(998) Maironiana: pirmoji apologinė Maironio kūrybos recepcija

iemet (su praeitų metų data) išleistos dvi solidžios knygos: Maironis: Laiškai. Atsiminimai (sudarė ir įvadą parašė Eugenijus Žmuida) ir Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010) (sudarė ir įvadą parašė Tomas Andriukonis).
Rengiant pirmąją atsiremta buvo į tęstinio leidinio Literatūra ir kalba XXI tomą, skirtą Maironiui (1990); aišku, papildyta, patikslinta etc. O recepcijos rinktinė – naujas sumanymas; labai pasitarnaus tai likusiai saujelei, kuri rimčiau domis Maironiu.
(Skaitydamas Andriukonio įvadą, pasijutau kaltas esąs, šis įrašas – mėginimas išpirkt kaltę.)
Maironio recepciją TomA suskirsto etapais; pirmasis – „klasiko įvaizdžio bei vaidmens (susi)formavimas“, apima 1891–1913 metus. Pradžioj vertinta vadovaujantis pirmiausia sroviniais visuomeniniais kriterijais; vėliau Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga ir kt. jau vadovavos estetiniais.

„Pirmuosius Maironio kūrinius su dideliu pritarimu, stačiai entuziazmu priėmė dešinioji visuomenė“¹⁹. Tačiau šis pritarimas spaudoje liko neįžodintas. Priešingai negu nepritarimas. (p. 18 [toliau aptariama, kuo Maironis neįtiko „kairiajam“ Stasiui Matulaičiui])
-------------
19 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 414.

Kitam puslapy ši mintis paremiama dar ir Putino 1932-ų ištara („dešiniosios srovės skaitytojai neranda žodžių išreikšti savo entuzijazmui ir įspūdžiui, paskaičius tą pačią poemą [Terp skausmu į garbę, 1895]“), ir priduriama, kad to entuziazmo pasirodysią tik 1913-ais, minint Maironio kūrybos 25-metį (p. 19).
Bet štai koks dalykas: dešiniosios srovės bent jau vienas atstovas buvo radęs žodžių savo entuziazmui išreikšt, ir tie žodžiai buvo išspausdinti 1905-ų vasarą; taigi, sakyt, kad visi dešinėj iš susižavėjimo buvo visai amą praradę, – netikslu.
Apie tą publikaciją šnekėjau konferencijoj „Maironis ir jo epocha“ 2012-11-16, bet kai ėmė kalbint, esą reiktų parengt tą pranešimą taip, kad tiktų dėt knygon, įlindau į krūmus ir sėkmingai ištupėjau, kol 2014-ais išėjo straipsnių rinkinys Eina garsas: Nauji Maironio skaitymai (sudarė ir redagavo Manfredas Žvirgždas).
Kodėl? Tiesiog tingėjos ir nebebuvo įdomu grįžt prie to, kas jau „atrasta“; be to, juk nesu mokslo darbuotojas, metų pabaigoj turintis atsiskaityt publikacijomis. – Negerai dariau. Taip.
Vargu ar ta publikacija būt tikusi Andriukonio sudarytai knygai, nes recepcija ne kritinė, o greičiau apologinė; kita vertus, ar gali (susi)formuot klasiko įvaizdis ir vaidmuo, jei poetas neaukštinamas viešai?
Čia tas pranešimas (ėmiau per atostogas ir perbaksnojau).

Pirmoji bendro pobūdžio publikacija apie Maironį 1905-ais

(Nebūtinas priešžodis. Pirmąkart perskaitęs šitos konferencijos programą pagalvojau: o juk galėjo būt pranešimų ir apie maironistus, tikrai nebūt reikalo pagadinę – tarkim, a.a. prof. Vandą Zaborskaitę ar Maironio mylėtoją bibliofilą ir bibliografą Romą Adomavičių (1952–2007; mėginau ieškot nekrologo, deja, nesėkmingai, visai tikėtina, kad ir nebuvo), parengusį Maironio raštų bibliografiją (1990), kurios būdingieji bruožai, pasak prof. VZ, „išsamus, kūrybiškas ir maksimalus patikimumas“. Tas darbas iš žmogaus pareikalavo 10 metų. Ir kol neišleisti akademiniai Maironio raštai, be šitos bibliografijos neįmanoma išsiverst. Be to, greičiausiai ne tik LLTI bibliotekos Rankraštyne saugomas jo parengtas albumas – žmogus išfotografavo visas su Maironiu susijusias vietas, nuotraukos išsamiai aprašytos. Ir labai gaila, kad jo biogramos nėra nei Knygotyros enciklopediniam žinyne, nei LLE, nei VLE.)

Jei kas esat rengęs kokią nors bibliografiją, žinot: neįmanoma užfiksuot visai visko – ko nors vis tiek nepastebėsi, ką nors vis tiek praleisi, kokia nors kortelė nusimes; kaip praktiškai nėr knygų be korektūros klaidų, taip bibliografijų – be spragų.
     Šiame pranešime noriu pristatyt publikaciją, kuri neaprašyta Adomavičiaus parengtoj tikrai išsamioj bibliografijoj, bet ją, kaip per pietus priminė coll. Aistė Kučinskienė, yra paminėjęs Vladas Kulbokas (žr. Aidai, 1962, nr. 7, p. 298).
     Petrapily leistame savaitrašty Lietuvių laikraštis 1905-ų birželio 23 dienos numery buvo paskelbtas Emberono slapyvardžiu pasirašytas kun. Pranciškaus Gaigalo Karolio Račkausko-Vairo (1882–1970) [pataisyta 2017-09-05; kodėl? – žr. 1008 įrašo komentaruos] tekstas, pavadintas fantazija, „Poėtos pašaukimas“ su paantrašte „Atnešu Brangiam mūsų Dainiui Maironiui Jo vardo dienoje“ (nr. 29, p. 402–404; šalia, p. 401–402, galima sakyt, nelyg įvadas – Maironio „Tautiška daina“). Manyčiau, ši publikacija reikšminga dėl dviejų priežasčių:

(1) tai pirmoji vad. bendro pobūdžio publikacija apie Maironį (Adomavičiaus bibliografijoj fiksuojama, kad tokia pirmoji – Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės tekstas, skelbtas per tris numerius Vilniaus žiniose 1906 metų pačioj pabaigoj pagal Julijaus kalendorių – 1906-12-20, 21, 22 / 1907-01-02, 03, 04);
(2) prie šio teksto pirmąkart paskelbta ir Maironio fotografija (minėtoj bibliografijoj nurodoma, kad pirmoji – tik 1909-ais Kaune leistam savaitrašty Vienybė prie teksto apie kan. Jono Maciulevičiaus paskyrimą Žemaičių seminarijos rektorium (nr. 39, p. 601).

Keli žodžiai apie fantazijos autorių kun. Pranciškų Gaigalą. Ketveriais metais jaunesnis už Maironį (*1866); 1889-ais baigęs seminariją, buvo Josvainių vikaras, po to klebonavo Adakave, Čekiškėj, Tirkšliuose, Kalnelyje; mirė 1930-ais Grušlaukyje. Spaudos draudimo laikais rašinėjo, kaip ir priklauso kunigui, Tėvynės sargui, spaudą atgavus – minėtam Lietuvių laikraščiui (tris rašinius esu užfiksavęs, ir, beje, visi iliustruoti nuotraukom), Vilniaus žiniom, Vilčiai.
     Keistas tas „Poėtos pašaukimas“ – fantazija su alegorijos atspalviu. (Jei teksto pristatyme išgirsit ironijos gaidelių – atsiprašau, jų neturėtų būt.) Pradedama apokalipsiniais vaizdais: raudona saulė per visą dangų žeria į žemę karštą skaudžią šviesą. Tėvynė, tos šviesos įkaitinta, apsipylus prakaitu, jaučia, kaip į jos krūtinę upeliais sunkiasi numylėtųjų sūnų kraujas, girdi minios žmonių verksmą, dejonę ir dantų griežimą. Tatai matydamas jaunikaitis, toliau vadinamas jaunu milžinu, sustojęs ant didžio savo prabočių kapo, entuziazmo ir sykiu gailesčio apimtas, sušunka neapmąstytus žodžius:

Duokite man dievų galę—aš jų aimanavimus nutildysiu, aš jų dejuojantį balsą atgal į krutinę įvarysiu! Aš jiems tą raudoną dangų priešų krauju užgesysiu! Ei, kraujo, kraujo, kraujo!...

Bet ne kraujo tėvynei reikėję, o – vandens, lietaus, nes tėvynės upėse ir ežeruose vanduo į tešlą pavirtęs ir deginąs lūpas ir liežuvius tų, kurie ištroškę mėgino atsigerti.
     Jaunasis milžinas, žiūrėdamas į pro šalį einančią nelaimėlių minią, vėl ima svarstyti, kaip žmonėms padėjus:

Jei tat užtektu mano kraujo, prapleščiau menką širdies uždangą, įlaužčiau savo krutinę ir tais šitai delnais žerčiau į tos kruvinus spindulius, ir gal iš po jų paregėčiau tikrosios saulės šviesą, gal iš po jų sulaukčiau lietaus—laimės lašų... E... atgaivintos jų krutinės pasikeltu augščiaus laimingesniame ir ramesniame dusavime; jų gi iš nuvargimo drebančios rankos išsitiestu ant mano sustingusio kuno ir... laimintu man[e]...

Jaunam milžinui apsvarsčius galimybę atiduoti dėl kitų laimės gyvybę, sudreba žemė, jis parpuola, prisiglaudžia prie jos taip, kad išrodo su ja lyg vienas dalykas, ir užmiega. O sapne išvysta skaisčią it pavasario rytas Poėziją. Kaip ji atrodė – praleiskim, patikėkit – išties įspūdingai. Kanklėmis Poėzija atlieka vientisą griaudžią dainą, bet tokią galingą, kad, rodės, pasaulis galėtų pasikeist, o tada prabyla į jauną milžiną (pacituosiu daugiau):

Tu nori laimę atrasti!... Eik su manimi—aš tau ją paduosiu... Aš matau skaudžiausią tavo tėvynės vergiją, aš atjaučiu jos širdies verksmą, nes žinau jos praeitį: Dievas manį pastatė pas jos lopšį jau kadą dar ji buvo vystykluose, kadą dar nemokėjo atskyrti dienos nuo nakties...
Aš, prie jos lupų prikritusi, įkvėpiau jai dainą, kuri ją vedė nuo pat lopšio iki šioliai, nuo Gango pakraščių, kur kudikystėje savo ji maudėsi, jaunoji, iki Baltijos smelčių geltonųjų.
Aš ją su daina vedžiau į kovas; aš ją išmokinau mylėti manį visuose gamtos sutverimuose... Ji vargo, žuvo, kaiminai tripė jos pievas žaliąsias, skerdė jos kvepiančias girias, ardė auksinius jos laukus, priešų kojomis gniaužė krutinę, meilės ir manęs pripildytą...
Aš esmi tikra sesuo anų dainos seserų, kurios pas Gangą pasiliko; anų dainos seserų, kurios nuliudusiam keleiviui Skandinavijos kalnuos įkvepia galę ir narsumą; anų dainos seserų, kurios greikus jų puikiuose iš marmoro rumuose į sapną linguodavo, reikale gi kardą į rankas įsprausdavo, į kovą vesdavo... Aš sesuo slavų dainos seserų... Aš—galinga... Kur pareinu, aš galingoji, tenai Teisybės šviesa atsiranda, tenai Skausmo ašaros nudžiuna, tenai skaudus Dejavimas į nekaltos krutinės Juoką parsimaino...
Štai pasilenk[i]u ant tavęs, nuliudis mano numylėtos tautos sunau, bučioju tavo akys, nuo ašarų drėgnas, lupas, iš skausmo sukepusias, krutinę, saulės degintą—ir dedu rankas tavo ant tų mano kanklių ir glaudžiu galvą tavo prie savo širdies. Tatai imk galę iš manęs ir eik pas anuos, kurie neseniai išspaudė iš po tavo blakstėnų skaudžiai—karštą ašarą. Eik pas juos—lai daina tavo atgaivįs sustingusį jų gysluose kraujį; lai krutinėje prižadina jausmus jau gęstančius: lai atkasia pelenus, kuriais amžiai apiberė jų širdys. Eik, sunau!... tau saulė duos šviesą, laimė—atgaivįs lupas...

Tatai išklausęs, jaunas milžinas nubunda jausdamas neapsakomai didžiulę galią.
     Kol jis sapnavo, nelaimingoji minia į priekį nukeliavo. Pasiveja, pralenkia, sustoja, dešinę priglaudžia prie krūtinės, kairę ištiesia į dangų ir pradeda:

... Aušrà naujos gadynės teka:
Užšvis ir saulės spinduliai;
Juk nujautimas širdžiai šneka
Teip aiškiai, linksmai ir saldžiai.

... Ilgai miegojo musų žemė;
Didžiavos vien tėvų kapais;—
Prašvis laikai ligšiol aptemę:
Didžiuosmes vyrais ir darbais...

Ir esą ši daina nešusi ramumą, joj buvo girdėti neišpasakyta savųjų meilė, karščiausias noras visiems laimę atnešti. Jauno milžino dainoj tilpęs tikėjimas, meilė ir viltis.
     Ir visi, kas jo dainų klausęsi, atbudę atgiję, daugumas braukę ašaras ir tarp savęs kalbėję: „Mes jam vainiką nupinkime!“ Ir dangaus raudonumas išnykęs, ir pasirodžiusi saulė-šviesa, ir pradėjęs lietus-laimė lynoti...
     Štai tokia bendrais bruožais ta kun. Gaigalo KarR-V galvoj gimusi fantazija apie poėtos pašaukimą. Ji greičiausiai daugiau pasako apie autorių, jo įsivaizdavimą, kaip gali gimt poėta, bet ta fantazija vis dėlto rados įkvėpta būtent Maironio poezijos. Už alegorinės pompastikos gal galima įžvelgt ir ką nors racionaliau suvokiamo.
     Užfiksuotos trys galimybės padėti tėvynei ir saviems: kariaujant, liejant priešų, svetimųjų kraują; paaukojant savo gyvybę, praliejant savo kraują; ir trečioji – kuriant, tampant šiuo atveju Poėzijos sūnum. Būtent kūryba, daina galinti geriausiai padėti. Sakytum, iškeliama kultūra kaip tėvynei ir žmonėms reikalingiausias dalykas.
     Iš kur tas fantazijos pradžioj apokalipsę pranašaujantis raudonis danguj? Gal jis sietinas su to laiko – 1905 metų revoliucijos, Julijono Lindės-Dobilo žodžiu, blūdo suvokimu, bet gal ir klystu. O kūryba kaip atgaivinantis lietus, nors gal tikėtumėmės prometėjiškos versijos? Viena asociacija teateina į galvą – 68 psalmės trečia strofa (Sigito Gedos vertimas):

Dieve, kai ėjai tautos prieky,
kai traukei per tyrus,
žemė vėrės, dangus sruvo prakaitu –
šitai Dievas Sinajaus,
šitai Dievas yra Izraelio!
Gausų lietų, Dieve, davei,
paliktieji jau ilso, juos įkvėpei,
Tavo žmonės tenai įsikūrė,
gerumu ruošei žemę varguoliams, o Dieve.

Priinterpretuot, iš degtuko priskaldyt galima visą vežimą, bet vargu ar prasminga.
     Įdomesnis, bent man, kitas – štai toks klausimas: ar ši publikacija buvo rengiama norint nustebinti varduvininką, ar Maironis iš anksto apie ją žinojo, vadinas, neprieštaravo, gal net pritarė tokiai fantazijai? — Turint galvoj jo artimus santykius su Lietuvių laikraščiu, tai, kad 1905-ais vos ne kiekviename savaitraščio numery būdavo jo tekstų – ėjo gabalais poema Par skausmus į garbę, skelbta eilėraščių, straipsnių, esu iškėlęs hipotezę, kad Maironis apskritai visą poeziją, ten spausdinamą, prižiūrėjęs, net atsakymus savo kūrybos siuntusiems eiliuotojams rašęs (žr. tinklaraščio 87.1 įrašą), nesitiki, kad leidėjas Antanas Smilga ar redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas būt ryžęsi daryt siurprizą, į kurį neaišku kaip prof. kan. Jonas sureaguotų (Maironis, regis, iš principo staigmenų nelabai mėgo).
     Šis argumentas, aišku, pasitelkus indukciją sukurptas. Bet yra kitas, kuris atrodo rimtesnis. – Į kun. Gaigalo KarR-V fantaziją įterpta fotografija su parašu: prof. kanauninkas Maculevičius (beje, darant spaudos klišę, nuotrauka iš abiejų pusių prikirpta, pasiaurinta). Tokį daiktą gali gaut tik iš paties nufotografuotojo, tik pats gali duot ir dar tikrai paklausdamas: o kur ir kam bus naudojama?
Taigi per du posmus iš „Jaunimo giesmės“ susieta, kad jaunas milžinas, vertas laurų vainiko, = Maironis, o per atvaizdą, kad jaunas milžinas Maironis – tai būtent nuotraukoj matomas Petrapilio dvasinės akademijos profesorius JM (ne tik pasakyta, bet ir parodyta).
     Kodėl Maironis nepasikuklino, bent jau dėl nuotraukos nepaprieštaravo? Jei to paklaustume Aldonos Ruseckaitės sukurtojo poeto Šešėlio, jis greičiausiai maždaug taip pasamprotautų:
     – Žinot, kaip jautriai Šeimininkas reaguodavęs į kritiką? Kartais net atsakymus kritikams rašydavęs. Ko jis iki 1905-ų buvo sulaukęs? Matulaitis tik ir pirmuosius Pavasario balsus, ir mylimiausią librettą, ir poemą į miltus sumalęs, ir nieks neužstojęs, pačiam tekę atsikirsti. O juk poetai – ką čia slėpt – nori būt giriami, gal net aukštinami, nors gal atvirkščiai šneka. Argi jūs atsispirtumėt pagundai būt jaunu milžinu, pačios Poėzijos sūnum viešai pavadintas, tuolab kad pats jaučiat: gerai rašau? (O laurų vainiku Maironio galva buvo papuošta tik gyvenimo pabaigoj, ir ne Lietuvoj, o Latvijoj.)

Nemoksliškas tas pranešimas buvo (dar viena priežastis, kodėl jo nėr minėtam straipsnių rinkiny).