(1259) Visiškai tarp kitko: dar šis tas apie Bronių Krivicką, i

Prae scriptum Iš tų laikų, kai pirkdavau 7 meno dienas kioske, popieryne daugiausia išplėšų su pokalbiais, rašiniais apie fotografiją ir tekstais, kurie turėdavo rubriką „Ką rašo kiti“. Išsiplėštas lapas ir su Koros Ročkienės (slp.?) parengta trijų publikacijų apžvalga: dviejų iš Le Nouvel observateur, trečia – iš lenkiško Playboy’aus:

Lenkijoje leidžiamas „Playboy“ spausdina pokalbį su rašytoju ir futurologu Stanisławu Lemu, jau neberašančiu romanų ir prognozuojančiu ateitį. [Paknaisiojau: greičiausiai čia tas net pl.wikipedijos tekste apie Lemą minimas pokalbis: „W 1995 polski pisarz s-f i krytyk Marek Oramus przeprowadził bardzo osobisty wywiad z Lemem, który został opublikowany w polskiej edycji czasopisma „Playboy”.“] [...] Šiame interviu Lemas paaiškina trijų garsiųjų Lemo taisyklių atsiradimą kaip pokštą: „XXI amžiaus bibliotekoje“ kadaise išspausdinau škicą „Pasaulis kaip holokaustas“, kuriame akcentavau kūrybišką, bet ir naikinantį katastrofų vaidmenį. Juk žmonija atsirado todėl, kad kosmoso kataklizmas sunaikino dinozaurus. ir štai naujausiame „Siegel“ numeryje skaitau, kad pasaulį valdo katastrofos. ten net suskaičiuota, jog žuvo 99 proc. visų žemėje gyvenusių rūšių. Taigi evoliucija nėra vien gyvybės progresas, bet pirmiausia – baisi hekatomba. Niekas iš mūsų, dabar žemėje gyvenančių šešių milijardų, negali pasakyti ko nors, kas anksčiau nebuvo pasakyta. kasdien pasaulyje be knygų išleidžiama dar kokie trys šimtai milijonų laikraščių. Taigi reaguodamas į tokį antplūdį ir neišvengiamą pasikartojimą išvedžiau formulę, kad: a) niekas nieko neskaito; b) jeigu skaito, tai nesupranta; c) jeigu skaito ir supranta, iškart užmiršta, nes galvoje juk turi likti vietos naujiems tekstams“. („Trys Lemo taisyklės“, 7MD, 1996 I 5, p. 10)

— tas žiaurias taisykles Lemas suformulavo dar kai nebuvo išplitę visokie virtualūs žiniasklaidos ir savisklaidos būdai – visokie tinklaraščiai, facebookai ir pan. Dėl pirmos – reiktų susitart, ką reiškia skaityti: jei užmetei akį į antraštę ir perbėgai įvadinę pastraipą, ar jau perskaitei?; dėl antros – pasakyk kam nors, kad nesuprato ar ne taip suprato, – tai dar įsižeis; dabar absoliuti dauguma viską mano suprantą, net neskaitę; dėl trečios – dėl užmiršimo, taip, užmirštam, tik ar todėl, kad galvoj pritrūksta vietos? – vargu. — Regis, galvoj nuo 1989-ų turėtų būt nemažai susikaupę visokių dalykų, susijusių su Bronium Krivicku; kartkartėm ten pasikapstau, kartkartėm – popierių aplankuos, kartkartėm kokiose bibliografijose, ir vis randu ar tai, kas buvo iškritę iš galvos, ar kas – net neskaityta. 

1 (buvau skaitęs, bet visai užmiršęs)

Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės straipsnis „Pasiaukojimo didybė: Bronius Krivickas – poetas, partizanas, politikas“ pasirodė jau kai buvau baigęs rengt Broniaus Krivicko raštus, 1999-ų pabaigoj, gal net jau buvo išėjusi knyga, nebeatsimenu. Tame rašiny yra viena citata, kurią būtų buvę galima pasitelkt įvade, – kaip liudijimą, kad BrKr poezija 1950-tinių pradžioj sklido ne tik tarp partizanų, bet ir plačiau, o svarbiausia – kaip ji buvo suvokiama, su kuo gretinama. Pastraipa iš to straipsnio:

1951 m. pavasarį į Aukštaitiją atvykęs LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis įpareigojo Rytų Lietuvos srities vadą Joną Kimštą atnaujinti spaudos leidybą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį į Biržų girią atkeliavo Vyčio apygardos pasiuntiniai, kurie pakvietė biržiečius, papiliečius, pandėliečius ir panemuniečius partizanus įsijungti į LLKS. Buvo įkurta Pilėnų tėvūnija, o Bronius Krivickas tapo Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies viršininku [buvo pasiūlyta tapti, oficialiai tapo vėliau]. Palikęs Biržų girią ir joje partizanavusį brolį Joną, poetas atvyko į Panevėžio rajono Taruškų mišką ir ten nuo 1952 m. pradėjo leisti partizanams skirtą laikraštį „Laisvės kova“. Kaip vėliau užsiminė Juozas Šibaila, pakeliui poetas „išdalijo“ savo kūrybą. Vienas toks poezijos rinkinėlis, pasirašytas Rivaišo slapyvardžiu, atiteko pandėliečiams partizanams, o netrukus jį jau skaitė Pandėlio vidurinėje mokykloje susikūrusios pogrindinės organizacijos nariai. „Savo eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį. Ypač stiprios yra satyros, kurios negailestingai plaka visą „mūsų šviesią ateitį“, „tėvą“ ir visus jo paklapčius, pradedant nuo eilinio skrebo, baigiant jo artimiausiais batlaižiais. Buvo nemaža eilėraščių, vaizduojančių partizanų gyvenimą, jų vargus, kurie savo nuoširdumu, tėvynės meile ir neapykanta priešui yra nesulyginami dar nei su vienu mano skaitytu tarybiniu eilėraščiu. Yra ir Gėtės vertimų, kurie taip pat atvaizduoja kovas prieš tironus. Šią knygą gavau gana sunkiai, nes jos Lietuvoje tėra vos keli egzemplioriai, todėl galiu didžiuotis, kad buvau vienas iš pirmųjų, ją perskaičiusių. Ją daviau perskaityti kai kuriems mūsų vyrams. Dabartiniu laiku gausiu romaną „Laikų griūty“, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje „Laisvės kova“)“, – rašė pogrindinės organizacijos vadovas Kazys Daugelavičius. (Dienovidis, 1999 XII 17–23, nr. 45/46, p. 6)

Ta pati citata pasitekta ir Gaškaitės-Žemaitienės straipsny „Pogrindinės jaunimo organizacijos Pandėlio vidurinėje mokykloje“, kuris buvo paskelbtas žurnale Genocidas ir rezistencija 2000 ir 2001 metais. Pirmoj straipsnio daly galima sužinot ir tų pandėliečių partizanų pavardes, ir kas per organizacija buvo susibūrusi Pandėlio mokykloj. Citata – iš Kazio Daugelavičiaus 1952 XII 30 laiško Vytautui Vaičekauskui, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 693, l. 110.

Kokios nors KazD biogramos neradau, tik kad buvo nuteistas 25-eriems. — Vienas sakinys iš tos citatos ypač svarbus, vėl įžiebęs užgesusią viltį: „Dabartiniu laiku gausiu romaną ‘Laikų griūty’, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje ‘Laisvės kova’).“ BrKr raštuos tėr ištrauka, „Dvi mirtys“, kuri buvo skelbta Laisvės kovoj (1952, nr. 1/2, p. 15–19). Spėliojau, kiek to romano BrKr buvo parašęs; remdamasis Juozo Šibailos rašytu nekrologu dariau išvadą, kad tebuvo pradėjęs („Mintyse jau nuškicuota atskiros scenos, epizodai, veikėjų paveikslai. [...] Tik kasdieninis darbas neleidžia susikaupti ir perkelti į popierių“); o gal klydau? nors gal ne. Ech, vis pasvajoju: ima ir išnyra iš žemės bidonas su LLKS Rytų Lietuvos srities archyvu, kurį Krivickui, kaip visuomeninės dalies viršininkui, privalu buvo kaupt, tvarkyt ir saugot; o ten, šalia dokumentų, ir kokia dėželė su paties BrKr raštais. — Taip, labai juokinga svajonė.

2 (buvau neskaitęs)

Moksleiviui Kaziui Daugelavičiui 1950-tinių pradžioj atrodė, kad Krivicko eilėraščiai stipresni už Maironio; Krivicko bendramokslis universitete Vincas Natkevičius 1992-ais baigdamas paskaitą „Broniaus Krivicko poezija“ XXXIX Europos lietuviškųjų studijų savaitėj Berwange irgi paminėjo Maironį:

Negalima atsistebėti Krivicko patriotine poezija. Kažin ar per stipriai pasakysiu, jei teigsiu, kad ji kai kuriuo požiūriu yra viena mūsų patriotinės poezijos viršūnių? Šitas požiūris – Krivickas mums davė epiškai lyrinės poezijos, kurioj įstabia poetine jėga atskleidžiamas lietuvių tautos didvyriškas priešinimasis komunizmui. Ši poezija niekieno iki šiol pas mus nepralenkta. Jei mes linkstam mūsų patriotinėj poezijoj įžvelgti dvi viršūnes – Maironio ir Brazdžionio, tai su Krivicko poezija iškyla trečioji šios poezijos viršūnė. – Egotistinė Krivicko poezija taip pat nepaprasto kūrybiškumo, nes giliai išgyventa ir perduota nenudėvėtu savitu žodžiu.

Nebuvau skaitęs šito teksto, rašyto remiantis dar tik pabirom publikacijom, daugiausia Sietyne; pirmąkart paskelbtas jau po Natkevičiaus mirties išleistoj jo darbų rinktinėj Plyksniai ateitin (Aidai, MMII [= 2002]), p. 382–399. 

Post scriptum 2021 III 3 gavau el. laišką:

Laba diena,

esu R[...] S[...], rašau magistro darbą apie rezistencines patirtis Broniaus Krivicko ir Dianos Glemžaitės eilėraščiuose.

Kreipiuosi į Jus, Krivicko raštų sudarytoją, su prašymu, gal galėtumėte nukreipti, ką (kur) šia tema dar pasiskaityti?

Apie Krivicko poeziją skaičiau Jūsų, Tūtlytės, Jakaitės ir Čiočytės tekstus (taip pat ir tai, ką pastaruoju metu parašė istorikai). Apie partizanių poeziją tyrimų beveik neradau (nors Daujotytė knygoje Parašyta moterų rašo apie Glemžaitę).

Galbūt turite rezistencinės poezijos tema susidaręs kokį bibliografijos sąrašą?

Atsakiau bibliografijos sąrašo neturįs; pasiknaisiojęs galvoj, pavartęs porą aplankų, pavadintų BrKr ir Indriliūnas: įv. publikacijos ir kt., paminėjau keletą rašinių apie Krivicko poeziją – Audingos Peluritytės, Giedriaus Viliūno, Tomo Taškausko. — Ir pradėjau galvot: o, įdomu, ji vartė 1999-ais Pasvalio viešosios Mariaus Katiliškio bibliotekos išleistą Bronius Krivickas: bibliografija, 1935–1999, ar ieškojo lnb.lt esančiam LNB kortelių vaizdų kataloge, Bibliografinėj 1994–2002 metų Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazėj, kas nuo 2003-ių – Nacionalinės bibliografijos duomenų banko Analizinės bibliografijos posistemy Straipsniai? Nepaklausiau. Negražu būt kabinėtis, „egzaminuot“. — Taip, pãbira; ir dar reikia žinot, kur ieškot. O gal vertėtų imt ir padaryt tinklaraščio įrašą, skirtą BrKr bibliografijai? (Sietyno bibliografija, gal ir nepagrįstai spėju, kai kam praverčia?) Fiksuot ne visas publikacijas, tik stambesnes, reikšmingesnes, rinktinę bibliografiją padaryt; prie kai kurių pozicijų dar ir kokią pastabą būtų galima prirašyt. — Visokių darbų žmogus prisigalvoji, tik kas ir kada juos padarys? Be to: ar kam nors toks dalykas praverstų?  

(1208) Der Zeitgeist: 1955-ų pabaiga, Vilnius

erskaičius ar išgirdus: Adolfas Nezabitauskis, pirmiausia: knygos apie Basanavičių, pirmosios dr-o JB biografijos autorius (1938, fotogr. perleid. 1990; 2[3]-ias leid. 2001); kitõs jo knygos, apie Vilniaus bažnyčias, pasirašytos dviguba Zabičio-Nezabitauskio pavarde, nesu skaitęs; balažin kodėl? gal tais pačiais 1940-ais išleistas Mikalojaus Vorobjovo Vilniaus menas čia kuo nors dėtas (šitos knygos švietalas buvo, galima sakyt, vadovas po Vilnių studijų metais)? Bet ne apie tai šis įrašas.
Ir ne apie tai, kad nors popierinėj VLE nėr AdZ-N, jo biograma galėtų atsirast virtualioj vle.lt; ir ne apie tai, kaip mums dabar derėtų rašyt šio žmogaus asmenvardį: ar paisyt, kad per susilietuvinimo bangą prieš Nezabitauskį prisidėjo Zabitį.
Dviguba pavarde buvo pasirašytas ir Lietuvių archyve paskelbtas jo rašinys apie kultūros ir meno turtų naikinimą per pirmąjį sovietmetį (rimtas liudijimas, nes rašytas buv. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos prie Švietimo liaudies komisariato viršininko). Greičiausiai šitas tekstas dažniau buvo primenamas per tardymus 1949-ais (sovietiniame Mosėdin perkeltos Skuodo vidurinės mokyklos direktoriaus pase jau buvo vienguba pavardė su pakeista galūne: Nezabitauskas; tokia užfiksuota ir leidinio Lietuvos gyventojų genocidas IV tome): suimtas VII 25, kalintas Kretingoj ir Vilniuj, Ypatingojo pasitarimo XI 2 nuteistas 10 metų lagerių.
Ir lt.wikipedijoj, ir Lietuvos archeologijos draugijos puslapy, kur yra jo šios srities darbų bibliografija, ir Iškiliuose Telšių rajono žmonėse, ir dar kitur rašoma, kad į Lietuvą grįžo 1956-ais. — Ne, truputį anksčiau: paleistas iš lagerio 1955 X 12, į Lietuvą, tiksliau – Vilnių grįžo po šešių dienų. — Dienovidžio savaitrašty, 1991-ų nr. 30 (VIII 2–9), p. 5 buvo tokia Aušros Mockevičiūtės parengta publikacija: „Nei pakartas, nei paleistas: Adolfo Nezabitausko užrašai-pastabos, grįžus iš Abezio 18.X.55, Vilnius, 1955 m. spalis–gruodis“ (kelios pastabos ir iš 1956-ų pradžios).
Kas išgyventa tremty, lageriuos – palygint daug liudijimų, nors ir užfiksuotų vėliau, kaip atsiminimai, kurie dažniausiai baigiami aprašant grįžimą į Lietuvą. O kaip jautės buv. tremtiniai, kaliniai grįžę? Yra Nijolės Gaškaitės post mortem išleistas autobiografinis romanas Dabar ir visados (2001; čia prof. Onos Vovierienės rašinys tą kūrinį). Tikriausiai ir daugiau liudijimų yr, tik: arba neskaitęs, arba dabar į galvą neateina. Bet žmogaus atmintis įnoringa – iškraipo lyg ir saugodama; todėl ypatingos vertės turi užrašai, radęsi bemat. Tokie, kaip Zabičio-Nezabitauskio. — Keletas gabaliukų, iš kurių ne tik užsirašančiojo savijauta, bet ir to laiko dvasia matyt (kas žmogui svarbiausia būdavo grįžus? – rast darbo):

19.X.55. Nuvykau pas LTSR Švietimo ministerijos mokyklų valdybos viršininką pasiteirauti dėl darbo gavimo. Pasakė, kad mokyklose vakuojančių vietų lituanistams yra. Deja, ant rytojaus nuvykus pas kadrų skyriaus viršininką (Barauską?) man pranešė asmeniškai, kad vidurinėje mokykloje vietos gauti nebus galima. Priežasčių nenurodė.
28.X.55. Ieškodamas darbo Vilniuje, atsilankiau Gedimino pilyje ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. Po daugiau kaip dešimt metų matyti paminklai man padarė begalinį įspūdį. Iš Gedimino pilies griuvėsių dvelkė lietuvių garbingos praeities dvasia (tarp kitko, kažkas sargybų būsto sienose juodu tepalu įrašęs šiuos du įrašus: 1. „Pilie, amžiai slenka, o tu tebestovi dar vis“ ir 2. „Pilie, tavo garbingi vyrai triuškino teutonus ir valdė rusus“.) Pilies stovis pusėtinas: švaru, tvarkinga, tik vietomis griuvėsiai prašosi restauracijos – sustiprinimo. [...]
1.XI.55. ... Šiandien darbo ieškodamas nuėjau į LTSR Mokslo Akademiją ir Lietuvių literatūros ir kalbos institutą. Norėjau tuo reikalu pakalbėti su akademijos viceprezidentu prof. Žiugžda ir instituto direktorium prof. Korsaku. Deja, nei vieno, nei kito neradau. Grįždamas į „mokslininkų namus“ pasitikau Petrą Vaičiūną... Niūriais veidais trumpai pasikeitėme mintimis. Kažkoks slogutis slegia, lyg baisus akmuo. Nėra Lietuvos: visur svetimi ir svetimi... Tad ir Petras padarė pastabą: „Kas iš to, kad grįžai. Žinoma, bent laisvai judėti gali“. Paskui trumpai pasipasakojo savo gyvenimą ir vargus: esąs paralyžuotas ir gyvenąs iš žmonos uždarbio. Prašė užeiti pakalbėti.
2.XI.55. ... Nuėjau į Antakalnį, į Lietuvių literatūros ir kalbos institutą ir čia pasimačiau su kalbos sektoriaus vedėju Ulvydu. Prašiau darbo, bet nieko tikro neatsakė, nes etatų nesą, o žodžių rašymo sąmata einanti prie galo. Darbo klausimu patarė kalbėti su prof. Korsaku, instituto direktoriumi, ir prof. Žiugžda, akademijos viceprezidentu... Patarė blogiausiu atveju kreiptis į Valstybinę grožinę leidyklą, ir ten pabandyti gauti darbo.
O visi tie ponai nežino, kad aš iš darbo lagerio grįžau ligotas (ir dabar vaikščioju svirduliuodamas), apiplyšęs, išstumtas iš gyvenimo, ir visa, kas ant manęs yra (šioks toks kostiumas, vasarinis apsiaustas, ankšti ir spaudžią amerikoniški pusbačiai), – tai švogerio A.J. [Adolfo Jucio, vedusio Sofiją Nezabitauskaitę] dovanos. Jo ir kito švogerio P.G. [Pauliaus Galaunės, vedusio Adelę Nezabitauskaitę] dėka aš ir palaikau savo gyvybę.
Ach, koks beviltiškas ir slegiantis gyvenimas! Kodėl aš taip niekam nereikalingas žmogus? Visi mano bičiuliai važinėja „moskvičiais“, „pobedomis“ ir „zimais“, o aš velkuosi gatvėmis su svetimais apšepusiais drabužiais, kamuojamas sklerozės (švilpesio galvoje), sverdėdamas į šalis ir visiškai nematydamas ir neturėdamas galimumo gyventi ir valgyti. Mat, iš tikrųjų, juk nieko neturiu, viskas (drabužiai, baldai, biblioteka) žuvo.
4.XI.55. [...] Vakar norėjau pamatyti Gedimino pilies kasinėjimus, bet, deja, nebeliko, nes prakasos buvo užverstos prieš Spalių šventę. Vakare buvau pas Vilniaus universiteto prorektorių prof. Jankauską. Ilgai kalbėjome įvairiais klausimais ir priėjom išvadą, kad pasaulyje nėra jokios tvarkos, kad jis artėja į baisią katastrofą, jei nepavyks išvengti karo ir jei Ženevos pasitarimai neduos jokių teigiamų rezultatų.
18.XI.55. Su seseria Zose nuvykome pas prof. Jablonskį... dėl darbo. Jis pasakė, kad čia jokio darbo jis negali duoti, nes jis nėra joks viršininkas. Pažadėjo pakalbėti su prof. Žiugžda dėl senųjų dokumentų vertimo į rusų kalbą (iš „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ ...)
Šiandien vakare pasivaikštinėjau Vilniaus gatvėmis: puošnios jos, šviesios, pilnos „pobedų“, „moskvičių“ ir „zimų“. O tačiau kažin kodėl taip viskas svetima ir šalta. Atrodo, lyg Vilniaus mieste gyvena kokia tai svetima dvasia, atrodo, kad šis miestas yra skirtas kažkokiam neišvengiamam kompromisui: jis turi mirti ir naujai gimti. Gatvėse vaikšto daug žmonių, bėginėja į krautuves ir ieškosi ko nors sau nusipirkti. Puošnių žmonių tarpe maišosi daug ir su maišiukais, apsirengusių su vatinukais ir prastais drabužiais. Apie dvi valandas vaikščiojęs grįžau namo liūdnas ir vienišas. Nors jau mėnuo laiko praėjo, bet dar darbo susirasti nepavyko... Kiekvienas sutiktas šypsosi, o kuo greičiau nori nuo tavęs nueiti. Sustabdo ir sveikina tik smalsumui patenkinti: „Iš kur gi sveikas grįžai?“ Smalsumą patenkinęs dar priduria: „O vis dėlto tu gerai dar atrodai!“ Gerasis bičiulis pamiršta paklausti: „Ar turi kur nakvoti?“ arba: „Ar ne alkanas?“ Tuščia jų...
21.XI.55. Šiandien rengiausi eiti į Kultūros Ministeriją ieškoti darbo paminklų apsaugos srityje, pvz., istorinių paminklų dokumentacijos srityje. Apėmė kažkoks netikėtas optimizmas, mat, galvoju šitaip: jei iš tikrųjų rimtai vykdoma paminklų apsauga, tai yra reikalingas platus ir kruopštus darbas. Aš, kaip supratęs senovines kalbas (lotynų, graikų, gotų, bulgarų, rusų, lenkų, latvių, prūsų, prancūzų, vokiečių, sanskritą) ir apskritai susipažinęs su paleografijos klausimais, pilnai galėčiau rinkti ir tvarkyti tų paminklų dokumentaciją, bet ne be reikalo sakoma: gerais norais ir pragaras grįstas... Analizuodamas save aš prieinu prie liūdnų išvadų: lyg Lermontovas jaučiu savyje kažkokį dualizmą, kuris manyje reiškiasi visose gyvenimo srityse: mintyse jaučiu milžino dvasią, o realybėje bijau susitikti su žmonėmis; idėjom baisiai myliu ir gerbiu žmones, o tikrovėje susidūręs nekenčiu ir niekinu. Tiesiog laikau daugelį žmonių begaliniai kvailais ir paikais. Iš tikrųjų tai yra klaidinga pažiūra: visi žmonės yra verti didelio dėmesio, visuose juose yra daug išminties, proto ir širdies.
22.XI.55. ... Aš tikiuosi 2–3 metų laikotarpiu parašyti 2 mokslo darbus maždaug šio turinio: Lietuvių–lotynų lyginamoji gramatika (Monumenta linguistica Lituanica et Latinica) ir Lietuvių–lotynų–slavų kalbų studijas (Studiae Lituanica–Latinica–Slavica). Kiekvienam veikalui numatau po 20 lankų. Dieve, duok jėgų, valios ir ištvermės šiems darbams atlikti savo mielos tėvynės Lietuvos ir viso pasaulio mokslo gerovei ir Tavo, Viešpatie, garbei! Tos viltys duoda man jėgos ir noro gyventi. Kartu reikėtų sudaryti ir tų trijų kalbų etimologinį žodyną. O Dieve, jei būtų sąlygų, kaip norėtųsi dirbti mokslo darbą! Bet juk tai tik svajonės ir sapnai, kada jau visas mėnuo negaliu susirasti sau darbo duonos kąsniui užsidirbti. Ar negalima pasakyti, kad spes mater stultorum est...
1955.XI.27. Prof. K. Jablonskio rūpesčiu ir pastangomis nuo 24.XI. pradėjau versti į rusų kalbą Lietuvos TSR istorinius šaltinius, kurie versti iš lotyniškų ir vokiškų originalų... [...]
1955.XII.9. Štai jau kiek dienų, kaip verčiu „Lietuvos TSR šaltinių“ pirmuosius keturis skyrius į rusų kalbą. Normaliomis sąlygomis gal tai ir nieko, bet mano turimose sąlygose tas darbas yra nepaprastai sunkus ir varginantis. Pirma, neturiu jokios pagalbinės medžiagos, antra, nė jokių knygų. Taigi, versk, žmogau, iš lotynų, senovės vokiečių kalbų kronikas (Dusburg, Henrikas Latvis, Dlugošas, Rimuotoji kronika ir daug kitų), neturėdamas nieko: nei pieštuko, nei plunksnos, nei rašalo, nei sąsiuvinio, nei nė vieno žodyno, nei nė vienos knygos, nei, pagaliau, sveikatos, nes po ištisos dienos sėdėjimo galva įkaista kaip ugnis. [...] Per tą laiką dar bandžiau daryti žygių dėl darbo suradimo, tačiau be pasekmių. [...]
1955.XII.12. ... nuėjau į Universiteto biblioteką pasiieškoti vertimų lotyniškųjų tekstų... Juos visus katalogo skyriuje suradau, bet negalėjau paimti, nes nustatyta tvarka duodami tik universiteto darbuotojams. Tą pačią dieną teko atsilankyti rankraščių skyriuje. O tempora, o mores! Senos knygos rūsiuose suverstos, nesutvarkytos. Paskui nuėjau į Akademijos biblioteką. Taip pat tvarka ne pavyzdingiausia. Reikėjo Dlugošo kronikos. Radau. O naujesnių leidinių nėra. Kataloge kai kurios kortelės be numerių. Nepriklausomos Lietuvos knygos visos spec. fonde ir jų negalima naudoti be leidimo ir tikslaus nusakymo, kuriam tikslui. Nieko lietuviško nei akademijoje, nei universitete: nė vieno mūsų veikėjų ir kunigaikščių portreto. Tik dar kiek girdėti lietuvių kalba. Bet ir ji jau kampininkė. Sekmadienį buvau pas seną pažįstamą Dumčių. Maloniai pasikalbėjome. Be to, aplankiau sergantį bibliografą Kisiną. Malonu nors trumpai pakalbėti su senais pažįstamais, bet ir jie vengia tokių „raupsuotųjų“ kaip aš. Oi, kokiuose varguose skęsta mūsų tėvynė ir mūsų žmonės! Lietuva ir jos kultūra miršta...
1956.I.15. Nemoku žodžiais pasakyti tos nuotaikos, kurią aš gyvenu grįžęs iš lagerio. Esu nei paleistas, nei pakartas. Daugybė jausmų ir nuotaikų pinasi į vieną bendrą pesimistinę nuotaiką ir tiesiog nebesimato tikslo gyventi ir vargti. Reikia gyventi svetima sąskaita, darbo gauti negalima, nors jau seniai jo ieškojau ir dabar tebeieškau. O iš šeimos gyvenimo likę tik šipuliai. Žmona Aldona išpardavinėjo baldus, drabužius, o visa kitą sunaikino.

1956 II 4 užsirašė, kad sausio paskutinę dieną išvykęs iš Vilniaus į Šiaulius – „tarnauti ‘Aušros’ muziejuje vyr. saugotojo pareigose“.
— nežinau, tik nuojauta tokia: kad posakis nei pakartas, nei paleistas net labai tikęs grįžusio tremtinio ar katorgininko savijautai/savivokai įvardint – ar ne dauguma būtų pritarę? O der Zeitgeist detalėse: graffičiuose, užverstose perkasose, pokalbių nuotrupose etc.

(1202) Eilėraščių istorijos, vii: Knuto Skujenieko „Boldinas rudens“ = „Boldino ruduo“

ėr šito eilėraščio dvikalbėj Knuto Skujenieko eilėraščių rinktinėj es pabiju tālos ciemos = aš esu toli viešėjęs (sud. Vladas Braziūnas, 2004); gal net nebuvo skelbtas jokiam rinkiny, nes KnSk Rakstuos įdėtas, regis, paskutinian toman, kurio paantraštė Dzeja, vēstules, miscelāniji (2008, p. 215–217; dėkui, Vladai, už kopiją!).
— 1991-ų pavasarį Šiaurės Atėnų redakcijon, kuri tuolaik buvo Pylimo gatvėj tam pačiam pastate kaip Atgimimo redakcija, atkeliavo laiškas iš Šiaulių – Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė atsiuntė du „Laiškus už praeities į dabartį“. Praeitis šiuo atveju – septyneri nelaisvės metai, kai kalėjo Rusijos Federacijos Kemerovo srities, Irkutsko srities ir Mordovijos lageriuos (1958–1965); vienas laiškas vadinos „Prancūzija“, kitas – „Broliai latviai“. „Broliuos latviuos“ (ŠA, 1991 V 15, nr. 19, p. 3) prisimenamas tas KnSk eilėraštis; praeities tikslesnė vieta – Mordovijos lageris; tikslesnis laikas – greičiausiai 1963-ių ruduo, o gal 1964-ų.

Noriu versti latvių poetus, – sakau ir einu pas Ainą. Ji ruošia pažodinius tekstus Olgai Vsevolodovnai [Ivinskajai, Pasternako draugei ir mūzai (jei neklystu)].
Aha, Vizma Belševica: „Kalno žodžiai tam, kuris liko lygumoje“. O čia dar vienas – „Baladė apie bailį“ – „Pasitaikė šalimais jiems mirti, savo krauju velėną pagirdyt. Viena kulka narsuolį pakirto, dvi pataikė į bailiojo širdį“. Didvyriški eilėraščiai, kažkodėl nesinori jų imti iš Ainos rankų. Aina – „beldikė“, pati pasigyrė bendradarbiaujanti su operatyvininku.
– Aina, duok ką nors, tik ne Belševicą.
– Tada versk mano bendrabylį Knutą Skujenieką. Žinai tokį poetą?
– Iš kur galiu žinoti?
– Nieko tu nežinai šitoje skylėje tūnodama. Va – Knuto eilėraštis. „Boldino ruduo“.
[KnS-ko eilėraštis „Boldinas rudens“, dedikuotas puškinistui prof. Sergejui Bondi, buvo išspausdintas savaitrašty Literatūra un Māksla 1962 II 10; tų pat metų balandį būsimasis Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius Knutas Skujeniekas buvo suimtas, o metų pabaigoj nuteistas už vad. antisovietinę veiklą septyneriems metams (kaip ir Gaškaitė) ir atsidūrė Mordovijoj; iš kur minimoji Aina (greičiausiai Aina Zābaka) gaudavo poezijos? – gal jai atsiųsdavo iš Latvijos? — Štai tas Skujenieko eilėraštis:

Vējš kauc un kauc... Jau kuro dienu lietus...
Un ceļi rūgst kā maizes mīkla abrā.
Aiz loga skumjā, tukšā puķu dobē
Liec zemu galvas piemirkušās astras.
Pat zirgam stallī nemierīgi sapņi,
Tam rādās birzis, skrējiens trakos auļos
Un slaidkājainie suņi, lapsu dzenot...
Kur tagad izjāt? Lietus aizsedz rūtis
Ar pelēkām un asarainām restēm.
Pa apkārtējiem ciemiem plosās mēris.
Un tātad – cietums. Vienīgais, kas atliek –
Laist spārnos domu, kuru nevar saistīt,
Tad tai no spārna izraut cietu spalvu,
To ilgi, ilgi asināt un iešķelt,
Lai, tiklīdz smaile aizskar balto lapu,
Tek dzeja līdzenā un tīrā straumē.
Vējš kauc un kauc... Bet diena lēni rokas
Un slēpjas nobirušās kļavu lapās.
Brien vakars, smagām kājām stigdams dubļos.
...Pie sveces baltā kakla sīku liesmu
Liek nervoza un sadrūmusi roka.
Pa baļķu sienām garas ēnas dejo,
Un vienmērīgi lietus klauvē logā
Jau kuro dienu... Ziņas nāk tik reti
Pa tāliem, izrūgušiem krievu ceļiem...
Ir tikai grāmatas un vientulība,
Un tālas ainas, tāli, jauni vārdi,
Kas lēnām krājas, pilda spalvas smaili.
Cik grūti vārdi dzimst, cik strauji aug!
Kā viņi skrien, kā klūp, kā mirst un atkal ceļas,
Iet sāņus, dodot vietu citiem, īstiem!
No tumšā kakta kā no tumšas dzelmes
Peld smaga brigantīne melnām burām
Ar skopā bruņinieka zeltu.
Un vara patvāris ar garo krānu
Sen nav vairs patvāris – tas Komandors,
Kas metāliskā balsī tiesu vēstī
Un pastiepj smagu, nežēlīgu roku.
Vējš kauc un kauc... un kaktos ēnas trīso,
Tās cīnās kaujā, dejo menuetu,
Tās zvērē mīlu, kārtis slēpj zem galda
Un raktuvēs zem važu svara liecas —
Cik daudz šo ēnu! Cik tās visas spilgtas!
Un katra nāk un prasa savu tiesu.
Kā viņām atteikt, sengaidītām ēnām!
Jau roka tirpst, jau acīs ielīp gurdums,
Bet ēnas nāk un nāk un neredz gala.
Jau čaklā svece izraud sevi sausu,
Bet ēnas prasa aizdegt jaunu sveci,
Un vēl pie jaunas sveces baltā kakla
Ceļ liesmu nervoza un iedvesmota roka.
Vējš kauc un kauc... Un krājas lapu kaudze:
Cik ražens lapkritis ir šajā naktī!
Rīt tās bez saules dzejas zeltā mirdzēs,
Līdz atkal vakars nāks, nāks atkal ēnas,
Nāks atkal vārdi, ass uri mokošs nemiers,
Un atkal domu birzis nobirdinās
No saviem zariem nobriedušas rindas.
Vējš kauc un kauc... Deg sprakstot trešā svece.
Vēl ēnas nāk un prasa jaunu spalvu,
Un jaunu spalvu asina un iešķeļ
Bezgala nogurusi, mēma roka.
Jau pirmie gaiļi dzied. Caur lietus režģiem,
Caur vēja auriem, cauri pusnakts vārtiem
To tālā dziesma vēstī jaunu rītu.
Miegs atnāk ritam līdz. Bet vēl pat sapnī
Uz segas roka raksta, raksta, raksta...
Vējš kauc un kauc... Teic, mana laiskā roka,
Tu spētu reiz tā nogurt?...]

Neprašysiu Ainos pažodinio vertimo. Kaip nors pati manysiuos.
Kasame bulves. Lynoja. Vagos ilgos, rodosi, jų galai įsiremia į dangų, iš kurio nesustojamai žliaugia įkyri drėgmė. Prisigretinu prie nešnekiosios Vilmos. Tikra Juozapota, tik jos Petriukas dar gyvas – gretimame lageryje dvidešimt penkerius metus skaičiuoja.
– Vilma, ką reiškia žodis „stallī“?
Vilma dėbteli iš po surauktų antakių. Prakauli, pražilusi, rankos kaip gysloti kabliai – nieko nereiškia bulvių maišą įversti į mašiną. Vos suspėju šalia jos.
Pasakys žodį, ir vėl tyli, niekada daugiau kaip trijų žodžių iš eilės neištaria.
Pradedu beviltiškai atsilikti. Ir vaga pasitaikė derlinga – kas žingsnis krepšys. Karštligiškai kapstau rankomis, mintyse įsakinėdama pirštams greičiau judėti. Vos ne keturiomis einu per vagas.
– Vilma, o „birzis“? – beveik verkdama šaukiu jai į nugarą. Vilma tyli, lyg nenugirdusi, tik greit perlipa į mano vagą ir surenka bulves. Štai jau kasame greta.
– Paldies, – sakau, braukdama prakaitą. – Bet tu man neatsakei.
Vilma jau vėl priešakyje. Numeta per petį lyg bulvę kokį žodį ir vėl tyli. Tempdama purviną krepšį, rikiuoju žodžius: „Vėjas kaukia ir kaukia... Jau kiek dienų lyja. Išbrinko keliai lyg tešla duonos geldoj... Lietus langus uždengia vinguliuojančiom ašarų grotom...“ Ir eilėraštis išsilieja, savo sparnais nunešdamas mane tolyn nuo klampaus lauko. Kažin, ką dabar gretimame lageryje rašo Knutas Skujeniekas? „...Sakyki, mano išlepus ranka, ar galėtum tu šitaip pavargti?“ Kartoju jo žodžius, nepastebėdama, kaip niūri diena eina į pabaigą.

Traukinys dejuodamas linguoja į šonus, krūpčioja bėgių sandūrose. Senasis Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Stulbinantis grįžimas į praeitį.
O visgi keista – kas išsaugojo ir atvežė į kalinių suvažiavimą tą lagerinį sienlaikraštį? – sakau kalėjimų bendražygiui Stasiui [Stunguriui?].
– Po trisdešimties metų, po to, kai Olga Vsevolodovna parašė knygą [tikriausiai turima omeny Paryžiuj 1978-ais išleista Годы с Борисом Пастернаком: В плену времени], paimti ir patėkšti lyg purvo gniūžtę tą jos lagerinę „kūrybą“?
– Kažin, kiek toje salėje buvo saugumiečių? – klausimu į klausimą atsako Stasys.
Neapykanta degančiomis akimis „Pamiatj“ oratoriai, „tikrieji marksistai“, dėkojantys komunistų partijai už pertvarką, monarchistai, svajojantys apie kazokų imperiją, naujieji demokratai, metantys aistringą iššūkį komunizmui, buvę provokatoriai – „seksotai“, specpsichiatrinių ligoninių kankiniai – ko tik nebuvo toje salėje.

Eisiu padraugauti su latviais, – sako Stasys. – Jie važiuoja gretimame vagone.
Nešnekūs, neišsimiegoję žmonės gūžiasi vagono tambūre. Žvarbus priešaušris. Traukinys ilgai stoviniuoja Rygos priemiesčiuose. Perone pasiveja du vyrai. Susipažįstame.
– ...ieks, – sako vienas, paspausdamas ranką.
– Negaiškite, nelydėkite mūsų, – sakome latviams. – Ryga mums jau beveik namai. Malonu buvo susipažinti.
Latviai nueina į lynojančią naktį.
– Tas latvis gerai moka lietuviškai, – sako Stasys. – Poetas. Mūsų laikais buvo Mordovijoje.
Kokia jo pavardė? – klausiu nuo rudeniškos drėgmės stingstančiomis lūpomis.
– Taigi sakė, ar negirdėjai? – juokiasi Stasys. – Knutas Skujeniekas.
– Knutas Skujeniekas?!
Tolumoje dūluoja du siluetai. Žiūriu jiems įkandin. Taip daug būčiau norėjusi pasakyti. Tačiau ką gi aš būčiau pasakiusi? Apie išdavikę Ainą ir apie tą rudenį? Ar apie tą beviltišką tremties naktį, kai pavargusi ranka vis „rašo ir rašo“? Ką apie tai galima pasakyti? Visa tai jau seniai yra nugrimzdę į atminties šulinį, kur lyg balti akmenys gražiai guli šalia vienas kito mūsų jaunystės atradimai: pasiaukojimo ir išdavystės skonis, vilties saldybė, atskiesta klastos tulžimi, prarasto laiko miražas, susiliejantis su geidžiamos ateities vizijomis. Ir poezijos galia, tąsyk taip ryškiai, lyg amžinybės kristalas, sušvitusi virš susiskaldžiusio, žiauraus, besiblaškančio ir klystančio pasaulio.

Nei tada, nei vėliau taip ir nepaklausiau Nijolės Gaškaitė (o progų juk buvo), ar yr jos archyve užrašytas šito Knuto Skujenieko eilėraščio vertimas. Kad jis buvo galvoj, ir širdy (atsiprašau už skambų žodį), – taip, buvo, ir tikriausiai iki vertėjos gyvenimo pabaigos. — O KnS apie 1963–1969 metus, praleistus Mordavijos lagery, yra išpasakojęs Guntarui Godiniui; jų pokalbis „Ten aš jutau, kaip sukasi žemė“ buvo skelbtas Proskynoj, 1990, nr. 4, p. 245–249 (iš latvių kalbos vertė Nijolė Sisaitė).
P.S. Apie ką tas kitas jos laiškas iš praeities į dabartį? Surašytas kaip pokalbis su mergina Mordavijos lagery ir vėliau jos bute Maskvoj; galima suprast, kad ta mergina – Irina Jemeljanova, Olgos Ivinskajos dukra, nuteista sykiu su motina; minimas ir sužadėtinis Žoržas – Georges Nivat, išskraidintas iš Sovietų Sąjungos Prancūzijon likus porai dienų iki vestuvių, ir Vadimas Kazovojus, irgi Mordovijos kalinys, vėliau tapęs jos vyru. Paskutinė to laiško, pavadinto „Prancūzija“, atkarpa:

Po kruvinojo sausio laikraštis „Le Monde“ [1991 II 21] išspausdino Prancūzijos intelektualų manifestą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atkūrimo [Un manifeste d’intellectuels français en faveur des Républiques baltes]. Po manifestu pasirašė Nobelio premijos laureatai, menininkai. Tarp 62 pasirašiusiųjų – dvi neprancūziškos pavardės. Tai prof. Algirdas Greimas ir poetas Vadimas Kozovojus. (ŠA, 1991 V 8, nr. 18, p. 4)

Yra ir Georges’o Nivat parašas. (Pagalvojau: o Irinos Jemeljanovos atsiminimuos apie Mordovijos lagerius bent kartą paminėta литовка Ниёле?)

(1172) Užparaštė, cliii: šis tas apie kaltinimus rašytojams apšmeižus

ai ėmė virt ta košė, puodan įmetus Mariaus Ivaškevičiaus Žalius, pradėjau kaupt publikacijas manydamas: na, gal ir aš ką sugalvosiu subaksnot. Ne, nieko nesubaksnojau, ir ne dėl to, kad tinginys įveikė, o kad tas nuomonių bukietas ir be mano trigrašio vazon nebetelpantis pasidarė. Ne diskusija tatai buvo, išsiliejimų popuri, estradiškai tariant (prisiminiau rašęs: „Poteisybiniai laikai – kaltūnų laikai; minčių Plica polonica“). Tik jau aistroms aprimus šią savaitę ką tik išėjusiam Naujojo Židinio-Aidų antram numery radau pirmą tekstą, kurį jau galima vadint diskusija: keli skirtingas nuomones turintys žmonės mėgina kalbėtis („Kažkas staugė tyruose ir mes sugalvojome klausyti...“, p. 49–56). Pokalby dalyvavęs Vytautas Ališauskas įvardijo bėdą – nesusikalbėjimo priežastį, nors monologų rinkinį ir vadina diskusija:

Šioje diskusijoje suplakami keli skirtingi dalykai. Pirma – politinės teisės, tokios kaip žodžio laisvė, išraiškos laisvė, minties laisvė (net laisvė neišmanyti, kalbėti niekus). Antra – estetinė atsakomybė. Trečia – menininko moralinė atsakomybė. Mano nuomone, šioje diskusijoje blogiausia ir buvo tai, kad šie dalykai neatskirti. (p. 49) 

(Nelabai suprantu, ką reiškia pasakymas estetinė atsakomybė, bet kad yra bent jau trys plotmės ir vienoj galiojantys argumentai netenka galios kitoj – taip.) Gaila, kad tam NŽ-A pokalby nieks neprisiminė Nijolės Gaškaitės; kaip ir 2002-ais tebemanau, kad jos romanai Užverstų šulinių vanduo (2000) ir Dabar ir visados (2001) apie laiką, kurį dažnai pavadinam pokariu, pasako daugiau nei Roberto Keturakio ir Mariaus Ivaškevičiaus romanai kartu sudėti; tada šiuos autorius paminėjau todėl, kad neseniai, 2002 X 21, teko vest Rašytojų klube vakarą „Du žvilgsniai į pokarį: M. Ivaškevičius su romanu ‘Žali’ ir R. Keturakis su romanu ‘Kulka Dievo širdy’“; taikingesni laikai buvo, nieks kaltinimais mirtinom nuodėmėm, kiek prisimenu, tuolaik nesišvaistė.
— kodėl vis dėlto baksnoju? Todėl, kad beskaitydamas kaltinimus Mariui Ivaškevičiui apšmeižus partizanų atminimą partizanus [pataisyta IV 4, žr. Prano komentarą] prisiminiau, ką Vincas Trumpa papasakojo Daliai Kuizinienei (kalbinamas buvo jau grįžęs Lietuvon, greičiausiai praeito amžiaus pačioj pačioj pabaigoj; grįžo 1997-ais, mirė 2002-ais):

Aš vieną epizodą tik gerai prisimenu [...].
Škėma atsiuntė novelę apie partizanus. Reiškia, 1941-ųjų metų sukilimas, karo pradžioj, prieš vokiečiams ateinant. Reiškia, tas lietuvių frontininkų sukilimas 1941 metų birželio mėnesį, vidury birželio, maždaug, kada visi tie išvežimai buvo didieji, kartu tuo pačiu metu ir sukilimas, ir vokiečių atėjimas – labai turtingas laikotarpis, na. Ir jis tą aprašo toj savo novelėj, reiškia, ir tuos partizanus. Škėma bendrai toks aštrus rašytojas. Jis neidealizuoja jų, kad jie yra žmonės, vyrai, ir pasitaikė ten mergaitė gražesnė, tai jie tuos šautuvus metė į šalį ir pradėjo flirtuot su mergaite. Žodžiu, ir taip pavaizdavo tą, kiek aš dabar atsimenu. Na, ir mes sudėjom, kadangi gera mintis. Aš nebuvau to sukilimo gerbėjas bendrai, kadangi čia jis su vokiečių pagalba, jis suorganizuotas buvo iš Berlyno, iš Vokietijos vis vien ėjo instrukcijos, ką daryt ir kaip daryt. Ne, tos instrukcijos buvo labai žiaurios ir prastos, ne, tokios nacistinės, – įvest tokią santvarką Lietuvoj, kokia buvo Vokietijoje. [...] Kad gavau (mano adresu jis buvo) laišką iš Mykolo ir Vaclovo Biržiškos. Ir žinot, aš labiausiai nustebau, Vaclovas Biržiška, šiaip jau kairus žmogus, liberalas, prijaučiantis mūsų organizacijai [greičiausiai turima omeny Lietuvių Rezistencinė Santarvė] buvo, kaip ir Mykolas Biržiška, visi trys Biržiškos... Tokį piktą laišką, kaip jūs drįstat dėt tokį šmeižiantį sukilimą, novelę tokią. Tai va aš tą epizodą prisimenu gerai. Aš prisimenu gerai, gaila, to laiško neturiu. Per tas keliones... (Vinco Trumpos korespondencija, sud. Daiva Dapkutė ir Dalia Kuizinienė, 2013, p. 298)

Antano Škėmos novelė „Anapus Nemuno“ buvo išspausdinta kultūros žurnale Šviesa, redaguojamam Vinco Trumpos ir Vytauto Sauliaus, 1948-ais (nr. 6, p. 11–12 = AntŠ, Rinktiniai raštai, t. 1, 1994, p. 440–444; komentaruos rašoma, esą yra pagrindo manyti, kad novelės siužetas pagrįstas tikru įvykiu iš 1941-ų birželio, kai Škėma partizanavo Aukštojoj Panemunėj). — Kaip ir kodėl Trumpos atmintis perkūrė Škėmos pasakojimą, atskiras pasvarstymas galėtų būt; kas 1948-ais Biržiškas galėjo papiktint – irgi spėliot teišeina; šiaip Škėmos novelės centrinis įvykis – kad Ignas, vienas iš partizanų, ryžtasi gelbėt kitoj Nemuno pusėj, kur rusai, likusią moterį su mergyte, perplaukia valtim paimt jų, bet be šautuvo; moteris nušaunama, partizanas su mergaite ant rankų paimamas nelaisvėn ir sušaudomas; ankstesnis epizodas, kuris įstrigo Trumpos atminty, kad pas Igną (kuris su pasakotoju įsitaisę vienapus Nemuno šaudo į rusus kitapus Nemuno) atbėga jo mergina, jie paflirtuoja, net pasibučiuoja, – neesminis atrodo, bet gal jis užkliuvo? Kai šaudomasi, negali būt jokių meilių, nes įsimylėjėliai praranda sveiką protą ir beprasmiškai žūsta. O gal nepatiko Škėmos sakinys apie nušautąją: „Moteris gulėjo smėlyje išskėtusi kojas, lyg atsiduodama“? Balažin. O gal pasipiktinta neradus nė žodžio apie kovą už Lietuvos laisvę?
— gal šiek tiek ir paspausti, susidėstė tokie du mintigaliai: (a) abu rašytojai, ir Škėma, ir Ivaškevičius, renkas panašų būdą „sužmogint“ vyrą su šautuvu – ir per santykį su moterim; (b) kad tarp lietuvių egzilų buvo daug, švelniai tariant, nemėgstančių ir Škėmos, ir jo kūrybos – taip, o priežastis kokia? Ar to nemėgimo pirminė priežastis – ne atminty užstrigusi reakcija į minimą novelę? Jei Biržiškas ji papiktino, tai kitus – juolab? Ir tos priešstatos neužglaistė, neištrynė vėlesni kūriniai, tarp jų ir dramos? (Šitas antras mintigalis – tik gryna prielaida, spėjimas.)

(923) Visiškai tarp kitko: apie vieną dieną – 1952-09-21

Facebooke yra Broniui Krivickui skirtas puslapis; jame – ir nuotraukų
iš 2012-02-18 panevėžiečių žygio Br. Kr. takais Raguvos miškuose.
Papildytas parašas: bunkeris – koordinatės: 55.59440, 24.61332,
kurį 1951 m. statė partizanai Stanislovas Šidlauskas-Tigras,
Juozas Blinkevičius-Jaunutis, Bronius Krivickas-Vilnius,
Mykolas Blinkevičius-Nemunas, Vacys Bilys-Dragūnas.
Jame 1952-09-21 žuvo Bronius Krivickas ir Mykolas Blinkevičius.
Šis bunkeris po Atgimimo (apie 1997 m.)
Panevėžio Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos
Istorinės grupės vadovo Antano Šimėno rūpesčiu
buvo atstatytas kaip parodomoji priemonė jaunimui.
Šiuo metu jis vėl sugriuvęs.

akar grįžtant namo vėl iš atminties išplaukė a.a. Vitalija K. Iš Parvalkų, nors ir kitur gimusi; iš ten pat, kur gimęs Bronius Krivickas. Jos iniciatyva ir pastangomis 1999-ais Br. Kr. 80-metį (*1919-11-17; kaip tik tais metais išėjo jo Raštai) Pasvalio viešoji Mariaus Katiliškio biblioteka paminėjo labai rimtai – trečdalis b-kos leidžiamų Šiaurietiškų atsivėrimų lapkričio numerio skirta priminti Br. Kr., 11-19 surengta konferencija, kurioje dalyvavo Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, skaičiusi pranešimą „Gyvybingumo liudytojas“, Giedrius Viliūnas, kalbėjęs apie Br. Kr. vietą lietuvių literatūros istorijoj (pranešimai  paskelbti Šiaurietiškuos atsivėrimuos 1999-12, nr. 9). Ir aš dalyvavau; nieko gero nepasakiau, tik tiek, kad faktų buvau parankiojęs (gal kam bus įdomu, pagalvojau ir įdedu).

1952-ųjų rugsėjo 21-oji
Jau dešimt metų, kai tik atsiranda laisvesnio laiko, domiuosi Broniaus Krivicko kūryba ir gyvenimu. Ir to domėjimosi rezultatas – ką tik pasirodę raštai. Tai, ką maniau esant svarbu, surašiau raštų įžangos ar kituose straipsniuose.
     Šįkart, nenorėdamas kartotis, pamėginsiu sugrįžti į vieną dieną. Broniaus Krivicko mirties dieną. Kai pagalvoji, žmogaus mirtadienis yra savotiškai reikšmingesnis už jo gimtadienį. „...tol, kol mes esame gyvi, mums stinga prasmės [...]. Mirtis galutinai sumontuoja mūsų gyvenimą. Kitaip tariant, ji atrenka iš tiesų reikšmingus mūsų gyvenimo epizodus [...], komponuodama juos taip, kad mūsų bekraštė, miglota ir beformė dabartis virsta aiškia, stabilia praeitimi. Taigi gyvenimas leidžia mums išreikšti save tiktai per mirtį“, – yra sakęs trim metais už Krivicką jaunesnis italų kino režisierius Pieras Paolo Pasolini (1922–1975).
Mirtis atima galimybę šioje žemėje padaryti dar ką nors gera, bet atima ir galimybę suklysti, užbėga už akių mirtinos nuodėmės galimybei. Šitaip kalbėdamas, turiu galvoj pirmiausia partizanų likimus, Pakliūt gyvam į MGB nagus – tai buvo mums sunkiai įsivaizduojamas dalykas, nes žmogus, jo nuostatos, jo įsitikinimai yra viena, o tai, kas atsitinka su kankinamo, žvėriškai kankinamo žmogaus psichika, yra sunkiai suvokiami ir nusakomi dalykai. Šiurpu skaityti Bronių Krivicką išdavusio LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Jono Kimšto po kankinimų surašytąjį planą „Kaip sunaikinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį ir užmegzti ryšius su VLIK-u“. Ten yra surašyta daug daugiau, negu būtų visiškai užtekę emgebistams... Viena vertus, vis dėlto mes turim pasakyt, kas ką padarė, bet teisėjas tebūnie jiems tiktai Dievas.
     Taigi 1952-ųjų rugsėjo 21-oji. Pagal Kimšto suteiktą informaciją tądien buvo surengta MGB ir kariuomenės operacija, kurios tikslas – paimti Bronių Krivicką gyvą. 1160 kareivių vadovavo net 11 asmenų operacijos vykdymo štabas. Viskas prasidėjo septintą valandą ryto (digresija: „Tai buvo septintą valandą ryto, / lygiai septintą valandą ryto...“ – taip prasideda viena iš Algimanto Mackaus Chapel B dalių – „Raudiškoji“).
     Buvo sekmadienis. Nepastoviai debesuota, vėjas – vakarų, silpnas, iki vidutinio, oro temperatūra – 9–14 laipsnių šilumos. Neblogai dygo grybai.
Vilniuje nuo 12 valandos buvo pradėti registruoti LKP(b) VII suvažiavimo delegatai ir registracija vyko iki 21 valandos. Tądien Tiesoje pasirodė kito poeto – Vacio Reimerio straipsnis, kuriame buvo kalbama apie „auštančią galingą tarybinės saulės liepsną“. Tą pačią dieną išėjusiame Literatūros ir meno numeryje galėjai perskaityti Broniaus Krivicko vienmečio Eduardo Mieželaičo eilėraštį „Stalinas prie Nemuno“, kuriame yra ir tokie posmai:

Neseniai keliavau aš į Kauną
Ir girdėjau, kaip žmonės kalbėjo,
Kad į mūsų respubliką jauną
Vadas – Stalinas didis atėjo.

Sako, matę jo pilką milinę,
Sidabru pasipuošusią galvą,
Jis prie Nemuno taką pramynė
Ir sustojo įkopęs į kalvą. // [...]

Aš žinau, kodėl žmonės jį matė
Savo gimtojo Nemuno klony:
Jo statybų planuos ilgametė
Išsipildė lietuvių svajonė.

Žygeivis Bronius Mažylis pasakoja apie Poetą ir Partizaną
[keista matyt knygą, kurią parengei, atsiverstą vidur miško vasario vidury]

O Bronius Raguotis „recenzavo“ rinkinį Leninui Stalinui mūsų daina, kuris esąs „lietuvių tautos širdies balsas, nuoširdžiausių jausmų kupinas, partiją, Leniną ir Staliną šlovinantis balsas“.
     1952-ųjų rugsėjo 21-ąją Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre nuo 12 valandos (papigintomis kainomis) galėjai pasiklausyti čeko Bedřicho Smetanos Parduotosios nuotakos, o vakare aštuntą pasigrožėti baletu Raimonda; Valstybiniame dramos teatre pasižiūrėti ispano Pedro Calderono Meile nežaidžiama. Vilniaus kino teatruose tądien daugiausia buvo rodomi Robino Hudo nuotykiai. 20 valandą, kai pagal visus planus Raguvos miške turėjo baigtis čekistko-voiskovaja operacija, Vilniaus Dzeržinskio rajono vykdomojo komiteto posėdžių salėje (Džeržinskio 16) Lietuvos TSR politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija ruošė viešą paskaitą tema „Amerikos ir Anglijos imperialistai – pikčiausi tarybinės liaudies priešai“.
     Visa (o paminėjau tik pabirų faktų) vyko tą pačią dieną.
     *
Kai bandai suvokti, šiek tiek sunku – tarsi toj pačioj Lietuvoj buvo dvi Lietuvos. Ir ta antroji Lietuva, kad ir kokia ji buvo išretinta kulkų ar tremčių, vis dėlto buvo stipri ir to stiprumo bene aiškiausias paliudijimas tai, kad Bronius Krivickas nuo 1945 iki 1952 metų liko gyvas ir kūrė. Ir tai, kad išliko jo žmonėms atiduotų saugot rankraščių, kad žmonės, dėl popieriaus skiautės galėję papult į Sibirą, vis dėlto suvokė joje užrašytųjų žodžių vertę ir išsaugojo, liudija: visada būna žmonių, tegu ir intuityviai suvokiančių, skiriančių juoda nuo balta.

P.S. Paskutinis sužinotas dalykas, susijęs su Bronium Krivicku (iš V.V.L. puslapio facebooke): jaunuoliai sukūrė 8 min. filmą Žemės broliai, kuriame skamba Ievos Norkutės daina – žodžiai Krivicko.