(997) Visiškai tarp kitko: sovietmečio literatūra: suvokimo trupiniai

ietuvos ypatingasis archyvas iš buv. Partijos istorijos instituto prie LKP CK fondų parengė virtualią nuotraukų ir dokumentų parodą „Sovietinės politikos bruožai: Oficialiosios praktikos ir užkulisiai“. Bežiūrinėdamas užkliuvau už Tiesos redaktoriaus Genriko Zimano laiško „tik asmeniškai“ Antanui Sniečkui, datuoto 1968-02-20. Apie Jono Mikelinsko ir Romualdo Lankausko kai kuriuos apsakymus. (Apie Lankauską šičia esu šį tą rašęs; šįkart tik apie Mikelinską.)
Pergalės, storojo Lietuvos TSR rašytojų sąjungos organo, 1968-ų trečiame numery, kurio pradžioj paminėtos Gorkio 100-osios gimimo metinės, buvo išspausdinti trys Mikelinsko apsakymai. Gal jie būtų ir praslydę pro Tiesos redaktoriaus akis, bet tame pat žurnalo numery buvo ir paties Zimano rašinys „Mokslininkas, patriotas“, skirtas Juozo Žiugždos 75-osioms gimimo metinėms. (Numerį, kur ir tavo tekstas yra, visada juk atidžiau peržiūri negu tą, kur tavęs nėr?)
Du iš trijų Mikelinsko apsakymų Zimanui pasirodė iš principo ydingi. „Kūdikėlyje“, pasirodo, reabilituojamas „banditizmas“ kaip reiškinys, o „Amžinai gyvas“ – tai pamfletas apie Jono Šimkaus laidotuves: esą nors Šimkus ten vadinamas Šimuliu, bet kiekvienas, kas dalyvavo laidotuvėse, iš detalių suprasiąs, apie ką kalbama.
Pamfletas? Įdomu turėtų būt. Perskaičiau (Pergalė, 1968, nr. 3, p. 74–77).
Į gyvenimo pabaigą Šimulis-Šimkus sirgo, tad mirtis daugeliui jį pažinojusiųjų nebuvusi netikėta. Pašarvojo „žemoje salėje, po sunkiomis reljefingomis ir daug mačiusiomis lubomis“ (aiški nuoroda į salę Rašytojų sąjungos pirmam aukšte). Susirinkę „buvę draugai ir pažįstami“ pirmiausia nusprendė, kad laidojamas bus valstybės lėšomis:

[...] velionį reikia palaidoti kaip pridera, pagal nuopelnus, bet kiekvienas purtėsi konkrečiais žygiais ir stipriu paskutiniu akordu išryškinti tuos nuopelnus. Buvo pasikeista nuomonėmis ir dėl nekrologo. Niekam nekilo abejonės, kad jis reikalingas. Ir ne bet koks. Tačiau, kai atėjo laikas iškloti juodu ant balto atiduotą liaudžiai gyvenimą, artimiesiems velionio draugams atsirado neatidėliotinų darbų. Bet nėra padėties be išeities: nekrologą pavedė parašyti tiems, kurie velionį mažiausiai pažinojo: faktai kausto fantaziją.

(Mikelinskas tuolaik dirbo Rašytojų sąjungoj, tad greičiausiai teisybę rašo.) Atsisveikinant beveik visi tylėję  ir beveik visi savas dūmas dūmoję. „Tik akiniuotas, skeltu smakru ir miklus vyras [neįsivaizduoju, kas toks; vienas ateina galvon pagal išvaizdą, bet 1965-ais jam tebuvo 35-eri, dar per jaunas ordinams] dalinosi su pusamžiu draugu abejonėmis, ar, anksčiau gavus ‘Raudonąją Vėliavą’, verta įsižeisti, kai dabar bruka ‘Garbės Ženklo’ ordiną...“
Atėjo laikas [1965-10-30 15:00] judėt kapinių link. „Iš pradžių šeši vyrai paėmė karstą už rankenų, bet jų pora tuoj pat išėjo iš rikiuotės, ir teko naštą užsikrauti ant pečių.“ Bet tuomi bėdos nesibaigė.

Durys atsilapojo, ir pasirodė rusvas, pilksvu sidabru ir baltais kutais papuoštas grabas. Tačiau jis sulingavo ir įstrigo plačiai atvertose duryse. Žmonės sujudo. Kas ten atsitiko? [...] Arčiau buvę pamatė prie durų stovinčią senutę. Išskėtusi į šalis rankas, ji sąžiningai ir uoliai komandavo:
– Kojas, kojas, vaikeliai! Kojas į priekį, balandėliai!
Šeši vyrai suglumę stabtelėjo ir, pasidavę atgal, pradėjo nerangiai mindžiukuoti, trypčioti ankštame prieškambary, norėdami atsukti velionio kojas į priekį.
– Va taip, va taip, – garsiai nurodinėjo senutė ir buvo iki ašarų patenkinta, kad jos, senos ir tvarkingos, paklausė savarankiška ir išpuikusi inteligentija.
Paskui ji nuėjo. Nuėjo ori, prakilni, kupina savo vertės ir išminties pajautimo.
– Ji gi visai pašalinė, – pasigirdo pasipiktinęs balsas. – Kažkokia davatka. Jai tik svarbu, kad kojos būtų į priekį.
– Jei sako, tai, matyt, žino.
– Prietarai!
– Tau viskas prietarai. O gal tradicijos?
Karstą pro duris išnešė kojomis į priekį.

Rasų kapinėse „sklandė geltoni lapai ir nejauki tyla“. „Gedulingas mitingas prasidėjo su pirmaisiais lietaus lašais.“

Paskutinis oratorius [sprendžiant iš aprašo „Su Jonu Šimkum atsisveikinant“ (Tiesa, 1965-10-31, p. 5), paskutinis kalbėjo Literatūros ir meno redaktorius Vacys Reimeris] savo kalbą buvo pasirašęs rašalu ir nerimastingai žvilgčiojo į žemai slenkančius debesis. Lietus ne tik nesiliovė, bet pradėjo purkšti smarkiau. [...] Jis skaitė skubėdamas, nepakeldamas akių, tarsi lenktyniaudamas su lietumi. Bet dangus irgi nesnaudė. Kiekvienas lašas, nukritęs ant popieriaus lapo, pasidarydavo mėlynas ir žaismingai jungdavosi su kitais tokiais pat lašais.

Susipratęs kaimynas pasiūlęs oratoriui skrybėlę tekstui pridengti; iš pradžių padėję, bet galų gale nuo bryliaus šliūkštelėjęs vanduo užlieko visą tekstą, ir kalba liko nebaigta. Jau einant iš kapinių paskutinį oratorių pasivijęs akiniuotasis skeltu smakru:

– Na ir žalias tu, brolau. / [...]
– Kodėl?
– Dar jam neaišku. Aš kalbas visuomet atsispausdinu mašinėle. Mūsų tėvynės padangė kaprizinga. [...]
– Negi viską numatysi, – susikrimtęs burbtelėjo užkalbintasis.
Skeltasmakris geidė būti teisus iki galo:
– Bet kodėl pats tylėjai? Aš gi priminiau pabaigą.
– Kokią?
– Ogi... „Šviesus velionio paveikslas amžinai bus gyvas mūsų širdyse.“ [„Šviesus Jono Šimkaus atminimas visada bus gyvas mūsų širdyse“, – toks paskutinis skelbtojo nekrologo sakinys; žr. Literatūra ir menas, 1965-10-30, p. 3.] Argi pats neskaitai nekrologų spaudoje?
– Pažįstamų pasižiūriu.
– Ką reiškia „pasižiūriu“? Skaityti, skaityti juos reikia. Juk tai irgi literatūros žanras. Ir ne bet koks, o vienas iš pagrindinių.

Apsakymas baigias skeltasmakrio akiniuočio apsisprendimu vis dėlto paimti „Garbės Ženklo“ ordiną; būsią du. „Žinoma, du ne vienas“, – pritaręs jam paskutinis su Šimuliu-Šimkum atsisveikinęs oratorius.
Beje, laiško Sniečkui pabaigoj Zimanas užsimena: „Mes manome tuo klausimu pasisakyti. Panagrinėti tuos apsakymus ir pakritikuoti autorius“ („Amžinai gyvą“ apeisią, nes antraip padėtų Mikelinskui „teršti Šimkaus atminimą“). Neieškojau Tiesoj konkrečios publikacijos, bet jos greičiausiai būta, nes jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę tą laiką Mikelinskas prisiminė šitaip:

[...] pasirodžius „Pergalės“ žurnale apsakymams „Kūdikėlis“, „Amžinai gyvi [t.b. gyvas]“ bei apysakai „Trys dienos ir trys naktys“ (1968 m.), buvau apšauktas tarybinės tikrovės juodintoju, turėjau atsisveikinti su prozos konsultanto pareigom, ir virš galvos kilo toks triukšmas, jog ilgą laiką apie naujos knygos pasirodymą su mano pavarde negalima buvo nė svajoti. Visi rankraščiai įstrigdavo „Vagos“ leidykloje vikrių ir budrių recenzentų „demaskuoti“. (Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 140)

Kam visa tai subaksnojau? Lyg ir norėdamas atkreipt dėmesį, kad mėginant suvokti sovietmečiu kurtos literatūros prasmes, negana skaityt tik pačius kūrinius; reiktų žinot, kaip tuos kūrinius perskaitydavo ir lemiamą balsą turintieji; ar galima būtų įsivaizduot studiją maždaug tokiu pavadinimu – Zimanas skaito? O jis, kiek suprantu, skaitydavo. — Beje, esu fiksavęs, kaip vieną Albino Bernoto eilėraštį kaip tik tuo pat laiku, 1968-ų pradžioj, lėmėjai yra skaitę; lyg ir turėtų juoką kelt, bet kad nejuokinga.
Papildas (2019 VII 28) Rašytojuj ir cenzūroje apie tuos apsakymus Mikelinskas, galima sakyt, tik užsimena; plačiau prisiminė atsakydamas į Vytauto Rubavičiaus klausimus:

Už polinkį filosofuoti, kritiškai vertinti įvairius gyvenimo reiškinius smūgis man buvo trenktas [...] 1968 m. „Pergalės“ žurnale pasirodžius apsakymams „Kūdikėlis“ ir ypač „Amžinai gyvas“. Tada jau buvo sukeltas respublikinio masto skandalas. Ir pirmutinis to skandalo pradžios liudininkas, beje, [...] buvo Algimantas Baltakis, kuris tuo metu „svečiavosi“ „Baltuosiuose rūmuose“ pas patį Antaną Sniečkų ir matė, kaip visas uždusęs ir perpykęs įbėgo su „Pergalės“ žurnalu rankose Genrikas Zimanas, įbruko jį sekretoriui į rankas ir pasakė:
– Skaitykite! Čia jūs! – pirštu rodydamas, kurioje vietoje skaityti.
Antanas Sniečkus paėmė žurnalą ir pusbalsiu skaitė: „Visi oratoriai skaitė iš didelių lapų ir labai sklandžiai ir oriai apgailestavo, kad tokia didi ir šviesi asmenybė visiems laikams pasitraukė iš mūsų tarpo. Tik vienas draugiškas ir kartu oficialus asmuo, patenkintu Budos pilvuku, išpūtęs juodus ūsus ir rausvus skruostelius, linksmai žiūrėjo į išdaužtą koplyčios langą ir be popieriaus liūdnai skundėsi, kad jam velionio mirtis išplėšė kruviną širdies gabalą!“ Baigęs Sniečkus atidžiai pažiūrėjo savo ištikimam draugui į veidą ir tarė:
– Ne, čia ne aš, o tu.
Genrikas Zimanas, neberadęs įtikinamų argumentų, išbėgo... organizuoti. Bet jam buvo nepatogu kišti savo „Budos pilvuką“ į garbingą tarybinę spaudą, todėl įkišo radaitišką recenziją apie „Trečiąjį herojų“ į savaitraštį „Literatūra ir menas“ [Vytautas Radaitis, „Atsakymas trečiajam herojui“, LM, 1968 IV 13, nr. 15, p. 4]. („Filosofija ir literatūra“, Metai, 1992, nr. 5, p. 87–88)

Perpasakotas epizodas iš Sniečiaus kabineto šiek tiek primena apsakymo fragmentą (Baltakis greičiausiai ir pasakojo emocionaliai, ekspresyviai), bet kažkas panašaus greičiausiai buvo.
Digresija (2017-08-22) Šiandien dingtelėjo: jei kokiam dabartiniam gimnazistui po kokio dešimtmečio papuls į rankas Vidmantės Jasukaitės romanas Kai mes buvome vilkai, ar jis skaitydamas štai tokią pastraipą nesijaus panašiai, kaip mes dabar tą 1968-ais paskelbtą Mikelinsko apsakymą?

Bronius buvo gryniausia sąžinė. Jis buvo maksimalistų maksimalistas. Jis buvo egzistencinis krikščionis. Jam turėjo kas nors padėti išleisti antrą romano tomą.
Netrukus pasitaikė proga...
Mažas autobusiukas, prisigrūdęs rašytojų, kratėsi apdulkėjusiais keliais prie kažkokio ežero, kur buvo įsikūrusi kūrybinė žurnalistų stovykla. Sekretorius, parašęs blogą recenziją apie jo knygą, – grupės vadovas. Mes jį patyliukais vadindavome Raudonuoju pavojum, nors jo vardas buvo Petras. Jis buvo gana demokratiškas ir visada galėjai vadinti ne draugu Petru, o tiesiog Petru. Tačiau Raudonasis pavojus patiko mums patiems – tai buvo mūsų pozicija... Kartu važiavo ir garbingas intelektualas – Jonas Mikelis Elijas – taurus rašytojas, saugumo sekamas ir nespausdinamas. Tačiau jo pasaulinės klasikos žinojimas, išmintis ir kultūra, prancūzų kalbos mokėjimas darė jį neprieinamą proletkulto rašeivoms. Aš papasakojau šiam garbiam žmogui apie Broniaus sunkumus...
Nepasitikėti Jonu Mikeliu Elijum buvo neįmanoma – tarp rašytojų sklandė legendos apie tai, kad jis, dirbdamas Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu, perskaitydavo viską, ką atsiųsdavo net baisiausias grafomanas.
– Niekada negali žinoti... Bet kurioje kaugėje rašliavos visada gali atsirasti keliasdešimt puslapių tikro meno, – lėtai ir rimtai į pašaipas atsakydavo Jonas Mikelis Elijas.
Jis buvo „atradęs“ ir Bronių. (Metai, 2006, nr. 10, p. 14–15; skaičiau spausdinamą žurnale, tai iš ten ir cituoju)

Ar supras, kad Bronius – Radzevičius, kad Raudonasis pavojus – Petras Bražėnas, kad Jonas Mikelis Elijas – Mikelinskas? Gal. Gal.

(798) Tarp kitko: apie žmogaus esmę

Išmesdamas kvietimą į poezijos ir muzikos valandą, skirtą Pauliaus Širvio 95-osioms gimimo metinėms (nenuėjau), prisiminiau, ką buvau prisiminęs, kai Literatūros ir meno 09-11 numery perskaičiau Širvio 1955-ais parašytą eilėraštį „Aisčiai, aisčiai!..“
Yra toks Jono Mikelinsko apsakymas „Žmogaus esmė“; datuotas: 1954 m. balandis ir 2000 m. gruodis; išsp. Metuose 2001, nr. 5/6, po to – tais pačiais metais išleistame rinkiny, pavadintame pagal šį apsakymą.

Andrius Cvirka, Pauliaus Širvio portretinis škicas
(Šluota, 1972, nr. 23)

Veiksmas, spėtina, vyksta būtent 1954-ų pavasarį. Pagrindinis veikėjas – mokyklų inspektorius (iš visko sprendžiant, autoriaus alter ego) atvyksta į nuošalų Žemaitijos miestelį. Apsistoja viešbuty, kambaryje randa knarkiantį girtą barzdylą, kuris vėliau prisistato esąs buvęs „liaudies gynėjas“.
(Apsakyme yra dvi siužeto linijos – viena susijusi su gimimu [pagrindinis veikėjas viešbuty kilus gaisrui padeda gimdyt jo direktorei], o kita – su mirtimi; ji šiuokart svarbi.)
Nesiplečiant: po kurio laiko paaiškėja, kad viešbučio kaimynas – ne exstribas, o tik tokiu apsimeta; tai tėvas partizano, kurio kūnas guli numestas prie stribyno; atvažiavo čia ketindamas kaip nors išgaut sūnaus kūną ir padoriai palaidoti. Pagalbos kreipiasi į mokyklų inspektorių. Tas sakosi niekaip negalįs padėti. Nebent...
Miestely tuolaik vyko laidotuvės – II pasaulinio karo veterano, vėliau tapusio stribu; į jas buvo atvykęs ir jo bendražygis, kurį pagrindinis veikėjas pažinojo, – garsus poetas Saulius Šerys („Kartu murdėmės pelkėse prie Liepojos, o paskui [...] susidėjo su tais...“), ir poetas po laidotuvių pakvietė mokyklų inspektorių susitikti, turįs pasiūlymą. — Kad per apsakymo veikėją Saulių Šerį galima būtų įžvelgt Paulių Širvį, autorius užuominų nepagaili.
Taigi „bandito“ tėvas ir mokyklų inspektorius nusprendžia, kad vienintelė galimybė atgaut numestą priešais stribyną kūną – kreiptis į Šerį, kad tas pakalbėtų su stribyno viršininku.
Susitikus:

– Tai kokį turi man pasiūlymą?
– Noriu pirkti iš tavęs siužetą, – be kokių užuolankų iš karto prisipažino [...] Saulius Šerys.
– Kokį?
– Tą kurį čia parašei ne ranka, o širdim ir galva. Negi neverta pagarsinti, kad šioje sumautoje gadynėje dar atsiranda žmonių, kurie be naudos sau sugeba ne tik gaisrą užgesinti, bet ir padeda naujam piliečiui užgimti?
[Pradžioj nesutikęs, pasikalbėjus pagrindinis veikėjas taria:]
– Sutinku, – pagaliau tyliai ištarė Albertas Daugėla. – Bet... ranka ranką mazgoja.
[...]
– Bus padaryta! – ryžtingai tarė Saulius Šerys. – Tavo draugas yra ir mano draugas, – kiek patylėjęs ir abiem šiurkščiom rankom suvertęs aukštyn ant akių smunkančius plaukus, jis iškilmingu balsu dar pridėjo: – Niekada nebūčiau patikėjęs, kad šitame nuošaliame Žemaitijos miestelyje atsiras žmogus, kuris suteiks man progą ir galimybę atskleisti ne tik poetišką, bet ir žmogiškąją esmę. [...] Rusų filosofas Gregorijus [turėtų būt: Georgijus] Petrovičius Fedotovas, kurį aš gerbiu ir kartais paskaitau, pasakė, kad žmogaus esmė yra mirusiųjų laidojimas. (Žmogaus esmė, 2001, p. 169–171)

Kitądien tėvas gavo leidimą išsikasti (jau spėtą užkasti „užmiesčio sąšlavyne“) sūnų ir kūną išsivežti.
----------------------
Nepasakyčiau, kad šis Mikelinsko apsakymas įsiminė dėl meninių dalykų. Dėl kitko. Ar išties Paulius Širvys yra bendrininkavęs, kad tėvams būtų grąžintas nukauto partizano kūnas?
O dėl filosofo Fedotovo, manau, Mikelinskas persistengė: na iš kur galėjo Širvys gaut „kartais paskaityti“ jo knygų, jei anas buvo emigrantas ir dar религиозный мыслитель? Tokio jojo pasakio viens du nepavyko rasti.

(225) Iš popieryno, i: apie Bronių Radzevičių

Į visokius aplankus ar dėžutes suguldytų ir pastalėj ar plačiose lentynose už knygų iškaišiotų popierių pluoštų neišeina vadint archyvu – popierynas, ir tiek. Pasipainiojo po ranka aplankas, kuriame tai, kas pasirašyta Pauliaus Tolvaišos ir kt. slapyvardžiais ir skelbta Šiaurės Atėnuos 1990–1993-ais.
1991-02-27, nr. 8(55), p. 3 buvo išspausdintas P.T. rašinys kvailokai skambančiu pavadinimu:

Laikas greitesnis už vandenį

50 būtų sukakę Broniui Radzevičiui 1990 metų gruodžio 24-ąją. Prieš dvidešimt metų išėjo pirmoji knyga. Prieš dešimtmetį [1980-10-10] – pats autorius. Prieš penketą išleisti rinktiniai raštai.
Kuklus buvo rašytojo prisiminimo vakaras Rašytojų sąjungos salikėje. Kelios dešimtys žmonių. Bet labai norėtųs, kad kai kurie ten ištarti žodžiai būtų išgirsti ir plačiau. Čia pateikiamos trumputės ištraukos iš to vakaro diktofoninio įrašo. (Iš karto atsiprašau, jei ką ne taip būsiu nugirdęs.)

Petras Bražėnas: Kuo iš toliau žiūrime, tuo Broniaus Radzevičiaus kūryba tampa ryškesnė. „Priešaušrio vieškelių“ Juozas Daukintis – po Liudo Vasario ar nebus pirmasis mūsų literatūroje personažas su tokiu dvasinio pasaulio peizažu. Bet ir visi kiti veikėjai charakterizuojami taip, kad jų neužmirši. Sakysim, senas inteligentas, sutiktas Vingio parke ar Žvėryno gatvelėje. Jis užfiksuotas taip tiksliai, kad atsimenantys gali iškart atpažinti įspūdingą Kipro Petrausko figūrą. Joks fotografas negalėtų šito perteikt.
Mes nebuvom draugai. Nesėdėjom su juo kavinėse, nesilankėm dažnai vienas pas kitą. Mūsų santykiai buvo epizodiniai. Kai jis įteikė „Vagai“ savo „Priešaušrio vieškelius“, man pasiūlė recenzuot. Gal per reiklus, per kritiškas buvau, bet man tada pasirodė, kad tame rankrašty per daug to autobiografinio, apybraižinio, dienoraštinio lygmens, kuris, kaip kokie svarsčiai ant kojų, tempia šį kūrinį žemyn. Parašęs paskambinau, sakau: atvažiuok. Mes sėdėjom, gurkšnodami arbatą, ir visą pusdienį šnekėjom. Kritines pastabas jis priėmė labai atvirai. Ir man pasirodė, kad išėjo su visai nebloga nuotaika. Paskui praeina pusmetis, metai. Rankraščio leidyklon jis neatneša. Gal pusantrų metų sėdėjo prie pirmojo tomo ir taisė... [Priešaušrio vieškelių I dalis išėjo 1979-ais.]
Juozas Aputis: Man regis, apie Bronių Radzevičių niekada nebus pasakyta visa teisybė. Ji per didelė.
Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą: jam garsiai, ne itin artimoj kompanijoj buvo labai sunku suformuluoti ir apginti kokią savo idėją. Ir padariau išvadą, kad jis yra buvęs itin rašytojas. Aš taip įsivaizduoju: kada jis paimdavo tuščią baltą lapą, jis ir suformuluodavo – suformuluodavo puikiai, skaidriai, aiškiai. O kartais netgi, esu pajutęs, taip suformuluodavo, kad galėdavo kaip koks magikas imti ir pasakyti, kad va taip pasakė Goethe, taip Pascalis. Visai net nežinodamas, ar taip pasakė, ir jeigu patikrintum, ar tik nebūtų teisybė?
Kitas dalykas – atsiminimų rinkimo reikalas. Laikas eina, jau dešimt metų, bet dar gyva visa aplinka, draugų tebėr galybė, ir iš vaikystės, ir iš jaunystės. Reiktų kažkam iš jaunesnių žmonių imtis – sakykim tą negražų žodį – iniciatyvos ir rinkti. Suprantant, kad Radzevičius yra autobiografinis rašytojas, atsiminimai būtų pirmiausia kaip didelis langas į jo kūrybą.
Jonas Mikelinskas: Aš dažnai pamąstau: ką galima pastatyti šalia šito žmogaus? Šalia Broniaus Radzevičiaus ne tik iš dabartinės, bet iš visos mūsų literatūros? Turime Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus“, Putino „Altorių šešėly“, turim dar daug kūrinių. Bet kai sulygini juos, peršasi gal vienintelė teisinga išvada: nematau kito tokio kūrinio, kuris būtų parašytas su tokia būtinybės našta, kaip „Priešaušrio vieškeliai“.

Daug neišrašytų minčių dar liko juostelėj. Bet viena, regis, ypač svarbi: jau laikas pradėt galvot apie visos Broniaus Radzevičiaus kūrybos paskelbimą. Parengti akademinius raštus – milžiniškas darbas. O štai išleisti darsyk „Priešaušrio vieškelius“ nėra per daug sudėtinga. Įstačius iš II tomo išgnybtus žodžius ar pastraipą (kaip pasakė redaktorė Donata Linčiuvienė, kupiūrų buvę tikrai ne tiek jau daug [turimas galvoj 1985-ų II dalies leidimas, parengtas Juozo Apučio]) ir, tarkim, I tomo pirmąjį variantą – „per daug autobiografinį, apybraižinį, dienoraštinį“. Antrojo varianto yra du leidimai. Beje, tokie ketinimai „Vagos“ leidykloje jau pradėti puoselėt. Tai būtų labai labai graži dovana dar skaitantiems.

Ką galima/reiktų pridurt po 20 metų?
Ar išsaugojau to paminėjimo įrašą, nežinau, – reiktų pasiknist po dėžutes, prifarširuotas kasečių; gal. Nebeatsimenu, ką turėjau galvoj rašydamas, esą „Vagoj“ puoselėjami ketinimai išleist Priešaušrio vieškelių I dalies pirminį variantą. Jo nėr iki šiol; antrojo jau keturi leidimai išėję (paskutinis 2008-ais LRS leidyklos serijoj „Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius“).
Tekstologiniais II dalies tyrimais užsiima doktorantė Audinga Satkūnaitė, paskelbusi rimtą darbą „Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji ‘Priešaušrio vieškeliai’“ (NŽ-A, 2008, nr. 4/5, p. 165–173): sugretinusi Juozo Apučio parengtą variantą su mašinraščiu (saugomu Maironio lietuvių literatūros muziejuje), daro išvadą, esą pirminis romano variantas „gerokai kitoks“. (Gal ten pat, MLLM, saugomas ir I dalies mašinraštis, kurį recenzavo Petras Bražėnas?) O įdomiausia, manau, būtų skaityt Broniaus Radzevičiaus užrašų knygeles, iš kurių tik vos vos skelbta.
1989-ais Sietyne (VI, p. 55–121) buvo Valdo Papievio parengta publikacija „Kai įgyja prasmę likimai: Antanas Masionis ir Bronius Radzevičius“. Radzevičius pristatytas per Broniaus Kašelionio pokalbį su žmona Gene Radzevičiene ir nemažą pluoštą gabalų iš užrašų knygelių; paskelbtas ir priešmirtinis atsisveikinimo laiškas (1980-10-09: „Brangūs draugai! / Dėl mano mirties nieko nekaltinkite. Tai baltoji liga, šviesa tokia balta ir taip akina, pats tampu bekūnis, besvoris – o kiek ten... [...]“, p. 119).
Dukart paminėjus Priešaušrio vieškelių I dalies pirmąjį variantą, pacituotina Genė Radzevičienė:

Prisimenu, kaip jis baigė rašyti pirmą „Priešaušrio vieškelių“ dalį. Sako – parašiau. O veidas toks liūdnas, balsas – kažkoks prislėgtas. Klausiu, kodėl toks liūdnas, reikėtų džiaugtis. Tai matai, aš parašiau dešimčiai skaitytojų. Kodėl ne visiems? Sako – oi, ką tu. Tikrai ne visiems. Beveik niekam to nereikia. (p. 87)

Grįžtant prie Broniaus Radzevičiaus užrašų knygelių, kodėl jos vis neišeina iš galvos. Pirmiausia tikriausiai todėl, kad, tarkim, Camus užrašų knygelėse randu daugiau negu Krytyje ar Mare, daugiau to, kas skatina refleksiją. To paties pilna ir Radzevičiaus užrašuose – užfiksuoti minčių, vaizdų, jausmų gemalai, kuriuos gali daug laisviau interpretuoti negu užbaigtą kūrinį. Ir atsimenu Valdo Papievio pasakojimą apie tas knygeles: jų keli čemodanai, koks šimtas, rašysena praktiškai neįskaitoma, tik žmona gali (ji ir kitus vyro kūrinius perrašydavo iš rankraščių mašinėle).
Minint Radzevičiaus 60-metį, užrašų knygelių turtai pasitelkti publikacijoms Metuose (2000, nr. 12, p. 106–115; ten paskelbtam gabale „Savianalizė“ yra frazė, kuri, manau, labai tiktų kokiam pasvarstymui apie B.R. kūrybinį kelią: „Per žodžius jis keliavo į tylą...“) ir Naujojoj Romuvoj (2001, nr. 1, p. 26–32 ir nr. 2, p. 2–7; paskelbta to, kas pagal išorinę formą lyg ir vadintina poezija, nors Radzevičiaus atveju vargu ar įmanoma sakyt: čia jo proza, čia jo poetiniai tekstai; t.y. tiesiog Radzevičiaus kalbėjimas).
Palydint antrąją publikaciją NR, atkreiptas dėmesys (pateikus rankraščio faksimilę) į tai, kad įskaityti Radzevičiaus rankraščius – baisiai sunku, bet sykiu ir pareikšta vilties: esą darbas po truputį juda į priekį ir dar būsią naujų publikacijų. Deja, vėlesnių, po 2001-ų, nesu užfiksavęs (nors tai nereiškia, kad jų nebuvo).
Nežinau, net nedrįstu spėliot, kada galėtų būt parengti Broniaus Radzevičiaus Raštai. Turint galvoj apimtis (vien Priešaušrio vieškelių II dalies autorinis mašinraštis – apie 1500 puslapių, o dar užrašų knygelės), gal įmanoma galvot ne apie popierinį, o skaitmeninį Raštų variantą? Bet: kas galėtų imtis tokio darbo, kita vertus, ar verta dėl dešimties, kaip manė pats Radzevičius, na, gerai – šimto skaitytojų?