(1210) Susieji – ir [pagalvoji apie pagundas viens du nuspręst], xxxvii

(a) Akiračiuos 1990-ais buvo redaktoriaus Liūto Mockūno pokalbis su mėnraščio red. kolegijos nariu Henriku Žemeliu apie DP laikų spaudą; daugiausia apie Memmingene ėjusią Mintį, kurią ir Žemeliui teko redaguot („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, nr. 5, p. 8–10; nr. 6, p. 16, 15). Paklaustas apie jo, kaip redaktorius, nepasisekimus, Žiemelis prisiminė ir tokį atvejį:

Mintis, 1948 II 14, nr. 17(400), p. 16

Kitas nemalonus atvejis buvo su poetu J. Aisčiu. Vieną kartą A. Rūkas straipsnyje apie literatūrą, neminėdamas pavardės, truputį kritiškai atsiliepė apie J. Aistį. Netrukus gavau J. Aisčio ilgą laišką redakcijai, kuriame jis jau nekalbėjo apie literatūrą, bet smarkai užsipuolė A. Rūką, išvadino jį komunistų suokalbininku ir ištisai pacitavo jo parašytą eilėraštį Stalino garbei.
       Atsidūriau prieš neišsprendžiamą dilemą. Iš vienos pusės, šio laiško paskelbimas būtų pirmas atsitikimas tuolaikinėje spaudoje, kada būtų duota proga asmeniškų sąskaitų suvedinėjimams. Iš kitos pusės, to laiško neskelbdamas, turėčiau sulaužyti pagrindinį principą, jog kiekvienas, ypač paliestasis, turi teisę pareikšti savo argumentus. Prasidėjo ilgas susirašinėjimas su J. Aisčiu. Bandžiau jį įtikinti, kad ji sušvelnintų savo laiško turinį, idant nereikėtų pradėti Mintyje asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo, bet J. Aistis buvo neįtikinamas. Jis, pats neišgyvenęs pirmosios bolševikų okupacijos, negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, veržiantis rusų kariuomenei, nesipriešino ir ypač piktinosi kai kuriais kultūrininkais bei rašytojais, kurie nuėjo tarnauti bolševikams. Ir taip, deja, J. Aisčio bendradarbiavimas su Mintimi nutrūko. (nr. 5, p. 9)

Darbo Lietuva, 1940 VIII 16, nr. 56, p. 10

Ką jau tokio parašė Rūkas? Kokį jo eilėraštį citavo Aistis?
— Mintis yra epavelde.lt, bet per daug laiko atimtų Rūko rašinių paieška ir skaitymas (jei kas susigundytų, reiktų ieškot po 1948 II 16; šitai progai skirtame numery dar abu – ir Rūkas, ir Aistis yr).
— 2004-ais išėjusiuos Jono Aisčio Laiškuos, 1929–1973 to laiško nėr (apskritai tarp adresatų Henriko Žemelio nėr). Bet beveik neabejotina: citavo „Mes su Stalinu“ – eilėraštį, kuris laimėjo pirmą premiją 1940-ais paskelbtame žodžių naujoms dainoms konkurse (žr. dešinėj). Antrą premiją – Andriaus Kirtiklio = Kazio Jakubėno „Negrįš ta diena, kur praėjo“ (DL, 1940 VIII 17, nr. 58, p. 5), trečią – Jurgio Vaičiaus = Antano Miškinio „Išsilaisvinimas“, ketvirtą – Jono Pakluonio = Juozo Krūmino „Liaudies kariuomenės daina“ (abu tekstai DL, 1940 VIII 18, nr. 59, p. 5).

(b) Praeitos savaitės pabaigoj gavau el. laišką iš Anykščių – AntV prašo užmest akį į LLTI BR saugomus 1988-ais rašytus vertėjo Antano Dambrausko atsiminimus apie Antaną Miškinį (F131-40): gal kartais juose prisimenama, kaip trys Antanai (Miškinis, Kučingis ir Dambrauskas) iš lagerio rašę laišką Antanui Vienuoliui (baigiama rengt knyga apie Vienuolio pagalbą tremtiniams). Ne, nieko apie tai neradau; bet radau užfiksuotą istoriją, susijusią su tekstu, apie kurį (a) daly šnekėta.
1945-ais suimtas būsimasis Homero ir Vergilijaus vertėjas AntD buvo gavęs 10 metų lagerių; 1949-ų kovą etapu pervarytas iš Karagandos į Spasko lagerį, kur nuskilo palygint lengvas darbas – gręžt rašalių skyles. Tame pačiame rašalinių ceche dirbo ir 1947-ais 25-erius metus lagerio gavęs Juozas Gražulis.

Ir štai monotoniško girgždėjimo metu Gražulis ima ir užtraukia:

Žalios lankos, žalios girios,
Sodai lūžta obuoliais.
Užsimojo šaunūs vyrai
Žengti Stalino keliais.
               Tai dainuok, šalie gimtoji,
               Tai į darbą su daina,
               Tegu žydi, tegyvuoja
               Mūs tarybų Lietuva.

Ši daina buvo populiarinama 1940–1941 metais.
– Klausyk, Dambrauskai, kas parašė šią dainą? Ar tik ne Miškinis? – Deja, aš nežinojau ir Gražuliui atsakyti nemokėjau. Tačiau jau buvome girdėję gandą, kad Miškinis sėdi, gavęs dvidešimt penkerius. [AntM suimtas buvo 1948 II 12, kalintas Kaune, 1948 VII 21 Ypatingasis pasitarimas davė 25-erius lagerio; 1949 III 27 viešai, Tiesoj, liaudies priešu išvadintas.] Nors teigiamo atsakymo negavęs, po pusvalandžio Gražulis užtraukė:

Plūsta ašarom gimtinė,
Velka katorgos ratus,
Tai dainuok dabar, Miškini,
Dvidešimt penkis metus... (l. 3)

1951-ų rudenį AntD susitiko Gražulio apdainuotą poetą, atkeliavusį etapu iš Mordovijos lagerio. Pažįstami buvę nuo Kauno laikų. Kasdien laisvu laiku eidavę pasivaikščiot ar barako pašaly pasėdėdavę. Ir kartą Dambrauskas padainavęs tą dainą su Gražulio pridurtu posmu.

– Sudėta neprastai, – ramiausiai atsakė Miškinis. – Tik, deja, anosios dainos autorius ne aš, o Antanas Rūkas, dabar išrūkęs į Vakarus. (l. 11)

— na ir kas čia tokio? ne, nieko. Pagalvojau apie to žodžių naujom dainom konkurso laureatus: Rūkas ir Krūminas pasitraukė, Jakubėnas ir Miškinis liko; likusiems tas dalyvavimas konkurse nieko nepadėjo. — Nespręsk apie paukštį iš vienos plunksnos, – nesvarbu, iš sparno ar iš uodegos ji būt išpešta; labai dažnai per greit mes norim nuspręst.