(1225) Užparaštė, clvi: dvi istorijos iš DP laikų

1
LKŽ nurodoma, kad žodis vaizbūnas psn. = pasenęs; gal tai ir ne žodyno reikalas, bet šitas žodis buvo atgijęs Vokietijoj po karo: nenorėdami savų vadint spekuliantais, vadino vaizbūnais (eufemizmas?). Iš Henriko Žemelio pasakojimo Liūtui Mockūnui:

Kadangi kiekvienas jautė maisto, drabužių ir kitų reikmenų trūkumą, pirmaisiais metais atsirado nauja profesija – prekybininkai, vadinami vaizbūnai, kurie greit aprūpindavo tautiečius kuo tik nori, pradedant auksu ir deimantais, baigiant žiebtuvėlių akmenėliais. Tokių vaizbūnų galėjai rasti kiekvienoj stovykloj. Bremene ir Hamburge, pavyzdžiui, galėjai gauti silkę už 1 RM, o jei tas silkes atveži į prancūzų zoną, gali jau gauti už silkę 8 RM. Be to, prancūzų zonoje galėjai gauti konjako ir kitų kilniųjų prancūziškų gėrimų. Esu matęs ir tokių vaizdų, kai dipukai susėdę prie stalo geria benediktiną ir užkandžiauja silkėmis... („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, Akiračiai, 1990, nr. 5, p. 8)

Prancūzų zonoj gyveno Julius Kaupas, kurio 100-metis vakar buvo (*1920 III 6 Kaune). O kodėl neprisiminus jo ir kaip vaizbūno? — Kazys Almenas yra įrašęs daug visokių pokalbių (kiek žinau, jie atiduoti kažkuriam archyvui, sakė: žadėjo ir suskaitmenint). Kai kas iš tų įrašų buvo paversta rašytiniu tekstu ir paskelbta. 1965-ų liepą Almenas įrašė pokalbį su Marium ir Zina Katiliškiais, kuriame prisimenamas ir prieš gerus metus (1964 III 1) miręs Julius Kaupas:

Marius: [...] koks Julius pasirodo 47-ais metais amerikiečių zonoj, tai čia reikalingas dailininkas, toks kaip Van Gogas. Tik Van Gogas galėtų nutapyti žengiantį, supranti, milžinišką, aukštą, liekną – tiesiog liepsnojančiais, milžiniškos apimties garbanotais plaukais. Su tam tikru atspalviu rudumo. Tokiu varinio, auksinio, kurie palaipsniui išsigimimė į tokią šviesią, nu, platininę spalvą. Tai ateidavo Julius, aukšta kakta, didele nosim, įskandęs pusiau nukramtytą pypkę. Su kuprine, ir ateidavo dabar, vadinas, į 7-to C bloko baraką. Numesdavo savo sunkią naštą ir sakydavo: „Nu, dabar, kur mes dėsim šitą prekę?“
Zina: Jis atnešdavo likerių iš prancūzų zonos. Tokių baisių, žinai, šaltmėtinių...
Marius: Būdavo ir baisių. Pavyzdžiui, anyžinio tokio likerio. Kurį mes išgėrę sienom pradėdavom lipti, vadinasi... Tai tokia reakcija mušdavo, kad tu, atrodo, sieksi ir įsikabinsi į plikas lubas! Tai paskui griežtai uždraudėm Juliui. Sakom: „Jeigu tu anyžių tą veši čia...“ Tai Julius juokias: „Velnias žino, aš nežinau, kas tas anyžius... Ar čia durnaropės, velnias, ar kas?“
Zina: Jis negerdavo pats, matai. Jis tuo metu visai negėrė...
Marius: [...] Tai, ką jie gaudavo iš prancūzų zonos, ir atveždavo. Atsimink, Julius turėjo sūnų tada dvejų metų, jiem labai sunkiai vykosi. Tie, kurie kuprinėm atveždavo po keliadešimt bonkelių, ką jie uždirbdavo... Vargšai, Dieve mano! Ir paskui, įsivaizduoji, koks vargas, Kazy! Eit per namus, klebent: „Ar jūs norit pirkt bonkelę?..“ Neduok Dieve!.. Tai žinai, žinai, [Aloyzas] Baronas sakydavo: „Nu, savo literatūros brolį gelbėkim...“ Nu tai mes... Bet vieną kartą aš tikrai visą jo tą transportą sunaudojau. Aš pats! Ir atsitiko tas šitaip...
K. A.: Tai visą, ir tą anyžinį?
Marius: Viską! Nu, gal tuo metu nebuvo to anyžinio. Bet ten buvo tas armanjakas, ir gal Hennesy, gal Martel. Buvo atvažiavęs Liudas Vismantas ir buvo atvežęs man keletą egzempliorių mano ką tik išėjusios knygos „Prasilenkimo valanda“. Nu, ir, žinoma, atvežė jis ten man keletą šimtų markių, vadinas. (...) Dabar [Aleksandras] Merkelis, mano bičiulis, kolega, sako: „Nu, tai ką? Reikia knygos krikštynas daryt!“ „Bet, – sakau, – Dieve mano, iš ko tu darysi?“ (...) Ir tuo metu kaip sykis įžengia į stovyklą Julius! Su savo likeriais. Ir viskas, ką Julius atvežė, viskas buvo paimta! Ir Julius, žinoma, labai nustebo, labai džiaugėsi, tik 10% pakėlė kainą. „Kadangi savaime aiškus reikalas, jūs neatsisakysit...“
Zina: Bet jam reikėjo, Mariau.
Marius: Jam... Na, kadangi Juliui reikėjo pinigų, ir visa, ką atvežė man Liudas Vismantas, atidaviau Juliui už jo atvežtus likerius. Ir Julius kitą dieną grįžo atgal be jokio vargo, ir dar 10% uždirbęs. Paprastai jis neuždirbdavo. („Vieno vakaro reminiscencijos“, Santara, 1991 vasara, p. 73–74)

2
Bebaksnodamas („išgėrę sienom pradėdavom lipti“) prisiminiau kitą pokalbį – Prano Morkaus, dažnai pasirašančio Franjo Marcus, su Jurgiu ir Jolanta Janavičiais irgi apie DP Vokietijoj (per tris Šiaurės Atėnų numerius ėjo 1998-ų rudenį). Viena istorija įsikirto atmintin, iš prancūzų zonos:

Jurgis: [...] dar viena istorija. Ji susijusi su kelių mūsiškių plunksnos brolių polinkiu į azartinius žaidimus. Kiauras naktis jie lošdavo pokerį ir klaikiai triukšmaudavo. Miestelis, kur jiems paskyrė būstą, buvo mažas, gyveno labai ramų gyvenimą, o naktys irgi ramios, visi miegodavo savo lovose. Bet štai atsiranda negirdėti žmonės, lietuviai, ir prancūzai vokiečius priverčia šiuos priimti į savo butus, nes prancūzų zonoje stovyklų, žinokite, nebuvo. Prancūzų valdžia vokiečiams sakydavo: jums užteks trijų kambarių, o į vieną kambarį įkeldiname užsieniečius. Na, ir apsigyveno ten mūsų kartiožnikai. Šeimininkas buvo, atrodo, pensininkas, kadaise policininkas, visą gyvenimą gyvenęs pasiturimai, o štai staiga per naktis pokeristų riksmai, samagono kliuksėjimas, kėdžių brūžinimas į grindis. Tai tas žmogelis juos pradėjo skųsti prancūzų valdžiai...
Fr. M.: Jūs ištarėte žodį „samagonas“.
Jurgis: Buvo geriama Kirschwasser. Tai toks samagonas iš vyšnių, kai kada iš vaisių. Geras buvo.
Fr. M.: Na, gerai, šeimininkas apskundžia poetus naktibaldas prancūzų valdžiai...
Jurgis: Ir nieko! Šaukdama: jūs dar ne to nusipelnėte!, valdžia jį išveja lauk. Iš tikrųjų istorija visai nelinksma. Žmogus vėliau nusižudė. („Keli vakarai su dviem perkeltaisiais asmenimis“, ŠA, 1998 X 17, nr. 37, p. 1)

— nežinau, gal tik man taip atrodo, kad tokios istorijos iškalbingesnės už visokius svarstymus.

(1206) Iš popieryno, lix: apie kokią lietuvių poezijos istoriją svajojo aa. Jonas Juškaitis

JonJ mirė VI 30; Vilniuj atsisveikinta VII 3 „Lakrimoj“
(Kalvarijų g. prie cerkvės); nors buvo trečiadienį, atminty
vis išlįsdavo posmas iš JonJ eilėraščio „Sekmadienį“ (2004):
Aš išpūstom akim per laisvę gautą
Eit nuo žmogaus ligi žmogaus bandau,
Taip, Viešpatie, taip savo visą tautą
Susitikau – ir aš išsigandau. –
(išsp. buvo Kultūros baruos, 2005, nr. 2, p. 19)

Literatūroj ir mene 1989 X 7, p. 5 buvo Jono Juškaičio rašinys „Henrikas Nagys“: paliudyti susitikimai su Nagio poezija ir vertimais (pirmiausia Rilkės, kurį ir Juškaitis vertęs, Kornetu). Yr ten ir tokia pastraipa:

Jeigu kas parašytų XX a. lietuvių poezijos temperamentingą istoriją! Be atgrisusių nuobodybių: tas turėjo tam poveikį, tas atsekė to pėdomis... Tarsi istorija būtų slūgsojusi ramiai lyg nuosėdinės uolienos. Juk ji visa – metamorfinės uolienos su tektoniniais kataklizmais, kur vartėsi nusistatymai ir estetiniai nusiteikimai.

Nieks, bent kol kas, nėr parašęs nei temperamentingos, nei jokios XX amžiaus lietuvių poezijos istorijos. Bet galima įsivaizduot, kokio pobūdžio poezijos istorija būt tikusi Juškaičiui. Jei būt parašyta maždaug taip, kaip Rimanto Kmitos studija apie poetinį sprūdį Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais (2009). Nežinau kito atvejo, kad poetas taip būtų gyręs knygą, kurioj ir apie jį rašoma, kaip Juškaitis gyrė Kmitos 2010-ais atsakydamas į Audriaus Musteikio klausimus (net per tris Lietuvos žinių numerius ėjo, XI 22–24; šito pokalbio pavadinimą parinko ir knygai – Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones, 2016).
O dėl Nagio (kitamet 100-metis), šyptelėjau skaitydamas, ką rašo Juškaitis apie pirmą Nagio poezijos publikaciją nebe periodikoj, o knygoj – antologijoj:

Jau 1940 m. „Pirmuosiuose žingsniuose“ H. Nagio eilėraščiai ne tokie kaip visų. Nei turiniu, nei išraiška. Juose kalbama apie neramiausią visatos audrą, kuri artėja per žemę, apie paklydusios bandos beieškantį piemenį, kuris paklydo pats, apie prisiglaudimą prie išmintingų knygų, kurios kaip vaikai...

Kodėl šyptelėjau? Pagalvojau: greičiausiai nežinojo Juškaitis, kad Bronius Krivickas, recenzuodamas šitą antologiją (ką tik išėjusią, prieš pusamžį), irgi iš visų autorių išskyrė būtent Nagį (jei būt žinojęs, beveik neabejoju, būt bent užsiminęs):

Iš dabartinių moksleivių visu ryškumu išsiskiria H. Nagys. Visai atsitolinęs nuo mūsų literatūrinių tradicijų, bandąs naują formą jis stovi vienišas ir originalus su savo stipria išraiška ir gilia mintim. (Ateities spinduliai, 1939/40 m.m., nr. 10 [1940 V], p. 296)

P.S. Neparašyton neparašytų/neparengtų knygų istorijon įrašytina dar viena (keletą esu užfiksavęs anksčiau) – JonJ 1989-ų rašinį apie Henriką Nagį baigia:

Išduosiu ir paslaptį. Su Liūne Sutema jie abu yra sumanę poezijos knygą apie visus Lietuvos miestus, kuriuose teko gyventi. Išduosiu, norėdamas paskatinti, nes tai būtų tikrai reta dviejų didelių poetų, brolio ir sesers, knyga mūsų poezijai.

(1016) Iš popieryno ir kt.: apie brolio ir sesers vertimus

artkartėm, kad ir sendamas, neatsispiri žmogus pagundai pasvajot; puikiai suvokdamas: tas pasvajojimas taip ir liks tik galvoj, nebent kam kitam patiktų — —
Praeitam amžiui artėjant prie pabaigos, rengdamas Broniaus Krivicko raštus, šmirinėjau po vokietmečio periodinę spaudą; akis, aišku, užkliūdavo ir už Horacijaus Nykos-Niliūno, Leono Švedo, Henriko Nagio ten skelbtų eilėraščių ir vertimų; kai ką nusirašydavau, kai ką nusirašytą net mašinėle persispausdindavau.
Iš tokio neseniai išnirusio popierių pluošto – du Nagio vertimai, kurie ir dabar atrodo geri, kaip eilėraščiai; dėl „tikslumo“ nieko negaliu pasakyt, vokiškai nemoku:

Rainer Maria Rilke

*     *     *
Galbūt todėl, kad aš kalnais ir vienas
kaip aukso gysla po žeme einu;
ir taip giliai: galbūt todėl šios sienos
man kūną slegia ir kiekvieną dieną
tik akmenį aplink save jaučiu.

Dar nežinau, dar nepažįstu skausmo, –
todėl tapau toks mažas šioj tamsoj;
bet jeigu Tu – tamsa: įlūžk uoloj,
kad Tavo ranką sau ant kūno jausčiau,
ir Tu mane – kaip trupinį – savoj.
(Į Laisvę, 1942-01-03, nr. 2, p. 4)

Stefan George
Iš „Sielos metų“

Šita kančia: nusviest negailestingai,
Kas artima ir kas brangu.
Ir tiest rankas į tai, kas dingo,
Ir tiest beviltiškai dangun.
Šis amžinas savęs graužimas
Tuščiu skaudžiuoju ne.
Šis nesuprantamas siekimas,
Kietumas lyg akmens.
Ir sunkumos slogusis jausmas
Pavargus kančioje.
Tada skliautų duslusis skausmas,
Tada: ak, vienas pats!
(Naujoji Lietuva, 1944-03-05, nr. 55, p. 3)

— Henrikas Nagys ir Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema) buvo, galima sakyt, trikalbiai. HenrN, *1920: „Iš senelės (Emilijos Peters) ir motinos [Antaninos Grundmanis] išmokova (su dvynuku broliu Martynu) nuo pat mažumės latvių ir vokiečių kalbų“; ZinN-K, *1927: „Mano senelė buvo Latvijos vokietė ir su motina tik tom abiem kalbom tekalbėjo. Ir mano pirmoji kalba buvo vokiečių. Pradžioje nei su broliais, nei su tėvu nesusikalbėdavau. Kai motina ir senelė norėdavo, kad jų nesuprasčiau, kalbėdavo latviškai. Bet nejučiomis ir aš iš jų išmokau, joms nė nepastebint. O lietuviškai tai tėvas išmokė“ (citatos iš: Egzodo rašytojai: Autobiografijos, 1994, p. 529 ir 692–693.)
Atskira knyga teišleistas vienintelis Nagio verstas Rilkės Kornetas su Telesforo Valiaus iliustracijom (Chicago, 1987; 2-as leidimas, „Baltų lankų“, 1997, su gretutiniu originalo tekstu, bet be iliustracijų; vertimas yra ir tekstuos.lt). O vertęs Nagys yra tikrai nemažai, pradėjo dar gimnazistas būdamas (vieną vertimą esu pristatęs čia), iš vokiečių ir latvių, šį tą ir iš anglų; vertimai skelbti (tik pokarinius leidinius selektyviai paminint): Aiduose, Literatūros lankuose, Metmenyse, kitur – Rilke, George, Paulis Celanas (garsiąją „Mirties fugą“ yra išvertęs, parafrazuotą Algimanto Mackaus), Georgas Traklis (apie jį ir disertaciją parašė; kartais mėgdavo pasipuikuot prieš asmenvardį prirašydamas dr.), Friedrichas Hölderlinas ir kt.; Astrīde Ivaska, Velta Sniķere, Gunaras Salinis ir kt.
Katiliškienė (vertimus pasirašydavo tik pavarde) gal daugiau vertė iš latvių, bet ir iš vokiečių; skelbta Metmenyse, Mackaus redaguotam Marguty, kitur – Vizma Belševica (tarp kitko, ir garsias Indriķa Latvieša piezīmes uz Livonijas hronikas malām lasot išvertė, žr. Metmenyse, nr. 20, 1970, p. 104–110; Gunaro Salinio rašinys apie poemą ibid., p. 111–120), Baiba Bičole, Aina Kraujiete, Olafas Stumbras, Linardas Taunas ir kt.; Ingeborg Bachmann, Günteris Eichas, Günteris Bruno Fuchsas, Hansas Magnus Enzensbergeris ir kt.
Iš Nagio vertimų tikrai išeitų knyga, ir solidi, manyčiau; iš Katiliškienės – tikriausiai kuklesnė. Bet kas čia dabar besiims rūpintis mirusių poetų vertimais.
Nebent ką nors galėtų užkabint toks siūlymas: o jei parengus brolio ir sesers vertimų iš latvių kalbos rinktinę? Jei ne dėl vertėjų, tai gal suveiktų argumentas: galimybė gan rimtai susipažint su latvių egzodo poezija būtų.
(Ką aš čia svaičioju; stebuklų nebūna.)

(964) Visiškai tarp kitko: apie eilėraštį iš sieninio kalendoriaus birželio 26 dienos lapelio

(Vis rankioju tekstus, susijusius su konkrečia diena; metai nesvarbu. Sumanymas, kurį vargu ar pavyks įgyvendint. Dar tik kokį šeštadalį ar net mažiau turiu (o reiktų 365-ių). Toks Dienynas būtų – kiekvienai dienai po istoriją; bet po tokią, kuri nebūtų nutrinta; sritis – aišku, kultūros istorija.)

Vileišių rūmų kiemas, 2017-03-23

Institute keletą metų vyko Sovietmečio seminarai. 2012-03-20 Jurgita Raškevičiūtė skaitė pranešimą „Janinos Degutytės poezijos recepcija sovietmečiu“; epigrafu pasirinko Antano Banaičio iš Ariogalos 1972-ais rašytą laišką:

Gerbiamoji Janina Degutyte,
eilėraščių nelabai mėgstu, labiau patinka man apsakymai. Bet šių metų birželio mėnesio 26 dienos kalendoriaus lapelyje perskaičiau Jūsų eilėraštį „Gimtoji kalba“ [ar reikėjo mokykloj išmokt atmintinai, ar savaime įstrigo? „Iš kopų šnabždesio su debesim ir prošvaistėm, / Iš marių virpulio ir ežerų nendrėtų, / Iš duonos kvapo ir miškų giesmės / Kalba gimtoji lūposna įdėta“ etc.], kurio minties ir žodžių prasmingumas pritrenkė mane iki širdies gelmių. Mums, lietuviams, šis eilėraštis neįkainojamas, aš nemoku žodžiais išreikšti jo brangumo. Tebūnie jis mums kaip kasdienė malda.
Ačiū už tokią brangią dovaną „Gimtoji kalba“.

Kas tas Antanas Banaitis? – aišku, labai įdomu būtų žinot. Nežinau, bent kol kas; „Lietuvos valsčių“ serijos monografija apie Ariogalą dar tik numatyta rengti.
— Taip, dar nėr dienos istorijos. Nors pats faktas – eilėraštis iš kalendoriaus lapelio, būtent šis eilėraštis, reakcija jį perskaičius, – kaip čia pasakius? – jau šis tas.
Kodėl atkreipiau į tatai dėmesį? Gal ir klystu, greičiausiai klystu manydamas, kad daugėja žmonių, kuriems atrodo: sovietmečiu tebuvo vienas vertas prisimint Poetas, ir gerumo, ir tautiškumo išmokęs, ir į Atgimimą atvedęs; o kiti tuolaik kūrę – „ir kt.“ teverti. Buvo Maironis, buvo Marcinkevičius, visa kita – nebent mėgstantiems meną menui. Ir dar: regis, nė vienas po karo laisvajam pasauly atsidūręs ir ten atsiskleidęs išties talentingas poetas nėr reiškęs tokios pagarbos okupuotoj Lietuvoj likusiam collegai, kaip Liūnė Sutema – pirmiausia Degutytei: „dvi moteris – J. Degutytę ir S. Nėrį turiu savo širdyje, jos man išskirtinės, vienintelės... Jeigu kam ir pavydėjau – tai joms ir dar Marcelijui Martinaičiui“ („Tegu kalba mano poezija“, kalbina Virginija Paplauskienė, Nemunas, 2008-05-22, p. 4).

(266.1) Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei

Neprisimenu datų. Jei ne žmogus, pasislėpęs už Kasandros slapyvardžio, gal net ir būčiau pražiopsojęs, kad vasario 11-ą Algimantui Mackui būtų sukakę 80. Išėjus knygai Ir mirtis nebus nugalėta (1994), mano rankas pasiekė dar šiek tiek A.M. tekstų. Nežinau, ar kas nors sugalvos perleisti tą rinktinę (na, vos papildytą), tad tiesiog: ką turiu – tą skelbiu čia, apie jokias ateitis negalvodamas.
Šiandien Tarptautinė radijo diena, o Mackus – radijušninkas, kaip ir Dalia Sruogaitė; juos siejo darbas – per „Margučio“ radiją transliuojama literatūrinė valandėlė „Pelkių žiburėlis“; rengė Mackus, dvi Dalios – Sruogaitė ir Juknevičiūtė – ir kt., nors eterin būdavo paleidžiama frazė: Paruošė sambūrio „Šviesa“ Chicagos skyrius. Iš D.S. esu gavęs trijų jai Mackaus rašytų laiškų kopijas, originalai greičiausiai adresatės archyve. Komentarų tiek, kiek manė esant būtina pateikti D.S. Apkarstyti tekstus kaip kokią kalėdinę eglutę – vis nurodant, kas (žmogus arba dalykas) yra kas ar kur išspausdintas – būtų ir nepagarbu juos skaitysiančiųjų atžvilgiu. :) Mackininkai, manau, teskaitys. [Knygos pabaigoj komentaruos smulkiu šriftu – taip, reiktų.]

1: 1956, rug[pjūčio? -sėjo?] 7

Miela Dalia,
ką tik gavau Tavo gromatą ir eilėraščius. Didelis ačiū. Labai skubu rašyti, nes laukiu atvažiuojant J[??]iaus. Važiuojame pas Bačiūną – į „Santaros“ suvažiavimą.
Dėl Sruogos valandėlės susisieksiu su Rūku. Manau, kad sutiks. Dėl vaikų valandėlių, manau, darykim kaip siūlai: viena – lietuvių autorių, kita – svetimtaučių. Fain, jog galėsi juos „įradijofoninti“.
Padariau provizorinį sezono planą, kurį Tau pridedu. Įrašyk savo numatytus vaikų valandėlių autorius. Šį kartą tebūnie 8 mėnesių sezonas. Nežinau, kaip Tau atrodys, bet, nenorėdamas per daug kartoti tų pačių autorių, šiais metais A (suaugusių lit. sekcija) sekcijon įvedžiau grynai Chicagoje gyvenančius autorius, kurių didelės dalies dar pas mus nėra buvę. Bendrai visas planas – paremtas tam tikrais ciklais: A – Chicagos autoriai (iš jų, manau, medžiagą gausiu originalią), A II – žymesnieji mūsų humoristinės kūrybos atstovai ir B – vaikų.
Pažiūrėk – kaip išrodo ir greit siųsk medžiagą pirmosiom vaikų valandėlėm. Jas būtų gera pradėti saviškiu.
Tad tiek šiam skubaunam[?] kartui. Parašysiu apie „Santarą“ grįžęs.
Viso geriausio
Algis.
1956. rug. 7 d.
P.S. Dėl vaikų valandėlių visai sutinku su Tavim, kad vaikams ne tik savi, bet tokie autoriai, kurie juos suįdomintų. Dėl „Aitvaro“ vėl bandysiu šnekėti.
Alg.
[P.P.S.] Beje, ar gavai iškarpas, kurias prieš keletą savaičių Tau su laišku išsiunčiau? Vieną vakarą man skambino p. Šeštokas. Sakė, kad jo prašei iškarpos iš „Vienybės“.

2: 1957, sausio 9

Miela Dalia,
šį rytą galvojau, kad ką-ne-ką, bet laišką Tau turiu būtinai, o būtinai parašyti. Tavąjį taip pat prieš keletą valandų su visais įvadais apturėjau. Įvadai OK. Tačiau kodėl, rašydama apie Zobarską ir minėdama Donelaitį, Savickį, Sruogą, dadūrei ir Radauską? Juk jį išvertus turbūt gautume Stefan George arba kokį lenkų estetikos balamūtą. Na, tiek to. Tegu ramiai mėsinėje miega jaučiai, išmėsinėti, moteriškai ar vyriškai surimuoti, tegu per bėgius ramiai ir klasiškai eina elektros srovė, tegu virtuvėje migdančiai ūžia primusas, o patefone – koloratūrinis sopranas iš La Traviata.[1]
Taigi, sunku atsigauti po senų ir naujų metų. Šiandien, keista, nuo to net galva skauda, pasijutau pagaliau blaivas. Teisinti už ilgą tylėjimą save būtų neprotinga. Tokis papuolė laiko metas, tokis miesto ūpas. Seniai Miškinis užgiedojo: „Mano meilė laimingai baigės – ji nuėjo linksma su kitu.“
Jeigu netyčia pastebėjai, atspausdinom Žiburėlio neva blankus, kurių krūva laukia Tavęs sugrįžtant. Prakeikta ta valanda, kurioje įkėliau koją Žiburėlin. Galva manoji pilna bėdų. Sekmadienį ir dar sekmadienį eina Rūkas. Kaip visada su tom ištraukom būna, taip ir šį rozą – negali skaityti x, negali skaityti y ir t.t., ir t.t. Nebaigta simfonija. Reikalingi bent septyni žmonės. Šiuo metu turiu tik šešetą. Dieve, padėk man. Taip pasakė Juodka, taikydamas į Annos Christi tėvo ausį.
Su vaikų valandėlėm, kurias man jau, ačiū, senokai atsiuntei, – tvarka. Grimus skaitys Gandrimas, o Milžinkapį Juodka su kokia nors moteriška būtybe arba pilnybe. Nežinau ką reikės skaityti man, kadangi Žiburėlyje esu retai girdimas. Visada man malonu klausytis skaitančių Dalių.
Už Stiklinį žvėrelį, aišku, esmi aš kaltininkas. Aš esu tas paibelis, kurs ten drukavojo, bet juk savęs žmogus nekoliosi. Kažkaip būtų nehumaniška ir, greičiausiai, neestetiška. Gal Tu turėtum kokią idėją vienam mašinėlės puslapiui apie Pelkių Žiburėlį Pelkių Žiburėlio skyriui, velnias mane nešė jį įtaisyti, Margučio visuomeniniam, politiniam ir kultūriniam žurnale. Jeigu turi, brauk, nes aš patsai nežinau ką ten rašinėti. Apie mane, kad locka, nerašyk, nes tą aš žadu atlikti pats. Šiuo metu rašau ilgą ilgą straipsnį apie savo eilėraščius ir aliejum atliktus tapybinius darbus, kuriuos žadu išstatyti Lietuvių Auditorijos meno galerijoj, nes dailininko Rūkštelės kūrinių paroda dideliam Stasio Tamulaičio nusiminimui jau uždaryta.[2] Teisingai pasakė ponas Keliuotis: iš rūkštelės likerio nepadarysi. Sapientis sat! (Gal ir teisingai iš Tamulaičio straipsnių /taip jis baigia kiekvieną savo straipsnį/ išmokęs išspelinau.)
Buto, kad locka, dar nesuradau. Butą surasti, tai ne karčemą. Reikia apgalvot, apsvarstyt ir apžiūrėt, ir nuomą užmokėt. Laimė, kad karčemos neima nuomos už sėdėjimą, tik už gėrimą. Kitaip būtų švarus krakas. Bet pagaliau, Dalia, ar ne mūsų tautosakos vyrai dainavo: „Kur aš nukeliausiu – nakvynėlę gausiu!“ O kad nenutoltumėm nuo lietuvybės, tam ir Bendruomenę sukūrėm, ir Dainų šventes rengėm.
Prieš pradėdamas šį lapą, noriu paaiškinti jo kilmę. Ant tokio popierio rašomi Margučio skelbimai apie gardų Mamytės sūrį ir apie Mažeika&Evans klientus. (Žinoma, apie tuos, kurie jų įstaigoje atsilanko tik vieną kartą. Pirmą ir paskutinį. Šitą sakinį, man atrodo, galėtų įdėti Draugas aforizmų skiltyje, kurioje spausdinamos Platono, Aristotelio, Šopenhauerio, Papini, Mauriaco, Barono ir kitų didžiųjų rašto žinovų mintys.) Gloria in exelcis Deo! Rodos, taip?
Kelečiai susilaukė Kelečiuko Lino Jono! Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt! Kudirkos himno, sako, dar nesuspėjo išmokti. Vaiko laukia ir p. Monkutė. Aš dar ne. Bus Žiburėliui prieauglio. Su jais gal padarysim geras muzikines valandėles. Skaitytojai, t.y. klausytojai, girdėjau, jų labai pasiilgę. Gerą daiktą, anot jų, malonu girdėti tūkstantį ir vieną kartą.
Prieš šventes praleidau ilgą savaitgalį Lemonte pas Katiliškius. Pasiutusiai gerą darbą Marius turi parašęs. Tačiau premijos nevertas, nes tai reikštų sulyginimą su Italijos vaizdais, Brazdžioniu, Mazalaite ir Radausku. Tokios negarbės net ir savo priešui, būdamas krikščioniškas pilietis, nelinkėčiau.
Tavo atsiųstus gabalus, Dalia, duosim taip: vasario 10 – Grimai, vasario 17 – Krėvė ir kovo 10 – Zobarskas. Kaip žiūriu, baisiai pasimušei priekin, kad mane pavydas ima, o jau toks nepavydus... (Vis tiek niekas nepatikės, jog teisybė.) Kodėl nepamėginti?
Žiburėlis ir toliau brazdėdamas rieda. Retkarčiais pasitaiko ir gana neblogos programos. Šiaip – nuobodybė. Vieną sekmadienį, kai lankiaus Lemonte, klausiausi programos. Pagalvojau, jeigu ten nesimaišyčiau, tikrai neklausyčiau. Palaiminti kantrieji, kurie ketvirtus metus 1 val. 30 minučių užsisuka radijušą. Anot Gedo, mama mia! Moralas tėra šitoks: ką pradėjai, baik. Mano supratimu, jei kitais metais nieks neišeis su latviais ir estais, kromelį būtų pats čėsas uždaryti. Didesnei dievų ir bažnyčių garbei.
Ar gavai atsakymą iš New York?
Asmeniškai gyvenu visai asmeniškai. Nei sėju, nei pjaunu. Jokiam fronte nieko naujo. Neatsimenu, kada esu bent gerą knygą perskaitęs. Kartais lošiu kauliukais ir turiu prisipažinti – sekasi. Atrodo, galėčiau būti pakenčiamas advokatas. Bendrai priėjau išvados, jog neapsimoka varginti proto – jį reikia tausoti, kad jis išliktų natūralus, nepasikeitęs, toks, koks buvo užgimus. Nes ramybė ir dangaus karalystė kūdikėliams.
Chicagoje šiandien pasnigo. Užpustė laiptus. Jaučiu, teks juos papucyti, kad koks padorus žmogėnas žandikaulio neišsinarintų. Arba aš pats, keliaudamas pavakary Vienybėn.
Tiesą rašai apie Chicagą. Atrodo, viskas buvo seniai ir viskas ne čia. Protingą žodį ištarė Dikinio Tomas Stikliniame žvėryne – laikas yra didžiausia distancija. O tą stiklinį balių, kad locka, suplėšyk – nekompromituok mano tenoro, kuris tą dieną tikriausiai buvo blogoje formoje. „Vesti la giubba...“
Su mielu noru, Dalia, atsiųsčiau Tau tų savo kavalkų, tačiau šiuo metu jie nėra reprezentaciniame apdare: subraukyti, taisyti ir vėl braukyti. Noriu šį tą keisti ir dėl visko juos turėti gatavus. Iš Civinsko knygelę atsiėmiau pataisymui, bet turbūt ji liks pas mane. Tegu, valgyt neprašo, o procentų neneša. Naujų gabalų, teisybė, turiu net 2. Tiek išsikepė per paskutiniuosius metus. Bet kas iš to? Geriau rašyti Dainavai operas. Už jas nors pinigą gauni. Pardaviau, beje, ir vieną seną straipsnį Užuolankai už 40 dolerių, o taip pat prižadėjau, jei paruošiu, ir eilėraščių už kokius 15–20 baksų. Griežtai, su labai neryškiomis išimtimis, laikausi savo poliso: be pinigo nė eilutės. O už pinigą ir Mahanojaus Saulei neatsisakyčiau.
Tai tokios neprotingos ir nuobodžios rokundos. Tiesa, būčiau užmiršęs pasiguosti: užsirūstinęs tapau ant studentų. Nachalai, ir daugiau nieko. Progą radęs, įgnybsiu. O jeigu pyktis praeis, gal ir ne. Tiek to.
Dar kartą ačiū, Dalia, už geras medžiagas ir geriausi linkėjimai p. Sruogienei, Gedui ir abiem vyriausiem šeimos nariam.
Iki.
Algimantas.
1957. sausis 9 d.
P.S. Nebūk kerštinga! Nekeršyk ilga tyla.
Alg.

——————————————————————————————————————
[1] Mano pastaba dėl Radausko: Pradžioj Algimantui Radauskas labai patiko, tačiau man išvykus dviem metam į Texas valstiją, Algimantas labai susidraugavo su Liūne Sutema, kuri Radausko nemėgo ir, kaip pati man sakė, lygindavo su Stefan George. Liūnė Sutema turėjo daug įtakos Algimantui ir, matyt, šiame laiške jau stipriai jaučiasi Liūnės požiūris. — Dalia Sruogaitė
[2] Kur Algimantas rašo apie savo „tapybinius darbus“ – tai tik juokai. Jis (kaip ir dauguma) Rūkštelės nemėgo, o pats tikrai niekad netapė! Taip pat nemanau, kad jis rašė „ilgą straipsnį apie savo eilėraščius“ – tai vėl pasišaipymas. — D.S.

3: 1957, kovo 29

Miela Dalia,
gyvas nebesu. Esu pusgyvis.
Kaip bjaurus skėrių būrys užpuola medžius, taip mane apgniaubė įvairios bėdos ir nemalonumai. Nuotaika tebėra nelinksma, ir, jei būtų kiek šilčiau, sodinčiau rachitinį nostalgijos medį.[1]  Anot Kėkšto, „mirtis sunki, o gyvenimas prastas“. Taip ir žmogus atsiduri nepatogioj pozicijoj: viena koja ant debesio, antra – ant mūsų tautinės trąšos, kurios, pravažiavus vežimui, ant plento atsirasdavo daug.
Medžiagą gavau. Didelis ir platus ačiū. Tuo būdu su vaikų valandėlėmis jau esame susitvarkę, išskyrus, žinoma, įvadus. Binkį duoti pabaigai man neišėjo. Jis eis balandžio 7 dieną, po jo duosime Vaičiulaitį, o gegužės mėnesį – Pulgį Andriušį bei motinos dienos progai skirtą Mackevičių-Nord. Taigi, Dalia, laukiu įvadų ir tariu padėką.
Rašei, jog Amerikos Balsas prašęs Žiburėlio programų. Žinia, iš dalies malonu. Tačiau panašus reikalas jau buvo praeitais metais po Landsbergio programų. Laiške jisai man minėjo, kad kažkas iš Balso prašysiąs kelių mūsų programų, bet nieko iš to neišdegė. Antra vertus, sakau visai nuoširdžiai, mano supratimu, gal jas daryti ir visai neverta. Lietuvoje gyvenančių tokiu dalyku nenustebinsi ir nepatiešinsi. Žiburėlių jie turi daugiau ir geresnių. Be to, abejoju, ar visi žmonės sutiks įskaityti jas. Tam priežasčių, man regis, gali būti visai rimtų. Taigi, čia tokia mano grynai asmeniška nuomonė.
Dabar dėl kito sezono. Fain, kad New Yorkas pagaliau atsiliepė. Aš dėl latvių literatūros jokio atsakymo nei iš Skujenieko, nei iš Nagio negaunu. Antrą kartą jų tikrai nebeprašysiu, o kitų žmonių tam reikalui nežinau. Be to, Dalia, rašau atvirai, kitą sezoną abejoju ar begalėsiu būti naudingas. Tas reikalas jau man yra atsibodęs iki kaulų. Be abejonės, Tau niekada neatsisakysiu padėti vienu kitu įvadu ar kartais Tave pavaduoti, tačiau ką nors daugiau daryti neišeis. Pagaliau, esu priėjęs tam tikrą ribą, kurioje man bepalieka trys išeitys: tapti sąžiningu fabriko darbininku, susiimti rankosna ir studijuoti arba nusipirkti pištalietą, nes iki dabar besitęsianti beprasmybė mane visai rimtai baigia nuvesti velniai žino kur. Jeigu teks tapti „fabrikantu“, jokios prasmės ir jokio tikslo man maišytis kitur nebus, jei pavyks pradėti studijuoti – tam nebus laiko, o jei trečia galimybė – tada visa savaime aišku. Iš viso, prisipažinsiu, nebenoriu nieko. Tik noriu išlaikyti pažadus.
Atleisk, kad vėl laiškas išėjo biznieriškas. Čia jį ir baigsiu. Patikėk, bet dabar rašyti man pasiutusiai sunku, o verkšlenti nesinori. Kam apkrauti kitus savo bėdomis. Tad dar kartą, Dalia, kad locka, neužsirūstink. Norėčiau, galvą padėjęs ant peties, gerai išsiašaroti, gal būtų geriau, bet ir tai (bandžiau) neišdega. Kažkas užšalę.
Tad iki
Algimantas
1957. kovas 29 d.

—————————————————————————————————————
[1] „Rachitinis nostalgijos medis“ – iš Škėmos „Baltos drobulės“. — D.S.

P.S. dėl Mackaus kitų laiškų. Kai rengiau knygą, akiraty tebuvo Metmenyse skelbti Mackaus laiškų Kostui Ostrauskui gabalai. Parašiau laišką klausdamas, ar leistų juos perspausdint ir gal galima būtų tą publikaciją praplėsti, papildyti ir pan. 1991-10-14 atsakė:

Taip, tas A. Mackaus laiškų ištraukas („Algimantas Mackus apie save ir dar šį tą“, Metmenys, nr. 41, 1981, p. 75–87) galite pakartoti savo ruošiamoje knygoje – nieko nepakeičiant, su mano įvadėliu, t.y. kaip išspausdinta Metmenyse. Tai ir yra svarbiausios bei įdomiausios, mano galva, jo laiškų vietos. Praplėsti tas ištraukas, tuo labiau skelbti laiškus ištisai šiuo metu neketinu – kai kas dar net ir dabar nespausdintina, didžioji laiškų dalis pilkai reikalinė ir ypač plepalinė, o aktualijos arba pasenusios, arba skaitytojui, ypač Lietuvoje, be išsamių komentarų būtų išvis sunkiai suvaikomos bei suvokiamos. Tiesa, norėčiau kada nors tuos laiškus išsamiau publikuoti, bet ne dabar.

Taip ir padariau: kas Metmenyse – tas ir knygoj. O išsamesnės publikacijos, deja, taip ir nebuvo. Ir greičiausiai nebebus; nebent jį tūno a.a. Kosto Ostrausko archyve. Tikrai turėjo būt A.M. laiškų Daliai Juknevičiūtei, ypač kai ji stažavosi Europoj; deja, kur jie, koks jų likimas – nežinau.
---------------------------------------------------
Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika
Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

(17.1) Lietuvos miestelių balsai: digresija

Perbaksnodamas Giedros R. gabaliuką apie arklio kanopų caksėjimą sekmadienio tyloje, prisiminiau prie Kalnų parko troleibusų stotelės ant buv. kareivinių sienos matytą graffitį (nepatinka man tas siūlomasis sulietuvintas variantas – grafitas įkištas paišelin; be to, Liūnės Sutemos 1993-ių knyga taip vadinas). Suprantu, aerozolinių dažų pūtikas greičiausiai buvo ne tylos, o „Depeche Mode“ gerbėjas (Words like violence / Break the silence), bet mane ši pamatyta frazė nudangino Labanoro girion.
Tai atsitiko prieš keletą metų, gal net dešimt. Buvau pakviestas praleist savaitgalį sodyboj. Tas metų laikas, kai prisirpsta žemuogės. Vienądien eidamas palei vad. linijas pririnkau trilitrį – ir karštį be vėjo iškenčiau, ir museles: privalau pririnkt pilną, ir viskas. Kitąryt nubudau saulei vos pradėjus tekėt. Žemuogių negana, dabar reikia mėlynių. Gan giliai įlindau į girią. Tyla (po Vilniaus) fantastiška, dar paukščiukai, ir staiga lyg šalia išgirdau mūkiant karvę. Kartą, kitą, trečią (viskas aišku, šeimininkę kviečia: pamelžk). Švarus švarus karvės balsas. Ir tik paskui supratau, kad ji gali mūkt arčiausiai už kokio kilometro, o gal net toliau, tik girdžiu – lyg šalia; dar ir aidas, aišku, prisidėjo. Tyla tam, kad išgirstum tai, ką nuslopina, užgožia foninis triukšmas. Ir nuo tada man Labanoro giria = tas toli mūkiančios karvės balsas.
P.S. Išmanantis reikalą žmogus (programuotoja!), kai keliskart nesusilaikiau nepasigyręs, kad tą ar tą įrašą papildžiau prierašu, prieduru ar audioišnaša, pasakė: blogai darai. Jei kas skaito tą tavo tinklaraštį, tai iš kur jam žinot, kad tu ką nors ten pataisei (korektūros klaidos – kas kita)? Aha, šitą skaičiau, kas naujo? Ir buvo visiškai teisus; ne internetiškai, o popieriškai mąsčiau. Tai va ir stengiuos gerai daryt, todėl ir (17.1).