(1206) Iš popieryno, lix: apie kokią lietuvių poezijos istoriją svajojo aa. Jonas Juškaitis

JonJ mirė VI 30; Vilniuj atsisveikinta VII 3 „Lakrimoj“
(Kalvarijų g. prie cerkvės); nors buvo trečiadienį, atminty
vis išlįsdavo posmas iš JonJ eilėraščio „Sekmadienį“ (2004):
Aš išpūstom akim per laisvę gautą
Eit nuo žmogaus ligi žmogaus bandau,
Taip, Viešpatie, taip savo visą tautą
Susitikau – ir aš išsigandau. –
(išsp. buvo Kultūros baruos, 2005, nr. 2, p. 19)

Literatūroj ir mene 1989 X 7, p. 5 buvo Jono Juškaičio rašinys „Henrikas Nagys“: paliudyti susitikimai su Nagio poezija ir vertimais (pirmiausia Rilkės, kurį ir Juškaitis vertęs, Kornetu). Yr ten ir tokia pastraipa:

Jeigu kas parašytų XX a. lietuvių poezijos temperamentingą istoriją! Be atgrisusių nuobodybių: tas turėjo tam poveikį, tas atsekė to pėdomis... Tarsi istorija būtų slūgsojusi ramiai lyg nuosėdinės uolienos. Juk ji visa – metamorfinės uolienos su tektoniniais kataklizmais, kur vartėsi nusistatymai ir estetiniai nusiteikimai.

Nieks, bent kol kas, nėr parašęs nei temperamentingos, nei jokios XX amžiaus lietuvių poezijos istorijos. Bet galima įsivaizduot, kokio pobūdžio poezijos istorija būt tikusi Juškaičiui. Jei būt parašyta maždaug taip, kaip Rimanto Kmitos studija apie poetinį sprūdį Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais (2009). Nežinau kito atvejo, kad poetas taip būtų gyręs knygą, kurioj ir apie jį rašoma, kaip Juškaitis gyrė Kmitos 2010-ais atsakydamas į Audriaus Musteikio klausimus (net per tris Lietuvos žinių numerius ėjo, XI 22–24; šito pokalbio pavadinimą parinko ir knygai – Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones, 2016).
O dėl Nagio (kitamet 100-metis), šyptelėjau skaitydamas, ką rašo Juškaitis apie pirmą Nagio poezijos publikaciją nebe periodikoj, o knygoj – antologijoj:

Jau 1940 m. „Pirmuosiuose žingsniuose“ H. Nagio eilėraščiai ne tokie kaip visų. Nei turiniu, nei išraiška. Juose kalbama apie neramiausią visatos audrą, kuri artėja per žemę, apie paklydusios bandos beieškantį piemenį, kuris paklydo pats, apie prisiglaudimą prie išmintingų knygų, kurios kaip vaikai...

Kodėl šyptelėjau? Pagalvojau: greičiausiai nežinojo Juškaitis, kad Bronius Krivickas, recenzuodamas šitą antologiją (ką tik išėjusią, prieš pusamžį), irgi iš visų autorių išskyrė būtent Nagį (jei būt žinojęs, beveik neabejoju, būt bent užsiminęs):

Iš dabartinių moksleivių visu ryškumu išsiskiria H. Nagys. Visai atsitolinęs nuo mūsų literatūrinių tradicijų, bandąs naują formą jis stovi vienišas ir originalus su savo stipria išraiška ir gilia mintim. (Ateities spinduliai, 1939/40 m.m., nr. 10 [1940 V], p. 296)

P.S. Neparašyton neparašytų/neparengtų knygų istorijon įrašytina dar viena (keletą esu užfiksavęs anksčiau) – JonJ 1989-ų rašinį apie Henriką Nagį baigia:

Išduosiu ir paslaptį. Su Liūne Sutema jie abu yra sumanę poezijos knygą apie visus Lietuvos miestus, kuriuose teko gyventi. Išduosiu, norėdamas paskatinti, nes tai būtų tikrai reta dviejų didelių poetų, brolio ir sesers, knyga mūsų poezijai.

(1014) Visiškai tarp kitko: jei kas turėtų noro gretint

(a)  Jansas₂₀₀₀ vs Kmita₂₀₁₇: gariūnmetis
Ar kas yra gretinęs liaudies rašytojo[*] Rimanto Kmitos popromaną Pietinia kronikas (2016, ²2017) su Evaldo Janso Ode rutinai (500 egz. tiražu 2000-ais išleido ŠMC)? — Kmita (*1977) prisiminė ir sukūrė savo jaunų dienų gariūnmetį, Jansas (*1969), galima sakyt, dokumentavo tą laiką.
Popieryne radau Kmitos bendraamžio Andriaus Jakučiūno (*1976) pasvarstymų apie Janso knygą, kuriuos skaitant vis sukiojos mintis, kad jis galėtų būt labai tikęs gretintojas:

Vyganto Šiukščiaus tekstas apie Jansą
(siūlė kaip papildą antram LLE leidimui)

Sunku atsakyti į klausimą, ar tai grožinės literatūros knyga. Matyt, taip, nors siužetas (jei tą kratinį išvis galime šitaip pavadinti) nelygus, trūkčiojantis – tai tik siužeto iliuzija, kuriama kartais net labai įtaigių vaizdų. Vis dėlto skaitant „Odę rutinai“ neapleidžia jausmas, kad tikroji jos vertė – dokumentalumas. Reikėtų turėti galvoje, kad knygelė parašyta Evaldui studijuojant VDA 1988–1995 m., taigi joje skleidžiasi ne mileniumo, bet Gariūnų Lietuva, kurią, žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, norisi manyti buvus vieną keisčiausių ir bergždžiausių lietuvų, kokią tik kada esame sukūrę, kuri pernelyg trumpai egzistavo, kad paliktų apie save (ir ypač apie savo užkulisius) reikšmingesnių žodinių liudijimų. Todėl tekstas apie gariūnmečio marginalo išgyvenimus ir kasdienybę – tikrai neeilinis. A6 formato knygelėje nuodugniai aprašyti lėbavimai, sapnai, sekso scenos, muštynės kelia visiško autentiškumo įspūdį (ne veltui – autorius yra pripažinęs, kad kelis pokalbius įsirašė į diktofoną ir juos knygoje pateikia kone pažodžiui), epocha ir jos amžininkai stojasi prieš akis kaip gyvi. Sunku ir įsivaizduoti veikalą, kuris galėtų įtaigiau atskleisti to laiko kavinių, renginių atmosferą, bendravimo klišes, anuomet dažnai lydėjusį beprasmybės jausmą. Gaila – jei tada E. Jansą po savo sparnu būtų priglaudusi kokia rimta to meto leidykla, „Odė rutinai“, dar įdėjus šiek tiek pastangų ją gludinant, anuometinėje naiviojoje Lietuvoje, kuri gal dar nebuvo mačiusi ant popieriaus užrašyto žodžio „bliatj“, galėjo tapti bestseleriu. Įsivaizdavimas, kad literatūrai neva būdingas dvasingumas, vis dar laikė ją tvirtai atskyręs nuo gyvenimo, ir „Odė rutinai“ tame kontekste, kuris šiurpo nuo „Raganos ir lietaus“, bet dar nebuvo prisisunkęs IRD (Ivanauskaitės Rytų dvasingumo), galėjo tapti gaivaus oro gurkšniu masėms. Deja, netapo. Trumpai pasitrynusi meno mėgėjų kišenėse ir turbūt Evaldo draugų aplinkoje, ji nugulė dulkėtose lentynose ir, matyt, ten būtų sulaukusi net trečiojo tūkstantmečio, jei [2010-ų] lapkričio pradžioje ŠMC nebūtų surengęs jos skaitymų.
     2000-aisiais skaitoma knyga atrodė itin juokinga – joje aprašyta tada dar labai nesena praeitis, įskaitant ir tų laikų pilyno (ar pilioškės) personažus, įprastą žodyną, alkoholio paieškų būdus. Visgi tuomet buvo sunku suprasti, kad knygos apie dabartį rašomos ateičiai; klausant aktoriaus Dariaus Gumausko skaitomų „Odės rutinai“ ištraukų ŠMC skaitykloje 2010-aisiais, daug kas atrodė kitaip. Dabar, kai senamiestis dieną naktį nutviekstas optimistinės turistų fotoaparatų šviesos, kai jau žinome, kas yra kapitalizmas, ir stengiamės patikėti tuo, ką kitur vadina civilizacija, Evaldo paskutiniojo dešimtmečio pirmos pusės išgyvenimai atrodo gūdžiai prasmingi, neišvengiami, kaip anuomet neišvengiami būdavo vizitai pas kučeriavą. Prisimindamas Pilies gatvės alkoholiką Gugį, regiu grimztančią – jau nugrimzdusią – praeitin epochą, fenomenalią tuo, kad nesugebėjo nieko po savęs palikti, nes viskas, ką ji pagimdė, buvo totalinis šlamštas, palyginti net su tuo, ką leidome sau totalitarizmo sąlygomis. Nuosekliai ją aprašinėti turbūt apskritai buvo vienintelis būdas ką nors apie ją pasakyti, nes ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa, – net ir mes, tuomet dar gausiai hormonų pritvinkę, todėl nepastabūs jaunuoliai, jautėme, kad susigrąžinti save toje aplinkoje įmanoma tik klaikiai nusigėrus, kur nors vemiant, geriausia krauju arba bent pomidorų sultimis nudažytu magic crystalu (taip vienu metu vadinosi pigiausia degtinė), tarsi būtų įmanoma išvemti gatvių tęstinumą ir tikslą, jų sugebėjimą apskritai kur nors vesti.
     Šitaip žvelgiant, Evaldo užrašai, nepaisant abejotinos literatūrinės vertės, tampa neįkainojami. Juk tai, kas vyko knygos herojui, labiau ar mažiau buvo būdinga mums visiems – kažin koks „egzistencinis romantizmas“, anot kažkieno žodžių. Nūdieną tokia laikysena, žinoma, atrodytų naivoka, tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad, jei nebūtų permanentiškai apsvaigusi, seilėta, agresyvi, neretai – buka, Evaldo karta apskritai nebūtų sugebėjusi išlikti. Dabar neįsivaizduoju beveik nieko siaubingesnio už galimybę bent valandėlę pabūti toje epochoje, manau, šiuolaikinis žmogus tam nepasiruošęs (nesakau – per silpnas, bet turbūt tai būtų teisingiau). Net knygelės jau yra per daug, kad vienu sykiu ją perskaitęs nepatirtum bjauraus, gniuždančio jausmo, jog tas laikas yra prisilietęs ir prie tavęs ir kad nuo to, kaip greitai įstengsi ištrinti jį iš atminties, priklauso šis tas daugiau negu šios akimirkos ramybė. Taigi „Odė rutinai“ gali būti ne tik praeities dokumentika, bet ir savotiškas kovos su praeitimi būdas, jos atsisakymo, sunaikinimo ritualas, kuriam tikrai reikėtų atrasti laisvą pusdienį. Gal kur nors tą „Odę rutinai“ ir rasite. („Dėmesio – visai užmiršta sena“, Nemunas, 2010-11-18, p. 10)

P.S. Prisiminiau, vos išėjusia Ode rutinai labai žavėjosi a.a. Vygantas Šiukščius, siūlė būtinai įrašyt Jansą Lietuvių literatūros enciklopedijon.
--------------------------------------------
* dabar juokais Rimą K. taip vadinu (aišku, iš pavydo). Apie Pietinia kronikas rašyta, kalbėta, galima sakyt, visur, kur tik galima, net lt.wikipedijoj atskiras straipsnis yra; ir tik palankiai; pripažinimas beveik visuotinis; bet ir tą beveik jau galima išbraukt, nes teigiama puslapinė recenzija išspausdinta Nepriklausomų rašytojų sąjungos leidžiamam Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnesinio laikraščio Gintaro gimtinė rugpjūčio nr. (autorė prof. Danutė Klumbytė); žodžiu, visaliaudinis susižavėjimas.

(b)  Sirijos Gira₁₉₆₀ vs Seirijų Giria₁₉₆₂: voratinkliai ir vėjas
Vytauto Kubiliaus XX amžiaus literatūroj (1996) Vytautui Sirijos Girai skirtos 32 eilutės, pusė jų – apie vieną romaną:

Didelio oficialiosios kritikos pasipriešinimo susilaukė antrasis romanas Voratinkliai draikės be vėjo (publikacija žurnale [Pergalė] 1960 m. [nr. 10–12], atskiras leidimas 1968 m. [²1976, ³2002, išverstas į vokiečių ir estų kalbas]), pavaizdavęs intymų „tarybinio žmogaus“ gyvenimą be įprastų visuomeninės aplinkos rėmų ir viską determinuojančios idėjinės programos. Erotinis pradas, dangstomas lietuvių prozoje moralinio drovumo skraiste, čia iškilo kaip visagalis faktorius, ardantis šeimas ir pastovią buitį, laužantis charakterius (keli meilės trikampiai). „Jausmų lūžius“ – romano esmę, pasak autoriaus – šiame kūrinyje lemia ne išorinės socialinės aplinkybės, o nuolat kintantys žmonių tarpusavio santykiai bei atsitiktinumų grandinė, formuojanti romano intrigą. Gyvenimo vyksmas čia jau nėra nuoseklus tam tikrų dėsningumų įsikūnijimas, kaip tradiciniame epiniame romane, o greičiau likimo žaismė, niekam nepavaldi. Nebėra statikos – viskas teka, kinta, juda: trumpalaikės personažų būsenos, Vilniaus gatvių vaizdai, šmaikštūs gydytojų dialogai, kandi autorinės charakteristikos frazė. (p. 579–580)

Pergalei dar nebaigus skelbt Voratinklių, juos skiltimis ėmė spausdint Kanadoj leidžiamas savaitraštis Nepriklausoma Lietuva; redakcijos, gal ir paties redaktoriaus Jono Kardelio pristatomasis žodis:

Sirijos Gira yra Liūdo Giros sūnus, gydytojas ir drauge rašytojas. Čia jo jau ne pirmasis romanas. Neseniai jis buvo parašęs romaną apie Argentiną. Dabar šį – apie Vilniaus dabartinį gyvenimą. Pirmoje daly – vien paprastas miesčioniškas gyvenimas, kaip bolševikai sako, „socialistinis realizmas“, kuris tačiau parodo, kaip dabar gyvena sovietinė miesčionija. Anksčiau davėme A[ntano] Jonyno apysaką [Paskutinė vakarienė, iš Pergalės, 1960, nr. 1], kuri vaizdavo kolchozinės miesčionijos ir jos vadovų gyvenimą, o dabar – miesto gyvenimui pažinti. (NL, 1960-11-23, p. 3)

Paskutinis, 57-as Sirijos Giros romano gabalas paskelbtas 1962-01-10 numery. Po poros savaičių pranešta:

„VORATINKLIAI NESIDRAIKO BE VĖJO“ / Tokiu vardu „Nepriklausomoje Lietuvoje“ pradedamas spausdinti romanas, kaip epilogas bei kontraversija Sirijos Giros romanui „Voratinkliai draikės be vėjo“.
Šis romanas bus dedamas laukiant pasirodymo Putino antros dalies „Sukilėlių“, kurie žada išeiti artimoje ateityje ir kuriuos „Nepriklausoma Lietuva“ nusistačiusi persispausdinti. (1962-01-24, p. 4)

Slapyvardžiu Seirijų Giria pasirašiusio autoriaus romanas pradėtas spausdint nuo kito numerio (01-31); įžangos paskutinė pastraipa:

Autorius [= VSG] Barvainį pavaizdavo tikru sovietiniu žmogum, pasidavusiu likimo valiai, beveidžiu, be jokios praeities ir be jokių nusistatymų į ateitį. Gira nežino, kada Barvainiai gimė, kur ir kada mokėsi, kuo domėjosi, kaip gyveno pirmoje rusų-bolševikų okupacijoje, kaip gyveno ir ką veikė vokiečių okupacijos metu, ir juos matome vėliau, jau antrosios rusų okupacijos metu, nužmogintus, beveidžius, nepanašius į žmones. Bet ar taip yra iš tikrųjų?

Iš tikrųjų, aišku, yra kitaip, o kaip – ir mėginama pavaizduot. Tik perbėgau akim savaitrašty skelbto romano gabalus (iš viso 82, baigta spausdint 1963-10-23); čia svarstoma ir apie tai, apie ką Sirijos Gira negalėjo – politiką: ir Vengrijos įvykius, ir okupaciją, ir kt. Atsitiktinai akis užkliuvo už epizodo, kur Seirijų Giria rašo apie Sirijos Girą. — Barvainis atvažiuoja Vilniun, susitinka senokai matytą daktarą Pileckį, tas klausia:

– Gal jūs kartais partijoje jau?
– Na, na, kolega, kaip tą galėjai ir prileisti?
– Prašau neužsigauti... Dabar gi tenka nugirsti gana keistų faktų bei reiškinių, kuriuos sunku ir suprasti. Štai Sirijos Gira studentaudamas buvo fraternitietis ir dabar dar kai kada atsirūgsta fraternitietiškumu, o jau patarnauja ir okupaciniam režimui, ten jis jau įmerkęs, kaip sakoma, uodegą...
– Aš jo nesmerkiu, – rimtai nusiteikęs kalbėjo Barvainis. – Mane savo romanu jis gerokai prablaivė. Matai, kolega, kad mudu jau drauge su žmona... Gal jam kitaip neišeina. Aš, jo vietoje, žinoma, taip nepasiduočiau. Ir mums juk reikia Pasternakų... Deja... O Putinas? – Jis dar norėjo daugiau kalbėti, bet Pileckis turėjo skubėti į kitą skyrių, o Barvainiai į ministeriją. Barvainiai netrukus pasiekė Stalino prospekto 27 nr. (1963-03-20, p. 3)

Nepavyko išsiaiškint, kas pasirašė slapyvardžiu Seirijų Giria; tikėjaus, gal Jono Aisčio laiškuos (susirašinėjo su VSG) kas nors bus, ne, tik Aisčio nuomonė apie Giros romaną atsispindi.
Šiaip – išskirtinis atvejis mūsų literatūros istorijoj, kad kitas asmuo imtųs rašyt romano tęsinį, ir dar turint omeny aplinkybes: tęsėjas lyg ir pasako tai, ko sovietijoj gyvenantis kolega negalėjęs. (Gal koks bakalauras susigundytų pagretint tuos du romanu? Įdomu juk turėtų būt. O gal tik man taip atrodo.)

[P.S. 2024 III 20 Prieš porą savaičių netikėtai buvau paklaustas: gal pavyko išsiaiškint, kas tas Seirijų Giria? Ne, – atsakiau. — Buvau jau užmiršęs šitą mįslę. Kokie mintigaliai pasisukiojo galvoj dabar: (a) tai rašytojas, o gal rašytoja, pajėgus/-gi parašyt ilgą pasakojimą, prozininkas, kurių ne tiek jau daug egzode buvo; (b) slp. Seirijų Giria kurtas turint galvoj asmenvardį Sirijos Gira, tad lyg ir niekur nevedantis, ne iš epilogo-kontroversijos autoriaus konteksto atsiradęs; (c) o gal Seirijų Giria ne tik nuoroda į Sirijos Girą? vienas iš Vytauto Volerto slp. – Vytautas Seirijis (nes gimęs netoli Seirijų), – bet tai tik šiaip pasvarstymas, gryna spekuliacija.]

(916) Eilėraščių istorijos, ii: Jono Strielkūno „Lietuva“ ir Romas Kalanta

1971-ais 7000 egz. tiražu išėjusiame Jono Strielkūno rinkiny Vėjas rugiuos, kainavusiam 39 kapeikas, p. 9–10 buvo eilėraštis „Lietuva“:

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė revoliucijos raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Praėjus porai metų po poeto mirties, 2012-05-11 Literatūroj ir mene buvo išspausdintas Valentino Sventicko gurinys „Poezijos pavasaris su Jonu Strielkūnu“, kuriame minimas ir šis eilėraštis:

[...] esu patyręs, kas ištikdavo sovietmečio publiką, kai jis skaitydavo „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi.“
Tai iš eilėraščio „Lietuva“, parašyto 1967 metais.

Du verti dėmesio komentarai prie šios publikacijos:

fragmentas; 2005-10-06
Roberto Antinio jaunesniojo sukurtas „Aukos laukas“, manau,
gal prasmingiausias Lietuvoj esantis in memoriam monumentas

žygis. 2012-05-19 10:55
sako, kad ištrauka iš Strielkūno kūrybos buvo ir Kalantos užrašų knygelėje. na, bet ar mažai mitų prikurta ta tema...
Alvydas 2012-05-19 21:39
ŽYGIUI, TAI NE MITAS, NES SAVO RANKOSE LAIKIAU ROMO KALANTOS UŽRAŠŲ KNYGUTĘ, TEN APTIKAU JONO STRIELKŪNO EILĖRAŠTĮ 'LIETUVA'. PRIMENU TĄJĄ EILUTĘ: LIETUVA, - UGNIS, KURIĄ KŪRENAM IR KURIOJ SUDEGSIME VISI [vargu ar čia minima užrašų knygelė = 1972 metų kišeninis kalendorėlis, kuriame yra paskutinis Kalantos įrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“; per mažas formatas, kad galima būtų persirašyt 6 posmų eilėraštį]

Tai vienintelis atvejis, kai užtikau minint, esą šitą Strielkūno eilėraštį Kalanta buvo persirašęs knygutėn; dažniau – kad turėjęs prie savęs tą lemtingąją dieną – 1972-ų gegužės 14-ą. Štai Rimantas Kmita Modernaus meno centro interneto svetainėj rašydamas apie Strielkūną:

Simboliška, kad jo eilėraštis „Lietuva“ su eilutėmis „Lietuva – grėsmingas dinamitas, / Tūkstančiuos sukilėlių laužų“ buvo rastas Romo Kalantos kišenėje.

Nuorodos, kuo remiantis įvardijamas kišenės turinys, nėr. Spėčiau – išnaša Viktorijos Daujotytės monografijoj Gyvenimas prie turgaus (2008):

Pokalbyje (2008 03 07) Strielkūnas paminėjo faktą, kad Romas Kalanta šį eilėraštį buvo išsikirpęs iš „Nemuno“, rastas švarko vidinėje kišenėje... (p. 248)

Apsitrynusi ta iškarpa turėjo būt, nes „Lietuva“ išspausdinta žurnalo 1967 metų 9-am numery.
Dukart užfiksuota išsamiau, ką Strielkūnas šnekėjęs apie šį eilėraštį ir Kalantą.
(1) Alfas Pakėnas iš pabendravimo su poetu 2007-04-16:

Prisiminėme antrą eilėraščių knygą „Vėjas rugiuos“, klausinėjau apie atskirus eilėraščius. Pirmiausia – apie „Lietuvą“. Jį dar jaunystėje išmokau atmintinai. Poetas sakė, kad šis eilėraštis buvo kupiūruotas – išmestas pirmas posmas. Padiktavo jį, paskubom užsirašiau:

Lietuva – tai šūvis į krūtinę,
Lietuva – tai skrydis lig dangaus.
Lyg diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Pasak Jono, tas kūrinys gan greit buvo išverstas į rusų kalbą, nes juo susidomėjo Rašytojų sąjungos rusų sekcijos poetas, vertėjas Georgijus Jefremovas, vėliau vertęs ir daugiau J. Strielkūno eilėraščių. Dar Jonas pasakojo girdėjęs, jog šį eilėraštį rado 1972 m. susideginusio Romo Kalantos kišenėje – apdegusį. Prisipažino, kad dabar, ruošdamas „Raštus“ [dvitomį Lyrika, išėjo 2009], išmetė jo vidurinį posmą, kur yra eilutė „švietė revoliucijos raudonos / požemiuos įkalinta dvasia“. Kad aktoriams būtų nesarmata skaityti. Tai sakydamas poetas juokėsi. („Tegu šviečia mums mūsų Aukštaitija“, Nemunas, 2014-03-20, nr. 11, p. 13)

Ir (2) Strielkūnas šnekinamas Audriaus Musteikio 2009-ais:

„Lietuva“ buvo populiari anais, lietuvybės priespaudos, laikais. Genrikas Zimanas mus keikdavo, vadino nacionalistais: mane, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį – kad apie Lietuvą rašom. Tą eilėraštį žmonės prie kapo deklamuodavo. Jis buvo rastas Romo Kalantos kišenėje. Kai apie tai perskaičiau, mane šiurpas nukratė. Negi tos eilutės: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsime visi“ jam bus padariusios tokią įtaką? 

Cituodamas pajuodinau žodį ir frazę – galvoj tupintis neviernas tamošius raukos ir klausia: ar tikrai taip buvo? Girdėjo, skaitė, bet ar yra liudininkų, mačiusį tą apdegusią „Lietuvą“ iš Romo Kalantos kišenės? Suprantu, kvaila taip klaust, todėl performuluoju: ar yra milicijos ar saugumo tuoj po Įvykio rašytuose popieriuose minimas apdegęs eilėraštis? Ar tokie popieriai išlikę? Nežinau. Ir dar vienas klausimas sukiojas: jei būtų toks eilėraštis rastas Kalantos kišenėj, ar nebūtų Strielkūnas pasikviestas „pasikalbėt“? Gal ir ne.
— Suprantu, ne viską šia tema esu perskaitęs. Gal jūs galėtumėt nurodyti, ką dar reikia peržiūrėt, kad visiškai dingtų net abejonės šešėlis? Manau, tai itin reikšmingas dalykas lietuvių poezijos istorijai.

(148) Rastinukai, xvii: varia

Tai, ko nežinojau: Lenkijoje nustatyta, kad vilkai bijo prastos kokybės vyriško dezodoranto kvapo. (vilkai.blogspot.com)
Tai, apie ką net nepagalvojau: [Lietuvių] tautiniai kostiumai storina moteris. (Daiva Markelis, White Field, Black Sheep: A Lithuanian-American Life (2010), citatą radau Laimio Jonušio rašytoj šios knygos recenzijoj, ŠA, 2010-12-23)
Tai, ko ir reikia tikėtis šiais laikais: Amerikoje 82 procentai gyventojų norėtų parašyti knygą ir mažiau nei pusė perskaitė bent vieną knygą pastaraisiais metais. (Žinia iš Rimanto Kmitos str. „Skaitymo sutrikimai“, LM, 2010-12-24)

P.S. R.K. straipsnis – jau antras su rubrika „Kritikų klubas“; po vieną kas mėnesį Literatūroj ir mene turėtų rodytis (pirmasis buvo Vigmanto Butkaus „Pabiros pastabos apie aktualius kritikos aspektus“).
Kmitos teksto bene esminė mintis, regis, ši:

Žiūrint plačiau, mums reikia, kad Žemaitė, Putinas, Nėris žvelgtų ne nuo paminklų ir postamentų, būtų ne mokyklos programoje, ne ant banknotų, bet sąmonėje. Mūsų klasikai nėra savaime nei įdomūs, nei neįdomūs, viskas priklauso nuo pateikimo.

Ir prisiminiau jau gal keleri metai neįvykdomą sumanymą: įrašyt, kaip Artūras Valionis (sveikinu tapus LRS nariu; ir kitus tapusiuosius sveikinu) repuoja Donelaitį, Baranauską, Maironį. Net mane, seną diedą, toks pateikimas užkabina ir veža.

(41) Dėl juoko: казнить нельзя помиловать, arba dvi dienos su Normanu

Iki vakar Vilis Normanas man tereiškė asmenvardį žmogaus, kuris pretenzijų būt rašytoju turi daug daugiau nei talento. Bet va vakar vos atėjusį į darbą pasitiko klausimas: ar skaitei lryte.lt, ką Normanas prirašė? Perskaičiau tą tekstą su tikrai bulvarine antrašte (SOS! „rašytojų genocidas“). Brigitos Speičytės surašymą LM jau buvau skaitęs, tad tokia neadekvati reakcija pradžioj šiek tiek supykdė, o paskui tapo gaila rašiusiojo, gaila, ir tiek. Galima iš to teksto ir pasijuokt, jei ne viena aplinkybė: tokios nuomonės apie kritikus laikosi nemažai žmonių, tas jau paaiškėjo prieš kurį laiką, kad ir kai buvo viešai pradėti skelbt LLTI sudaryti kūrybiškiausių praėjusių metų knygų dvyliktukai. Pvz., pernykštis komentaras:

stipri proza ta, kurią skaito daugiausia skaitytojų. Silpna, kurią labiausiai giria kritikai, nes ji parašyta pagal mokyklinius kanonizuotus literatūros kriterijus. Kitaip sakant, jei nori paskaityti ką nors įdomaus, imk tas knygas, kurias labiausiai peikia arba ignoruoja visokios sprindytės, drazdauskienės ir kitokie gasiliūnai.

Ir įžeidinėjimai nenauji – ypač dėl šeimyninės padėties. Šiandien perskaičiau Rimanto Kmitos reakciją į Normano straipsnį. Nors laikaus principo „duok d-iui kelią“, gerai, kad toks atsakas atsirado: buvo peržengtos padorumo ribos, ir reaguot reikėjo.
Bet Normanui – tiesos, Urbonaitės, Drakšo ir Sabaliauskaitės gynėjui – dar negana: delfy.lt jis imasi gint laisvę ir Šliogerį – „Akademikai pradėjo kovą prieš laisvą žodį?“. O va šitas tekstas tai jau tikrai juokingas. Labiausiai dėl prierašo pabaigoj: Autorius yra filosofas. Mat pradžioj pareiškė:

Nesigilinsiu, kas yra etiška, o kas ne, – tai palieku davatkoms. Daug svarbesnis klausimas – kas yra laisvė? Ir kodėl tie, kas iki šiol, atrodo, nešė jos deglą, staiga nusprendė užkurti laužą ir sudeginti ant jo vieną „eretiką“, išsakiusį tik savo asmeninę nuomonę, kuri, sutinku, nebuvo pagarbi tam tikrų žmonių grupių atžvilgiu.

O išminties raiškos viršūnė – amfibolija: „Tylėti negalima kalbėti.“ Rašydamas lrytui.lt, sužibėjo kita:

Pasibaisėję tuo, kaip atvirai ir be kompromisų čia vaizduojamas gyvenimas, kritikai padarė išvadą: drausti, negalima leisti.
Ir tik dėl ne vietoje padėto kablelio ši išvada tapo visiška nesąmone.

Visa kita – griaudi publicistika su pseudofilosofiniais prieskoniais, kaip ir, pvz., Šnabždesys.

P.S. Jei per grubi pasirodys amfibolija „Казнить нельзя помиловать“ iš 1969-ų animacinio filmuko Neišmoktų pamokų šalis, galima pasirinkti humaniškesnę: „Помиловать нельзя сослать в Сибирь“.
P.P.S. Bet kažkodėl prisiminė Kavafio „Barbarų belaukiant“: o ką veiks skaitomosios literatūros gynėjai, jei neliks barbarų – tų kritikų logofilų? Užsiims puoselėjama egofilija.

(40) Sovietmetis: 1968-ieji ir džiazas

Rimantas Kmita savo monografijoj Ištrūkimas iš fabriko nagrinėdamas Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį „Eskizas“ iš rinkinio Po šiaurės herbais (1968), be kita ko, rašo (p. 195):

Kada eilėraštyje, publikuojamame 1968 metais Sovietų Sąjungoje, yra pasineriama į džiazo [konkrečiai – į Modern Jazz Quartet] muziką, neužsiminti apie iškylančias politines teksto reikšmes tiesiog neįmanoma. Džiazas, patekdavęs į Vaičiūnaitės eilėraščius ne taip jau retai, tuo metu buvo bene labiausiai valdžios nepageidaujama muzika ir suvokiama kaip vakarietiškiausia, amerikietiškiausia muzika. VDR vadovas Walteris Ulbrichtas Čekoslovakijos „krizę“ aiškino kaip tik ideologine įvairių menininkų ir mokslininkų koegzistencija, jų izoliavimusi nuo darbo klasės (Günter Erbe, Die verfemte Moderne: die Auseindersetzung mit dem „Modernismus“ in Kulturpolitik, Literaturwissenschaft und Literatur der DDR, Opladen: Westdeutscher Verlag, 1993, p. 87).
Džiazas, be abejo, darė stiprų poveikį jaunimo kultūrai, buvo vienas iš tos vakarietiškos kultūros ryškiausių reprezentantų, kurie asocijavosi su nevaržoma laisve. Iš moderniosios muzikos džiazas savo sudėtingumu, polifoniškumu, intelektualumu bei improvizacijos laisve, ko gero, labiausiai svetimas konservatyviam sovietinės ideologijos požiūriui.

Kaip tik skaitydamas monografijos korektūras varčiau 1968-ųjų Nemuną. Ir susidarė šiek tiek kitoks įspūdis: nieko tokio blogo, bauginamo apie džiazą neradau. Vos ne priešingai.
Štai nr. 2: tos pačios Vaičiūnaitės dramatizuota poema Kasandra (su Iliados intertekstu), kur vienas iš pagrindinių veikėjų, Kasandros mylimasis – Džiazo pianistas. „Kavinė ‘Troja’. Žiema. Kasandra – baltu megztiniu ir juodu sijonu, be galo paprasta. Džiazo pianistas – vienas iš šių dienų. [...] Veiksmas vyksta kurioje nors kapitalistinėje šalyje.“ (Tame pat numery – Giedriaus Kuprevičiaus publicistinis straipsnis „Viena problema, arba Muzika – apmušalas“; ta problema: „Muzika pavirto sudėtine mus supančio triukšmo dalimi.“)
Nr. 5: Alvydo Dargio propagandinis tekstas „Noriu pirkti balsą“. Apie už pinigus padaromus muzikos „stabus“, „žvaigždes“ (šie žodžiai, aišku, rašomi kabutėse; kaip pavyzdžiai paminėti: „Laukiniai“, Skotas Makenzis, „Hermano atsiskyrėliai“), kuriuos Baltieji rūmai pasitelkia kaip „vaistą“, kad jaunuoliai ne marširuotų su plakatais „Šalin karą Vietname!“ ir pan., o patirtų „visiško užsimiršimo valandas“.

Bet yra kitokios dainos. Kiti dainininkai. Kitos gitaros. Ir jos keliauja po Ameriką, Europą. Pitas Sigeris, Džoana Beaz. Jie dainuoja apie duoną, apie motiną, netekusią kare sūnaus, apie saulę visiems šioje Žemėje. Jų dainose neskamba dūsavimai, aikčiojimai... I love you... I need you... [Beje, šios frazės neverčiamos į lietuvių kalbą, ergo, manoma, kad Nemuno skaitytojams jos suprantamos.]
Jie buvo kartu su negrais Los-Anželo barikadose... Jie kartu su tais, kurie viduryje aikštės degina savo šaukimus į armiją (p. 45).

Taigi išeitų (grįžtant prie Kmitos išsakytos minties), kad ne džiazas, o popmuzika buvo suvokiama kaip „kapitalistiškiausia“, „reakcingiausia“. Bet, reikia patikslint, ne visa, tik dalis (ta, kuri „dūsauja ir aikčioja“). Štai nr. 8 spausdinamame J. Balčiūno straipsnyje „Pop muzikos pasaulyje“ prie „teigiamųjų“ priskiriami ir doorsai (nors prieš tai paaiškinta, kad psichodelinės muzikos poveikis prilygsta narkotikų poveikiui): „Jei kai kurių grupių dainoms ‘kliudo’ amoralūs tekstai, tai Sanfrancisko hipių ‘The Doors’ grupės naujausia daina ‘Nežinomas kareivis’ uždrausta dėl rimtesnių priežasčių. Tokio turinio dainoms oficialiosios Amerikos radijo organizacijos ypatingos simpatijos nejaučia...“ (p. 41) Gerų žodžių nepašykštėta ir Jimiui Hendrixui (ar tik už muziką, ar ir už pažiūras?): „Iš visų ‘rhyhm and blues’ atlikėjų didžiausio populiarumo Anglijoje susilaukė Amerikos negras Džimas Hendriksas, kurio įdomūs eksperimentai laikomi geriausiais nūdienos pop-muzikos kūriniais“ (ibid.).

Džiazas, jis ir dvidešimtmečio Ramūno Kasparavičiaus eilėrašty (nr. 8, p. 11):

Lujis Amstrongas. Solo triūbai
ateik ateik į mano rytmetį geltoną
kai saulė liejasi drėgnais triūbos garsais
pajusk ant mano lūpų aitrų vario skonį
kai mano akyse laukinis blizgesys

O nr. 11 radau Petro Palionio tekstą, kuris ne tik tinka šiam įrašui. Šįmet per festivalį Vilnius Jazz prizu už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą buvo įvertintas šviesaus atminimo vienas iš Lietuvos džiazo pionierių, pianistas, kompozitorius, Kauno bigbendo įkūrėjas ir ilgametis vadovas Romualdas Grapštas (1943–2009); apdovanojimą atsiėmė dukra. Straipsnis vadinasi „Eterio ritmai“ (kad pasijustų ir laiko dvasia, rašymo stilius, – meninis reportažas? – tebūnie visas; originalas – baltos raidės juodam fone; šalia – per pusantro puslapio – Romualdo Rakausko nuotrauka).

Bendraamžiai, apsitaškę metalu, stovi prie staklių. Keiksnodami lėtus laikrodžius, zulina auditorijų ar įstaigų stalus. Susėdę ant pastolių, bežodžiu džiaugsmu ir cigarete džiovina prakaituotas kaktas. Laksto paskui purviną kamuolį. Bendraamžiai... O jie, šeši jauni vyrai, kas rytą Daukanto gatve pasuka į pilką Kauno radijo redakcijos pastatą. Prabėga valandėlė kita, ir Romualdo Grapšto rankos panyra į fortepijono klaviatūrą. Į pirmųjų raukšlių sučaižytas Enriko Borisevičiaus ir dar vaikiškai putlias Rimanto Brazaičio lūpas įsisiurbia saksofonai. Lyg pempė klykteli Romualdo Zutkio fleita, kosteli Henriko Berkaus kontrabosas, sušnara Vladimiro Teluchino mušamieji. Prasideda repeticija – tas muzikinis juodraštis, kuriuo 4–5 valandas kas dieną Lietuvos Radijo ir televizijos komiteto estradinio ansamblio artistai šveičia savo instrumentus. Iki tol, kol vieną kartą nušvinta įrašų pulto skalės, sustoja prie piupitrų absoliučią klausą turintys mikrofonai ir pasigirsta tonmeisterio „Pradedam!“ Prabėga dar kiek laiko, ir apsnūdusią šeštadienio popietę ar melsvą žiemos vakarą iš po imtuvo klavišo, kaip šaltinis iš po akmens, ištrykšta melodija.
Eterio bangos jums atskraidins ansamblio grojamą Aragočio Gulanos, Geršvino, Rodžerso, Kerno, Kažlajevo bei kitų kompozitorių muziką...
– Mes stengiamės eiti džiazo muzikos linkme, – sako R. Grapštas. – Nemėgstu pigios estradinės muzikos, paremtos dviem–trim „blizgančiais“ akordais. Mane visada traukia kūriniai su sudėtinga harmonija, įdomia melodija, kūriniai, verčią susimąstyti. Deja, mūsų kompozitoriai estradiniams ansambliams tokių pjesių rašo per mažai.
O repertuaro klausimas ansambliui nepaprastai aktualus. Eteris, ta milžiniška auditorija, reikalauja vis naujų ritmų. Tuo ir sunkus, bet įdomus radijo artisto darbas, kad vieną kartą išmoktas ir įrašytas kūrinys antrą kartą nebegrojamas, nors dar šimtus kartų sklinda iš garsiakalbių. Nuolatinis kūrybinis atsinaujinimas – radijo dėsnis. Bet ansamblio vaikinų jis negąsdina. Visas šešetas neblogai muzikiniai „pakaustyti“ – už kiekvieno pečių metai, per kuriuos įgytas specialus muzikinis išsilavinimas. Gabūs, darbštūs, ieškantys, vienodai gerai grojantys dviem skirtingais instrumentais. Besistengiantys sugroti ne tik visas natas, bet ir paimprovizuoti.
Ir vėl repeticijos. Vėl kruopštus ir anaiptol ne toks jau linksmas darbas prie kiekvienos natos, frazės. Užtat eteryje vėl skambės graži, subtili estradinė muzika.

Palasiojau vieną kitą faktą ne norėdamas ginčytis su Rimanto Kmitos teiginiu (mano nuomone, vertinant Vakarų kultūrą lemiamos reikšmės turėjo ne kūryba, jos pobūdis, o kūrėjo politinės pažiūros; juk Sartre’as iš pradžių labai tiko, kol „neužsikrėtė“ maoizmu...). Šiaip. Labai įdomu vartyt ir skaitinėt senus periodinius leidinius. Įtraukia. Va to paties Nemuno 1968 nr. 1 išspausdinta Sauliaus Šaltenio apysaka Mėnesiena. Pasak Jūratės Sprindytės, „[t]ai pirmoji apysaka, kurioje psichinė realybė užima daug didesnę teksto dalį nei fizinė“ (Lietuvių apysaka, 1996, p. 265). Labai neblogas tekstas; ir Karaliaučiaus krašto realybė per detales labai aiškiai užfiksuota, ir kareiviuko, kurio visas pasaulis jo sąmonėj, savijauta. Visas „kareiviavimas“ atsispindi kaip kažkoks nesusipratimas. Net keista, kad praslydo. Nors į jokią Šaltenio knygą šita apysaka neįdėta. Beje, galima būtų gretint su Parulskio Trim sekundėm dangaus.

(15) Dvi serbiškos naujienos

Trečiadienį per Svobodą išgirdau.

(a) Kaip dienos faktas buvo pateikta: Maskvos Užsienio literatūros bibliotekoj [pasitikslinau: b-kos vidiniam kiemely prie įėjimo į Иностранная литература redakcijos patalpas] atidengtas paminkliukas Miloradui Pavićiui: „скульптурный портрет – бюст из гранита сложносочиненненного [? nesupratau] болотно-зеленого цвета“. Stovės šalia Joyce’o, Simóno Bolívaro, Lotmano, Heinės, Firdousi.
Skambūs žodžiai apie jo kūrybą: tai „некоторое такое послание в будущее“, nes susilydo lokalumas ir globalumas; milžiniškas hipertekstas, kuriame galima net pasiklysti.
Vertėja rusų kalbon apie jį patį: pasak Monde’o, pirmasis XXI amžiaus rašytojas; homo ludens, žaidimu paverčiantis viską; atrodąs kaip ponas iš XIX amžiaus; abi žmonos – „женщины необычные и незабываемые“.
Pavićiaus leidėjas rusiškai:

Издательская судьба Павича в России уже больше 10 лет. И наверное, из живых классиков у Милорада Павича самые большие тиражи на русском языке. Это говорит о том, что русский народ открыл в этом писателе своего очень близкого духовно автора, такого же равновеликого, как наши классики. Безусловно, это так, и я так считаю не только как издатель, но и как филолог.

Besitikslindamas dar radau:

В ближайшее время по-русски выйдут две новые книги Павича: роман "Мушка" (его обещают выпустить в сентябре) и путеводитель "Большая книга Белграда". По сведениям радиостанции [„Культура“; pasirodo Rusijoj tokia yra], писатель сейчас работает над "Сербской книгой мертвых".

Lietuviškai yra tik du Pavićiaus romanai: Vidinė vėjo pusė (2006, vertė Laima Masytė) ir Antrasis kūnas (2007, vertė Vytas Dekšnys). Dabar lyg ir verčiamas garsusis Chazarų žodynas. Man jis atsistojo tarp Márquezo ir Borgeso. Kaip dabar mėgstama sakyt: geras, jėga. Kažkada buvau iki jo teorinių samprotavimų prisikasęs (internete rusiškai Pavićiaus l. daug). Atsimenu (maždaug): romanas turįs būt kaip pastatas su daug durų, ir skaitytojas turi turėt galimybę į jį įeit pro bet kurias.
Imt virkaut: ir kodėl lietuviai jo neskaito vietoj kokio Coelho?! – būtų juokinga, nors ir „lietuviška“ (mėgstam mes moralizuot, mėgstam, ypač vad. šviesuomenė, besirūpinanti tautos išlikimu: išgirstu ką nors iš kultūros kongresų rengėjų – ir nusuku radiją į kitą stotį). Rusams Pavićius, aišku, civilizaciškai artimesnis (pvz.: „Всемирно известный писатель Милорад Павич нам почти родственник: все-таки Сербия, славяне“), mums – tolimesnis, bet todėl įdomesnis.

(b) Serbijos prokuratūra rengia bylas žurnalistams, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmety kursčiusiems griebtis karinių nusikaltimų, paprastai sakant, žudyt nekaltus žmones. Per Lietuvos radiją girdėjau Valentino Mitės komentarą ta pačia tema. Svobodos pranešime pateikta ir konkrečių pavyzdžių, už ką norima teist. Už iš piršto laužtus reportažus, esą Bosnijos musulmonai serbais šėrę liūtus Sarajevo zoologijos sode, esą Kroatijos Vukovaro miesto vaikų darželio rūsy rasta 40 nužudytų serbų vaikų (priežastis; padarinys – šimtai serbų savanorių patraukė keršyt; jokių vaikų nerado, bet sušaudė 200 kroatų miesto ligoninėj) ir kt. Įrodyt būsią sunku, bet įmanoma (Ruandoj buvę paprasčiau: ten per radiją būdavo pranešinėjami net adresai tų, su kuriais reikia susidoroti).
Išklausyta ir antra pusė: esą toks tyrimas – kėsinimasis į žodžio laisvę, žurnalistų bauginimas; taip, anais laikais buvę prastų žurnalistų, politikierių, propagandistų, bet tokių yra esant bet kokiam režimui. Kitas pašnekovas gerai tokį požiūrį išgliaudė: politikieriai, propagandistai – tai tie, kurie aukštino socialistų partiją ir kvietė balsuot už Miloševićių (jų niekas neketina teist); čia kalbama apie skatinusius religinę, tautinę neapykantą – dariusius nusikaltimus, nors ir ne savo rankomis.
Prisiminiau sovietmečio seminarą (LLTI, 2009-04-23), kai Rimantas Kmita pasakojo apie to laikotarpio tyrimus Vokietijoj ir pateikė pavyzdį, kaip viena tyrinėtoja sugraduoja santykį su režimu – kokios šešios pakopos tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo. Tada pašnekėjom, kad ir mums reiktų atspalvių vertinant sovietmetines laikysenas.
P.S. Gerai: šiąnakt išsimiegojau, ir nebeveržia galvos. Galėsiu dirbt.

(14) Šortai, peonai – Kunčinas, Šemerys

Bebaksnojant ankstesniam įraše „It’s so long!“, galva suveikė antonimiškai: short short story, a.a. Jurgio Kunčino išverstą kaip „šortas“. Šitas daiktas buvo visai išsamiai pristatytas ŠA, pavyzdžių išversta, šis tas iš žanro (požanrio?) istorijos papasakota: apie rengiamus konkursus, antologijas ir kt. Kondensuočiausia ir griežčiausia prozos forma (iki 1000 žodžių [kitur – 1500, bet jei skaičiuojami anglų kalbos artikeliai ir pan., tai LT matas tikrai galėtų būt tūkstantis], perlipsi, ir jau nebe „šortas“; jei koks festivalis ar ir šiaip, gali būt sutarta dėl konkretaus skaičiaus)? Regis, vienintelis J.K. ir buvo rimtai tuo susižavėjęs (kad kas nors sustabdytų jo nepaliaujamai trykštantį vaizduotės, atminties, žodžių geizerį?). Dabar neatsimenu, ar dar kas nors bent laikinai būt buvęs ar yra praktikuojantis šortininkas. Juokinga reakcija lenda paviršiun: gaila; o juk galėtų Giedrė Bulgakovienė pasakyt: per būsimus „Imbiero vakarus“ tevalia skaityt griežtai šortus; ne noveles, ne apsakymus, ne ištraukas, nes kitaip negausit, mielieji Alytaus svečiai, vakarienės (arba pusryčių).
Cha, prisiminiau. Kol dar vyko Placdarmas, vienam iš organizatorių, Rimantui Kmitai, buvau pasiūlęs tokią idėją: vienaip ar kitaip einam iki Karklės prie Salio Šemerio kapo; kad įpoetintumėm tą kelionę, gal galima būtų ten surengt dar vienus skaitymus – „In memoriam S.Š.“? Kviečiamiems poetams prieš kokį mėnesį pranešama: šįmet reikia, kad sukurtumėt, pvz., jachtos formos eilėraštį in memoriam S.Š. (pirmiems tokiems skaitymams) arba peoną, arba eilėraštį, kur būtų mažėjantys rimai nuo šešių iki vieno skiemens. Pavyzdžių rasite knygoje: Salys Šemerys, Pojūčių pėdsakai, sudarė Leonija Šmerauskienė ir Marijus Jonaitis, Klaipėda: Eldija, 1994. Ir Šemerio pagrindimą, kodėl tuo prasminga užsiimt, būtų galima nurašyt:

Kiekvieno poeto uždavinys – greta savo kūrybinio darbo, kuris, žinoma, pasilieka svarbiausias viso gyvenimo uždavinys – pagal galimybes padėti ir savo tautos meno technologijai. Ieškoti, kartoti kitų surastas formas, daryti bandymus – štai vienas iš svarbiųjų poeto uždavinių, jeigu jis nori dirbti ne tik sau, bet ir kitiems, ir ateičiai (p. 119).

P.S. Gaila (ir vėl!), bet, kiek atsimenu, LLE apie šituos Šemerio „meno technologijos“ darbus nieko nėra pasakyta.
P.P.S. Viskas, jau švinta, iš atminties kyla Šemerio atsiminimai ir kitokios nuotrupos – privalau užmigt.