Mykolaičiui, vis dėlto prof., būt buvę labai sunku tokį gauti. Judėjo žmonės po Lietuvą vokietmečiu, bent jau tokį įspūdį esu susidaręs.
Gal ir taip.
PanaikintiO kur yra tie jo dienoraščiai? 1961–1967 metų yra paskelbti, o esama ir ankstesnių?
Žinau, kad esama. (Deja, tik tiek galiu viešai pasakyt.)
Panaikintiturbūt tuos fiktyvius pažymėjimus mini laiške Albertui Diliui (iš Krekštėnų į Gerkonis, 1943.VI.5) Ambraziejus Jonynas: tuo metu jie sėdi savo tėviškėse ir gaudo žinias apie studijų „baigimo teisę“: „Iš praeito Tavo laiško mane labiausiai pradžiugino žinia apie baigimo teisę. Ir, galbūt, labiau pradžiugau ne dėl baigimo, kiek dėl galimų neliečiamybės „proposkų“! O, lai jie patenka į mūsų rankas! [...] Iš seniūno sužinojau šiek tiek pletkiško pobūdžio žinelių apie mūsų draugus ir artimiausius pažįstamus. Jis buvo susitikęs su Bradūnais, kurie irgi svarstę apie baigimą, tačiau išeidami vien tik iš logiško protavimo, o nesiremdami jokiais faktais.“ 1944.I.31: „Šio, reikia tikėti ankstyvo, pavasario saulė tesutirpdina visa tai, kas mus uždarė „nelaisvėje namų“.[...] Tu laimingesnis tuo, kad teko progos apsilankyti Kaune. Aš iš namų kiek toliau nebuvau išvažiavęs, todėl, suprantama, ir informuotas daug prasčiau. Aš dar neparsigabenau net daiktų iš Vilniaus, nes vis viliuosi, kad teks į jį kada nors sugrįžti.“ Kai M.I. rašo 44-tų pavasarį namiškiams apie egzaminus, toji „baigimo teisė“, matyt, jau veikia, labiau tikėtina, kad paskutinių metų studentams, kaip Mamertas, kuriems belikę keli egzaminai ir rašto darbas. Bet apie pogrindinį VU kalbėt tikrai per drąsu.
PanaikintiLabai ačiū, Ona, už laiškų citatas, – vienaip ar kitaip svarstant, būtina kuo nors remtis, ne tik užsiimt „logiškais protavimais“.
Panaikinti„Baigimo teisė“ – labai tikslus, manyčiau, įvardas; tik Jonynas per daug vilčių puoselėjo: matyt, tikėjosi, kad ta teisė savaime bus ir „neliečiamybės ‘proposkas’“, t.y. nieks nesikėsins išvežt darbams Vokietijon; panašu, kad baigimo teisė atsirado, o neliečiamybe baigiantiems teko rūpintis patiems, „įsidarbint“ oficialiai veikiančiose įstaigose.
Taip, apie pogrindinį Universitetą po 1943 III 17 šnekėt netikslu, bet ir sakyt, kad viskas baigės – irgi. Dėl to ir pasirinkau įrašo pavadinime žodį dirbantis, o ne veikiantis; nežinau, gal tik man pasirodė, kad taip sakyt gan tikslu :)
Dar vienas liudijimas apie mokymąsi uždarius universitetą. Andrius Rondomanskis-Randamonis (Andriaus Rondomanskio-Randamonio sūnus), studijavęs Technologijos fakultete: „[...] aš, kai universitetą uždarė, mokiausi slapta ir buvau jau parašęs diplominį. Mums buvo taikomos lengvatos, atsižvelgdavo ir dėstytojai. Mes slapta klausėm paskaitų, slapta darbus dirbom, slapta ir egzaminus laikėm. Mūsų dekanas buvo [Adolfas] Damušis. Buvo labai malonus, santūrus. Jis įskaitas savo lape pasižymėdavo, bet į knygelę nepasirašydavo. Girdi, kai reikės, tada atrasit. Užtat mano studijų knygelėj parašų nedaug“ (AndrR-R, „Dar viena katorga“, Šiaurės Atėnai, 1993 XII 10, p. 4)
AtsakytiPanaikintiO, pasižiūrėjau, Daujotytė kn. „Laikų griūty“ įžangoje rašo:
AtsakytiPanaikinti„Bronius Krivickas buvo diplomuotas lituanistas; 1943 metais, dar rektoriaujant Mykolai Biržiškai, jis baigė Vilniaus universitetą.“
Tai čia aiški klaida?
Ten tiesa: Krivickas baigė – parašė diplominį, apsigynė, 1944 atsiėmė atgaline data išrašytą diplomą; šiame tinklaraščio įraše minimas Mamertas Indriliūnas, nespėjęs diplominio parašyt.
Panaikinti