(1225) Užparaštė, clvi: dvi istorijos iš DP laikų

1
LKŽ nurodoma, kad žodis vaizbūnas psn. = pasenęs; gal tai ir ne žodyno reikalas, bet šitas žodis buvo atgijęs Vokietijoj po karo: nenorėdami savų vadint spekuliantais, vadino vaizbūnais (eufemizmas?). Iš Henriko Žemelio pasakojimo Liūtui Mockūnui:

Kadangi kiekvienas jautė maisto, drabužių ir kitų reikmenų trūkumą, pirmaisiais metais atsirado nauja profesija – prekybininkai, vadinami vaizbūnai, kurie greit aprūpindavo tautiečius kuo tik nori, pradedant auksu ir deimantais, baigiant žiebtuvėlių akmenėliais. Tokių vaizbūnų galėjai rasti kiekvienoj stovykloj. Bremene ir Hamburge, pavyzdžiui, galėjai gauti silkę už 1 RM, o jei tas silkes atveži į prancūzų zoną, gali jau gauti už silkę 8 RM. Be to, prancūzų zonoje galėjai gauti konjako ir kitų kilniųjų prancūziškų gėrimų. Esu matęs ir tokių vaizdų, kai dipukai susėdę prie stalo geria benediktiną ir užkandžiauja silkėmis... („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, Akiračiai, 1990, nr. 5, p. 8)

Prancūzų zonoj gyveno Julius Kaupas, kurio 100-metis vakar buvo (*1920 III 6 Kaune). O kodėl neprisiminus jo ir kaip vaizbūno? — Kazys Almenas yra įrašęs daug visokių pokalbių (kiek žinau, jie atiduoti kažkuriam archyvui, sakė: žadėjo ir suskaitmenint). Kai kas iš tų įrašų buvo paversta rašytiniu tekstu ir paskelbta. 1965-ų liepą Almenas įrašė pokalbį su Marium ir Zina Katiliškiais, kuriame prisimenamas ir prieš gerus metus (1964 III 1) miręs Julius Kaupas:

Marius: [...] koks Julius pasirodo 47-ais metais amerikiečių zonoj, tai čia reikalingas dailininkas, toks kaip Van Gogas. Tik Van Gogas galėtų nutapyti žengiantį, supranti, milžinišką, aukštą, liekną – tiesiog liepsnojančiais, milžiniškos apimties garbanotais plaukais. Su tam tikru atspalviu rudumo. Tokiu varinio, auksinio, kurie palaipsniui išsigimimė į tokią šviesią, nu, platininę spalvą. Tai ateidavo Julius, aukšta kakta, didele nosim, įskandęs pusiau nukramtytą pypkę. Su kuprine, ir ateidavo dabar, vadinas, į 7-to C bloko baraką. Numesdavo savo sunkią naštą ir sakydavo: „Nu, dabar, kur mes dėsim šitą prekę?“
Zina: Jis atnešdavo likerių iš prancūzų zonos. Tokių baisių, žinai, šaltmėtinių...
Marius: Būdavo ir baisių. Pavyzdžiui, anyžinio tokio likerio. Kurį mes išgėrę sienom pradėdavom lipti, vadinasi... Tai tokia reakcija mušdavo, kad tu, atrodo, sieksi ir įsikabinsi į plikas lubas! Tai paskui griežtai uždraudėm Juliui. Sakom: „Jeigu tu anyžių tą veši čia...“ Tai Julius juokias: „Velnias žino, aš nežinau, kas tas anyžius... Ar čia durnaropės, velnias, ar kas?“
Zina: Jis negerdavo pats, matai. Jis tuo metu visai negėrė...
Marius: [...] Tai, ką jie gaudavo iš prancūzų zonos, ir atveždavo. Atsimink, Julius turėjo sūnų tada dvejų metų, jiem labai sunkiai vykosi. Tie, kurie kuprinėm atveždavo po keliadešimt bonkelių, ką jie uždirbdavo... Vargšai, Dieve mano! Ir paskui, įsivaizduoji, koks vargas, Kazy! Eit per namus, klebent: „Ar jūs norit pirkt bonkelę?..“ Neduok Dieve!.. Tai žinai, žinai, [Aloyzas] Baronas sakydavo: „Nu, savo literatūros brolį gelbėkim...“ Nu tai mes... Bet vieną kartą aš tikrai visą jo tą transportą sunaudojau. Aš pats! Ir atsitiko tas šitaip...
K. A.: Tai visą, ir tą anyžinį?
Marius: Viską! Nu, gal tuo metu nebuvo to anyžinio. Bet ten buvo tas armanjakas, ir gal Hennesy, gal Martel. Buvo atvažiavęs Liudas Vismantas ir buvo atvežęs man keletą egzempliorių mano ką tik išėjusios knygos „Prasilenkimo valanda“. Nu, ir, žinoma, atvežė jis ten man keletą šimtų markių, vadinas. (...) Dabar [Aleksandras] Merkelis, mano bičiulis, kolega, sako: „Nu, tai ką? Reikia knygos krikštynas daryt!“ „Bet, – sakau, – Dieve mano, iš ko tu darysi?“ (...) Ir tuo metu kaip sykis įžengia į stovyklą Julius! Su savo likeriais. Ir viskas, ką Julius atvežė, viskas buvo paimta! Ir Julius, žinoma, labai nustebo, labai džiaugėsi, tik 10% pakėlė kainą. „Kadangi savaime aiškus reikalas, jūs neatsisakysit...“
Zina: Bet jam reikėjo, Mariau.
Marius: Jam... Na, kadangi Juliui reikėjo pinigų, ir visa, ką atvežė man Liudas Vismantas, atidaviau Juliui už jo atvežtus likerius. Ir Julius kitą dieną grįžo atgal be jokio vargo, ir dar 10% uždirbęs. Paprastai jis neuždirbdavo. („Vieno vakaro reminiscencijos“, Santara, 1991 vasara, p. 73–74)

2
Bebaksnodamas („išgėrę sienom pradėdavom lipti“) prisiminiau kitą pokalbį – Prano Morkaus, dažnai pasirašančio Franjo Marcus, su Jurgiu ir Jolanta Janavičiais irgi apie DP Vokietijoj (per tris Šiaurės Atėnų numerius ėjo 1998-ų rudenį). Viena istorija įsikirto atmintin, iš prancūzų zonos:

Jurgis: [...] dar viena istorija. Ji susijusi su kelių mūsiškių plunksnos brolių polinkiu į azartinius žaidimus. Kiauras naktis jie lošdavo pokerį ir klaikiai triukšmaudavo. Miestelis, kur jiems paskyrė būstą, buvo mažas, gyveno labai ramų gyvenimą, o naktys irgi ramios, visi miegodavo savo lovose. Bet štai atsiranda negirdėti žmonės, lietuviai, ir prancūzai vokiečius priverčia šiuos priimti į savo butus, nes prancūzų zonoje stovyklų, žinokite, nebuvo. Prancūzų valdžia vokiečiams sakydavo: jums užteks trijų kambarių, o į vieną kambarį įkeldiname užsieniečius. Na, ir apsigyveno ten mūsų kartiožnikai. Šeimininkas buvo, atrodo, pensininkas, kadaise policininkas, visą gyvenimą gyvenęs pasiturimai, o štai staiga per naktis pokeristų riksmai, samagono kliuksėjimas, kėdžių brūžinimas į grindis. Tai tas žmogelis juos pradėjo skųsti prancūzų valdžiai...
Fr. M.: Jūs ištarėte žodį „samagonas“.
Jurgis: Buvo geriama Kirschwasser. Tai toks samagonas iš vyšnių, kai kada iš vaisių. Geras buvo.
Fr. M.: Na, gerai, šeimininkas apskundžia poetus naktibaldas prancūzų valdžiai...
Jurgis: Ir nieko! Šaukdama: jūs dar ne to nusipelnėte!, valdžia jį išveja lauk. Iš tikrųjų istorija visai nelinksma. Žmogus vėliau nusižudė. („Keli vakarai su dviem perkeltaisiais asmenimis“, ŠA, 1998 X 17, nr. 37, p. 1)

— nežinau, gal tik man taip atrodo, kad tokios istorijos iškalbingesnės už visokius svarstymus.

(1210) Susieji – ir [pagalvoji apie pagundas viens du nuspręst], xxxvii

(a) Akiračiuos 1990-ais buvo redaktoriaus Liūto Mockūno pokalbis su mėnraščio red. kolegijos nariu Henriku Žemeliu apie DP laikų spaudą; daugiausia apie Memmingene ėjusią Mintį, kurią ir Žemeliui teko redaguot („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, nr. 5, p. 8–10; nr. 6, p. 16, 15). Paklaustas apie jo, kaip redaktorius, nepasisekimus, Žiemelis prisiminė ir tokį atvejį:

Mintis, 1948 II 14, nr. 17(400), p. 16

Kitas nemalonus atvejis buvo su poetu J. Aisčiu. Vieną kartą A. Rūkas straipsnyje apie literatūrą, neminėdamas pavardės, truputį kritiškai atsiliepė apie J. Aistį. Netrukus gavau J. Aisčio ilgą laišką redakcijai, kuriame jis jau nekalbėjo apie literatūrą, bet smarkai užsipuolė A. Rūką, išvadino jį komunistų suokalbininku ir ištisai pacitavo jo parašytą eilėraštį Stalino garbei.
       Atsidūriau prieš neišsprendžiamą dilemą. Iš vienos pusės, šio laiško paskelbimas būtų pirmas atsitikimas tuolaikinėje spaudoje, kada būtų duota proga asmeniškų sąskaitų suvedinėjimams. Iš kitos pusės, to laiško neskelbdamas, turėčiau sulaužyti pagrindinį principą, jog kiekvienas, ypač paliestasis, turi teisę pareikšti savo argumentus. Prasidėjo ilgas susirašinėjimas su J. Aisčiu. Bandžiau jį įtikinti, kad ji sušvelnintų savo laiško turinį, idant nereikėtų pradėti Mintyje asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo, bet J. Aistis buvo neįtikinamas. Jis, pats neišgyvenęs pirmosios bolševikų okupacijos, negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, veržiantis rusų kariuomenei, nesipriešino ir ypač piktinosi kai kuriais kultūrininkais bei rašytojais, kurie nuėjo tarnauti bolševikams. Ir taip, deja, J. Aisčio bendradarbiavimas su Mintimi nutrūko. (nr. 5, p. 9)

Darbo Lietuva, 1940 VIII 16, nr. 56, p. 10

Ką jau tokio parašė Rūkas? Kokį jo eilėraštį citavo Aistis?
— Mintis yra epavelde.lt, bet per daug laiko atimtų Rūko rašinių paieška ir skaitymas (jei kas susigundytų, reiktų ieškot po 1948 II 16; šitai progai skirtame numery dar abu – ir Rūkas, ir Aistis yr).
— 2004-ais išėjusiuos Jono Aisčio Laiškuos, 1929–1973 to laiško nėr (apskritai tarp adresatų Henriko Žemelio nėr). Bet beveik neabejotina: citavo „Mes su Stalinu“ – eilėraštį, kuris laimėjo pirmą premiją 1940-ais paskelbtame žodžių naujoms dainoms konkurse (žr. dešinėj). Antrą premiją – Andriaus Kirtiklio = Kazio Jakubėno „Negrįš ta diena, kur praėjo“ (DL, 1940 VIII 17, nr. 58, p. 5), trečią – Jurgio Vaičiaus = Antano Miškinio „Išsilaisvinimas“, ketvirtą – Jono Pakluonio = Juozo Krūmino „Liaudies kariuomenės daina“ (abu tekstai DL, 1940 VIII 18, nr. 59, p. 5).

(b) Praeitos savaitės pabaigoj gavau el. laišką iš Anykščių – AntV prašo užmest akį į LLTI BR saugomus 1988-ais rašytus vertėjo Antano Dambrausko atsiminimus apie Antaną Miškinį (F131-40): gal kartais juose prisimenama, kaip trys Antanai (Miškinis, Kučingis ir Dambrauskas) iš lagerio rašę laišką Antanui Vienuoliui (baigiama rengt knyga apie Vienuolio pagalbą tremtiniams). Ne, nieko apie tai neradau; bet radau užfiksuotą istoriją, susijusią su tekstu, apie kurį (a) daly šnekėta.
1945-ais suimtas būsimasis Homero ir Vergilijaus vertėjas AntD buvo gavęs 10 metų lagerių; 1949-ų kovą etapu pervarytas iš Karagandos į Spasko lagerį, kur nuskilo palygint lengvas darbas – gręžt rašalių skyles. Tame pačiame rašalinių ceche dirbo ir 1947-ais 25-erius metus lagerio gavęs Juozas Gražulis.

Ir štai monotoniško girgždėjimo metu Gražulis ima ir užtraukia:

Žalios lankos, žalios girios,
Sodai lūžta obuoliais.
Užsimojo šaunūs vyrai
Žengti Stalino keliais.
               Tai dainuok, šalie gimtoji,
               Tai į darbą su daina,
               Tegu žydi, tegyvuoja
               Mūs tarybų Lietuva.

Ši daina buvo populiarinama 1940–1941 metais.
– Klausyk, Dambrauskai, kas parašė šią dainą? Ar tik ne Miškinis? – Deja, aš nežinojau ir Gražuliui atsakyti nemokėjau. Tačiau jau buvome girdėję gandą, kad Miškinis sėdi, gavęs dvidešimt penkerius. [AntM suimtas buvo 1948 II 12, kalintas Kaune, 1948 VII 21 Ypatingasis pasitarimas davė 25-erius lagerio; 1949 III 27 viešai, Tiesoj, liaudies priešu išvadintas.] Nors teigiamo atsakymo negavęs, po pusvalandžio Gražulis užtraukė:

Plūsta ašarom gimtinė,
Velka katorgos ratus,
Tai dainuok dabar, Miškini,
Dvidešimt penkis metus... (l. 3)

1951-ų rudenį AntD susitiko Gražulio apdainuotą poetą, atkeliavusį etapu iš Mordovijos lagerio. Pažįstami buvę nuo Kauno laikų. Kasdien laisvu laiku eidavę pasivaikščiot ar barako pašaly pasėdėdavę. Ir kartą Dambrauskas padainavęs tą dainą su Gražulio pridurtu posmu.

– Sudėta neprastai, – ramiausiai atsakė Miškinis. – Tik, deja, anosios dainos autorius ne aš, o Antanas Rūkas, dabar išrūkęs į Vakarus. (l. 11)

— na ir kas čia tokio? ne, nieko. Pagalvojau apie to žodžių naujom dainom konkurso laureatus: Rūkas ir Krūminas pasitraukė, Jakubėnas ir Miškinis liko; likusiems tas dalyvavimas konkurse nieko nepadėjo. — Nespręsk apie paukštį iš vienos plunksnos, – nesvarbu, iš sparno ar iš uodegos ji būt išpešta; labai dažnai per greit mes norim nuspręst.