(1244) Eilėraščių istorijos, x: Aisčio „Lopšinės“ perkūrinys

Rimanto Šavelio atsiminimuos apie Paulių Širvį Geriu žalią tylą yra toks gabaliukas:

Kai Pauliui užeidavo geras ūpas, mėgdavo padainuoti. Turėjo gražų balsą ir savo dainų repertuarą.
       Žiūrėjom lemiamas futbolo rungtynes, žaidė „Žalgiris“ ir moldavų „Nistra“. Nuo rungtynių rezultato priklausė, ar „Žalgiris“ pagaliau pateks į tuometinę Tarybų Sąjungos futbolo aukščiausiąją lygą. Jaudinosi visi Lietuvos sirgaliai, jaudinomės ir mes su šeimyna žiūrėdami televizorių (rungtynės vyko Kišiniove). Bet smarkiausiai „sirgo“ Paulius. Pašokdavo nuo kėdės, mojuodavo kumščiu, bardavosi, kai mūsiškiams kas nepasisekdavo. Ir „Žalgiris“ laimėjo, rodos, 1:0. [Šita pastraipa akivaizdžiausias įrodymas, kad mūsų atmintis – tikrų tikriausia kūrėja-būrėja. Moldavų komandos pavadinimas maniškėj užsifiksavęs „Nistru“, ne „Nistra“; ėmiau googlint, ir perskaičiau sakinį: „1982 metais [„Žalgiris“] pasiryžo įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S[igito] Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).“ Širvys negalėjo žiūrėt tų rungtynių, buvo jau miręs (mirė 1979-ais). — Čia tik šiaip, visiškai tarp kitko.]

       Ta proga pasidarėm nedidelę šventę. O kai gerokai įsišėlom, Paulius reikšmingai atstatė smakrą, mostelėjo kumščiu ir uždainavo savo mėgstamiausiąją:

Ateis karaliūnas per žydintį sodą,

Ir takai bus žiedais obelų apsnigti.

Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis

Ir pernakt naktužėlę budėsiu aš čia...

       Kitų žodžių neatsimenu, bet šitą posmelį dainuodavom ir mes. Paulius mokėjo daug dainų. kartais užtraukdavo vokiškai, bet tada jam tekdavo dainuoti solo. (Metai, 2004, nr. 8/9, p. 55).

„Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – pirma Jono Aisčio „Lopšinės“ (iš Intymių giesmių, 1935) eilutė; tokio posmo, koks užsifiksavo RimŠ atminty, tam eilėrašty nėr. Pirmos dvi eilutės primena Aisčio antro posmo pabaigą („Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – / Jam veja ir takai obelų nusnigti“); trečia ir ketvirta – kaip Aisčio pirmo posmo pirma ir ketvirta. 

— kaip galėjo atsirasti toks perkūrinys? Aišku, tai bus tik spėjimas. 1940-ais išėjo Jono Kuosos Aleksandriškio Poezija; Širvys ją turėjo, skaitė (gal lankydamas kontrolasistentų[*] kursus Gruzdžiuos, gal ir įstojęs pėstininkų karo mokyklon); kai tapo kareiviu, mėgino atkurt skaitytus patikusius eilėraščius; atmintinai nebuvo išmokęs, tik atskiros eilutės, vaizdai galvoj sukiojos, iš jų ir susidėstė, susikūrė tekstas, primenantis pirminį, skaitytąjį.

[* nežinojau, ką reiškia šitas žodis; radau: „kontrolasistentas atvažiuoja į ūkį, stebi karvių melžimą, pamatuoja primelžto pieno kiekį, paima mėginius kokybei nustatyti“, išeitų – karvių stebėtojas.]

1920-ųjų gimimo kartai, kad ir ko mokėsi, kad ir kaip susiklostė likimai, Kossu-Aleksandriškis buvo bene mėgstamiausias poetas.

Pasitaisas (2021 III 1) Visai ne ton pusėn buvo pasisukus mintis: ne kaip skaitytas tekstas Aisčio „Lopšinė“ papuolė Širvio atmintin, o kaip išgirstas – kaip daina. Kas pasuko mintį šiton pusėn? Sakinys iš 1983-iais rašyto Algirdo J. Greimo laiško Irenai Oškinaitei-Būtėnienei:

...štai vaikštau po savo kambarius ir neapsižiūrėjau, kaip ėmiau niūniuoti: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – eilėraštį, kurį kadaise mėgo Onutė [= a.a. žmona Ona Bagdonaitė-Greimienė, †1982]. (IrO-B, „Dialogo monologai: iš Algirdo J. Greimo laiškų 1958–1992 m.“, Kultūros barai, 1993, nr. 4, p. 61; Kultūros baruos buvo ir Oškinaitės-Būtėnienės rašinys „Keli bruožai O. Bagdonaitės-Greimienės portretui“, 1991, nr. 12, p. 51–53)

Širvys prieš karą išgirdo dainą ir įsiminė; gali būt, kad net nežinojo, kas žodžių autorius. Dainų tekstai daug dažniau yra „patobulinami“ negu kad, tarkim, atmintinai išmokti eilėraščiai. Visai gali būt, kad tas priedaininis posmas, kurį įsiminė RimŠ, toks ir buvo dainuojamas – ir vadintinas literatūrinės dainos varianto nuotrupa. — O melodija? Vargu ar beįmanoma atsakyt, ar skyrės Širvio ir Greimo „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ melodija.

Digresija (2025 I 8) Naujausiam, 2024-ų 8-am, Naujojo Židinio-Aidų numery yra [tikrai vertas perskaityt] Eglės Eidėnaitės rašinys „Je veux mourir: mikroistorija iš Greimo gyvenimo“, prasidedantis parinktom Aisčio „Lopšinės“ frazėm: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“, „Tu mik, nebijok“ ir kt.; o pirmoj išnašoj – citata iš Greimo laiško Irenai Būtėnienei, ta pati kaip Pasitaise.

Greimą su pirmąja žmona Ona Bagdonaite, be kita ko, siejo Aisčio poezija. Iš Eidėnaitės straipsnio sužinojau, kieno poezija Greimą siejo su antrąja, Teresa Mary Keane, – Edgaro Allano Poe (34-oj išnašoj cituojama TMK-G: „desertui aš jam dažnai patiekdavau ‘Annabel Lee’!“). Poe, aišku, būdavo deklamuojamas angliškai.

Eidėnaitė rašiny pacituoja paskutinį Poe eilėraščio posmą lietuviškai. Originalo kalba jis toks:

For the moon never beams, without bringing me dreams
    Of the beautiful Annabel Lee;
And the stars never rise, but I feel the bright eyes
    Of the beautiful Annabel Lee;
And so, all the night-tide, I lie down by the side
Of my darling—my darling—my life and my bride,
    In her sepulchre there by the sea—
    In her tomb by the sounding sea. (cit. iš poetryfoundation.org)

Pacituoja mokytojo ir literato Algimanto Zeikaus (1933–2018) vertimą iš 2014-ais išleistos knygos:

Nes matau per naktis ne žvaigždes, o akis

    Mylimosios Anabel Li,

Mėnesienoj sapne ji aplanko mane –

    Mylimoji Anabel Li;

Taip sulaukę nakties širdimi prie širdies

Mes užmingam karste, bet toli nuo mirties –

    Mūsų meilės svaigios šaly,

    Tolimoj pajūrio šaly.

[toliau jau digresija, mintigaliai užparaštėj]  Pagrindiniam tekste gal verčiau būt buvę pacituoti tą posmą originalo kalba; juk studentės ir dėstytojo santykiai užsimezgė būtent per anglų: ji mokė jį tos kalbos; vertimo, aišku, irgi reikia, išnašoj. Bet ne Zeikaus būčiau pasirinkęs. Kazio Binkio – audringos, vėjus pamilusios sielos, Lietuvos jaunatvės vėliauninko, pasak Greimo žodžio 1942-ais Šiauliuose poeto mirties paminėjime-akademijoj. Vertimą, kurį Greimas galėjo būt skaitęs. Pirmoji publikacija buvo 1936-ų rudenį Motiejaus Miškinio redaguojamuos Švietimo keliuos (nr. 10, p. 599–600; ne skatiniai Greimui tuolaik greičiausiai buvo galvoj, baiginėjo tvarkyt būsimų studijų Grenobly reikalus), antroji – vokietmečiu dienrašty Į laisvę (1941 X 18, nr. 101, p. 4, su paantrašte „Iš paruoštos naujos eilėraščių knygos – originalinės ir vertimų poezijos“; šitą tikrai galėjo būt skaitęs):

Ir mėnulio šviesa man vis primena ją,

    Mano skaisčiąją Annabel-Li,

Ar žvaigždė kur nušvis, matos akys man vis,

    Akys dangiškos Annabel-Li;

Ir vienatvėj naktų aš su ja vis kartu,

Aš su ja, su dievaite manųjų sapnų, –

   Aš su ja amžinai ten toli

   Sarkofage pajūrio šaly.

(Binkio Raštų sudarytojas Adolfas Juršėnas vertimų tomo komentaruos: „Beje, K. Binkis labai mėgo E. Poe poeziją. Net paskutinę savo gyvenimo dieną, gulėdamas lovoje, jis taisinėjo savo pradėtą versti eilėraštį ‘Varnas’.“; t. IV, 2003, p. 672.) 

Tiesa, dar vieną „Annabel Lee“ vertėją prisiminiau – Greimo prietelių Aleksį Churginą; jo vertimas pirmąkart paskelbtas 1944-ais  Šiauliuos leistame literatūros almanache Varpai, kaip ir Greimo rašinys „Verlaine’as – žmogus ir poetas“ (prie rašinio pridėtų Verlaine’o eilėraščių vertėjas – Henrikas Radauskas). Churgino vertimo, kurį (beveik neabejotina) Greimas buvo skaitęs, paskutinis posmas:

Mėnuo skaidriai blyškus neša mano sapnus

    Pas gražiąją Annabel Lee;

Vos tik žvaigždės sušvis, – aš regiu jos akis,

    Gražiosios Annabel Lee.

Ir nakčia visados aš guliu šalia jos,

Kaip gyvybė, kaip siela, brangios, mylimos –

    Jos grabe, tolimoj šaly,

    nuolat skambančių marių šaly. (p. 141)

Ne, šito vertimo vis dėlto necituočiau, nors gal Greimas slapčia ir norėtų, kad būtų dar kartą primintas jo draugas, – dėl Churgino polinkio pagal savo skonį pagražint originalą visokiais papildais à la skaidriai blyškus.

P.S. Ši digresija be jokių pretenzijų; tiesiog pavyzdys, kas kartais ima dėtis —vg— galvoj skaitant/perskaičius.

(1231) Visiškai tarp kitko: geltona rožė, raudonos rožės

r jums yr tekę matyt, kad pašarvotas mirusysis rankose laikytų rožę? Nesu matęs. Dar dviejų žmonių paklausiau, ar yr matę, – irgi: ne. Šv. paveikslėlis, balta nosinė – taip, bet rožė ar kokia kita gėlė – na ne.
Kodėl klausinėjau? Naujausiam Metų numery (5/6) yra Ingmaro Bergmano filmo Riksmai ir kuždesiai (1972) apmatai, iš švedų kalbos versti Zitos Mažeikaitės (patinka Bergmano scenarijai – nes nesiimama įvardint to, ko tikriausiai ir neįmanoma adekvačiai išreikšt žodžiais, – kas dedas žmogaus viduj, galvoj ar širdy, kaip sakoma: fiksuojami tik veiksmai ir pokalbiai, tai, ką galima pamatyt ar išgirsti; tiesa, šitam scenarijuj yr dienoraščio ištraukų, bet dienoraštis – pokalbio su savim atmaina; atsiprašau, nuklydau šonan).
— Sunkiai miršta viena iš trijų seserų.

Įsivaizduokime ramų, apniukusį, tamsoką rudens rytą, auštantį po Agnes mirties. Palaikų tvarkytojos jau atėjusios, tai dvi našlės, pagyvenusios, sumanios. Yra dar dvi moterys, valytojos. Namas pilnas kuždesių ir kavos aromato.
Palaikų tvarkytojos užsidaro mirusiosios miegamajame, kad pagarbiai, rūpestingai atliktų savo svarbų darbą: jos numazgoja numirėlę, sušukuoja, aprengia, padažo, už skruostų prikiša vatos. Ilgos baltos kojinės, balto šilko bateliai, apatiniai ir glotnūs, ką tik išlyginti lininiai marškiniai plačiomis rankovėmis. Ant galvos – nedidelis gobtuvas, kaspinėliais surištas po smakru. Galiausiai – geltona rožė tarp vos papudruotų pirštų. (p. 89)

Sakysit: gal čia kokia skandinavų tradicija – ta rožė mirusiojo rankose? Kelias sekundes ir aš taip galvojau. Bet iš atminties bemat išniro Fausto Kiršos dienoraščio įrašas apie ką tik mirusį Kazį Binkį (mirė 1942 IV 27 aštuntą valandą vakaro savo namuos Kaune, Vydūno alėja 20; Kirša vokietmečiu buvo oficialiai nepripažįstamos Lietuvių Rašytojų Draugijos pirmininkas):

IV.28. 12 val. rašytojų vardu p. Binkienei ir šeimai pareiškiau užuojautą. Binkis guli lovoje. Aprengtas. Beveik nepasikeitęs. Išsirgęs, išbalęs. Bet gražus, su šypsena. Dvi žvakės stiklinėse dega. Trūksta žvakių. Nei kryžiaus, nei švento paveikslo – nieko nėra. Daro neįprastą įspūdį. 19 val. vėl buvau lankyti velionio. Laidojamas valstybės lėšomis. Rašytojų draugija išrūpino valdžios laidojimą. Norėta šarvoti Karo muziejuje. Gen. Nagevičius nenori. Dr. Juška, Mokslo departamento direktorius, irgi priešingas. Velionis guli karste. Keturios žvakės. Dvi raudonos rožės jo rankose. Skulpt. Pundzius nuėmė kaukę. Rašytojų draugijai daug kas reiškia užuojautą. (Metai, 2002, nr. 2, p. 108; publikaciją parengė Jonas Šlekys)

Nežinau, gal ką galima išgooglint, bet nė nebandžiau. Ko nors nesuprasti juk gal net įprasčiau, nei lyg ir žinoti, ką tas ar kitas dalykas reiškia.

(1000) Iš popieryno, xxxix: apie kai kuriuos pražuvusius rankraščius

Vytautas Kubilius 1965-02-17 užsirašė:

Būtinai reikės parašyti straipsnį „Apie pražuvusius rankraščius“. Kiek mes praradome puikių dokumentų. Kitos tautos surinko mažiausius gabalėlius, liečiančius jų menininkus, o mes dėl savo apkiautimo išblaškėme.
     Kudirkos rankraščiai žuvo Antavilių senelių parodoje [sic! = prieglaudoje?]. J. Baltrušaičio laiškai dingo be pėdsakų kaip ir Kapsuko archyvas. Ne viskas priklausė nuo žmonių. Istorija negailėjo ne tik žmonių, bet ir popierių, turinčių didž. vertę.
     Ir štai blogiausia, kai žūsta dabar, ramiu ir tykiu metu. Mes pamilom Mačernį. Žmonės per karą išsaugojo jo rankraščius. Jie buvo čia. Bet dėl keisto fanatizmo neatiduoti bibliotekai. Ir dingo. Pakliuvo nelabai garbingu būdu pas [Kęstutį] Genį. Tas rodė [Henrikui] Vancevičiui, aktoriams. O kai dabar klausi, išsigina nieko nežinąs. Reikėtų, kad pasiaiškintų visuomenei. (Dienoraščiai, 1945–1977, 2006, p. 293)

VytK dienoraščius parengusi Janina Žėkaitė prie šio įrašo nepridūrė jokio komentaro. Nežinau, kokius konkrečiai Mačernio rankraščius mini Kubilius, ar jie suvisam pražuvo, ar vėliau atsirado. Tik vienas epizodas iškyla atminty: kai šnekinau radijui Leonardą Zelčių, jis minėjo Mačernio eilėraščių skaitęs ir atmintinai išmokęs dar prieš pasirodant VytK sudarytai Žmogaus apnuogintai širdžiai (1970); greičiausiai iš tų rankraščių, kuriuos turėjo kolega Kęstutis Genys? Bet gal iš kokių nuorašų?
O dėl ketinimo parašyt straipsnį apie pražuvusius rankraščius – tik 1984-ais toks buvo parašytas ar bent jau išspausdintas („Kam priklauso kultūra?“, Literatūra ir menas, 1984-02-11, p. 4). Pradžioj pareiškęs, kad kultūra ir jos vertybės esančios visos tautos nuosavybė, pateikęs pluoštą kilnių ir gražių pavyzdžių (net kaimo senutės atiduodą studentų ekspedicijoms XVIII amžiaus giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo), VytK pereina prie nemaloniųjų dalykų:

Tačiau esame ne kartą skaudžiai patyrę, kaip svarbiausia šito kodekso tezė – kultūros vertybės yra visos tautos savastis – būdavo apeinama ir paminama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą.
     Jei šlovingas rašytojas ar dailininkas priklauso mano giminei, tai man priklauso ir jo šlovė, ir jo palikti popieriai, ir vienintelė teisinga jo gyvenimo interpretacija. Tai gimininės bendruomenės mąstymo reliktas. Todėl viena mergina prisako įdėti į savo karstą mylimo poeto eilėraščių rankraščius, be kurių jai bus nyku aname pasaulyje. Kita mergina taip ištikimai saugo nuo pašaliečių akių sužadėtinio eilėraščių sąsiuvinius (jų paskirtis – sudūlėti jos karste), kol jie dingsta be pėdsakų. Poeto sūnus – pagal vieną šiurpų pasakojimą – paveldi tėvo laiškus motinai, rūpestingai surištus pamečiui atskirais žiupsneliais, ir sumeta į židinio liepsną vieną ryšulėlį po kito, kelių dešimtmečių korespondenciją, rašytą iš Romos, Oslo, Londono, Kauno. Kaip pasigenda dabar šitos medžiagos J. Janonio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio raštų leidėjai! Kaip praverstų pedagoginės minties tyrinėtojams elementorių ir vadovėlių autoriaus A[ugustino] Jakučionio archyvas, ne taip seniai suverstas į ugnį jo artimųjų!
     Susirūpinusi savo prestižu, giminė imasi cenzūruoti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepraslystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikrosios prigimties. Vienas giminaitis išlaiko paslėpęs „Liūdnos pasakos“ autoriaus laiškus 70 metų, suerzintas nepalankių atsiliepimų apie savo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje – tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia, kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 metais. Iki šiol neatsirado K. Borutos atsiminimų apie Vytautą Montvilą eskizas, kurį jis 1958 m. prašė grąžinti vieno asmens, dabar jau mirusio.
     Kai šitaip triumfuoja egoistiniai interesai, o ne moralinė pareiga nacionalinei kultūrai, suima apmaudas ir graudesys. Tegul tai išimties atvejai. Bet kiek baltų dėmių tebėra mūsų įžymių menininkų biografijose – ištisi mėnesiai ir metai neturi nė menkiausio raštiško liudijimo (latviai gali dokumentuoti visą J. Rainio biografiją beveik padieniui). Bemoksliai sodiečiai dar saugodavo savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Negudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių sodiečių vaikai, suvarę į makulatūrą daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Taip atsirado individualūs kolekcionieriai, glemžiantys kultūros dokumentus į savo saugyklas (kad paskui palikuonys išsvaistytų juos vėjams), o ne atiduodantys už visai padorų atlyginimą valstybiniams archyvams, iš kurių tarybiniais metais – kiek žinau – neišgaravo nė vienas mūsų rašytojo rankraštis. Dabar net kai kurie laipsniuoti veikėjai įgudo iš naivių savininkų išvilioti „mokslo labui“ rečiausias nuotraukas, afišas, autografus (vieno rankose mačiau net K. Binkio gimimo metrikas), kaupti teisėtais ir nevisai teisėtais būdais kokios nors įžymybės rankraščius, kad užsitikrintų sau teisingiausio žinojimo monopolį (pamėginkite be manęs išleisti pilną „Raštų“ leidinį!).
     Toli gražu ne visi, į kurių rankas patenka mūsų kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Jau kiek kartų naršyta po visą Lietuvą, renkant S. Nėries autografus ir amžininkų atsiminimus. O dar kiek tų autografų ir nežinomų nuotraukų surado V. Alekna, naujo „Raštų“ leidinio sudarytojas, belsdamasis nuo vieno poetės pažįstamo pas kitą! Visa tai lengvai galėjo nuplaukti į nebūtį, kaip nuplaukė Antavilių senelių namuose V. Kudirkos laiškai ir eilėraščiai (pagal nepatikrinamą legendą[*]). Koks paradoksas: rašytojas per ištisus dešimtmečius saugo artimųjų laiškus, o giminės teišlaiko mažytį pluoštelį jo laiškų (gražiai sutvarkytame I. Simonaitytės archyve šūsnys giminės laiškų ir vos keli jos pačios laiškai artimiesiems).
     Tačiau nėra „liūdnesnės istorijos“ kaip toji, kai „broliai lietuviai“ sumano pasipelnyti iš nacionalinės kultūros. Jums reikalingas publikacijai šis garsaus poeto laiškas, imkite už penkias dešimtines, pigiau, žinote, negaliu... Jus domina ši knyga su rečiausia dedikacija, prašom – tik 60 rubliukų... Štai rašalinė „Pelikan“ – jos rašalu buvo parašyti įstabiausi lietuvių lyrikos šedevrai – atiduodu už penkrublį... Štai auksinis parkeris, dovanotas „Altorių šešėly“ autoriui jo gerbėjų, – klokite nesvyruodami 2000 sumą. Štai vienintelis Lietuvoje D. Kleino „Gramatikos“ egzempliorius – norėčiau keturių kambarių buto...
— — — —  —  —  —  —  —  —  —  —  —  — 
[* Beveik po mėnesio, 03-08, savaitrašty buvo paskelbtas Juozo Lebionkos laiškas redakcijai, pavadintas „Antavilių legenda“ (p. 12). Papasakota, kaip mėginta ieškot tų Amelijos ar Anelijos Artichovič-Višinskos, 1939-ų rudenį karo audros iš Varšuvos atblokštos Lietuvon, turėtų Kudirkos rankraščių, bet neberasta. „Po senutės mirties jos asmeninis ‘turtas’ buvo sukrautas į maišą ir išneštas į katilinę sudeginti.“]

Ir dar krūva visokių VytK žinomų ar tik girdėtų faktų faktelių apie tai, kaip negražiai elgtasi pasielgta.

— — įrašo tęsinys išsišakoja:
(a) Kubilius straipsny, savaime suprantama, toli gražu ne viską suminėjo, tik savo galva rėmės. (Nesileidžiant į paieškas, tiesiog kas atminties paviršiuj, galima būtų pridurt.) Pražuvę yra Simono Daukanto ir dalis vysk. Valančiaus laiškų, pluoštas laiškų Daukantui; apie tai yra rašęs Augustinas Janulaitis, jei smalsu, žr.: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), 1913, p. 4–6. Prašapo – greičiausiai jau po karo – Maironio laiškų Jakštui originalai, iš kurių buvo parengta publikacija Naujojoj Romuvoj 1936-ais; dabar iš ten tekstai imami.
Arba (popieryne išsaugotą išplėšą radau) štai ką rašė Saulius Kubilius apie Stasio Šilingo epistolinį palikimą:

Trumpai apie Stasio Šilingo, kalinio ir tremtinio, susirašinėjimą. Saugojo jis ne tik visus artimųjų ir bičiulių laiškus, bet ir visų savo rašytų laiškų nuorašus. Juos visus kruopščiai įregistruodavo sąsiuvinyje, atskirai įrašydamas gavimo, siuntimo datas, eilės numerį, bendrą jų skaičių. Atidžiai tikrino, kas jau rašyta, reikalui esant cituodavo laiškus, o dingusius galėjo atkurti. Deja, visas Stasio Šilingo sudarytas laiškų, taip pat ir kitų užrašų, archyvas žuvęs. Turimomis žiniomis, jo paties prašymu visas korespondencijos rinkinys buvo sudegintas. Šeima išsaugojo, tarsi brangiausias relikvijas, tik savo tėvo ir senelio laiškus. O koks Stasio Šilingo laiškų bičiuliams likimas? Ar kas išliko? Apie tai žinių nėra. Tegalime su gilia širdgėla apgailestauti, kiek daug negrįžtamai nugrimzdo, išnyko, žuvo užmaršties liūne. („Tylos skraistė“, Atgimimas, 1992-11-09, p. 15)

Arba (rašydamas prisiminiau): Giedrius Viliūnas, 1998-ais rengdamas „Baltoms lankoms“ Binkio poezijos rinktinę, ieškojo bene svarbiausio rankraščio – paties autoriaus prieš mirtį sudarytos Lyrikos, kur buvus ir originolioji kūryba, ir vertimai; tas rankraštis karo pačioj pabaigoj buvęs įteiktas „Sakalui“, aišku, knyga neišėjo; tuo rankraščiu esą rėmėsi Antanas Vengris, rengdamas Binkio Poezijos tomą, kuris buvo atspausdintas 1949-ais, bet cenzūros sulaikytas (tiražas sunaikintas 1951-ais), – nežinau, ar kuriam nors archyve GV tą 1944-ų rankraštį rado.
Ir dar galima būtų rast pavyzdžių, ir dar. — Taip, kai kurie rankraščiai žūsta, pranyksta, sunaikinami. Ar tai vadintina tragedijom? – nemanyčiau; didesnės ar mažesnės netektys. Viskas negali išlikt iš principo, ir su tuo reikia susitaikyti.
(b) Neabejotina, kad dalis kultūros palikimo vertybių yra privačių asmenų nuosavybė. VytK manė, kad jos turį tapt visos tautos savastim, t.y. būt perduotos ar už siūlomą kainą parduotos valstybinėm institucijom – archyvams, muziejams ar bibliotekoms. Nemanyčiau. Tik gerai būtų, jei apie tas vertybes būtų kas nors žinoma ne tik pačiam saugotojui. Kodėl žmonės nepasigarsina turį tą ar aną rankraštį, nuotrauką (nedaro taip, kaip padarė, tarkim, Gitanas Nausėda, nusipirkęs Chronik der Schule zu Nidden ar kun. Adolfo Lapinsko užrašytos tautosakos rinkinį)? Gal ir klystu, bet greičiausiai iš baimės, kad gali būt paklausta: o kaip jūs šitą vertybę įsigijote? Ir sunkoka būtų pasakyt tiesą. Jau atsiradusiems ir vykstantiems aukcionams Lietuvoj vertingų rankraščių ar dokumentų, galima sakyt, visai nesiūloma. Kad kolekcininkai nieko nepirktų ir neparduotų – sunkiai tikėtina, vadinas, viskas vyksta blusturgiuos arba dar slapčiau. Gaila. Stebėt, kaip varžomasi, tarkim, dėl išplėštųjų Salomėjos Nėries dienoraščio lapų būtų išties įdomu.
[P.S. Ne į numeraciją žiūrint, o iš viso skaičiuojant, šis įrašas yra ne 1000-asis, o 1063-ias.]

(618) Dėl juoko: apie prioritetus (pasitelkus obelų žiedus ir obuolius)

alyvinė; baigia žydėt; gegužės vidurys

Kas poetams svarbu?
– Obelys žydi! – Och! Ach! net: Oi!

Žiūrim – krinta patylomis
Obelių žiedai.
Pleštakėlėmis baltomis –
Žiūrim – krinta patylomis.
Rodos, sniego atkarpomis
Snigo tik andai.
Žiūrim – krinta patylomis
Obelių žiedai.

Negi poetui svarbu, kad krinta ne obelių žiedai, o žiedlapiai, jam tik – žinote atsiprašant – žydėjimas tesvarbus. Todėl ir atleistina. (O žiedai, kurie neužsimezgę, džiūsta ir – labai nepoetiškai, nesinchroniškai – ima ir atsiknoja, ir – paprasčiausiai nubyra; taip, proza.)

Kas svarbu kritikams?
–  Kad būtų valgomų obuolių (valgomų nesispjaudant; sultingų ir nekirmėlėtų). Žydėjo nužydėjo, o ar kas užsimezgė ir užaugo?

(596) Užparaštė, lxxxviii: Vaižgantas kaip pirmasai Lietuvoj karalių dirbėjas

Beveik neabejotina – Dambrausko-Jakšto parašas
po [1912-ais Garny jau spausdinta] Prano Žitkevičiaus karikatūra:

Vyrai, moters! Kas norit karaliais bei karalienėmis tapti, kreipkitės į mane.
Štai aš turiu du maišu karališkų vainikų. Mielai dalinu visiems, kas man patinka.
Neseniai [...] padariau karaliais Penkaitį, Putiną, Krėvę, Radzikauską, kun. Paltaroką...
Naujai padarytuosius karalius apsiimu savo lėšomis apvainikuoti. Darbą atlieku
sąžiningai ir greitai – vienu plunksnos pabraukimu. – Taigi naudokitės proga.
Laiškai su užsakymais reikia siųsti šiuo adresu:
Pirmam Lietuvoje Karalių Dirbėjui kun. J. Tumui Laižuvoje.
(Garnys, 1914, nr. 1, p. 3)

Lietuvos aido 1930-11-03 numery buvo išspausdinta Vaižganto recenzija, kurios įžanga pradedama nebederamu kreipiniu:

Vyrai! Gal jūs pamiršote, kad gerb. Jubiliatas Al. Jakštas [1930-ais Dambrauskui-Jakštui sukako 70 metų] kitados „Garnyje“ yra mane pakėlęs „pirmuoju Lietuvoje karalių dirbėju“, – kai Pr. Penkaitį vainikavau feljetono karalium, o Putiną – lyrininkų karalium [žr. karikatūrą ir tekstą dešinėj]. Rods, būsiu ir daugiau karalių pridirbęs. Užėjus demokratiniams laikams, lioviaus to monarchistiniško darbo, bet, grįžtant reakcijai, grįžtu ir aš prie monarchizmo.

Recenzija apie Petro Babicko (kaip čia apibūdinus? – saikingo modernisto) tais metais išėjusį poezijos rinkinį Geltona ir juoda:

Šiuo sykiu vainikuoju Petrą Babicką karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas.

Kas jau taip labai patiko Vaižgantui, kad ryžos viens du Babicką apskelbti karalium, nors teapibūdina: „tikrai talentingas ir su gera intuicija autorius“? – Triskart perskaičiau tą recenziją, paskelbtą Vaižganto Raštų 21-am tome (2010, p. 269–273; kas cituojant paryškinta – mano darbas).
(a)  Konstatuojamieji teiginiai, pereinantys į vertinamuosius:

Vapsva, 1930, nr. 11, p. 3

Jis [t.y. Babickas] – miesto žmogus, greičiau, Kauno žmogus. Jis gyvena Lietuvos sostamiesčio gyvenimo sūkuryje. Narsto automobiliai, lenda į akis jų firmos, numeriai [...]. Na, visas miesto inventorius, būtinas ir nebūtinas, bet neišvengiamas.
Ne iš to, bet su tuo Babickas mezga kasdienę tragikomediją. „Geltona ir juoda“ skaitydamas, nėmaž nesuklumpi ant daugybės tų miesto griozdų ir technikos. Jie čia ne „už ausių“ atatempti, ne jiems poezijos rašomos, o žmogui, jo vargams, sielvartams ir aplinkybių peripetijoms. [Kitaip sakant, miesto atributai yra priemonės, o ne tikslas.]
[...] Babickas be galo savas, artimas ir – delikatnas. Jis nenusiminęs, ne beviltis. Nepaprastai gražiu feljetoniniu jumoru konstatuoja gyvenimo faktus. Ir ne jis kaltas, kad per visa tai prasimuša gyvenimo baubas, rusiškai – „ūžas“.

Tai apie autoriaus pasaulėvoką ir pasaulėžiūrą.
(b) O patys tos/anos atspindžiai, t.y. kūriniai?

[...] stilius metriškas, sklandus, taisyklingas, lietuviškas; metruojama daugiau prasmė, ne forma  ir ji darosi lengva skaityti. [...] ne tiek kad labai švelniai sąmojingas net ten, kur paliečia ir ordinariškus dalykus, kiek... kad inteligentiškas.

Va tai Vaižgantui atrodė gražu – lietuviškai inteligentiškas modernus stilius; skaitai – ir suvoki, kas norėta pasakyt.
(c) Vidinis prieštaravimas:

Argi ne paradoksas karalium ką nors kelti už tai, kad jis turi koncepcijų ir jas logiškai pasako. Berods, tai pirmapradis reikalavimas iš autorių. Deja, mūsieji, visai maža išimtim, modernizmą mato paneigime paprasčiausios minties, dažnai grįžtame į pačią pradžią kalbos kultūros, į onomatopoetiką [gal turėtas galvoj Binkis: „Mūsų žemė jauna dar. / Bus ir pas mus Eldorado. / Aldorijo adrijo ada“?], į vartojimą beprasmių garsų, bet tik balsui parodyti [gal turėtas galvoj Žlabys-Žengė, jo tekste paminėta nervuota poema – Anykščių šilelis?].
Petro Babicko mintis visados aiški, nors kažin kaip suktai ją pasakytų [...].

Vaižgantas norėjo bent jau suprast, ką skaito. – Absoliučios daugumos skaitytojų noras.
O vis dėlto: turint galvoj XX amžiaus trečio ir ketvirto dešimtmečių lietuvių poeziją, Babickas yra tarp ir kiti. (Petras Babickas – su kuo siejasi? Pirmasis lietuvis profesionalus radijo diktorius; poetas ir prozininkas, fotografas, ypač Lietuvos pajūrio fotografas, aktorės Unės Babickaitės brolis; tas, kuris liko šalikelėj, atsidūręs ne Chicagoj, o Brazilijoj.)

Babickas dar žinomas, o va feljetono karalium Vaižganto paskelbtas Pranas Penkaitis (1877–1931) tik enciklopedijose randamas. LLE-oj esančiame Algio Kalėdos straipsnyje „Feljetonas“ jis nepaminėtas, ten pat apie PrP-tį rašiusi Jūratė Sprindytė akcentuoja jo kūrybos pažintinę, ne estetinę vertę. Tiesa, Vaižgantas Penkaitį vainikavo už 1913–1914 metais Viltyje spausdintus „Kelionių įspūdžius“ (žr. Raštai, t. 19, p. 277–279), taigi feljetonus paprasčiausia prasme – atkarpomis periodikoj spausdinami rašiniai; jų Sprindytė nemini, o Kalėdai tokie netiko apie feljetoną kaip satyrinį/humoristinį žanrą rašant. Reiktų imt ir paskaitinėt. Na, negali būt visiškai prasti tie PrP-čio „Kelionių įspūdžiai“.

(569) Tarp kitko: ir Kaune galvoti galima

[Tikiu, tikri kauniečiai turi humoro jausmą ir supras šitą parafrazę.]
Taip susiklostė, kad paskutinį 2013-ų savaitgalį praleidau Kaune, kepyklėlių mieste: praėjus mėnesiui, labai norėjos ant rankų palaikyt anūkę, be to, pasižiūrėt, kaip ten vaikai įsikūrė naujoj vietoj.

Šeštadienio vakarą Laisvės alėja eidamas pro naujametėm girliandom šviečiantį Muzikinį teatrą, prisiminiau Lino Vildžiūno straipsnį naujausiam Kino numery.
Lenkų režisierė Agnieszka Holland čekų televizijai sukūrė trijų dalių miniserialą  Hořící keř (Degantis krūmas). (Rodytas ir per „Scanoramą“, deja, nemačiau.)
Veiksmas prasideda 1969-01-16, kai Vaclovo aikštėj Prahoj susidegina Janas Palachas (1973-ais, kad jo kapas nebebūtų valdžiai nepageidaujama įtartinų asmenų lankymosi vieta, palaikai ekshumuojami ir sudeginami). — Apie kitą žmogų galvojau eidamas pro Romo Kalantos paminklą (pagarba Robertui Antiniui jaunesniajam už būtent tokį priminimo ženklą), apie Janą Zajícą (kurio asmenvardis kažkaip savaime primena Kazio Binkio Generalinės repeticijos personažo asmenvardį Zajončekas), – žmogų, kuris susidegino toje pačioje Vaclovo aikštėje tų pačių 1969 metų vasario 25-ą.
Kalbėdami apie istoriškai lemtingus žmonių veiksmus, neišvengiamai [?] peršokam į kitą lygmenį, aukščiausiąjį, kur jau pateisinami ir skambūs žodžiai, nes tik taip manom galį priartėt prie „tiesos“: Jano Palacho (ir Romo Kalantos) intencija buvo įkurti laisvės siekio ugnį (archetipus pasitelkiant, prometėjiškas veiksmas); o Jano Zajíco? – neleist užgesti laisvės siekio ugniai [ji jau geso]. – Kas sunkiau? – Mano manymu, neleist užgesti.

(520) Užparaštė, lxxv: apie geresniuosius

[Keistas organas tos smegenys. Kad ir kaip mėgini jas išjungt, jos vis tiek, bjaurybės, krebžda, kuria kombinacijas, nori pridurt prie 519 įrašo, nors tu ką (spėju, ir sąžinės dislokacijos vieta būtent ten). Bent jau kol gyvas. Juokaujant: jei ir yra post mortem vita, jis greičiausiai baisiai neįdomus: jokių sukibirkščiuojančių naujų asociacijų, ir priekaištai sau nebeturi prasmės, nes jau nieko nebegali pakeist, jau viskas – post.]
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

• Yra gerų rašytojų; nedaug; jų naujas knygas noris ir pasistengus įmanu perskaityt; nors kai kurios ir nuvilia, bet tai nesvarbu – tai nuvylusios gero rašytojo knygos.
• Yra prastų rašytojų; daug; jų naujų knygų neverta skaityt; gana vienos (pirmos po ranka pasipainiojusios) knygos kelių puslapių, dažniau – kelių pastraipų. (Žodžių junginys prastas rašytojas – nei šis, nei tas, bet jei jiems dėl to geriau – negi gaila?)
• Yra apyprasčių/prastesniųjų rašytojų; [...]; gana trečdalio vidutinio storumo knygos, dažniau – kelių puslapių, kokių 5 ar 6 eilėraščių, bet: jie yra pažįstami su tuoj pristatysimais geresniais, kurie apie jų knygas parašo ką nors gero, todėl jie ir vadinami prastesniaisiais, o ne prastaisiais.
• Yra apygerių/geresniųjų rašytojų; mažiau negu apyprasčių; va jie ir vadinti, ir yra literatūros lauko problema.

Tikiu, Kazys Binkis turėjo ir gerą literatūrinį skonį, ir estetinę nuovoką. 1928-ais kalbinamas jaunesnio už jį asmens paatviravo:

Be patriotiško pasišventimo negali skaityti knygų net geresniųjų rašytojų. Vieno tokio dviejų tomų dramatizuotą veikalą buvau bepradedąs skaityti net septynis kartus. Bet užkliuvęs už pirmųjų puslapių taip ir mesdavau nebaigęs. Tik kartą susirgęs ir negalėdamas nieko kito veikti vos-ne-vos nugalėjau abu tomu. Tiesa, perskaitęs nesigailiu – antras tomas pasirodė visai žmoniškas: ir medžiaga suskirstyta gerai, ir tinkamai suderinta. Bet pirmas tomas. Tikrai, parašytas, parašytas skaitytojui atbaidyti. Tas pats ir su kitais. Aišku, reikalauti skaityti tokius dalykus, lygu reikalauti patriotinio pasišventimo. (Dvisavaitinis literatūros, mokslo ir kritikos akademinis laikraštis Studentas, 1928, nr. 8, p. 4–5; rašytojo mintis greičiausiai užfiksavo laikraščio redaktorius Henrikas Blazas.)

Po galais, mėginu įsijaust į Binkį: sergu, noris ką nors skaityt (instinktas), bet negi tik tie geresniojo rašytojo du tomu pasiekiami ranka? – Va pagalvojau: turėčiau susirgt (bent keliom dienom), visi juk rudenį suserga, kokia nors kvaraba vis tiek prikimba, – naujų gerų nėr po ranka, ką norėčiau dar kartą  perskaityt? Vaižganto Nebylį, vieną iš nedaugelio lietuviškų kūrinių apie aistrą (ne meilę).

(431) Susieji – ir [pasigalvoja], x

Parodos plakatas, nors jo čia galėjo ir nebūt; bet:
nežinojau, kaip kitaip / kurioj vietoj pasigirt, kad knygoj
Vieno projekto apkalta įdėti net keli tekstai iš šio tinklaraščio
(na va, jau ir geriau pasijutau, tuštybę patenkinęs)

Per Vlado Urbanavičiaus parodos atidarymą tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė pajuokavo:

Yra menininkų, kuriuos galima atpažinti iš vieno žodžio. Tapytojas Vincentas van Goghas – tai ausis, režisierius Borisas Dauguvietis – auskaras, Salvadoras Dali – ūsai, skulptorius Mindaugas Navakas – kablys, o V[ladas] Urbanavičius – vamzdis. (cit. iš čia)

Ech, tos metoniminės sąsajos!
Perskaičius šias, vedančias Urbanavičiaus link, savaime prisidūrė kitos, iš literatūros pasaulio: Gogolis – nosis, Dickensas – Kalėdų eglutė, Binkis – pavasaris (bent man; „Taip lengva, taip gera, jauku ant krūtinės. [...] Ir juoktis, ir verkti, ir rėkauti noris“), o Širvys – beržas, „lietuviškas beržas su plieno dalgiu ant peties“.

Vakar popieryne – ir netikėk, žmogau, kad nepaaiškinamų dalykų nebūna – užtikau Kęstučio Balčiūno tekstą, kuriame irgi užfiksuotas vaizdinys  žmogaus su dalgiu ant peties:

Motkis
Ėjo 1941 metai. Frontas nuriedėjo toli į rytus. Visa mūsų šeima: tėvas Sebastijonas Balčiūnas, aš ir mano broliai Stanislovas, Vytautas, Gediminas buvome susėdę aplink stalą, pastatytą priešais gyvenamo namo duris po gražiu alyvų krūmu. Mama Antanina Balčiūnienė dėjo ant stalo pusryčius. Staiga išgirdome sodo krūmuose kažką šlamant. Netrukus pasirodė su dalgiu ant pečių Jurbarko žydas, dažnai lankęsis pas mus, visų žmonių Motkiu vadinamas. Tėvas jį pasodino prie stalo. Godžiai valgė Motkis pusryčius.
Jurbarko žydai vokiečių buvo sušaudyti. Tik Motkis pabėgęs slapstėsi mūsų alksnyne ir Lenktinės miške. Dalgiu maskavosi nuo negeros akies. Kas rytas, vos tik imdavome ruoštis pusryčiauti, pasirodydavo Motkis ir papusryčiaudavo pas mus. Mes gyvenome Šakių apskrities Kidulių valsčiaus Karališkių kaime, netoli Lenktinės miško.
Vis dėlto Motkis, matyt, neišsislapstė: kartą jį miegantį Lenktinės miške aptiko Palankinės kaimo gyventojas, visiems žinomas vagis Kazys Zymonas. Jis privertė Papiškių kaimo gyventoją Bendorių padėti nuvaryti Motkį į Kidulius ir perduoti jį vokiečiams. (Gimtinė, 1990, rugpjūtis, p. 1)

Nežinau, kažkaip stuktelėjo per galvą suvokimas, kad tam tikroj situacijoj dalgis ant peties gali tapt mimikrijos, susiliejimo su aplinka priemone.

(404) Užparaštė, liv: apie plenakartaketą, 99 romanus (neparašytus) ir kt.

Jau, regis, antrąkart fiksuosiu šį tą remdamasis Teofiliu Tilvyčiu / apie T.T. (buvo čia), kurio kūryba, iš XXI amžiaus perspektyvos žvelgiant, reikia pripažint, tepriklauso praėjusio amžiaus lietuvių literatūros antrajam ar net trečiajam ešelonui (lit. rikiuotės išsidėstymą gilumon pakopomis turiu galvoj; kanono hierarchiją, kitais žodžiais tariant).
Bet šį tą įdomaus galima rast juk visur.
Savaitgalį buvau Biržuos, pas tėvus. Šeštadienį, po visų pasikalbėjimų apie jųjų dabartis ir ateitis, susiruošus lyg ir miegot, – kad tau užmigčiau; nieko kito neliko – dar kartą peržiūrėt mokantis vidurinėj pradėtos kaupt bibliotekos likučius; ir užkliuvau už T.T. satyrinės ir humoristinės poezijos kn. Skiedros (1976) beigi publicistikos ir atsiminimų kn. Taikos sėja (1982).
Perskaičius pastarąjį pavadinimą (Taikos sėja), nebelabai noris toliau verst puslapius, – ypačiai soc. realizmu trinkteli. Tekstas apie tai, kaip T.T. 1940-ais nuvyksta į Maskvą ir stebi, kas dedas Sovietų Sąjungos sostinės gyventojams švenčiant lapkričio pradžioj vad. Spalio revoliucijos metines – visi šoka valsą, anglišką valsą, o „Maskvoje motinos svajoja, kad jų sūnūs bus Čkalovais, o dukterys – Pavlovomis.“ (p. 10)
Nebeprisimenu, ar šį knygą perskaičiau tik nusipirkęs. Užtat dabar, t.y. šeštadienio vėlų vakarą, visai pravertė neužmiršti pasiimt akiniai – du atsiminimų gabalus su įdomumu perėjau. Apie Maironį ir apie Binkį.
Tekste apie Maironį (rašytas 1962-ais, minint jojo gimimo 100-metį), tiksliau – Maironio kūrybos recepciją, nes akis į akį poetai taip ir nebuvo susitikę, šnektelėję, – užkliuvo lietuvių kultūrinės savimonės XX amžiaus pradžioj istorijai reikšmingos kelios smulkmenos. (Žinotina: T.T. turėjo ne tik polinkį paišyt ir lipdyti, bet ir dainuoti, t.y. klausą ir balsą turėjo.)
Teofilis Tilvytis gimęs 1904-ais Tauragnų valsčiuj. Jam vaikui esant [spėtina, apie 1910-us], tėvų namuos

Ant sukrypusio pušinio stalo gulėjo keletas apdriskusių knygelių: sapnininkas, kalendorius, Maironio „Pavasario balsai“ [spėtina: vyriausiojo iš brolių Tilvyčių – kun. Jurgio (*1880) – tėvams padovanoti]; jas buvau šimtą kartų vartęs ir pervartęs, bet tematydavau jose paveikslėlius, ornamentus ir gausybes įvairiausio dydžio raidžių. [...]
Pramokęs skaityti, aš pradėjau visa tai suprasti. Mano širdyje visu savo žavumu suskambo „Pavasario balsai“. [To, kuris 1954-ais buvo paskelbtas Lietuvos SSR liaudies poetu, ergo, neabejotinai prosovietiniu ir ganėtinai nuosekliai paisančiu soc. realizmo metodo reikalavimų (viršūnė: poema Usnynė, parašyta 1947–1948-ais, 1951-ais apdovanota Stalino premija.] Dėliodamas raidę prie raidės, aš suradau ir tuos žodžius, kuriuos, rodos, tegirdėjau, prisimindamas kaimo merginų dainas. Seniai mane kankino keistas sąskambis, kurį dainininkės dažniausiai užbaigdavo aukščiausia, vos ištempiama gaida ir keistu žodžiu: „plenakartaketa“. Išskaitęs Maironio dainą „Eina garsas nuo rubežiaus“, suradau ir tą paslaptingąjį sąskambį: tai buvo žodžiai „plieno kardą kietą“. Kaip aš apsidžiaugiau pirmąja pergale! Bet ir dabar pirmieji du žodžiai man buvo nesuprantami, nes plieną mano mano apylinkėje vadino „staliumi“, o kardą – „šoblia“. Tačiau, ilgai galvos nekvaršindamas, aš drąsiai su kaimo merginomis dainą traukdavau moterišku balsu. [Ech, tas noras paimt kuo aukščiau!] Netrukus išmokau ir kitas [Gaidžių] kaime populiarias Maironio dainas „Miškas ūžia“, „Kur lygūs laukai“, 2Sunku gyventi žmogui ant svieto“.
[...] Kai šiandien visa tai atsimeni, pagalvoji, kad ne kas kitas, kaip „Pavasario balsai“, įkvėpė man ir tautinę savimonę. Kad aš esu lietuvis, iki tol nežinojau, nors mano tėvai nekalbėjo jokia kita kalba, nors gimtoje gryčioje teskambėjo barbarizmų pilna rytų aukštaičių tarmė. Dažnai girdėdavau, kad esu krikščionis, katalikas; [...]. Ilgainiui Maironio „Pavasario balsai“ tapo tarytum ir mano jaunystės balsu. (p. 124–125).

Nežinau, ar ši citata (kad ir perpasakoma) pasitelkta kurioj nors lietuvių kultūrinės savimonės istorijoj; o juk galėtų būt, manyčiau.

Kol T.T. pasaulis tilpo Tauragnų valsčiaus erdvėj, Maironis buvo dievaitis, o kai atsidūrė Kaune, Lietuvos poezijos dievaičiu T.T. laikė Kazį Binkį (atsiminimai apie jį rašyti 1963-iais). Nesiruošiu perpasakot. Tesinori užfiksuot du dalyku.
T.T. baisiai gailis, kad K.B. taip ir neparašė poemos:

Į trečiąjį „Keturių vėjų“ numerį labai nenoromis K. Binkis atidavė seniai pažadėtos poemos gabalėlį „Pasiutęs taksi“. Plataus ir intriguojančio savo poetinio sumanymo jis taip ir neįvykdė. Jis buvo jau išgarsėjęs savo aktualijomis, trumpais eilėraštukais dienos tema, kuriuos jis laikydavo vertingesniais už visa tai, ką buvo parašęs. (p.142)

Ar Jūs esat atkreipę dėmesį į K.B. „Pasiutusį taksi“ kaip į „plataus ir intriguojančio poetinio sumanymo“ nuotrupą? Aš – ne. Štai ta nuotrupa (KV, nr. 3, 1927-11, p. 1):

Išsitiesė drėgnos pavasario tolumos.
Pavasario svaiguliu persunktas oras.
Dumia, lyg dramblio puolamas
Mažutis taksomotoras.
Laukais, miškais, kalnais, pakalnėmis.
Dangus vaivorykštėmis laiko žemę apkabinęs.
Aukštai ten vaikšto aniolai baltomis kelnėmis
Ir šluotomis valo dangaus mėlynes.
– Šoferi, pasuk bent kiek į aukštį!
Pikta, kai padangės išsižioję stebisi.
Pralenkime štai tą baltsparnį paukštį, –
Ir nerkime stačiai į debesį.
Toliau ten per dangaus rugius, per pievas
Dumk stačiai tenai, kur miega Dievas.
Dangus tvarkos visai nežino
Ir nebejaučia metų laiko.
Šoferi, gazuok smarkiau mašiną, –
Matoro užėsys šventųjų miegą teišvaiko.
Per dangaus užartus griovius,
Per spragotas amžių tvoras
Į lazurkinius piliorius
Sudavė taksomotoras.
Šventasai Petras užtrenkė vartus.
Gerklę išvertus rėkė šventoji Barbora,
Jog leisti neverta
Į dangų taksomotorą.
– Seni, nejaugi tau širdį nesopa?
Kažkokį dulkiną vabalą
Studijuoji pro mikroskopą,
O mes štai atvežėm žaliuojančios žemės gabalą.
Bendrai, jei gerai įsigilinti,
Tai žemėje tikras pavasaris...
Nuvešim tenai ir tave nuobodžiai tylintį,
Ir tavo apsnūdusius brolius ir seseris.
Žiūrėk, kaip ėmė pušynai kvepėti.
Kaip gėlės paupiais sumirgo,
Už tokį vaizdą negailėtų
Šventas Jurgis žirgo.
Ir staiga senio kaktą raukšlės dengia...
Ir renkas aniolai su šluotoms iš padangių.
Murmėjims eina ir dangaus kalnais ir uolom.
Iš karto matos, jog ne ten papuolom,
Tenenuodija benzino garas
Savo dvokimu mūs dangiškojo oro!“ –
Tarė Mykolas, dangaus žandaras,
Lįsdamas prie mūs taksomotoro...
– Jei nenorite, kaip žinot...
Mes tik jums pasiūlyti norėjom...
Šoferi, pasuk mašiną
Ir dumk kur nors pavėju.

Nesiryžtu spręst iš šito gabalo, kaip būt galėjusi atrodyt visa poema. Tikrai, būtų per drąsu. Sruoga su savo Berlynu ir Tysliava su savo Paryžium įpuola kontekstan ir viską sujaukia. Bet vis tiek: kokia galėjo būt šita K.B. poema, jei būt parašyta? (Visai įdomus retorinis klausimas.)
P.S. Apie kitą Binkio eilėraštį dar esu fiksavęs čia.

O štai ir tai, kas būdinga —vg— įrašams, t.y. digresija: ar žinojo Jaroslavas Melnikas, 2008-ais per LRS leidyklą leisdamas knygą Labai keistas namas: 88 romanai, kad Kazys Binkis buvo sumanęs (seniai seniai) štai tokį daiktą/dalyką:

Nelabai kreipdamas dėmesį į draugų siūlymus [rimtai užsiimti Keturių vėjų žurnalo leidyba], jis entuziastingai kalbėjo apie keistą rašinį „99 romanai“, kurį faktiškai sudarė tik skyrių pavadinimai. Aiškiai matėsi, kad jis nesuinteresuotas savo kūdikiu [t.y. Keturiais vėjais]. (p. 141–142).

P.P.S. T.T. atsiminimų apie vyriausiąją brolį poetą kunigą sov. laikų knygoj nėra (jie buvo išspausdinti); net jojo epigramų rinkinys Nuo Maironies iki manęs (1929) iškandžiotas; nors bene labiausiai atlaikęs laiko dantį dalykas; įv. eiliuoti feljetonai, deja, per giliai įsmegę konkrečiajan laikan, ar prieškarinian, ar pokarinian.
Nebent: Ernestą Parulskį prisiminus, jojo paieškas (ta knyga apie sovietmečio kasdienybę jau baigta?) – yra tokia T.T. polit. satyra, kuri vadinas „Kramtomoji guma“ (p. 244–245; iš 1948-ais parašyto ciklo „Lyrika apie Ameriką“), prasidedanti:

Gal dėl savo nutukimo,
Gal dėl proto netekimo
Ar dėl keisto mandagumo
Generolai kramto gumą?

ir besibaigianti:

Mielas mano tamsiaodi,
Štai gerklėj kas pasirodė:
Ne dėl nervų, neramumo
Generolai kramto gumą;
Yla jau iš maišo lenda –
Jie guma dantis galanda.

(253) Užparaštė, xxv: dar apie vieną akrostichą

Esu rašęs apie 1940-ais skelbtą Internacionalo vertimo konkursą. Ten ir Binkio, kaip šito teksto vertėjo, pavardė paminėta.
Šiandien besikuisdamas popieryne, aptikau išplėšą iš Literatūros ir meno (1993-03-20) su Domo Kadugio (slp., aišku) tekstu „Pornografinė įvairovė“. Yra ten ir tokia pastraipa:

Antai Kazys Binkis mėgdavo pasakoti, kaip jų šauni kompanija patobulino „Internacionalo“ vertimą. A.J. Greimo sakymu, tai padaryta per linksmumą, pritrūkus pinigų: „...nuėjęs į esdekų CK ir pasisiūlęs gerai, „meniškai“ išversti, jei jie sumokės“. Tarsi gavęs net 1000 litų, ir esdekai nepastebėjo, jog šiame vertime, iš eilės skaitant pirmąsias pirmojo posmo eilutes, paslėptas net ir mūsų laikais nespausdintinas žodis. (p. 14)

Greitosiom rastas Binkio versto Internacionalo pirmas posmas toks:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Sukilkit, žmonės pavergtieji,
Visi kovon išvien smarkyn!

Na, gal toj vertimo versijoj paskutinė eilutė prasidėjo: Kovon visi...? (Ritmas tikrai nesutrinka.) Greičiausiai.
Bet ką čia dabar nustebinsi, tokį žodį pavartojęs? Keistoka buvo skaityt šitą aptarimą. O kad Binkis mėgo bliuznyt vis šitą žodį pavartodamas, paremtų ir jam priskiriamasis dvieilis: „Pas Melngailį, pas Borisą etc.“ Literatūros istorija turi ir profaniškąjį pamušalą, vargu ar verta jį neigt, bet ir išverstu paltu vargu ar verta vaikščiot; nors kodėl ne, jei pamušalas – iš sabalų kailių.

(202) Der Zeitgeist: 1940-08-28

Šiandien iš ankstaus ryto, darbe padėdamas iškelt vėliavą su perrištu juodu kaspinu, prisiminiau vieną Tiesoj skaitytą tekstą. ELTA išsivertė ir įsidėjo TASSo parengtą medžiagą „Vokiečių spauda apie Vokietijos ir TSRS nepuolimo paktą“ (1940-08-28, nr. 65, p. 2). Be jokių komentarų (ergo, pritariant) perpasakojama, ką savo vedamuosiuose ką tik, 08-23, rašė nacių spauda apie prieš metus sudarytą paktą, kurį vadinam Molotovo–Ribentroppo:

Vokietija ir Tarybų Sąjunga nenorėjo, kad jų tautos kovotų už svetimus interesus. [...] Paktas sudaro istorinį įvykį ir žymi politinį posūkį Vokietijos ir TSRS santykiuose. [...] Šios sutarties veikimas atitinka istorines, politines ir ekonomines prielaidas, kuriomis remiasi Vokietijos ir TSRS susitarimas. [...] Pašalinus nenatūralų santykių įtempimą, buvo sudaryti normalūs, aiškūs ir taikingi santykiai tarp abiejų valstybių. [...] Visai galimas dalykas, rašo laikraštis pabaigoje, kad Vokietijos ir TSRS susidūrimai yra pašalinti visiems laikams. [...] šio pakto vykdymas atitinka visus lygiai Vokietijos, lygiai Tarybų Sąjungos lūkesčius. [...] abiejų valstybių interesų pagrindą sudaro taikingas naujos santvarkos kūrimas Europos rytuose. Tariant kitais žodžiais, abiejų valstybių karinio susidūrimo galimumas yra neįmanomas ir ateityje. Nei Vokietija, nei Tarybų Sąjunga neturi pagrindo skųstis dėl šio pakto padarinių.

Ką žmogus, skaitydamas tokį tekstą, tuolaik galėjo pagalvot? — Gal kas ir gero bus iš to, kad mes jau okupuoti (08-25 atsirado nauja konstitucija, Liudo Giros apdainuota: „Respublika! Ligšiol tave visi tik alino, / Nuo šiol žydėt globoj pradėsi Stalino!“), gal karas mus aplenks? Neduokdie, kaip su Lenkija atsitiko...

Kokiais pinigais – nenurodyta; bijota suklyst?

Dar iš to paties Tiesos puslapio:

Iki šiol dar neturime Internacionalo gero vertimo. Tas Internacionalo tekstas, kuris dabar vartojamas, yra nevykęs. „Tiesa“ jau prieš ilgesnį laiką paskelbė konkursą naujam Internacionalo vertimui daryti, bet, deja, ligi šiol į tą konkursą nebuvo tinkamai atsiliepta. Tai nedaro garbės mūsų poetams ir poezijos vertėjams.
Tuo tarpu dabartinis tekstas [regis, Binkis buvo išvertęs ir ar ne Literatūros naujienose buvo paskelbta, bet gal čia kitas variantas turimas galvoj] vis daugiau plinta, ir naują vertimą reikia kuo greičiau išleisti. Jis turi būti geras ir taisyklingas vertimas, kupinas originalo stiprumo ir grožio, vertas mūsų išvaduotosios liaudies, kuri jį dainuoja su tokiu entuziazmu ir dvasios pakilimu.
Tad dalyvaukime kuo gausiau Internacionalo vertimo konkurse. Naujo, gražaus proletarijato himno vertimo sudarymas yra mūsų garbės pareiga.

NB! O skelbime nebeminimas vertimas – tikimasi, kad bus sukurtas naujas lietuviškas Internacionalo tekstas, „visiškai atitinkantis originalą“ (oksimoronas išeina).

„Išvaduotoji liaudis“ su entuziazmu ir dvasios pakilimu esą gieda kad ir nevykusį Internacionalą, o ne „liaudis“ štai kuo užsiima:

Paskutinėmis dienomis buvusios „aukštosios“ visuomenės atstovai pradėjo būriais apgulti avalynės krautuves ir „Inkaro“ parduotuves. Darbo žmonės, eidami Stalino prospektu ir keliomis kitomis gatvėmis, negali sulaikyti savo pasipiktinimo dėl tų buržuazinių ponų ir ponių, kurios nuo pat ryto renkasi prie batų krautuvių ir akiplėšiškai demonstruoja savo spekuliantiškus užsimojimus. [...] Tų buržuazinių spekuliantų ir panikierių suvedžiojami dažnai įlenda į eiles, stovinčias prie batų krautuvių, ir tarnautojai, o rečiau ir vienas kitas darbininkas.
Tos eilės ir tie būriai prie avalynės parduotuvių yra tikra gėda, kurią reikia visomis priemonėmis sulikviduoti. Tarybų Lietuvoje visi fabrikai ir visos dirbtuvės gamina nepalyginamai daugiau, negu kapitalistiniais laikais, ir ateityje gamins dar daugiau. Mūsų pramonė dirba pilnu tempu, ji auga ir plečiasi, ir darbo liaudis gaus daugiau prekių, negu bent kada, nes dabar visos gerybės gaminamos tik jai.

P.S. ELTA vertėjai, TASSo pranešime perskaitę Нью-Йорк, dar rašydavo: New Yorkas.

(188) Tarp kitko: Binkis ir arabų kalba

Šiandien [jau = vakar] dalyvavau Lietuvos [Didžiosios Kunigaikštystės] totoriaus Dovydo Ščensnavičiaus (*1916 pagal dokumentus, iš tikro – 1914; vaikų promočiutės antrojo vyro, kilusio iš Yvijos, dab. Gudija, čia neturinčio nė vieno kraujo giminės, – mokėjusio skaityt ir rašyt arabiškai; puikaus šachmatininko, su kuriuo tik vienąkart pavyko sužaist lygiosiom, kai jis, manau, nusileido) laidotuvėse Raižuose [na neprigyja ta „minkštoji“ forma Raižiai] ir ne kartą girdėjau frazę:
– As-salia'mu 'aleikum ua ra'hmatu Lla'hi [cituoju pagal musulmonai.lt transliteraciją].

Ir kaip neprisiminsi Kazio Binkio teksto, pirmąkart išspausdinto Keturių vėjų pranaše (1922-02-16):

Salem Aleikum!
Jaunieji,
Į gatvę!
Į laisvę alejų!
Mes frontą plakatais
Nuklokim.
O po plakatų
Krūtinėj
Kad kraujas plaktų,
O ant plakatų kad –
Salem Aleikum!
Gana sacharininti širdys!
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti kompresus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus,
Tam į krūtinę teįrita
Nors bosą spirito, –
Vistiek nebepadėsi.
Ne taip kad po vieną
Galvomis
Žiauninti
Sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti.
Bet urmu visi!
Į du su puse milijono
Pratarkim, kiek galint, aiškiau:
Kaip ragas, maž daug, Jerikono –
Salem Aleikum!

Ką turėjo galvoj Binkis, rašydamas: „Salem Aleikum!“? Greičiausiai – „Sveiki!“ ar pan., nors iš tiesų yra visai kitaip:
As-salia'mu 'aleikum ua ra'hmatu Lla'hi = Taika jums ir ALLAHui malonė. (Plg. per katalikų Mišias išgirstamą „Ramybė jums!“)
Žinant tikrąją posakio reikšmę, Binkio eilėraštis tampa nebelabai džiugia prasme vėjavaikiškas... (Tikrai: tarp kitko, nors ir nutylėt nesinori.)

(181) Rastinukai, xix: Teofilio Tilvyčio paišyba ir lipdyba

Kad Tilvytis ne tik rašė, bet ir paišė bei lipdė – tikrai nežinojau. Ir, mano akim, visai neblogai (paišė bei lipdė). Kairėj – Vinco Mykolaičio-Putino portretas, dešinėj – Kazio Binkio biustas (atvaizdų kokybė prastoka, bet ką jau padarysi, – toks tas 40 su viršum metų senumo sov. laikraštinis popierius). Rasta Literatūroj ir mene, 1964-02-15, nr. 7, p. 5. Darbai pateikti kaip iliustracijos nepasirašyto tekstelio „Šalia poeto plunksnos“:

Labai gražu, kai žmogus šalia savo pagrindinės profesijos turi ir kitą širdžiai artimą užsiėmimą, taurią aistrą, brangų pomėgį. Tai praturtina, papildo žmogaus asmenybę, suteikia jai naujų bruožų, kurių kartais net neįtari tą žmogų turint.
Liaudies poetas Teofilis Tilvytis mėgsta dailę. Ne, per silpnai pasakyta „mėgsta“: jis pats kuria. Laisvalaikiais, atitrūkdamas nuo rašytojo darbo stalo, jisai imasi lipdybos, piešinių, ir iš plunksną įpratusių laikyti poeto rankų gimsta skulptūriniai portretai, gana profesionaliai atlikti piešiniai. Gal būt, T. Tilvytį į šią sritį patraukė jo ilgametis darbas spaudoje, iliustruotuose žurnaluose, bendradarbiavimas su dailininkais, bet, matyt, lemiamą žodį čia taria jo plati meninė prigimtis, įvairiašakis talentas.
Poeto 60-ties metų jubiliejaus proga Rašytojų klube suruoštoje parodėlėje buvo malonu susipažinti su jo dailės darbais, rašytojų, kai kurių jau mirusių jo draugų-poetų portretais, kuriuos autorius gerai pažinojo ir mylėjo. Manome, kad ir mūsų skaitytojams įdomu pamatyti vieno kito poeto dailės kūrinio nuotraukų.

P.S. (2011-06-24) Bevartydamas Šluotos komplektus, radau Tilvyčio paišytą autošaržą (1974, nr. 1), taip pat jo lipdyto Kazio Binkio biusto (kito!) atvaizdą (1973, nr. 21).

(179) Užparaštė, xii: apie Binkio aguonėles

Prieš atostogas darbų kalnas, tai tik tokiem niekam lieka laiko. Va išėjau parūkyt ir pamačiau atšlaitėj šalia Vileišio rūmų žydinčias dirvines aguonas (papaver dubium). Greičiausiai būtent tokias turėjo galvoj Binkis, rašydamas trioletą (ir ta mažybinė forma visai tinka – tikrai nedidukės):

Ugniaspalvės aguonėlės
Po rugius visur liepsnojas,
Lyg išklydę rojaus vėlės,
Ugniaspalvės aguonėlės...
Visas kraštas – vienos gėlės!
Ar čia žemė, ar čia rojus?
Ugniaspalvės aguonėlės
Tik liepsnojas, tik liepsnojas...

P.S. „Aguonėlės“ balsui ir fortepijonui (komp. Juozas Gruodis, dainuoja Judita Leitaitė).
P.P.S. Binkio uta pacituota ir prie štai šitos nuotraukos, nors, manau, ten (kaip ir videoklipe) kitokios aguonos užfiksuotos – papaver rhoeas (plg., pvz., dar su šituo vaizdu). Taip, perskaičiau, esą aguona birulė auga ir „javų laukuose (dažnai drauge su rugiagėlėmis)“, o Binkis tą kaip tik ir mini, vis tiek gal ir klaidingai manau, kad jo triolete liepsnojas dirvinės aguonos, kurių žiedlapiai tikrai panašesni į liepsną. Bet: įsauly visos spalvos blunka.
P.P.P.S. Pagalvojęs jau norėjau šitą įrašą trenkt velniop iš tinklaraščio, bet telieka: kaip pavyzdys (beprasmių svarstybų?).

(10) Asonansai: o (Then the bird said, ‘Nevermore’)

Mintis užfiksuot šį tą apie o kirba jau senokai, nuo tada, kai Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus straipsny „Lietuvių kalbos paparčio žiedas [etc.]“ (NŽ-A, 2009, nr. 3/5) užėjau sakinį:

Antai Romanas Jacobsonas (1886–1982) savo studiją „Garsas ir reikšmė“ pradeda nuo garsiosios Edgaro Allano Poe poemos The Raven („Varnas“), aliteracijų šedevro, analizės: [etc.] (p. 125).

Kuris Varno vertimas lietuvių kalbon fonikos požiūriu geriausias? Kęstučio Navako. Ir lydimasis žodis geras („Po[e] eilėraščiai skleidžiasi keistame paribyje, kur harmoningai susieina poezija, muzika ir matematika“; „Nežinau, kiek poeto falsifikatoriais gali būti laikomi vertėjai, tačiau tikiuosi, kad mano indėlis čia nėra pats didžiausias“; ir kt.). Yra vertimų almanache Atodangos’91, p. 32–36. Baisiai ilgas tas Varnas, 108 eilutės; 72 rimuojasi su nevermore. Kaip pavyzdžiai, keli gabaliukai:

Laukiau nekantrus rytojaus; – veltui knygų sau ieškojaus –
Liūdesio jos neatstos jau dėl Linoros prarastos –
Dėl skaisčios, retos merginos, angelų vardu šauktos –
Č i a  bevardės visados.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Šiuos namuos, lankytuos baimės – tark, meldžiu, man be klaidos –
T a i  balzamas Gileado? – tark man – tark man be klaidos!
Tarė varnas: – Niekados.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Ir jo akys neužsnūsta, mena demoną miegūstą,
Lempos ugnys kūnu plūsta, krinta ant grindų lentos;
Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos,
Nepakils jau – niekados!

O dabar, skambiai tariant, Poe ir lietuvių poezija. Iš Nykos atsiminimų žinom, kad Mačernis jį labai mėgęs dėl „nepalyginamos sugestijos jėgos“, eilėraštį „Annabel Lee“ atmintinai deklamuodavęs; pastarojo „melancholija ir poetinė dikcija“ girdisi Mačernio „Pajūrio vaikuos“:

Mes gyvenom prie jūros tada
Du geri, du laimingi vaikai...

Bet paskutiniais gyvenimo metais nuo Poe nutolęs. Yra ir tokia Nykos mintis: Poe turėjęs įtakos ir kitiems Mačernio kartos poetams (Temos ir variacijos, p. 122). O Bronius Krivickas, vienas iš jų, ar žinojo Poe Varną? Taip, bet greičiausiai per Binkio vertimą, angliškai jis nelabai, nors nevermore skambesį atmintis tikriausiai buvo užfiksavusi, buvo girdėjęs. Jo 1947-ais sukurtas eilėraštis „Niekad, niekados“, skirtas 1945-ais žuvusiam jaunėliui broliui Juozui (įtariai žvelgiant, gal ir atskamba čia šis tas iš Putino „Nežinios paslapties“, datuotos 1941-07-12: „Nepamiršti man tos valandos / Niekados, niekados, niekados... || O aplink taip nyku ir klaiku, / Tartum išmirė žmonės visi, / Ir tu pats kapinyne esi. || Bet to siaubo klaikios valandos / Nepamiršt niekados, niekados!“; šito Krivicko eilėraščio jėga išlenda, bent man, skaitant balsiai: per ritmą ir tą beveik 30 kartų kartojamą -os; pagal rimą iškrentančios eilutės suskamba dar stipriau):

1992 VIII 8 buv. Biržų žvyrduobės vietoj buvo atidengtas paminklas partizanams,
kurių kūnai užkasti toj vietoj (dabar privačių gyvenamųjų namų kvartalas).
Čia užkastas ir Juozas Krivickas (*1922 V 2 Pervalkuose, žuvo 1945 VIII 12 Tilinavoj, Biržų r.)
2019 IX 21, BrKr žūties dieną (žuvo 1952), prie paminklo buvo perskaitytas eilėraštis „Niekad, niekados“,
skirtas brolio Juozo atminimui (nuotr. Kęstučio Sukacko, padaryta tądien)

Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.

Išsipildė mano mintys tos...

Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...

Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžius žodžius kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.

Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.

Niekad, niekados...

Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.

Balsis o (kažkaip) yra susijęs su baladiškumu: paslaptim, rūstumu (V.M.-P. rinkinys Rūsčios dienos); Krivicko eilėraščio atveju, tas o (-os) skamba esmingai, kaip fatum balsas... — Neaiškios nuojautos, ir tiek. Cha: reiktų kad ir tą patį Jacobsoną pasiskaityt, yra rusiškai („Звук и значение“ knygoj Избранные работы, Мaskva, 1985), bet...
Prieduras (2019 VI 27) Jacobsonas Poe The Raven yra pavadinęs aliteracijų šedevru, o šitam įraše minimi asonansai; aliteracijų neįmanoma „išverst“, ir ne vertėjo talentas, o kalbos, į kurią verčiama, pobūdis „kaltas“. Popieryne radau išplėštus tris Nemuno (1991, nr. 12) lapus su Varno vertėjo lietuvių kalbon Kęstučio Navako kitų vertimų publikacija „Panava mirusiai infantei II“; įžangos žodžio pirmoji pastraipa:

Niaurų vidurnaktį juodas, lyg begaliniai šriftai, išvargintas tos juodumos, Varnas lėtai nusileidžia į popierinę žemę, kur atranda viršum daugybės užmiršto mokslo foliantų užsnūdusį Edgarą Po ir beldžia snapu, ir ištaria pagaliau savo nesunaikinamą „Nevermore“. „Niekados“ – automatiškai verčia lietuvių kalbos žodynas, bet kaip išversti klaikų angliškų priebalsių girgždesį, kaip išlaikyti originale slypintį „Mor“ – „Mirtis“? Mirčiai skirti ir šie keli puslapiai Europos lyrikos. (p. 41)

Kvailas mintigalis: balsiai kyla iš giliau negu priebalsiai; ir mirtis iš giliau? kūno egzistencijos pabaiga priebalsinė, o žmogaus mirtis – balsinė?