(1208) Der Zeitgeist: 1955-ų pabaiga, Vilnius

erskaičius ar išgirdus: Adolfas Nezabitauskis, pirmiausia: knygos apie Basanavičių, pirmosios dr-o JB biografijos autorius (1938, fotogr. perleid. 1990; 2[3]-ias leid. 2001); kitõs jo knygos, apie Vilniaus bažnyčias, pasirašytos dviguba Zabičio-Nezabitauskio pavarde, nesu skaitęs; balažin kodėl? gal tais pačiais 1940-ais išleistas Mikalojaus Vorobjovo Vilniaus menas čia kuo nors dėtas (šitos knygos švietalas buvo, galima sakyt, vadovas po Vilnių studijų metais)? Bet ne apie tai šis įrašas.
Ir ne apie tai, kad nors popierinėj VLE nėr AdZ-N, jo biograma galėtų atsirast virtualioj vle.lt; ir ne apie tai, kaip mums dabar derėtų rašyt šio žmogaus asmenvardį: ar paisyt, kad per susilietuvinimo bangą prieš Nezabitauskį prisidėjo Zabitį.
Dviguba pavarde buvo pasirašytas ir Lietuvių archyve paskelbtas jo rašinys apie kultūros ir meno turtų naikinimą per pirmąjį sovietmetį (rimtas liudijimas, nes rašytas buv. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos prie Švietimo liaudies komisariato viršininko). Greičiausiai šitas tekstas dažniau buvo primenamas per tardymus 1949-ais (sovietiniame Mosėdin perkeltos Skuodo vidurinės mokyklos direktoriaus pase jau buvo vienguba pavardė su pakeista galūne: Nezabitauskas; tokia užfiksuota ir leidinio Lietuvos gyventojų genocidas IV tome): suimtas VII 25, kalintas Kretingoj ir Vilniuj, Ypatingojo pasitarimo XI 2 nuteistas 10 metų lagerių.
Ir lt.wikipedijoj, ir Lietuvos archeologijos draugijos puslapy, kur yra jo šios srities darbų bibliografija, ir Iškiliuose Telšių rajono žmonėse, ir dar kitur rašoma, kad į Lietuvą grįžo 1956-ais. — Ne, truputį anksčiau: paleistas iš lagerio 1955 X 12, į Lietuvą, tiksliau – Vilnių grįžo po šešių dienų. — Dienovidžio savaitrašty, 1991-ų nr. 30 (VIII 2–9), p. 5 buvo tokia Aušros Mockevičiūtės parengta publikacija: „Nei pakartas, nei paleistas: Adolfo Nezabitausko užrašai-pastabos, grįžus iš Abezio 18.X.55, Vilnius, 1955 m. spalis–gruodis“ (kelios pastabos ir iš 1956-ų pradžios).
Kas išgyventa tremty, lageriuos – palygint daug liudijimų, nors ir užfiksuotų vėliau, kaip atsiminimai, kurie dažniausiai baigiami aprašant grįžimą į Lietuvą. O kaip jautės buv. tremtiniai, kaliniai grįžę? Yra Nijolės Gaškaitės post mortem išleistas autobiografinis romanas Dabar ir visados (2001; čia prof. Onos Vovierienės rašinys tą kūrinį). Tikriausiai ir daugiau liudijimų yr, tik: arba neskaitęs, arba dabar į galvą neateina. Bet žmogaus atmintis įnoringa – iškraipo lyg ir saugodama; todėl ypatingos vertės turi užrašai, radęsi bemat. Tokie, kaip Zabičio-Nezabitauskio. — Keletas gabaliukų, iš kurių ne tik užsirašančiojo savijauta, bet ir to laiko dvasia matyt (kas žmogui svarbiausia būdavo grįžus? – rast darbo):

19.X.55. Nuvykau pas LTSR Švietimo ministerijos mokyklų valdybos viršininką pasiteirauti dėl darbo gavimo. Pasakė, kad mokyklose vakuojančių vietų lituanistams yra. Deja, ant rytojaus nuvykus pas kadrų skyriaus viršininką (Barauską?) man pranešė asmeniškai, kad vidurinėje mokykloje vietos gauti nebus galima. Priežasčių nenurodė.
28.X.55. Ieškodamas darbo Vilniuje, atsilankiau Gedimino pilyje ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. Po daugiau kaip dešimt metų matyti paminklai man padarė begalinį įspūdį. Iš Gedimino pilies griuvėsių dvelkė lietuvių garbingos praeities dvasia (tarp kitko, kažkas sargybų būsto sienose juodu tepalu įrašęs šiuos du įrašus: 1. „Pilie, amžiai slenka, o tu tebestovi dar vis“ ir 2. „Pilie, tavo garbingi vyrai triuškino teutonus ir valdė rusus“.) Pilies stovis pusėtinas: švaru, tvarkinga, tik vietomis griuvėsiai prašosi restauracijos – sustiprinimo. [...]
1.XI.55. ... Šiandien darbo ieškodamas nuėjau į LTSR Mokslo Akademiją ir Lietuvių literatūros ir kalbos institutą. Norėjau tuo reikalu pakalbėti su akademijos viceprezidentu prof. Žiugžda ir instituto direktorium prof. Korsaku. Deja, nei vieno, nei kito neradau. Grįždamas į „mokslininkų namus“ pasitikau Petrą Vaičiūną... Niūriais veidais trumpai pasikeitėme mintimis. Kažkoks slogutis slegia, lyg baisus akmuo. Nėra Lietuvos: visur svetimi ir svetimi... Tad ir Petras padarė pastabą: „Kas iš to, kad grįžai. Žinoma, bent laisvai judėti gali“. Paskui trumpai pasipasakojo savo gyvenimą ir vargus: esąs paralyžuotas ir gyvenąs iš žmonos uždarbio. Prašė užeiti pakalbėti.
2.XI.55. ... Nuėjau į Antakalnį, į Lietuvių literatūros ir kalbos institutą ir čia pasimačiau su kalbos sektoriaus vedėju Ulvydu. Prašiau darbo, bet nieko tikro neatsakė, nes etatų nesą, o žodžių rašymo sąmata einanti prie galo. Darbo klausimu patarė kalbėti su prof. Korsaku, instituto direktoriumi, ir prof. Žiugžda, akademijos viceprezidentu... Patarė blogiausiu atveju kreiptis į Valstybinę grožinę leidyklą, ir ten pabandyti gauti darbo.
O visi tie ponai nežino, kad aš iš darbo lagerio grįžau ligotas (ir dabar vaikščioju svirduliuodamas), apiplyšęs, išstumtas iš gyvenimo, ir visa, kas ant manęs yra (šioks toks kostiumas, vasarinis apsiaustas, ankšti ir spaudžią amerikoniški pusbačiai), – tai švogerio A.J. [Adolfo Jucio, vedusio Sofiją Nezabitauskaitę] dovanos. Jo ir kito švogerio P.G. [Pauliaus Galaunės, vedusio Adelę Nezabitauskaitę] dėka aš ir palaikau savo gyvybę.
Ach, koks beviltiškas ir slegiantis gyvenimas! Kodėl aš taip niekam nereikalingas žmogus? Visi mano bičiuliai važinėja „moskvičiais“, „pobedomis“ ir „zimais“, o aš velkuosi gatvėmis su svetimais apšepusiais drabužiais, kamuojamas sklerozės (švilpesio galvoje), sverdėdamas į šalis ir visiškai nematydamas ir neturėdamas galimumo gyventi ir valgyti. Mat, iš tikrųjų, juk nieko neturiu, viskas (drabužiai, baldai, biblioteka) žuvo.
4.XI.55. [...] Vakar norėjau pamatyti Gedimino pilies kasinėjimus, bet, deja, nebeliko, nes prakasos buvo užverstos prieš Spalių šventę. Vakare buvau pas Vilniaus universiteto prorektorių prof. Jankauską. Ilgai kalbėjome įvairiais klausimais ir priėjom išvadą, kad pasaulyje nėra jokios tvarkos, kad jis artėja į baisią katastrofą, jei nepavyks išvengti karo ir jei Ženevos pasitarimai neduos jokių teigiamų rezultatų.
18.XI.55. Su seseria Zose nuvykome pas prof. Jablonskį... dėl darbo. Jis pasakė, kad čia jokio darbo jis negali duoti, nes jis nėra joks viršininkas. Pažadėjo pakalbėti su prof. Žiugžda dėl senųjų dokumentų vertimo į rusų kalbą (iš „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ ...)
Šiandien vakare pasivaikštinėjau Vilniaus gatvėmis: puošnios jos, šviesios, pilnos „pobedų“, „moskvičių“ ir „zimų“. O tačiau kažin kodėl taip viskas svetima ir šalta. Atrodo, lyg Vilniaus mieste gyvena kokia tai svetima dvasia, atrodo, kad šis miestas yra skirtas kažkokiam neišvengiamam kompromisui: jis turi mirti ir naujai gimti. Gatvėse vaikšto daug žmonių, bėginėja į krautuves ir ieškosi ko nors sau nusipirkti. Puošnių žmonių tarpe maišosi daug ir su maišiukais, apsirengusių su vatinukais ir prastais drabužiais. Apie dvi valandas vaikščiojęs grįžau namo liūdnas ir vienišas. Nors jau mėnuo laiko praėjo, bet dar darbo susirasti nepavyko... Kiekvienas sutiktas šypsosi, o kuo greičiau nori nuo tavęs nueiti. Sustabdo ir sveikina tik smalsumui patenkinti: „Iš kur gi sveikas grįžai?“ Smalsumą patenkinęs dar priduria: „O vis dėlto tu gerai dar atrodai!“ Gerasis bičiulis pamiršta paklausti: „Ar turi kur nakvoti?“ arba: „Ar ne alkanas?“ Tuščia jų...
21.XI.55. Šiandien rengiausi eiti į Kultūros Ministeriją ieškoti darbo paminklų apsaugos srityje, pvz., istorinių paminklų dokumentacijos srityje. Apėmė kažkoks netikėtas optimizmas, mat, galvoju šitaip: jei iš tikrųjų rimtai vykdoma paminklų apsauga, tai yra reikalingas platus ir kruopštus darbas. Aš, kaip supratęs senovines kalbas (lotynų, graikų, gotų, bulgarų, rusų, lenkų, latvių, prūsų, prancūzų, vokiečių, sanskritą) ir apskritai susipažinęs su paleografijos klausimais, pilnai galėčiau rinkti ir tvarkyti tų paminklų dokumentaciją, bet ne be reikalo sakoma: gerais norais ir pragaras grįstas... Analizuodamas save aš prieinu prie liūdnų išvadų: lyg Lermontovas jaučiu savyje kažkokį dualizmą, kuris manyje reiškiasi visose gyvenimo srityse: mintyse jaučiu milžino dvasią, o realybėje bijau susitikti su žmonėmis; idėjom baisiai myliu ir gerbiu žmones, o tikrovėje susidūręs nekenčiu ir niekinu. Tiesiog laikau daugelį žmonių begaliniai kvailais ir paikais. Iš tikrųjų tai yra klaidinga pažiūra: visi žmonės yra verti didelio dėmesio, visuose juose yra daug išminties, proto ir širdies.
22.XI.55. ... Aš tikiuosi 2–3 metų laikotarpiu parašyti 2 mokslo darbus maždaug šio turinio: Lietuvių–lotynų lyginamoji gramatika (Monumenta linguistica Lituanica et Latinica) ir Lietuvių–lotynų–slavų kalbų studijas (Studiae Lituanica–Latinica–Slavica). Kiekvienam veikalui numatau po 20 lankų. Dieve, duok jėgų, valios ir ištvermės šiems darbams atlikti savo mielos tėvynės Lietuvos ir viso pasaulio mokslo gerovei ir Tavo, Viešpatie, garbei! Tos viltys duoda man jėgos ir noro gyventi. Kartu reikėtų sudaryti ir tų trijų kalbų etimologinį žodyną. O Dieve, jei būtų sąlygų, kaip norėtųsi dirbti mokslo darbą! Bet juk tai tik svajonės ir sapnai, kada jau visas mėnuo negaliu susirasti sau darbo duonos kąsniui užsidirbti. Ar negalima pasakyti, kad spes mater stultorum est...
1955.XI.27. Prof. K. Jablonskio rūpesčiu ir pastangomis nuo 24.XI. pradėjau versti į rusų kalbą Lietuvos TSR istorinius šaltinius, kurie versti iš lotyniškų ir vokiškų originalų... [...]
1955.XII.9. Štai jau kiek dienų, kaip verčiu „Lietuvos TSR šaltinių“ pirmuosius keturis skyrius į rusų kalbą. Normaliomis sąlygomis gal tai ir nieko, bet mano turimose sąlygose tas darbas yra nepaprastai sunkus ir varginantis. Pirma, neturiu jokios pagalbinės medžiagos, antra, nė jokių knygų. Taigi, versk, žmogau, iš lotynų, senovės vokiečių kalbų kronikas (Dusburg, Henrikas Latvis, Dlugošas, Rimuotoji kronika ir daug kitų), neturėdamas nieko: nei pieštuko, nei plunksnos, nei rašalo, nei sąsiuvinio, nei nė vieno žodyno, nei nė vienos knygos, nei, pagaliau, sveikatos, nes po ištisos dienos sėdėjimo galva įkaista kaip ugnis. [...] Per tą laiką dar bandžiau daryti žygių dėl darbo suradimo, tačiau be pasekmių. [...]
1955.XII.12. ... nuėjau į Universiteto biblioteką pasiieškoti vertimų lotyniškųjų tekstų... Juos visus katalogo skyriuje suradau, bet negalėjau paimti, nes nustatyta tvarka duodami tik universiteto darbuotojams. Tą pačią dieną teko atsilankyti rankraščių skyriuje. O tempora, o mores! Senos knygos rūsiuose suverstos, nesutvarkytos. Paskui nuėjau į Akademijos biblioteką. Taip pat tvarka ne pavyzdingiausia. Reikėjo Dlugošo kronikos. Radau. O naujesnių leidinių nėra. Kataloge kai kurios kortelės be numerių. Nepriklausomos Lietuvos knygos visos spec. fonde ir jų negalima naudoti be leidimo ir tikslaus nusakymo, kuriam tikslui. Nieko lietuviško nei akademijoje, nei universitete: nė vieno mūsų veikėjų ir kunigaikščių portreto. Tik dar kiek girdėti lietuvių kalba. Bet ir ji jau kampininkė. Sekmadienį buvau pas seną pažįstamą Dumčių. Maloniai pasikalbėjome. Be to, aplankiau sergantį bibliografą Kisiną. Malonu nors trumpai pakalbėti su senais pažįstamais, bet ir jie vengia tokių „raupsuotųjų“ kaip aš. Oi, kokiuose varguose skęsta mūsų tėvynė ir mūsų žmonės! Lietuva ir jos kultūra miršta...
1956.I.15. Nemoku žodžiais pasakyti tos nuotaikos, kurią aš gyvenu grįžęs iš lagerio. Esu nei paleistas, nei pakartas. Daugybė jausmų ir nuotaikų pinasi į vieną bendrą pesimistinę nuotaiką ir tiesiog nebesimato tikslo gyventi ir vargti. Reikia gyventi svetima sąskaita, darbo gauti negalima, nors jau seniai jo ieškojau ir dabar tebeieškau. O iš šeimos gyvenimo likę tik šipuliai. Žmona Aldona išpardavinėjo baldus, drabužius, o visa kitą sunaikino.

1956 II 4 užsirašė, kad sausio paskutinę dieną išvykęs iš Vilniaus į Šiaulius – „tarnauti ‘Aušros’ muziejuje vyr. saugotojo pareigose“.
— nežinau, tik nuojauta tokia: kad posakis nei pakartas, nei paleistas net labai tikęs grįžusio tremtinio ar katorgininko savijautai/savivokai įvardint – ar ne dauguma būtų pritarę? O der Zeitgeist detalėse: graffičiuose, užverstose perkasose, pokalbių nuotrupose etc.