(1214) Visiškai tarp kitko: apie kalbos švarą

daugiau kaip mėnesį nebuvo jokio įrašo; mėnuo, kai beveik visą laiką prieš darbą ir po darbo skyriau Broniui Krivickui ir Mamertui Indriliūnui;
BrKr šimtmečio minėjimų virtinė – nepakenčiu kartotis, tai vis ieškai kito požiūrio kampo, kitaip perdėlioji pasirinkęs iš galvos medžiagą; parengti ir jau spaustuvėj MI raštai; atspausta bus 300 egzempliorių, platins Biržų Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, pardavinėt neturės teisės; MI šimtmetis kitų metų sausio 28-ą; mirk gyvenk reikėjo šitą knygą parengt – tik vienon vieton sukaupti rašto darbai gali suteikt galimybę nujaust šio žmogaus, žuvusio 25-erių, minties potenciją; ir dar dėl vieno dalyko džiaugiuos: aa. Audrius Naujokaitis (1961–2012) 1991-ais, prieš išskrisdamas Amerikon pas Joną Meką, išraižė viršelius BrKr ir MI raštams; ir vienus, ir kitus pradžioj svajojom išleist kaip Sietyno bibliotekėlės knygas; BrKr pirmas tomelis išėjo 1993-iais, ir viskas sustojo; dabar ir MI raštams išraižytas viršelis, gulėjęs pas mane vos ne 30 metų, panaudotas
(kalbėdami apie laiką, dažniausiai vartojam žodžius, susijusius su bėgsmu: pralėkė, prašvilpė diena ir pan.; frazė iš Jono Aisčio laiško studijų Grenobly draugui Apolinarui Rocevičiui 1944 XII 17: „diena taip ir sutirpsta nepastebint“ – laiko nyksmas; toks požiūris į laiką pasirodė esąs arčiau tiesos)

--------------------------------------------------------

(popierynas; vis ką nors peržiūrėjęs išmeti, o jis nė kiek nemažėja – jokių akivaizdžių nyksmo požymių) — Metai, 2002, nr. 5/6; Petro Dirgėlos eseistinių gabaliokų „Kas bus?“ tęsinys; (19) Ant kalno / 1993 gegužė – 2000 rugpjūtis – 2002 kovas, iš jo:

Iki šiol saugau seną poetės Danutės Paulauskaitės iš Skuodo laišką: „Kokia bus Tavo tėvų senatvė? Tik tada suprasi mane. Aš niekur niekada nemačiau rožinės, švelnios senatvės. (...) Esu mirtinai pervargusi nuo darbų ir nuo motinos. Kol rašau Tau laišką, per stalą bėga skruzdė, turbūt aš parsinešiau ją plaukuose, ji išbėgs pro pravirą langą. Motina su kėde važiuoja per visus kambarius, taip: džrr džrr džrr...“ / [...]
     Poetei D. Paulauskaitei jaučiu ir meilę, ir pagarbą. Ir ne todėl, kad ji buvo kurso draugė universitete. Iš jautrios ir drovios moters – kaip iš Jobo – gyvenimas atėmė beveik viską. Paliko tik vienatvę ir skurdą. Ir visa tai ji pakelia. Rašo eilėraščius, švaresnius nei Juditos Vaičiūnaitės (anot kritikų, J.V. poezijos švarumas – neprilygstamas). (p. 160)

Rašyti švariai, kalbėti švariai – o ne, tai (beveik) nesusiję su kalbos taisyklingumu, į ką kai kas lenkė; taisyklingumas susijęs su forma, o sakant švariai turimas omeny kitas lygmuo, bet kaip jį įvardint? Kai sakai/rašai tai, ką manai; kai vartoji savo žodžius ir kuo tikslingiau, t.y. tuos, kurie tau atrodo tiksliausiai išreiškiantys mintį ar jausmą; kai pasitelki tik tuos ir tik tiek – būtinuosius ir kuo mažiau; vargu ar įmanoma tiksliai nusakyt, bet juk pajuntam klausydamiesi ar skaitydami – švari ar šiukšlina kalba; ne kas plaukia paviršiuj lemia (Vaičiūnaitės tartis buvo gan „kaunietiška“, bet ar tai lemia jos eilėraščių „nešvarumą“? aišku, ne). Švarumas siejas su tikrumu, kad ir ką šitas žodis reikštų. (Teko daug viešai kalbėt šį mėnesį, tai va ir kliūva mintis ne už Jobo dramos, o už jos raiškos.)