(1007) Visiškai tarp kitko: Antano Martinaičio parodos Druskininkuos proga apie jo rankraščius

AntM piešinys iš eilėraščių rinktinės

(7md.lt perskaičiau: iki rugsėjo 26-os Vytauto K. Jonyno galerijoj galima pasižiūrėt Antano Martinaičio (1939–1986) kūrybos parodą „Liber magnus“. — Ir va toks įrašas susidėliojo.)
Metuos, 1994, nr. 1, su rubrika „Apie kūrybą ir save“ buvo pokalbis „Ši diena ir rytojaus vizija“, kurį vairavo a.a. žurnalo redaktorius Juozas Aputis, prisikvietęs daugiausia savo draugų, tarp kurių – ir Ričardas Vaitekūnas. Citata iš jojo svarstymų:

Štai dabar išeis Antano Martinaičio eilėraščiai. O kiek metų išgulėjo tie rankraščiai, argi nežinojome, kad jis rašo? Juk jo yra bene du romanai parašyti! Nuvažiavom su Petru Palilioniu ir Donaldu Kajoku parvežti rankraščių iš žmonos. D. Kajokas pasiėmė savo juodą diplomatą, o Adelija (Antano žmona) ištraukė maišą rankraščių – netelpa! Tai buvo jo gyvenimas. Dėl skurdo nesuko sau galvos – rašė, tapė, ir viskas. (p. 85)

Taip, Donaldo Kajoko parengtą AntM eilėraščių rinktinę Paskui medinį arkliuką su Leonardo Gutausko įžanginiu „Neišsiųstu laišku“ Nemunas išleido 1994-ais. O kaip tie romanai? Ėmiau ir paklausiau DonK. Iš jo el. laiško:

Seniai jau visa tai, apie ką klausi, buvo. Aš tuomet iš Untės žmonos paėmiau tik poezijos rankraščius. Buvo, regis, pora storų sąsiuvinių, gal dar pluoštelis atskirų lapukų. Tada lyg ir buvo užsiminta, kad Untė rašinėjo ir prozą, bet apie pora romanų... – ne, nieko nežinau, čia jau didesnis žinovas R. Vaitekūnas, geras Antano M. bičiulis. Mano interesų sritis tuo metu buvo vien jo eiliuoti tekstai, mat buvau „įpareigotas“ paruošti Untės eilėr. rinktinę. Paskui visi rankraščiai buvo grąžinti A. M. žmonai.

Minėtos parodos anonse yra sakinys: „Nemažai liko neskelbtų rankraščių: eilėraščių, novelių, esė, atsiminimų apie dailininkus.“ Informacinius pranešimus rengė Nacionalinio MKČ dailės muziejaus žmogus, Druskininkuos eksponuojami paveikslai iš šito muziejaus fondų? Vadinas, ir AntM rankraščiai ten saugomi? — Dar viena Antano Martinaičio knyga, ne eilėraščių, gal kada nors ir pasirodys?
P.S. Tekstely apie parodos atidarymą rašoma: „Visas A. Martinaičio rankraščių archyvas pavadintas ‘Liber magnus’, kurio didžiąją dalį sudaro menininko eilės.“ Kad visas archyvas vadintųs Didžioji knyga? Ne, taip vadinas vienas daiktas, DonKajokas ją aprašo rinktinės pabaigos žody: tai „gerų trijų pirštų storio juodaviršė tikra gyvenimo knyga, pradėta 1956 metais ir rašyta iki pat mirties. Antano eilutės – tai aiškios, išvedžiotos tiesiog vaikiškai skrupulingai, tai kažikur skubančios, tai nervingai trūkčiojančios, bemaž neįskaitomos, užrašytos mėlynu, juodu rašalu, pieštuku... Vietom eilėraščius ar jų užuomazgas permuša nežinia iš kokių sąmonės kertelių atklydusios mintys: ‘Ak, kvaily Antanai...’; ‘Bijodamas žmonių, dievinu vyną’; ‘Visa kita paveiksle, kurio nėra ir nebus’.“ („‘Liber magnus’: ketvirtadalis tuščių lapų“, p. 136)
— — — — — — — — — — — — — —  — — — vėl perbėgau rinktinę; šįkart – šitas labiausiai (p. 24):

vėjuose         vėjuose         žilvičio
išprotėję       žiedai            išprotėję
žilvičio          išprotėję       žiedai
žiedai            žilvičio          vėjuose

(1006) Dėl juoko: paminklo raidei projektas

Visokių paminklų pasauly esti, o ar yr kur paminklas raidei? Neteko matyt tokio, neteko skaityt, kad tokio būta ar esama.
O va Dambrausko-Jakšto redaguojamam pirmutiniam Lietuvoj kultūriniam juokų ir satyros laikrašty Garnys 1910 metų pabaigoj buvo paskelbtas paminklo raidei projektas (tik paties paminklo nepriteikė).

Projektas paminklo ilgajam Ū.

Atėjo liudna žinia. Musų ilgasis Ū sunkiai susirgo. Pakviesti garsiausieji filologijos daktarai. Bet maža tėra vilties, kad pagytu. Mat vargšas daug turi susikrimtimų. Kasdien ateina nemalonios žinios: tai tas, tai kitas lietuvių laikraštis nuo jo atsisako. Prasidėjo nuo Amerikos „Draugo“. Jį pasekė Kauniškė „Vienybė“, „Draugija“, „Lietuvaitė“, „Garnys“ ir net „Vargonininkas“. Na, čia dar buvo pusė bėdos. Tie laikraščiai juk „atžagareiviški“, klėrikališki. Bet neilgai trukus ištiko dar sunkesnis smugis. Ėmė nuo ū šalinties taipogi ir pirmeiviški laikraščiai, k.a. „Vienybė Lietuvninkų“, „Lietuvos Ukininkas“, „Rygos Garsas“ ir k. Net ir pačios pirmeiviškiausios „Liet. Žinios“ išreiškė norą nuo jo pabėgti. Susikrimtęs taja lietuvių laikraščių neištikimybe, nabagas ū įgavo nebeišgydomą džiovą, kuri, matomai, jį ir nukamuos visiškai. Tiesa, „Vadovas“, „Šaltinis“ ir „Viltis“ velija jam kuoilgiausio gyvenimo ir jo gydymui garsiausius filologijos daktarus kviečia, bet veltui, nes jokios vilties nebėra, kad atsigeivėlėtu.
    Taigi „Garnio“ redakcija eidama pirmyn neseniai apskelbė „Juokų Akademijoje“ konkursą projektui paminklo ilgajam ū. Premiją vienbalsiai laimėjo žinomas musų inžinierius architektas grapas von Taukšt-Pataukšt [Jakšto slapyvardis]. Gretymais padėtas vaizdelis – yra bent kiek sumažinta fotografija to premijuotojo projekto. Na, ką-gi? Ar ne puikus? (Garnys, 1910, nr. 12, p. 181)

Tekstas pasirašytas: Tadas Ūūūnas; tokio Slapyvardžių sąvade neradau, bet greičiausiai vienas iš daugybės žurnaliuko redaktoriaus Dambrausko-Jakšto. — Kas užrašyta ant paminklo? Sunkoka perskaityt, ypač pabaigą:

Čia ilsis ilgasis / Ū / Pragyvenęs 6 m. mirė / mokinių keikiamas / filologų nesupranta- / mas, apleistas „Draugo“ / „Vienybės“, „Draugijos“, „L[iet.] / Ūkin.“ „R. Garso“ Mel / džiu šūktelt 3 kart Ū!

Lietuviškojo raidyno istorijos žinovai tikriausiai galėtų išsamiau nušviest ū bylą.
Beje, į šį projektą galima pažvelgt ir kaip į figūrinį eilėraštį.

(1005) Dėl juoko: vienas pokarinis gandas

2015-ais miręs prof. Vytautas Jakelaitis gimė Vičiūnuos, kai jie dar buvo atskiras kaimas, o ne Kauno priemiestis (prijungti 1933-iais). 2002-ais išleistų atsiminimų Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge pirmam tome daug rašoma apie gimtinę (skyrius „Mažas kaimelis – mūsų didelis pasaulis“) , aišku, ir apie tėvus („Du portretai ant svirno sienos“).
Vladas Jakelaitis (1895–1970) mėgęs šunis, tik realistinę literatūrą, kur viskas taip, kaip gyvenime, nors pas juos vasarodavęs poetas Antanas Miškinis, ir klausytis radijo.

Pokario metais klauso Vilniaus radijo, bet būtinai atsisuka ir Amerikos, dar laikraščius pavarto, palygina vienas žinias su kitomis, kitaip iš vienšališkos propagandos neįmanoma susidaryti nė apytikrio vaizdo, kas pasaulyje dedasi. Dažniausiai ir vieni, ir kiti meluoja, bet Vilnius ir Maskva į vieną dūdą pučia ir meluoja daugiausia. Bet ir Amerika, ir ta kartais... O žmonės visko prišneka. Antai vos tik karui pasibaigus ateina Lucė:
– Bladeli, ar negirdėjai, sakė vėl karas bus. Amerikonai užleis tokį gazą, visi užmigs, o kai atsikels, tai prie kiekvieno vyro bus padėtas pusbutelis, o prie moteries tai plytukė šokolado. A negirdėjai? Tu gi paklausai.
– Nu ką jau čia... (p. 84)

Ir suprask tu žmogau, ar moteris per dantį traukia radijo klausytoją (greičiausiai), ar (nors sunku patikėt) štai tokį pavidalą įgavo žinia apie Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą.
P.S. Antram Jakelaičio atsiminimų tome yra rašinys, kaip ir kokia Trispalvė 1988-ų spalio 7-ą buvo iškelta Gedimino bokšte (p. 235–245; vos ne detektyvas; tame tekste, manyčiau, viskas atpainiota; valdišką iškėlė tuometis Pilies muziejaus vedėjas, vėliau tapęs diplomatu, Dainius Trinkūnas jaunesnysis, bet: „[...] nenorėčiau, kad kur nors būtų minima mano pavardė. Juk aš čia buvau visai atsitiktinai, nors pats priklausiau Sąjūdžiui <...> Geriau tegu lieka įspūdis, kad vėliava tarsi pati savaime pakilo iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir dvasios“; didžioji, Sąjūdžio Trispalvė, kurios kelias į kalną ir fotografuotas, ir, regis, net filmuotas, viršuj paprasčiausiai buvo suvyniota ir grįžo į apačią.)

(1004) Iš popieryno, xl: Stasio Lozoraičio vyresniojo klausimas (ir digresija)

StL-čio, tapusio URM Politikos dep-to direktorium, šaržas,
pieštas Leo Kagano (Sekmadienis, 1932-09-25, p. 1)

Kultūros baruos 2007-ų nr. 7 buvo paskelbtas pluoštas egzilinės Lietuvos diplomatijos šefo StLvyresn laiškų ir jų ištraukų (parengė Rimantas Morkvėnas).
Romoj reziduojantis Lozoraitis 1967-04-27 klausia Lietuvos gen. konsulo Toronte (beje, Lietuvių rašytojų draugijos nario) Jono Žmuidzino:

Sovietų Sąjungoje atsiranda literatūroje blaivių balsų (Solženycin, Ginzburg, Siniavskij, Daniel); ar Lietuvos literatų tarpe yra tokių balsų lietuviškomis temomis, o jei nėra, kodėl? (p. 84)

Būt labai įdomu perskaityt, ką Šefui atsakė dr. Žmuidzinas; deja (vis dar netampa tradicija korespondenciją suvokt kaip dialogą, pokalbį; jei skelbiamas laiškas su klausimu, tai pagalvot ir apie atsakymą; taip, tai kita tema).
O ar jau iš principo atsakyta į visai suprantamą StLvyresn klausimą? Kas ką buvo parašęs atviriau, nesitelkdamas pasakėtininko Ezopo principų? Kur apie tai pasiskaityt? Ir nežinau, ką reiktų atsakyti. Atskirai yra pabarstyta, bet kad būt kas nors panašaus į apžvalgą vienoj vietoj – lyg ir nėr.

Digresija. Kai palaimintuoju buvo paskelbtas vysk. Teofilius Matulionis, buvau prisiminęs Adelę Dirsytę, Sibire parašiusią maldaknygę Marija, gebėk mus!, kuri išversta į anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, portugalų, olandų, lenkų ir net korėjiečių ir kinų kalbas (gal ir ne visas paminėjau). 2000-ais pradėta ir jos beatifikacijos byla (vysk. Matulionio buvo pradėta 1990-ais). Aišku, juokinga, kai visokie tinklaraštininkai pradeda reikšt nuomones apie tai, ko neišmano, bet imsiu ir surizikuosiu: Dirsytė ar Elena Spirgevičiūtė, manyčiau, vertesnės būt išaukštintos gal net labiau už abu vyskupu – viena tesėt duotą pažadą, vykdyt kareivio priesaiką, o vis dėlto kas kita būt savanoriu – savo noru ir valia pasirinkt teisingą kelią ir juo eit iki galo. — Gal po 10 metų ir sulauksim; matyt, reikia atstovėt eilėj, nors pasitaiko ir be eilės įvertintųjų.

(1003) Tarp kitko: Hypatijos Yčaitės atsiminimai

Hypatija Yčaitė, 1938
(nuotr. iš birzumuziejus.lt;
originalas Biržų krašto muziejuj „Sėla“)

(A.a. Antanas Naujokaitis, Jono Meko patikėtinis Lietuvoj, gyvenimo pabaigoj daugiausia bendradarbiavo su Chicagoj einančiu Draugu – aprašydavo kai kuriuos literatūros renginius, vieną kitą žmogų pakalbindavo; pasirašydavo Algimantas A. Naujokaitis; taip pat rengė Drauge buvusių įdomesniųjų publikacijų apžvalgas, kurios eidavo Literatūroj ir mene. Po popierius besikapstydamas vienoj apžvalgoj ir radau gabaliuką apie vyriausiosios Yčaitės atsiminimų knygą.)

Martynas Yčas ir Hypatija Šliūpaitė-Yčienė turėjo keturis vaikus: Martyną, Hypatiją ir dvynukes Evelyną ir Violetą; visi jau mirę (daug žinių apie juos Evelynos Yčaitės-Taggart nekrologe; čia Martyno Yčo jaunesn. nekrologas; čia visõs Yčų šeimos nuotrauka).
Hypatija Yčaitė-Petkienė (Hypatia Yčas-Petkus, *1919 Lausanne, †2005 Albuquerque) 2000 išleido atsiminimų knygą Springtime in Lithuania: Youthful Memories, 1920–194o, kurią Ingrida Eglė Žindžiuvienė yra pavadinusi romanu, nors esmės įvardas nekeičia.
Epavelde.lt nepavyko rast Draugo kultūrinio priedo numerio, kur buvo Nijolės Jankutės rašinys apie Yčaitės atsiminimus, tad iš Naujokaičio perpasakojimo:

Nijolė Jankutė pažymi, kad autorė į to meto jaunąją Lietuvą žvelgia vaiko, paauglės ir studentės akimis, registruodama vaizdus, įvykius ir žmones su jaunatvišku entuziazmu, su išdykėlišku humoru, su meile savo šeimai, draugams ir pažįstamiems. „Didelis būrys šioje knygoje minimų asmenų piešte nupiešti – ištisa didesnių ir mažesnių portretų galerija, – rašo N. Jankutė. – Tai Yčų namuose anais laikais dažnai buvojusi Aldona Šliūpaitė, tuometinės Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizatorė, dailininkas P. Kalpokas, nutapęs 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarų bendrą portretą; operos primadonos – Grigaitienė ir Jonuškaitė, prezidentas A. Smetona, neišdidus knygos žmogus, pasinėręs graikų filosofijoj; pulk. Merkys, vėliau ministras pirmininkas, deklamuojantis Ovidijaus „Metamorfozes“ lotyniškai; Kipras Petrauskas, atvykstąs medžioti su ružavu švarku ir oranžine skrybėle; prof. Balčikonis, kalbantis su bitelėmis, žemaūgis valstybininkas Voldemaras, kuriam patiko tik labai aukštos moterys ir kurį Europos laikraščiai vadino „mažuoju Mussolini“, o maršalas Pilsudskis žvangino kardu, Tautų Lygoje įsiutęs, kai Voldemaras sukirto jį argumentuose dėl Vilniaus. Bet patys ryškiausi, su meile piešti autorės tėvų portretai. Ypač ryškus tėvo Martyno Yčo, gabaus visuomenininko, išmintingo valstybininko, entuziastingo veikėjo jaunos Lietuvos labui“. (LM, 2002-09-20, p. 10)

Ir pagalvojau: gražu būtų, jei, tarkim, kitąmet, minint valstybės atkūrimo 100-metį, išeitų šių atsiminimų vertimas lietuvių kalbon. Tikrai būt prasminga skirt pinigų vertimui ir leidybai, nukirpus, galima sakyt, nepastebimą atraižėlę nuo daugybės planuojamų fejerverkų ir kt. momentinių vyksmų. Pirmiausia – tai žvilgsnis iš kitos perspektyvos į Pirmosios Respublikos svarbiuosius žmones, vaikų kartos atstovės akimis, antra – merginos žvilgsnis, trečia – žmogaus, augusio evangelikų reformatų šeimoj (Hypatija Yčaitė buvo paskutinė JAV 1951–2003 ėjusio ev. reformatų žurnalo Mūsų sparnai redaktorė).
Ir dar prisiminiau coll. Solveigą Daugirdaitę, ką ji šnekėjo per Ingos Liutkevičienės knygos 15 metų su Galina Dauguvietyte: Kas liko nutylėta? pristatymą. Ogi galėtumėm palygint: Boriso Dauguviečio atžala Galina ir Martyno Yčo atžala Hypatija.
Biržai galėtų imtis iniciatyvos išleist Yčaitės prisiminimų vertimą.

(1002) Eilėraščių istorijos, iii: Antano Miškinio, Poezijos pavasariui netikusieji

alygint daug metų per Poezijos pavasarį gegužės mėnesį vis ką nors tekdavo nuveikt – dažniausiai kokį renginį vest, o va šįmet nieko; tai buvau pasiplanavęs, kad kokį įrašą, susijusį su PP, gal vertėtų parengt. Bet pasiplanavimai tam ir yr, kad neįvykdytum ir per daug nesigraužtum; ne pažadas juk. Tad šis įrašas toks – saviguodai, kad bent kas kelintą plano punktą vis dėlto įvykdai, nors to jau ir nebereikia; ir tada nereikėjo, tik šiaip norėjos.
--------------------------------
Nuo 1965-ų leidžiamas Poezijos pavasario almanachas, bent jau iki glasnosties laikų, t.y. kokių 1987-ų, oficialiai vadintas reprezentaciniu, pristatančių tarybinės lietuvių poezijos laimėjimus. Kad taptų reprezentatyvus, prižiūrėdavo redakcinė komisija, kuri (greičiau iš inercijos) gyvavo iki 1992-ų (1993-ais išėjusiame PP pirmąkart tenurodytas tik sudarytojas; Eugenijus Ališanka tų metų almanachą sudarė; paskutinių red. komisijų metais ką dėt, ko nedėt sprendė jau žmonės, kuriems pirmiausia estetinės vertybės, o ne (re)prezentacija rūpėjo: pvz., 1991-ų sudarytoja Judita Vaičiūnaitė, red. komisijos pirmininkas Sigitas Geda, nariai Jonas Juškaitis ir Aleksas Dabulskis, 1992-ų sud. Albinas Bernotas, red. komisijos pirm. Marcelijus Martinaitis, nariai Donaldas Kajokas, Sigitas Parulskis ir Almantas Samalavičius). Taip pat neužmirština, kad ir leidyklai tai buvo ne šiaip leidinys: ne tik laiku, t.y. prieš renginiui prasidedant, išleist būtina, bet ir prižiūrėt, kad kas nors prie ko nors išėjus almanachui negalėtų prikibt.
— Tarp Stasio Sabonio rankraščių yra nemažas pluoštas įv. popierių, susijusių su leidyba; tarp jų ir juodraštinių protokolų, kaip svarstytas Poezijos pavasario almanachas. Juos skaitydamas, ir užkliuvau už Antano Miškinio, tiksliau sakant, užkliuvau už to, kad Miškinis kliuvo. O buvo susidaręs įspūdis, kad tik modernistai (Tomas Venclova, Sigitas Geda ir kt.) kliūdavo. Ir jie kliūdavo, bet ir kas juos užstoja būdavo – tarkim, Kęstutis Nastopka.
Iš PP redakcinės komisijos posėdžio 1971-01-27 užrašų (LLTI BR, F113-98), persakymas:

„Vagos“ vyr. redaktorius Kazys Ambrasas: Gedos giesmių nedėti, kadangi šią poemą, t.y. 26 rudens ir vasaros giesmes, leidykla atsisakė leisti. Venclovos straipsnio apie Donelaitį gal nedėti, turi tris pozicijas (dar eilėraščiai ir Baudelaire’o vertimai), ir nuotrauka gal nebūtina.
Red. komisijos pirmininkas Eugenijus Matuzevičius: Iš Gedos poemos giesmes galima dėti, nors viso kūrinio leidykla ir neleidžia (išleido 1972-ais). Nenorėtų sutikti, kad nedėti Venclovos straipsnio.
Almanacho sudarytojas Vytautas Rudokas: Venclovos pozicijų daug, bet jam buvo pasiūlyta. Miškinio eilėraščiai parašyti su ironija; galėtų duoti ir kitokių, o šių gal atsisakyti. Opus Gedos klausimas. Poetas eksperimentuoja, gal reikėtų rasti kompromisinį sprendimą.
Red. komisijos narys Kęstutis Nastopka: Gedos poemos atskiros giesmės galėtų eiti, nebūtų jokio perversmo. Venclovos straipsnio nereikėtų atsisakyti.
Red. komisijos narys Marcelijus Martinaitis: Gedos giesmės iš poemos galėtų eiti.
Red. komisijos narys Alfonsas Maldonis: Miškinio eil. „Kartų kartos“ abejonių kelia; reikėtų nuimti. Geda pats kaltas, kad susidarė tokia būklė; ir dabar keblu; gal reikėtų papildyti kokiu nors eilėraščiu. Venclovos straipsnį reiktų palikti.
Vyr. red. Ambrasas apibendrindamas: Gedos giesmių vis dėlto nedėti, duoti naujų eilėraščių. Miškinio pirmojo eilėraščio teks atsisakyti. Venclovos straipsnis įdomus, gal tegu lieka, bet nuotraukos nedėkime.

Gedos trys rudenio giesmės almanache vis dėlto yr, įdėtos, o Miškinio ironiško eilėraščio, kurs vadintųsi „Kartų kartos“, nėr (gal dėl to, kad nieks neužtarė?). Kaipgi nepaieškosi teksto, kurs netiko. 1972-ais išėjusiam rinkiny Dienoraštis yra „Monologas“, kurio ankstesnis variantas, labai tikėtina, ir vadinosi „Kartų kartos“ (Ritos Tūtlytės parengtų AntM Rinktinių raštų komentaruos užfiksuota, kad vienas iš šio eilėraščio variantų vadinęsis „Mumyse nesuskaitomos kartos“):

Su amžiais mus riša fatališkos gijos.
Kartais jos dilgsi skausmingai atgijusios.

Mumyse Prometėjo ugnies blyksėjimas –
Gėrio sėklos tolydžio sėjamos.

Mumyse patyrimo turtas;
Kartų kartos
Amžių bėgy
Bejėgės,
Pakartos,
Papjautos, nudurtos.

Ant žemės kūno ilgam likę dėmės:
Tautos,
Apnaikintos epidemijų,
Ištvinusių upių nuplautos.

Nuo įvairių kontrastų
Kraujas pagreitintai gyslose plasta,
Ir širdis neramiau suspurda
Nuo dėsnių, abstrakcijų ir absurdų.

Betgi dienų karuselė
Įsibėgėdama šviesą pasėja;
Ir visa, be abejo, turi prasmę –
Bent gyvenimo troškulį daro stipresnį.

Ką sukuriam, lieka pasauly,
Ne vien tiktai dulkių sauja.
Tai ir galvoju, galvoju:
Nieko, nėr didelių pavojų –
Sąžine (savo) ramia
Dalyvauju vyksme bendrame,
Tikėdamas gėrį bei reliatyvišką laimę,
Žmonėse surandu paguodą,
Neskaičiuoju, kiek paimu,
Kiek atiduodu. (Rinktiniai raštai, t. 1, 1991, p. 339–340)

Kodėl šis eilėraštis Poezijos pavasariui netiko? Kad „ Kartų kartos / Amžių bėgy / Bejėgės, / Pakartos, / Papjautos, nudurtos“? Įžvelgė, kad čia Miškinis gal apie savo kartą, „ištvinusios upės nuplautą“? Reprezentacinaim almanachui netinka, o rinkiny – gali būt ir tokių eilėračių?
1977-11-29 svarstoma, kaip klostos kitais metais turintis išeit almanachas (F113-116).

Atsakingasis redaktorius Vytautas Rudokas pasiguodžia, kad sunkoka su tekstais, skirtais Raudonosios Armijos 60-mečiui.
Leidyklos atstovas Originaliosios literatūros redakcijos vedėjas Juozas Stepšys, eidamas per autorius: Miškinio „Ironija globalinė“ – gal nedėti.

Vėl ta ironija. Ir neįdėta.

Žiūri dievai iš aukšto Olimpo
Ir šaiposi – kaip žmonija įklimpo.
Ginklus vis naujesnius ir nuodus ištaiso, –
Visi teisūs, visi neteisūs.

Žmonės, o žmonės keistuoliai,
Kodėl jūs šitaipos uoliai
Veržiatės patys į krizę?
Kas bus, kai į prarają krisite?

Geria dievai nektarą, ambroziją valgo,
Bet kartu ir su baime žvalgosi.
Žmonija... Tuščia jos, kad įklimpo, –
Susprogdins jie ir patį Olimpą. (RR, t. 1, p. 477)

Ir dar vienas Miškinio eilėraštis; nuo ironijos prie sarkazmo; Poezijos pavasariui greičiausiai nesiūlytas – „Eilėraštis su sarkazmo lašais“:

Banalu jau iš pirmo sakinio
Kada sakome –
Širdies krauju poezijas kuriame,
Kankindamies ieškome žodyje turinio
Ir taip toliau...
Krūptelim – žvilgtelim kiek giliau,
Kai kūrybinės sąžinės kirminas
Nerimu nervus virpina –
– Aukštinai žmogų, poete, o kartais
Argi negėda,
Kai nervus tau ėda,
Kad sukčius, kad kiaulė jisai ir vagis?
Norėtum kai ką atšaukti, bet žodis jau tartas.
Nieko... Širdis sugelta pagis.

Gražu, kai iliuzijas kūrei... Tai kas, kad baugu,
Jei būna kerštingas, godus, aršus.
Nuogąstauji – kas bus, jei žmogus
Tuo tavo širdies krauju šers paršus?
— — — — — — — — — — — — — — — —
Skaitytojau, nesipiktinki,
Kad taip atvirai ir nuogai išsireiškiau...
Gyvenimas – ne piknikas,
Gyvenimas laužo ir traiško.
P.S.
Poetas – aš aukštinau žmogų kūrėją.
Autorius – ačiū, aš to ir norėjau. (RR, t. 1, p. 412–413)

Nieks negalėjo prikibt prie Miškinio, kad jis mandrai, modernistiškai rašo, kad nesuprantamai; viskas aišku, o tatai ir blogai, kad tiesiai šviesiai: niekais užsiima tie poetai, iliuzijas kuria, nieko daugiau. Vanitas vanitatum, taip sakant, ta kūryba (nors dėl tęsinio: et omnia vanitas, – gal ir nebūt sutikęs). Todėl ir ėjo Miškinio poezija jojo gyvenimo saulėlydžio laiku (†1983), gal galima tart, kelkraščiu; kitu negu modernistai; keliu judėjo prasmingasis sriautas, savo pašaukimu nešt žmonėms Grožį ir Gėrį, kad ir kokio atspalvio anie būtų, tikintis. — Nežinau, kiek pagrįsti šitie pasamprotavimai. Gal ir visiškai nepagrįsti.

(1001) Pakeliui į darbą, xiii: lyg ir apie rūką

Rudeniop. Rūkai prasideda. Ateina Pletkaus laikas (užsimerkęs matau Nemuno, dar savaitraščio, dar spausdinto ant paprasto, ne kreidinio popieriaus, pirmo puslapio apatinį dešinį kampą, kur Vytauto Pletkaus nuotraukytė ir sakinys, maždaug: VytP – fotografas, kuris džiaugias, jei prognozuojamas rūkas; jo rūke skendintys tiltai labiausiai yra įsiminę). Tatai balkoninė mintis.
O belaukiant T-19 galvoj ėmė suktis kiti dalykai. Prisiminiau, kad kai permečiau akim tekstelį (Ramūnas Karbauskis Virginijui Savukynui sakęs, esą jam labiausiai imponuojanti moteris valstybės istorijoj esanti prez. Grybauskaitė), irgi buvau pagalvojęs apie rūką – ne tikrąjį, kuris greit išsisklaido, o tą, kuriame skendim, nežinojimą, ir prisiminęs Petrą Dirgėlą, kuris į tokį klausimą greičiausiai būt atsakęs: Žygimanto Augusto sesuo, Švedijos karalienė Kotryna Jogailaitė.

Kotryna Jogailaitė Lietuvos istorijoje ir savimonėje be reikalo užmiršta. Kotryna Jogailaitė yra padariusi labai daug, kad mes apgintume savo lopinėlį. (Apie karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas, 2016, p. 69)

Arba štai kultūros istoriko Mykolo Biržiškos žvilgsnis į santykius su Rusija:

Šalininkų laikytis taikingos politikos ir iš viso taikymosi prie esamų sąlygų Lietuvos dvarininkuose randame nuo pat jos prisijungimo prie Maskolijos, pradedant Čartoriskiais ir Oginskiais. Net smarkėjančioje priešmaskoliškoje visuomenės nuotaikoje, 1858 m. Vilniaus bajorai įteikė carui albumą, kuriame taikingosios politikos vadas istorikas Mikalojus Malinauskis ir rašytojas Ignas Chodzka parašė straipsnius apie Lietuvos ryšį nebe su Lenkija, tik su Maskolija, poetas Odyniec lenkiškai, Mikalojus Akelaitis lietuviškai ir Vincentas Korotynskis gudiškai eilėmis reiškė savo atstovaujamų (tam negavus jokių įgaliojimų) tautų prisirišimo jausmus carui. Nestebina, jog kiti lenkų politikai jiems už tai smarkiai uždrožė. Čia galima sugretinti iš esmės toks pat, tik nebe bajoriškas, bet paprastas mužikiškas, 1940 m. prasidėjęs Giros, Cvirkos, Neries ir kitų mūsų maskolininkų garbinimas Stalino „saulės“ ir jos nešėjų rytiečių žygių. (Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. I: Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe, Los Angeles, 1952, p. 216)

Taip, gretinti, lyginti, sieti, skirti – gal tai ir yra pažinimas, tik va viena būtina sąlyga: reikia matyt šiek tiek toliau. Juk jei kas norimas pamatyt skendi rūke, tai paeini arčiau, ir pamatai.

(1000) Iš popieryno, xxxix: apie kai kuriuos pražuvusius rankraščius

Vytautas Kubilius 1965-02-17 užsirašė:

Būtinai reikės parašyti straipsnį „Apie pražuvusius rankraščius“. Kiek mes praradome puikių dokumentų. Kitos tautos surinko mažiausius gabalėlius, liečiančius jų menininkus, o mes dėl savo apkiautimo išblaškėme.
     Kudirkos rankraščiai žuvo Antavilių senelių parodoje [sic! = prieglaudoje?]. J. Baltrušaičio laiškai dingo be pėdsakų kaip ir Kapsuko archyvas. Ne viskas priklausė nuo žmonių. Istorija negailėjo ne tik žmonių, bet ir popierių, turinčių didž. vertę.
     Ir štai blogiausia, kai žūsta dabar, ramiu ir tykiu metu. Mes pamilom Mačernį. Žmonės per karą išsaugojo jo rankraščius. Jie buvo čia. Bet dėl keisto fanatizmo neatiduoti bibliotekai. Ir dingo. Pakliuvo nelabai garbingu būdu pas [Kęstutį] Genį. Tas rodė [Henrikui] Vancevičiui, aktoriams. O kai dabar klausi, išsigina nieko nežinąs. Reikėtų, kad pasiaiškintų visuomenei. (Dienoraščiai, 1945–1977, 2006, p. 293)

VytK dienoraščius parengusi Janina Žėkaitė prie šio įrašo nepridūrė jokio komentaro. Nežinau, kokius konkrečiai Mačernio rankraščius mini Kubilius, ar jie suvisam pražuvo, ar vėliau atsirado. Tik vienas epizodas iškyla atminty: kai šnekinau radijui Leonardą Zelčių, jis minėjo Mačernio eilėraščių skaitęs ir atmintinai išmokęs dar prieš pasirodant VytK sudarytai Žmogaus apnuogintai širdžiai (1970); greičiausiai iš tų rankraščių, kuriuos turėjo kolega Kęstutis Genys? Bet gal iš kokių nuorašų?
O dėl ketinimo parašyt straipsnį apie pražuvusius rankraščius – tik 1984-ais toks buvo parašytas ar bent jau išspausdintas („Kam priklauso kultūra?“, Literatūra ir menas, 1984-02-11, p. 4). Pradžioj pareiškęs, kad kultūra ir jos vertybės esančios visos tautos nuosavybė, pateikęs pluoštą kilnių ir gražių pavyzdžių (net kaimo senutės atiduodą studentų ekspedicijoms XVIII amžiaus giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo), VytK pereina prie nemaloniųjų dalykų:

Tačiau esame ne kartą skaudžiai patyrę, kaip svarbiausia šito kodekso tezė – kultūros vertybės yra visos tautos savastis – būdavo apeinama ir paminama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą.
     Jei šlovingas rašytojas ar dailininkas priklauso mano giminei, tai man priklauso ir jo šlovė, ir jo palikti popieriai, ir vienintelė teisinga jo gyvenimo interpretacija. Tai gimininės bendruomenės mąstymo reliktas. Todėl viena mergina prisako įdėti į savo karstą mylimo poeto eilėraščių rankraščius, be kurių jai bus nyku aname pasaulyje. Kita mergina taip ištikimai saugo nuo pašaliečių akių sužadėtinio eilėraščių sąsiuvinius (jų paskirtis – sudūlėti jos karste), kol jie dingsta be pėdsakų. Poeto sūnus – pagal vieną šiurpų pasakojimą – paveldi tėvo laiškus motinai, rūpestingai surištus pamečiui atskirais žiupsneliais, ir sumeta į židinio liepsną vieną ryšulėlį po kito, kelių dešimtmečių korespondenciją, rašytą iš Romos, Oslo, Londono, Kauno. Kaip pasigenda dabar šitos medžiagos J. Janonio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio raštų leidėjai! Kaip praverstų pedagoginės minties tyrinėtojams elementorių ir vadovėlių autoriaus A[ugustino] Jakučionio archyvas, ne taip seniai suverstas į ugnį jo artimųjų!
     Susirūpinusi savo prestižu, giminė imasi cenzūruoti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepraslystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikrosios prigimties. Vienas giminaitis išlaiko paslėpęs „Liūdnos pasakos“ autoriaus laiškus 70 metų, suerzintas nepalankių atsiliepimų apie savo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje – tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia, kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 metais. Iki šiol neatsirado K. Borutos atsiminimų apie Vytautą Montvilą eskizas, kurį jis 1958 m. prašė grąžinti vieno asmens, dabar jau mirusio.
     Kai šitaip triumfuoja egoistiniai interesai, o ne moralinė pareiga nacionalinei kultūrai, suima apmaudas ir graudesys. Tegul tai išimties atvejai. Bet kiek baltų dėmių tebėra mūsų įžymių menininkų biografijose – ištisi mėnesiai ir metai neturi nė menkiausio raštiško liudijimo (latviai gali dokumentuoti visą J. Rainio biografiją beveik padieniui). Bemoksliai sodiečiai dar saugodavo savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Negudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių sodiečių vaikai, suvarę į makulatūrą daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Taip atsirado individualūs kolekcionieriai, glemžiantys kultūros dokumentus į savo saugyklas (kad paskui palikuonys išsvaistytų juos vėjams), o ne atiduodantys už visai padorų atlyginimą valstybiniams archyvams, iš kurių tarybiniais metais – kiek žinau – neišgaravo nė vienas mūsų rašytojo rankraštis. Dabar net kai kurie laipsniuoti veikėjai įgudo iš naivių savininkų išvilioti „mokslo labui“ rečiausias nuotraukas, afišas, autografus (vieno rankose mačiau net K. Binkio gimimo metrikas), kaupti teisėtais ir nevisai teisėtais būdais kokios nors įžymybės rankraščius, kad užsitikrintų sau teisingiausio žinojimo monopolį (pamėginkite be manęs išleisti pilną „Raštų“ leidinį!).
     Toli gražu ne visi, į kurių rankas patenka mūsų kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Jau kiek kartų naršyta po visą Lietuvą, renkant S. Nėries autografus ir amžininkų atsiminimus. O dar kiek tų autografų ir nežinomų nuotraukų surado V. Alekna, naujo „Raštų“ leidinio sudarytojas, belsdamasis nuo vieno poetės pažįstamo pas kitą! Visa tai lengvai galėjo nuplaukti į nebūtį, kaip nuplaukė Antavilių senelių namuose V. Kudirkos laiškai ir eilėraščiai (pagal nepatikrinamą legendą[*]). Koks paradoksas: rašytojas per ištisus dešimtmečius saugo artimųjų laiškus, o giminės teišlaiko mažytį pluoštelį jo laiškų (gražiai sutvarkytame I. Simonaitytės archyve šūsnys giminės laiškų ir vos keli jos pačios laiškai artimiesiems).
     Tačiau nėra „liūdnesnės istorijos“ kaip toji, kai „broliai lietuviai“ sumano pasipelnyti iš nacionalinės kultūros. Jums reikalingas publikacijai šis garsaus poeto laiškas, imkite už penkias dešimtines, pigiau, žinote, negaliu... Jus domina ši knyga su rečiausia dedikacija, prašom – tik 60 rubliukų... Štai rašalinė „Pelikan“ – jos rašalu buvo parašyti įstabiausi lietuvių lyrikos šedevrai – atiduodu už penkrublį... Štai auksinis parkeris, dovanotas „Altorių šešėly“ autoriui jo gerbėjų, – klokite nesvyruodami 2000 sumą. Štai vienintelis Lietuvoje D. Kleino „Gramatikos“ egzempliorius – norėčiau keturių kambarių buto...
— — — —  —  —  —  —  —  —  —  —  —  — 
[* Beveik po mėnesio, 03-08, savaitrašty buvo paskelbtas Juozo Lebionkos laiškas redakcijai, pavadintas „Antavilių legenda“ (p. 12). Papasakota, kaip mėginta ieškot tų Amelijos ar Anelijos Artichovič-Višinskos, 1939-ų rudenį karo audros iš Varšuvos atblokštos Lietuvon, turėtų Kudirkos rankraščių, bet neberasta. „Po senutės mirties jos asmeninis ‘turtas’ buvo sukrautas į maišą ir išneštas į katilinę sudeginti.“]

Ir dar krūva visokių VytK žinomų ar tik girdėtų faktų faktelių apie tai, kaip negražiai elgtasi pasielgta.

— — įrašo tęsinys išsišakoja:
(a) Kubilius straipsny, savaime suprantama, toli gražu ne viską suminėjo, tik savo galva rėmės. (Nesileidžiant į paieškas, tiesiog kas atminties paviršiuj, galima būtų pridurt.) Pražuvę yra Simono Daukanto ir dalis vysk. Valančiaus laiškų, pluoštas laiškų Daukantui; apie tai yra rašęs Augustinas Janulaitis, jei smalsu, žr.: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), 1913, p. 4–6. Prašapo – greičiausiai jau po karo – Maironio laiškų Jakštui originalai, iš kurių buvo parengta publikacija Naujojoj Romuvoj 1936-ais; dabar iš ten tekstai imami.
Arba (popieryne išsaugotą išplėšą radau) štai ką rašė Saulius Kubilius apie Stasio Šilingo epistolinį palikimą:

Trumpai apie Stasio Šilingo, kalinio ir tremtinio, susirašinėjimą. Saugojo jis ne tik visus artimųjų ir bičiulių laiškus, bet ir visų savo rašytų laiškų nuorašus. Juos visus kruopščiai įregistruodavo sąsiuvinyje, atskirai įrašydamas gavimo, siuntimo datas, eilės numerį, bendrą jų skaičių. Atidžiai tikrino, kas jau rašyta, reikalui esant cituodavo laiškus, o dingusius galėjo atkurti. Deja, visas Stasio Šilingo sudarytas laiškų, taip pat ir kitų užrašų, archyvas žuvęs. Turimomis žiniomis, jo paties prašymu visas korespondencijos rinkinys buvo sudegintas. Šeima išsaugojo, tarsi brangiausias relikvijas, tik savo tėvo ir senelio laiškus. O koks Stasio Šilingo laiškų bičiuliams likimas? Ar kas išliko? Apie tai žinių nėra. Tegalime su gilia širdgėla apgailestauti, kiek daug negrįžtamai nugrimzdo, išnyko, žuvo užmaršties liūne. („Tylos skraistė“, Atgimimas, 1992-11-09, p. 15)

Arba (rašydamas prisiminiau): Giedrius Viliūnas, 1998-ais rengdamas „Baltoms lankoms“ Binkio poezijos rinktinę, ieškojo bene svarbiausio rankraščio – paties autoriaus prieš mirtį sudarytos Lyrikos, kur buvus ir originolioji kūryba, ir vertimai; tas rankraštis karo pačioj pabaigoj buvęs įteiktas „Sakalui“, aišku, knyga neišėjo; tuo rankraščiu esą rėmėsi Antanas Vengris, rengdamas Binkio Poezijos tomą, kuris buvo atspausdintas 1949-ais, bet cenzūros sulaikytas (tiražas sunaikintas 1951-ais), – nežinau, ar kuriam nors archyve GV tą 1944-ų rankraštį rado.
Ir dar galima būtų rast pavyzdžių, ir dar. — Taip, kai kurie rankraščiai žūsta, pranyksta, sunaikinami. Ar tai vadintina tragedijom? – nemanyčiau; didesnės ar mažesnės netektys. Viskas negali išlikt iš principo, ir su tuo reikia susitaikyti.
(b) Neabejotina, kad dalis kultūros palikimo vertybių yra privačių asmenų nuosavybė. VytK manė, kad jos turį tapt visos tautos savastim, t.y. būt perduotos ar už siūlomą kainą parduotos valstybinėm institucijom – archyvams, muziejams ar bibliotekoms. Nemanyčiau. Tik gerai būtų, jei apie tas vertybes būtų kas nors žinoma ne tik pačiam saugotojui. Kodėl žmonės nepasigarsina turį tą ar aną rankraštį, nuotrauką (nedaro taip, kaip padarė, tarkim, Gitanas Nausėda, nusipirkęs Chronik der Schule zu Nidden ar kun. Adolfo Lapinsko užrašytos tautosakos rinkinį)? Gal ir klystu, bet greičiausiai iš baimės, kad gali būt paklausta: o kaip jūs šitą vertybę įsigijote? Ir sunkoka būtų pasakyt tiesą. Jau atsiradusiems ir vykstantiems aukcionams Lietuvoj vertingų rankraščių ar dokumentų, galima sakyt, visai nesiūloma. Kad kolekcininkai nieko nepirktų ir neparduotų – sunkiai tikėtina, vadinas, viskas vyksta blusturgiuos arba dar slapčiau. Gaila. Stebėt, kaip varžomasi, tarkim, dėl išplėštųjų Salomėjos Nėries dienoraščio lapų būtų išties įdomu.
[P.S. Ne į numeraciją žiūrint, o iš viso skaičiuojant, šis įrašas yra ne 1000-asis, o 1063-ias.]

(999) Užparaštė, cxxxiii: apie silabinės eilėdaros tąsą per Gaidžiuos gimusius

Kornelijus Platelis, 2012-ais išvertęs dar Adomo Mickevičiaus, ėmė ir paapgailestavo:

Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos. (LM, 2012-12-07)

Kaip čia pasakius? – tada šmėkštelėjo. – Na, ne visai, t.y. ne visuotinai. Buvo vienas eiliuotojas, kuris nuosekliai laikės silabikos, – Jurgis Tilvytis-Žalvarnis MIC. (Nepraėjo nė penkeri metai, ir pamaniau: reikia pratęst.)
1909-ais Vilniuj išėjo A. Žalvarnio slapyvardžiu pasirašytas JurgT poetiškų bandymų rinkinys Dienelei brėkštant su Prano Žitkevičiaus, mirusio prieš amžių, iliustracijom, dedikuotas paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko. Autoriaus žody dar ir padėkojama dainiui A. Jakštui, kurs teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti. (Turint omeny ir kitus JurgT rašto darbus, svietiškus ir šventus, taip, tikras Dambrausko-Jakšto mokinys pagal poezijos prigimties ir paskirties supratimą – galvos nepametant, Dievui ir doriem žmonėm ant naudos.)
Tam rinkiny nemažai tekstų parašyti silabine eilėdara, ir aišku, kad sekta Baranausku, kaip kuo aiškiausiai matyt iš poemėlės Sirvydžių miškelis („Reiktų apdainuoti miškelį Paslausko[*], / Kaip šilą Anykščių garbaus Baranausko“):

Prano Žitkevičiaus iliustracija

Švytuoja Sirvydžių jau rėsvas miškelis:
Kur alksnis atlikęs, kur kreivas berželis...
— — — — — — — — — — — —
Čia buvę Paslausko dvarai ir miškeliai,
Kur ėję „dvarystėn“ dar mūsų tėveliai.
Dabar čia maskoliai sentikiai gyvena,
Juos kraštui maskolint valdžia atgabeno.
— — — — — — — — — — — —
Ir taip tas padorus Sirvydžių beržynas
Seneliams čia buvęs, kaip geras kaimynas.
Dabar liks už metų, lyg senio pakaušis,
Guzuotas kalnelis šakoms pasišiaušęs...
Išdžius ir upelis, pavėnios pristigęs,
Ir taps čionai kraštas apkurtęs, užmigęs.
Išars kokį kartą, pasės apsčiai grikių, –
Užaugs ašmas grūdas kokį porą sykių;
Paskui gi po naudą galės kiškį šaudyt,
O pjaunant, nelengva bus šiaudus sugaudyt.
— — — — — — — — — — — —
Nustos ir dainavę, nes nėr kam padėti...
Sudieu, miškeliai, sudieu, numylėti;...

Visi Žalvarnio eiliavimai, kuriais pirmiausia norima papasakot, parašyti silabine eilėdara (Paįstriečiai ir kt., kurti jau viešpataujant silabotonikai).
Nelabai vertino JurgT eiliavimus Tilvičių jaunėlis Teofilis, Topiliu vietinių vadintas; ir tuose pačiuose Gaidžiuose 1907-ais gimęs Fulgencijus Andrusevičius, virtęs Pulgiu Andriušiu, nebuvo per geriausios nuomonės apie jojo kūrybą, Australijoj rašydamas atsiminimus Septinton įleidus:

Dėdė kun. J. Tilvytis-Žalvarnis, parašęs poemą „Sirvydžių Miškelis“, sekdamas vyskupu Baranausku, Topilio ir mano nuomone, neatidavė duoklės didvyriškiems Gaidžių laukams. Kas Sirvydžiai? Maskolių kolonistų apgyventas kaimas. Nors ir jų miške riešutaudavom, grybaudavom, net naktigoniaudavom, bet tai nebuvo Gaidžių žemė. Dėl ko kunigas neapdainavo Kazio Gojaus, Silio ežero, gaidžiškių pasididžiavimo? Svajojom tai padaryti mes. (Rinktiniai raštai, t. I, Boston, 1968, p. 85).

Taip, Pulgis Andriušis apdainavo Silio ežerą, nors knygos pavadinime vardo ir neminėdamas – Anoj pusėj ežero (1947).
(Nesugalvoju grakščios ir su intriga sankabos, tad tebus – strykt.)
1940-ų vasarai baigiantis, Šluotoj (1940-08-25, nr. 6, p. 91) buvo paskelbta „Ūkiška poema“ po pavadinimu skliaustuose nurodant, kad: sekant A. Barono „Anykščių šileliu“ (daug įvairiausių sekimų buvo Anykščių šileliu, bet šitas ypatingas):

Šluota, 1940-08-10, nr. 4 paskutinis puslapis

Laukai drenuoti, gi kumetynai susmukę!
Kas buožių galybei senobinei tiki?
— — — — — — — — — — — —
Kur jūjų žodžiai, žodeliai, žodyčiai,
katrų liaudžiai nusibodo net klausyti?
Kur jūjų „gėris“ dažnai taip žadėtas,
kur „tautos vadas“ tą tautą apspiovęs?
Viskas prapuolė; trenkė perkūnas!
Klika pašiūro, sugnežo, subiuro...
Liaudis pakėlė kumščias suspaustas,
trūko retežiai, išsiveržė šauksmas,
laisvė, lygybė, brolybė, – sušvito lyg saulė!...
— — — — — — — — — — — —
Ką tik jauti, audra tuoj pakvimpa!
Debesys renkas padangėj,
Rytų galingas kaimynas sužiūro,
tankus, patrankas žaibu išrikiavo,
skardų trimitą pridėjo prie lūpų,
ir gretos plieninės pribuvo, vadavo, bučiavo...
— — — — — — — — — — — —
Ai, siaudžia dabar kraštas linksmai!
Siaudžia, skamba dailiai, skardžiai!
Linksmi vaikeliai, senos močiutės:
armiją turim pašonėj galingą,
kas gi išdrįs nūn užkrauti vergovę?
Kas gi drįs kelti numestus pančius?
Kas pakels ranką prieš liaudies gerovę?
— — — — — — — — — — — —
Kas ten juokiasi, kalbas? – e atkutusi liaudis!
nusikračiusi jungo ir pančių vergovės,
sumynusi buožių žydėtą galybę,
Raudonajai Armijai padėką siunčia,
gėlėms ją puošia, džiaugias sulaukus,
ilgų svajonių, troškimų;
ateitį kursim, ji taria, galingą ir stiprią,
nes Staliną turim tą genijų didį,
vadą ir draugą žmonių milijonų!

Parašas: P. Rakštis, o pagal Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą – tai Pulgio Andriušio slp. (t. 2, 2004, p. 775). Ir visai tikėtina, nes sekimas sukurptas tikrai kalbą jaučiančio žmogaus, nors eiliuojančio ne be priekaištų. Atsiminimuos Andriušis nerašo, neprisimena ir tokios produkcijos kūręs; suprantama, tokius dalykus tikrai noris užmiršt. Du iš Gaidžių garsenybių Baranauską sekė – taip; reiktų ir Tilvyčių Topilio Skiedras (parengtas Jono Pilypaičio, 1976) patikrint – gal ir ten kas nors tinkamo prie šios temos atsirastų? Yr; pvz., „Valdiškas šilelis“ (p. 96–97). Taigi visi trys garsieji gaidžiškiai Baranausku vienaip ar kitaip sekė, sykiu ir silabinę eilėdarą primindami.
P.S. Vyriausiajam iš trylikos Tilvyčiukų – kun. Jurgiui (*1880) mirus, jauniausiasis Teofilis (*1904) parašė in memoriam „Brolis Žalvarnis“ (Naujas žodis, 1932, nr. 1, p. 2–3). Toks kvailas klausimas buvo sukirbėjęs: o kai Jonas Pilypaitis rengė paskutinį, šeštą Tilvyčio raštų serijos tomą, skirtą publicistikai ir atsiminimams, ar siūlė įdėt? Gal ir nesiūlė, nes knygoj pirmąkart paskelbta ilgoka nebaigta autobiografija, kur yr ir apie tėvus, ir apie brolius seseris (Taikos sėja, 1982, p. 190–336).
-----------------------------------------------------------------
* Kas tas Paslauskas buvo? Motiejaus Miškinio atsiminimuos, rašytuos 1969–1970-ais, radau:

Juknėnų savininkas ponas Paslauskas valdęs nebežinau kiek, bet nemažai kaimų, mėgęs plačiai gyventi ir dažnai užsienin važinėti, tiek įsiskolinęs, jog prieš pat 1861 m. jo dvaras Sirvydžiuose su visais jo kaimais patekęs į globą tarybos. O kai Paslauskas įsivėlęs į negudrų 1863 m. sukilimą, tai turėjęs pabėgti ir Sirvydžių dvaras buvo išdalintas sentikiams „poselencams“, kurie čia išgyveno net ligi 1945 m. Šitas pats Paslauskas buvęs humaniškiausias plačioj apylinkėj: niekas, sako, niekuomet neatmena, kad būtų su kuo žiauriai pasielgęs ar negailestingas. Labai mėgęs gerus, darbščius baudžiauninkus ir nė vieno tokio neatidavęs į rekrūtus. Su savo gausia palyda ir su kaimynais ponais mėgdavęs medžioti. Per dideles medžiokles (Juknėnai ir aplinkiniai kaimai labai garsėjo daugybe kiškių) pietaudavęs senelio tėvo Justino Miškinio didžiuliame klojime. Iš anksto liepdavęs Justinui padėti ant kaladžių lentas, sustatyti improvizuotus stalus ir apkrauti juos kaimiškais paprastais valgiais – medumi, mėsa, obuoliais... Kol aš būsiu gyvas, sakydavęs, – nė vienas tavo brolis, nei sūnus nebus paimtas į rekrūtus. Ir savo žodį tesėjo; kai panaikinus baudžiavą pats jauniausias Justino sūnus (mano senelio brolis) Viktoras turėjo būti įtrauktas į karo prievolininkų – naujokų... [čia tekstas nutrūksta]. (MotM, Rinktiniai raštai, sudarė Jonas Šlekys, 2012, p. 353–354)

Paslauskas – labai jau lietuviškai skambanti pavardė. Užmečiau akį į XIX amžiaus pabaigoj išleistą Słownik geograficzny: Syrwidzie, dwór, należy do dóbr taurogińskich Pusłowskich; Tauroginie, własność Pusłowskich. Vardo nėr. Pasiknaisiojus: gal kolekcininko, meno mecenato, bibliofilo Zygmunto Pusłowskio tėvas Władysławas? Bet jis mirė 1859-ais, t.y. prieš sukilimą. Reiktų dar aiškintis.

(998) Maironiana: pirmoji apologinė Maironio kūrybos recepcija

iemet (su praeitų metų data) išleistos dvi solidžios knygos: Maironis: Laiškai. Atsiminimai (sudarė ir įvadą parašė Eugenijus Žmuida) ir Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010) (sudarė ir įvadą parašė Tomas Andriukonis).
Rengiant pirmąją atsiremta buvo į tęstinio leidinio Literatūra ir kalba XXI tomą, skirtą Maironiui (1990); aišku, papildyta, patikslinta etc. O recepcijos rinktinė – naujas sumanymas; labai pasitarnaus tai likusiai saujelei, kuri rimčiau domis Maironiu.
(Skaitydamas Andriukonio įvadą, pasijutau kaltas esąs, šis įrašas – mėginimas išpirkt kaltę.)
Maironio recepciją TomA suskirsto etapais; pirmasis – „klasiko įvaizdžio bei vaidmens (susi)formavimas“, apima 1891–1913 metus. Pradžioj vertinta vadovaujantis pirmiausia sroviniais visuomeniniais kriterijais; vėliau Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga ir kt. jau vadovavos estetiniais.

„Pirmuosius Maironio kūrinius su dideliu pritarimu, stačiai entuziazmu priėmė dešinioji visuomenė“¹⁹. Tačiau šis pritarimas spaudoje liko neįžodintas. Priešingai negu nepritarimas. (p. 18 [toliau aptariama, kuo Maironis neįtiko „kairiajam“ Stasiui Matulaičiui])
-------------
19 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 414.

Kitam puslapy ši mintis paremiama dar ir Putino 1932-ų ištara („dešiniosios srovės skaitytojai neranda žodžių išreikšti savo entuzijazmui ir įspūdžiui, paskaičius tą pačią poemą [Terp skausmu į garbę, 1895]“), ir priduriama, kad to entuziazmo pasirodysią tik 1913-ais, minint Maironio kūrybos 25-metį (p. 19).
Bet štai koks dalykas: dešiniosios srovės bent jau vienas atstovas buvo radęs žodžių savo entuziazmui išreikšt, ir tie žodžiai buvo išspausdinti 1905-ų vasarą; taigi, sakyt, kad visi dešinėj iš susižavėjimo buvo visai amą praradę, – netikslu.
Apie tą publikaciją šnekėjau konferencijoj „Maironis ir jo epocha“ 2012-11-16, bet kai ėmė kalbint, esą reiktų parengt tą pranešimą taip, kad tiktų dėt knygon, įlindau į krūmus ir sėkmingai ištupėjau, kol 2014-ais išėjo straipsnių rinkinys Eina garsas: Nauji Maironio skaitymai (sudarė ir redagavo Manfredas Žvirgždas).
Kodėl? Tiesiog tingėjos ir nebebuvo įdomu grįžt prie to, kas jau „atrasta“; be to, juk nesu mokslo darbuotojas, metų pabaigoj turintis atsiskaityt publikacijomis. – Negerai dariau. Taip.
Vargu ar ta publikacija būt tikusi Andriukonio sudarytai knygai, nes recepcija ne kritinė, o greičiau apologinė; kita vertus, ar gali (susi)formuot klasiko įvaizdis ir vaidmuo, jei poetas neaukštinamas viešai?
Čia tas pranešimas (ėmiau per atostogas ir perbaksnojau).

Pirmoji bendro pobūdžio publikacija apie Maironį 1905-ais

(Nebūtinas priešžodis. Pirmąkart perskaitęs šitos konferencijos programą pagalvojau: o juk galėjo būt pranešimų ir apie maironistus, tikrai nebūt reikalo pagadinę – tarkim, a.a. prof. Vandą Zaborskaitę ar Maironio mylėtoją bibliofilą ir bibliografą Romą Adomavičių (1952–2007; mėginau ieškot nekrologo, deja, nesėkmingai, visai tikėtina, kad ir nebuvo), parengusį Maironio raštų bibliografiją (1990), kurios būdingieji bruožai, pasak prof. VZ, „išsamus, kūrybiškas ir maksimalus patikimumas“. Tas darbas iš žmogaus pareikalavo 10 metų. Ir kol neišleisti akademiniai Maironio raštai, be šitos bibliografijos neįmanoma išsiverst. Be to, greičiausiai ne tik LLTI bibliotekos Rankraštyne saugomas jo parengtas albumas – žmogus išfotografavo visas su Maironiu susijusias vietas, nuotraukos išsamiai aprašytos. Ir labai gaila, kad jo biogramos nėra nei Knygotyros enciklopediniam žinyne, nei LLE, nei VLE.)

Jei kas esat rengęs kokią nors bibliografiją, žinot: neįmanoma užfiksuot visai visko – ko nors vis tiek nepastebėsi, ką nors vis tiek praleisi, kokia nors kortelė nusimes; kaip praktiškai nėr knygų be korektūros klaidų, taip bibliografijų – be spragų.
     Šiame pranešime noriu pristatyt publikaciją, kuri neaprašyta Adomavičiaus parengtoj tikrai išsamioj bibliografijoj, bet ją, kaip per pietus priminė coll. Aistė Kučinskienė, yra paminėjęs Vladas Kulbokas (žr. Aidai, 1962, nr. 7, p. 298).
     Petrapily leistame savaitrašty Lietuvių laikraštis 1905-ų birželio 23 dienos numery buvo paskelbtas Emberono slapyvardžiu pasirašytas kun. Pranciškaus Gaigalo Karolio Račkausko-Vairo (1882–1970) [pataisyta 2017-09-05; kodėl? – žr. 1008 įrašo komentaruos] tekstas, pavadintas fantazija, „Poėtos pašaukimas“ su paantrašte „Atnešu Brangiam mūsų Dainiui Maironiui Jo vardo dienoje“ (nr. 29, p. 402–404; šalia, p. 401–402, galima sakyt, nelyg įvadas – Maironio „Tautiška daina“). Manyčiau, ši publikacija reikšminga dėl dviejų priežasčių:

(1) tai pirmoji vad. bendro pobūdžio publikacija apie Maironį (Adomavičiaus bibliografijoj fiksuojama, kad tokia pirmoji – Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės tekstas, skelbtas per tris numerius Vilniaus žiniose 1906 metų pačioj pabaigoj pagal Julijaus kalendorių – 1906-12-20, 21, 22 / 1907-01-02, 03, 04);
(2) prie šio teksto pirmąkart paskelbta ir Maironio fotografija (minėtoj bibliografijoj nurodoma, kad pirmoji – tik 1909-ais Kaune leistam savaitrašty Vienybė prie teksto apie kan. Jono Maciulevičiaus paskyrimą Žemaičių seminarijos rektorium (nr. 39, p. 601).

Keli žodžiai apie fantazijos autorių kun. Pranciškų Gaigalą. Ketveriais metais jaunesnis už Maironį (*1866); 1889-ais baigęs seminariją, buvo Josvainių vikaras, po to klebonavo Adakave, Čekiškėj, Tirkšliuose, Kalnelyje; mirė 1930-ais Grušlaukyje. Spaudos draudimo laikais rašinėjo, kaip ir priklauso kunigui, Tėvynės sargui, spaudą atgavus – minėtam Lietuvių laikraščiui (tris rašinius esu užfiksavęs, ir, beje, visi iliustruoti nuotraukom), Vilniaus žiniom, Vilčiai.
     Keistas tas „Poėtos pašaukimas“ – fantazija su alegorijos atspalviu. (Jei teksto pristatyme išgirsit ironijos gaidelių – atsiprašau, jų neturėtų būt.) Pradedama apokalipsiniais vaizdais: raudona saulė per visą dangų žeria į žemę karštą skaudžią šviesą. Tėvynė, tos šviesos įkaitinta, apsipylus prakaitu, jaučia, kaip į jos krūtinę upeliais sunkiasi numylėtųjų sūnų kraujas, girdi minios žmonių verksmą, dejonę ir dantų griežimą. Tatai matydamas jaunikaitis, toliau vadinamas jaunu milžinu, sustojęs ant didžio savo prabočių kapo, entuziazmo ir sykiu gailesčio apimtas, sušunka neapmąstytus žodžius:

Duokite man dievų galę—aš jų aimanavimus nutildysiu, aš jų dejuojantį balsą atgal į krutinę įvarysiu! Aš jiems tą raudoną dangų priešų krauju užgesysiu! Ei, kraujo, kraujo, kraujo!...

Bet ne kraujo tėvynei reikėję, o – vandens, lietaus, nes tėvynės upėse ir ežeruose vanduo į tešlą pavirtęs ir deginąs lūpas ir liežuvius tų, kurie ištroškę mėgino atsigerti.
     Jaunasis milžinas, žiūrėdamas į pro šalį einančią nelaimėlių minią, vėl ima svarstyti, kaip žmonėms padėjus:

Jei tat užtektu mano kraujo, prapleščiau menką širdies uždangą, įlaužčiau savo krutinę ir tais šitai delnais žerčiau į tos kruvinus spindulius, ir gal iš po jų paregėčiau tikrosios saulės šviesą, gal iš po jų sulaukčiau lietaus—laimės lašų... E... atgaivintos jų krutinės pasikeltu augščiaus laimingesniame ir ramesniame dusavime; jų gi iš nuvargimo drebančios rankos išsitiestu ant mano sustingusio kuno ir... laimintu man[e]...

Jaunam milžinui apsvarsčius galimybę atiduoti dėl kitų laimės gyvybę, sudreba žemė, jis parpuola, prisiglaudžia prie jos taip, kad išrodo su ja lyg vienas dalykas, ir užmiega. O sapne išvysta skaisčią it pavasario rytas Poėziją. Kaip ji atrodė – praleiskim, patikėkit – išties įspūdingai. Kanklėmis Poėzija atlieka vientisą griaudžią dainą, bet tokią galingą, kad, rodės, pasaulis galėtų pasikeist, o tada prabyla į jauną milžiną (pacituosiu daugiau):

Tu nori laimę atrasti!... Eik su manimi—aš tau ją paduosiu... Aš matau skaudžiausią tavo tėvynės vergiją, aš atjaučiu jos širdies verksmą, nes žinau jos praeitį: Dievas manį pastatė pas jos lopšį jau kadą dar ji buvo vystykluose, kadą dar nemokėjo atskyrti dienos nuo nakties...
Aš, prie jos lupų prikritusi, įkvėpiau jai dainą, kuri ją vedė nuo pat lopšio iki šioliai, nuo Gango pakraščių, kur kudikystėje savo ji maudėsi, jaunoji, iki Baltijos smelčių geltonųjų.
Aš ją su daina vedžiau į kovas; aš ją išmokinau mylėti manį visuose gamtos sutverimuose... Ji vargo, žuvo, kaiminai tripė jos pievas žaliąsias, skerdė jos kvepiančias girias, ardė auksinius jos laukus, priešų kojomis gniaužė krutinę, meilės ir manęs pripildytą...
Aš esmi tikra sesuo anų dainos seserų, kurios pas Gangą pasiliko; anų dainos seserų, kurios nuliudusiam keleiviui Skandinavijos kalnuos įkvepia galę ir narsumą; anų dainos seserų, kurios greikus jų puikiuose iš marmoro rumuose į sapną linguodavo, reikale gi kardą į rankas įsprausdavo, į kovą vesdavo... Aš sesuo slavų dainos seserų... Aš—galinga... Kur pareinu, aš galingoji, tenai Teisybės šviesa atsiranda, tenai Skausmo ašaros nudžiuna, tenai skaudus Dejavimas į nekaltos krutinės Juoką parsimaino...
Štai pasilenk[i]u ant tavęs, nuliudis mano numylėtos tautos sunau, bučioju tavo akys, nuo ašarų drėgnas, lupas, iš skausmo sukepusias, krutinę, saulės degintą—ir dedu rankas tavo ant tų mano kanklių ir glaudžiu galvą tavo prie savo širdies. Tatai imk galę iš manęs ir eik pas anuos, kurie neseniai išspaudė iš po tavo blakstėnų skaudžiai—karštą ašarą. Eik pas juos—lai daina tavo atgaivįs sustingusį jų gysluose kraujį; lai krutinėje prižadina jausmus jau gęstančius: lai atkasia pelenus, kuriais amžiai apiberė jų širdys. Eik, sunau!... tau saulė duos šviesą, laimė—atgaivįs lupas...

Tatai išklausęs, jaunas milžinas nubunda jausdamas neapsakomai didžiulę galią.
     Kol jis sapnavo, nelaimingoji minia į priekį nukeliavo. Pasiveja, pralenkia, sustoja, dešinę priglaudžia prie krūtinės, kairę ištiesia į dangų ir pradeda:

... Aušrà naujos gadynės teka:
Užšvis ir saulės spinduliai;
Juk nujautimas širdžiai šneka
Teip aiškiai, linksmai ir saldžiai.

... Ilgai miegojo musų žemė;
Didžiavos vien tėvų kapais;—
Prašvis laikai ligšiol aptemę:
Didžiuosmes vyrais ir darbais...

Ir esą ši daina nešusi ramumą, joj buvo girdėti neišpasakyta savųjų meilė, karščiausias noras visiems laimę atnešti. Jauno milžino dainoj tilpęs tikėjimas, meilė ir viltis.
     Ir visi, kas jo dainų klausęsi, atbudę atgiję, daugumas braukę ašaras ir tarp savęs kalbėję: „Mes jam vainiką nupinkime!“ Ir dangaus raudonumas išnykęs, ir pasirodžiusi saulė-šviesa, ir pradėjęs lietus-laimė lynoti...
     Štai tokia bendrais bruožais ta kun. Gaigalo KarR-V galvoj gimusi fantazija apie poėtos pašaukimą. Ji greičiausiai daugiau pasako apie autorių, jo įsivaizdavimą, kaip gali gimt poėta, bet ta fantazija vis dėlto rados įkvėpta būtent Maironio poezijos. Už alegorinės pompastikos gal galima įžvelgt ir ką nors racionaliau suvokiamo.
     Užfiksuotos trys galimybės padėti tėvynei ir saviems: kariaujant, liejant priešų, svetimųjų kraują; paaukojant savo gyvybę, praliejant savo kraują; ir trečioji – kuriant, tampant šiuo atveju Poėzijos sūnum. Būtent kūryba, daina galinti geriausiai padėti. Sakytum, iškeliama kultūra kaip tėvynei ir žmonėms reikalingiausias dalykas.
     Iš kur tas fantazijos pradžioj apokalipsę pranašaujantis raudonis danguj? Gal jis sietinas su to laiko – 1905 metų revoliucijos, Julijono Lindės-Dobilo žodžiu, blūdo suvokimu, bet gal ir klystu. O kūryba kaip atgaivinantis lietus, nors gal tikėtumėmės prometėjiškos versijos? Viena asociacija teateina į galvą – 68 psalmės trečia strofa (Sigito Gedos vertimas):

Dieve, kai ėjai tautos prieky,
kai traukei per tyrus,
žemė vėrės, dangus sruvo prakaitu –
šitai Dievas Sinajaus,
šitai Dievas yra Izraelio!
Gausų lietų, Dieve, davei,
paliktieji jau ilso, juos įkvėpei,
Tavo žmonės tenai įsikūrė,
gerumu ruošei žemę varguoliams, o Dieve.

Priinterpretuot, iš degtuko priskaldyt galima visą vežimą, bet vargu ar prasminga.
     Įdomesnis, bent man, kitas – štai toks klausimas: ar ši publikacija buvo rengiama norint nustebinti varduvininką, ar Maironis iš anksto apie ją žinojo, vadinas, neprieštaravo, gal net pritarė tokiai fantazijai? — Turint galvoj jo artimus santykius su Lietuvių laikraščiu, tai, kad 1905-ais vos ne kiekviename savaitraščio numery būdavo jo tekstų – ėjo gabalais poema Par skausmus į garbę, skelbta eilėraščių, straipsnių, esu iškėlęs hipotezę, kad Maironis apskritai visą poeziją, ten spausdinamą, prižiūrėjęs, net atsakymus savo kūrybos siuntusiems eiliuotojams rašęs (žr. tinklaraščio 87.1 įrašą), nesitiki, kad leidėjas Antanas Smilga ar redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas būt ryžęsi daryt siurprizą, į kurį neaišku kaip prof. kan. Jonas sureaguotų (Maironis, regis, iš principo staigmenų nelabai mėgo).
     Šis argumentas, aišku, pasitelkus indukciją sukurptas. Bet yra kitas, kuris atrodo rimtesnis. – Į kun. Gaigalo KarR-V fantaziją įterpta fotografija su parašu: prof. kanauninkas Maculevičius (beje, darant spaudos klišę, nuotrauka iš abiejų pusių prikirpta, pasiaurinta). Tokį daiktą gali gaut tik iš paties nufotografuotojo, tik pats gali duot ir dar tikrai paklausdamas: o kur ir kam bus naudojama?
Taigi per du posmus iš „Jaunimo giesmės“ susieta, kad jaunas milžinas, vertas laurų vainiko, = Maironis, o per atvaizdą, kad jaunas milžinas Maironis – tai būtent nuotraukoj matomas Petrapilio dvasinės akademijos profesorius JM (ne tik pasakyta, bet ir parodyta).
     Kodėl Maironis nepasikuklino, bent jau dėl nuotraukos nepaprieštaravo? Jei to paklaustume Aldonos Ruseckaitės sukurtojo poeto Šešėlio, jis greičiausiai maždaug taip pasamprotautų:
     – Žinot, kaip jautriai Šeimininkas reaguodavęs į kritiką? Kartais net atsakymus kritikams rašydavęs. Ko jis iki 1905-ų buvo sulaukęs? Matulaitis tik ir pirmuosius Pavasario balsus, ir mylimiausią librettą, ir poemą į miltus sumalęs, ir nieks neužstojęs, pačiam tekę atsikirsti. O juk poetai – ką čia slėpt – nori būt giriami, gal net aukštinami, nors gal atvirkščiai šneka. Argi jūs atsispirtumėt pagundai būt jaunu milžinu, pačios Poėzijos sūnum viešai pavadintas, tuolab kad pats jaučiat: gerai rašau? (O laurų vainiku Maironio galva buvo papuošta tik gyvenimo pabaigoj, ir ne Lietuvoj, o Latvijoj.)

Nemoksliškas tas pranešimas buvo (dar viena priežastis, kodėl jo nėr minėtam straipsnių rinkiny).

(997) Visiškai tarp kitko: sovietmečio literatūra: suvokimo trupiniai

ietuvos ypatingasis archyvas iš buv. Partijos istorijos instituto prie LKP CK fondų parengė virtualią nuotraukų ir dokumentų parodą „Sovietinės politikos bruožai: Oficialiosios praktikos ir užkulisiai“. Bežiūrinėdamas užkliuvau už Tiesos redaktoriaus Genriko Zimano laiško „tik asmeniškai“ Antanui Sniečkui, datuoto 1968-02-20. Apie Jono Mikelinsko ir Romualdo Lankausko kai kuriuos apsakymus. (Apie Lankauską šičia esu šį tą rašęs; šįkart tik apie Mikelinską.)
Pergalės, storojo Lietuvos TSR rašytojų sąjungos organo, 1968-ų trečiame numery, kurio pradžioj paminėtos Gorkio 100-osios gimimo metinės, buvo išspausdinti trys Mikelinsko apsakymai. Gal jie būtų ir praslydę pro Tiesos redaktoriaus akis, bet tame pat žurnalo numery buvo ir paties Zimano rašinys „Mokslininkas, patriotas“, skirtas Juozo Žiugždos 75-osioms gimimo metinėms. (Numerį, kur ir tavo tekstas yra, visada juk atidžiau peržiūri negu tą, kur tavęs nėr?)
Du iš trijų Mikelinsko apsakymų Zimanui pasirodė iš principo ydingi. „Kūdikėlyje“, pasirodo, reabilituojamas „banditizmas“ kaip reiškinys, o „Amžinai gyvas“ – tai pamfletas apie Jono Šimkaus laidotuves: esą nors Šimkus ten vadinamas Šimuliu, bet kiekvienas, kas dalyvavo laidotuvėse, iš detalių suprasiąs, apie ką kalbama.
Pamfletas? Įdomu turėtų būt. Perskaičiau (Pergalė, 1968, nr. 3, p. 74–77).
Į gyvenimo pabaigą Šimulis-Šimkus sirgo, tad mirtis daugeliui jį pažinojusiųjų nebuvusi netikėta. Pašarvojo „žemoje salėje, po sunkiomis reljefingomis ir daug mačiusiomis lubomis“ (aiški nuoroda į salę Rašytojų sąjungos pirmam aukšte). Susirinkę „buvę draugai ir pažįstami“ pirmiausia nusprendė, kad laidojamas bus valstybės lėšomis:

[...] velionį reikia palaidoti kaip pridera, pagal nuopelnus, bet kiekvienas purtėsi konkrečiais žygiais ir stipriu paskutiniu akordu išryškinti tuos nuopelnus. Buvo pasikeista nuomonėmis ir dėl nekrologo. Niekam nekilo abejonės, kad jis reikalingas. Ir ne bet koks. Tačiau, kai atėjo laikas iškloti juodu ant balto atiduotą liaudžiai gyvenimą, artimiesiems velionio draugams atsirado neatidėliotinų darbų. Bet nėra padėties be išeities: nekrologą pavedė parašyti tiems, kurie velionį mažiausiai pažinojo: faktai kausto fantaziją.

(Mikelinskas tuolaik dirbo Rašytojų sąjungoj, tad greičiausiai teisybę rašo.) Atsisveikinant beveik visi tylėję  ir beveik visi savas dūmas dūmoję. „Tik akiniuotas, skeltu smakru ir miklus vyras [neįsivaizduoju, kas toks; vienas ateina galvon pagal išvaizdą, bet 1965-ais jam tebuvo 35-eri, dar per jaunas ordinams] dalinosi su pusamžiu draugu abejonėmis, ar, anksčiau gavus ‘Raudonąją Vėliavą’, verta įsižeisti, kai dabar bruka ‘Garbės Ženklo’ ordiną...“
Atėjo laikas [1965-10-30 15:00] judėt kapinių link. „Iš pradžių šeši vyrai paėmė karstą už rankenų, bet jų pora tuoj pat išėjo iš rikiuotės, ir teko naštą užsikrauti ant pečių.“ Bet tuomi bėdos nesibaigė.

Durys atsilapojo, ir pasirodė rusvas, pilksvu sidabru ir baltais kutais papuoštas grabas. Tačiau jis sulingavo ir įstrigo plačiai atvertose duryse. Žmonės sujudo. Kas ten atsitiko? [...] Arčiau buvę pamatė prie durų stovinčią senutę. Išskėtusi į šalis rankas, ji sąžiningai ir uoliai komandavo:
– Kojas, kojas, vaikeliai! Kojas į priekį, balandėliai!
Šeši vyrai suglumę stabtelėjo ir, pasidavę atgal, pradėjo nerangiai mindžiukuoti, trypčioti ankštame prieškambary, norėdami atsukti velionio kojas į priekį.
– Va taip, va taip, – garsiai nurodinėjo senutė ir buvo iki ašarų patenkinta, kad jos, senos ir tvarkingos, paklausė savarankiška ir išpuikusi inteligentija.
Paskui ji nuėjo. Nuėjo ori, prakilni, kupina savo vertės ir išminties pajautimo.
– Ji gi visai pašalinė, – pasigirdo pasipiktinęs balsas. – Kažkokia davatka. Jai tik svarbu, kad kojos būtų į priekį.
– Jei sako, tai, matyt, žino.
– Prietarai!
– Tau viskas prietarai. O gal tradicijos?
Karstą pro duris išnešė kojomis į priekį.

Rasų kapinėse „sklandė geltoni lapai ir nejauki tyla“. „Gedulingas mitingas prasidėjo su pirmaisiais lietaus lašais.“

Paskutinis oratorius [sprendžiant iš aprašo „Su Jonu Šimkum atsisveikinant“ (Tiesa, 1965-10-31, p. 5), paskutinis kalbėjo Literatūros ir meno redaktorius Vacys Reimeris] savo kalbą buvo pasirašęs rašalu ir nerimastingai žvilgčiojo į žemai slenkančius debesis. Lietus ne tik nesiliovė, bet pradėjo purkšti smarkiau. [...] Jis skaitė skubėdamas, nepakeldamas akių, tarsi lenktyniaudamas su lietumi. Bet dangus irgi nesnaudė. Kiekvienas lašas, nukritęs ant popieriaus lapo, pasidarydavo mėlynas ir žaismingai jungdavosi su kitais tokiais pat lašais.

Susipratęs kaimynas pasiūlęs oratoriui skrybėlę tekstui pridengti; iš pradžių padėję, bet galų gale nuo bryliaus šliūkštelėjęs vanduo užlieko visą tekstą, ir kalba liko nebaigta. Jau einant iš kapinių paskutinį oratorių pasivijęs akiniuotasis skeltu smakru:

– Na ir žalias tu, brolau. / [...]
– Kodėl?
– Dar jam neaišku. Aš kalbas visuomet atsispausdinu mašinėle. Mūsų tėvynės padangė kaprizinga. [...]
– Negi viską numatysi, – susikrimtęs burbtelėjo užkalbintasis.
Skeltasmakris geidė būti teisus iki galo:
– Bet kodėl pats tylėjai? Aš gi priminiau pabaigą.
– Kokią?
– Ogi... „Šviesus velionio paveikslas amžinai bus gyvas mūsų širdyse.“ [„Šviesus Jono Šimkaus atminimas visada bus gyvas mūsų širdyse“, – toks paskutinis skelbtojo nekrologo sakinys; žr. Literatūra ir menas, 1965-10-30, p. 3.] Argi pats neskaitai nekrologų spaudoje?
– Pažįstamų pasižiūriu.
– Ką reiškia „pasižiūriu“? Skaityti, skaityti juos reikia. Juk tai irgi literatūros žanras. Ir ne bet koks, o vienas iš pagrindinių.

Apsakymas baigias skeltasmakrio akiniuočio apsisprendimu vis dėlto paimti „Garbės Ženklo“ ordiną; būsią du. „Žinoma, du ne vienas“, – pritaręs jam paskutinis su Šimuliu-Šimkum atsisveikinęs oratorius.
Beje, laiško Sniečkui pabaigoj Zimanas užsimena: „Mes manome tuo klausimu pasisakyti. Panagrinėti tuos apsakymus ir pakritikuoti autorius“ („Amžinai gyvą“ apeisią, nes antraip padėtų Mikelinskui „teršti Šimkaus atminimą“). Neieškojau Tiesoj konkrečios publikacijos, bet jos greičiausiai būta, nes jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę tą laiką Mikelinskas prisiminė šitaip:

[...] pasirodžius „Pergalės“ žurnale apsakymams „Kūdikėlis“, „Amžinai gyvi [t.b. gyvas]“ bei apysakai „Trys dienos ir trys naktys“ (1968 m.), buvau apšauktas tarybinės tikrovės juodintoju, turėjau atsisveikinti su prozos konsultanto pareigom, ir virš galvos kilo toks triukšmas, jog ilgą laiką apie naujos knygos pasirodymą su mano pavarde negalima buvo nė svajoti. Visi rankraščiai įstrigdavo „Vagos“ leidykloje vikrių ir budrių recenzentų „demaskuoti“. (Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 140)

Kam visa tai subaksnojau? Lyg ir norėdamas atkreipt dėmesį, kad mėginant suvokti sovietmečiu kurtos literatūros prasmes, negana skaityt tik pačius kūrinius; reiktų žinot, kaip tuos kūrinius perskaitydavo ir lemiamą balsą turintieji; ar galima būtų įsivaizduot studiją maždaug tokiu pavadinimu – Zimanas skaito? O jis, kiek suprantu, skaitydavo. — Beje, esu fiksavęs, kaip vieną Albino Bernoto eilėraštį kaip tik tuo pat laiku, 1968-ų pradžioj, lėmėjai yra skaitę; lyg ir turėtų juoką kelt, bet kad nejuokinga.
Papildas (2019 VII 28) Rašytojuj ir cenzūroje apie tuos apsakymus Mikelinskas, galima sakyt, tik užsimena; plačiau prisiminė atsakydamas į Vytauto Rubavičiaus klausimus:

Už polinkį filosofuoti, kritiškai vertinti įvairius gyvenimo reiškinius smūgis man buvo trenktas [...] 1968 m. „Pergalės“ žurnale pasirodžius apsakymams „Kūdikėlis“ ir ypač „Amžinai gyvas“. Tada jau buvo sukeltas respublikinio masto skandalas. Ir pirmutinis to skandalo pradžios liudininkas, beje, [...] buvo Algimantas Baltakis, kuris tuo metu „svečiavosi“ „Baltuosiuose rūmuose“ pas patį Antaną Sniečkų ir matė, kaip visas uždusęs ir perpykęs įbėgo su „Pergalės“ žurnalu rankose Genrikas Zimanas, įbruko jį sekretoriui į rankas ir pasakė:
– Skaitykite! Čia jūs! – pirštu rodydamas, kurioje vietoje skaityti.
Antanas Sniečkus paėmė žurnalą ir pusbalsiu skaitė: „Visi oratoriai skaitė iš didelių lapų ir labai sklandžiai ir oriai apgailestavo, kad tokia didi ir šviesi asmenybė visiems laikams pasitraukė iš mūsų tarpo. Tik vienas draugiškas ir kartu oficialus asmuo, patenkintu Budos pilvuku, išpūtęs juodus ūsus ir rausvus skruostelius, linksmai žiūrėjo į išdaužtą koplyčios langą ir be popieriaus liūdnai skundėsi, kad jam velionio mirtis išplėšė kruviną širdies gabalą!“ Baigęs Sniečkus atidžiai pažiūrėjo savo ištikimam draugui į veidą ir tarė:
– Ne, čia ne aš, o tu.
Genrikas Zimanas, neberadęs įtikinamų argumentų, išbėgo... organizuoti. Bet jam buvo nepatogu kišti savo „Budos pilvuką“ į garbingą tarybinę spaudą, todėl įkišo radaitišką recenziją apie „Trečiąjį herojų“ į savaitraštį „Literatūra ir menas“ [Vytautas Radaitis, „Atsakymas trečiajam herojui“, LM, 1968 IV 13, nr. 15, p. 4]. („Filosofija ir literatūra“, Metai, 1992, nr. 5, p. 87–88)

Perpasakotas epizodas iš Sniečiaus kabineto šiek tiek primena apsakymo fragmentą (Baltakis greičiausiai ir pasakojo emocionaliai, ekspresyviai), bet kažkas panašaus greičiausiai buvo.
Digresija (2017-08-22) Šiandien dingtelėjo: jei kokiam dabartiniam gimnazistui po kokio dešimtmečio papuls į rankas Vidmantės Jasukaitės romanas Kai mes buvome vilkai, ar jis skaitydamas štai tokią pastraipą nesijaus panašiai, kaip mes dabar tą 1968-ais paskelbtą Mikelinsko apsakymą?

Bronius buvo gryniausia sąžinė. Jis buvo maksimalistų maksimalistas. Jis buvo egzistencinis krikščionis. Jam turėjo kas nors padėti išleisti antrą romano tomą.
Netrukus pasitaikė proga...
Mažas autobusiukas, prisigrūdęs rašytojų, kratėsi apdulkėjusiais keliais prie kažkokio ežero, kur buvo įsikūrusi kūrybinė žurnalistų stovykla. Sekretorius, parašęs blogą recenziją apie jo knygą, – grupės vadovas. Mes jį patyliukais vadindavome Raudonuoju pavojum, nors jo vardas buvo Petras. Jis buvo gana demokratiškas ir visada galėjai vadinti ne draugu Petru, o tiesiog Petru. Tačiau Raudonasis pavojus patiko mums patiems – tai buvo mūsų pozicija... Kartu važiavo ir garbingas intelektualas – Jonas Mikelis Elijas – taurus rašytojas, saugumo sekamas ir nespausdinamas. Tačiau jo pasaulinės klasikos žinojimas, išmintis ir kultūra, prancūzų kalbos mokėjimas darė jį neprieinamą proletkulto rašeivoms. Aš papasakojau šiam garbiam žmogui apie Broniaus sunkumus...
Nepasitikėti Jonu Mikeliu Elijum buvo neįmanoma – tarp rašytojų sklandė legendos apie tai, kad jis, dirbdamas Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu, perskaitydavo viską, ką atsiųsdavo net baisiausias grafomanas.
– Niekada negali žinoti... Bet kurioje kaugėje rašliavos visada gali atsirasti keliasdešimt puslapių tikro meno, – lėtai ir rimtai į pašaipas atsakydavo Jonas Mikelis Elijas.
Jis buvo „atradęs“ ir Bronių. (Metai, 2006, nr. 10, p. 14–15; skaičiau spausdinamą žurnale, tai iš ten ir cituoju)

Ar supras, kad Bronius – Radzevičius, kad Raudonasis pavojus – Petras Bražėnas, kad Jonas Mikelis Elijas – Mikelinskas? Gal. Gal.

(996) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lvi

– Iš šito reikia ką nors padaryt arba – išmest.
— Gerai, žiūrim: mest, mest, mest, mest, mest, mest, mest...
– Pala, bet tu gi naują krūvą krauni.
– Išmetamų krūvą.
– Taigi mesk!
– Išmesiu kada nors, jei išties nepavyks ko nors padaryt.
– Beviltiškas popieriofilas.