ovo pačioj pabaigoj per Svobodą klausydamasis dviejų Leonidų – Velechovo ir Mlečino pokalbio „
Ждал ли евреев новый Холокост?“ (apie tai, kas dėjos Sovietų Sąjungoj prieš 70 metų), prisiminiau: dėžėj „ruošiniai tinklaraščio įrašams“ yra vieno straipsnio kopija, būtent apie tai. O ką nors lietuviškai apie šitą kampaniją ar esu skaitęs? Lyg ir ne; atminty tik Jokūbas Josadė iškilo: ar skaičiau, ar girdėjau, kaip jis 1949-ų pradžioj įsitaisęs prie krosnies degino savo rankraščius. — 1949 I 28
Pravdoj paskelbtu straipsniu „Об одной антипатриотической группе театральных критиков“ prasidėjusi bekilmių kosmopolitų, ideologinių diversantų paieška pradžioj išsiplėtė į kitas meno ir mokslo sritis; tada turėjo plėstis geografiškai – visose vad. sąjunginėse respublikose reikėjo rast tokių kenkėjų, ir jų dauguma, aišku, turėjo būt žydai. Lietuvoj iktol liaudies priešai buvo buržuaziniai nacionalistai, aišku, lietuviai; papūtus naujam vėjui, priešo sąvoką teko išplėst.
1949 III 27, sekmadienį, išėjusios
Tiesos p. 3 paskelbtas, aišku, nepasirašytas straipsnis „Prieš kosmopolitizmą, už tarybinio patriotizmo ugdymą“. Perpasakojus vad. centrinės spaudos „atradimus“, paminėjus, kokių kosmopolitų-estetų rasta Ukrainoj, Baltarusijoj, Latvijoj (Adelgeimas, Gercovičius, Kacas ir kt.), prieita ir prie Lietuvos:
Ilgus metus buržuaziniai nacionalistai, kurie tegalėjo išsilaikyti valdžioje tik su užsienio imperialistų pagalba, pardavinėjo Lietuvą užsienio grobikams, paversdami ją pusiaukolonija, užsienio valstybių buržuazijos pastumdėle. Šios šlykščios išdavystės tikslais buržuaziniai nacionalistai skleidė keliaklupsčiavimą prie Vakarų kultūrą, šliaužiojo prieš viską, kas užsienietiška, garbino supuvusią užsienio buržuazijos kultūrą. Žmonių akims dumti buržuaziniai Lietuvos vadovai melagingai šūkavo apie tautinę lietuvių kultūrą, bet iš tikrųjų jie stabdė lietuvių tautinės kultūros išsivystymą. Buržuazija uždarė mokyklų duris plačiausiems darbininkų ir valstiečių vaikų sluoksniams, ji stabdė mokslo ir meno išsivystymą.
Savo kovoje prieš darbo žmones susijungdavo visų tautybių išnaudotojai. Skelbdami „tautos vienybę“, jie tikrovėje vykdė vienybę su visų šalių ir tautybių išnaudotojais. Skleidę žvėriškąjį šovinizmą ir kiršinę įvairių tautybių darbo žmones vienus prieš kitus, buržuazijos šulai puikiai sugyveno su lenkų dvarininkais, su žydų kapitalistais, kartu su jais išnaudojo ir plėšė darbo žmones. Žydų buržuaziniai nacionalistai, anglų imperialistams tarnaujantieji sionistai, padėjo lietuviškajai buržuazijai skleisti keliaklupsčiavimą prieš užsienį, šovinizmą, padėjo kovoti prieš revoliucinį judėjimą Lietuvoje.
Jei teisingai supratau, Lietuvoj buvo pasirinktas toks pat demaskavimo principas kaip Ukrainoj: esą „antitarybinėje, antipatriotinėje veikloje bekilmiai kosmopolitai iš esmės susublokavo su buržuaziniais nacionalistais“ ir „stengiasi skleisti keliaklupsčiavimo prieš buržuazinę ideologiją nuodus, siekia pasmaugti puikius tarybinius auglius lietuvių literatūroje, mene, moksle“.
Liaudies priešas [Antanas] Miškinis, eilę metų dviveidiškai veidmainiaudamas, įlindęs į Grožinės literatūros leidyklą kaip redaktorius, stengėsi slopinti tarybinės literatūros vystymąsi, kovodamas po „aukštų reikalavimų“ priedanga prieš tarybinius veikalus.
Liaudies priešas ir išdavikas [Isakas] Kaplanas kurį laiką vaidino kritiką ir meno recenzentą. Jisai gyrė ir kėlė nacionalistinius, buožinius kūrinius. Tokį veikalą, kaip Borutos „Baltaragio malūnas“, jisai vadino „geriausiu lietuvių literatūroje“. Vertindamas teatrinius kūrinius, šis niekšas niekino geriausius aktorius, geriausius veikalus. Taip šis purvinas nusikaltėlis išdergė tokius aktorius, kaip Rudzinskas, Chadaravičius ir kiti.
Buržuazinis nacionalistas [Abraomas] Suckeveris savo knygpalaikėje „Vilniaus getas“ skleidė melagingas „tautinės vienybės“ teorijas, nutylėjo partijos, tarybinių žmonių kovą prieš hitlerinius okupantus, skleidė kosmopolitizmą ir šovinizmą.
Buržuaziniams nacionalistams padeda visi tie, kurie nuslysta į buržuazines ar smulkiaburžuazines pozicijas, kartoja ir skleidžia buržuazinių nacionalistų, kosmopolitų melus ir šmeižtus.
Grožinės literatūros leidyklos vadovybė neatsakingai ir beprincipiškai išleido eilę veikalų, kuriuose buvo skleidžiamas nacionalizmas, religiniai prietarai, parodė politinio budrumo stoką. Tos leidyklos buvęs vyriausias redaktorius V[alys] Drazdauskas prakišo eilėje veikalų nacionalistinę ideologiją.
Į kosmopolitams būdingas antipatriotines ir buržuazines-estetines pozicijas stojo kai kurie mūsų kritikai, kurie niekino ir nuvainikuodavo tarybinių lietuvių rašytojų kūrinius.
Štai, pavyzdžiui, „Literatūros ir Meno“ puslapiuose suniekino eilę tarybinių rašytojų [Antanas] Pangonis ([slp. St.] Simaitis). Eilėje recenzijų Pangonis iš buržuazinių-estetinių pozicijų nuvainikavo Reimerio, Avyžiaus, Maruko, Valsiūnienės kūrinius. Pangonis nuvainikavo tų tarybinių rašytojų kūrinius ta priedanga, kad jie, esą, yra nepakankamai meniški, nepakankamai meistriški. Tačiau tikrovėje kuo meistriškesni buvo kūriniai, tuo labiau juos Pangonis puldavo. Taip jisai suniekino V[alerijos] Valsiūnienės poemą apie Oną Sukackienę. Apie šį tikrai talentingą kūrinį, kuris sudaro rimtą indėlį į tarybinę lietuvių literatūrą, Pangonis rašė:
 |
| TLE, t. 4, 1988, p. 128 |
„Nėra V. Valsiūnienės kūrinyje Onos Sukackienės, yra tik jos asmens štrichai, kurie neįstengia nei įkvėpti, nei patraukti. Šimtą kartų galima skaityti poemėlę ir vis tiek nieko neliks skaitytojo atmintyje apie Oną Sukackienę, išskyrus visiems gerai žinomus biografinius duomenis“.
Negalima skaityti be pasipiktinimo šias eilutes. Pangonis piktinasi, kam Valsiūnienė pasakoja didvyriškąją Sukackienės biografiją. Jisai piktinasi dėl to, kad autorė vaizduoja Sukackienės gyvenimą, jos kelią kaip „tiesią, lyg iššautos kulkos nubrėžtą liniją“. Jisai, matyti, norėtų abejojimų, svyravimų, silpnumo. Galima patikėti Pangoniui, kad jam nieko nesako Onos Sukackienės biografija, jos bebaimiškumas, ryžtingumas, pasiaukojimas, bet, kalbėdamas skaitytojo vardu, jisai aiškiai šmeižia skaitytoją, t.y. Lietuvos darbo žmogų, kuris amžinai atmins Sukackienę kaip tik dėl tų jos bruožų, kaip tik dėl jos patriotinės biografijos, kuris ją atmintų dargi tada, jeigu apie ją literatūroje nebūtų parašyta nei vienos eilutės, o būtų žinoma vien tik jos biografija. / [...]
Buržuazinis nacionalizmas, kosmopolitizmas, antipatriotiškumas, nihilizmas nacionalinei kultūrai – visa tai yra tos pačios buržuazinės ideologijos pasireiškimai. Kaip niekuomet, privalome mes atminti didžiojo Lenino nurodymą, jog „klausimas yra tik toks: buržuazinė arba socialistinė ideologija. Vidurio čia nėra... Todėl kiekvienas socialistinės ideologijos sumažinimas, kiekvienas nusišalinimas nuo jos tuo pat reiškia buržuazinės ideologijos sustiprinimą“.
(Straipsnis
Tiesoj buvo išspausdintas kovo 27-ą, o po dviejų dienų Maskvoj imta stabdyt šią akciją: „29 марта 1949 года на совещании редакторов центральных газет М. А. Суслов предложил «осмыслить» ситуацию и прекратить публиковать «крикливые» статьи. Это был сигнал отбоя кампании. Окончательно о прекращении кампании возвестила статья «Космополитизм – идеологическое оружие американской реакции» (Ю. Павлов, «Правда», 7 апреля)“; žr
čia pačioj pabaigoj.)
— Kodėl būtent šie žmonės buvo pasirinkti mušamaisiais? – nebent kokiuos LKP(b) CK protokoluos atsakymą būtų galima rast.
Kas šiek tiek stebina, kad dviem iš jų nuo šito iškeikimo nei šilčiau, nei šalčiau nepasidarė: Miškinis jau Mordovijos lagery (1948 VII 21 gavęs 25 metus kaip pogrindinės organizacijos narys), Suckeveris – Tel Avive (iš Lietuvos sovietinių rašytojų sąjungos pašalintas 1946 X 9 kaip išvykęs į Lenkiją; jo kupiūruoti atsiminimai apie Vilniaus getą 1946-ais išėjo Maskvoj, nekupiūruoti – 1947-ais Paryžiuj; vertimas iš rusų į lietuvių išleistas 2011-ais).
Apie Isaką Kaplaną tik tiek težinojau: kad vertėjas (apie jį kaip kritiką nieko), kad buvo disidentas, išvyko iš Sovietų Sąjungos. Po to iškeikimo
Tiesoj, regis, nuteistas ar ištremtas nebuvo; apie 1957-us vėl ėmė rodytis jo verstos knygos; būtent Kaplanas ar ne pirmasis lietuviams pristatė prancūziškai rašiusią Sofiją Tyzenhauzaitę – „Platelių Valteris Skotas“ (
Pergalė, 1975, nr. 8, p. 156–165). Ar yra parašęs kokių atsiminimų, kur būtų ir apie 1949-ų pradžioj patirtą išpuolį, nežinau.
Antano Pangonio gimimo ir mirties datas teradau
senųjų vilniečių sąraše: *1908 X 11, †1984 [iš tiesų 1983] XII 27; žurnalistas,
Lietuvių meno ir literatūros draugijos valdybos narys, poros vienkartinių leidinių
Lietuviškoji mintis ir
Jaunimo ateitis (abu 1938; yra epavelde) redaktorius ir leidėjas; galima pridurt: literatūros kritikas (nors 2002-ais išėjusioj Elenos Baliutytės studijoj
Laiko įkaitė ir partnerė: lituvių literatūros kritika, 1945–2000 ir neminimas); spėtina, kad po 1949-ų pavasarį patirto triuškinimo net jei ką dar ir mėgino rašyt, tai išspausdint jokių šansų nebuvo; kuo užsiėmė, iš ko gyveno – nepavyko išsiaiškint. (1949-ais represuotųjų sąraše yra Antanas Pangonis, bet greičiausiai kitas, *1902, – su šeima III 25 iš
Miklusėnų išremtas į Irkutsko sritį.)
Valys Drazdauskas tuolaik dar buvo laisvėj, suimtas 1949 V 19, bet virš jo galvos debesys jau buvo pradėję tvenktis anksčiau, ta publikacija
Tiesoj vargu ar buvo kaip nors ypatingai svarbi sprendžiant jo likimą.
P.S. Šis įrašas be pretenzijų į išsamumą; pagalvojau: o gal kas užsikabins (tarkim, apie AntP-nį ką nors daugiau išsiaiškins).
Papildas apie Antaną Pangonį (2019 IV 16) Kaip jau esu užfiksavęs komentare, parašiau laišką kino dokumentininkei Laimai Pangonytei prašydamas prisiminti tėvą. Štai jos atsakymas:
Laba diena,
Atleiskit, kad užtrukau su atsakymu, bet rinkau medžiagą kažkada apie savo tėvą Antaną Pangonį ir dabar turėjau peržiūrėti visus užrašus.
Antanas Pangonis gimė Vilniuje 1908 m. spalio 11 d. Jo tėvas Simonas Pangonis iš Butrimonių buvo gubernatoriaus vežikas, bet, įspyrus arkliui, jį perkėlė dirbti gaisrininku į Gedimino pilį, kur buvo telegrafas ir buvo pranešama apie gaisrus. Motina – Veronika Sventicka. Jie susituokė 1900 m. ir turėjo keturis vaikus, kurie augo pilyje iki 1916 m., tada Simonas Pangonis mirė ir visa šeima buvo perkelta ten, kur dabar yra Kalvarijų turgus. Atėjus badmečiui po Pirmojo pasaulinio karo iš jų liko tik Elena Pangonytė, gimusi 1905 m., ir mano tėvas, trejais metais jaunesnis, abu gyveno lietuvių prieglaudoje, lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Lenkų laikais tėvas pradėjo reikštis spaudoje, dirbdamas katalikiškam jaunimo mėnesiniam žurnale „Jaunimo draugas“ (1926–1937 m. redaktorius Antanas Juknevičius, 1937–1939 m. redaktorius Augustinas Burokas), taip pat dirbo ir „Vilniaus balse“ (1939–1941). 1940 m. parašė knygą kartu su St. Misiūnu – ,,Praktišką lietuvių kalbos gramatiką“ lenkams, kaip išmokti lietuviškai (vieną egzempliorių turiu).
1939 m. Antanas Pangonis susituokė su Stanislava Astaškaite, kuri baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją tapo medicinos sesele. Aš, Laima Pangonytė, jų vienintelė dukra, gimiau 1942 m.
Po karo tėvas irgi reiškėsi spaudoje kaip žurnalistas – „Tiesoje“ nuo 1945 m. esant redaktorium G. Zimanui, „Valstiečių laikraštyje“ 1951–1953 m. būnant redaktorium Jonui Mitalui, 1955–1971 m. „Jaunimo gretose“, kurių tada redaktorius buvo Jonas Lapašinskas. Paskutiniu metu dirbo Radijo ir televizijos komitete, bendradarbiavo rengiant žemės ūkio laidas, kurių vyr. redaktorius buvo Vladas Leipus.
Periodas, apie kurį jūs rašote: aš būdama septynerių metų atsimenu, kaip tėvas pasakė, kad jį Niunka pavadino kosmopolitu, ir jis kurį laiką negalėjo gauti darbo, nes sovietiniais laikais tai skambėjo kaip nusikaltimas, mano tėvui visi keliai tapo uždaryti reikštis toliau kaip kritikui. Jį moraliai labai palaikė Jonas Avyžius, kuris dažnai pas mus ateidavo į Jasinskio gatvę, ir jie ilgai aptarinėdavo socialistinio realizmo leistinumo ribas ir su jų peržengimu iškilusias problemas... Mano tėvas literatūros kritiku taip ir netapo, bet J. Avyžiaus romanų „Į stiklo kalną“, „Kaimas kryžkelėje“ buvo stilistas, nes gerai žinojo lietuvių kalbą, kuria labai domėjosi, rinko įvairius sinonimus ir juos užrašinėjo į bloknotus, kad galima būtų reikšmingiau ir turtingiau išsireikšti.
Be Niunkos, prie išpuolių prieš tėvą prisidėjo ir G. Zimanas, su kuriuo irgi buvo daug konfliktų.
Apsilankydavo pas mus ir E. Mieželaitis, kurį irgi prisimenu. Buvo kalba apie stojimą į kom. partiją, bet tėvas kategoriškai atsisakė.
Vėliau, tėvui jau dirbant Radijo ir televizijos komitete, jo bendramintis buvo Vytautas Mažutaitis, kuris ne tik lankydavosi pas mus, bet ir vykdavo su tėvu žvejoti, ką tėvas labai mėgo ir jo mėgiamiausia vieta buvo Žeimenos ežeras. Taip pat nuolat vykdavo į Kaltanėnus, kur, išėjęs į pensiją, net buvo apsigyvenęs.
Antanas Pangonis mirė 1983 m. gruodžio 27 d., o V. Niunka tais pačiais metais gruodžio 26 d., tik vienam, kaip CK sekretoriui, nusipelniusiam komunistų partijos veikėjui, grojo orkestras, o mano tėvui kunigas Vasiliauskas paslapčiom palaimino jam skirtą žemės lopinėlį Rokantiškių kapinėse.
