(999) Užparaštė, cxxxiii: apie silabinės eilėdaros tąsą per Gaidžiuos gimusius

Kornelijus Platelis, 2012-ais išvertęs dar Adomo Mickevičiaus, ėmė ir paapgailestavo:

Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos. (LM, 2012-12-07)

Kaip čia pasakius? – tada šmėkštelėjo. – Na, ne visai, t.y. ne visuotinai. Buvo vienas eiliuotojas, kuris nuosekliai laikės silabikos, – Jurgis Tilvytis-Žalvarnis MIC. (Nepraėjo nė penkeri metai, ir pamaniau: reikia pratęst.)
1909-ais Vilniuj išėjo A. Žalvarnio slapyvardžiu pasirašytas JurgT poetiškų bandymų rinkinys Dienelei brėkštant su Prano Žitkevičiaus, mirusio prieš amžių, iliustracijom, dedikuotas paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko. Autoriaus žody dar ir padėkojama dainiui A. Jakštui, kurs teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti. (Turint omeny ir kitus JurgT rašto darbus, svietiškus ir šventus, taip, tikras Dambrausko-Jakšto mokinys pagal poezijos prigimties ir paskirties supratimą – galvos nepametant, Dievui ir doriem žmonėm ant naudos.)
Tam rinkiny nemažai tekstų parašyti silabine eilėdara, ir aišku, kad sekta Baranausku, kaip kuo aiškiausiai matyt iš poemėlės Sirvydžių miškelis („Reiktų apdainuoti miškelį Paslausko[*], / Kaip šilą Anykščių garbaus Baranausko“):

Prano Žitkevičiaus iliustracija

Švytuoja Sirvydžių jau rėsvas miškelis:
Kur alksnis atlikęs, kur kreivas berželis...
— — — — — — — — — — — —
Čia buvę Paslausko dvarai ir miškeliai,
Kur ėję „dvarystėn“ dar mūsų tėveliai.
Dabar čia maskoliai sentikiai gyvena,
Juos kraštui maskolint valdžia atgabeno.
— — — — — — — — — — — —
Ir taip tas padorus Sirvydžių beržynas
Seneliams čia buvęs, kaip geras kaimynas.
Dabar liks už metų, lyg senio pakaušis,
Guzuotas kalnelis šakoms pasišiaušęs...
Išdžius ir upelis, pavėnios pristigęs,
Ir taps čionai kraštas apkurtęs, užmigęs.
Išars kokį kartą, pasės apsčiai grikių, –
Užaugs ašmas grūdas kokį porą sykių;
Paskui gi po naudą galės kiškį šaudyt,
O pjaunant, nelengva bus šiaudus sugaudyt.
— — — — — — — — — — — —
Nustos ir dainavę, nes nėr kam padėti...
Sudieu, miškeliai, sudieu, numylėti;...

Visi Žalvarnio eiliavimai, kuriais pirmiausia norima papasakot, parašyti silabine eilėdara (Paįstriečiai ir kt., kurti jau viešpataujant silabotonikai).
Nelabai vertino JurgT eiliavimus Tilvičių jaunėlis Teofilis, Topiliu vietinių vadintas; ir tuose pačiuose Gaidžiuose 1907-ais gimęs Fulgencijus Andrusevičius, virtęs Pulgiu Andriušiu, nebuvo per geriausios nuomonės apie jojo kūrybą, Australijoj rašydamas atsiminimus Septinton įleidus:

Dėdė kun. J. Tilvytis-Žalvarnis, parašęs poemą „Sirvydžių Miškelis“, sekdamas vyskupu Baranausku, Topilio ir mano nuomone, neatidavė duoklės didvyriškiems Gaidžių laukams. Kas Sirvydžiai? Maskolių kolonistų apgyventas kaimas. Nors ir jų miške riešutaudavom, grybaudavom, net naktigoniaudavom, bet tai nebuvo Gaidžių žemė. Dėl ko kunigas neapdainavo Kazio Gojaus, Silio ežero, gaidžiškių pasididžiavimo? Svajojom tai padaryti mes. (Rinktiniai raštai, t. I, Boston, 1968, p. 85).

Taip, Pulgis Andriušis apdainavo Silio ežerą, nors knygos pavadinime vardo ir neminėdamas – Anoj pusėj ežero (1947).
(Nesugalvoju grakščios ir su intriga sankabos, tad tebus – strykt.)
1940-ų vasarai baigiantis, Šluotoj (1940-08-25, nr. 6, p. 91) buvo paskelbta „Ūkiška poema“ po pavadinimu skliaustuose nurodant, kad: sekant A. Barono „Anykščių šileliu“ (daug įvairiausių sekimų buvo Anykščių šileliu, bet šitas ypatingas):

Šluota, 1940-08-10, nr. 4 paskutinis puslapis

Laukai drenuoti, gi kumetynai susmukę!
Kas buožių galybei senobinei tiki?
— — — — — — — — — — — —
Kur jūjų žodžiai, žodeliai, žodyčiai,
katrų liaudžiai nusibodo net klausyti?
Kur jūjų „gėris“ dažnai taip žadėtas,
kur „tautos vadas“ tą tautą apspiovęs?
Viskas prapuolė; trenkė perkūnas!
Klika pašiūro, sugnežo, subiuro...
Liaudis pakėlė kumščias suspaustas,
trūko retežiai, išsiveržė šauksmas,
laisvė, lygybė, brolybė, – sušvito lyg saulė!...
— — — — — — — — — — — —
Ką tik jauti, audra tuoj pakvimpa!
Debesys renkas padangėj,
Rytų galingas kaimynas sužiūro,
tankus, patrankas žaibu išrikiavo,
skardų trimitą pridėjo prie lūpų,
ir gretos plieninės pribuvo, vadavo, bučiavo...
— — — — — — — — — — — —
Ai, siaudžia dabar kraštas linksmai!
Siaudžia, skamba dailiai, skardžiai!
Linksmi vaikeliai, senos močiutės:
armiją turim pašonėj galingą,
kas gi išdrįs nūn užkrauti vergovę?
Kas gi drįs kelti numestus pančius?
Kas pakels ranką prieš liaudies gerovę?
— — — — — — — — — — — —
Kas ten juokiasi, kalbas? – e atkutusi liaudis!
nusikračiusi jungo ir pančių vergovės,
sumynusi buožių žydėtą galybę,
Raudonajai Armijai padėką siunčia,
gėlėms ją puošia, džiaugias sulaukus,
ilgų svajonių, troškimų;
ateitį kursim, ji taria, galingą ir stiprią,
nes Staliną turim tą genijų didį,
vadą ir draugą žmonių milijonų!

Parašas: P. Rakštis, o pagal Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą – tai Pulgio Andriušio slp. (t. 2, 2004, p. 775). Ir visai tikėtina, nes sekimas sukurptas tikrai kalbą jaučiančio žmogaus, nors eiliuojančio ne be priekaištų. Atsiminimuos Andriušis nerašo, neprisimena ir tokios produkcijos kūręs; suprantama, tokius dalykus tikrai noris užmiršt. Du iš Gaidžių garsenybių Baranauską sekė – taip; reiktų ir Tilvyčių Topilio Skiedras (parengtas Jono Pilypaičio, 1976) patikrint – gal ir ten kas nors tinkamo prie šios temos atsirastų? Yr; pvz., „Valdiškas šilelis“ (p. 96–97). Taigi visi trys garsieji gaidžiškiai Baranausku vienaip ar kitaip sekė, sykiu ir silabinę eilėdarą primindami.
P.S. Vyriausiajam iš trylikos Tilvyčiukų – kun. Jurgiui (*1880) mirus, jauniausiasis Teofilis (*1904) parašė in memoriam „Brolis Žalvarnis“ (Naujas žodis, 1932, nr. 1, p. 2–3). Toks kvailas klausimas buvo sukirbėjęs: o kai Jonas Pilypaitis rengė paskutinį, šeštą Tilvyčio raštų serijos tomą, skirtą publicistikai ir atsiminimams, ar siūlė įdėt? Gal ir nesiūlė, nes knygoj pirmąkart paskelbta ilgoka nebaigta autobiografija, kur yr ir apie tėvus, ir apie brolius seseris (Taikos sėja, 1982, p. 190–336).
-----------------------------------------------------------------
* Kas tas Paslauskas buvo? Motiejaus Miškinio atsiminimuos, rašytuos 1969–1970-ais, radau:

Juknėnų savininkas ponas Paslauskas valdęs nebežinau kiek, bet nemažai kaimų, mėgęs plačiai gyventi ir dažnai užsienin važinėti, tiek įsiskolinęs, jog prieš pat 1861 m. jo dvaras Sirvydžiuose su visais jo kaimais patekęs į globą tarybos. O kai Paslauskas įsivėlęs į negudrų 1863 m. sukilimą, tai turėjęs pabėgti ir Sirvydžių dvaras buvo išdalintas sentikiams „poselencams“, kurie čia išgyveno net ligi 1945 m. Šitas pats Paslauskas buvęs humaniškiausias plačioj apylinkėj: niekas, sako, niekuomet neatmena, kad būtų su kuo žiauriai pasielgęs ar negailestingas. Labai mėgęs gerus, darbščius baudžiauninkus ir nė vieno tokio neatidavęs į rekrūtus. Su savo gausia palyda ir su kaimynais ponais mėgdavęs medžioti. Per dideles medžiokles (Juknėnai ir aplinkiniai kaimai labai garsėjo daugybe kiškių) pietaudavęs senelio tėvo Justino Miškinio didžiuliame klojime. Iš anksto liepdavęs Justinui padėti ant kaladžių lentas, sustatyti improvizuotus stalus ir apkrauti juos kaimiškais paprastais valgiais – medumi, mėsa, obuoliais... Kol aš būsiu gyvas, sakydavęs, – nė vienas tavo brolis, nei sūnus nebus paimtas į rekrūtus. Ir savo žodį tesėjo; kai panaikinus baudžiavą pats jauniausias Justino sūnus (mano senelio brolis) Viktoras turėjo būti įtrauktas į karo prievolininkų – naujokų... [čia tekstas nutrūksta]. (MotM, Rinktiniai raštai, sudarė Jonas Šlekys, 2012, p. 353–354)

Paslauskas – labai jau lietuviškai skambanti pavardė. Užmečiau akį į XIX amžiaus pabaigoj išleistą Słownik geograficzny: Syrwidzie, dwór, należy do dóbr taurogińskich Pusłowskich; Tauroginie, własność Pusłowskich. Vardo nėr. Pasiknaisiojus: gal kolekcininko, meno mecenato, bibliofilo Zygmunto Pusłowskio tėvas Władysławas? Bet jis mirė 1859-ais, t.y. prieš sukilimą. Reiktų dar aiškintis.

(596) Užparaštė, lxxxviii: Vaižgantas kaip pirmasai Lietuvoj karalių dirbėjas

Beveik neabejotina – Dambrausko-Jakšto parašas
po [1912-ais Garny jau spausdinta] Prano Žitkevičiaus karikatūra:

Vyrai, moters! Kas norit karaliais bei karalienėmis tapti, kreipkitės į mane.
Štai aš turiu du maišu karališkų vainikų. Mielai dalinu visiems, kas man patinka.
Neseniai [...] padariau karaliais Penkaitį, Putiną, Krėvę, Radzikauską, kun. Paltaroką...
Naujai padarytuosius karalius apsiimu savo lėšomis apvainikuoti. Darbą atlieku
sąžiningai ir greitai – vienu plunksnos pabraukimu. – Taigi naudokitės proga.
Laiškai su užsakymais reikia siųsti šiuo adresu:
Pirmam Lietuvoje Karalių Dirbėjui kun. J. Tumui Laižuvoje.
(Garnys, 1914, nr. 1, p. 3)

Lietuvos aido 1930-11-03 numery buvo išspausdinta Vaižganto recenzija, kurios įžanga pradedama nebederamu kreipiniu:

Vyrai! Gal jūs pamiršote, kad gerb. Jubiliatas Al. Jakštas [1930-ais Dambrauskui-Jakštui sukako 70 metų] kitados „Garnyje“ yra mane pakėlęs „pirmuoju Lietuvoje karalių dirbėju“, – kai Pr. Penkaitį vainikavau feljetono karalium, o Putiną – lyrininkų karalium [žr. karikatūrą ir tekstą dešinėj]. Rods, būsiu ir daugiau karalių pridirbęs. Užėjus demokratiniams laikams, lioviaus to monarchistiniško darbo, bet, grįžtant reakcijai, grįžtu ir aš prie monarchizmo.

Recenzija apie Petro Babicko (kaip čia apibūdinus? – saikingo modernisto) tais metais išėjusį poezijos rinkinį Geltona ir juoda:

Šiuo sykiu vainikuoju Petrą Babicką karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas.

Kas jau taip labai patiko Vaižgantui, kad ryžos viens du Babicką apskelbti karalium, nors teapibūdina: „tikrai talentingas ir su gera intuicija autorius“? – Triskart perskaičiau tą recenziją, paskelbtą Vaižganto Raštų 21-am tome (2010, p. 269–273; kas cituojant paryškinta – mano darbas).
(a)  Konstatuojamieji teiginiai, pereinantys į vertinamuosius:

Vapsva, 1930, nr. 11, p. 3

Jis [t.y. Babickas] – miesto žmogus, greičiau, Kauno žmogus. Jis gyvena Lietuvos sostamiesčio gyvenimo sūkuryje. Narsto automobiliai, lenda į akis jų firmos, numeriai [...]. Na, visas miesto inventorius, būtinas ir nebūtinas, bet neišvengiamas.
Ne iš to, bet su tuo Babickas mezga kasdienę tragikomediją. „Geltona ir juoda“ skaitydamas, nėmaž nesuklumpi ant daugybės tų miesto griozdų ir technikos. Jie čia ne „už ausių“ atatempti, ne jiems poezijos rašomos, o žmogui, jo vargams, sielvartams ir aplinkybių peripetijoms. [Kitaip sakant, miesto atributai yra priemonės, o ne tikslas.]
[...] Babickas be galo savas, artimas ir – delikatnas. Jis nenusiminęs, ne beviltis. Nepaprastai gražiu feljetoniniu jumoru konstatuoja gyvenimo faktus. Ir ne jis kaltas, kad per visa tai prasimuša gyvenimo baubas, rusiškai – „ūžas“.

Tai apie autoriaus pasaulėvoką ir pasaulėžiūrą.
(b) O patys tos/anos atspindžiai, t.y. kūriniai?

[...] stilius metriškas, sklandus, taisyklingas, lietuviškas; metruojama daugiau prasmė, ne forma  ir ji darosi lengva skaityti. [...] ne tiek kad labai švelniai sąmojingas net ten, kur paliečia ir ordinariškus dalykus, kiek... kad inteligentiškas.

Va tai Vaižgantui atrodė gražu – lietuviškai inteligentiškas modernus stilius; skaitai – ir suvoki, kas norėta pasakyt.
(c) Vidinis prieštaravimas:

Argi ne paradoksas karalium ką nors kelti už tai, kad jis turi koncepcijų ir jas logiškai pasako. Berods, tai pirmapradis reikalavimas iš autorių. Deja, mūsieji, visai maža išimtim, modernizmą mato paneigime paprasčiausios minties, dažnai grįžtame į pačią pradžią kalbos kultūros, į onomatopoetiką [gal turėtas galvoj Binkis: „Mūsų žemė jauna dar. / Bus ir pas mus Eldorado. / Aldorijo adrijo ada“?], į vartojimą beprasmių garsų, bet tik balsui parodyti [gal turėtas galvoj Žlabys-Žengė, jo tekste paminėta nervuota poema – Anykščių šilelis?].
Petro Babicko mintis visados aiški, nors kažin kaip suktai ją pasakytų [...].

Vaižgantas norėjo bent jau suprast, ką skaito. – Absoliučios daugumos skaitytojų noras.
O vis dėlto: turint galvoj XX amžiaus trečio ir ketvirto dešimtmečių lietuvių poeziją, Babickas yra tarp ir kiti. (Petras Babickas – su kuo siejasi? Pirmasis lietuvis profesionalus radijo diktorius; poetas ir prozininkas, fotografas, ypač Lietuvos pajūrio fotografas, aktorės Unės Babickaitės brolis; tas, kuris liko šalikelėj, atsidūręs ne Chicagoj, o Brazilijoj.)

Babickas dar žinomas, o va feljetono karalium Vaižganto paskelbtas Pranas Penkaitis (1877–1931) tik enciklopedijose randamas. LLE-oj esančiame Algio Kalėdos straipsnyje „Feljetonas“ jis nepaminėtas, ten pat apie PrP-tį rašiusi Jūratė Sprindytė akcentuoja jo kūrybos pažintinę, ne estetinę vertę. Tiesa, Vaižgantas Penkaitį vainikavo už 1913–1914 metais Viltyje spausdintus „Kelionių įspūdžius“ (žr. Raštai, t. 19, p. 277–279), taigi feljetonus paprasčiausia prasme – atkarpomis periodikoj spausdinami rašiniai; jų Sprindytė nemini, o Kalėdai tokie netiko apie feljetoną kaip satyrinį/humoristinį žanrą rašant. Reiktų imt ir paskaitinėt. Na, negali būt visiškai prasti tie PrP-čio „Kelionių įspūdžiai“.

(282) Užparaštė, xxxi: apie autorystę ir Tautos namus

Prae scriptum. Išsiaiškint autorystę – vienas didžiųjų malonumų. Net maloniau, negu perskaityt Agathos Christie romaną. Tarkim: „99,9 nuošimčių, kad šitas pastabas vidinės recenzijos kairiam šone surašė Juozas Stepšys“, – tari sau, nes pažinai iš rašysenos, įsidėmėtos dirbant „Vagoje“, kai J.S. buvo vyriausias redaktorius (tai ir užfiksuoji rankraščio vad. marškinėlių grafoj „Pastabos“). Buvo kilus mintis sudaryt rašysenų katalogą, bet jis greičiausiai teliks galvoj (pažint iš rašysenos žmogų – gal net didesnis iššūkis negu iš balso, teištariančio tik „Sveikas!“).

1910 metais nuo sausio sykį kas mėnesį iš Kauno ėmė eit „pirmutinis Lietuvoje kultūrinis juokų ir satyros laikraštis“ Garnys. Adomo Jakšto projektas. Pirmam numery dar pasirašęs programinį eilėraštį „Garnys“ A. J., kitame jau įdėjo „atitaisymą“, esą tai korektūros klaida, turėję būt: J. A. = Juokų Akademikas. Pirmame numery pranešta ir apie tai, kad įsteigiama Juokų akademija, kurios įstatų pirmasai ir antrasai punktai skelbė:

1. „Juokų Akademijon“ priimama visi lietuviai, mokantieji padoriai juoktis ir kitus juokinti.
2. Įstojantieji „Juokų Akademijon“ turi išlaikyti ekzaminą, ištyrimui, dviejų dalykų: a) ar moka juokties ir b) ar žino, iš ko galima juokties, o iš ko ne. (p. 4)

Kas nors gal net bakalaurinį darbą šituo leidiniu remdamasis galėtų parašyt: iš ko, juokų akademiko Adomo Jakšto manymu, galima juokis ir iš ko ne, žodžiu, apie padorų juoką jo supratimu („Doras katalikas toks pat žmogus kaip ir nekatalikas ar laisvamanis. Jei laisvamanis daro sau juokus iš kunigijos, iš Bažnyčios, iš jos mokslo ir apeigų, tai kodėl katalikas negalėtų pasijuokti iš ‘liuosos minties’ ir jos prietarų, dėlko negalėtų siauraprotystę pavadinti siauraprotyste, paklydimą – paklydimu, kvailumą – kvailumu, ištvirkimą – ištvirkimu ir t.t.“, nr. 1, p. 3); aišku, gretinant su kitos pusės supratimu (kad ir su Kudirkos ar Žemaitės). (Kai pagalvoji, Jakštas teisus: visi, ne tik jis, kartkartėm būnam juokingi ir verti pašaipos. Atsiprašau už digresiją.)
Jau minėtam programiniam Jakšto eilėrašty yra ir toks posmas:

Garnys, Garnys
Ydas taisys
Juokais švelniais
Ir piešiniais.

Žodinių juokų, pasirašytų slapyvardžiais ar kriptonimais, autorystę bibliografai ėmėsi nustatinėt jau senokai, ir rezultatai visai neblogi. O va piešiniai (bent šitame leidiny)...

Lietuvystės Mozė
(Gerb. D-rui J. Basanavičiui sukakus 60 m.
su pagarba skiria „Garnys“)

Štai 1912 metų antram numery – Basanavičiaus karikatūra (žr. kairėj, plg. pozą su Michelangelo Mozės; trečiam – Lietuvystės Samsonas Davainis-Silvestraitis, ketvirtam – Lietuvos Kolumbas Tumas-Vaižgantas). Visai profesionalūs piešiniai. Kieno?

Piešinių apačioj galima įžvelgt parašą Pr. Ž. Manau, tai Prano Žitkevičiaus (1870–1917) piešiniai; dailininko, studijavusio Münchene ir Züriche, 1899-ais įsikūrusio Paryžiuj, prisidėjusio rengiant Lietuvos skyrių 1900-ų pasaulinėje parodoje. Bostoniškėj LE nurodoma, kad jis nupaišė viršelį ir iliustracijas 1909 metais išėjusiam Jurgio Tilvyčio (slp. A. Žalvarnis) eiliavimų rinkiniui Dienelei brėkštant. Tilvytis šiuos savo „poetiškus bandymus“ skiria „paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko“, kuris „teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti“. Taigi visai tikėtina, kad būtent Dienelei brėkštant pamatytieji piešiniai ir paskatino Jakštą kreiptis į Žitkevičių su pasiūlymu bendradarbiauti Garnyje. Be tų trijų minėtų karikatūrų, šiame leidiny yra ir daugiau tikrai gero lygio Žitkevičiaus ranka pieštų buitinių scenelių. Ką gi, LE t. XXXV, p. 366 esantis sakinys: „Smulkių jo grafikos darbų pasitaikydavo po 1905 lietuvių spaudoje“ šiek tiek sukonkretintas.
P.S. Viename straipsny radau ir tokį teiginį: esą Paryžiuj Žitkevičius „pasireiškė kaip gabus dailininkas-portretistas“. Ką tai galėtų reikšt? Kad pragyvenimui užsidirbdavo piešdamas portretus? Ar kas nors iš tų portretų kur nors išlikę? (Aišku, retoriniai klausimai.)

Ir dar apie Basanavičių. Dabar jau pajuokavimas. Garnio 1913-ų ketvirtam numery yra tekstukas, pavadintas „Ką veikia D-ras Basanavičius“ (p. 55). Esą bebaigiąs rašinį „Kaip aš nepatekau į Dumą“ ir tuoj imsiąs rašyt kitą, dar ilgesnį veikalą „Kaip aš nepastačiau Vilniuje Tautos Namų“. Ir net pateikiama, kaip atrodysiąs viršelis (žr. dešinėj).
Kas tam viršely įdomiausia, tai Tautos namų „projektas“, sukurtas Inžinieriaus-Architekto Grapo J.A. von Taukšt-Paukšt [= Adomo Jakšto] ir net išsamiai aprašytas (1910, nr. 6, p. 84–86; ne tik kokiame aukšte kas turėtų būt; ir himnas pasiūlytas: „Rambūs Tautiečiai, / Dėkit aukas, / Meskit šimtinę, / Ne kapeikas! [etc.]“).
Va pagalvojau: jei toks statinys būt atsiradęs ant Tauro kalno, ar ne aukščiau būt iškilęs net už dabartinius dangoraižius dešinėj Neries pusėj? :)