(997) Visiškai tarp kitko: sovietmečio literatūra: suvokimo trupiniai

ietuvos ypatingasis archyvas iš buv. Partijos istorijos instituto prie LKP CK fondų parengė virtualią nuotraukų ir dokumentų parodą „Sovietinės politikos bruožai: Oficialiosios praktikos ir užkulisiai“. Bežiūrinėdamas užkliuvau už Tiesos redaktoriaus Genriko Zimano laiško „tik asmeniškai“ Antanui Sniečkui, datuoto 1968-02-20. Apie Jono Mikelinsko ir Romualdo Lankausko kai kuriuos apsakymus. (Apie Lankauską šičia esu šį tą rašęs; šįkart tik apie Mikelinską.)
Pergalės, storojo Lietuvos TSR rašytojų sąjungos organo, 1968-ų trečiame numery, kurio pradžioj paminėtos Gorkio 100-osios gimimo metinės, buvo išspausdinti trys Mikelinsko apsakymai. Gal jie būtų ir praslydę pro Tiesos redaktoriaus akis, bet tame pat žurnalo numery buvo ir paties Zimano rašinys „Mokslininkas, patriotas“, skirtas Juozo Žiugždos 75-osioms gimimo metinėms. (Numerį, kur ir tavo tekstas yra, visada juk atidžiau peržiūri negu tą, kur tavęs nėr?)
Du iš trijų Mikelinsko apsakymų Zimanui pasirodė iš principo ydingi. „Kūdikėlyje“, pasirodo, reabilituojamas „banditizmas“ kaip reiškinys, o „Amžinai gyvas“ – tai pamfletas apie Jono Šimkaus laidotuves: esą nors Šimkus ten vadinamas Šimuliu, bet kiekvienas, kas dalyvavo laidotuvėse, iš detalių suprasiąs, apie ką kalbama.
Pamfletas? Įdomu turėtų būt. Perskaičiau (Pergalė, 1968, nr. 3, p. 74–77).
Į gyvenimo pabaigą Šimulis-Šimkus sirgo, tad mirtis daugeliui jį pažinojusiųjų nebuvusi netikėta. Pašarvojo „žemoje salėje, po sunkiomis reljefingomis ir daug mačiusiomis lubomis“ (aiški nuoroda į salę Rašytojų sąjungos pirmam aukšte). Susirinkę „buvę draugai ir pažįstami“ pirmiausia nusprendė, kad laidojamas bus valstybės lėšomis:

[...] velionį reikia palaidoti kaip pridera, pagal nuopelnus, bet kiekvienas purtėsi konkrečiais žygiais ir stipriu paskutiniu akordu išryškinti tuos nuopelnus. Buvo pasikeista nuomonėmis ir dėl nekrologo. Niekam nekilo abejonės, kad jis reikalingas. Ir ne bet koks. Tačiau, kai atėjo laikas iškloti juodu ant balto atiduotą liaudžiai gyvenimą, artimiesiems velionio draugams atsirado neatidėliotinų darbų. Bet nėra padėties be išeities: nekrologą pavedė parašyti tiems, kurie velionį mažiausiai pažinojo: faktai kausto fantaziją.

(Mikelinskas tuolaik dirbo Rašytojų sąjungoj, tad greičiausiai teisybę rašo.) Atsisveikinant beveik visi tylėję  ir beveik visi savas dūmas dūmoję. „Tik akiniuotas, skeltu smakru ir miklus vyras [neįsivaizduoju, kas toks; vienas ateina galvon pagal išvaizdą, bet 1965-ais jam tebuvo 35-eri, dar per jaunas ordinams] dalinosi su pusamžiu draugu abejonėmis, ar, anksčiau gavus ‘Raudonąją Vėliavą’, verta įsižeisti, kai dabar bruka ‘Garbės Ženklo’ ordiną...“
Atėjo laikas [1965-10-30 15:00] judėt kapinių link. „Iš pradžių šeši vyrai paėmė karstą už rankenų, bet jų pora tuoj pat išėjo iš rikiuotės, ir teko naštą užsikrauti ant pečių.“ Bet tuomi bėdos nesibaigė.

Durys atsilapojo, ir pasirodė rusvas, pilksvu sidabru ir baltais kutais papuoštas grabas. Tačiau jis sulingavo ir įstrigo plačiai atvertose duryse. Žmonės sujudo. Kas ten atsitiko? [...] Arčiau buvę pamatė prie durų stovinčią senutę. Išskėtusi į šalis rankas, ji sąžiningai ir uoliai komandavo:
– Kojas, kojas, vaikeliai! Kojas į priekį, balandėliai!
Šeši vyrai suglumę stabtelėjo ir, pasidavę atgal, pradėjo nerangiai mindžiukuoti, trypčioti ankštame prieškambary, norėdami atsukti velionio kojas į priekį.
– Va taip, va taip, – garsiai nurodinėjo senutė ir buvo iki ašarų patenkinta, kad jos, senos ir tvarkingos, paklausė savarankiška ir išpuikusi inteligentija.
Paskui ji nuėjo. Nuėjo ori, prakilni, kupina savo vertės ir išminties pajautimo.
– Ji gi visai pašalinė, – pasigirdo pasipiktinęs balsas. – Kažkokia davatka. Jai tik svarbu, kad kojos būtų į priekį.
– Jei sako, tai, matyt, žino.
– Prietarai!
– Tau viskas prietarai. O gal tradicijos?
Karstą pro duris išnešė kojomis į priekį.

Rasų kapinėse „sklandė geltoni lapai ir nejauki tyla“. „Gedulingas mitingas prasidėjo su pirmaisiais lietaus lašais.“

Paskutinis oratorius [sprendžiant iš aprašo „Su Jonu Šimkum atsisveikinant“ (Tiesa, 1965-10-31, p. 5), paskutinis kalbėjo Literatūros ir meno redaktorius Vacys Reimeris] savo kalbą buvo pasirašęs rašalu ir nerimastingai žvilgčiojo į žemai slenkančius debesis. Lietus ne tik nesiliovė, bet pradėjo purkšti smarkiau. [...] Jis skaitė skubėdamas, nepakeldamas akių, tarsi lenktyniaudamas su lietumi. Bet dangus irgi nesnaudė. Kiekvienas lašas, nukritęs ant popieriaus lapo, pasidarydavo mėlynas ir žaismingai jungdavosi su kitais tokiais pat lašais.

Susipratęs kaimynas pasiūlęs oratoriui skrybėlę tekstui pridengti; iš pradžių padėję, bet galų gale nuo bryliaus šliūkštelėjęs vanduo užlieko visą tekstą, ir kalba liko nebaigta. Jau einant iš kapinių paskutinį oratorių pasivijęs akiniuotasis skeltu smakru:

– Na ir žalias tu, brolau. / [...]
– Kodėl?
– Dar jam neaišku. Aš kalbas visuomet atsispausdinu mašinėle. Mūsų tėvynės padangė kaprizinga. [...]
– Negi viską numatysi, – susikrimtęs burbtelėjo užkalbintasis.
Skeltasmakris geidė būti teisus iki galo:
– Bet kodėl pats tylėjai? Aš gi priminiau pabaigą.
– Kokią?
– Ogi... „Šviesus velionio paveikslas amžinai bus gyvas mūsų širdyse.“ [„Šviesus Jono Šimkaus atminimas visada bus gyvas mūsų širdyse“, – toks paskutinis skelbtojo nekrologo sakinys; žr. Literatūra ir menas, 1965-10-30, p. 3.] Argi pats neskaitai nekrologų spaudoje?
– Pažįstamų pasižiūriu.
– Ką reiškia „pasižiūriu“? Skaityti, skaityti juos reikia. Juk tai irgi literatūros žanras. Ir ne bet koks, o vienas iš pagrindinių.

Apsakymas baigias skeltasmakrio akiniuočio apsisprendimu vis dėlto paimti „Garbės Ženklo“ ordiną; būsią du. „Žinoma, du ne vienas“, – pritaręs jam paskutinis su Šimuliu-Šimkum atsisveikinęs oratorius.
Beje, laiško Sniečkui pabaigoj Zimanas užsimena: „Mes manome tuo klausimu pasisakyti. Panagrinėti tuos apsakymus ir pakritikuoti autorius“ („Amžinai gyvą“ apeisią, nes antraip padėtų Mikelinskui „teršti Šimkaus atminimą“). Neieškojau Tiesoj konkrečios publikacijos, bet jos greičiausiai būta, nes jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę tą laiką Mikelinskas prisiminė šitaip:

[...] pasirodžius „Pergalės“ žurnale apsakymams „Kūdikėlis“, „Amžinai gyvi [t.b. gyvas]“ bei apysakai „Trys dienos ir trys naktys“ (1968 m.), buvau apšauktas tarybinės tikrovės juodintoju, turėjau atsisveikinti su prozos konsultanto pareigom, ir virš galvos kilo toks triukšmas, jog ilgą laiką apie naujos knygos pasirodymą su mano pavarde negalima buvo nė svajoti. Visi rankraščiai įstrigdavo „Vagos“ leidykloje vikrių ir budrių recenzentų „demaskuoti“. (Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 140)

Kam visa tai subaksnojau? Lyg ir norėdamas atkreipt dėmesį, kad mėginant suvokti sovietmečiu kurtos literatūros prasmes, negana skaityt tik pačius kūrinius; reiktų žinot, kaip tuos kūrinius perskaitydavo ir lemiamą balsą turintieji; ar galima būtų įsivaizduot studiją maždaug tokiu pavadinimu – Zimanas skaito? O jis, kiek suprantu, skaitydavo. — Beje, esu fiksavęs, kaip vieną Albino Bernoto eilėraštį kaip tik tuo pat laiku, 1968-ų pradžioj, lėmėjai yra skaitę; lyg ir turėtų juoką kelt, bet kad nejuokinga.
Papildas (2019 VII 28) Rašytojuj ir cenzūroje apie tuos apsakymus Mikelinskas, galima sakyt, tik užsimena; plačiau prisiminė atsakydamas į Vytauto Rubavičiaus klausimus:

Už polinkį filosofuoti, kritiškai vertinti įvairius gyvenimo reiškinius smūgis man buvo trenktas [...] 1968 m. „Pergalės“ žurnale pasirodžius apsakymams „Kūdikėlis“ ir ypač „Amžinai gyvas“. Tada jau buvo sukeltas respublikinio masto skandalas. Ir pirmutinis to skandalo pradžios liudininkas, beje, [...] buvo Algimantas Baltakis, kuris tuo metu „svečiavosi“ „Baltuosiuose rūmuose“ pas patį Antaną Sniečkų ir matė, kaip visas uždusęs ir perpykęs įbėgo su „Pergalės“ žurnalu rankose Genrikas Zimanas, įbruko jį sekretoriui į rankas ir pasakė:
– Skaitykite! Čia jūs! – pirštu rodydamas, kurioje vietoje skaityti.
Antanas Sniečkus paėmė žurnalą ir pusbalsiu skaitė: „Visi oratoriai skaitė iš didelių lapų ir labai sklandžiai ir oriai apgailestavo, kad tokia didi ir šviesi asmenybė visiems laikams pasitraukė iš mūsų tarpo. Tik vienas draugiškas ir kartu oficialus asmuo, patenkintu Budos pilvuku, išpūtęs juodus ūsus ir rausvus skruostelius, linksmai žiūrėjo į išdaužtą koplyčios langą ir be popieriaus liūdnai skundėsi, kad jam velionio mirtis išplėšė kruviną širdies gabalą!“ Baigęs Sniečkus atidžiai pažiūrėjo savo ištikimam draugui į veidą ir tarė:
– Ne, čia ne aš, o tu.
Genrikas Zimanas, neberadęs įtikinamų argumentų, išbėgo... organizuoti. Bet jam buvo nepatogu kišti savo „Budos pilvuką“ į garbingą tarybinę spaudą, todėl įkišo radaitišką recenziją apie „Trečiąjį herojų“ į savaitraštį „Literatūra ir menas“ [Vytautas Radaitis, „Atsakymas trečiajam herojui“, LM, 1968 IV 13, nr. 15, p. 4]. („Filosofija ir literatūra“, Metai, 1992, nr. 5, p. 87–88)

Perpasakotas epizodas iš Sniečiaus kabineto šiek tiek primena apsakymo fragmentą (Baltakis greičiausiai ir pasakojo emocionaliai, ekspresyviai), bet kažkas panašaus greičiausiai buvo.
Digresija (2017-08-22) Šiandien dingtelėjo: jei kokiam dabartiniam gimnazistui po kokio dešimtmečio papuls į rankas Vidmantės Jasukaitės romanas Kai mes buvome vilkai, ar jis skaitydamas štai tokią pastraipą nesijaus panašiai, kaip mes dabar tą 1968-ais paskelbtą Mikelinsko apsakymą?

Bronius buvo gryniausia sąžinė. Jis buvo maksimalistų maksimalistas. Jis buvo egzistencinis krikščionis. Jam turėjo kas nors padėti išleisti antrą romano tomą.
Netrukus pasitaikė proga...
Mažas autobusiukas, prisigrūdęs rašytojų, kratėsi apdulkėjusiais keliais prie kažkokio ežero, kur buvo įsikūrusi kūrybinė žurnalistų stovykla. Sekretorius, parašęs blogą recenziją apie jo knygą, – grupės vadovas. Mes jį patyliukais vadindavome Raudonuoju pavojum, nors jo vardas buvo Petras. Jis buvo gana demokratiškas ir visada galėjai vadinti ne draugu Petru, o tiesiog Petru. Tačiau Raudonasis pavojus patiko mums patiems – tai buvo mūsų pozicija... Kartu važiavo ir garbingas intelektualas – Jonas Mikelis Elijas – taurus rašytojas, saugumo sekamas ir nespausdinamas. Tačiau jo pasaulinės klasikos žinojimas, išmintis ir kultūra, prancūzų kalbos mokėjimas darė jį neprieinamą proletkulto rašeivoms. Aš papasakojau šiam garbiam žmogui apie Broniaus sunkumus...
Nepasitikėti Jonu Mikeliu Elijum buvo neįmanoma – tarp rašytojų sklandė legendos apie tai, kad jis, dirbdamas Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu, perskaitydavo viską, ką atsiųsdavo net baisiausias grafomanas.
– Niekada negali žinoti... Bet kurioje kaugėje rašliavos visada gali atsirasti keliasdešimt puslapių tikro meno, – lėtai ir rimtai į pašaipas atsakydavo Jonas Mikelis Elijas.
Jis buvo „atradęs“ ir Bronių. (Metai, 2006, nr. 10, p. 14–15; skaičiau spausdinamą žurnale, tai iš ten ir cituoju)

Ar supras, kad Bronius – Radzevičius, kad Raudonasis pavojus – Petras Bražėnas, kad Jonas Mikelis Elijas – Mikelinskas? Gal. Gal.