(1228) Vilniaus vaizdai, xxxvi: pro skirstomojo kalėjimo išvietės langą pažvelgus

(Praeitų metų lapkričio pabaigoj Lietuvos ir Čekijos draugija buvo sukvietusi žmonių Vilniaus miesto viešojon bibliotekon; bene svarbiausia priežastis – norėta pri(si)minti eiles rašiusį kalbininką Vytenį Grabauską (1934–2016). Tam renginy kalbėjo ir sūnus Viktoras; paminėjo, kad apie tėvą, kaip žmogų, labai daug sužinojęs iš jo atsiminimų, paskelbtų 1990-ais Santaros žurnale. — Neskaitęs buvau; pasirodo, popieryne tas numeris buvo, peržiūrėdamas radau, perskaičiau: VytG, „Draugo atminimui“, Santara, nr. 3, 1990, pavasaris, p. 26–36.)

1951-ų rugpjūčio vidurys; Sluškų rūmai, paversti skirstomuoju kalėjimu, vad. peresilka. Menė-kamera III aukšte, kurioj daugiau kaip pusšimtis nuteistųjų. Šešiolikmetis Sasnavos progimnazistas VytG bausmės laiką jau žino – kitų kalinių nuomone, vaikiškas, tik 10 metų.
Ir vieną popietę prižiūrėtojas kameron atveda naujoką: „neaukštas, tamsaus gymio, panašesnis į armėną ar italą, o ne į lietuvį, žvelgiantis lyg iš paniūrų [...]. Droviai nusišypso, kiekvienam ištiesia glebną ranką: Antanas Cibulskis.“ Metais vyresnis už VytG, mokęsis Betygaloj.

Dažnai atsisėsdavom ant viršutinių gultų, iš kur buvo matyti pasakiška Antakalnio panorama: tyliai srūvančios Neries vingis, o už jo – melsvų ūkų apgaubti pušynai.
– Dievuliau, koks grožis! – stebėjosi pirmą kartą šį vaizdą pamatęs Cibulskiukas.
– Palauk, dar tu ne tokių grožybių šiandien išvysi, kai nuves į išvietę, – sakau jam.
Antano migdolinės akys išsiplečia: išvietė ir grožis, ką tai turi bendra? Nieko aš jam nesakau – greitai pats įsitikins. Kai įžengėm į išvietę, esančią kitoje pastato pusėje, liepiau Antanui pasistoti ant rėčkos ir žvilgterėti pro langą. Iš jo burnos išlėkė toks pat šūksnis kaip anksčiau man: „O, Viešpatie!“ Prieš akis išniro Gedimino pilies bokštas, tartum ranka pasiekiamas. Kairėje – Trijų Kryžių kalnas, beje, be kryžių, dešinėje – sukanti vingį mūsų upelių motutė.
– Matai, kokių grožybių galima pamatyti išvietėje, – juokauju. (p. 27–28)

[VytG apie AntC kaip poetą – „padubysio Jeseniną“: „Studijuodamas pažinau daug poezijos garbintojų, kai kurie iš jų tapo įžymybėmis, bet nė vienas iš jų, mano manymu, negalėjo prilygti Cibulskiui improvizacijos galia. O juk jis nebuvo baigęs vidurinės!“ (p. 36). Vienintelį kartą buvo susitikę, būtent Sluškų rūmuos. Beje, AntC Betygaloj mokėsi kartu su šį pavasarį mirusiu Juozu Nekrošium, vienam suole sėdėjo. (Ne, ne kad lygint kūrybą ar likimus pulčiau; šiaip „konstatavau faktą“.) — 1993-iais tas pats Santaros žurnalas savo bibliotekėlėj išleido AntC eilėraščių rinkinį su JuozN įžanga, papildytą atsiminimais apie poetą (parengė Aleksas Dabulskis). AlD: „Taip jis ir neprisitaikė, neprisišliejo prie oficialiosios, vadinamosios tarybinės lietuvių poezijos, liko visuomenei nežinomas, išskyrus artimesniųjų bičiulių būrį. Užtat išsaugojo savo dvasios nepriklausomybę, neįsileisdamas čia jokių konjunktūrinių gudravimų, kompromisų, nuolaidų“ (p. 203); „Dabar atrodo, kad jo kūryba užims nuolatinę vietą mūsų kultūrinėje atmintyje“ (p. 194), – vylėsi Jonas Jurevičius. — Deja. — Gaila, kad iš šitos knygos į svetainę tautosatmintis.weebly.com perkeltam rašiny „Iš Antano Cibulskio biografijos“ mirties metuos susikeitė du skaitmenys: nuskendo ne 1968, o 1986-ais.]

(1218) Epizodai, xxxvi: du lagerio sodininku

(Prieš gerą mėnesį ėmiau ir perskaičiau kalbininko, keletą metų praleidusio lageriuos Vytenio Grabausko (1934–2016) visus keturis eilėraščių rinkinius. Neketinau skaityt, taip susiklostė. Meluočiau sakydamas, kad ten kokių didelių poetinių vertybių radau. Kiek žmogus to poetinio talento turi – tiek turi, aukščiau bambos neiššoksi; kitas dalykas pasirodė vertingesnis – rašančiojo laisvai ir atvirai reiškiamas požiūris visai nebloga poetine forma; suprantu, dabarties akimis žvelgiant, anokia čia vertybė, juk žodžio laisvė – pamatinė žmogaus teisė; bet turint omeny laiką, kada nemaža dalis Grabausko eilėraščių rašyta, tai vis dėlto vertybė. „Koksai esu, toksai, matyt, ir būsiu, / Kol vieną sykį plyš širdis per pusę, / Ir eisiu ten, kur eiti man užginta, / Aš – laisvas, išdidus, neprijaukintas!“ – 1964-ais parašyto eilėraščio paskutinis posmas. Grabausko „Rekviem Prahos pavasariui“ buvo įdėtas kaip motto į Algio Mikšos parengtą knygą Lauk, okupantai!: sovietinė karinė invazija į Čekoslovakiją 1968 metais lietuvių dalyvių akimis (1999); eilėraštį, skirtą Vengrijos sukilimui, įdėjau kaip komentarą-papildą prie 1053-io įrašo. Literatūros istorikai yr surankioję iš XIX amžiaus net ir beveik visai meninės vertės neturinčius lietuviškus paeiliavimus tik todėl, kad jie buvo lietuviški; laisvas žodis okupacijos laiku irgi turi papildomą vertę, kūrėjo nuostatos nulemtą. Sovietmečiu rašyti Grabausko eilėraščiai sudėti 1993-iais išleistam rinkiny Žalioji atminties rūta; kituos – jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę sukurtieji.)
Paskutiniam, 2007-ais išleistam, Grabausko eilėraščių rinkiny Gyvenimo kryžkelė yra toks tekstas:

Lagerio sodininkas
53-iaisiais praėjusio šimtmečio metais,
Kai generalisimas snaudė balzamu preparuotas,
14-am Mordovijos lagerių punkte
Žydėjo gėlynai ir puošybiniai krūmai
Vadinamajam sode, atokiau nuo barakų,
Kurį užveisė Lietuvos eksministras Tonkūnas
Šito lagerio dievo Borodulino liepiamas
(Juk turi kažkur ir kaliniai atsipūsti,
Gal grožybės išdirbio normas įvykdyt įkvėptų?).
Mėlynavo jame negrabiai sukalta pavėsinė,
Kur poilsio dieną pagrieždavo zekų orkestras,
Nurašytas dūdas iš kažko įsitaisęs.
Tik neilgai tam „sode“ Tonkūnas vis triūsė –
Baigėsi laikas bausmės – ir išskrido į tremtį.
Betgi varna nuo mieto – tai kita į jos vietą –
Naują prievaizdą greit Borodulinas rado:
Lyg Jurinskį, Revuckį, o galgi ir Ruckį
(Oi, ta galvelė, tiek kumščių ragavusi!).
Seną, pražilusį, bet dar tvirtą mužiką
Su žvarbiomis akimis po užgriuvusiais antakiais.
Ir pradėjo vis rusai patyliukais čiučenti:
„Etot batia caria i semju uničtožil...“
Keista buvo regėti su katorgos numeriais
Savo darbą išmanantį rūstų čekistą,
Kurio sėbrai Ipatjevo namo rūsiuos
Darbavosi uoliai naganais ir mauzeriais...
Juk galėtų sau vaikščioti jis išdidžiai
Maskvos centro bulvarais, ordinais apsikarstęs [etc.] (p. 19)

Kodėl užkliuvau už šito teksto? 1) Nesu gilinęsis į prof. Juozo Tonkūno biografiją, tik skaitęs, ką ir jūs ką tik, kas lt.wikipedijoj, – palygint išsamus tekstas kaip wikipedijai, ir ten nieko nėr apie tarpinę stotelę tarp Vladimiro kalėjimo ir tremties Altajaus krašte; 2) jei ta tarpinė stotelė buvo (na negi būtų Grabausko sukurta?), [išbraukta perskaičius Ingos komentarą] vaizduotė labai nori imtis darbo: kaip jautės agronomas, kurdamas tą vad. sodą, kad ir lagery? 3) ir kas pakeitė Tonkūną? – „lyg Jurinskis, Revuckis, o galgi ir Ruckis“. Galvoj iššoka Jakovo Jurovskio pavardė, bet jis ten negalėjo būt, nes mirė 1938-ais; ir kitų, dalyvavusių sušaudant caro šeimą, pavardes peržiūrėjau – kad lyg ir nieko panašaus; gal žmogus buvo susikūręs tapatybę manydamas, kad tokia padidins jo autoritetą tarp zekų?