(1002) Eilėraščių istorijos, iii: Antano Miškinio, Poezijos pavasariui netikusieji

alygint daug metų per Poezijos pavasarį gegužės mėnesį vis ką nors tekdavo nuveikt – dažniausiai kokį renginį vest, o va šįmet nieko; tai buvau pasiplanavęs, kad kokį įrašą, susijusį su PP, gal vertėtų parengt. Bet pasiplanavimai tam ir yr, kad neįvykdytum ir per daug nesigraužtum; ne pažadas juk. Tad šis įrašas toks – saviguodai, kad bent kas kelintą plano punktą vis dėlto įvykdai, nors to jau ir nebereikia; ir tada nereikėjo, tik šiaip norėjos.
--------------------------------
Nuo 1965-ų leidžiamas Poezijos pavasario almanachas, bent jau iki glasnosties laikų, t.y. kokių 1987-ų, oficialiai vadintas reprezentaciniu, pristatančių tarybinės lietuvių poezijos laimėjimus. Kad taptų reprezentatyvus, prižiūrėdavo redakcinė komisija, kuri (greičiau iš inercijos) gyvavo iki 1992-ų (1993-ais išėjusiame PP pirmąkart tenurodytas tik sudarytojas; Eugenijus Ališanka tų metų almanachą sudarė; paskutinių red. komisijų metais ką dėt, ko nedėt sprendė jau žmonės, kuriems pirmiausia estetinės vertybės, o ne (re)prezentacija rūpėjo: pvz., 1991-ų sudarytoja Judita Vaičiūnaitė, red. komisijos pirmininkas Sigitas Geda, nariai Jonas Juškaitis ir Aleksas Dabulskis, 1992-ų sud. Albinas Bernotas, red. komisijos pirm. Marcelijus Martinaitis, nariai Donaldas Kajokas, Sigitas Parulskis ir Almantas Samalavičius). Taip pat neužmirština, kad ir leidyklai tai buvo ne šiaip leidinys: ne tik laiku, t.y. prieš renginiui prasidedant, išleist būtina, bet ir prižiūrėt, kad kas nors prie ko nors išėjus almanachui negalėtų prikibt.
— Tarp Stasio Sabonio rankraščių yra nemažas pluoštas įv. popierių, susijusių su leidyba; tarp jų ir juodraštinių protokolų, kaip svarstytas Poezijos pavasario almanachas. Juos skaitydamas, ir užkliuvau už Antano Miškinio, tiksliau sakant, užkliuvau už to, kad Miškinis kliuvo. O buvo susidaręs įspūdis, kad tik modernistai (Tomas Venclova, Sigitas Geda ir kt.) kliūdavo. Ir jie kliūdavo, bet ir kas juos užstoja būdavo – tarkim, Kęstutis Nastopka.
Iš PP redakcinės komisijos posėdžio 1971-01-27 užrašų (LLTI BR, F113-98), persakymas:

„Vagos“ vyr. redaktorius Kazys Ambrasas: Gedos giesmių nedėti, kadangi šią poemą, t.y. 26 rudens ir vasaros giesmes, leidykla atsisakė leisti. Venclovos straipsnio apie Donelaitį gal nedėti, turi tris pozicijas (dar eilėraščiai ir Baudelaire’o vertimai), ir nuotrauka gal nebūtina.
Red. komisijos pirmininkas Eugenijus Matuzevičius: Iš Gedos poemos giesmes galima dėti, nors viso kūrinio leidykla ir neleidžia (išleido 1972-ais). Nenorėtų sutikti, kad nedėti Venclovos straipsnio.
Almanacho sudarytojas Vytautas Rudokas: Venclovos pozicijų daug, bet jam buvo pasiūlyta. Miškinio eilėraščiai parašyti su ironija; galėtų duoti ir kitokių, o šių gal atsisakyti. Opus Gedos klausimas. Poetas eksperimentuoja, gal reikėtų rasti kompromisinį sprendimą.
Red. komisijos narys Kęstutis Nastopka: Gedos poemos atskiros giesmės galėtų eiti, nebūtų jokio perversmo. Venclovos straipsnio nereikėtų atsisakyti.
Red. komisijos narys Marcelijus Martinaitis: Gedos giesmės iš poemos galėtų eiti.
Red. komisijos narys Alfonsas Maldonis: Miškinio eil. „Kartų kartos“ abejonių kelia; reikėtų nuimti. Geda pats kaltas, kad susidarė tokia būklė; ir dabar keblu; gal reikėtų papildyti kokiu nors eilėraščiu. Venclovos straipsnį reiktų palikti.
Vyr. red. Ambrasas apibendrindamas: Gedos giesmių vis dėlto nedėti, duoti naujų eilėraščių. Miškinio pirmojo eilėraščio teks atsisakyti. Venclovos straipsnis įdomus, gal tegu lieka, bet nuotraukos nedėkime.

Gedos trys rudenio giesmės almanache vis dėlto yr, įdėtos, o Miškinio ironiško eilėraščio, kurs vadintųsi „Kartų kartos“, nėr (gal dėl to, kad nieks neužtarė?). Kaipgi nepaieškosi teksto, kurs netiko. 1972-ais išėjusiam rinkiny Dienoraštis yra „Monologas“, kurio ankstesnis variantas, labai tikėtina, ir vadinosi „Kartų kartos“ (Ritos Tūtlytės parengtų AntM Rinktinių raštų komentaruos užfiksuota, kad vienas iš šio eilėraščio variantų vadinęsis „Mumyse nesuskaitomos kartos“):

Su amžiais mus riša fatališkos gijos.
Kartais jos dilgsi skausmingai atgijusios.

Mumyse Prometėjo ugnies blyksėjimas –
Gėrio sėklos tolydžio sėjamos.

Mumyse patyrimo turtas;
Kartų kartos
Amžių bėgy
Bejėgės,
Pakartos,
Papjautos, nudurtos.

Ant žemės kūno ilgam likę dėmės:
Tautos,
Apnaikintos epidemijų,
Ištvinusių upių nuplautos.

Nuo įvairių kontrastų
Kraujas pagreitintai gyslose plasta,
Ir širdis neramiau suspurda
Nuo dėsnių, abstrakcijų ir absurdų.

Betgi dienų karuselė
Įsibėgėdama šviesą pasėja;
Ir visa, be abejo, turi prasmę –
Bent gyvenimo troškulį daro stipresnį.

Ką sukuriam, lieka pasauly,
Ne vien tiktai dulkių sauja.
Tai ir galvoju, galvoju:
Nieko, nėr didelių pavojų –
Sąžine (savo) ramia
Dalyvauju vyksme bendrame,
Tikėdamas gėrį bei reliatyvišką laimę,
Žmonėse surandu paguodą,
Neskaičiuoju, kiek paimu,
Kiek atiduodu. (Rinktiniai raštai, t. 1, 1991, p. 339–340)

Kodėl šis eilėraštis Poezijos pavasariui netiko? Kad „ Kartų kartos / Amžių bėgy / Bejėgės, / Pakartos, / Papjautos, nudurtos“? Įžvelgė, kad čia Miškinis gal apie savo kartą, „ištvinusios upės nuplautą“? Reprezentacinaim almanachui netinka, o rinkiny – gali būt ir tokių eilėračių?
1977-11-29 svarstoma, kaip klostos kitais metais turintis išeit almanachas (F113-116).

Atsakingasis redaktorius Vytautas Rudokas pasiguodžia, kad sunkoka su tekstais, skirtais Raudonosios Armijos 60-mečiui.
Leidyklos atstovas Originaliosios literatūros redakcijos vedėjas Juozas Stepšys, eidamas per autorius: Miškinio „Ironija globalinė“ – gal nedėti.

Vėl ta ironija. Ir neįdėta.

Žiūri dievai iš aukšto Olimpo
Ir šaiposi – kaip žmonija įklimpo.
Ginklus vis naujesnius ir nuodus ištaiso, –
Visi teisūs, visi neteisūs.

Žmonės, o žmonės keistuoliai,
Kodėl jūs šitaipos uoliai
Veržiatės patys į krizę?
Kas bus, kai į prarają krisite?

Geria dievai nektarą, ambroziją valgo,
Bet kartu ir su baime žvalgosi.
Žmonija... Tuščia jos, kad įklimpo, –
Susprogdins jie ir patį Olimpą. (RR, t. 1, p. 477)

Ir dar vienas Miškinio eilėraštis; nuo ironijos prie sarkazmo; Poezijos pavasariui greičiausiai nesiūlytas – „Eilėraštis su sarkazmo lašais“:

Banalu jau iš pirmo sakinio
Kada sakome –
Širdies krauju poezijas kuriame,
Kankindamies ieškome žodyje turinio
Ir taip toliau...
Krūptelim – žvilgtelim kiek giliau,
Kai kūrybinės sąžinės kirminas
Nerimu nervus virpina –
– Aukštinai žmogų, poete, o kartais
Argi negėda,
Kai nervus tau ėda,
Kad sukčius, kad kiaulė jisai ir vagis?
Norėtum kai ką atšaukti, bet žodis jau tartas.
Nieko... Širdis sugelta pagis.

Gražu, kai iliuzijas kūrei... Tai kas, kad baugu,
Jei būna kerštingas, godus, aršus.
Nuogąstauji – kas bus, jei žmogus
Tuo tavo širdies krauju šers paršus?
— — — — — — — — — — — — — — — —
Skaitytojau, nesipiktinki,
Kad taip atvirai ir nuogai išsireiškiau...
Gyvenimas – ne piknikas,
Gyvenimas laužo ir traiško.
P.S.
Poetas – aš aukštinau žmogų kūrėją.
Autorius – ačiū, aš to ir norėjau. (RR, t. 1, p. 412–413)

Nieks negalėjo prikibt prie Miškinio, kad jis mandrai, modernistiškai rašo, kad nesuprantamai; viskas aišku, o tatai ir blogai, kad tiesiai šviesiai: niekais užsiima tie poetai, iliuzijas kuria, nieko daugiau. Vanitas vanitatum, taip sakant, ta kūryba (nors dėl tęsinio: et omnia vanitas, – gal ir nebūt sutikęs). Todėl ir ėjo Miškinio poezija jojo gyvenimo saulėlydžio laiku (†1983), gal galima tart, kelkraščiu; kitu negu modernistai; keliu judėjo prasmingasis sriautas, savo pašaukimu nešt žmonėms Grožį ir Gėrį, kad ir kokio atspalvio anie būtų, tikintis. — Nežinau, kiek pagrįsti šitie pasamprotavimai. Gal ir visiškai nepagrįsti.